Visuomeninio pasirinkimo teorija

Terminas ekonomika buvo pradėtas naudoti 1870 m ir išpopuliarintas Alfred Marshall kaip pakaitalas anksčiau naudotam politinės ekonomijos terminui, kurį 18-19 a. naudojo Adam Smith, David Ricardo ir Karl Marx, kurių veikalai šiais laikais laikomi klasikiniais ekonomikos teorijos pavyzdžiais. Abu terminai yra kilę iš graikiško žodžio oikos- namas ir nomos- įstatymai, normos.

Ekonomikos suvokimas gali būti skirstomas į tris fazes: prieš modernistinė fazė, (Graikiškas, Persiškas, Romėniškas) ankstyvaus modernizmo fazė (merkantilinis) ir moderni fazė (nuo Adam Smith iki vėlyvo 18 a.).
Modernios ekonomikos idėja atsirado nuo Adam Smith knnygos „The Wealth of Nations“ (Valstybių gerovė), išleistos 1776. Be abejo ir kiti mąstytojai taip pat įnešė nemažą indėlį į šios sąvokos suformulavimą.

Pagrindinė mintis, kurią formulavo Adam Smith, ta, kad rungtyniavimas tarp įvairių tiekėjų ir pirkėjų sąlygos geriausių prekių, paslaugų pristatymą, nes tokia konkurencija privers specializuotis ir naudoti investicijas, tam kad būtų pasiekta didesnė vertė įdedant tiek pat pastangų bei darbo. Adam Smith tezė pagrįsta, jo įsitikinimu, tuo, kad didelės sistemos gali būti savarankiškos, kai jos atskiros dalys yra aktyvios be specialių nuurodymų. Adam Smith formuluotė vadinama „nematoma ranka“ ir vis dar yra pagrindinė rinkos ekonomikoje ir iš dalies kapitalizme.
Apie klasikinę ekonomiką rašė John Stuart Mill ir David Ricardo. John Stuart Mill buvo susikoncentravęs ties “gerove” , kurią jis apibrėžė išskirtinai tik kaip ob

bjektų vertės mainus arba kaip dabar tai vadinama – kaina.

„Studijuojant ekonomikos teoriją labai svarbu suvokti vieną bendrą taisyklę: nereikia susidaryti apie daiktą bei reiškinį tokio vaizdo, kaip jis mums dažnai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, kas atrodo naudinga ir teisinga atskiro individo požiūriu, gali būti nenaudinga ir neteisinga visos visuomenės požiūriu, ir atvirkščiai, kas atrodo teisinga visos visuomenės požiūriu, gali būti neteisinga atskiros žmonių grupės ar net atskiro individo požiūriu“ (A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev, 2005)

Ekonomikos teorijos objektas daugybės įvairių veiksnių veikiami žmonių tarpusavio santykiai veikloje.

Visuomeninis pasirinkimas ir Virdžinijos mokykla

Priimant ir vykdant viešosios politikos sprendimus visada netiesiogiai sprendžiama subjekto ir vykdytojo problema. Be to, santykiams tarp politikų iš vienos pusės bei viešojo sektoriaus darbuotojų iš kitos pusės įtakos turi tipinės subjekto irr vykdytojo problemos, kaip antai bihevioristinis oportunizmas, moralinė rizika, mažųjų skaičių problema bei asimetrinė informacija (Williamson, 1986).

Vienas iš naujųjų požiūrių – visuomeninio pasirinkimo mokykla – kvestionuoja visuomenės intereso pasirinkimo sąvokos naudojimo pagrindžiant subjekto ir vykdytojo santykius (Buckenen,1986). Šios mokyklos viešojo sektoriaus koncepciją turtingose šalyse modeliuoja kaip procesą, kurį skatina atskirų interesų grupių savanaudiškas elgesys ir viešojo sektoriaus institucinės nesėkmės (Tarschy, 1975, Wildavsky, 1985). Iš esmės viešajame sektoriuje egzistuoja vien tik savanaudiški ar siauri grupiniai interesai.

Viešosios politikos formavimą ir įgyvendinimą aiškina dvi pagrindinės socialinių mokslų mo

okyklos. Viena jų akcentuoja paskatas, o kita – taisykles.
Paskata pasireiškia visuomeninio pasirinkimo metodu.

