Finansinės galios įtakojančios tarptautinį verslą

1381 0

Turinys

Įvadas 3

1. Tarptautinis verslas 4

2. Tarptautinė valiutos sistema 5

2.1. Operacijų užsienio valiuta būtinumas 6

2.2. Valiutos kursas ir jo rėžimas 7

2.2.1. Valiutos kurso pasikeitimai: revalvacija ir devalvacija 9

2.2.2 Valiutos kursą veikiantys veiksniai 12

2.2.3 Kurso svyravimo rizika ir kontrolė 14

3. Infliacija 16

3.1. Infliacijos priežastys ir reikšmė 17

4. Mokėjimo balansas 19

4.1. Mokėjimo balanso struktūra 20

4.2. Mokėjimų balansą veikiantys veiksniai 22

5. „Mažeikių nafta“ 23

Išvados 27

Literatūra 28Įvadas

Šiandiena tarptautinis verslas užima svarbią vietą daugybės valstybių ekonomikos sistemoje. Jis yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį. Pastebimas spartus tarptautinio verslo vystymasis – naujų tarptautinių įmonių kūrimasis, naujų įstatymų, reglamentuojančių tarptautinį verslą, priėmimas, šalių sandorių sudarymas. Šie pokyčiai radikalūs, toodėl drąsiai galima teigti apie naują etapą tarptautinio verslo srityje. Dauguma pavyzdžių rodo, kad tarptautinė prekyba yra naudinga šalims, pagyvina jų ekonominį gyvenimą. Tačiau vystant verslą tarptautiniu mastu susiduriama su įvairiais išoriniais veiksniais: konkurenciniais, paskirstymo, ekonominiais, finansiniais, politiniais, technologiniais, teisiniais ir kt. Kuo daugiau tarptautinė įmonė turi informacijos apie šalyje, kurioje ruošiasi pradėti verslą veikiančias jėgas, tuo lengviau jai įsiskverbti į tos šalies rinką ir vykdyti savo veiklą siekiant tam tikrų tikslų.

Mūsų darbo tikslas – įvertinti finansinių galių įtaką tarptautiniam verslui. Norėdamos attskleisti nagrinėjamą temą mes išsikėlėme tokius uždavinius:

1. išsiaiškinti kokios finansinės galios veikia tarptautinį verslą;

2. nustatyti finansinių galių susidarymo priežastis bei pasekmes;

3. įvertinti šių galių reikšmę konkrečioje tarptautinėje įmonėje.

Darbo objektas – konkrečios finansinės galios įtakojančios tarptautinį verslą: valiutų kursų svyravimas, infliacija, mokėjimo balansas. Šiame da

arbe pirmiausiai aptarsime tarptautinio verslo naudą ir tarptautinių mainų prielaidas. Paskui išsamiai nagrinėsime valiutos kursą, jo rėžimus, pasikeitimus, jį veikiančius veiksnius, riziką ir kontrolę. Gilinsimės į infliacijos priežastis bei pasekmes, analizuosim mokėjimo balansą, jo struktūrą ir jį veikiančius veiksnius. Galiausiai susisteminę teorinę medžiagą įvertinsime finansinių galių reikšmę tarptautinėje įmonėje „Mažeikių nafta“.1. Tarptautinis verslas

Tarptautinės prekybos buvimo požymių galima pastebėti nagrinėjant pačias seniausias žmonijos tautų kultūras, egzistavusias prieš kelis tūkstantmečius metų. Senovės Graikija, Egiptas, Romos imperija – vėlesnės civilizacijos, turėjusios gana tobulą tarptautinės prekybos techniką. Lietuvos teritorijoje randami Romos imperijos kilmės indai, monetos liudija apie tūkstantmetę tarptautinio verslo patirtį Lietuvoje.

Naujesniaisiais laikais vienas iš žymesnių tarptautinio verslo įvykių buvo 1621 m. įkurta Olandijos “West Indijos bendrovė”. Ji įgijo monopolinę teisę prekiauti Amerikoje ir Vakarų Afrikoje, įkkūrė naująjį Amsterdamą, (dabar-Niu Jorkas). Bendrovė panaikinta 1791m. Pirmoji tiesioginė investicija į JAV buvo padaryta, kai Anglija įkūrė savo ginklų gamyklą JAV “Colt Fire Arms”. Pirmoji JAV investicija buvo 1868 m. į “Zinger” siuvimo mašinų kompaniją Škotijoje.

Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas padeda šalims kurti efektyvų ekonominį mechanizmą, o taip pat išnaudoti turimus savus pranašumus tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. Akivaizdi tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Skiriantis gamtinėms, klimatinėmis sąlygomis bei aprūpinimo ištekliais lygiu, gaminamos labai skirtingos prekės ar teikiamos paslaugos. Antroji tarptautinės prekybos prielaida slypi sk
kirtingose gamybos našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Taigi, ji pradeda gaminti ir eksportuoti tas prekes (ar teikia paslaugas), kurių technologijos pažanga žymiai pralenkia pasaulinį lygį. Tai mažina gamybos kaštus ir įgalina sėkmingai nurungti tiekėjus užsienyje. Kiekviena šalis importuoja tokią produkciją (ar paslaugas), kurios gamyba šalies viduje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Egzistuoja dar viena, ne mažiau svarbi už kitas, pasaulinės prekybos prielaida, glūdinti skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Būtent dėl to, net jei visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti.

Vystant tarptautinį verslą susiduriama ne tik su vidine, bet ir tarptautine aplinka – tai yra susiduriama su įvairiais išoriniais veiksniais (jėgomis):

• konkurencinės jėgos;

• paskirstymo jėgos;

• ekonominės jėgos (kiek kainuoja darbo jėga, vidaus produktas);

• socialinės – ekonominės jėgos (gyventojų skaičius, jų charakteristikos);

• finansinės jėgos (valiutų kursų svyravimai, infliacijos tempai, palūkanų norma);

• teisinės jėgos;

• fizinės jėgos (ištekliai, geografinė padėtis);

• politinės jėgos (kokios partijos, kaip valdoma);

• socialinės – kultūrinės (įsitikinimai, požiūris į darbą);

• darbo veiksniai;

• technologinės jėgos.

