VILIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSIETAS
FUNDAMENTINIŲ MOKLŲ FAKULTETAS
INFORMACINIŲ SISTEMŲ KATEDRA
Ekonomikos teorija
Pirmoji savarankiško darbo užduotis
Atliko: VISit-14 grupės studentas (-ė)
Priėmė: dėstytoja
Vilnius, 2016
Pelno mokesčio įstatymas ( įsigaliojo nuo 2002 metų sausio 1 d.);
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas ( įsigaliojo nuo 2002 metų liepos 1 d.);
Akcizų įstatymas (įsigaliojo nuo 2002 metų liepos 1 d.);
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ( įsigaliojo nuo 2003 metų sausio 1 d.).
Pelno mokesčio reformai Lietuvoje buvo iškelti du svarbiausi siektini tikslai:
Sumažinti disbalansą tarp įmonių ir gyventojų apmokestinimo;
Padidinti Lietuvos konkurencingumą regione.
Vadovaujantis šiais tikslais buvo nustatyti pagrindiniai reikalavimai naujai pelno mokesčio sistemai:
pelno apskaičiavimo sistemos paprastumas – gerokai mažesnis pagrindinis tarifas, įvairių lengvatų atsisakymas;
išlaidų pripažinimo sąnaudoms supaprastinimas – leidžiama atskaityti viskas, kas susiję su pajamų uždirbimu, o ne tik tai, ką konkrečiai nurodo įstatymas;
pagreitintos amortizacijos įvedimas bei naujų tachnologijų naudojimo skatinimas;
finansinių investicijų į įmones bei tuo pat metu ir į valstybę pritraukimas ( šiuo atveju neturimos omenyje materialios investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą);
mokesčių vengimo prevencija.
Atsižvelgiant į iškeltus tikslus bei reikalavimus, galima išskirti pagrindines ir svarbiausias naujo Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, kurias galima būtų įvardyti kaip naujos įmonių pajamų apmokestinimo sistemos privalumus, palyginti su senąją sistema:
a) pelno mokesčio tarifo sumažinimas (pagrindinis pelno mokesčio tarifas – 15 %, palyginti su 24 % 2001 m.);
b) pagreitintos amortizacijos (nusidėvėjimo) sistemos įdiegimas (ypač skatinant aukštų technologijų įsigyjimą – suteikiant galimybę pagreitinti nudėvėti kompiuterinę techniką bei programinę įrangą, o taip pat iš karto įtraukti į sąnaudas mokslo tiriamuosius darbus);
c) nauja koncepcija apmokestinant dividendus: dalyvavimo išimtis (neapmokestinami dividendai, kuriuos gauna savininkai, valdantys daugiau nei 10 % įmonės akcinio kapitalo, kitu atveju dividendai apmokestinami 15 % vietoje buvusių 29 %);
d) priemonės dėl piktnaudžiavimo ir mokesčių planavimo (CFC) taisyklės; pardavimas o ne nuoma; nuostolių perkėlimas; išmokos į tikslines teritorijas; hibridų apmokestinimas);
e) tarptautinio apmokestinimo reglamentavimas (norėtume įdiegti (kelios priemonės naujuose įstatymuose jau priimtos) dvigubo apmokestinimo išvengimo priemonės, kurios kartu apimtų ir priemones, skirtas sumažinti mokesčių planavimą).
Gyventojų pajamų apmokestinimu reforma buvo siekiama dviejų tikslų:
sumažinti gyventojų pajamų apmokestinimą;
supaprastinti gyventojų pajamų apmokestinimą.
Pagrindinės priemonės, kuriomis siekiama įgyvendinti šiuos tikslus nuo 2003 metų įsigaliojusiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme ir kurios turėtų būti traktuojamos kaip naujosios gyventojų pajamų apmokestinimo sistemos privalumai, palyginti su buvusia sistema, būtų šios:
esminis neapmokestinamojo minimumo didinimas;
išlaidų minusavimo įdiegimas (įmokos į pensijų fondus, gyvybės draudimo įmokos, būsto paskolų palūkanos, švietimo išlaidos);
sumažintas mokesčių tarifų skaičius (priklausomai nuo pajamų šaltinio taikomi tik 2 tarifai vietoj buvusių 8);
visuotinio deklaravimo įdiegimas (teikiant metines pajamų mokesčio deklaracijas).
Estijos mokesčių sistema
Mokesčių konkurencijos problemą aštriai kelia didelių mokesčių šalių valdžią ir jų interesams atstovaujančios tarptautinės organizacijos. Mokesčių konkurencija vyksta dėl vartotojų, nes kiekvienas vartotojas nori pirkti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, O kas gi yra žalingos mokesčių konkurencijos kriterijus? Vienas iš jų – šalių nenoras keistis informacija apie piliečius, turinčius sąskaitas bankuose. Kitas kriterijus – ar vietos ir užsienio kapitalui taikomos skirtingos taisyklės ir ar mokesčių taisyklės pritraukia užsienio kapitalą. Šiems kriterijams neprieštaravo nei Estija, nei Lietuva, tačiau buvo jaučiamas neoficialus spaudimas nedaryti žalingos mokesčių konkurencijos (dėl pelno mokesčio panaikinimo Estijoje).
Konkurencija mokesčių srityje yra natūralus globalios valdžios sanitaras – ji skatina visas valstybes riboti savo išlaidas ir savo funkcijų plėtrą. Nesant mokesčių konkurencijos, pasaulinė valdžia išsigimtų ir anksčiau ar vėliau būtu išprovokuota revoliucija.
