Žymiausi antikos laikų filosofai

[pic]

Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime
gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.
Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų
žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau
daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų,
buvo pirmieji graikų mąstytojai.

Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tada
formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo
valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo
“revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti
tvarkoma visuomenė. Tuometinė Gr raikija buvo ištisa valdymo organų
susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus.

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė
tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir
Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės
sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip
staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati
Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės
žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta.
Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos pr roblemomis, kaip graikai.
Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.

Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI
a.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrė
skaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu,
kai visoje Europoje dar vi

iešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas
suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikis
mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už
etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje
gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas
sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystimu. Žemiau
yra pateikiami trumpi aprašymai kelių pirmųjų antikos filosofų, padėjusių
pagrindą tolimesniam filosofų vystymuisi.

© Vytautas Kubilius

[pic]
TALIS
(apie 625 – 547 m.p.m.e.)

Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos
atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20
posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos
autorių liudijimų.

“Herodotas, Duridas ir Demokritas sako, kad Talis, Eksamijo ir
Kleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausi
Kadmo ir Agenoro palikuonys”. Platonas teigia, kad jis buvo vienas iš
septynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas, esant Atėnuose archontu
Damasijui, o Demetrijas ir r Falero savo “Archontų sąraše” rašo, kad nuo jo
ir kilo pavadinimas septyni išminčiai.

Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kai
kurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas “Jūrininkų
mokslas apie dangaus šviesulius” esąs Foko iš Samo. Kiti galvoja, kad Talis
parašė tik du kūrinius – “ Apie saulės sukimąsi” ir “Apie saulėgrąžą”, o
visa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti , jų tarpe ir Eudemas pasakojime
“Apie astronomus”, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir
išpranašavo saulės užtemimus bei sukimąsi. Del to juo žavisi ir Ksenofanas
su Herodotu. Ap

pie tai liudija ir Heraklitas bei Demokritas.

Atrodo, kad jis ir politikoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kai
Kresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jis
pasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Galbūt jis manė, kad
visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta
vandeniu, kai suyra.
Kelionės Egipte metu jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas
atslūgsta iš žemupio lygumų ir gamta “atgyja”.
Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir
garais – o paskui vėl tapti vandeniu.

Taip pat Talis yra pasakęs, jog “visur pilna dievų”. Talis pasaulį
manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Galime tik spėti, ką jis norėjo
šiais savo teiginiais pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės
atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir
tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų
“gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.

Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus
šešiasdešimt penkias dienas. Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastų
varžybų, būdamas jau senas, be to, nusilpęs nuo karščio bei troškulio.

© Vytautas Kubilius

ANAKSIMANDRAS
(apie 610 – 546 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Anaksimandras iš Mileto proza parašė filosofinį
veikalą “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2-3 antikos autorių
pateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio fi

ilosofo pažiūras.

Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasis
išrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės pasisukimą ir saulėgrąžą,
ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės laikrodžio, be to, pagamino
horoskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros apmatus ir pagamino gaublį.

Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie
atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje”, tačiau aišku, kad
jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos.

ANAKSIMENAS
(apie 585 – apie 525 m.p.m.e)

Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus
pasiekė tik 1 jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofo
mokslą.

“Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys
(kai kurie tvirtina, kad jis buvo ir Parmenido mokinys). Jis pasakė, kad
pradžia yra oras ir tai, kas neapibrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne po
žeme, o aplink žemę.

Anaksimenas ir Diogenas orą laikė pirmesniu už vandenį ir paprastųjų
kūnų pradu. Anaksimenas gamtą laikė apibrėžiama, vadindamas ją oru. Atskiri
daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu. Iš praretėjusio oro pasidaro ugnis,
o iš sutirštėjusio – vėjas, po to debesys; dar labiau sutirštėjęs jis
virsta vandeniu, po to – žeme, dar po to – akmenimis ir kitais daiktais,
kilusiais iš tų pačių. Ši jo mintis sulaukė dideliu populiarumo ir
pritarimo tarp jo pasekėjų. Judėjimą, dėl kurio vyksta pasikeitimai, ir šis
laiko amžinu.

© Vytautas Kubilius

[pic]

PITAGORAS

(apie 57 – apie 500 m.p.m.e.)

Atrodo, kad pats Pitagoras nėra palikęs jokių veikalų, tačiau jam buvo
priskiriama visa, ką per ke

eletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai –
pitagoriečiai. Mat, pitagoriečių mokykloje vyravo tradicija visus darbus
skelbti mokytojo vardu. Net Aristotelis, kalbėdamas apie pitagoriečius, jau
nebeatskiria, kurios idėjos priklauso pačiam Pitagorui, o kurios – jo
mokiniams. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami
svarbiausi principai buvo ezoterinio pobūdžio, dėl to , matyt, nepaplito ir
jų raštai, dėl to jų ir neišliko. Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių
sprendžiame apie pitagoriečių pažiūras, yra Aristotelio liudijimai,
neoplatoniko Jamblicho stambus veikalas “Pitagoriečių mokslo rinkinys”,
kurio išliko tik 5 traktai, bei Diogeno ir Laertės, Porfirijo ir kitų
autorių raštai.

Daugelio nuomone Pitagoras savo kilme buvo barbaras, nes Pitagoras,
Mnesarcho sūnus buvo samietis.

Pitagoras parašė tris kūrinius :”Apie auklėjimą”, “Apie valstybę” ir
“Apie gamtą”. Visa kita, anot Diogeno iš Laertės, priklauso Lisidui iš
Tarento, pitagoriečiui, atbėgusiam į Tebus ir išauklėjusiam Epameinondą.