Šalies aplinka gali įtakoti tarptautinio verslo operacijas, užsienio aplinka, t.y. ji yra ten, kur investavus pinigus reikia žinoti kokie toje šalyje veikia įstatymai ir politinės jėgos, o tarptautinė aplinka nepriklauso atskiros šalies kompetencijai, ji yra formuojama tarptautinių organizacijų.2. Tarptautinė valiutos sistema

Gerai veikianti tarptautinė valiutos sistema yra pamatinis tarp¬tautinis ekonomikos akmuo. Ji
i palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę tarpusavio priklausomybę. XX a. pa¬baigoje pinigų stabilumas pasidarė itin reikšmingas, nes pinigų ir fi¬nansų srautai tapo pagrindine nacionalinių ekonominių ryšių grandimi.

Tarptautinė valiutos sistema remiasi juridinėmis nuostatomis ir papro¬čių normomis, reguliuojančiomis tarptautinių mokėjimų sąlygas ir bū¬dus. Tos taisyklės gali būti suderintos tiek tarptautiniu lygiu, tiek atski¬rų valstybių (ypač tų, kurios vaidina svarbų vaidmenį pasaulinėje ūkio veikioje). Veiksminga ir stabili tarptautinė valiutos sistema privalo išspręsti tris technines problemas: likvidumo, prisitaikymo ir pasitikėjimo. Siekdama užtikrinti likvidumą, sistema turi aprūpinti ne infliaciniais valiutos ištekliais, o sudaryti sąlygas prisitaikyti prie rinkos ir sukaupti finansinius rezervus. Sprendžiant prisitaikymo problemą, sistema turi nurodyti metodus įveikti nacionalinių mokėjimų balansų sutrikimus. Žinomi trys metodai:

• valiutos kursų pokyčiai;

• vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas;

• tiesioginės tarptautinių atsis¬kaitymų kontrolės įvedimas.

Sistema taip pat turi užkirsti kelią destabilizuojantiems nacionali¬nių išteklių struktūros pokyčiams. Pastaruosius gali nulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis. Siekiant, kad tarptautinė valiutos sistema veiktų efektyviai ir inte¬gruotųsi į pasaulio ekonomiką, kiekviena problema turi būti išspręsta.

Yra žinomi trys visiškai susiformavę tarptautinės valiutos siste¬mos tipai:

1. aukso valiutos sistema (1870-1914 m.);

2. modifikuota aukso valiutos sistema (XX a. trečiojo dešimtme¬čio antroji pusė);

3. šiuolaikinė valiutos sistema: dolerio – aukso arba Breton Vudo (Bretton Woods) 1944-1971 m., svyruojantis daugelio valiutų kursas arba post Breton Vu
udo (nuo 1971 m.).2.1. Operacijų užsienio valiuta būtinumas

Tarp šalių vykstanti tarptautinė prekyba ir kapitalo judėjimas skatina užsienio valiutos konvertavimą, o tai reiškia, kad vykdomos valiutos keitimo operacijos. Užsienio valiutos keitimas yra prekyba užsienio valiuta. Užsienio valiutos rinkos užtikrina užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos sąveiką, leidžia nustatyti kiekvienos valiutos keitimo kursą nacionalinės valiutos atžvilgiu.

Dalyvaudamos tarptautinėje prekyboje, firmos vykdo įvairius sandorius; perka, parduoda, ima paskolas ir teikia kreditus.

Tarptautinėje prekyboje vietinė vieno prekiautojo valiuta kitam prekiautojui yra užsienio valiuta:

1. jeigu eksportuotojas susitaria, kad bus mokama jo šalies valiuta, tai užsienio pirkėjas turi turėti atitinkamą šios valiutos kiekį: kreiptis į banką ir nupirkti reikiamą užsienio valiutos kiekį mainais į savo šalies valiutą;

2. jeigu eksportuotojui mokama užsienio valiuta, tai jis turi tokias gautos užsienio valiutos panaudojimo galimybes:

• atidaryti valiutinę sąskaitą savo banke. Toks sprendimas geras, jeigu: eksportuotojas tikisi, kad jis nuolat gaus įplaukų ir turės mokėti šia valiuta. Tokiu atveju, turint valiutinę sąskaitą, jam nereikia kiekvieną kartą pirkti ar parduoti šią valiutą, atliekant importo ar eksporto operacijas; eksportuotojas tikisi, kad jam greitai reikės mokėti šia valiuta.

• parduoti užsienio valiutą bankui mainais į šalies valiutą arba į bet kokią kitą valiutą.

3. gali būti susitarta, jog bus mokama valiuta, kuri yra užsienio valiuta tiek eksportuotojui, tiek importuotojui (pvz., jei Lietuvos įmonė parduoda prekes į Rusiją ar Vokietiją, o susitarta atsiskaitymo valiuta – doleriai).

Įmonė, gavusi mokėjimą užsienio valiuta, ją iškeičia į vidaus valiutą ir nelaiko sąskaitose gautų dolerių ar eurų, nes įmonės retai turi pinigų daugiau, nei reikia einamiesiems poreikiams tenkinti. Todėl, gavę pinigų iš klientų, tuoj pat juos panaudoja. Taip pat dėl to, kad didžioji dalis mokėjimų vykdoma savo šalies valiuta (darbo užmokestis, mokesčiai valstybei, reikiamų žaliavų pirkimas šalies viduje), tad gautą užsienio valiutą būtina iškeisti į vidaus valiutą.2.2. Valiutos kursas ir jo rėžimas

Valiutos kursas – tai vienos valstybės pinigų vertė, išreikšta kitos valstybės pinigais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą valiutą koeficientas, apskaičiuojamas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Valiutos kursas parodo nacionalinės ir užsienio valiutos santykį, kuris nustatomas remiantis valiutų perkamąja galia ir jų santykiu su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.

