Finansinė ir valdymo apskaita

5571 0

1.FINANSINĖ IR VALDYMO APSKAITA

19a.pab.-20a.pr. rinkos ekonomikos šalių pramonės įmonių apskaita išsiskyrė į dvi sąlyginai savarankiškas dalis: finansinę arba išorinę (bendrąją) ir valdymo arba vidinę apskaitas. Šio išsiskyrimo priežastys:

1.)komercinė paslaptis įteisinta įstatymais (FA duomenys skelbiami viešai, o VA duomenys laikomi paslaptyje);

2.)didėjanti gamybos ir kapitalo koncentracija bei decentralizacija (pareikalavo centralizuoti FA ir decentralizuoti VA);

FA – tai viena iš apskaitos rūšių, apimanti ūkinių operacijų fiksavimą, analizę ir šios informacijos pateikimą vartotojams (dažniausiai tai išoriniai vartotojai), reglamentuotos formos ataskaitose, kurios yra sudarytos pagal bendruosius apskaitos principus. FAA – tai įmonės visos ūkinės – komercinės veiklos sintetinė apskaita, pagal kurios duomenis nustatomi įmonės finansiniai rezultatai (pelnas ar nuostolis) ir sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno ir nuostolių ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.).

FA tikslas – teikti naudingą informaciją įvairiems vartotojams, patenkinti jų poreikius. Finansinėse ataskaitose pateikiama apibendrinta, susisteminta informacija, objektyviai įvertinanti įmonės veiklą.

VA apskaito ir kontroliuoja gamybinius išteklius ir jų panaudojimą, turint tikslą gauti kuo daugiau pelno.VA užsiima materialinių, darbo ir piniginių sąnaudų normavimu, jų panaudojimo apskaita ir analize, tikslu užtikrinti effektyvų šių resursų panaudojimą ir jų naudojimo kontrolę.(Normavimas apima ne tik tiesioginių sąnaudų normavimą, bet ir pridėtinių išlaidų sąmatų sudarymą viesiems taip vadinamiems išlaidų centrams.)

VA dažniausiai traktuojama kaip operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, o FA – tai įmonės visos ūkinės &#

#8211; komercinės veiklos sintetinė apskaita, pagal kurios duomenys nustatomi įmonės finansiniai rezultatai (pelnas arba nuostolis) ir sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno-nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.). Ji nuo VA skiriasi duomenų apimtimi, struktūra, tikslumu. Vienas svarbiausių VA bruožų – operatyvumas, o tai nėra būdinga FA. Jos teikiama informacija skiriama tik atitinkamai įmonei, jos tikslams ir poreikiams.

Tačiau pagrindinis VA ir FA skirtumas yra tai kas naudoja jų informaciją. FA pateikia informaciją išoriniams įmonės atžvilgiu vartotojams, jos tikslas – pateikti tikrą ir tikslią informaciją apie įmonės ataskaitinio laikotarpio rezultatus. VA pateikia informaciją vadybininkams, kad jie galėtų planuoti bei kontroliuoti įmonės veiklą. Yra dar daug kitų FA ir VA skirtumų, kurie susisteminti lentelėje:

FA ir VA apskaitos skirtumai

Palyginimo sritys FA VA

Apskaitos duomenų vartotojai Išoriniai vartotojai: akcininkai, kreditoriai,vyriausybė ir ktt. Vidiniai įmonės vartotojai – vadybininkai

Apskaitos reguliavimo lygis Reguliuojama vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais Nereguliuojama.Nėra jokių normų ir apribojimų

Apskaitos objektas Visos įmonės arba jų grupės veikla Visų įmonės padalinių veikla

Apskaitos sistema Dvigubo įrašo sistema Panaudojama, kiekviena sistema, duodanti realų rezultatą

Metodologinis pagrindas Mikroekonomikos ir statistikos lygis Mikroekonomikos, statistikos, teisės, vadybos, kiekybinių mokslų ir informacinių sistemų lygis

Ataskaitų rūšys Fin. ataskaitos, reglamentuojamos pagal bendruosius apskaitos principus (balansas, pelno ir nuostolių ataskaita, finansinės būklės pasikeitimo ataskaita) Įvairios, tiksliai nereglamentuotos ataskaitos. pateikiamos patogia vartotojams forma

Ataskaitų sudarymo dažnumas ir laikotarpis Reguliojama. Pateikiama periodiškai. Nereguliuojama. Pateikiama pagal vadybininkų poreikį.

Matavimo vienetų sistema Visi rodikliai ap

pskaitomi piniginiu matu Bet kuris piniginis, natūrinis, sudėtinis, sąlyginis ar kitoks matas.

Laiko požiūris Orientacija į praeitį (istorinis požiūris) Praeities, dabarties ir ateities informacija. Pagrindinė orientacija į ateitį

Patikimumo laipsnis Reikalinga objektyvumo: istoriška iš prigimties Priklauso nuo valdymo ir planavimo tiklsį, kai reikia, naudojami tikslūs duomenys

Analizės apspektas Įmonės veikla analizuojama kaip vientisas ekonominis vienetas, lyginami faktiniai 2 ir daugiau metų duomenys Įmonė išskaidoma į atskaitomybės centrus, dažniausiai lyginami planiniai ir faktiniai duomenys

Informacijos rūšis Agreguota informacija pvz. pelno ir nuostolių taskaita Labai detalizuota ir specifinė informacija

Informacijos valdymas Įmonių įstatatymų ir apskaitos profesinių organizacijų Vadybininkų

Literatūroje dažniausiai sutinkami šie FA ir VA skirtumai, tačiau svarbu, kad tiek FA, teik ir VA informacija surinkta iš tos pačios apskaitos sistemos.VA informacija dažniausiai naudojama tvarkant FA, o FA duomenys – įvairiems VA tikslams.

FA teikia informaciją išoriniams vartotojams, todėl ji paprastai reguliuojama įstatymais, taigi jos būklė priklauso nuo apskaitos ir kitų įstatymų kokybės. Įvairias rekomendacijas FA tvarkyti leidžia ir profesinės organizacijos.

Pagrindinis VA tikslas – gerinti įmonės veiklos planavimo ir kontrolės sistemą. Jos teikiama informacija naudojama siekiant šių ir kitų įmonės vidinių tikslų. Paprastai VA sistemos įvairiose įmonėse skiriasi, didžiausią įtaką VA sistemai turi įmonės dydis, veiklos ypatybės, valdymo struktūra.

FA ir VA apskaitos rūšys sudaro vientisą įmonės apskaitos sistemą, jos neprieštarauja, bet papildo viena kitą.

2. APSKAITA KAIP INFORMACIJOS SISTEMA

19 a. pab. – 20 a. pr. rinkos saliu pramonės įmonių buhalterija iš

šsiskyrė į 2 savarankiškas dalis:

1. bendrą /finansinę;

2. vidinę /valdymo /menedžmento.

Priežastys, sąlygojančios išsiskyrimą:

1. komercinė paslaptis, įteisinta įstatymais (fin. duomenys skelbiami viešai, o valdymo duomenys laikomi paslaptyje);

2. didėjanti gamybos ir kapitalo koncentracija ir centralizacija, o tai pareikalavo centralizuoti FA ir decentralizuoti VA.

FA apima išorinių atsiskaitymų apskaitą: atsiskaitymai su tiekėjais, bankais ir t.t., o VA apskaitė ir kontroliavo gamybinius išteklius ir jų panaudojimą, turint tikslą gauti daugiau pelno. Be to, VA užsiima materialinių, darbo ir piniginių sąnaudų normavimu, jų panaudojimą analizei, turėdama tikslą užtikrinti efektyvų šių sąnaudų panaudojimą, jų naudojimo kontrolę. Bėje, normavimas apima ne tik tiesioginių sąnaudų normavimą, bet ir pridėtinių išlaidų sąmatų sudarymą visiems taip vad. išlaidų centrams.

Apie 70-80% visos ek. informacijos įmonėje pateikia apskaita. Ji naudojama ne tik įmonės valdymo lygiuose, bet ir aukštesnėse valdymo institucijose, priimant įvarius ek. sprendimus. Visumoje BA teikia duomenis prognozėms, kontrolei, analizei, reguliavimui ir kt. ek. sistemoms. Dėl to apskaita yra verslo širdis ir šerdis. Be to, apskaita yra ryšio priemonė, perduodanti finansinę informaciją apie įmonės turtą, kapitalą, skolas ir t.t.

Turtas, skolos, nuosavybė nuolat keičiasi, t.y. vyksta ūkinės operacijos. Kadangi šie pasikeitimai dažniausiai išreiškiami pinigais, tai turto ar skolų pasikeitimai vad. finansinėmis operacijomis. O įmonės BA stebi, registruoja verslo operacijas ir jas paverčia apskaitos informacija. O fin. operacijų apskaita ir fin. ataskaitų re
engimas yra FA paskirtis.

FA formavimą lemia t.t. veiksniai:

1. šalies ek. ir polit. sistema;

2. vyriausybės vykdoma politika apskaitos srityje;

3. apskaitos profesinių organizacijų įtaka;

4. vertybinių popierių biržų veikla ir jų įtaka apskaitos sistemos rengimui;

5. tarptautinės apskaitos organizacijų veikla, jų įtaka rengiant šalies apskaitos modelį;

6. fin. ataskaitų vartotojų įtaka (ypač išorinių);

7. fin. spauda.

Galiojančios FA sistemos pagrindiniai elementai yra:

1. fin. atskaitomybė (balansas);

2. sąskaitų planas;

3. apskaitos pagrindų įstatymas.

(2) patvirtintas Finansų ministerijos raštu 91N 1993 12 16. Yra 9 klasės balansinių sąskaitų ir 0 klasė – užbalansinė.

1-2 kl. Ilgalaikis ir Trumpalaikis turtas, aktyvinės sąskaitos.

3 kl. Kapitalas ir rezervai, mokesčiai, pasyvinės sąskaitos.

4 kl. Įsipareigojimai, pasyvinės sąskaitos.

5 kl. Įmonės uždirbtos pajamos. Tai surenkamosios-paskirstamosios sąskaitos. Kol rašomi įrašai – tai pasyvinės, nes pajamos atvaizduojamos kredite (K).

6 kl. Sąnaudos, patirtos uždirbant 5 kl. sąskaitose atvaizduotas pajamas. Tai surenkamosios- paskirstamosios sąskaitos. Kol įrašome – aktyvinės, nes sąnaudos renkamos 6 kl. sąskaitų debete (D).

7,8,9 kl. Laisvos klasės, priklausomai nuo to, kokios konkrečios įmonės veiklos duoda pajamas ir sąnaudas, įmonė pati išskiria tose klasėse sąskaitas.

0 kl. Užbalansinės sąskaitos, jose apskaičiuojamas turtas ar įsipareigojimai neatvaizduojami balanse. Ypatumas: šios sąskaitos koresponduoja tik tarpusavyje.

Visumoje sąskaitų planas turėtų būti priderintas prie informacijos poreikio, bei galimybių tą informaciją apdoroti.

(3) BA pagrindų įstatymas patvirtintas 1992 m. birželio 18 d., o įsigaliojo nuo 1993 m. sausio 1 d. Buvo 3 pakeitimai ir papildymai: 1995 m. rugsėjį, spalį ir 1996 birželio 27 d. Šis įstatymas nurodo pačias elementariausias kryptis, susideda iš 7 skirsnių ir 24 straipsnių.

Apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie surašomi ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įmonė naudoja specialius apskaitos dokumentus, be to įmonė gali naudoti pavyzdynius ir laisvos formos dokumentus. Po 1996 m. birželio 27 d. reikia naudoti pavyzdynius ir laisvos formos dokumentus.

Apskaitos dokumentų, išskyrus kasos aparatų išduodamus kvitus, privalomi rekvizitai šie:

1. įmonės, surašiusios apskaitos dokumentą, pavadinimas;

2. apskaitos dokumento pavadinimas;

3. jo surašymo data;

4. ūkinės operacijos turinys;

5. ūkinės operacijos matavimo rodikliai;

6. ūkinės operacijos rezultatų kiekinė ir piniginė išraiška;

7. asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai;

8. fizinio asmens išrašomame apskaitos dokumente papildomai yra nurodoma:

• fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas;

• paso numeris;

• gyvenamoji vieta.

Kasos aparatu išduodamame kvite turi būti nurodyta:

1. įmonės kodas arba jei įmonė yra PVM mokėtoja, taip pat ir PVM mokėtojo kodas;

2. unikalus kasos aparato numeris;

3. prekės ar paslaugos pavadinimas arba kodas;

4. prekės ar paslaugos kaina;

5. visa sumokėtina suma, išskiriant PVM dydį;

6. kvito išdavimo data;

7. kvito eilės numeris.

Šis reikalavimas įsigaliojo nuo 1997 m. sausio 1 d. Specialių apskaitos dokumentų sąrašą privalomus, papildomus rekvizitus, gaminimo, platinimo bei naudojimo tvarką nustato LR vyriausybė. LR jurisdikcijai priklausančios įmonei išrašytas apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų rekvizitų ir specialus apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų privalomų ir privalomų papildomų rekvizitų arba jei jis nesurašytas LR vyriausybės nustatyta tvarka ant įsigyto blanko – juridinės galios neturi.

BA vedimą bei atskaitomybės sudarymą reglamentuoja apskaitos ir mokesčių įstatymai bei atitinkami poįstatyminiai aktai. Tačiau norminių dokumentų reikalavimai ne visuomet sutampa su BA tvarkymo logika, todėl kad valstybės ek. politika nėra stabili, o BA tvarkymo pagrindiniai principai beveik nesikeičia, todėl BA darbuotojams tenka grupuoti ir pateikti ūkinės veiklos duomenis pagal nustatytus reikalavimus taip, kad visi šios informacijos vartotojai galėtų matyti tikrąją fin. padėtį ir spręsti apie vystymosi perspektyvas.

3. BENDRIEJI APSKAITOS PRINCIPAI (BAP)

BAP – tai konceptualūs teiginiai, susitarimai, taisyklės ir procedūros, reikalingos apibūdinti galiojančią sistemą. Apskaitos principų bendrumas pasireiškia dviem aspektais: pirmiausia, kad jie yra visų pripažinti ir vienodai traktuojami, antra, jais vadovaujamasi vedant visų įmonių apskaitą, nepriklaisomai nuo jos dydžio, nuosavybės formos, gamybos bei organizacinių ypatumų.

Patys bendriausi AP yra nusakyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose. Tai: įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo, apskaitos pastovumo (nuoseklumo), ir atsargumo (apdairumo) principai. Trys iš jų (įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo ir apskaitos pastovumo) deklaruojami 1992 06 18d. priimtame buh. apsk. pagrindų įstatyme.

BAP nesiekiama nustatyti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Kiekvienas apskaitininkas turi teisę pasirinkti, jo manymu, racionaliausius apsk. Vedimo būdus. BAP nustato tik pačius bendriausius reikalavimus,kurių būtina laikytis formuojant finansinės atskaitomybės informaciją.

Aptarsiu, mano manymu, svarbiausius principus:

1. Įmonės principas. Šis principas numato, kad kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių, t.y. apskaitos darbuotojai apskaito konkrečios įmonės veiklos rezultatus nesiedami įmonės turto su įmonės savininkų asmeniniu turtu bei jų asmeninės veiklos rezultatais. Šis principas taikomas visoms įmonių rūšims. Net ir personalinėse įmonėse, kurių turtas ir skolos būna teisiškai susijusios su savininko turtu ir skolomis, o savininko asmeninis turtas gali būti panaudotas įmonės įsiskolinimams apmokėti, įmonės veiklos apskaita yra atskirta nuo jos savininkų veiklos apskaitos.

2. Įmonės tęsiamos veiklos principas. Šis principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką, t.y. ji nebus likviduojama, o savininkai nesieks jos parduoti. Apskaitos prakltikoje tai reiškia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės sudarymo momentu galiojusiomis rinkos kainomis, bet faktine to turto įsigijimo savikaina atėmus sukauptą nusidėvėjimą.

3. Kaupimo principas. Jo esmė ta, kad visos ūkinės operacijos fiksuojamos tada, kai jos įvyksta: pajamos turi būti fiksuojamos tada kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.Pajamos laikomos uždirbtomis tada‚ kai produkcija yra parduota (išsiųsta)‚ o paslaugos suteiktos pirkėjui‚ nepriklausomai nuo to ar už tai buvo sumokėta ar ne. Sąnaudos patiriamos tada‚ kaisunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų išlaidos yra susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis.

4. Apskaitos pastovumo principas. Šis principas teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį. Tai nereiškia, kad atsiradus naujiems apskaitos metodams, pastarieji turi būti ignoruojami, tačiau juos reikia išsamiai patikrinti ir, tik visiškai įsitikinus jų taikymo būtinumu, pradėti diegti įmonėje. Pagrindinė priežastis dėl kurios taikomas šis principas yra ta, kad dažnai kaitaliojant apskaitos metodiką finansinės atskaitomymės vartotojai prarastų palyginimo pagrindą, nes būtų neaišku dėl kokių priežasčių kinta įmonės veiklos rezultatai: ar dėl to, jog įmonė pradėjo geriau/blogiau dirbti, ar dėl apskaitos metodikos pasikeitimų.

5. Atsargumo principas. Šio principo taikymas reiškia, kad reikia vadovautis tokiomis nuostatomis: apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama. Tai reiškia, kad reikia sudaryti atidėjimus visoms abejotinoms pirkėjų skoloms padengti. Apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui. Tai irgi reiškia, kad turi būti sudaryti pakankami atidėjimai visoms su ataskaitiniu laikotarpiu susijusioms sąnaudoms padengti.

6. Piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad įmonės turtas ir veiklos rezultatai apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje turi būti atvaizduoti įkainoti pinigais. Tačiau tai, kad operacijos turi būti įkainotos piniginiu matu nereiškia, kad apskritai negalima naudoti natūrinių matų.