Manoma, kad norint suprasti viešojo sektoriaus politikos formavimą ir jos įgyvendinimą nereikėtų vadovautis visuomeninio pasirinkimo teorija, nes ji nėra tobula, kadangi neatskiria mokslo nuo vertybių. Norint išsiaiškinti ar šis kaltinimas pagrįstas, nebūtina teigti, kad norminė teorija yra „nemokslinė“ iš prigimties, o jos ideologinis pagrindas – „niekam tikęs‘ sumanymas, bet vis tik būtina išlaikyti ribą tarp sąvokų „yra“ ir „turėtų būti“ (description ir prescription).

Virdžinijos mokyklos visuomeninio pasirinkimo teorijoje nesunku įžvelgti teiginių, kritikuojančių politikos prigimtį ir biurokratijos esmę. Vieni jų tvirtina, kad politinei elgsenai būdingi įvairiausi trūkumai, minimi mokslo darbuose, kiti aiškina, kad viešosios institucijos gyvenimas gan atgrasus – apie tai kalbama formalių organizacijų sociologijoje. Pavyzdžiui, Virdžinijos mokyklos atstovas J.Buckanen‘as visuomeninio pasirinkimo teoriją kritikuoja dar smarkiau: „Pastaruoju metu į nuosavybės teisių pamatines nuostatas kėsinamasi daug rimčiau, nei kada nors per visą Jungtinių Valstijų dviejų šimtmečių istoriją.gali būti, kad jau dabar stebime, kaip griūva stiprus mūsų konstitucinių teisių pagrindas, nors ir klausomės tų visų „plepalų“ apie konstituciją, kurią teisės tironai savaip mato.(1977:93)

Panašių samprotavimų apie apgailėtiną politikos būklę apstu G.Tullock‘o veikaluose, kuris teigia, kad kiekviena įstaiga – našta visuomenei. O ir kiti Virdžinijos mokyklos visuomeninio pasirinkimo teoriją palaikantys mokslininkai nepritaria šių dienų demokratijai bei įprastiniam daugumos sprendimų me
echanizmui.
Virdžinijos mokyklos nuomone, viešajam sektoriui būdingi somatiniai sutrikimai politikos formavimo ir įgyvendinimo srityse. Šios mokyklos visuomeninio pasirinkimo teorijoje dominuoja norminė teorija, aiškinanti, kaip reikėtų keisti išsivysčiusias valstybes su liberalia demokratine konstitucija. Skirtingos mokyklos skirtingai aiškina viešajame sektoriuje priimamus sprendimus bei jų įgyvendinimą. Viena šių mokyklų vadinama visuomeninio pasirinkimo mokykla.
Nepritariantieji visuomeninio pasirinkimo modeliui teigia, kad jis nepasižymi objektyvumu, nes yra orientuotas į rinkos vertybes ir kritiškai vertina valstybės bei socialines išlaidas tik dėl to, kad palankiai vertina rinkos pasiskirstymą ir rinkos vertybes.

Jei vadovausimės požiūriu, kad visuomeninio pasirinkimo metodas yra mokslas apie politines nesėkmes (Buckanen, 1988), tai iš tikrųjų egzistuoja tikimybė, kad iš pat pradžių susidursime su šališkumu. Iš esmės visuomeninio pasirinkimo metodas neabejotinai skirtas suprasti visuomeninį pasirinkimą formuluojančius veiksnius: politiką ir biurokratiją.

Visuomeninio pasirinkimo teorija

Kas tai yra visuomeninis pasirinkimas?
Ekonomistai, vystantys visuomeninio pasirinkimo teoriją, mano ši mokslo sritis atlieka politinės veiklos ekonominę analizę.
Kai kalbama apie visuomenines gėrybes, susijusias su išteklių paskirstymu ir svarbias daugeliui žmonių, sprendimus paprastai priima nedidelė valdininkų grupė, siekianti savų tikslų.
Viešoji veikla gali būti aiškinama konkrečiai apibrėžtų interesų požiūriu. Pavyzdžiui, biurokrato ar specialisto, dirbančio valstybinėje tarnyboje atveju neaišku, kada jis dirba stengdamasis įgyvendinti iškeltus tikslus, o kada siekia aiškiai apibrėžtų asmeninių ekonominių interesų.
Tuo atveju, kai reikia nuspręsti kokiomis kryptimis bus vystomas vi

isuomeninis transportas arba kokiais būdais bus rūpinamasi apskrities (regiono) ekologija (visuomeninis pasirinkimas), tai pasirinkimo ir sprendimo priėmimo forma labai specifinė.