Valiutos kurso nustatymas yra vadinamas kotiravimu. Valiutos kursas nustatomas dviem būdais:

1. tiesioginė kotiruotė (direct quotation) – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos kiekis už užsienio valiutos vienetą. Pvz., 4 litai mokami už 1 JAV dolerį. Tiesioginė kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsų šalies valiuta. Kartais tiesioginė kotiruotė gali būti pateikiama už 100, 1000 ar 10 000 užsienio valiutos vienetų;

2. netiesioginė kotiruotė (indirect quotation) – kai kursas nustatomas kaip užsienio valiutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti (pvz., 0,25 USD/l LTL).

Paprastai biržoje, bankuose ir spaudoje skelbiamos tiesioginės kotiruotės, išskyrus Didžiąją Britaniją (Londono valiutų birža), kur naudojama netiesioginė kotiruotė. Įvedus eurą, šios valiutos kursas irgi paprastai nurodomas, naudojant netiesioginę kotiruotę, t.y. kiek užsienio valiutos mokama už vieną eurą.

Praktiškai svarbios kitos dvi valiutos kursą apibūdinančios sąvokos – tai valiutos pirkimo ir valiutos pardavimo kursai. Šiuos kursus skelbia prekiautojas valiuta (pvz., komerciniai bankai). Nei valiutą perkantis, nei parduodantis ekonomikos subjektas kurso nenustato. Pirkimo kursas – tai tas kursas, už kurį valiuta perkama, o pardavimo kursas – tas kursas, už kurį valiuta parduodama (bankų požiūriu). Bankai visada užsienio valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau. Skirtumas tarp valiutos pirkimo ir pardavimo kursų valiutos rinkoje sudaro prekiautojo valiuta pelną arba maržą, gaunamą už šių operacijų atlikimą. Valiutos kurso paklausą ir pasiūlą veikia įvairūs veiksniai. Ar dėl jų poveikio susiformuos naujas keitimo kursas – priklausys nuo šalies valiutos kurso režimo. Valiutos kurso režimas – vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka. Išskiriami du pagrindiniai valiutos kurso režimai – fiksuotas ir lankstusis.

20 a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, padidėjus pramoninių šalių infliacijai, tapo sudėtinga palaikyti fiksuotus valiutų kursus, ir daugelis pasaulio šalių perėjo į lanksčiojo valiutos kurso rėžimą, t.y. šalys sutiko, kad valiutų kursą lemtų ne vyriausybės sprendimai, o paklausos ir pasiūlos dėsniai užsienio valiutų rinkoje. Kurso svyravimai gali būti gana ryškūs. Pvz., dolerio kursas markės atžvilgiu 1992 m. svyravo tarp 1,39 ir 1,68 (čia nurodytas kursas DEM už 1 USD). Lito kursas markės atžvilgiu 1995-1999 m. taip pat svyravo gana plačiai: nuo 2,89 iki 2,0 LTL/l DEM. Lankstaus kurso sistemos esama keleto rūšių:

1. lankstaus kurso sistema, kai kursas tikrai laisvai formuojasi rinkoje (pvz., euro kursas Australijos dolerio atžvilgiu);

2. lankstaus kurso sistema, kai kursas iš dalies yra veikiamas įvairių CB intervencijų, pvz., euro kursas dolerio atžvilgiu. Tokiu atveju dar kalbama apie valdomą slankumą, arba apie „nešvarų slankumą“, siekiant pabrėžti, kad į rinkos jėgų veikimą kišamasi.

Lanksčiųjų valiutos kursų privalumai:

1. pagrindinis privalumas tas, kad šis kursas automatiškai reaguoja į rinkos pasikeitimus, t.y. nėra galimų neteisintų įvertinimas;

2. kitas privalumas yra tas, kad mokėjimo balanso pažeidimai, kuriuos gali sąlygoti tarptautinių kainų, kaštų ar palūkanų skirtumai, savaime pašalinami, kai yra lankstus keitimo kursas. Tai reiškia, kad šalyje galima vykdyti ekonominę politiką, kuriai negresia išorės jėgų poveikiai. Pvz., jei šalyje sėkmingai vykdoma kainų stabilumo politika, o užsienyje kainų lygis aukštesnis, tai, esant ceteris paribus, šalyje pasireikš eksporto pertekliaus tendencija. Bet, esant fiksuotam kursui, tai sukeltų infliacinius impulsus, ir stabilumo politika būt.ų pažeista importuotų infliacijos jėgų. Priešingai, esant lankstiems keitimo kursams, užsienio valiutos įplaukos sąlygotų vidaus valiutos revalvacija, o tada būtų sulyginami kainų ar palūkanų skirtumai;

3. šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką, t.y. lankstusis valiutos kursas šalies vyriausybei teikia daugiau laisvės įgyvendinti visuminės paklausos politiką.

Lanksčiųjų valiutos kursų trūkumai:

1. lanksčiųjų valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, be to, didėja rizika tarptautinėje prekyboje, nes neįmanoma nuspėti galimo kurso pasikeitimo;

2. lanksčiojo valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidinių ekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, užsieninės prekės brangtų, ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi – importinių prekių kainų didėjimas vėl sąlygotų vidaus infliacijos atsiradimą.

