Kalba ir literatura

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės bei kultūros.Buvo laikai kai žmonės nemokėjo rašyti, kai nebuvo valstybių, tačiau nebuvo laikų, kad visuomenė būtu issiverstusi be kalbos.

Nuo kalbos, senų senovėje prasidėjo sąmoningas žmonių bendravimas. Žmonės kūrėsi i bendruomenes, atsirado kalba, kuria buvo išreiškiamos mintys ir jausmai.

Reikšmė kalbai tampa ypatingai didelė, norint kad tauta išliktų. Gimtąją kalbą mylėti – tai reiškia, kad ji skleistųsi visa savo esme, jai būdingu skambejimu,žodžių sandara, žodžių junginiais ir prasmėmis.Visu tuo rūpintis tai reeiškia ugdyti ir tobulinti savo gimtąją kalbą.Suprasdami kalba kaip vertybę, juntame pareigą rūpintis ja.

Kalba yra bendras meilės ryšys.Visuomė kalbą laiko patčią didžiausią tautos vertybę, ja didžiuojasi , myli ir puoseleja. Išnyks kalba – išnyks ir tautinė sąmonė. Ji eina greta tokių sąvokų, labai svarbių kiekvienam zmogui, kaip tėvyne, motina ir laisvė.O jas viso pasaulio žmonės laiko kaip pagrindines vertybes.

Kalba vienija tautą, jos pagalba žmonės susiburia bendram tikslui, įprasmina ir išreiškia tautos siekius. Kalba tampa suburianciu, užkrečiančiu ir įkvėpenčiu tautos elementu.

Tauta yra kalbos saargas.Spaudos draudimo metais vienas iš pagr. Tautos siekių buvo išsaugoti kalba, ir tam buvo pasitelkta knygnešių pagalba.Tai buvo placiai lietuvoje paplitęs reiskinys. Ir nors žmonės žinojo kad už lietuviškos spaudos platinimą, gesia dideles baudsmės, žmonės kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis, rizikuodami di

irbo ši darbą,nes jie suprasto kokia tautai yra svarbi kalba.

Tad ir mes išsaugokime ir tobulinkime savo gimtosios kalbos kultūra tuo pačiu metu stiprindami ir sąvąjį tautiškumą.

Leave a Comment