7. Periodiškumo principas. Pagal tęsiamos veiklos principą įmonė gali egzistuoti neribotą laiką. Tačiau jos veikla gali būti suskirstyta į laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie turtą bei jo pasikeitimus, apie uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas ir t.t. Dirbtinai skaidant įmonės veiklą į laikotarpius, neatsižvelgiama į tai, kad dauguma procesų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nėra pasibaigę. Todėl būtina įvertinti, kokiu mastu kiekviena ūkinė operacija arba įvykis yra susijęs su ataskaitiniu laikotarpiu, t.y., kokios išlaidos jau yra tapusios sąnaudomis, o kokios įplaukos laikytinos pajamomis. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai (12 mėnesių). Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba turi sutapti su žemiausiu įmonės veiklos tašku, o jei įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais.

8. Išlaidų (savikainos) principas teigia, kad tinkamiausia turto (paslaugų) įsigijimo vertinimo bazė yra pradinė jo kaina arba faktinės įsigijimo išlaidos. Kitaip tariant, turto įsigijimo išlaidos nustatomos pagal sumokėtą kainą arba mainais atiduoto turto vertę, arba prisiimtų įsiskolinimų sumą, jeigu turtas gaunamas skolon.

9. Pajamų registravimo principas. Šis principas apibūdina pajamų šaltinį, pajamų matavimo ypatybes bei laiką, kai pajamos laikomos uždirbtomis. Pagal duomenų kaupimo principą pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduotos ar atliktos paslaugos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau apmokėtos ar dar ne.

10. Palyginimo principas. Šis principas reikalauja‚ kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitonį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su sąnaudomis‚ patirtomis uždirbant šias pajamas.

BAP beveik turi įstatyminę galią, nors jie gali būti ir nepatvirtinti jokiais vyriausybiniais potvarkiais. Jie objektyvūs, teisingi, nekeliantys abejonių visiems apskaitos informacijos vartotojams, todėl laikomi bendraisiais.

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS BUHALTERINĖS APSKAITOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS

Šiame įstatyme nustatyta visų tipų įmonių ir organizacijų finansinės apskaiots tvarka. Įstaigos ir organizacijos užsiimančios nekomercine veikla, t.y. nesiekia pelno, buhalterinės apskaitos tvarką pasirenka savarankiškai, laikydamosi šio įstatymo. Šis įstatymas reglamentuoja ūkininkavimo subjektų turto, nuosavybės, ūkinių procesų ir veiklos rezultatų bendruosius apskaitos principus( besitęsiančios įmonės veiklos, pajamų ir sąnaudų kaupimo, apskaitos pastovumo. Buhalterinė apskaita privalo būti organizuota taip, kad ji būtų teikiama laiku ir tiksli info mokesčius skaičiuojančioms org-joms, valstyb. statistikai, savininkams, kreditoriams, komerc.veiklos partneriams ir garantuojamas ūkin. komerc.sandoriams info pagrindas. LR vyriausybė pagal LR įstatymus, TA standartus bei Europos ekon.bendrijos direiktyvas vykdo bendrą metodinį vadovavimą buh.apskaitai. BA tvarkymo sistemą lemia nuosavybės formą, įmonės rūšis, įmonės dydis, veiklos pobūdis. Įmonės savarankiškai pasirenka vidinę apskaitos sistemą. Visos įm.buh.apskaitą tvarko dvejybine sistema, išskyrus tas, kurioms leidžiama vesti supaprastintą apskaitą. BA tvarkoma lietuvių kalba. Bendrose įm. Ir Lietuvoje esančiose užs.kapitalo įm. Apskaita tvarkoma liet.k., o esant reikalui – ir užsienio k. Pavyz. sąsk.planas tvirtinamas LR Vyriausybės nustatyta tvarka, bet įmonės sudaro indvidualų sąsk.planą, tvirtinamą įm.vadovo. BA tvarkoma naudojant LR galiojantį piniginį vienetą. Operacijos, vykdomos užsienio valiuta, apskaitoje perskaičiuojamos nustatytu kursu. BA g.b. tvarkoma organizavus savarankišką buh.apsk.tarnybą, pagal sutartis naudojantis buh., auditinių ir kt. Konsultacinių įm.paslaugomis. BĄ tvarko vyr.finansininkas, kuris pagal LR įstatymus, poįstatym.aktus, turi garantuoti buh.įrašų teisingumą bei, kad atskaitomybė būtų parengta laiku. Ūkin.operacijų fiksavimas vyksta apskaitos dokumentais, kurie yra įrašų apie ūkin. operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Surašomi jie ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Atliktas ūk.operacijas, išskyrus telekomunikacijų teikimą masiniams vartotojams, įmonės pagrindžia specialiais apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dokumentai surašomi ūk.operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Apskaitos dokumentų (išskyrus kasos aparatų išduodamus kvitus) privalomi rekvizitai: įmonės, įstaigos ar org-jos surašiusios apskaitos dokumentą, pavadinimas, apskaitos dokumento pavadinimas, jo surašymo data, ūkin.operacijos turinys, matavimo rodikliai, ūkin.operacijos rezultato kiekinė ir piniginė išraiška, asmenų atlikusių ūk.operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai. Fizinio asmens išrašomame apskaitos dokumente paipldomai yra nurodoma fis.asm.vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris ir gyven.vieta. Kasos aparato išduodamame kvite t.b. nurodyta: įm., įstaigos ar org-jos kodas arba jeigu įmonė, įstaiga ar org. yra pridėtinės vertės mok.mokėtoja, tai pridėt.vertės mok.mokėtojo kodas, unikalus kasos aparato numeris, prekės (pasl.) pavadinimas arba kodas, prekės, pasl.kaina, visa sumokėtina suma, išskiriant pridėt.vertės mok.dydį, kvito išdavimo data ir kvito eilės numeris. Specialių apsk. Dokumentų sąrašą, privalomus papildomus rekvizitus, gaminimo, platinimo bei naudojimo tvarką nustato LR vyriausybė. Dokumentai be visų privalomų rekvizitų, išskyrus išrašytus už telekomunikacijų paslaugų suteikimą, juridinės galios neturi. Įmonės vadovas patvirina asmenų, turinčių teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai. Už apskaitos dokumentų išrašymą laiku ir teisingai bei jų teisėtumą atsako jį išrašiusieji bei pasirašiusieji asmenys. Visų ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose, kurie g.b. pavyzdiniai arba laisvos formos.

Įm.fin. met.atskaitomybę, išskyrus tų, kurios turi teisę pateikti supaprastintą atskaitomybę, sudaro balansas.pelno (n) ataskaita, fin.būklės pakitimų ataskaita ir paaiškinamasis raštas.. Fin.atsk.formas, teikimo tvarką nustato LRVyr. BA t.b. nurodytos visos ūk.operacijos, o duomenys t.b. patvirtinti ilg.turto, prekinių bei mater.vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kt.lėšų inventorizacijų duomenimis.Įm.fin.atskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama įm.įstatuose nustatyta tvarka. Prieš tai g.b. atliekama jos auditinė kontrolė. Už ją atsako įm.administracijos vadovas. Įm.ilg.turtas apskaitoje įkainojamas įsigijimo verte, balanse – likutine verte. Atsargos įkainojamos įsigijimoverte, o fin.atskait. – faktine savikaina. Inventoriazacijos tvarką nustato LR Vyriausybė. Apskaitinės pajamos rodomos tuo laiku, kai jos uždirbtos, o sąnaudos apsakitomos jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į sumokėjimo laiką. Klaidos apsk.dokumentuose taisomos išbraukiant neteisingai parašytą tekstą arba skaičių taip, kad galima būtų jį perskaityti, ir įrašant tikrą skaičių ar tekstą. Šalia t.b. juos pasirašiusiųjų asmenų parašai ir taisymo data. Piniginiuose apskaitos dokumentuose taisymai draudžiami. Patvirtinus fin.atsk., jos duomenys netaisomi, o po to klaidos taisomos sudarant paskesnę fin.atsk. Apskaitos dokumentai, registrai saugomi iki fin.atsk.patviritinimoįm.vadovų nustatyta tvarka, užtikrinančia dokumentų išsaugojimą. Dingus apsk.dokumentams, registrams, fin.atskaitomybei, darbuotojas, atsakingas už jų saugojimą, parašo aiškinamąjį raštą ir įteikia jį įm.vadovui, kuris priima atitinkamą sprendimą. Teisėsaugos, finansų ir kontrolės organai paimti apskaitos dokumentus gali tik dalyvaujant įm.padalinio vadovui arba buhalteriui. Jei likviduojant institucijų turtą, teises, pareigas ir atskaitomybę perima kita institucija, kuri privalo užtikrinti likviduotos instituc.fin.apskaitos dokumentų, apsk.registrų ir metų ataskaitos išsaugojimą. Apskaitos info esanti komercine paslaptimi neskelbiama.Ja negali būti fin.atskaitomybės rodikliai. Už buh.apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apsk.dokumentų išsaugojimą atsako įm.administrac.vadovas. Įm.pareigūnai, pažeidusieji šio įstatymo ir kt. apsk.norminių aktų reikalvimus, atsako pagal LR įstatymus.

5. ŪKINIŲ OPERCIJŲ ĮVERTINIMAS, DOKUMENTAVIMAS IR INVENTORIZAVIMAS

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekv. kitas darbas, turi būti atliekamas tam tikra tvarka ir nuoseklumu, kad būtų tinkamai sugrupuotiir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenys, patenkinti įvairių apskaitos duomenų vartotojų poreikiai ir pateikta įvairaus išsamumo informacija iš anksto nustatytu laiku. Šios tvarkos būtina laikytis isose apskaitos duomenų formavimo stadijose. Ši apskaitos duomenų, t.y. ūkinių opracijų, registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės – dar vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.

Ūkinė operacija – tai kiekvienas faktas, kuris atliekamas įmonės veikloje: prekių pirkimas, prekių pardavimas, algų išmokėjimas, DU ir įvairių mokesčių apskaičiavimas ir sumokėjimas.

Ūkinių operacijos, t.y jų objektai, yra įvertinami natūrine ir vertine išraiška. Įkainojimas reiškia, kad dokumente ūkineė operacija turi būti išdėstyta ir pinigine išraiška.

Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai, be kurių šie dokumentai apskritai negalioja, t.y. neturi juridinės galios, todėl juose užfiksuotų duomenų pagrindu negalima daryti ir jokių įrašų apskaitos knygose. Kiekv. apskaitos dokumentui juridinė galią suteikia tokie rekvizitai:

1. įmonės, surašiusios dokumentą, pavadinimas. Pgl. ųmonė spavadinimą galima atlikti priešpriešinius patikrinimus ir tada įsitikinti, ar teisingai užregistruotos apskaitoje ūk. operacijos.

2. apskaitos dokumento pavadinimas – jis padeda greitai ir tiksliai nustatyti, apie kokią operaciją kalbama ir kaip ją reikia užfiksuoti.

3. dokumento surašymo data – reikalinga, kad apskaitininkas galėtų orientuotis, kada dokumentas išrašytas. Tai svarbu ir dėl to, kad atsiskaitomuosiuose dokumentuose nurodyos apmokėjimo sąlygos, kur numatomos nuolaidos anksčiau atsiskaičiusiems klientams, be to pagal datą apskaitininkai nustato į kurį ataskaitinį laikotarpį įtraukti užregistruotas dokumente pajamas.

4. ūkinės operacijos turinys – nusako operacijos esmę ir yra vienas informatyviausių dokumentų rekvizitų, be kurio dokumentas apskritai prarstų esmę.

5. ūkinės operacijos matavimo rodikliai – reikalingi, kad abi pusės vienodai suvoktų dokumente užregistruotą veiksmą.

6. ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška – be to nebūtų įmanoma nustatyti, kas, kam ir už kiek įsipareigoja apmokėti.

7. asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakinigų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai – rodo, kas atsakingas už ūkinę operaciją.

Tik remdamiesi visus išvardintus rekvizitus turinčiais dokumentais apskaitininkai gali reigstruoti ūkines operacijas buhalterijos knygose. Tai taikytina tiek iš trečių asmenų gautiems, tiek pačios įmonės išrašytiems dokumentams.

Pirminiusoe dokumentuose neretai būna nusakytos kelios operacijos arba viena nuolat pasikartojanti operacija (pvz. nuomos, ilgalaikės reklamos, paskolų sutartis).

Įvairiuose apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys kaupiami ir sisteminami specialiuose buhalterinės apskaitos registruose – žurnaluose, sąskaitose ir pan. Priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindintys duomenys pirmiausia turi būti užregistruoti specialiose buh. knygose – žurnaluose. Juose duomnys kaupiami pgl. dokumento gavimo eiliškumą, t.y jų gavimo seka. Tokia tvarka leidžia greitai užfiksuoti ūk. operaciją apskaitos registruose ar prireikus grįžti prie jos po tam tikro laiko – jei reikia patikrinti ar teisėtai atlikta, tinkamai įforminta viena ar kita operacija. Nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug, dažniausiai pildomas vienas – Bendrasis – žurnalas, kuriam fiksuojamos visos operacijos. Dažniausiai visą apskaitą tada veda tik vienas įmonės buhalteris.

didelėse įmonėse paprastai naudojamasi keletu žurnalu. Tai sąlygoja apskaitinio darbo pasidalijimas (apskaitą veda keletas buhalterių), kai daug operacijų – reikia jas susisteminti. Kiekvienas žurnalas atspindi tam tikros rūšies operacijas. Todėl registruojant ūkinius faktus, tuo pačiu atliekamas ir pirminis jų grupavimas, o tai labai palengvina duomenų apdorojimą.

Dažniausiai naudojami tokie žurnalai:

1) pirkimų skolon žurnalas, 2) pardavimų skolon, 3) parduotų prekių savikainos, 4) pinigų gavimo ir pinigų mokėjomo žurnalai, 5) tiesiog. ir netiesiog. gamybos išlaidų ž. 6) bendrasis žurnalas – fiksuojami įvairūs retai pasitaikantys ūk. įvykiai, kuriems registruoti nėra jokio specialaus žurnalo.

Pirminių dokumentų pagrindu užfiksavus sumas žurnaluose, jau galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie įmonės vykdomą veiklą, bet vis dėl to tai tik ūkinių operacijų sąrašas.

Informacija apie kiekvieną apskaitos objektą turi būti kaupiama sąskaitose, iš kurių galime nustatyti tų objektų būklę. Sąskaitose atsispindi visų apskaitos objektų pasikeitimai per tam tikrą laikotarpį Sąskaitose tvarkingai sukauptus duomenis lengva kontroliuoti, tik iš jų galima parengti geros kokybės ataskaitas. Dabar ųkinių operacijų fiksavimą sąskaitose įmonėse dažnai atlieka kompiuteris. Svarbiausia nustatyti, kokiose sąskaitose, kokiu momentu ir kokią sumą registruoti. Pirmiausia šis reikalavimas suijęs su įmonės veikloje uždirbtų pajamų ir toms pajamoms uždirbti patirtų sąnaudų nustatymu (pajamų ir sąnaudų tarpusavio palyginimas rodo įmonės veiklos rezultatą – pelną ar nuostolį).

Įmonių veikla vyksta nenutrūkstamai, daygybė operacijų atliekama tuo pačiu metu, tik skirtingais momentais pradedamos ir baigiamos. Todėl apie įmonės ūk. operacijų ir veiklos rezultatyvumą galima spręsti suskaidžius ją tam tikrus laikotarpius.

Ataskaitinis laikotarpis – įmonių vadovų ar apskaitininkų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus nustatomi įmonės veiklos rezultatai.

Inventorizacija reiškia faktiškai esamų vertybių patikrinimą, suskaičiavimą ir užrašymą. Buhalterinėse sąskaitose parodoma, kiek turi būti turto, o inventorizacija parodo, kiek iš tikrųjų yra. Skirtumas rodo turto trūkumą ar perteklių. Šis skirtumas taip pat turi būti įrašytas į buh. sąskaitas. Tokiu būdu atlikus inventorizaciją buhalt. sąskaitos turi rodyti tuos pačius likučius kurie rasti inventorizacijos metu. Inventorizacija turi būti netikėta.

Ataskaitinio laikotarpio duomenys apibendrinami sudarant finansinę atskaitomybę, kurios sudėtį reglamentuoja LR BAP įstatymas.Į finansinės atskaitomybės sudėtį įeina:

1. buhalterinis balansas

2. pelno (nuostolio) ataskaita

3. kt.

6. A. ORGANIZAVIMAS JUR. ASMENS ĮMONĖSE

BA atspindi l. įvairius objektus.Tai sąlygoja ir jos pačios nevienodumą, nes reikia derinti skirtingus reikalavimus.Viena, reikalaujama tiksliai atspindėti kiekvieno objekto būklę ir jo specifinius bruožus t.t. laiko momentu.Antra vertus, info apie įmones t.b. pateikta vienoda tvarka,kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į įvairius objektus privalumus ir trūkumus.Įmonių apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja tų įmonių nuosavybės įvairovė,nes kaip tik nuo jos daugiausia priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo vartotojams būdas.

( Pagal nuosavybės formą visos LR įmonės skirstomos į keletą rūšių.Pati paprasčiausia-individuali(personal.) įm.VIsas šių įmonių turtas priklauso vienam ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise-keliems fiziniams asmenims.Jos neturi jurid asmens teisių, todėl savininkai už veiklos padarinius atsako visu savo,t.p. ir asmenininiu turtu.Tikroji ŪB-t.p. yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta pagal bendrosios jungtinės vaiklos sutartį susiejus kelių fiz. ar jurid. asmenų turtą į bendrą nuosavybę komerc.-ūkinei veiklai.Ji, kaip ir individuali įm., neturi jurid. asmens teisių, todėl savininkai už sandorius ir galimus padarinius atsako ne tik visu įmonės, bet ir sameniniu turtu. Tačiau ŪB neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su ŪB veikla.Komanditinė (pasitikėjimo) ŪB panaši į tikrąją ŪB.Jos skiriasi tik tuo , kad komanditinėje ŪB šalia tikrųjų narių,kurie atsako visu savo turtu,yra ir narių komanditorių ,atsakančių tik įneštu į įmonę turtu.īos bendrijos nariai t.p. gali būti tiek fiziniai, tiek jurid. asmenys.