Fiksuotas keitimo kursas pasitaiko retai, paprastai tik tose šalyse, kur jis nustatomas administraciniu būdu. Pvz, tarp Belgijos ir Liuksemburgo buvo sudaryta valiutos sąjunga, ir Belgijos frankas (BEF) buvo susietas su Liuksemburgo franku (LUF) santykiu 1:1. Toks atvejis vadinamas „de jure“ fiksuotas valiutos kursas. Faktiškai fiksuotas kursas („de facto”) buvo tarp Nyderlandų guldeno (NLG) ir Vokietijos markės, kaip ir tarp Austrijos šilingo (ATS) bei Vokietijos markės paskutiniais Europos valiutos sąjungos egzistavimo metais. Tarkime, Norvegija nusprendžia prisijungti prie euro zonos ir susieti kroną bei eurą fiksuotu kursu. Kadangi Norvegijos prekyba su Europos Sąjungos šalimis sudaro 60 proc. šalies BNP, o prekyba su JAV – tik 5 proc. šalies BNP, tuomet fiksuotas kronos ir euro kursas sąlygoja didesnę valiutinę naudą nei fiksuotas dolerio ir kronos kursas. Vadinasi, aukštesnis ekonominės integracijos tarp valstybių laipsnis ir fiksuotasis valiutos kursas didina valiutinį efektyvumą šalies, kai ji susieja savo valiutos kursą su zonos valiuta. Kuo platesnė tarpusavio prekyba ir gamybos veiksnių mainai, tuo didesnę naudą sąlygoja fiksuotasis valiutų kursas.

Fiksuoto kurso privalumai ir trūkumai:

1. privalumas pagrindinis tas, kad nėra kurso pasikeitimo rizikos, t.y. tarptautinėje prekyboje dalyvaujančios firmos tiksliai žino, kiek jos turi sumokėti už pirktas prekes, ar kiek jos gaus, prekes pardavusios;

2. trūkumas svarbiausias tas, kad, siekdamas palaikyti fiksuotą keitimo kursą, CB, gresiant devalvacijai (jei einamosios sąskaitos balansas deficitinis), eikvoja užsienio valiutos rezervus, ir netgi jei jų nepakanka, didės šalies tarptautinis įsiskolinimas; jei gresia valiutos revalvacija (kai einamosios sąskaitos balansas perteklinis), tai užsienio valiuta bus superkama, o tai sąlygos infliacinį pinigų kiekio šalyje padidėjimą.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančio Valiutų valdybos modelio vienas iš principų yra tas, kad nustatytas fiksuotas keitimo kursas pasirinktos užsienio valiutos ir lito atžvilgiu, t.y. nustatytas šių valiutų paritetas, arba pagrindinis kursas, kuris turi galioti. 1994 m. kovo 30 d. bazine valiuta buvo paskelbtas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas lito kursas dolerio atžvilgiu – 0,25 JAV dolerio už 1 litą. 2002 m. vasario 1 d. bazine valiuta buvo nustatytas euras ir paskelbtas fiksuotas euro ir lito kursas – 3,4528 lito už vieną eurą. Taigi pasikeitė valiuta, kurios atžvilgiu yra fiksuojamas lito kursas, tačiau valiutos kurso sistemos esmė išliko ta pati – ir toliau lieka galioti fiksuoto valiutos kurso sistema.2.2.1. Valiutos kurso pasikeitimai: revalvacija ir devalvacija

Realiai kursas formuojasi rinkoje, kur neįmanoma įsivaizduoti, kad paklausa ir pasiūla visą laiką išliktų nepasikeitę. Todėl šalies CB, siekdamas palaikyti fiksuotą valiutos kursą, vykdo intervencijas valiutos rinkoje, t.y. perka ir parduoda valiutą. Pavyzdžiui, jei LB siekia išlaikyti fiksuotą kursą, kai padidėjo dolerių paklausa, tai jis parduos rinkoje dolerius (iš turimų užsienio valiutos rezervų), kad padengtų dolerių pasiūlos trūkumą fiksuotu kursu. Tačiau toks kurso palaikymas negali trukti amžinai, nes LB pritrūks dolerių. Jeigu valstybė sumažina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama devalvacija. Pateiktas apibrėžimas remiasi netiesiogine kotiruoto, nes tiesioginės kotiruotės atveju devalvuojant bus daugiau vidaus valiutos mokama už vieną užsienio valiutos vienetą. Jeigu valstybė padidina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama revalvacija. Tiesioginės kotiruotės atveju, revalvuojant bus mokama mažiau vidaus valiutos vienetų už vieną užsienio valiutos vienetą.

Kadangi keitimo kursas visada susieja dvi valiutas, tai vienos valiutos revalvacija (devalvacija) kartu reiškia kitos valiutos devalvaciją (revalvaciją). Aptarsime valiutos revalvacijos ir devalvacijos poveikį makrolygiu ir mikrolygiu.

Makrolygiu galima išskirti šiuos šalies valiutos revalvacijos efektus:

• užsienio prekyboje revalvacijos poveikis bus skirtingas šalies eksportui ir importui. Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 400 litų, tai Amerikos pirkėjui ši prekė kainuotų 100 dolerių (kai keitimo kursas 4 LTL = 1 USD). Jeigu litas revalvuojamas, pavyzdžiui, nustatant valiutos kursą 3,5 LTL = 1 USD, tai ta pati prekė Amerikos pirkėjui dabar kainuotų 114,28 USD.

Taigi šalies valiutos revalvavimas sąlygoja eksportuojamų prekių pabrangimą užsienyje. Paklausos dėsnis teigia, jog, kylant prekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Vadinasi, tikėtina, jog savos valiutos revalvavimas sumažins prekių ir paslaugų eksporto apimtis.