Visuomeninės gėrybės – tai tokios gėrybės, kurias kolektyviai naudoja visi gyventojai, nepriklausomai nuo to ar jos mokamos ar ne. Visuomeninių gėrybių naudojimas vartotojams galimas be jokių papildomų sąnaudų.

Didelės grupės siekia viešųjų gėrybių, tačiau pavieniai asmenys nenori jų įsigyti savarankiškai ir savo sąskaita, todėl rinkimų metų balsuojama už tas programas, kurios žada pateikti viešąsias gėrybes be papildomų gyventojų išlaidų. Realiai, tai sunkiai įgyvendinama.

Visuomeninių gėrybių ypatumai

Visuomenines gėrybės skiriasi dviem ypatybėm:
1. Jų naudojimo negalima apriboti. Jei vienas žmogus naudojasi gatvių apšvietimu, tai juo gali naudotis ir visi kiti piliečiai. Taip pat, jei mieste yra visuomeniniai parkai ar sporto aikštelės, tai jose gali lankytis visi norintys. Niekas negali trukdyti kitiems žmonėms naudotis visuomeninėmis gėrybėmis.
2. Nepageidautina (arba netikslinga) prieštarauti naudojimuisi visuomeninėmis gėrybėmis. Ne visos visuomeninės gėrybės naudojamos pasirinktinai.
Siekiant išvengti nepageidautinų pasekmių kelio ženklais, reguliuojančiais kelių eismo taisykles, naudojasi visi piliečiai. Siekiant išvengti infekcijos protrūkio vakcinavimo programoje turi dalyvauti visi gyventojai. Visuomeninės gėrybės – tai nekonkurencinės prekės ar paslaugos, prieinamos kiekvienam žmogui.

„Zuikiavimo“ problema

Tokią poziciją kartais stengiamasi pateisinti taip: „Kam mokėti mokesčius ir išlaikyti policiją, jeigu aš nebijau plėšikų, o visuomenine tvarka tegu rūpinasi kiti“. Žmonės stengiasi išvengti kelių mokesčio, nes valstybiniais keliais galima važinėti nemokamai. Taip ir atsirado „zuikiavimo“ problema naudojantis visuomeninėmis gėrybėmis. (panašiai, kaip kad noras važiuoti visuomeniniu transportu nemokamai, „zuikiu‘).

Žmonės tikisi naudotis visuomeninėmis gėrybėmis, už kurias moka kažkas kitas, tik ne patys naudotojai. Atsisakymas mokėti visuomeninius įnašus reiškia tik viena –teikiamų visuomeninių gėrybių apimties sumažėjimą. Lengvatų ir asmenų, turinčių teisę naudotis lengvatomis skaičiaus didinimas, jei jis nepagrįstas finansiniais ir materialiniais ištekliais- vienas iš neigiamų nagrinėjamo reiškinio aspektų.

Gėrybės, kurias valstybė teikia nemokamai arba įvertina nuline kaina iš tikrųjų nėra visuomenei nemokamos. „Nemokamų“ gėrybių gamyba visada susijusi su išlaidomis. Sąnaudos jų sukūrimui ir palaikymui pastoviai didėja. Sprendžiant aptariamus klausimus visuomenėje kyla tam tikros kolizijos: kokiam tikslui skirti lėšas pirmiausiai (prioritetų problema), kokiais principais vadovautis skirstant visuomenines gėrybes, kaip apriboti naudojimąsi jomis, kokią pasirinkti procedūrą priimant šiuos ir panašius sprendimus?

Politika kaip mainai

Politikos, kaip mainų aksioma teigia, kad kiekviena viešosios politikos sritis paremta visų piliečių pritarimu, kadangi politiką ir jos tarnavimą visų piliečių interesams lemia vieningumo kriterijus. Visuomeninio pasirinkimo mechanizme politika pasireiškia įvairiais būdais, pradedant prievartos taikymu ir baigiant tais atvejais, kai ginami visų piliečių interesai.
Vis didesnį aktyvumą valstybiniam verslo ir ūkio reguliavime įgyja visuomeninio pasirinkimo klausimas. Problemos esmė – kaip pasiekti, kad priimami įstatymai, mokesčių nustatymai, biudžetinių lėšų paskirstymas, kiti valdžios struktūrų veiksmai ir sprendimai atitiktų visuomeninius poreikius, o ne išskirtų atskirų asmenų ar gyventojų grupių?