Visai kitokie nuosavybės santykiai sieja įmonių, turinčių jurid. asmens teises, savininkus. Pati paprasčiausia tokio pobūdžio įmonių forma yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė -uždaroji AB. Šio tipo įmonės turi jurid. asmens teises.Tai reiškia, kad jų savininkai už visas savo prievoles ir įsipareigojimus atsako tik įneštu į įmonę turtu.Bendrovės nuosavybei priklausantis turtas padalinamas bendrovės nariams- akcininkams, kuriais tampama įsigijus bendrovės išleistų akcijų.UAB akcijos platinamos ribotam asmenų skaičiui, nes jų negali būti daugiau kaip 50. UAB gali įkurti ir vienas asmuo, disponuojantis visomis bendrovės akcijomis.UAB akcininkais g.b. fiz., jurid.smenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamos valstybinės institucijos.Akcinė bendrovė,arba, kitaip atviroji AB, t.p.turi jurid. asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė.Jos savininkais tampa asmenys , įsigiję šios įmonės akcijų.Jų įsigijimas neribojamas. Akcininkais g.b. fiz., jurid. asmenys ir valstybė.Valstybinė įmonė nuosavybės teise priklauso valstybei.Šios įm. turi jurid. asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės. Taigi, valstybė (vietos savivaldybė) neatsako už įmonės prievoles, o įmonė neatsako už valstybės (vietos savivaldybės)prievoles.

Jeigu tai neprieštarauja įstatymams, įmonės gali jungtis į koncernus , konsorciumus, asocijacijas ir kt. junginius. Apskaitos požiūriu tai itin sudėtingi dariniai. )

Kiekviena įmonės forma turi privalumų ir trūkumų.Apskaitos požiūriu įmonių skirtumus sąlygoja daugiausia tai, turi įmonė jurid. asmens teises ar neturi. Pagal tai galima skirti 2 dideles įmonių grupes.

Įm.,turinčios jurid. asm teises

1.Apskaitos koncepcija-kaupimo

2.Apskaitos sistema-dvejybinio įrašo

3.BA tarnyba-privaloma

4.Finans. atskaitomybės sudėtis-didelės ir vidutinės rengia pilną met. finansinę atskaitomybę, mažos-sutrumpitą

5.Finans. atskaitomybės skelbimo pobūdis- AB (atvirosios) skelbia viešai,kitos- rengia, bet viešai skelbti neprivalo

Įm., neturinčios jurid. asm. teisių

1.Apskaitos koncepcija-modifikuota pinigų įplaukų-išmokų

2.Apskaitos sistema-jei yra PVM mokėtoja ir/ arba turi samdomų darbuotojų-dvejybinio įrašo, jei nėra PVM mokėtoja ir neturi samdomų darbuotojų-paprastojo įrašo

3.BA tarnyba-neprivaloma

4.Finans. atskaitomybės sudėtis-nerengia

5.Finans. atskaitomybės skelbimo pobūdis-nerengia ir neskelbia

Kaip matome, šiek tiek skiriasi ir tai pačiai kategorijai priklausančių įmonių apskaita. Kadangi laisvosios rinkos sąlygomis BA l. brangiai kainuoja,valdžia , nustatydama jai keliamus reikalavimus, visuomet stengiasi paisyti optimalumo: apskaitos info t.b. formuojama tik tiek, kiek jos reikia efektyviai veiklai.

Visos įm., turinčios jurid. asmens teises,į dideles, vidutines ir mažas skirstomos pagal 3 kriterijus:balanse pateiktą turto sumą (5 mln. Lt), atask.finans. metų grynąsias pardavimų pajamas( 10 mln.Lt), samdomiems darbuotojams per metus Išmokėtą minimalių atlyginimų skaičių(6000 min atlyginimų). Jei 2 iš 3 išvardintų kriterijų būtų lygūs nurodytiems arba didesni už juos, įmonė met. finans. atskaitomybės sudėties požiūriu būtų priskirts didelėms, o tai savo ruožtu atsilueptų apskaitos tvarkai toje įmonėje.

Tačiau nustatant šiuos kriterijus, vadovaujamasi ir pastovumo principu. Juk g. b. ir taip, kad kurioje nors įmonėje 2 iš 3 išvardintų rodiklių yra l. artimi nustatytiems’’kritiniams’’dydžiams, ir todėl.kiekviekais metais gali keistis.Todėl nustatyta, jog nuo sutrumpintos prie pilnosos met. finans. atskaitomybės(ir atvirkščiai) įmonės pereina tik tuomet. kai išvardinti kriterijai yra lygūs arba viršija nustatytus dydžius ne trumpiau kaip 2 metus iš eilės.

7.BUHALTERINĖS APSKAITOS SĄSKAITŲ SISTEMA IR DVEJYBINIS ĮRAŠAS

Kiekvienos įmonės veikla sudaro daugybė sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių‚ kurių kiekvienas daro tam tikra poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus‚ keičiančius įmonės turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą‚ t.p. ir tuos‚ kurie įmonės turtą ar jo struktūrą veikia ne tiesiogiai‚ bet per uždirbtas pajamas ar sąnaudas‚ patiriamas tas pajamas uždirbant. Tuo tikslu‚ kievienai turto ar nuosavybės rūšiai skiriami apskaitos registrai‚ kitaip dar vadinami sąskaitomis.Duomenys į sąskaitas atkeliauja iš pirminių dokumentų‚ įrašant suma ir operacijos atlikimo data.

Labiausiai paplitusi buhalterinės sąskaitos forma yra tokia:

Data Turinys P.P Debetas Kreditas Likutis

Debetas Kreditas

Tačiau aiškintis buhalterinės sąskaitos struktūra patogiau su paprastesnės (mokymo tikslams) T formos sąskaita:

D Sąskaitos pavadinimas K

Sutartinai priimta skiltį kairėje pusėje vadinti debetu (lot. Debet-skolingas)‚ o skiltį dešinėje pusėje-kreditu(lot. skola). Bendroji debeto skilties suma vadinama debeto apyvarta‚ o kredito skilties-kredito apyvarta. Likutis dar kitaip vadinamas saldo(ital. likutis).Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai -fiksuojami skirtingose jos pusėse. Turto ir sąnaudų padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių sąskaitų debeto pusėse‚ o sumažėjimai- kredito pusėse. Taip pat registruojami ir turto sąskaitų likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų bei pajamų padidėjimas ir sumažėjimas registruojami atvirkštine tvarka nei turto padidėjimai ir sumažėjimai.

Dvejybinis įrašas buhalterinės apskaitos sąskaitose. Dvejybinio įrašo esmę sudaro tai‚ kad joks turtas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta: vienas turtas gali būti uždirbamas ar įsigyjamas kito dėka arba jei savininkai įneša papildomai turto į įmonę(tada turtas padidėja dėl to‚ kad atsiranda nauji įmonės įsipareigojimai savivinkams)‚ arba jeigu turtą įmonei skolina tretieji asmenys ( tada padidėja įmonės įsipareigojimai jiems) ir pan. Todėl kiekvieną ūkinį faktą (įvykį ar operacija) reikia registruoti mažiausiai dviejose sąskaitose.

Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete ir tuo pačiu metu kitos -kredite vadinamas dvejybiniu įrašu‚ o sąskaitų derinys‚ kai viena sąskaita debetuojama‚ o kita kredituojama‚įvardijamas sąskaitų korespondencija.

8. SINTETINĖ IR ANALITINĖ APSKAITA

Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama naudojantis pirminiais dokumentais. Informacija apie turo ir nuosavybės pasikeitimus kaupiama sąskaitose. Vėliau ji apibendrinama apskaitos registruose įvairiomis procedūromis.

Sąskaitos grupuojamos pagal atitinkamus požymius ir taip sudaromas sąskaitų planas.

Įmonės tam tikrą turto ar nuosavybės rūšį atitinkančią sąskaitą išskaido į keletą smulkesnių, vadinamų analitinėmis.

Apibendrintai sąskaitos skirstomos į sintetines ir analitines.

Sintetinės sąskaitose turtas, nuosavybė, sąnaudos ir pajamos apskaitomos tik bendrais, suvestiniais rodikliais ir tik pinigine išraiška.

Analitinėse sąskaitose apskaita vedama detalizuotai pagal sudėtines dalis.

Beveik kiekviena sintetinė apskaita turi ir savo analitinių sąskaitų, nes įmonės valdymui reikalinga informacija tiek apibendrintais rodikliais, tiek detalizuota.

Nustatant, kokiu lygiu įmonėse turi būti sudaromas sintetinių sąskaitų planas, reikėtų vadovautis finansinių ataskaitų rodiklių reikalavimais:

 Balanso straipsnių apimtis ir pavadinimai;

 Pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai.

Kokiu pjūviu detalizuoti analitines sąskaitas, priklauso nuo įmonės valdymo. Analitinė apskaita turi būti vedama:

1. Įstatinio kapitalo sintetinės sąskaitos – pagal kiekvieno savininko pavardę, pavadinimą, nurodant akcijų skaičių ir bendrą jo kapitalo dalies sumą;

2. Prekių – pagal kiekvienos prekės pavadinimą, rūšis ir fasavimą, kitas skiriamąsias savybes ir būtinai pagal įsigijimo kainas;

3. Ilgalaikis materialus turtas – pagal grupes ir kiekvieną objektą atskirai;

4. Kasa – jei įmonėje naudojama tik viena valiuta ir 1 kasa, analitinės apskaito nereikia. Jeigu ir užsienio valiuta, tuomet – pagal kiekvienos valiutos rūšį, apibendrinant nacionaline valiuta pagal LB patvirtintą užsienio valiutų buhalterinį apskaitos kursą;

5. Atsiskaitomosios sąskaitos banke jei tik 1 valiuta, nereikia, jei kelios – pagal jas ir valiutų rūšis;

6. Tiekėjai – pagal kiekvieno tiekėjo pavadinimą ir tik piniginiu matu;

7. Mokesčiai – pagal rūšis;

8. Atlyginimai – pagal darbuotojų kategorijas ir pavardes;

9. Sodra – debeto pusėje, kurioje apskaitomas socialinio draudimo lėšų panaudojimas, naudojant darbuotojų ir atsitikimų skaičių. Kredito pusėje – pagal socialinio draudimo įnašų sudarymo šaltinius:

a) 30% nuo DU;

b) 1% iš DU;

c) gavimai iš sodros valdybos;

d) gavimai iš savivaldybės biudžeto;

10.Debitorių – pagal kiekvieną pavadinimą.

Remianti pavyzdiniu sąskaitų planu sąskaitomis dažniausiai laikome antro ir trečio lygio sąskaitas. Ketvirto ir penkto lygio sąskaitas paprastai vadiname subsąskaitomis (žemesnio nei pagrindinio rango sąskaitos), kuriose registruojama labiau nei sintetinėse sąskaitose detalizuota informacija. Dar detalesnė informacija atsispindi analitinėse sąskaitose ( nuo šešto lygio). Taigi pirmų 5 lygių sąskaitos – sintetinės.

Pvz.:

12 Ilgalaikis materialus turtas

120 Žemė ir pastatai

1201 Pastatai

12010 Administracijos pastatas

120100 Įsigijimo savikaina

120101 Perkainojimas

120108 Nusidėvėjimas

Tačiau mažose įmonėse gali būti tik viena turto rūšis ir ji bus karti ir sintetinė ir analitinė.Visos balanse pateikiamos sąskaitos yra vadinamos analitinėmis. Sąskaitų skaidymas į sintetines ir analitines taip pat labai sąlyginis dalykas. Vienoje įmonėje ta pati sąskaita gali būti analitinė, o kitoje – jau sintetinė, priklausomai nuo turto reikšmingumo įmonėje.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, suskaičiuojamos ir užrašomos kiekvienos sąskaitos bendrosios įrašų per mėnesį debeto ir kredito sumos vadinamos apyvartomis. Pradinis likutis nepridedamas. Jis įskaičiuojamas tik išvedant laikotarpio pabaigos litutį.

Pirmiausiai apibendrinamos analitinės sąskaitos. Suderinant analitinių sąskaitų duomenis su sintetinių, sudaromi analitinių sąskaitų apyvartų žiniaraščiai arba analitinių sąskaitų likučių sąrašą laikotarpio pabaigoje.Kadangi analitinė apskaita gali būti vedama piniginiu arba piniginiu – natūriniu matu, tai ir analitinių sąskaitų žiniaraščiai būna dviejų rūšių: suminiai ir kiekiniai – suminiai. Likučių sąrašas nuo apyvartos žiniaraščio skiriasi tuo, kad jame nėra apyvartų likučių. Vedant apskaitą natūriniu – piniginiu matu, likučių sąrašas nuo apyvartos žiniaraščių skiriasi tik tuo, kad jame nėra gavimo ir išdavimo skilčių, o tik likučiai.

Tikrinant įrašus sintetinėse sąskaitose taip pat sudaromi jų apyvartų žiniaraščiai.

Mažosios įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, kiekviena iš jų fiksuojama bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiškai. Čia taip pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys perkeliami į sisteminį registrą – didžiosios knygos sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę.

Organizuojant apskaitą didelėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Vieni jų – specialieji žurnalai – iš dalies pakeičia bendrąjį žurnalą. Kiti – analitinės knygos – detalizuoja didžiosios knygos sąskaitų duomenis.

Dažniausiai naudojami tokie specialieji žurnalai: pirkimų skolon, pardavimų skolon, parduotų prekių savikainos, pinigų gavimo, pinigų mokėjimo ir tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų žurnalai.

Analitinė knyga – tai grupė vienarūšių sąskaitų, detalizuojančių tam tikrą didžiosios knygos sąskaitą. Analitinių sąskaitų naudojimo privalumai yra tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais arba tiekėjais. Taip pat šie registrai supaprastina didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, apskaitant analitines sąskaitų knygas, galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai paskirstyti darbą apskaitininkams.

Taigi analitinės sąskaitos detalizuoja didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Didžiosios knygos sąskaitos dar vadinamos kontrolinėmis. Taip vadinamos dėl to, kad joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų likučių suma.

Be analitinių knygų dar yra tokie analitinių sąskaitų registrai: analitinės kortelės (darbuotojams, ilgalaikio turto rūšims), lentelės (prekėms) ir kita.

Analitinių ir didžiosios sąskaitų knygos sąryšis.

Didžiosios knygos kontrolinės sąskaitos savo kontrolinę funkciją atlieka tada, kai iš specialiųjų žurnalų debetinės ir kreditinės mėnesio apyvartos patenka į šių sąskaitų debetus ir kreditus . Kontrolinių sąskaitų likučiai turi atitikti analitinių sąskaitų knygos likučių sumą mėnesio pabaigoje.

Didžiosios knygos ir kaip kontrolinių sąskaitų visumos sąvoka išlieka ir naudotina visais atvejais, kai kalbama apie duomenų apibendrinimą. Svarbu, kad tas apibendrinimo kriterijus būtų pasirinktas racionaliai. Tai reiškia, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas turi būti aiškiai apibrėžtas.

9. BALANSO SUDARYMAS

Balansas rodo, kokiu turtu įmonė disponuoja bei kam jis priklauso. Turtą, kuriuo disponuoja , įmonė nuolat naudoja, todėl kiekvienu momentu užfiksuoti, kokiu konkrečiu turtu ji disponuoja, neįmanoma. Todėl daroma prielaida, kad įmonės veikla sustabdoma ir užfiksuojamas ne tik turto dydis bet, bet ir kam jis priklauso tam tikru konkrečiu laiko momentu . Taigi šią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys : turtas, kuriuo disponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu, savininkų nuosavybė bei skolintojo nuosavybė (įmonės įsipareigojimai) tuo pačiu laiko momentu. Tiek apskaitinėje lygybėje, tiek šitoje ataskaitoje bendra turto suma visada turi būti lygi savininkų bei skolintosios nuosavybių bendrai sumai.

Kiekviena iš šių trijų dalių balanse yra pateikiama daug smulkiau, išskaidoma į tam tikrus straipsnius. Tai svarbu ne tik vidiniams, bet ir išoriniams atskaitomybės vartotojams. Akcininką pirmiausia domins, kiek pinigų įmonė turi šiuo momentu, banką – kokio dydžio ir kokių skolų (ilgalaikių ar trumpalaikių) turi įmonė ir kokiu turtu (trumpalaikiu ar ilgalaikiu) ji disponuoja. Taigi turtas gali apimti tokius straipsnius – žemė, pastatai, įrengimai, automobiliai, atsargos, pinigai ir pan.; savininkų (akcininkų) nuosavybė – akcinis kapitalas, nepaskirstytas pelnas ir kt.;įmonės įsipareigojimai (skolintojų nuosavybė) – skola tiekėjams, trumpalaikė skola bankui, ilgalaikė skola bankui ir pan. Nuosavybės skirstymas į tam tikrus straipsnius taip pat labai svarbus visiems, kas domisi įmonės ekonomine padėtimi. Tiek būsimieji investuotojai, svarstydami, ar pirkti jos akcijų, tiek bankas, spręsdamas, ar suteikti įmonei paskolą domėsis, koks įmonės savininkų ir skolintosios nuosavybės santykis.

Visi šie straipsniai pateikiami tam tikra nustatyta tvarka, balanse informacija yra suklasifikuojama. Vienas iš pagrindinių šios ataskaitos duomenų klasifikavimo tikslų – apskaitinės informacijos naudotojams palengvinti jų skaitymą. Priešingu atveju, kiekvienai įmonei pateikus savaip sugrupuotus duomenis balanse, informacijos naudotojui reikės kur kas daugiau laiko skirtingų įmonių analogiškiems duomenims palyginti

Pirmasis požymis, pagal kurį balanse klasifikuojamas turtas, – jo naudojimo trukmė. Kontinentinės Europos modelį ( kuris taikomas ir Lietuvoje) taikančiose šalyse balansai rengiami įmonių turto likvidumo didėjimo tvarka. Likvidumu apskaitoje laikoma galimybės paversti tam tikrą turtą pinigais tikimybė ir laikas. Šia prasme likvidžiausias turtas yra pinigai, nes jų apskritai nebereikia į nieką ‘’paversti’’. Mažiausiai likvidus turtas – ilgalaikis, pavyzdžiui, žemė, pastatai ar įrengimai. Už juos likvidesnės atsargos, ypač perparduoti skirtos prekės, nes jų pavertimo pinigais trukmė, be abejo, trumpesnė ir to pavertimo tikimybė didesnė negu ilgalaikio turto. Dar likvidesnis už atsargas ( bet mažiau likvidus už pačius pinigus) yra trečiųjų asmenų įsiskolinimai įmonei. Jiems nieko jau nebereikia parduoti, tik gauti iš jų pinigus. Mažiausiai likvidus – ilgalaikis nematerialusis turtas. Parduoti kurias nors įsigytas teises dažniausiai apskritai neįmanoma, nes jos gali būti suteikiamos tik tam tikrai įmonei. O jeigu tokios teisės parduodamos, tai reiškia tam tikros veiklos srities nutraukimą. Todėl balansų turto dalis ir pradedama nematerialiuoju turtu, o baigiama grynaisiais pinigais.