Importo atžvilgiu bus stebima priešinga reakcija. Jeigu importuojama prekė kainavo 100 dolerių, t.y. 400 litų, tai po lito revalvacijos ši prekė Lietuvoje kainuotų tik 350 litų. Vadinasi, šalies valiutos revalvavimas są¬lygoja importuojamų prekių atpigimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, mažėjant prekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savos valiutos revalvavimas padidins prekių ir paslaugų importo apimtis;

• nedarbo didėjimas šalyje. Kaip jau minėta, dėl vidaus valiutos revalvacijos mažėjančios eksporto apimtys gali priversti įmones mažinti gamybą, atleisti dalį darbuotojų. Kita vertus, pingant importui, vietinės gamybos prekėms bus vis sunkiau konkuruoti su analogiška importuojama produkcija vidaus rinkoje. Vadinasi, gali sumažėti vietinės gamybos prekių paklausa. Todėl realizavimo sunkumus pajus ir vietinei rinkai gaminančios įmonės, o tai dar labiau pablogintų situaciją darbo jėgos rinkoje;

• infliacijos sumažėjimas šalies viduje. Atpigus importui, ypač jei pinga importuojamos strateginės žaliavos (pvz., nafta), sumažėja importuotos sąnaudų infliacijos spaudimas. Kita vertus, mažėjant eksportui, šalis gauna mažiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksporto paklausa elastinga kainų atžvilgiu). Taigi sumažėja pinigų kiekio augimas, susijęs su gautos užsienio

valiutos keitimu į vidaus valiutą.

Mikrolygiu šalies valiutos revalvacijos poveikis bus trejopas:

• revalvacija dėl eksportuojamų prekių kainų užsienyje padidėjimo pablogina eksportuojančių įmonių konkurencingumą užsienio rinkose. Pingant importuojamoms prekėms, tuo pačiu metu didėja importuojančių firmų konkurencingumas šalies viduje;

• sumažėja vertė reikalavimų, išreikštų užsienio valiuta, perskaičiavus juos į vidaus valiutą (pvz., užsienio valiuta išreikštos eksporto sąskaitos). Taip pat sumažėja ir skolų, išreikštų užsienio valiuta, vertė, perskaičiavus jas į vidaus valiutą (pvz., užsienio valiuta išreikštos importo sąskaitos);

• dėl revalvacijos sumažėja įmonių balanso (išreikšto šal.ies valiuta) tos aktyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta (pvz., tiesioginės investicijos užsienyje arba užsienio valiuta paimti kreditai).

Makrolygiu galima išskirti šiuos šalies valiutos devalvacijos efektus:

• užsienio prekyboje devalvacijos poveikis bus skirtingas šalies eksportui ir importui. Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 400 litų, tai Amerikos pirkėjui ši prekė kainuotų 100 dolerių (kai keitimo kursas 4 LTL = 1 USD). Jeigu litas devalvuojamas, pavyzdžiui, 4,5 LTL = 1 USD, tai ta pati prekė Amerikos pirkėjui kainuotų tik 88,89 USD.

Taigi šalies valiutos devalvavimas sąlygoja eksportuojamų prekių atpigimą užsienyje. Paklausos dėsnis teigia, jog, mažėjant prekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Vadinasi tikėtina, jog savos valiutos devalvavimas padidins prekių ir paslaugų eksporto apimtis.

Importo atžvilgiu bus stebima priešinga tendencija. Jeigu importuojama prekė kainavo 100 dolerių, t.y. 400 litų, tai po lito devalvacijos ši prekė Lietuvoje kainuotų jau 450 litų. Vadinasi, šalies valiutos devalvavimas sąlygoja importuojamų prekių pabrangimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, didėjant prekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savos valiutos devalvavimas sumažins prekių ir paslaugų importo apimtis.

Minėtas eksporto ir importo kainų pasikeitimas pablogintų prekybos sąlygas. Šalies prekybos sąlygos suprantamos kaip eksporto ir importo kainų santykis, kuris dažniausiai išreiškiamas kaip eksporto ir importo kainų indeksų santykis. Kadangi, devalvuojant vidaus valiutą, eksporto kainos mažėja, o importo – auga, tai pajamų, gautų už pastovų eksportuojamų prekių kiekį, pakaktų tik mažesniam importuojamų prekių kiekiui apmokėti. Analogiškai galima daryti išvadą, kad vidaus valiutos revalvacija reiškia prekybos sąlygų pagerėjimą;

• teigiami užimtumo efektai šalies viduje. Vidaus valiutos devalvacijos sąlygotas eksporto apimčių augimas skatina didinti užimtumą eksportui gaminančiose įmonėse. Kita vertus, brangstant importui, vietinės gamybos prekės gali lengviau konkuruoti su analogiška importuojama produkcija, t.y. skatinamas užimtumo augimas ir vidaus rinkai gaminančiose įmonėse;

• infliacijos padidėjimas šalies viduje. Užimtumo didėjimo, devalvuojant vidaus valiutą, „kaina” yra sustiprėjusi infliacija. Pirmiausia, pasireiškia importuotos sąnaudų infliacijos spaudimas, jei importo paklausa yra santykinai neelastinga kainų atžvilgiu (tai būdinga žaliavų ir žemės ūkiu produkcijos paklausai). Kita vertus, didėjant eksportui, šalis gauna daugiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksporto paklausa elastinga kainų atžvilgiu). Taigi daugiau užsienio valiutos bus keičiama į vidaus valiutą, didės pinigų kiekis šalyje, kas irgi gali didinti infliacinį spaudimą.