Ką tik iš totalitarizmo išsilaisvinusi valstybė turi ne tik siekti savo materialinės naudos, bet ir perspėti vakarų šalis dėl visiems gresiančio pavojaus.
Šalies valdžia turi užtikrinti, kad stodama į tarptautinius blokus, Estija neprarastų suverenumo mokesčių nustatymo srityje.
Estijoje mokesčių sistema yra dvejopa:
yra valstybiniai mokesčiai, nustatyti įstatymų,
apygardos ar miestų tarybų, galiojančių tik jų administracinėse valdose nustatyti mokesčiai.
Valstybiniai mokesčiai yra:
pajamų mokestis (26% nuo pajamų dydžio);
socialinio draudimo mokestis (33% atlyginimo dydžio (moka darbdavys));
mokestis pensijų fondui ( 2% nuo pajamų dydžio);
mokestis nuo nedarbo (1% nuo pajamų dydžio darbuotojas ir 0,5% darbdavys iš darbo užmokesčio fondo);
žemės mokestis ( nuo 0,1 iki 2,5% žemės vertės);
pridėtinės vertės mokestis;
akcizo mokestis (taikomas naftos produktams, automobiliams, tarai, tabakui ir alkoholiui);
azartinių lošimų mokestis.
Estija paprastą ir našią mokesčių sistemą ėmė kurti 1991 metais. 1992 m. PVM norma buvo padidinta nuo 10 iki 18 procentų. Akcizo mokesčiai buvo įvesti iš naujo arba padidinti, žemės mokestis nustatytas iki – 2 procentai. 1992-1993 m. Estija panaikino beveik visus importo muitus (nors nuo 2000 m. sausio ketina vėl įvesti kai kuriuos muitus siekdama kompensuoti įplaukas, kurias praras, kai priims sprendimą panaikinti įmonių pelno mokestį), įmonių pelno mokesčiai buvo konsoliduoti taikant vieną normą, iš pradžių 35 proc., vėliau ją sumažinus iki dabartinių 26 proc., o nuo 2000 m. sausio mėnesio įmonių pelno mokestis apskritai buvo panaikintas. Vienoda 26 proc. norma taikoma fizinių asmenų pajamoms. Iki to, šalia socialinio draudimo įmokų (20 proc.) buvo įvestas 13 proc. sveikatos draudimo mokestis.
Socialinė apsauga
Lietuvoje mokamos senatvės pensijos yra mažiausios Baltijos šalyse. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje siekia 222 euro, tuo tarpu, Estijoje – 304 euro, nepriklausomai nuo to, kad šiose šalyse vieną pensininką išlaiko mažesnis dirbančiųjų skaičius. Vidutinis atlyginimas, lyginant dvi Baltijos šalis, didžiausias yra Estijoje (790 euro), o mažiausias Lietuvoje (603 euro). Ekspertų teigimu, dėl prastėjančių demografinių prognozių, emigracijos, ateityje vienam pensininkui teks vis mažiau dirbančiųjų, todėl, kalbant apie Lietuvos atvejį, prognozuojama, kad senatvės pensijos šioje šalyje dar labiau mažės.
Siekiant padidinti senatvės pensijas, sušvelninti demografines, ekonomines problemas Lietuvos, Estijos valdžia imasi tam tikrų pakitimų įgyvendintose senatvės pensijų reformose. Pagrindinės naujovės pensijų sistemose yra pensinio amžiaus ilginimas bei įmokų į II-ąją pensijų pakopą mažinimas. Estijos atveju, įmokų sustabdymas.
Pasaulinė ekonominė krizė parodė, kad valstybių Vyriausybės ir toliau turi tęsti senatvės pensijų reformas, siekiant užtikrinti, kad viešų ir privačių pensijų pajamos būtų socialiai bei finansiškai tvarios. Valstybių deficitiniai biudžetai nepajėgia mokėti dosnių valstybinių pensijų, o privačių pensijų schemų veiklos rezultatai nukentėjo per ekonominę krizę. Tad tolesnė pensijų sistemos reforma turėtų apimti griežtesnį reguliavimą, veiksmingesnį administravimą, aiškesnią informaciją apie riziką, investavimo rezultatus bei automatišką perėjimą prie mažiau rizikingų investicijų, artėjant pensiniam amžiui.
Išvados
Lietuvoje vyravus finansinei krizei, buvo daug mokestinių pakeitimų, kas tik dar labiau pablogino ekonominę padėtį, kuomet Estijoje buvo efektyviau vykdoma biudžeto išlaidų kontrolė bei išlaikyta stabilesnė mokestinė sistema. Dėl to Estijoje tiek išlaidos, tiek ir pajamos vienam šalies gyventojui yra didesnės nei Lietuvoje. Taigi nors skirtumai tarp Lietuvos ir Estijos ekonomikų nėra labai dideli, tačiau Estijai pavyko pasiekti Mastrichto kriterijus: sumažinti biudžeto deficitą bei turėti leistiną valstybės skolos lygį, kas leido 2011 m. Estijai įsivesti eurą.
Literatūra
https://www.wikipedia.org/
BUŠKEVIČIŪTĖ, E.; PUKELIENĖ, V. (2003). Valstybės mokesčių sistema. Kaunas: Technologija.
PETRAVIČIŪTĖ, E. Mokesčių našta vis dar auga.
http://ec.europa.eu/employment_social/empl_portal/SSRinEU/Your%20social%20security%20rights%20in%20Estonia_lt.pdf
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012~D_20120604_101451-47633/DS.005.0.01.ETD