Balanso savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalis pradedama savininkų nuosavybe. Akcinių bendrovių savininkų (akcininkų) nuosavybę sudaro šie pagrindiniai straipsniai – įstatinis (akcinis) kapitalas bei nepaskirstytas pelnas ir kt.

Balanso Įmonės įsipareigojimų dalis pildoma skolų ir įsipareigojimų padengimo skubumo didėjimo tvarka. Ji pradedama ilgalaikėmis įmonės skolomis, o baigiama įmonės įsiskolinimais mokesčius renkančioms institucijoms ir įmonės darbuotojams pagal priskaičiuotą darbo užmokestį. Pastarosios skolos turi būti padengtos greičiausiai.

Kadangi balansas rodo įmonės disponuojamo turto sudėtį bei nuosavybę konkrečiu lako momentu, jį galime palyginti su nuotrauka, kurioje užfiksuota įmonės finansinė būklė ataskaitos sudarymo momentu.

Praktikoje naudojami įvairūs balansai. Sąskaitos formos balanse įmonės turtas parodomas – kairėje, o nuosavybė – dešinėje pusėje. Atskaitomybės formos balanse nuosavybė išdėstoma ne dešinėje pusėje, bet žemiau – po turto dalimi. Tačiau tai visiškai nekeičia šios atskaitomybės formos esmės. Balansas apskaitinės informacijos naudotojams parodo ne tik įmonės disponuojamo turto sudėtį, bet ir padeda nustatyti, kuri turto dalis priklauso įmonės savininkams, kuri – skolintojams, taip pat kurią turto dalį sudaro kiekvienas turto straipsnis atskirai. Tokius duomenis pateikia specialus struktūrinis balansas. Šiuo atveju sutartinai yra laikoma, jog visa įmonės nuosavybės suma lygi šimtui, ir apskaičiuojamas kiekvieno straipsnio lyginamasis svoris (nuošimčiais) bendrojo turto ar nuosavybės sumoje. Vien tokių duomenų sprendimui priimti gali būti per mažai, todėl finansinėse ataskaitose pateikiami ir ankstesniųjų metų analogiški rodikliai. Gali būti sudaromi specialūs indeksiniai balansai, kuriuose parodoma kaip keitėsi konkretūs balanso straipsniai per kelerius metus. Juose praėjusio laikotarpio duomenys laikomi baziniais (lygiais 100%) ir nuo jų skaičiuojami atskirų straipsnių didėjimo tempai.

Šiuos įvairius balansus įmonė, jeigu nori, gali pateikti atskaitomybėje (paaiškinamajame rašte) vaizdumo dėlei. Veiklos kitimui apibūdinti įmonės privalo pateikti dviejų metų (ataskaitinių ir vienerių ankstesniųjų) balanso ir kitų finansinės atskaitomybės formų rodiklius. Todėl finansinės atskaitomybės formose išskiriamos dvi skaitmeninės skiltys : finansiniai ir praėję finansiniai metai. Prieš sudarant finansinę atskaitomybę pravartu patikrinti, ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar, fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius bendrame žurnale, bei perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą, nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.

Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai didžiosios knygos ataskaitinio laikotarpio pabaigos likučiai. Jis rodo, ar visų debetinių likučių suma lygi kreditinių likučių sumai. Iš to matyti, ar išlaikyta apskaitos lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o kreditinius – nuosavybės bei pajamų sąskaitos. Šiuo būdu patikrinti, ar teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, bet ir dažniau, o įmonės, naudojančios šiuolaikines kompiuterines programas, taip kontroliuoti automatiškai užregistravusios kiekvieną ūkinę operaciją.

Bandomasis balansas – pagalbinė lentelė, kurioje yra duomenys vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams, dažniausiai – apskaitininkams. Paprastai jį sudaro trys skiltys : sąskaitų pavadinimams, debetiniams ir kreditiniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltį gali būti surašyti visų įmonės sąskaitų, turinčių nenulinius likučius, pavadinimai. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą pirmiausia rašomos tos sąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas, t.y. visos turto ir savininkų nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų sąskaitos. O žemiau – tos, iš kurių duomenų rengiama pelno (nuostolio ataskaita): visos pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Be to, visas sąskaitas tikslinga surašyti jų kodų didėjimo tvarka: pradedant turto ir baigiant sąnaudų sąskaitomis. Tuomet būna lengviau tikrinti, ar visos reikalingos sąskaitos buvo įtrauktos į balansą. Pildant skaitmenines bandomojo balanso skiltis, debetinius sąskaitų likučius rašome į bandomojo balanso Debeto skiltį, o kreditinius – į Kredito skiltį. Sąskaitų nuo 1 klasės iki 4 klasės duomenys naudojami balansui užpildyti, o likusių 5 ir 6 klasių duomenys perkeliami į kitą atskaitomybės formą – pelno (nuostolio) ataskaitą. Surašius visas sąskaitas ir jų likučius į lentelę, pastaruosius susumuojame. Debeto ir Kredito skilčių sumos turi sutapti. Priešingu atveju tai yra perspėjimas, kad apskaitoje įsivėlė viena ar kelios klaidos. Bandomasis balansas atlieka tam tikrą kontrolinę funkciją. Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučių sumai, tai klaidą galima rasti daug greičiau jos ieškant nuosekliai tik priešinga kryptimi, negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balanso galutinių sumų neatitikimą, tikrinamos didžiosios knygos sąskaitos ir tik po to – įrašai bendrajame žurnale. Pirmiausia reikia imtis tų procedūrų, kurių tikrinimas yra paprasčiausias ir užima mažiausiai laiko. Suradus klaidą, ji būtinai turi būti ištaisyta. Jeigu klaida yra padaroma pirminiame dokumente, ji ištaisoma korektūros būdu, kurio esmė ta, kad išbraukus neteisingą skaičių, virš jo arba greta parašomas teisingas skaičius, kurį savo parašais patvirtina dokumentą surašę asmenys, nurodydami taisymo datą. Jeigu į registrus įrašyta suma mažesnė už tą, kurią reikėjo užfiksuoti, tai klaida taisoma papildomu įrašu. Jeigu įrašyta suma didesnė už tą, kurią reikėjo įrašyti, tai klaida taisoma atvirkštinio įrašo būdu. Bandomojo balanso paruošimas reikalauja daug darbo sąnaudų, tačiau tai yra pamatas rengiant finansinę atskaitomybę.

Lietuvoje pagal LRV nutarimą 1993 m. spalio 27d. Nr. 804 balansas rengiamas periodiškai kaupiamuoju principu: už ketvirtį, už 6 mėnesius, už 9 mėnesius, už metus, taip pat įmonės steigimo ar likvidavimo dienos duomenimis. Balansas rengiamas pagal FM raštu Nr. 83N patvirtintas pilnas ar sutrumpintas balanso formas, sutrumpintą formą gali rengti mažos įmonės. Rengiant pačią balanso formą labai svarbu surašyti visus rekvizitus, be kurių ji apskritai neturėtų juridinės galios. Balanso formoje turi būti

• parašytas įmonės pavadinimas, nurodytas jos tipas bei tikslus adresas. Patvirtinimo datos eilutėje įrašoma balanso patvirtinimo data.

• tiksliai įrašoma, kurių metų, kokio mėnesio ir kurios dienos balansas.

• vyriausiojo buhalterio ir įmonės vadovo parašai.

10. ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMO APSKAIČIAVIMO METODAI

Ilgalaikis turtas-ta turto dalis, kuri nėra skirta parduoti ar sunaudoti per vieną ataskaitinį laikotarpį. Kadangi dažniausiai ataskaitiniu laikotarpiu laikomi vieneri metai, tai ilgalaikiu laikomas turtas, kuris numatomas naudoti įmonės gamybinėje, prekybinėje veikloje ar teikiant paslaugas ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius metus.

Bet koks materialus ilgalaikis turtas naudojamas įmonėje ribotą met¸ skaiči¸, jis nudėvimas.

Kalbant apie nematerial¸jį turtą, vartojamas terminas amortizacija.

Nusidėvėjimas skiriasi nuo daugelio išlaid¸ tuo, kad jis nėra susij¿s su gryn¸j¸ pinig¸ išleidimu per ataskaitinį laikotarpį.Nusidėvėjimo suma priskaičiuojama kasmet, paskirstoma tolygiai mėnesiais ir įtraukiama į kiekvieno mėnesio gamybos sąnaudas bei produkcijos ar paslaug¸ savikainą.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos ) tvarką Lietuvoje reglamentuoja keletą kart¸ tikslintas 1993 met¸ rugsėjo 3 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr.678 “Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos ) skaičiavimo”.Vykdant šį nutarimą, Ekonomikos Ministerija kartu su Finans¸ Ministerija parengė ilgalaikio turto nusidėvėjimo minimalius ir maksimalius ekonominius normatyvus (metais ) ir nusidėvėjimo (amortizacijos ) skaičiavimo rekomendacijas.

LR EM ir LR FM 1996 met¸ balandžio 12 d. raštu Nr.21-05-983/10N nurodyta, kad nusidėvėjimas (amortizacija ) skaičiuojamas vis¸ rūši¸ įmoni¸ balanse apskaitomam ilgalaikiam turtui.

Materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą įmonės pasirenka pačios.

Kiekvieno materialaus ilgalaikio turto objekto nusidėvėjimo per visą j¸ naudojimo laikotarpį suma apskaičiuojama iš j¸ pradinės vertės atėmus likvidacin¿ vert¿. Likvidacin¿ vert¿ nustato pati įmonė, tačiau objekto likvidacinė vertė neturi viršyti 10% jo pradinės vertės.

Rekomenduojami tokie materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:

1. Tiesiogiai proporcingas (tiesinis)

2. Produkcijos metodas

3. Met¸ skaičiaus metodas

4. Dvigubas-mažėjančios vertės metodas.

Nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai nurodo, kaip bus nustatoma kiekvieno laikotarpio nusidėvėjimo suma.Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimas priklauso nuo įmonės ekonominės politikos. O nuo pasirinkto metodo priklauso ir ataskaitinio laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas.

1) Tiesiog proporcingas (tiesinis ) nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.

Tai paprasčiausias ir plačiausiai naudojamas būdas. Jį naudojant, daroma prielaida, kad materialusis turtas vienoda suma nusidėvi kiekvienais naudojimo metais. Nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formul¿:

Metinė turto nusidėvėjimo suma = (Turto pradinė vertė – Numatoma likvidacinė vertė) / Turto naudojimo laikas (metais).

Sakykime, jei kokio nors įrengimo įsigijimo vertė 16000 Lt, o likvidacinė vertė 1000 Lt. Naudingo naudojimo laikas 5 metai. Tada jo metinė nusidėvėjimo suma bus: (16000-1000)/5=3000 Lt. Nusidėvėjimo norma 20% (1/5 ).Šio metodo naudojimo rezultatai parodyti 1 lentelėje.

1 lentelė

Nusidėvėjimo apskaičiavimas tiesioginiu metodu

Metai Likutinė vertė met¸ pr., Lt Nusidėvėjimo norma, % Nusidėvėjimo sąnaudos, Lt Sukauptas nusidėvėjimas Likutinė vertė met¸ pab., Lt

1 16000 20 3000 3000 13000

2 13000 20 3000 6000 10000

3 10000 20 3000 9000 7000

4 7000 20 3000 12000 4000

5 4000 20 3000 15000 1000

Tiesinis metodas naudojamas, kai turto ekonominis potencialas mažėja daugmaž vienodai kiekvieną laikotarpį, turto naudojimo intensyvumas, remonto ir priežiūros išlaidos apytiksliai tos pačios kiekvieną laikotarpį-teigia J.Mackevičius .

2) Produkcijos kiekio metodas.

Jis naudojamas, kai pagrindini¸ priemoni¸ nusidėvėjimas priklauso nuo jomis pagamintos produkcijos ar suteikt¸ paslaug¸ kiekio, o ne nuo laiko tarpo. Tada nusidėvėjimo suma, tenkanti vienam produkcijos vienetui, apskaičiuoja

ma taip:

Nusidėvėjimas, tenkantis vienam produkcijos vienetui=(Turto pradinė vertė- Turto likvidacinė vertė )/Numatomas pagaminti produkcijos kiekis per naudojimo laikotarpį

Tarkime anksčiau minėtu įrengimu tikimasi pagaminti 50000 produkcijos vienet¸, tuomet nusidėvėjimo suma vienam produkcijos vienetui: (16000-1000 )/50000=0.3 Lt.

Skaičiuojant įrengimo nusidėvėjimą per tam tikrą laikotarpį, reikia to laikotarpio produkcijos vienet¸ skaiči¸ padauginti iš nusidėvėjimo sumos vienam produkcijos vienetui. Pavyzdys 2 lentelėje.

2 lentelė

Nusidėvėjimo apskaičiavimas produkcijos kiekio metodu

Metai Produkcijos vienet¸ skaičius,vnt Nusidėvėjimo sąnaudos, Lt Sukauptas nusidėvėjimas, Lt Likutinė vertė,Lt

1 10000 3000 3000 13000

2 12000 3600 6600 9400

3 15000 4500 11100 4900

4 9000 2700 13800 2200

5 4000 1200 15000 1000

J.Mackevičiaus “Apskaitoje” nurodyta, jog šis metodas tinkamas, kai gali būti apskaičiuotas faktinis produkcijos kiekis, naudojimo laikas gali būti apskaičiuotas produkcijos vienetais ir senėjimas nėra pagrindinis veiksnys.

Skatinant technin¿ pažangą, apmokestinamajam rezultatui apskaičiuoti leidžiama taikyti pagreitintus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Jie remiasi tuo, kad pradiniais laikotarpiais turto vertė mažėja greičiau nei vėlesniais. Pirmaisiais eksploatavimo metais turtas dirba efektyviau. Jei turto teikiama nauda mažėja, tai ir nusidėvėjimo suma kiekvienais metais turi mažėti. Be to ji turėt¸ mažėti ir dėl didėjanči¸ remonto ir priežiūros išlaid¸.

Naudojant šiuos metodus į sąnaudas įtraukiama didesnė nei iš tikr¸j¸ patiriama turto nusidėvėjimo suma.

3) Met¸ skaičiaus metodas.

Šiuo atveju vietoje nusidėvėjimo normos procentais naudojamasi trupmenomis. Trupmenos vardiklį sudaro numatyt¸ turto naudojimo met¸ suma, jis pastovus (5+4+3+2+1=15). Trupmenos skaitiklis rodo, kiek met¸ liko naudoti.Nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo nudėvėtinos turto vertės (iš pradinės atėmus likvidacin¿ t.y. 15000 Lt). Pavyzdys atvaizduotas 3 lentelėje.

3 lentelė

Nusidėvėjimo apskaičiavimas met¸ skaičiaus metodu

Metai Likutinė vertė met¸ pr., Lt Nusidėvėjimo norma, % Nusidėvėjimo sąnaudos, Lt Sukauptas nusidėvėjimas Likutinė vertė met¸ pab., Lt

1 16000 5/15 5000 5000 11000

2 11000 4/15 4000 9000 7000

3 7000 3/15 3000 12000 4000

4 4000 2/15 2000 14000 2000

5 2000 1/15 1000 15000 1000

4) Dvigubas-mažėjančios vertės metodas.

Jį naudojant, skaičiuojama pagreitinta nusidėvėjimo norma, kuri dažniausiai svyruoja nuo 200% iki 150% nusidėvėjimo normos, apskaičiuotos tiesiniu metodu. Pagreitinta nusidėvėjimo norma dauginama iš turto grynosios vertės.

A.H.Millichamp nurodo , kad pagreitinta nusidėvėjimo norma gali būti apskaičiuota pagal formul¿:

Pagreitinta nusidėvėjimo norma=

Šio metodo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje (pagreitinta nusidėvėjimo norma 40% ).

4 lentelė

Nusidėvėjimo apskaičiavimas dvigubu-mažėjančios vertės metodu

Metai Likutinė vertė met¸ pr., Lt Nusidėvėjimo norma, % Nusidėvėjimo sąnaudos, Lt Sukauptas nusidėvėjimas Likutinė vertė met¸ pab., Lt

1 16000 40 6400 6400 9600

2 9600 40 3840 10240 5760

3 5760 40 2304 12544 3456

4 3456 40 1382.4 13926.4 2073.6

5 1073.6 1000

Paskutini¸ met¸ nusidėvėjimo sąnaudos apskaičiuojamos atimant iš likutinės vertės met¸ pradžioje likvidacin¿ vert¿. Taip daroma dėl aritmetini¸ priežasči¸.

P.Pečiulis straipsnyje “Ilgalaikio turto apskaita: naujovės ir problemos” nurodo, jog pagal met¸ skaičiaus metodą gaunamas tolygus priskaičiuoto nusidėvėjimo sum¸ mažėjimas, todėl šį būdą galima laikyti tikslesniu, tačiau jį naudojant nusidėvėjimo suma pirmaisiais metais nebus tokia didelė kaip naudojant mažėjančios vertės metodą. Todėl dažniau taikomas mažėjančios vertės nusidėvėjimo apskaičiavimo būdas.

Taigi, naudojant pagreitintus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus, gaunamos gerokai didesnės nusidėvėjimo sąnaudos pirmaisiais ilgalaikio turto naudojimo metais. Tuo pačiu ir mažiausias apmokestinamasis pelnas bei pelno mokestis turto naudojimo pradžioje ir didžiausias pabaigoje. Tokiu būdu valstybė, kaip pabrėžia G.Kalčinskas , atsisakydama dalies mokesči¸, skatina gamybos plėtojimą- tai yra skatina įmones greičiau pakeisti naudotus įrengimus naujais, kad galėt¸ didinti nusidėvėjimo sąnaudas ir išvengt¸ dideli¸ pelno mokesči¸.