Mikrolygiu vėl išskiriami trys šalies valiutos devalvacijos efektai:

• devalvacija dėl aptarto eksportuojamų prekių kainų užsienyje sumažėjimo efekto pagerina eksportuojančių įmonių konkurencines galimybes užsienio rinkose; brangstant importuojamoms prekėms, tuo pačiu metu mažėja importuojančių firmų konkurencingumas šalies viduje;

• padidėja vertė reikalavimų ir skolų, išreikštų užsienio valiuta, perskaičiavus tai į vidaus valiutą;

• dėl devalvacijos padidėja įmonių balanso (išreikšto šalies valiuta) tos ak¬tyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta.2.2.2 Valiutos kursą veikiantys veiksniai

Valiutų kursų svyravimai sąlygoja valiutinę riziką tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms firmoms. Išskiriami šie bendri valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu ir valiutos kursą sąlygojantys veiksniai:

1. Užsienio prekyba. Prekių importas sudaro paklausą užsienio valiutai šalies viduje (jeigu importuotojas už gautas prekes moka užsienio valiuta), o kai užsienio eksportuotojas siūlys gautą mūsų šalies valiutą užsienyje, sudarys jos pasiūlą (jei už gautas prekes bus atsiskaitoma mūsų šalies valiuta). Prekių eksportas, jei mokėjimas gaunamas užsienio valiuta, sudaro užsienio valiutos pasiūlą vidaus rinkoje; arba užsienio importuotojas savo šalyje sudarys paklausą eksportuotojo šalies valiutai (jei bus atsiskaitoma eksportuotojo šalies valiuta).

2. Šalies realių pajamų pasikeitimas – didėjant nacionalinėms pajamoms, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas). Didės paklausa užsienio valiutai, ir jos kursas kils, vadinasi, šalies valiuta nuvertęs. Tokį valiutos kurso pasikeitimą gali sukelti šalies nacionalinių pajamų augimas, sąlygotas vidaus paklausos veiksnių. Jeigu nacionalinių pajamų augimą sąlygojo pasiūlos veiksmai (pavyzdžiui, naujų gamtinių išteklių įsisavinimas), tai didės šalies eksportas, gerės šalies mokėjimų balansas, ir tai veiks šalies valiutos vertės augimą.

3. Infliacijos tempai – jeigu infliacijos tempai A šalyje yra didesni negu B šalyje, tai A šalies valiuta pigs, palyginti su B šalies valiuta. Pvz.: infliacijos tempai JAV sudaro 3 proc., o Vokietijoje – 5 proc. Aukštesni infliacijos tempai Vokietijoje sąlygoja aukštesnius gamybos kaštus ir mažina Vokietijos eksportuotoju konkurencingumą. Mažėjant Vokietijos eksportui, mažėja dolerių pasiūla – dolerio kursas kyla, euras pinga.

4. Užsienio prekybos balansas – esant teigiamam užsienio prekybos balansui, šalis gauna daugiau užsienio valiutos nei išleidžia. Ši užsienio valiuta keičiama į vidaus valiutą, padidėja užsienio valiutos pasiūla, taigi užsienio valiutos kursas krenta, o vidaus valiutos kursas kyla. Jeigu užsienio prekybos balansas yra deficitinis, tai vidaus valiuta parduodama, siekiant iškeisti ją į užsienio valiutą. Vidaus valiutos pasiūla didėja, taigi jos kursas nukris, o užsienio valiutos kursas pakils.

5. Palūkanų skirtumai – investuotojai investuos kapitalą į tą šalį, kur palūkanos didesnės. Vadinasi, Šios valiutos paklausa didės, o dabartinis jos kursas kils. Pvz.: jei Amerikoje palūkanos gerokai didesnės nei ES šalyse, atsiranda stimulas keisti eurus į dolerius ir juos dėti į Amerikos bankus.

6. Pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija – pasitikėjimo šalies politiniu ir ekonominiu stabilumu laipsnis, kuris galbūt remiasi gandais ir prognozėmis, veikia šalies valiutos kursą. Pvz.: nepasitikėjimas ateitimi, galimi vyriausybės pasikeitimai skatins investuotojus parduoti tos šalies valiutą, ir jos kursas kris.

7. Atsiskaitymų už užsienio operacijas pagreitinimas ar uždelsimas — priklausomai nuo to, kokio kurso pasikeitimo laukiama ateityje, importuotojų ir eksportuotojų reakcija bus skirtinga. Pvz.: jei laukiama, kad šalies valiutos kursas kris, tai šalies importuotojai neims kredito, o mokės iš karto ir importuos daugiau prekių, kol valiutos vertė dar nenukrito. Šalies eksportuotojai, kuriems mokama užsienio valiuta, neskubės jos keisti į šalies valiutą, nes lauks, kol jos kursas nukris.

8. Centrinio banko intervencija – CB gali pirkti arba parduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą valiutos kursą; arba siekiant išvengti valiutos devalvacijos (perkama šalies valiuta ir parduodama dalis užsienio valiutos rezervų) ar revalvacijos (šalies valiuta parduodama mainais į užsienio valiutą, šalies užsienio valiutos rezervai didėja). CB intervencijos bus .sėkmingos, jeigu nėra spekuliacinio spaudimo valiutai.

9. Techniniai veiksniai – tokie veiksniai kaip ekonominės informacijos prieinamumas, sezoninis valiutos poreikis irgi veikia valiutos paklausą arba pasiūlą, o kartu – ir valiutos kursą.

.Šių veiksnių poveikis buvo nagrinėjamas izoliuotai. Tačiau dažnai valiutos kursą veikia keli veiksniai iš karto, todėl galutinis rezultatas priklausys nuo tų veiksnių stiprumo ir jų veikimo krypčių. Be to egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė: ne tik minėti veiksniai veikia valiutos kursą, bet ir valiutos kursas gali daryti jiems poveikį.2.2.3 Kurso svyravimo rizika ir kontrolė

Valiutos kurso svyravimo riziką galima apibūdinti kaip vieną iš tarptautinių atsiskaitymų rizikos rūšių, kai dėl šiuose atsiskaitymuose naudojamos valiutos kurso kitimo patiriamas nuostolis arba gaunamos papildomos pajamos. Tarkim, kad lietuviškos prekės yra eksportuojamos ir atsiranda rizika, kad po pusės metų lito kursas dolerio atžvilgiu pasikeis nuo 0,25 iki 0,20. Jeigu JAV importuotojas sutinka sumokėti po pusės metų doleriais, reiškia jisai padengia riziką, nes po pusės metų Lietuvos eksportuotojas gaus daugiau valiutos litais. Jei doleriais apmokėti sutinka lietuvis, tai jis prisiima visą riziką. Labai dažnai sutariama valiutos riziką dalintis per pusę. Išskiriami šie valiutos kurso kontrolės būdai:

1. būna, kad valstybė nustato oficialų kursą, kuris skirtųsi nuo laisvos rinkos kurso. Gali būti nustatytas specialus kursas tam tikroms prekių grupėms, tačiau daugiausia tai taikoma besivystančiose šalyse. Paprastai tokiu atveju atsiranda juodoji rinka;

2. ribojamas skolinimasis iš užsienio. Šis būdas taikomas kapitalinėms investicijoms. Pvz.: Indijoje reikalauja leidimo paskolos ėmimui ir leidimai duodami tik kapitalinėms investicijoms. Japonijoje skolinimasis neribojamas, tačiau privaloma pranešti finansų ministerijai;

3. kontroliuojamos iš užsienio teikiamos tiesioginės investicijos. Pvz.: Prancūzijoje tai leidžiama, tačiau reikia iš anksto pranešti apie tiesioginę investiciją. Tikslas toks, kad vyriausybė galėtų patikrinti pinigų šaltinį. Honkonge privaloma tik užregistruoti verslą, o Japonijoje reikia pranešti prieš 3 mėn., Anglijoje perimti firmos kontrolę galima tik su Prekybos ministerijos žinia;

4. žymiai mažiau ribojamos portfelinės investicijos. Tik Japonijoje reikalaujama pranešimo iš išsivysčiusių šalių;

5. daugelis šalių reikalauja užsienio valiutines operacijas per bankus registruoti ir saugoti su operacija susijusius dokumentus (JAV – 5 metus). Pvz.: JAV reikalauja informuoti Mokesčių inspekciją apie mokėjimo į ar iš užsienio operaciją;

6. eksporto skatinimas panaudoja:

• nemokamą informacijos teikimą apie užsienio rinkų potencialą;

• teikiant paramą dėl dalyvavimo parodose reklamuojantis užsienyje;

• teikiant pigesnį kreditą eksporto operacijų finansavime;

• PVM grąžinimas eksportuotoms prekėms (šito nedraudžia ir GATT taisyklės);

• tiesioginis kontaktų skatinimas tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies verslininkų;

7. naudojami muitai, ta prasme, kad padeda balansuoti mokėjimo balansą. Muitų dydis priklauso nuo prekių klasifikavimo. Šias problemas šiek tiek mažina 1988 m. įvesta harmonizuota prekių aprašymo ir kodavimo sistema;

8. mokesčiai. JAV mokesčiai sudaro 30 proc. BVP, Švedijoje – 56 proc., Vokietijoje- 38 proc.

9. infliacija. Dėl jos brangsta kreditai, sumažėja investicijų. Nors kita vertus, skatinamas vartojimas, kadangi mažėja ribinis polinkis taupyti.

10. plinta silpnai išvystytų šalių problemos išmokant paskolas užsienio valstybėms. Pvz. Meksikos, Brazilijos problemų priežastys: krito žaliavų pasaulinės kainos, sulėtėjo infliacija ir nepasiteisino viltys gražinti skolas atpigusiais USD, JAV padidino palūkanų normą, o paskolų kontrakte buvo numatyti kintami, rinkoje susiklostę procentai.

11. kurso svyravimo įtaka apskaitai. Amerikoj draudžiama įvertinti infliaciją įrengimų nusidėvėjimui, kad nesumažėtų mokesčių.

12. šalys tampa nepajėgios grąžinti kreditus, gautus iš tarptautinių fondų. Alternatyvos: pasiskelbti bankrotu, ieškoti kelio su TVF.

Pasirenkant valiutų kursų svyravimo rizikos kontrolės būdą, kiekvienu konkrečiu atveju reikia išsiaiškinti rizikos priežastis ir numatyti poveikio rizikai priemones. Apibendrinant, teigiami valiutos kurso pokyčiai atsispindės įmonės pelno rodiklyje, o neigiami atneš įmonei neplanuotus nuostolius, patirtus dėl valiutų kurso pokyčių3. Infliacija

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuomet, kai kyla bendras kainų lygis.

Infliacija gali pasireikšti šiais būdais:

1. išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;

2. mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.

Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą.

Priešingas infliacijai reiškinys yra defliacija, kai pinigų kiekis dirbtinomis priemonėmis sumažinamas. Pinigų defliacija paprastai pakelia pinigų vertę. Pinigų vertės kilimas defliacijoje, kaip ir jos kritimas infliacijoje, nebūtinai eina tuo pačiu santykiu, kaip pinigų sumažinimas, bet mažiau, nes pinigų vertės kilimas gali būti stabdomas cirkuliacijos greičio padidėjimu. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Infliacija yra nuolatinis bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigoje buvusią infliaciją. Esant infliacijai piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia išteklių paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta. Nedideli infliacijos tempai gali būti netgi naudingi, pasak daugelio ekonomistų. Tuomet pagyvėja investicinė veikla, mažėja nedarbas, plečiasi realioji gamybos apimtis. Didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis. Turėtume pažymėti, kad vidutiniai metiniai infliacijos tempai yra 1,1 – 4,7 procentai. Taigi viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos augimo tempai ima lėtėti. Kai yra pasiekiama viršutinė metinės infliacijos riba, ekonomika ne tik kad nustoja kilti, bet netgi pradeda smukti. Esant infliacijai atsiranda ir laimėtojų, ir prarandančiųjų. Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė, taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma. Tai yra:

• Žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu;

• Verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą;

• Pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;

• Tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama skola nuvertėjusiais pinigais.