Šią problemą tyrinėja amerikiečių ekonomistas James Buckenen (1919m. g.). Jis tvirtina, kad politinius sprendimus reikia nagrinėti iš ekonominės pozicijos (pagal kitų sprendimų ekonominėje veikloje analogą).
Politiniai sprendimai – tai alternatyvų pasirinkimas. Tam tikra prasme visa tai panašu į tai, kas vyksta įprastos rinkos sąlygomis. Nors čia ir yra savų ypatybių. Jei turguje žmonės keičia obuolius į apelsinus , tai politikoje moka mokesčius mainais į visuomenines gėrybes. Šie mainai nėra racionalūs. Mokesčių mokėtojai – vieni, o gėrybes už mokesčius neretai gauna visiškai kiti.
„Politiniame procese individai negali vadovautis įprastomis prekybos taisyklėmis, nes visuomeninėmis gėrybėmis naudojasi ne atskiras individas, o visa bendruomenė Nežiūrint to, politikoje visgi egzistuoja laisvos prekybos analogas. Tai susitarimas tarpo žmonių, būdingas bet kokiems mainams Vienybė, pasiekta kolektyvinio pasirinkimo dalyvių politikoje analogiška savanoriškiems asmeninių prekių mainams turguje“, – rašo J.Buckenen.
Rinkoje abi pusės siekia panašių tikslų – laimėti, gauti pelną. Gi politikoje veikia skirtingos jėgos, kovoja skirtingų partijų atstovai, žmonės vadovaujasi skirtingais interesais. Priimdami atitinkamus sprendimus politikai vadovaujasi savo privačiais interesais, kurie toli gražu ne visada atitinka visuomenės interesus.
Koks šių prieštaravimų sprendimo būdas, kokia išeitis?
Siūloma nauja „politinės rinkos“ organizavimo koncepcija. Būtina „ politines procedūras ir taisykles reformuoti taip, kad jos padėtų siekti visuotinio sutarimo“

Konstitucinė ekonomika

Valstybės vaikėjai tik ir galvoja apie tai, kaip užsitikrinti pergalę rinkimuose, kaip gauti kuo daugiau rinkėjų balsų. Tuo pačiu jie didina valstybės išlaidas (kas prieštarauja gyventojų interesams) ir įtakoja infliaciją. Savo ruožtu, visa tai veda prie reguliavimo griežtinimo, valstybės kontrolės, biurokratinio aparato didinimo. Todėl vyriausybė savo rankose koncentruoja vis didesnę valdžią. Šiuo atveju pralošia ekonomika.
Egzistuoja neefektyvių sprendimų priėmimo ekonominė rizika: valdininkų nesąžiningumas, atsakomybės stoka, informacijos slėpimas ir iškraipymas. Visa tai įtakoja neigiamą rinkėjų požiūrį vyriausybės sprendimams, potvarkiams, dokumentams, įstatymams.
Buckene‘o koncepcija siūlo esamos sistemos reformą.
Visuomeninio pasirinkimo teorijoje jis iškėlė dvi pagrindines tezes, arba dvi rinkėjų ir valstybinės valdžios interesų suderinimo prielaidas:
1. Tam, kad pasiekiame susitarimus „politinių mainų „ rėmuose reikia parengti detalias taisykles ir procedūras, reglamentuojančias įstatymų priėmimą, finansų kontrolės formas bei apmokestinimo principus. Tai „ekonominės politikos konstitucija“.
2. Valstybės ir jos valdymo institucijų praktinė veikla turi vykti vadovaujantis priimtomis taisyklėmis ir procedūromis.
Rezultate „ekonominio žaidimo“ taisyklės pritaikomos politiniam procesui. Kaip jau minėta aukščiau, politikoje žmonės moka mokesčius mainais į visuomenines gėrybes. Esmė tame, kad šie mainai būtų kuo tiksliau ir griežčiau reglamentuojami.

Visuomeninio pasirinkimo teorijos šalininkai neneigia valstybės vaidmens. Tačiau, jų nuomone, ji turi atlikti gynybines (apsaugines) funkcijas, o ne dalyvauti gamybinėje veikloje.

Iškeliamas tvarkos palaikymo principas nesikišant į ekonomiką. Visuomenines gėrybes siūloma pertvarkyti į prekes ir paslaugas, parduodamas rinkoje. Ekonomikos agentai sudaro sandėrius, vykdo kontraktus siekdami asmeninės naudos be reglamentavimo iš valstybės.

