Žymiausi antikos laikų filosofai

[pic]

Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turimegyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastųžmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiaudaugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų,buvo pirmieji graikų mąstytojai. Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tadaformavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savovaldymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo“revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būtitvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organųsusidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrėtokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų irSpartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybėssukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaipstaigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o patiGraikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybėsžlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta.Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai.Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.

Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VIa.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrėskaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu,kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamassuprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikismokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už

etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijojegyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimassutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystimu. Žemiauyra pateikiami trumpi aprašymai kelių pirmųjų antikos filosofų, padėjusiųpagrindą tolimesniam filosofų vystymuisi.

© Vytautas Kubilius [pic]TALIS(apie 625 – 547 m.p.m.e.)

Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijosatstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikosautorių liudijimų. “Herodotas, Duridas ir Demokritas sako, kad Talis, Eksamijo irKleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausiKadmo ir Agenoro palikuonys”. Platonas teigia, kad jis buvo vienas išseptynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas, esant Atėnuose archontuDamasijui, o Demetrijas ir Falero savo “Archontų sąraše” rašo, kad nuo joir kilo pavadinimas septyni išminčiai. Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kaikurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas “Jūrininkųmokslas apie dangaus šviesulius” esąs Foko iš Samo. Kiti galvoja, kad Talisparašė tik du kūrinius – “ Apie saulės sukimąsi” ir “Apie saulėgrąžą”, ovisa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti , jų tarpe ir Eudemas pasakojime“Apie astronomus”, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija irišpranašavo saulės užtemimus bei sukimąsi. Del to juo žavisi ir Ksenofanassu Herodotu. Apie tai liudija ir Heraklitas bei Demokritas. Atrodo, kad jis ir politikoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kaiKresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jispasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras. Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Galbūt jis manė, kad

visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virstavandeniu, kai suyra.Kelionės Egipte metu jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilasatslūgsta iš žemupio lygumų ir gamta “atgyja”.Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu irgarais – o paskui vėl tapti vandeniu. Taip pat Talis yra pasakęs, jog “visur pilna dievų”. Talis pasaulįmanęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Galime tik spėti, ką jis norėjošiais savo teiginiais pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemėsatsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis irtarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų“gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų. Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtusšešiasdešimt penkias dienas. Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastųvaržybų, būdamas jau senas, be to, nusilpęs nuo karščio bei troškulio.

© Vytautas Kubilius

ANAKSIMANDRAS(apie 610 – 546 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Anaksimandras iš Mileto proza parašė filosofinįveikalą “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2-3 antikos autoriųpateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio filosofo pažiūras. Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasisišrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės pasisukimą ir saulėgrąžą,ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės laikrodžio, be to, pagaminohoroskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros apmatus ir pagamino gaublį. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurieatsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje”, tačiau aišku, kad

jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos.

ANAKSIMENAS(apie 585 – apie 525 m.p.m.e)

Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikuspasiekė tik 1 jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofomokslą. “Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys(kai kurie tvirtina, kad jis buvo ir Parmenido mokinys). Jis pasakė, kadpradžia yra oras ir tai, kas neapibrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne požeme, o aplink žemę. Anaksimenas ir Diogenas orą laikė pirmesniu už vandenį ir paprastųjųkūnų pradu. Anaksimenas gamtą laikė apibrėžiama, vadindamas ją oru. Atskiridaiktai skiriasi oro retumu ir tankumu. Iš praretėjusio oro pasidaro ugnis,o iš sutirštėjusio – vėjas, po to debesys; dar labiau sutirštėjęs jisvirsta vandeniu, po to – žeme, dar po to – akmenimis ir kitais daiktais,kilusiais iš tų pačių. Ši jo mintis sulaukė dideliu populiarumo irpritarimo tarp jo pasekėjų. Judėjimą, dėl kurio vyksta pasikeitimai, ir šislaiko amžinu.

© Vytautas Kubilius

[pic]

PITAGORAS

(apie 57 – apie 500 m.p.m.e.)

Atrodo, kad pats Pitagoras nėra palikęs jokių veikalų, tačiau jam buvopriskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai –pitagoriečiai. Mat, pitagoriečių mokykloje vyravo tradicija visus darbusskelbti mokytojo vardu. Net Aristotelis, kalbėdamas apie pitagoriečius, jaunebeatskiria, kurios idėjos priklauso pačiam Pitagorui, o kurios – jomokiniams. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiamisvarbiausi principai buvo ezoterinio pobūdžio, dėl to , matyt, nepaplito irjų raštai, dėl to jų ir neišliko. Pagrindiniai šaltiniai, iš kuriųsprendžiame apie pitagoriečių pažiūras, yra Aristotelio liudijimai,neoplatoniko Jamblicho stambus veikalas “Pitagoriečių mokslo rinkinys”,

kurio išliko tik 5 traktai, bei Diogeno ir Laertės, Porfirijo ir kitųautorių raštai. Daugelio nuomone Pitagoras savo kilme buvo barbaras, nes Pitagoras,Mnesarcho sūnus buvo samietis. Pitagoras parašė tris kūrinius :”Apie auklėjimą”, “Apie valstybę” ir“Apie gamtą”. Visa kita, anot Diogeno iš Laertės, priklauso Lisidui išTarento, pitagoriečiui, atbėgusiam į Tebus ir išauklėjusiam Epameinondą. Pitagoras išbuvęs Krotone dvidešimt metų, Pitagiras persikėlė įMetapontą ir ten mirė. Susižavėjimas juo buvo toks didelis, kad iš jo namųpadarė šventyklą.