Tie verslininkai, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, gali pasipelnyti, jei jų parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai. Jei obligacijų savininkai pralaimi, tai tie, kurie išleidžia obligacijas, laimi. Jei 10000 dolerių skola grąžinama po sparčios. infliacijos periodo, tai, skolintojas pralaimi, nes gauna nuvertėjusius pinigus, o skolininkas, išmokėdamas skolą nuvertėjusiais pinigais, laimi.

Infliacija nevienodai veikia įmonių pinigines atsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiam vienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat netenka savo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditus įmonė galės grąžinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės naudą, jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientu arba ši rizika nebuvo įvertinta palūkanų normoje. Pastaruoju atveju nuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas.3.1. Infliacijos priežastys ir reikšmė

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso pasekmė. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastys.

Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančios veiksnių grupės:

a) bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija. Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kai bendroji paklausa padidėja, kainos kyla ir ekonomika veikia jau visu pajėgumu. Kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms. Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias politikas – fiskalinę ir monetarinę – politikas. Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką k

. . .

5.1 pav. „Mažeikių naftos“ akcijų kainos kitimas.

Tarptautinės naftos perdirbimo įmonės „Mažeikių nafta“ pelną neigiamai paveikė valiutų kuro svyravimai, infliacijos lygio kitimas ir mokėjimo balanso deficito mažinimas didinat palūkanų normą. Dėl silpno dolerio Lietuvos vairuotojai netgi laimėjo, nes dėl tokios padėties valiutų rinkoje “Mažeikių naftos” didmeninė benzino ir dyzelino kaina sumažėjo, tačiau įmonės gaunamą pelną tai paveikė neigiamai.Išvados

Valiutų kursų svyravimai, infliacija ir mokėjimo balansas turi labai didelę įtaką tarptautiniam verslui. Valiutų kursų svyravimai sąlygoja valiutinę riziką tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms firmoms. Teigiami valiutos kurso pokyčiai atsispindės įmonės pelno rodiklyje, o neigiami atneš įmonei neplanuotus nuostolius. Valiutos kursų svyravimus sukelia užsienio prekyba, šalies realių pajamų pasikeitimas, infliacijos tempai, centrinio banko intervencija, palūkanų skirtumai, pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija, užsienio prekybos balansas. Tačiau dažnai valiutos kursą veikia keli veiksniai iš karto, todėl galutinis rezultatas priklausys nuo tų veiksnių stiprumo ir jų veikimo krypčių. Be to, egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė: ne tik minėti veiksniai veikia valiutos kursą, bet ir valiutos kursas gali daryti jiems poveikį.

„Mažeikių naftos“ funkcinė valiuta yra JAV doleris, todėl nuo šios valiutos kurso svyravimo priklauso galutinė naftos produktų kainą. Kadangi valiutos kursai kinta kasdien tai ir naftos kainos keičiasi kiekvieną dieną. JAV dolerio kurso pasikeitimas 1 centu MN akcijų paketo kainą pakeičia maždaug 8,5 mln. litų, dėl šios priežasties siekiant išvengti didelių nuostolių vertėtų apsidrausti nuo valiutos kurso svyravimo.

Dėl infliacijos brangsta kreditai, sumažėja investicijų. Nors kita vertus, skatinama vartojimas, kadangi mažėja ribinis polinkis taupyti. Šis finansinis veiksnys skatina daugiau skolintis tikintis grąžinti skolą „pigesniais“ pinigais, o kitiems slopina norą skolinti. Taip pat tai trukdo planuoti kapitalo investicijas bei iškraipo tą informaciją, kurią teikia nominalūs palūkanų dydžiai įvairiose šalyse. Infliacija neigiamos įtakos turi mokėjimų balansui, kadangi kainų padidėjimas apsunkina prekių išvežimą, sumažina eksportuojamų prekių konkurencingumą bei padeda kapitalams plaukti į užsienį. Infliacija didina mokėjimų balanso nesubalansuotumą. Mokėjimų balansas yra svarbus indikatorius verslininkams, kadangi su jo deficitu kovodama vyriausybė devalvuoja valiutą, didina muitus bei palūkanų normą, mažina importo kvotas bei kontroliuoja valiutų keitimą. Siekiant Lietuvoje sumažinti mokėjimo balanso deficitą ir infliaciją didinama palūkanų norma. Jai padidėjus „Mažeikių naftos“ investuotojų sumažėjo, jie verčiau rinkosi kitas bendroves. Kadangi palūkanų norma buvo padidinta siekiant sumažinti infliacijos lygį šalyje, ši savo ruožtu neigiamai paveikė „Mažeikių naftos“ gaunamą pelną.Literatūra

1. Robert J. Carbangh. International economics. 1998.

2. R. A. Grižas. Tarptautiniai ekonominiai santykiai. Vilnius, 2003.

3. S. Husted, M. Melvin. Internacional economics. 1995.

4. Paul R. Krugman, M. Obstreld. Internacional economics. 2000.

5. V. Kvainauskaitė. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Kaunas, 2003.

6. V. Snieška, D. Bernotonytė, V. Kavaliauskienė. Tarptautinių ekonominių santykių bei globalinių problemų ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1992.

7. G. Startienė. Tarptautinės prekybos finansavimas. Kaunas, 2002.

8. AB „Mažeikių nafta“ įmonės duomenys. Prieiga per internetą:

9. Vaidotas Cucėnas. Benzinas pinga, kaip reaguoja verslas? Dienraštis „Lietuvos žinios“. Prieiga per internetą:

10. AB „Mažeikių nafta“. Prieiga per internetą < http://www.nafta.lt/content.php?pid=183>

11. “Mažeikių naftos” pardavimo sandoris gali būti apdraustas. Šaltinis BNS. 2006-06-12. Prieiga per internetą: < www.sala.lt/portal/index.php?handler=newsdetailed&id=39932. >

12. Zabolis ir partneriai investicinės paslaugos. Komentarai. Prieiga per internetą:

Join the Conversation

×
×