Laikantis bendr¸j¸ apskaitos princip¸-t¿siamos veiklos ir pastovumo-nedera dirbtinai greitinti nusidėvėjimo ir keisti apskaitos metodikos per ataskaitinį laikotarpį, todėl pagreitinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo metodai naudojami ne bendrojoje finansinėje apskaitoje, o apskaičiuojant apmokestinamąjį veiklos rezultatą.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo rekomendacijose nurodyta, kad pagal pastovumo principo reikalavimus įmonės nusidėvėjimo metodus gali keisti bet tik vieną kartą per visą ilgalaikio turto eksploatavimo laiką ir tik iš pagreitinto į tiesioginį.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai pagreitinto skaičiavimo metodai netaikomi. Materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimas skaičiuojamas pradėtiems eksploatuoti objektams ir nebeskaičiuojamas, kai visa ilgalaikio turto vertė (minusavus likvidacin¿ vert¿ ) perkeliama į gamybos ir produkcijos (darb¸, paslaug¸ ) savikainą.

Įmonės vadovybė turi pasirinkti labiausiai priimtiną nusidėvėjimo skaičiavimo metodą.Ji turi įvertinti turto numatomo naudojimo laiką bei jo likvidacin¿ vert¿.

Kai įmonė ima naudoti kitokį nei anksčiau nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, atsiranda sukaupto nusidėvėjimo skirtumas. Jei pastebima, kad skaičiuojant nusidėvėjimą ankstesniais metais buvo padaryta klaid¸, jos turi būti ištaisytos.

Atstatant anksčiau dėl ypating¸ priežasči¸ per mažai nudėvėtą ilgalaikio turto dalį (pavyzdžiui, kompiuterio ):

D 6402 Ypatingai nurašytos sumos (IIgalaikio materialaus turto)

K 12318 Įranga (Nusidėvėjimas).

Atstatant dėl ypating¸ priežasči¸ per daug nudėvėtas ar nurašytas turto sumas:

D 12318 Įranga (Nusidėvėjimas )

K 540 Ilgalaikio turto nurašyt¸ ir nudėvėt¸ sum¸ atstatymai.

Kaupiant ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumas, pirmiausia turi būti lyginamos ataskaitinio laikotarpio pajamos su sąnaudomis. Svarbu, kad pasirinkta nusidėvėjimo apskaičiavimo ir atvaizdavimo metodika kuo tiksliau atspindėt¸ realią įmonės turto būkl¿ ir jos veiklos rezultatus.

11. TRUMPALAIKIO TURTO (TT) ĮVERTINIMO BŪDAI

Ūkininkaujant rinkos sąlygomis, kainos kinta ir keičiasi įmonės turto vertė, o visa tai turi įtakos pelnui. Turto įkainojimas žymia dalimi nulemia buhalterinės informacijos bei ūkinės veiklos rezultatų patikimumą.

TT įvertinimas gali būti įvairus:

– faktine įsigyjimo savikaina

Ji nustatoma kaip vidutinė svertinė savikaina, apskaičiuojant ją iš visų gautų partijų

per ataskaitinį laikotarpį;

– pirkimo kainomis;

– apskaitinėmis kainomis (nustatant nukrypimus nuo faktinės savikainos);

– FIFO;

– LIFO;

– rinkos kainomis, fiksuotomis balanso sudarymo datai (Lietuvoje nenaudojamas).

Lietuvoje dažniausiai pirmenybė suteikiama faktinei savikainai. Faktinė įsigyjimo savikaina gali keistis, todėl ji gali būti nustatoma kaip vidutinis svertinis dydis, išvestas iš visų gautų partijų ir faktinių tiekimo sąlygų per ataskaitinį laikotarpį.

Vidutinių kainų būdas gali būti aritmetinio vidurkio ir slankaus vidurkio būdas. Aritmetinio vidurkio atveju apskaičiuojama per ataskaitinį laikotarpį įsigytų bei pradinio likučio vidutinė atsargų kaina. Slankaus vidurkio atveju vidutinė kaina perskaičiuojama po kiekvienos naujai gautos partijos užpajamavimo.

Pirkimo kainos taip pat yra nevienareikšmės. Jos gali būti rinkos ir sutartinės, su nuolaidomis, antkainiais. Prie pirkimo kainų priskirtinos ir taip vadinamos faktūrinės kainos (nurodytos tiekėjo sąskaitoje-faktūroje). Faktūrinė kaina nustatoma pagal sutartį, įjungiant įvairius priedus ir nuolaidas, papildomų paslaugų vertę, transporto išlaidas, be to, kainos gali būti nustatytos skirtingai, priklausomai nuo transporto tarifų įtraukimo būdo:

– franko-vagonas-paskyrimo stotis (franko – išlaidų dalis, kurias apmoka pirkėjas)

Šiuo atveju nustatant kainą, įvardinama, kad geležinkelio tarifą pristatant krovinį į

paskyrimo stotį apmoka tiekėjas;

– franko-vagonas-išsiuntimo stotis

Šiuo atveju geležinkelio tarifas į jungiamas į materialinių vertybių faktūrinę vertę virš

sutartinių kainų ir jį apmoka pirkėjas.

FIFO (first in, first out). Taikant šį būdą, galioja taisyklė, kad pirmoji užpajamuota atsargų partija pirmoji ir nurašoma, t.y. nurašant atsargas, jos įkainojamos pirmosios užpirkimo partijos kaina, po to antros, trečios ir t.t., kol bus sunaudotos visos atsargos. Jei lieka likutis, jis įkainojamas paskutinės užpirkimo partijos kaina. Taikant šį būdą, pelnas didėja, kai kainos kyla, nes pigesnės atsargos patenka į savikainą. Likučiai įkainojami paskutinio užvežimo kaina, t.y. taikant FIFO būdą tiksliausiai atvaizduojama likusių laikotarpio pabaigoje atsargų vertė.

LIFO (last in, first out). Šio būdo esmė – medžiagos įkainojamos pirmiausia paskutinio užpirkimo kainomis, po to – priešpaskutinio ir t.t., o likęs likutis įvertinamas ankstesnių pirkimų kaina, t.y. naudojamas taip vadinamas “maišo” principas. Taikant šį būdą, likučių įvertinimas neatitinka faktinės padėties, todėl šis būdas iškreipia atsargų dydį (vertine išraiška), o pelnas mažėja, nes paskesnio užvežimo brangesnės medžiagos patenka į savikainą.

1994 03 08 turto įvertinimo taisyklėse nurodyta, kad finansinėje atskaitomybėje TT turi būti įkainotas faktine to turto įsigyjimo arba jo pasigaminimo savikaina. Be to, šiose taisyklėse nurodyta, kad pagrindinės medžiagos, žaliavos, komplektuojantys gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į produkcijos savikainą, finansinėje atskaitomybėje turi būti įvertinti naudojant FIFO būdą. Taip pat taisyklėse pažymėta, kad jei įmonė naudoja kitus būdus, tai informacija apie tai turi būti pateikta paaiškinamąjame rašte ir turi būti nustatytas pelnas, kurį uždirbtų įmonė, taikydama FIFO atsargų įkainojimo metodą.

Pavyzdžiai.

Pradiniai duomenys:

likutis laikotarpio pradžioje (L0) – 200 kg po 1,00 Lt.;

01.16. – įsigyta 400 kg po 1,25 Lt.;

01.20. – įsigyta 400 kg po 1,40 Lt.;

per ataskaitinį laikotarpį sunaudota 800 kg.

I. FIFO būdas

200 X 1,00 = 200 Lt.

400 X 1,25 = 500 Lt.

200 X 1,40 = 280 Lt.

iš viso 800 980 Lt. (į sąnaudas)

likutis laikotarpio pabaigoje (L1) = 200 X 1,40 = 280 Lt. (į balansą)

II. LIFO būdas

400 X 1,40 = 560 Lt.

400 X 1,25 = 500 Lt.

iš viso 800 1060 Lt. (į sąnaudas)

likutis laikotarpio pabaigoje (L1) = 200 X 1,00 = 200 Lt. (į balansą)

III. Vidutinės kainos būdas

200 X 1,00 = 200 Lt.

400 X 1,25 = 500 Lt.

400 X 1,40 = 560 Lt.

iš viso 1000 1260 Lt. : 1000 = 1,26 Lt.

800 X 1,26 = 1008 Lt. (į sąnaudas)

likutis laikotarpio pabaigoje (L1) = 200 X 1,26 = 252 Lt. (į balansą)

TT apskaitai gali būti naudojamas nuolat apskaitomų atsargų būdas, kai apskaitoje fiksuojamas kiekvienas atsargų pirkimas ir nurašymas.

Kitas būdas – periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Taikant šį būdą, registruojami tik pirkimai, o faktinės sąnaudos, taikant šį būdą, nustatomos tik apyskaitinio laikotarpio gale, atliekant atsargų likučių inventprozavimą, o po to aritmetiniu būdu apskaičiuojamos faktinės sąnaudos, kurios ir nurašomos į savikainą. Apskaičiuojama taip:

atsargų likutis laikotarpio pradžioje

+ įsigyta atsargų per apyskaitinį laikotarpį

– atsargų likutis laikotarpio pabaigoje

= faktinės sąnaudos

Plačiau žr.: J.Mackevičius “Apskaita” (208-216 psl.), G.Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai” (255-268 psl.).

12. TRUMPALAIKIO IR ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

2) ILGALAIKIO TURTO (IT) APSKAITA

Įmonės turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį, o tai pat į materialųjį ir nematerialųjį. Turtas gali būti vadinamas ūkinėmis lėšomis, įmonės ekonominiais ištekliais.

Ilgalaikis turtas – tai materialusis ir nematerialusis turtas, kuris nėra skirtas parduoti ar sunaudoti per vieną ataskaitinį laikotarpį. Šis numatomas naudoti įmonės gamybinėje, prekybinėje ir kitoje veikloje bei uždirbti pajamas ilgiaunei vienerius metus.

Ilgalaikis turtas įsigyjamas: perkant, neatlygintinai gaunant, kapitaliniais įdėjimais pasistatant, akcininkų įnašais turtu. Visais atvejais surašomas atitinkamas pirminis dokumentas: sąskaita – faktūra, priėmimo – perdavimo aktas, važtaraštis. Nurašant ilgalaikį turtą surašomas likvidavimo aktas. Atlikus remontą – remonto aktas arba modernizuotų, rekonstruotų objektų priėmimo – perdavimo aktas.

Kiekvienam inventoriniam objektui vedama analitinė apskaita analitinėse apskaitos kortelėse arba knygose. Įsigyjus ilgalaikį turtą, kiekvienam objektui suteikiamas inventorinis numeris.

Ilgalaikis turtas pagal paskrtį skirstomas: 1) gamybinės – pramoninės paskirties (aktyvioji dalis yra mašinos ir pasyvioji dalis yra pastatai), 2) nepramoninės paskirties. Kitas skirstymas: kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Pagal priklausomybę: nuosavas, nuomojamas. Pagal panaudojimą: naudojamas ir nenaudojamas veikloje. Pagal materialinę išraišką: materialus ir nematerialus.

Į materialųjį turtą įeina: žemė, pastatai ir statiniai, įrenginiai, mašinos ir įrengimai, inventorius ir instrumentai, produktyvieji ir darbo gyvuliai.

Prie ilgalaikio turto priklauso ir ilgalaikės skolos įmonei.

Ilgalaikiui turtui biudžetinėse įstaigose priskiriama (pagal 1996 04 15 Vyriausybės nut.456) objektai, kurių pradinė įsigijimo arba indeksuota vertė 500 Lt ir daugiau bei kurių naudojimo laikas daugiau nei vieni metai. Jei pradinė vertė mažiau už 500 Lt, nepriklausomai nuo tarnavimo laiko, arba jei nepriklausomai nuo vertės tarnauja ne daugiau kaip vienus metus, tai šie daiktai priskiriami trumpalaikiui materialiam turtui.

Nematerialus IT : 1) įsigytos teisės į išradimus;

2) teisės į naudojimąsi prekių ar įmonių ženklais;

3) informacijos apdorojimo programos;

4) techninė dokumentacija – programos; formavimo savikaina – organizacinės išlaidos, susijusios su įmonės įkūrimu (išlaidos steigimo dokumentams sudaryti, techninių – ekonominių pagrindimų išlaidos, reklamos bei konsultacijų išlaidos);

5) geras vardas, kuris nustatomas ir įvertinamas tik parduodant – perkant ilgalaikį turtą, kaip skirtumas tarp perkamos viso turto apskaitinės vertės ir pirkimo kainos

Pagrindinės nematerialaus IT savybės: 1) neturi daiktinės (fizinės) struktūros, 2) naudojamas daugiau nei vienus metus, 3) turi galimybę įmonei atnešti pelną, 4) nėra garantijos, kad naudojant šį turtą įmonė gaus pelną. Nepriklausomai nuo nematerialaus IT rūšies, jis naudojamas įvairiems ūkinės, fiansinės, komercinės veiklos tikslams. Jis įsigyjamas įvairiai: kaip įnašas į įstatinį kapitalą, perkamas, negrąžinamai gaunamas.

LR norminiuose dokumentuose nenurodyta, kaip turi būti įvertintas nematerialus IT. Rinkos šalyde jis dažniausiai įvertinamas faktine įsigijimo savikaina, bet siekiant, kad nustatyta jo vertė būtų maksimaliai artima rinkos vertei. Įnašai į įstatinį kapitalą įvertinami sutartine kaina, bet rinkos kainos pagrindu.

Nematerialaus IT nusidėvėjimas priklauso nuo jo pradinės vertės ir jo naudingo naudojimo laiko. Bet kadangi šį laiką nustatyti sunku, nustatytas sąlyginis periodas ne ilgiau kaip 5m.

Pagal 1994 03 08 Finansų ministerijos patvirtintas Įvertinimo taisykles, IT finansinėje atskaitomybėje turi nūti įvertintas to turto faktine įsigijimo arba pasigaminimo savikaina, t.y. pradine verte. Įsigijimo savikana perkant turtą turi būti nustatomaprie pardavėjui sumokėtos pinigų sumos arba į jį keičiamo IT likutinės vertės pridedent atvežimo, sumontavimo, ir kt. išlaidas, susijusias su šio turto parengimu eksplotacijai, padarytas iki jo naudojimo pradžios. IT pasigaminimo savikaina turi būti nustatoma prie medžiagų, žaliavų, komplektuojančių gaminių, sunaudotų gaminant IT, įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo ir pridėtines gamybos išlaidas, padarytas gaminant šį turtą. Į savikainą neįtraukiamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos.

Balanse IT parodomas likutine verte.

Atliekant esminius materialaus IT pertvarkymo ar tobulinimo darbus, šių darbų savikainos suma didinama pradinė (likutinė) vertė. Atlikus remonto ar atnaujinimo darbus, mažinama šio turto nusidėvėjimo suma arba patirtos išlaidos iš karto traukiamos į sąnaudas (gamybos savikainą arba veiklos sąnaudas). Į sąnaudas galima traukti tik tas išlaidas, kurios padėjo uždirbti to laikotarpio pajamas. Esant reikalui sudaromas remonto fondas. Išsinuomoto turto remontas į sąnaudas neįjungiamas, jei tas nenumatyta sutarty, remontas daromas iš pelno.

IT apskaityti skirtos 1 klasės sąskaitos.

10 – Formavimo savikaina. Apskaitomos įmonės kūrimo, steigimo, rinkos tyrimo, dokumentų parengimo išlaidos, registravimo mokesčiai, išlaidos, patirtos vykdant įmonės plėtojimo, reorganizavimo darbus, kuriš dėka įmonė numato uždirbti pajamas daugelį metų. Dėl to šios išlaidos negali būti pripažintos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, o laikomos IT ir yra kasmet tam tikra dalimi amortizuojamos (bet ne ilgesnį kaip per 5 m. laikotarpį, taikant tiesinį metodą), įtraukiant į sąnaudas. Jei neamortizuota formavimo savikainos suma viršyja bendrą per praėjusį laikotarpį uždirbto ir nepaskirstyto pelno bei paskirstytinų rezervų sumą, negalimi jokie mokėjimų iš pelno priskaitymai (?).

100 – čia be įmonės steigimo išlaidų apskaitomos ir visos išlaidos, susijusios su kapitalo didinimu ar mažinimu, akcininkų susirinkimų organizavimu ir pan.

101 – apskaitomos išlaidos, susijusios su obligacijų pavidalu skolinto kapitalo formavimu. Obligacijų išlaidimo savikaina, skirtingai nuo kitų formavimo savikainos str., gali būti amortizuojama per visą numatytą įsiskolinimo laikotarpį obligacijų savininkams.

102 – apskaitomos įmonės įstatų keitimo , filialų kūrimo išlaidos.

103 – apskaitomos kapitalizuotos palūkanos (jos sumokamos bankams už gautus kreditus IT įsigyti, pvz. Statybai vykdyti). Kol objektas statomas, nusidėvėjimas neskaičiuojams, nes įmonė dar neuždirbopajamų. Todėl sąnaudomis negalima pripažinti ir palūkanų (sumokėtų ar mokėtinų) už kreditus, naudotus statybai. Šių palūkanų amortizavimo laikotarpis turi sutapti su kredito pagalba įsigyto IT naudojmo (nusidėvėjimo) laikotarpiu.

104 – apskaitomos ne tik išlaidos, susijusios su gamybos plėtojimu, reorganizavimu, bet ir įšmokėtos kompensacijos jei įmonė uždaroma, jei iš karto prekvalifikuojama daug darbininkų, tyrimo išlaidos, susijuios su reorganizavimu.

10 sąsk. Debetuojama atliekant pirminius formavimo darbus. K – 20,47 ir kt. sąskaitos.

10 Kreditojama:

1) nurašant per ataskatinį laikotarpį amortizuotą turto dydį į sąnaudas. D – 61150

2) dėl ypatingų priežasčių nurašant didesnę nei normaliai amortizuotą metinę formavimo savikainos dalį. D- 6400

11 – nematerialus turtas. 11 debetuojama:

1) perkant licenzijas, autorines teises, patentus. K – 27,42,48

2) perkant įmonę ta išlaidų dalimi, kuria pirkimo kaina viršyja įmonės buhalterinę vertę. K – 27,42,48. Šis skirtumas vadinamas prestižu.