Pitagoras išbuvęs Krotone dvidešimt metų, Pitagiras persikėlė į
Metapontą ir ten mirė. Susižavėjimas juo buvo toks didelis, kad iš jo namų
padarė šventyklą.

[pic]

HERAKLITAS

(apie 544/540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Heraklitas parašė 3 dalių veikalą “Apie gamtą”.
Pirmojoje dalyje nagrinėjami kosmologijos klausimai, antrojoje – politikos
problemos, trečiojoje išdėstomi samprotavimai apie dievus. Be to,
Heraklitui dar priskiriama keletas išlikusių laiškų, tačiau daugelis
antikos palikimo tyrinėtojų laiko juos vėlyvesnių laikų falsifikatais.

Pagal padavimą, Heraklitas po demokratijos pergalės atsisakęs
dalyvauti valstybės valdyme ir pasirinkęs vienatvišką gyvenimo būdą, o savo
veikalą “Apie gamtą”, esą, atidavęs saugoti į Dianos šventovę Efese. Vis
dėlto šis veikalas nebuvo išsaugotas: mūsų laikus pasiekė tik apie 130 jo
fragmentų, paliudytų įvairių antikos autorių raštuose.

Heraklitas buvo begalo pasipūtęs ir išdidus, ką galima pamatyti iš
kelių jo citatų: “Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto: mat, Hesiodas,
Pitagoras, Ksenofanas ir Hekatajas buvo mokyti, bet nebuvo protingi”;
“Homerą, taip pat ir Archilochą verta būtų išvaryti iš susirinkimų ir
primušti”.

KSENOFANAS

(VI- V a.p.m.e.)

Ksenofanas savo filosofines pažiūras yra išdėstęs eilėmis – elegijų
ir parodijų, vadinamųjų silų, forma. Dalis jų pasiekė ir mūsų laikus. Jam
dar priskiriama filosofinė poema “Apie gamtą”, kuri jau senovėje buvo
dingusi. Išliko tik keletas jos fragmentų, kuriuos pateikė Aristotelis.

Ksenofanas rašė hegzametrus, elegijas ir jambus, nukreiptus prieš
Hesiodą bei Homerą, peikdamas juos už tai, ką anie buvo pasakę apie dievus,
pats kūrė epines poemas. Sako, kad jis prieštaravo ir Taliui, ir Pitagorui,
buvo užkabinęs ir Epimenidą.

[pic]

PARMENIDAS

(apie 540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Parmenidas parašė filosofinę poemą “Apie gamtą”,
kurią sudarė prologas ir dvi dalys. Pirmojoje dalyje aiškinamos filosofinės
savokos, o antrojoje – natūrfilosofija. Iš pirmosios dalies išliko apie
9/10 tekjsto, o iš antrosios 1/10. Didžiausias šio veikalo ištraukas mums
išsaugojo Sekstas Empirikas ir Simplikijus, kuris dar turėjo jį savo
rankose. Po keletą eilučių yra Platono dialoguose (“Sofiste”, “Teaitete”,
“Puotoje”), Aristotelio “Metafizikoje”, Plutarcho, Plotino, Proklo ir kitų
autorių raštuose.

© Vytautas Kubilius

[pic]

ZENONAS

(apie 490 – 430 m.p.m.e.)

Zenonui priskiriami tokie veikalai: “Ginčai”, “Empedoklio mokslo
paaiškinimas”, “Prieš filosofus”, “Apie gamtą”. Išliko tik 4 fragmentai iš
traktato “Apie gamtą”, pacituoti Simplikijaus ir Diogeno iš Laertės. Beje,
šis traktatas buvo parašytas klausimų-atsakymų forma, kuri vėliau tapo
filosofinių dialogų pavyzdžiu. Zenono garsiąsias keturias aporijas mums
išsaugojo Aristotelis, kuris jas atpasakoja savo veikale “Fizika”. Nemaža
apie Zenoną sužinome iš antikos autorių liudijimų, Platono dialogo
“Parmenidas” pirmosios dalies.

Aristotelis tvirtina, kad Zenonas buvo dialektikos išradėjas,
panašiai kaip Empedoklis – retorikos išradėjas. Zenono pažiūros iš esmės
nedaug tesiskyrė nuo prieš tai išsakytų filosofų minčių: pasauliai yra, o
tuštumos nėra. Visų daiktų prigimtis iškilo iš karšto ir šalto, iš sauso ir
drėgno, vieniems virstant kitais. Žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra
anksčiau paminėtų karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nė
vienas jų nevyrauja.

MELISAS

(apie 410 – apie 360 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Melisas parašė veikalą “Apie gamtą, arba apie būtį”,
tačiau iš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų Simplikijaus
veikaluose “Fizika” ir “Apie dangų”.

Melisas, Itaigeno sūnus, iš Samo. Jis buvo Parmenido mokinys, bet ir
su Heraklitu šnekėdavosi, nes šis pristatė jį jo nepažinojusiems
efesiečiams, kaip ir Hipokratas Demokritą – abderiečiams. Jis buvo
valstybinis veikėjas ir nusipelnė piliečių pagyrimo. O kai dėl to buvo
išrinktas laivyno vadu ir parodė nepaprastą narsumą, tai dar labiau buvo
juo žavimasi.

Jis mokė, kad viskas yra begalybė: nekintama, nejudanti, panaši į
save pačią ir pilna. O judėjimas tik atrodo vykstąs, o iš tikrųjų jo nėra.
Ir apie dievus kalbėjo, jog nereikia įrodinėti jų buvimo, nes jų pažinti
negalima.

Literatūra:

“Filosofijos istorijos chrestomatija:Antika”
http://www.encyclopedia.com
http://www.britannica.com
http://mokslo.centras.lt

Leave a Comment