Kaip praktiškai realizuoti J.Buckenen‘o koncepciją įsivaizduoti gana sunku. „Politinių taisyklių pasirinkimas turi būti realus“. Tačiau ir jo šalininkai ir oponentai pripažįsta, kad siūlomos reformos ir pertvarkymai nerealūs. Neaišku, kaip praktiškai būtų galima įveikti prieštaravimus ir konfliktus, pašalinti interesų skirtumus bei sukonstruoti idealų modelį.

J.Buckenen‘as 1986 m. gavo Nobelio premiją už „ konstitucinių ir kontraktinių ekonominių sprendimų teorijos principų išvystymą“. Jo pagrindiniai darbai – „Sutarimo formulė“ (1962, parašyta kartu su G.Tallokomu), „Visuomeninio pasirinkimo teorija“ (1972), „Laisvė, rinka ir valstybė“ (1986). Pagrindines idėjas ir metodologiją jis išdėstė paskaitoje „Ekonominės politikos konstitucija“.

Kartu su U.Natteromu J.Buckanen‘as įkūrė T.Džefersono vardo Politinės ekonomikos tyrimų centrą. Vėliau suorganizavo Ne rinkos sprendimų priėmimų tyrimo komitetą, kuris buvo reorganizuotas į Visuomeninio pasirinkimo tyrimų centrą.

Išvados

Visuomeninio pasirinkimo teorijos turi būti išanalizuotos ir apibrėžtos vadovaujantis įprastais mokslinės analizės principais. Būtinus visuomeninio pasirinkimo teorijos metodo identifikavimo kriterijus gali suteikti metodologinis individualizmas bei asmeninių interesų motyvas. Visuomeninio pasirinkimo metodo esminė prielaida – asmeninių interesų maksimizavimas – tai tik prielaida, o ne aksioma. Viešajame sektoriuje egzistuoja ne tik asmeniniai interesai, bet ir altruizmas, todėl netikslinga apsiriboti siaurais asmeniniais materialiniais interesais.
Vienas iš svarbiausių socialinio gyvenimo aspektų, kurį išskiria visuomeninio pasirinkimo metodas, tai žmonių, sudarančių grupes ir organizacijas, interesai. Šie interesai jungia įvairius motyvus: norus, polinkius, reikalavimus ir prioritetus. Visuomeninio pasirinkimo metodas atmeta visuomeninių interesų sampratą, bet neneigia altruistinių paskatų egzistavimo Kaip ten bebūtų, individų ar grupių interesai dažniausiai susikerta ar konkuruoja tarpusavyje, o tai ir yra būtinybė nustatyti taisykles, kurios koordinuotų individualius interesus.

Svarbiausia visuomeninio pasirinkimo prielaida reiškia, kad piliečiai suteikia valstybės valdymo institucijoms ar valstybei išteklius ir galią mainais už prekes ir paslaugas, (visuomenines gėrybes), ir tikisi, kad įstatymu grįsta visuomenė duos jiems tiek, kiek jie jai duoda.

Aš manau, kad visuomeninį pasirinkimą lemia ne vien tik asmeniniai interesai. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir visuomenės interesai, ideologijos, įsitikinimai, pagaliau kultūra, aplinka bei bendras visuomenės išsilavinimo ir pragyvenimo lygis. Gal visas šias sąvokas ir galima pridengti žodžiu „visuomenės interesai“, bet kiekviena iš jų tam tikroje ekonominėje plotmėje jos turi skirtingą svorį.

Visuomeninio pasirinkimo teorija yra platus ir gilus mokslas, bet mano, kaip eilinio piliečio, požiūris yra labai siauras ir šiek tiek subjektyvus: piliečiai duoda valstybei tiek išteklių ir galios, kiek ji nori, kad duotum, o valstybė piliečiams mainais duoda tik tiek gėrybių, kiek yra priversta duoti (negali neduoti). Mano manymu, skirstydama visuomenines gėrybes valstybė vadovaujasi principu „ir avis sveika ir vilkas sotus“

Literatūros sąrašas

1. Barmenev S.A. Ekonomičeskije teorii I školy. -M., 1996.
2. Lane J.E. Viešasis sektorius. – V., 2001.
3. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorija.- V., 2005
4. Dobravolskis A., Panovas I. Viešojo sektoriaus ekonomika. – Paskaitų konspektas., -V, 2004
5. www.vikipedija.lt

Leave a Comment