3) Apmokant avansu už ateity įsigysima teises ar privilegijas. D – 113, K – 27

4) Atstatant per daug amortizuotą turto dalį. D – 11.9, K – 540.

11 Kredituojama:

1) parduodant ilgalaikes teises. D – 27,25,17

2) priskaičiuojant nusidėvėjimą. D – 60,61 ar kt.

3) nurašant per ataskatinį laikotarpį amortizuotą dalį. D – 611501

4) dėl ypatingų priežasčių nurašant didesnę nei normaliai amortizuotą nematerialaus turto dalį. D – 6401

12 – materialus IT, kuris apskaitomas pagal pagrindines rūšis.

13 – IT, kuriuo įmonė disponuoja išperkamosios nuomos ar panašių ilgalaikių sutarčių neanuliuojamų sutarčių pagrindu. 13 sąsk. Debetuojama:

1) gaunant IT išperkamosios nuomos pagrindu sutarty numatytos sumos dydžiu. K – 402

2) atstatant anksčiau nurašytas šio turto sumas. K – 540

3) padidėjusia dėl turto perkainojimo vertės suma. K – 320

13 sąsk. Kredituojama:

1) nurašant per ataskatinį laikotarpį nudėvėtą dalį. D – 60 ar 61

2) dėl ypatingų priežasčių nurašant šį turtą. D – 64

3) nurašant dėl perkainojimo padidintą turto vertės sumą, pasibaigus terminui. D – 320

14 – kitas materialusis turtas (laikinai atitrauktas iš įmonės veiklos bei rezervuotas turtas, įmonei priklausantys gyvenamieji namai, išnuomotas IT, išskyrus 13 sąsk. Apskaitomą turtą, kt. turtas, neapskaitytas kitose sąskaitose).

Laikinai atitraukus iš veiklos IT , D – 140 ar 142, K – 12.0.

15 – apskaitoma iki finansinių metų pabaigos neužbaigto statyti IT vertė bei įmonės išankstiniai apmokėjimai rangovams už vykdomus statybos darbus. Išlaidos statybų darbams bei avansiniai mokėjimai kaupiami 15 sąsk. iki IT statybos užbaigimo.

16 – apskaitomos įmonės investicijos į kitas įmones, grąžintinai suteikta įmonėms finansinė ar kitokio pobūdžio pagalba ir kitas finansinis turtas, kuriuo įmonė numato disponuoti daugiau nei vienus metus. Jei įmonės nuosavybės dalis kitoje įmonėje sudaro daugiau kaip 20 proc, ta naudojama 160 sąskaita, o jei mažiau kaip 20 proc. – 161 sąsk.

16 sąsk. Debetuojama:

1) įsigyjant kitų įmonių vertybinius popierius. K – 271,40,44

2) suteikiant grąžintiną pagalbą dalyvavimo ryšiais susijusioms įmonėms suteikto turto suma. K – 27,272

3) perkainojant turimą finansinį turtą. K – 32

4) superkant nuosavas akcijas faktine supirkimo savikaina. K – 271

5) investavimo tikslais suteikiant kitoms įmonėms IT. K – 12

16 sąsk. Kredituojama:

1) perleidžiant (parduodant) IT. D – 17,27,25

2) atgaunant suteikto turto vertę paramos tikslais. D – 27

3) dėl ypatingų priežasčių nurašant finansinio turto sumas. D – 64

4) kai perkeliamos obligacijos, kurios bus išpirktos per metus, į trumpalaikias investicijas. D –26

17 – apsakaitomi juridinių ir fizinių asmenų įsipareigojimai įmonei, kurie turi būti padengti (grąžinti) vėliau nei per kitus finansinius metus. Šioje sąskaitoje apskaitomas ilgalaikis debitorinis įsiskolinimas. 17 sąsk. Debetuojama:

1) parduodant ilgalaikėn skolon prekes. K – 500

2) išnuomojant išperkamosios nuomos teisėmis materialų IT. K – 12 ar 14

3) suteikiant ilgalaikes paskolas. K – 27

17 sąsk. Kredituojama:

1) nukeliant į trumpalaikio turto sąskaitą kitais, po balanso sudarymo, metais gautiną sumą. D – 25 ar 24

2) kai pirkėjas padengia įsiskolinimą. D – 27

3) atgavus suteiktas paskolas. D – 27

4) nurašant abejotinas skolas. D – 631

Nr. Operacijos turinys Debetas Kreditas

1 Užpajamuotas IT kuriant įmonę 12 300 ar 301

2 Nemokamai gautas IT į valst.įmonę iš kitos valstibinės įmonės 12 300

3 Nemokamai gautas IT į vieną AB iš kitos akcinės bendrovės 12 301

4 Užpajamuotas iš tiekėjų gautas IT 12 450,42,48

5 Užpajamuotas IT, įsigytas iš kapitalinių įdėjimų (atidavus eksplotacijon) faktine įsigijimo savikaina ar sutartinėm kainom 15 520

12 15

6 Priskaitytas IT nusidėvėjimas: a) gamybinių pastatų

b) gamybinių įrenginių

c) bendrosios ir admin.paskirties IT

d) virš nusidėvėjimo normatyvų 6044 12018

6043 12118

611502 12.8

6402 12.8

7 Padidinama nusidėvėjimo suma indeksavus pastatus 6044 12.8

8 Padidinama IT likutinė vertė perkanavus pastatus (esant nuostoliui didinti įstatinio kapitalo negalima, o pasilieka apskaitoma 320) 12011 320

3200 30

9 Sunaudota atsariginių dalių IT remontui 60,61 ar 28 200

10 Priskaitytas darbo užmokestis už IT remontą 60,61 ar 28 471

11 Akceptuota rangovo sąskaita už IT remontą, atliekamą rangoviniu būdu 60,61 ar 28 488

12 Po remonto mažinamas IT nusidėvėjimas 12118 60,61 ar 28

13 Sudaromas kapitalinio remonto fondasa 61151 362

14 Inventorizacijos metu išaiškintas IT perteklius

Trūkumas (kaltininkas nenustatytas)

Trūkumas (kaltininkas nustatytas)

Trūkumas (kaltininkas padengia)

Trūkumas (kai suma neišieškoma ) – akcininkų susirinkimo sprendimu galima nurašyti į netektis 12 54

64 12

256 12

27 ar 471 256

257

64 256

257

15 Išnuomotas IT

Grąžinant šį turtą 070 071

071 070

16 Užpajamuotas nematerialus IT, įneštas į įstatinį kapitalą 11 301

17 Užpajamuotas nematerialus IT, įsigytas įmonės veiklos procese 11 42,48

18 Priskaityta nematerialaus turto amortizacija 611501 11.9

19 Nurašomas naudojimui netinamas nematerialus turtas (amortizuotas) 11.9 11.0

20 Nurašomas naudojimui netinamas nematerialus turtas (nepilnai amortizuotai sumai) 6401 11.0

21 Priskaitytas turto draudimas 6113 488

22 Priskaitytas nuomos mokestis

Gavus pinigus 290 526

27 290

23 Iš anksto gavus nuomos pajamas (už kelis metus) 271 491

24 Nurašoma šiems metams tenkančios nuomos pajamos 491 256

25 Pirktas skolon kompiuteris 1230

251 450

26 Sumokėta pevedimu už kompiuterį 450 271

27 Nurašomas likviduojamas IT: jo nusidėvėjimo sumai

Likutinės vertė sumai 12.8 12.0

6402 12.0

28 Užpajamuojamos naudingos atliekos likusios po likvidavimo 20 12.0

29 IT pardavimas: parduoto IT nusidėvėjmo sumai

1) pardavimo kaina didesnė už likutinę vertę

a) likutinės vertės sumai

b) skirtumui tarp pardavimo kainos ir likut.vertės

2) kai pardavimo kaina mažesnė nei likutinė vertė 12.8 12.0

256

12.0

256 5230

? ?

30 Gauti pinigai už parduotą IT 271 256

2. Trumpalaikio turto (TT) apskaita

TT – tai toks turtas, kuris naudojamas santykinai trumpą laiką – mažiau nei 1 metus, o dažnaiusiai sunaudiojamas per vieną ūkinės veiklos ciklą (pinigai, gautinos sumos, atsargos, iš anksto sumokėtos sąnaudos).

TT pagal naudojimo pobūdį skirstomas: atsargos, skolos įmonei už pinigus. Pagal užbaigtumo laipsnį: žaliavos, nebaigta gamyba, gatava produkcija. Žaliavos – darbo objektai, kurie nėra praėję nei vienos technologinio proceso stadijos. Medžiagos – darbo objektai, praėję nors vieną technologinio proceso stadiją. Nebaigta gamyba – tai nebaigtas kurioje nors gamybos stadiojoje gaminys.

TT laikomas sandėlyje ir už apsaugą paskiriamas materialiai atsakingas asmuo. Medžiagų apskaitai svarbus nomenklatūros sudarymas ( tai susistemintas medžiagų pavadinimų sąrašas, kuriame nurodytas jų mato vienetas, nomenkltūrinis numeris, į kurį parastai įeina ir sintetinės sąsaitos numeris, medžiagų grupės ir eilės grupėje numeris). Nomenklatūrinius numerius suteikia pačios įmonės.

Analitinė medžiagų paskaita vedama anelitinėse apskaitos kortelėse kiekvienam nomenklatūriniui numeriui. Į jas įrašomas įrašas apie gautas bei išduotas medžiagas, išvedamas likutis.

Atsargos, medžiagos dažniausiai įsigyjamos iš tiekėjų pagal iš anksto sudarytas sutartis ir įforminamos surašius atitinkamą dokumentą . Tiekėjas išrašo sąskaita – faktūrąč kurioje nurodomi duomenys apie prekių rūšį, kiekį, kainą. Sandėly medžiagos užpajamuojamos surašant pajamų orderius. Jų galima ir neišrašyti, o dėti specialų anspaudą pačioje sąskaitoje apie medžiagų gavimą, bet tik tais atvejais, kai sąskaitoje nurodytos medžiagos atiduodamos į vieną sandėlį ir kai nėra neatitikimo tarp sąskaitoje nurodyto medžiagų kiekio ir faktiškai į sandėlį gauto kiekio.

Medžiagų pajamavimas gali būti forminamas važtaraščiais bei kitais juridę galią turinčiais dokumentaisč o išdavimas vykdomas pagal įsakymus, važtaraščius, limitines korteles.

Ar teisingai sandėly cedama apskaita paprastai tikrina įmonės buhalterijos darbuotojas, kuris pasirašo tam tikroje eilutėje. Visi dokumentai, įrašius įrašus kortelėse, perduodami iš sandėlio į buhalteriją. Perduodant dokumentus, išrašomas rejestras dviem egzemplioriais, kurių vienas grąžinamas sandėlininkui.

TT apskaitai naudojamas nuolat apskaitomų atsargš būdas (fiksuojamas kiekvienas atsargų pirkimas ar nurašymas) arba periodiškai apskaitomų atsargų būdas ( registruojami tik pirkimai, o faktinės sąnaudos nustatomos tik apyskaitinio laikotarpio gele, atlieknt nepanaudotų atsargų likučių inventorizavimą) .

Nuolat apskaitomų atsargų būdas

Operacijos turinys debetas kreditas

Užpajamuojamos gautos iš tiekėjų medžiagos 200 450

Nurodytam sąskaitoje PVM 251 450

Neakceptuota tiekėjų sąskaita už medžiagas 073 072

Grąžinant šias medžiagas tiekėjui 072 073

Priimant neišaiškintus medžiagų trūkumus, lyginant su kiekiu sąskaitoje 256 450

Iš anksto apmokėta tiekėjams 220 271

Gautos medžiagos 20 220

Apmokėta sąskaita už gautas medžiagas 450 271

Sumokėjus tiekėjui diskonto taikymo metu 450

450 6090

271

Išduotos iš sandėlio pagrindinės gamybos cechams žaliavų 202 ar 603,604 200

Užpajamuotas inventorizacijos metu nustatytas perteklius 200 541

Nustatytas trūkumas, viršyjantis natūralios netekties normas 60,202 200

Nustatytas trūkumas, viršyjantis natūralios netekties normas dėl materialiai atsakingė asmenė kaltės 256 200

Nustatytas trūkumas, viršyjantis natūralios netekties normas, bet kaltininkas nenustatytas 643 200

Nustatytas trūkumas, viršyjantis natūralios netekties normas, bet kaltininkas padengia nuostolius 272 ar 471 256

Jei nepavyksta išieškoti trūkumo, akcininkų susirinkimo nutarimu trūkumas nurašomas į netektis 643 256

Jei trūkumas išieškomas didesnėm nei apskaitinės kainos, tai skirtumui

257 ar 256

491

Kaltininkas padengia skirtumą 272 ar 471 257 ar 256

Skirtumo sumai 491 54

Periodiškai apskaitomų atsargų būdas

Užpajamuojamos pirktos prekės 602 450

PVM sumai 251 6021

Iškeliamas pradinis likutis į parduotų prekių savikainos sąskaitą 600 204 ar 200

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje uždaroma 602 sąskaita į parduotų prekių savikainos sąskaitą 600 602

Užregistruojamas atsargų likutis lkaikotarpio pabaigoje po inventorizacijos 204 ar 200 600

Jei naudojama 605 sąskaita, tuomet registruojant likutį laikotarpio pabaigoje:

Jei likutis padidėja 204 ar 200 605

Jei likutis sumažėja 605 204 ar 200

Uždarant 605 sąkaitą , kai laikotarpio pab. jis turi debetinį likutį 39 605

Uždarant 605 sąkaitą , kai laikotarpio pab. jis turi kreditinį likutį 605 39

13. PINIGINIŲ OPERACIJŲ DOKUMENTAVIMAS IR APSKAITA

Piniginių operacijų dokumentavimas ir apskaita priklauso nuo to, ar operacijos atliekamos grynais pinigais ar per banką. Pirmuoju atveju naudojamos , Finansų ministerijos 1994 birželio 30 d. raštu Nr. 49N patvirtintos tipines kasos operacijų apskaitai naudojamų pirminių dokumentų ir registrų formos:

1.Kasos pajamų orderis su kvitu (griežtos apskaitos dokumentas);

2. Kasos išlaidų orderis;

3. Kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas;

4. Kasos knyga;

5.Priimtų ir išduotų pinigų apskaitos knyga.

1. Gavus į kasą pinigus, išrašomas kasos pajamų orderis (KPO), kurį pasirašo įmonės vyriausiasis finansininkas. Sumokėjusiam pinigus asmeniui ar organizacijai išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį dar pasirašo ir kasininkas. Orderyje nurodomas jo išrašymo pagrindas ir išvardijami prie jo pridedami dokumentai. Pastarieji, gavus pinigus, pažymimi įrašu “gauta”, juose nurodomas orderio numeris ir data.

Gryni pinigai, neįforminti kasos pajamų orderiais, laikomi kasos pertekliumi ir pervedami į pajamas. Kadangi KPO yra griežtos apskaitos dokumentas, prieš perduodama į kasą, buhalterija visus juos registruoja atitinkamame žurnale. Orderiai turi būti pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu arba tušinuku. Juose negali būti jokių taisymų – net ir patvirtintų. Suma žodžiais pradedama rašyti didžiąja raide eilutės pradžioje. Sugadinti orderiai ir kvitai perbraukiami kryžmai, parašoma priežastis ir pažymima registracijos žurnale. Sugadintus dokumentus patvirtina vyriausiasis finansininkas, jie laikomi kartu su kitais kasos dokumentais.

2. Išduodami iš kasos pinigai įforminami kasos išlaidų orderiu (KIO). Jį gali pakeisti ir kai kurie kiti dokumentai (mokėjimo žiniaraštis, prašymas išduoti pinigus, sąskaita ir kt.), pažymėti specialiu spaudu. Tiek orderį, tiek šiuos dokumentus turi pasirašyti įmonės vadovas ir vyriausiasis finansininkas. Kai pridedamuose prie KIO dokumentuose yra įmonės vadovo leidimas išmokėti pinigus, jo parašas išlaidų orderyje nebūtinas. Orderyje taip pat pasirašo pinigų gavėjas. Kasininkas, išduodamas jam pinigus, reikalauja pateikti pasą, užsirašo jo numerį, kas ir kada pasą išdavė. Galima vieną KIO išrašyti keliems asmenims, bet tik tada, kai jie visi yra tos įmonės darbuotojai. Tokiu atveju kiekvienas iš jų pateikia savo pasą ir pasirašo.

KIO nurodomas jo išrašymo pagrindas ir išvardijami prie jo pridedami dokumentai, kuriuos kasininkas, išmokėjęs pinigus, pažymi spaudu ir įrašu “Išmokėta”, taip pat nurodo orderio numerį ir datą.

Kasos išlaidų, kaip ir pajamų orderiuose, taip pat KIO pakeičiančiuose dokumentuose negali būti jokių, net ir patvirtintų, taisymų, braukymų ar trynimų.

3. Kai kada nedidelėse įmonėse susidaro daug vienarūšių operacijų, pvz., kopijavimo paslaugos. Pinigai priimami išrašant kasos pajamų orderius. Kiekvieną kasos operaciją rašyti į kasos knygą ir į ūkinių operacijų registravimo žurnalą – beprasmiškas darbas. Todėl kasos operacijų registravimui, kai tų operacijų yra daug, naudojamas kasos pajamų (išlaidų) dokumentų registracijos žurnalas. Jis pildomas atskirai kasos pajamoms ir išlaidoms. Užbaigus dienos operacijas, kasos pajamų (išlaidų) suma įrašoma į kasos knygą ir į ūkinių operacijų registravimo žurnalą.

4. Visos priimtos ir išmokėtos pinigų sumos apskaitomos kasos knygoje. Jei apskaita kompiuterizuota, kiekvienos dienos ataskaitoje turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai, o dienos ataskaitos segamos į tam skirtą segtuvą.

Įmonė pildo tik vieną kasos knygą, kurios lapai turi būti sunumeruoti, perverti virvele ir užantspauduoti. Įrašą apie kasos knygos lapų skaičių tvirtina įmonės vadovas ir vyriausiasis finansininkas.

Kiekvienas knygos lapas turi dvi lygias dalis: vieną iš jų (horizontaliai suliniuotą) kasininkas užpildo kaip pirmąjį egzempliorių ir jį pasilieka knygoje, o antroji dalis (be horizontalių linijų) užpildoma per kalkinį popierių ir kaip kasininko apyskaita yra atplėšiama. Abi lapų dalys numeruojamos tais pačiais numeriais.

Kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną orderį. Apyskaitai skirta lapo dalis iki dienos operacijų užbaigimo neatplėšiama. Kasdien, baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos operacijas, įrašo kasos likutį ir atiduoda antrąjį atplėšiamąjį lapą (dienos įrašų kasos knygoje nuorašą) su kasos pajamų bei išlaidų dokumentais į buhalteriją. Jos darbuotojas, priėmęs šiuos dokumentus, pasirašo kasos knygoje.

Trynimai ir taisymai, nepatvirtinti kasininko ir vyriausiojo finansininko parašais, kasos knygoje draudžiami.

5. Priimtų ir išduotų pinigų apskaitos knyga vedama tik didelėse įmonėse (bankuose), kuriose dirba keli kasininkai. Prasidėjus darbo dienai, vyresnysis kasininkas išduoda kitiems kasininkams avansus išlaidų operacijoms, o šie pasirašo jų priimtų ir išmokėtų pinigų apskaitos knygose.

Pasibaigus darbo dienai, kasininkai privalo atsiskaityti už gautus avansus bei priimtus pagal pajamų dokumentus pinigus, o kasos likutį bei operacijų dokumentus perduoti vyresniajam kasininkui. Šis pasirašo kasininkų priimtų ir išduotų pinigų apskaitos knygose.

Kasos sąskaita debetuojama, gaunant į ją pinigus, ir kredituojama, išmokant iš jos pinigus. Dažniausiai per kasą atsiskaitoma su atskaitingais asmenimis, išmokami atlyginimai, atliekamos kitos palyginti nedidelės apimties operacijos. Visa tai turi būti dokumentuota atitinkamais dokumentais, turinčiais visus būtinus rekvizitus.

Atsiskaitymų per banką apskaita vykdoma remiantis tais pačiais principais

Bankas sutartu su sąskaitų savininkais laiku jiems išduoda arba išsiunčia sąskaitų išrašus. Juose nurodomas sąskaitos likutis dienos (mėnesio ar kito laikotarpio) pradžioje, kiek pinigų įplaukė ir kiek išleista per atitinkamą laikotarpį bei pinigų likutis dienos (mėnesio) pabaigoje. Įrašai banko išraše yra atvirkštiniai negu įmonės sąskaitose. Taip yra todėl, kad įmonės piniginės sąskaitos bankui yra pasyvinės – kaip pritrauktų lėšų sąskaitos. Dėl to sąskaitos debetas išraše įmonei reiškia jos sąskaitos kreditą, o kreditas – debetą. Į tai reikia atsižvelgti apdorojant banko išrašus įmonėje. Jei per dieną įplaukia ir/ar išleidžiama ne viena suma, jos visos nurodomos viename išraše, prie kiekvienos nurodant dokumento, kurio pagrindu buvo atlikta operacija, numerį.

Tačiau išrašo iš sąskaitos banke pagrindu buhalteriai negali atlikti įrašų knygose, nes dažniausiai nežino, už ką apmokėta. Todėl buhalteriniai įrašai knygose dažniausiai atliekami tik gavus pačius pirminius dokumentus, kurių pagrindu anksčiau buvo įrašytos sumos į įmonės sąskaitą ir tai atsispindėjo banko išraše. Šie dokumentai paprastai ateina po kelių dienų, nes juos reikia fiziškai pervežti iš vieno banko ar jo skyriaus į kitą.

Atsiskaitymų per banką formos gali būti įvairios: mokėjimo reikalavimai, akredityvai, mokėjimo pavedimai, čekiai ir kt. Atitinkami yra ir pirminiai dokumentai. Žemės ūkio įmonėse pagrindinis dokumentas, pagal kurį lėšos nurašomos iš pirkėjo sąskaitos, yra mokėjimo reikalavimas. Jis išrašomas 3 egzemplioriais, kai aptarnauja 1 banko įstaiga, ir 4 egzemplioriais, kai aptarnauja 2 banko įstaigos. Mokėjimo reikalavimas išrašomas, remiantis prekių išsiuntimo dokumentais: važtaraščiais ir sąskaitomis-faktūromis. Dokumente nurodomi mokėtojas ir gavėjas, jų sąskaitų banke numeriai, sutarties numeriai, pridedamųjų lydimųjų dokumentų numeriai ir pinigų suma. Pastaroji įrašoma skaičiais ir žodžiais. Mokėjimo reikalavimą pasirašo vyriausiasis buhalteris, įmonės vadovas, patvirtinama antspaudu ir pateikiama bankui, kad šis persiųstų į pirkėjo banką mokėjimui išreikalauti. Per nustatytą laiką pirkėjas turi duoti sutikimą mokėti (akceptą).

Atsiskaitant su įvairiais pirkėjais, galima naudoti Suvestinį mokėjimo reikalavimą. Jame nurodomi pirkėlai, sąskaitų banke numeriai, pridedamų lydimųjų dokumentų pagal kiekvieną ūkinę operaciją numeriai, priklausančios pinigų sumos.

Akredityvai Lietuvoje naudojami retai, nors LR įstatymuose jie ir įteisinti. Ši atsiskaitymo forma ne tik nespartina, o lėtina atsiskaitymus. Pirkėjas iš pradžių sumoka už prekes, po to jas gauna, o pardavėjas iš pradžių išsiunčia prekes, tada gauna pinigus. Tačiau pranašumas tas, kad akredityvas iki minimumo sumažina riziką dėl įsipareigojimų nevykdymo.

Mokėjimo pavedimu įmonė įsako ją aptarnaujančiam bankui nurašyti iš jos sąskaitos nurodytą sumą ir įskaityti ją į gavėjo sąskaitą. Pavedimai plačiai ir dažnai naudojami įvairiems atsiskaitymams pervesti. Mokėjimo pavedimas kaip ir reikalavimas išrašomas 3 egzemplioriais, kai mokėtoją ir pinigų gavėją aptarnauja tas pats bankas, 4 egzemplioriais, kai aptarnauja skirtingi bankai. Pavedime nurodomi mokėtojo ir gavėjo pavadinimai, aptarnaujančių bankų pavadinimai, sąskaitų bankuose numeriai, mokėjimo rūšis, atliktų darbų arba gautų vertybių pavadinimai, važtaraščių arba sąskaitų-faktūrų ar kitų pateisinamųjų dokumentų pavadinimai ir numeris, suma skaičiais ir žodžiais. Pavedimą pasirašo įmonės vadovas ir vyriausiasis buhalteris.

Jei įmonei reikia apmokėti keliems gavėjams vienu metu, surašomas Suvestinis mokėjimo pavedimas. Jis užpildomas kaip ir paprastas, tik nurodomi visi gavėjai ir jiems priklausančios sumos.

Dar viena atsiskaitymų rūšis – čekiai ir vekseliai. Jie skiriasi tuo, kad vekselis įsako įmonei arba žmogui, o čekis įsako bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą. Lietuvoje čekis labiau paplitęs negu vekselis, bet ne kaip atsiskaitymų forma, o kaip būdas, kuriuo pinigai atsiimami iš savo atsiskaitomosios sąskaitos banke. Čekiai kaip atsiskaitymų priemonė nepaplitę Lietuvoje, nes įmonės mažai pasitiki viena kita ir , priimant atsiskaitymams čekį, atsiranda papildomų rūpesčių (pvz., prieš sudarant sandorį, reikia išsiaiškinti, ar klientas mokus).

Mokėjimai per banką – pagrindinė atsiskaitymų forma. Šiuo būdu atsiskaitoma ne tik su tiekėjais už gautas materialines vertybes arba su pirkėjais už išsiųstą produkciją, atliktus darbus ir paslaugas, bet ir su biudžetu, įvairiais debitoriais bei kreditoriais. Pinigai apskaitomi 27-osios grupės sąskaitose, kurios yra turtinės, ir todėl jų apskaitos objektų padidėjimas registruojamas debete, o sumažėjimas – kredite.

Taigi, kai įmonė moka iš sąskaitos banke, kredituojama sąskaita Nr. 271 Sąskaitos bankuose, o debetuojamos gali būti įvairios sąskaitos priklausomai nuo to, kam ir už ką mokama.Gaunant pinigus į atsiskaitomąją sąskaitą, 271 Sąskaitos bankuose debetuojama, o kredituojamos vėlgi įvairios sąskaitos, priklausomai nuo to, iš ko ir už ką pinigai gaunami.

Neretai įmonės turi reikalų ir su užsienio valiuta. Apskaitoje valiutinė operacija registruojama nacionaline valiuta dažniausiai pagal operacijos atlikimo dieną buvusį oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį.

Sudarydamos finansinę atskaitomybę, įmonės litais įvertina visus valiutinius straipsnius, į kuriuos įeina ne tik turima valiuta, bet ir valiuta gautinos bei valiuta mokėtinos sumos.

Pasikeitimai valiutiniuose straipsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jie atsirado, finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis.

14 BILIETAS (IŠ KOMERSANTŲ)

PAJAMŲ, IŠLAIDŲ, SĄNAUDŲ, PELNO SĄVOKŲ SUPRATIMAS IR APSKAITA

Pajamų ir sąnaudų palyginimo apkaitojeproblemą paaiškinsime pavyzdžiu. Jūs turite 1000 Lt. Už 800 Lt pirkote prekių, kurias tikitės parduoti brangiau nei už jas mokėjote. Pirkėjas sutinka už jas mokėti 950 Lt, tačiau su sąlyga, kad prekes jis pasiims nedelsiant, o pinigus sumokės kitą mėnesį. Pardavę šiam pirkėjuiprekes ir norėdami apskaičiuoti savo veiklos rezultatą, turite apskaičiuoti mažiausiai du rodiklius:

1. pinigų, kuriuos turite, sumą. Ją sudarys įplaukų ir išlaidų skirtumas. Šiuo atveju neturime jokių įplaukų, nesuž prekes bus apmokėta tik kitą mėnesį. Prekėms įigyti išleidote 800 Lt, taigi pinigų suma sumažėjo 800 Lt. Šis rodiklis svarbus, tačiau ne vienintelis, kurio reikia sėkmingam verslui. Juk pinigus galima pasiskolinti ir iš banko. Tačiau, prieš skolindamiesi pinigus, turite įsitikinti, kad juos sugebėsite grąžinti. T.y. rūpės žinoti, ar pajamos, kurias uždirbote parduodami prekes, viršija sąnaudas, kurias patirėte jas pirkdami. Tas skirtumas vadinamas pelnu arba nuostoliu. Tam tikslui reikia apskaičiuoti dar vieną rodiklį, kuris apibūdins verslo sėkmę,

2. pelną, kurį uždirbo pirkimo- pardavimo operacijos metu. Jis apskaičiuojamas kaip pajamų ir sąnaudų skirtumas. Mūsų pavyzdy jis lygus 150 Lt (950Lt-800Lt).

Taigi susidurėme su keturiaias svarbiais rodikliais, kurių negalima painioti: įplaukomis, pajamomis, išlaidomis ir sąnaudomis.

Įplaukomis vadiname gautą arba gaunamą turtą (dažniausiai pinigus). Mūsų pavyzdy to nebuvo.

Pajamomis vadiname uždirbtą per ataskaitinį laikotarpį turtą (dažniausiai pinigus), nesvarbu, ar jis gautas, ar ne. mūsų atveju uždirbtų pajamų suma lygi 950 Lt.

Išlaidomis vadiname išleistus arba išleidžiamus pinigus arba kokias nors kitas gėrybes, kuriuos iškeičiame į kokį nors kitą turtą. Mūsų pavyzdy 800 Lt iškeitėme į prekes. Taigi susidarė 800 Lt išlaidų.

Sąnaudomis vadiname sunaudotą turtą (piniginį, materialųjį), darbo jėgą ir kt., siekiant gauti tam tikrą naudą. Kadangi naudą galime gauti tik pardavę produkciją, tai ir sąnaudomis laikome tik tą išlaidų dalį, kuri patirta gaminant produkciją arba teikiant paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu. Tačiau sąnaudos gali būti ir didesnės už išlaidas. Jūs galėjote gauti prekių skolos, t.y. be jokių išlaidų.

Aišku, galima lyginti tik įplaukas su išlaidomis arba pajamas su sąnaudomis. Jei pagal pavyzdį palyginsime įplaukas, kurių dar nebuvo, su sąnaudomis (800 Lt), tai susidaryt7 klaidingas įspūdis, kad aprašytoji operacija nuostolinga. Tačiau reikia turėti omenyje, kad pajamos gali sutapti su įplaukomis, o išlaidos- su sąnaudomis.

Pajamų bei įplaukų, taip pat sąnaudų ir išlaidų pagrindinis skyrimo kriterijus yra ataskaitinis laikotarpis. Laikoma, kad pajamos uždirbamos, o sąnaudos patiriamos būtinai tą patį ataskaitinį laikotarpį, kad šiuos du dydžius būtų galima plyginti apskaitoje.

Visų laisvosios rinkos šalių apskaitininkai laikosi šių principų, nes tik taip gali būti tikri, kad apskaitinė informacija tiksliai atspindi įmonės bei nuosavybės struktūrą, taip pat įmonės veiklos rezultatus.

Kartais apskaitoje pajamos ir sąnaudos fiksuojamos piniginiu principu. Tai reiškia, kad pajamos laikomos uždirbtomis pajamomis tik tuo atveju, kai gaunami pinigai už parduotas prekes, o sąnaudos laikomos patirtomis, kai jos apmokamos. Šiuo atveju pajamos sutapatinamos su įplaukomis, o sąnaudos- su išlaidomis. Tačiau šis metodas nėra popiuliarus.

Pelno rodiklis, nusakantis įmonės veiklos sėkmę, paprastai apskaičiuojamas lyginant ataskaitinio laikotarpio pajamas su sąnaudomis, patirtomis šioms pajamoms uždirbti. Toks požiūris į pelną vadinamas veiklos požiūriu. Galimas ir kitas pelno nustatymo variantas. Tai- turto išlaikymo požiūris. Jo esmė ta, kad pelnas laikomas uždirbtas tik tuo atveju, jei grynojo turto (turtas, kuris lieka atėmus skolas) kiekis laikotarpio pabaigoje, eliminavus savininkų įdėjimų ir išėmimų poveikį, viršija grynojo turto kiekį laikotarpio pradžioje. Šiuo atveju pelnu laikomas turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas, kurie įvyko per ataskaitinį laikotarpį.

Vienas svarbiausių kiekvienos įmonės apskaitos tarnybos uždavinys- kaip galima tiksliau apskaičiuoti kiekvieno ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą – pelną arba nuostolį. Šis rezultatas nustatomas lyginant tuo laikotarpiu uždirbtas pajamas su tam tikslui patirtomis sąnaudomis. Toks lyginimas finansinėje atskaitomybėje įrašomas pelno (n) ataskaitoje, kurioje apskaičiuoto grynojo pelno suma perkeliama į balanso savininkų nuosavybės dalį.

Apskaitininkai, taikydami pagrindinę tam tikro laikotarpio rezultatų nustatymo apskaitinę procedūrą- kaupdami duomenis apie pajamas ir sąnaudas, gali palyginti uždirbtas pajamas ir su jomis susijusias sąnaudas.

Pačiai įmonei labai svarbu žinoti, kokio dydžio pelnas buvo gautas, kokia veikla uždirbo jo daugiausia ir kaip jį galima padidinti per ateinančius laikotarpius. Tik turėdamas išsamią informaciją, valdymo personalas galės priimti optimalius ar bent jau racionalius valdymo sprendimus.

Grynasis pelnas- tai rodiklis, apibūdinantis įmonės ūkininkavimo rezultatus per ataskaitinį laikotarpį. Jis apskaičiuojamas iš pajamų, uždirbtų per ataskaitiį laikotarpį, atėmus visas sąnaudas, patirtas šioms pajamoms uždirbti.

Apskaitininkai turi lyginti ne tiek pelną su sąnaudomis, kiek pelną su pajamomis. Visos įmonės stengiasi didinti pajamas ir mažinti sąnaudas.

15. FINANSINĖS APSKAITOS SISTEMOS SVARBIAUSIEJI ELEMENTAI (IŠ KOMERSANTŲ)

Galiojančios finansinės apskaitos pagrindiniai elementai yra:

1. finansinė atskaitomybė (balansas, pelnonuostolio ataskaita, pelnonuostolio paskirstymo ataskaita, pinigų srautų ataskaita).

2. Sąskaitų planas.

3. Apskaitos pagrindų įstatymas.

Priklausytų ir apskaitos standartai, bet Lietuvoje nėra.

1)Finansinė atskaitomybė- tai įmonių ataskaitinių duomenųrinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė informacija, apibūdinanti įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies- ir vidiniams vartotojams. Lietuvoje, kaip daugelyje kitų valstybių, kurių apskaita vedama vadovaujantis Tarptautiniais apskaitos standartais, įmonės pildo šias finansinės atskaitomybės formas: balansą, pelno (n) ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą bei paaiškinmąjį raštą. Visos šio ataskaitos susijusios, nors ir apibūdina įmonę bei jos veiklą skirtingais aspektais.

Balansas reiškia pusiausvyrą tarp turto ir savininkų nuoavybės bei įmonės įsipareigojimų ir pateikia informaciją apie tai, kokiu turtu disponuoja įmonė tam tikru laiko momentu bei kam jis priklauso. Paprasčiausiu balansu galime laikyti fundamentinę apskaitos lygybę:

TURTASSAVININKŲ NUOSAVYBĖĮMONĖS ĮSIPAREIGOJIMAI (skolintoji nuosavybė).

Tačiau ir turintį labai didelį turtą įmonė jį gali naudoti neefektyviai. Informacija apie turto naudojimo efektyvumą pateikiama kitoje finansinės atskaitomybės formoje- pelno (nuostolio) ataskaitoje. Šioje ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatas (uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis). Šis rodiklis- tai sąlyčio taškas, siejantis balansą ir pelno (n) ataskaitą. Per ataskaitinį laikotarpį gautas rezultatas, tarkime, pelnas (jis rodomas pelno (n)ataskaitoje) priklauso savininkams, todėl rodomas ir ataskaitinio laikotarpio pabaigos balanse (tiesiog perkeliamas iš pelno (n) ataskaitos į laikotarpio pabaigos balansą, žinoma, jei dalis ar visas pelnas nebuvo sunaudotas kokiems nors tikslams per ataskaitinį laikotarpį). Taigi dėl šios priežasties pelno (n) ataskaita sudaroma prieš balansą.

Pažymėtina, kad pelno (n) ataskaitoje įrašomos tik tos ūkinės operacijos, kurios tiesiogiai susijusios su pelno gavimu- tai pajamų uždirbimas ir sąnaudų patyrimas. Tačiau per ataskaitinį laikotarpį įvyksta ir daug kitų apskaitinės informacijos vartotojams svarbių operacijų, pvz., vienos paskolos gaunamos, kitos- grąžinamos.

Todėl informacija apie operacijas, susijusiomis su pinigų įplaukomis bei išlaidomis, yra pateikiama pinigų srautų (finansinės būklės pasikeitimų) ataskaitoje. Ši ataskaita yra gana sudėtinga.

Visos minėtos ataskaitos yra pateikiamos pagal nusistovėjusią tvarką, kitaip tariant, laikantis tam tikrų visuotinai priimtų taisyklių, kurios suformuluotos atitinkamai LR valdžios nutarimuose. Jie parengti vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis bei Tarptautiniais apskaitos standartais.

Tačiau įmonių veikla yra labai įvairi ir sudėtinga, todėl tokios taisyklės visapusiškai jos aprėpti negali. Daugelis rodiklių, pateiktų šiose ataskaitose, apskaitinės informacijos vartotojams gali būti nevisiškai suprantami arba neišsamūs. Todėl kartu su minėtomis ataskaitomis pateikiamas paaiškinamasis raštas. Jame kai kurie rodikliai apibūdinami išsamiau, taip pat pateikiama jų apskaičiavimo metodika ir kita informacija, kurią įmonė laiko svarbia išoriniams vartotojams. Paaiškinamasis raštas sudarytas iš standartinių valdžios patvirtintų lentelių, vadinamų pažymomis, laisva forma surašomų pastabų apie šiose pažymose pateiktus duomenis, taip pat laisva forma surašomų kitų pastabų apie svarbius įmonės veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose.

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui svarbu, kad finansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą įmonės finansinę būklę, todėl finansinę atskaitomybę patikrina nepriklausomas expertas auditorius, kurio galutinė išvada taip pat nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo išvadoje pažymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruošta pagal bendruosius apskaitos principus ir ar ataskaitų duomenys teisingai atspindi įmonės finansinę būklę. Jei finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinę teigiamą išvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditorius nurodo trūkumus.

Pasibaigus ataskaitiniam laikoarpiui, savininkai išklauso įmonių vadovų ataskaitų bei susipažįsta su auditoriaus išvada dėl finansinės apskaitos atitikimo apskaitos principams bei jo išvada, jog finansinė atskaitomybė tiksliai ir teisingai atspindi įmonės finansinę padėtį. Paskui akcininkai svarsto administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (esant reikalui, dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojmas dar vienoje atskaitomybės formoje- pelno (n) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinė atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams asmenims.

2. Sąskaitų planas. kiekvienos įmonės apskaitininkai pregia visų toje įmonėje naudojamų sąskaitų sąrašq, vadinamų sąskaitų planu. Tam kad būtų patogiau juo naudotis, visos sąskaitos savo ruožtu jungiamos į tam tikras vienarūšes grupes. Tokių vienarūšių sąskaitų grupių sąrašas vadinamas sąskaitų plano struktūra.

Praktiškai neįmanoma nustatyti vieno sąskaitų plano visoms įmonėms, nes nerastume net ir 2 visškai vienodų įmonių, kurių ir veikla būtų ta pati. Todėl laisvosios rinkos šalių apskaitą reglamentuojančios i

. . .

PAVYZDINIO SĄSKAITŲ PLANO 5 IR 6 KLASĖS SĄSKAITOS

5 KLASĖ PAJAMOS

50 PARDAVIMAI IR PASLAUGOS

500 Pardavimai

505 Suteiktos paslaugos

506 Neuždirbtos garantinio aptarnavimo pajamos (-)

509 Diskontai ir nuolaidos

5090 Pardavimų diskontai (-)

5091 Nepasinaudoti pardavimų diskontai

5092 Pardavimų nuolaidos (-)

5093 Parduotų prekių grąžinimai (-)

5094 Parduotų prekių nukainojimai (-)

52 KITOS VEIKLOS PAJAMOS

520 Iš savos gamybos ilgalaikio turto

5200 Skirto naudoti

5201 Skirto perparduoti

521 Iš pirkto perparduoti ilgalaikio turto

523 Pelnas iš turto perleidimo

5230 Ilgalaikio turto

5231 Trumpalaikio turto

524 Komisiniai

526 Nuomos pajamos

527 Nebaigtų vykdyti sutarčių pajamos

528 Įvairios kitos veiklos pajamos

53 FINANSINĖS IR INVESTICINĖS VEIKLOS PAJAMOS

530 Kapitalo subsidijų ir dotacijų metinė dalis

531 Kompensacinės sumos

533 Baudos ir delspinigiai už pradelstą pirkėjų įsiskolinimą

534 Mokėtinų sumų diskontai ir nuolaidos

535 Banko palūkanos

536 Teigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka

537 Pajamos iš terminuotų indėlių

538 Finansavimas – dotacijos ir subsidijos palūkanoms

539 Įvairios kitos finansinės ir investicinės veiklos pajamos

5391 Pelnas iš naudoto ilgalaikio materialiojo turto perleidimo

54 PAGAUTĖ (YPATINGASIS PELNAS)

540 Ilgalaikio turto nurašytų ir nudėvėtų sumų atstatymai

541 Trumpalaikio turto nurašytų sumų atstatymai

542 Atidėjimų įsipareigojimams ir reikalavimams padengti atstatymai

549 Kitos ypatingosios pajamos

55 PELNO MOKESČIŲ KOREGAVIMAI IR ATIDĖJIMŲ MOKESČIAMS ATSTATYMAI

550 Pelno mokesčių koregavimas

552 Pervedimai iš atidėjimų mokesčiams

59 PELNO PASKIRSTYMO SĄSKAITOS

590 Praėjusiųjų metų nepaskirstytasis pelnas

592 Pervedimai iš rezervų

593 Nepaskirstytasis nuostolis

594 Akcininkų įnašai nuostoliams padengti

6 KLASĖ SĄNAUDOS

60 PARDUOTŲ PREKIŲ IR ATLIKTŲ DARBŲ SAVIKAINA

600 Parduotų prekių savikaina

601 Atliktų darbų savikaina

602 Pirkimai

603 Tiesioginės gamybos išlaidos

6030 Pagrindinės žaliavos

6031 Tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas

6032 Tiesiogiai priskiriamas darbininkų socialinis draudimas

604 Netiesioginės gamybos išlaidos

6040 Pagalbinės žaliavos

6041 Pagalbinių darbininkų atlyginimas

6042 Pagalbinių darbinkų socialinis draudimas

6043 Gamybinių įrengimų nusidėvėjimas

6044 Gamybinių pastatų nusidėvėjimas

6045 Netiesioginių paslaugų apmokėjimas

605 Atsargų padidėjimas / sumažėjimas

6050 Žaliavos

6051 Nebaigta gamyba

6052 Gatava produkcija

6053 Pirktos prekės, skirtos perparduoti

609 Diskontai ir nuolaidos

6090 Pirkimų diskontai (-)

6091 Pirkimų diskontų praradimas

6092 Pirkimų nuolaidos (-)

61 VEIKLOS SĄNAUDOS

610 Pardavimų sąnaudos

6100 Komisiniai tretiesiems asmenims

6101 Pardavimų paslaugos

6102 Skelbimai ir reklama

6103 Kitos pardavimų sąnaudos

611 Bendrosios ir administracinės sąnaudos

6110 Nuoma

6111 Remontas ir eksploatacija

6112 Mokėjimai tretiesiems asmenims

6113 Su personalu nesusijęs draudimas

6114 Atlyginimas už darbą, socialinis draudimas

6115 Nurašytos sumos bei atidėjimai įsipareigojimams ir reikalavimams padengti

61150 Ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija

611500 Formavimo savikainos amortizacija

611501 Nematerialaus turto amortizacija

611502 Materialaus turto nusidėvėjimas

61151 Atidėjimai kapitaliniam remontui ir plataus masto eksploatacijai

61152 Atidėjimai kitiems įsipareigojimams ir reikalavimams padengti

6116 Įvairios kitos sąnaudos

6119 Kapitalizuotos veiklos sąnaudos (-)

62 KITOS VEIKLOS SĄNAUDOS

620 Savos gamybos ilgalaikio turto savikaina

6200 Skirto naudoti

6201 Skirto perparduoti

621 Perparduoto ilgalaikio turto savikaina

623 Nuostolis dėl turto perleidimo

6230 Ilgalaikio turto

6231 Trumpalaikio turto

624 Veiklos mokesčių sąnaudos

6240 Tiesioginiai mokesčiai ir rinkliavos

6241 Netiesioginiai mokesčiai ir rinkliavos

6242 Vietiniai mokesčiai

6243 Kiti mokesčiai ir rinkliavos

627 Nebaigtų vykdyti sutarčių savikaina

628 Įvairios kitos veiklos sąnaudos

629 Kitos veiklos sąnaudos, kapitalizuotos kaip reorganizavimo savikaina (-)

63 FINANSINĖS IR INVESTICINĖS VEIKLOS SĄNAUDOS

630 Skolų sąnaudos

6300 Palūkanos, komisiniai bei sąnaudos susiję su palūkanomis

6301 Vertybinių popierių, susijusių su skolomis, išleidimo sąnaudų metinė dalis

6309 Kapitalizuotos palūkanos (-)

631 Abejotinų skolų sąnaudos

633 Nuostolis dėl finansinio turto ir investicijų perleidimo

634 Gautinų sumų diskontai

636 Neigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka

637 Nuostolis dėl naudoto ilgalaikio materialiojo turto perleidimo

638 Kitos finansinės sąnaudos

64 NETEKIMAI (YPATINGIEJI PRARADIMAI)

640 Ypatingai nurašytos sumos

6400 Formavimo savikainos

6401 Ilgalaikio nematerialaus turto

6402 Ilgalaikio materialaus turto

641 Finansinio ilgalaikio turto ypatingai nurašytos sumos

6410 Dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių

64100 Investicijos

64101 Gautinos sumos

6411 Kitos investicijos

642 Atidėjimai ypatingiems įsipareigojimams ir reikalavimams padengti

643 Kitos ypatingosios sąnaudos

649 Ypatingos sąnaudos, kapitalizuotos kaip reorganizavimo savikaina (-)

65 PELNO MOKESČIAI

650 Ataskaitinių metų pelno mokesčiai

651 Praėjusių metų pelno mokesčiai

654 Pervedimai į atidėtus mokesčius

69 PELNO PASKIRSTYMO SĄSKAITOS

690 Praėjusiųjų metų nepaskirstytasis nuostolis

691 Pervedimai į įstatymais numatytus rezervus

692 Pervedimai į kitus rezervus

693 Nepaskirstytasis pelnas

694 Dividendai

695 Išmokos vadovams

696 Kiti paskirstymai

14. PAJAMŲ, IŠLAIDŲ, SĄNAUDŲ, PELNO SĄVOKŲ SUPRATIMAS IR APSKAITA

Pajamų ir sąnaudų palyginimo apkaitojeproblemą paaiškinsime pavyzdžiu. Jūs turite 1000 Lt. Už 800 Lt pirkote prekių, kurias tikitės parduoti brangiau nei už jas mokėjote. Pirkėjas sutinka už jas mokėti 950 Lt, tačiau su sąlyga, kad prekes jis pasiims nedelsiant, o pinigus sumokės kitą mėnesį. Pardavę šiam pirkėjuiprekes ir norėdami apskaičiuoti savo veiklos rezultatą, turite apskaičiuoti mažiausiai du rodiklius:

3. pinigų, kuriuos turite, sumą. Ją sudarys įplaukų ir išlaidų skirtumas. Šiuo atveju neturime jokių įplaukų, nesuž prekes bus apmokėta tik kitą mėnesį. Prekėms įigyti išleidote 800 Lt, taigi pinigų suma sumažėjo 800 Lt. Šis rodiklis svarbus, tačiau ne vienintelis, kurio reikia sėkmingam verslui. Juk pinigus galima pasiskolinti ir iš banko. Tačiau, prieš skolindamiesi pinigus, turite įsitikinti, kad juos sugebėsite grąžinti. T.y. rūpės žinoti, ar pajamos, kurias uždirbote parduodami prekes, viršija sąnaudas, kurias patirėte jas pirkdami. Tas skirtumas vadinamas pelnu arba nuostoliu. Tam tikslui reikia apskaičiuoti dar vieną rodiklį, kuris apibūdins verslo sėkmę,

4. pelną, kurį uždirbo pirkimo- pardavimo operacijos metu. Jis apskaičiuojamas kaip pajamų ir sąnaudų skirtumas. Mūsų pavyzdy jis lygus 150 Lt (950Lt-800Lt).

Taigi susidurėme su keturiaias svarbiais rodikliais, kurių negalima painioti: įplaukomis, pajamomis, išlaidomis ir sąnaudomis.

Įplaukomis vadiname gautą arba gaunamą turtą (dažniausiai pinigus). Mūsų pavyzdy to nebuvo.

Pajamomis vadiname uždirbtą per ataskaitinį laikotarpį turtą (dažniausiai pinigus), nesvarbu, ar jis gautas, ar ne. mūsų atveju uždirbtų pajamų suma lygi 950 Lt.

Išlaidomis vadiname išleistus arba išleidžiamus pinigus arba kokias nors kitas gėrybes, kuriuos iškeičiame į kokį nors kitą turtą. Mūsų pavyzdy 800 Lt iškeitėme į prekes. Taigi susidarė 800 Lt išlaidų.

Sąnaudomis vadiname sunaudotą turtą (piniginį, materialųjį), darbo jėgą ir kt., siekiant gauti tam tikrą naudą. Kadangi naudą galime gauti tik pardavę produkciją, tai ir sąnaudomis laikome tik tą išlaidų dalį, kuri patirta gaminant produkciją arba teikiant paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu. Tačiau sąnaudos gali būti ir didesnės už išlaidas. Jūs galėjote gauti prekių skolos, t.y. be jokių išlaidų.

Aišku, galima lyginti tik įplaukas su išlaidomis arba pajamas su sąnaudomis. Jei pagal pavyzdį palyginsime įplaukas, kurių dar nebuvo, su sąnaudomis (800 Lt), tai susidaryt7 klaidingas įspūdis, kad aprašytoji operacija nuostolinga. Tačiau reikia turėti omenyje, kad pajamos gali sutapti su įplaukomis, o išlaidos- su sąnaudomis.

Pajamų bei įplaukų, taip pat sąnaudų ir išlaidų pagrindinis skyrimo kriterijus yra ataskaitinis laikotarpis. Laikoma, kad pajamos uždirbamos, o sąnaudos patiriamos būtinai tą patį ataskaitinį laikotarpį, kad šiuos du dydžius būtų galima plyginti apskaitoje.

Visų laisvosios rinkos šalių apskaitininkai laikosi šių principų, nes tik taip gali būti tikri, kad apskaitinė informacija tiksliai atspindi įmonės bei nuosavybės struktūrą, taip pat įmonės veiklos rezultatus.

Kartais apskaitoje pajamos ir sąnaudos fiksuojamos piniginiu principu. Tai reiškia, kad pajamos laikomos uždirbtomis pajamomis tik tuo atveju, kai gaunami pinigai už parduotas prekes, o sąnaudos laikomos patirtomis, kai jos apmokamos. Šiuo atveju pajamos sutapatinamos su įplaukomis, o sąnaudos- su išlaidomis. Tačiau šis metodas nėra popiuliarus.

Pelno rodiklis, nusakantis įmonės veiklos sėkmę, paprastai apskaičiuojamas lyginant ataskaitinio laikotarpio pajamas su sąnaudomis, patirtomis šioms pajamoms uždirbti. Toks požiūris į pelną vadinamas veiklos požiūriu. Galimas ir kitas pelno nustatymo variantas. Tai- turto išlaikymo požiūris. Jo esmė ta, kad pelnas laikomas uždirbtas tik tuo atveju, jei grynojo turto (turtas, kuris lieka atėmus skolas) kiekis laikotarpio pabaigoje, eliminavus savininkų įdėjimų ir išėmimų poveikį, viršija grynojo turto kiekį laikotarpio pradžioje. Šiuo atveju pelnu laikomas turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas, kurie įvyko per ataskaitinį laikotarpį.

Vienas svarbiausių kiekvienos įmonės apskaitos tarnybos uždavinys- kaip galima tiksliau apskaičiuoti kiekvieno ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą – pelną arba nuostolį. Šis rezultatas nustatomas lyginant tuo laikotarpiu uždirbtas pajamas su tam tikslui patirtomis sąnaudomis. Toks lyginimas finansinėje atskaitomybėje įrašomas pelno (n) ataskaitoje, kurioje apskaičiuoto grynojo pelno suma perkeliama į balanso savininkų nuosavybės dalį.

Apskaitininkai, taikydami pagrindinę tam tikro laikotarpio rezultatų nustatymo apskaitinę procedūrą- kaupdami duomenis apie pajamas ir sąnaudas, gali palyginti uždirbtas pajamas ir su jomis susijusias sąnaudas.

Pačiai įmonei labai svarbu žinoti, kokio dydžio pelnas buvo gautas, kokia veikla uždirbo jo daugiausia ir kaip jį galima padidinti per ateinančius laikotarpius. Tik turėdamas išsamią informaciją, valdymo personalas galės priimti optimalius ar bent jau racionalius valdymo sprendimus.

Grynasis pelnas- tai rodiklis, apibūdinantis įmonės ūkininkavimo rezultatus per ataskaitinį laikotarpį. Jis apskaičiuojamas iš pajamų, uždirbtų per ataskaitiį laikotarpį, atėmus visas sąnaudas, patirtas šioms pajamoms uždirbti.

Apskaitininkai turi lyginti ne tiek pelną su sąnaudomis, kiek pelną su pajamomis. Visos įmonės stengiasi didinti pajamas ir mažinti sąnaudas.

Join the Conversation

×
×