[pic]

HERAKLITAS

(apie 544/540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Heraklitas parašė 3 dalių veikalą “Apie gamtą”.Pirmojoje dalyje nagrinėjami kosmologijos klausimai, antrojoje – politikosproblemos, trečiojoje išdėstomi samprotavimai apie dievus. Be to,Heraklitui dar priskiriama keletas išlikusių laiškų, tačiau daugelisantikos palikimo tyrinėtojų laiko juos vėlyvesnių laikų falsifikatais. Pagal padavimą, Heraklitas po demokratijos pergalės atsisakęsdalyvauti valstybės valdyme ir pasirinkęs vienatvišką gyvenimo būdą, o savoveikalą “Apie gamtą”, esą, atidavęs saugoti į Dianos šventovę Efese. Visdėlto šis veikalas nebuvo išsaugotas: mūsų laikus pasiekė tik apie 130 jofragmentų, paliudytų įvairių antikos autorių raštuose. Heraklitas buvo begalo pasipūtęs ir išdidus, ką galima pamatyti iškelių jo citatų: “Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto: mat, Hesiodas,Pitagoras, Ksenofanas ir Hekatajas buvo mokyti, bet nebuvo protingi”;“Homerą, taip pat ir Archilochą verta būtų išvaryti iš susirinkimų irprimušti”.

KSENOFANAS

(VI- V a.p.m.e.)

Ksenofanas savo filosofines pažiūras yra išdėstęs eilėmis – elegijųir parodijų, vadinamųjų silų, forma. Dalis jų pasiekė ir mūsų laikus. Jamdar priskiriama filosofinė poema “Apie gamtą”, kuri jau senovėje buvodingusi. Išliko tik keletas jos fragmentų, kuriuos pateikė Aristotelis.

Ksenofanas rašė hegzametrus, elegijas ir jambus, nukreiptus priešHesiodą bei Homerą, peikdamas juos už tai, ką anie buvo pasakę apie dievus,pats kūrė epines poemas. Sako, kad jis prieštaravo ir Taliui, ir Pitagorui,buvo užkabinęs ir Epimenidą.

[pic]

PARMENIDAS

(apie 540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Parmenidas parašė filosofinę poemą “Apie gamtą”,kurią sudarė prologas ir dvi dalys. Pirmojoje dalyje aiškinamos filosofinėssavokos, o antrojoje – natūrfilosofija. Iš pirmosios dalies išliko apie9/10 tekjsto, o iš antrosios 1/10. Didžiausias šio veikalo ištraukas mumsišsaugojo Sekstas Empirikas ir Simplikijus, kuris dar turėjo jį savorankose. Po keletą eilučių yra Platono dialoguose (“Sofiste”, “Teaitete”,“Puotoje”), Aristotelio “Metafizikoje”, Plutarcho, Plotino, Proklo ir kitųautorių raštuose.

© Vytautas Kubilius [pic]

ZENONAS

(apie 490 – 430 m.p.m.e.)

Zenonui priskiriami tokie veikalai: “Ginčai”, “Empedoklio mokslopaaiškinimas”, “Prieš filosofus”, “Apie gamtą”. Išliko tik 4 fragmentai ištraktato “Apie gamtą”, pacituoti Simplikijaus ir Diogeno iš Laertės. Beje,šis traktatas buvo parašytas klausimų-atsakymų forma, kuri vėliau tapofilosofinių dialogų pavyzdžiu. Zenono garsiąsias keturias aporijas mumsišsaugojo Aristotelis, kuris jas atpasakoja savo veikale “Fizika”. Nemažaapie Zenoną sužinome iš antikos autorių liudijimų, Platono dialogo“Parmenidas” pirmosios dalies. Aristotelis tvirtina, kad Zenonas buvo dialektikos išradėjas,panašiai kaip Empedoklis – retorikos išradėjas. Zenono pažiūros iš esmėsnedaug tesiskyrė nuo prieš tai išsakytų filosofų minčių: pasauliai yra, otuštumos nėra. Visų daiktų prigimtis iškilo iš karšto ir šalto, iš sauso irdrėgno, vieniems virstant kitais. Žmonės yra kilę iš žemės, o siela yraanksčiau paminėtų karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nėvienas jų nevyrauja.

MELISAS

(apie 410 – apie 360 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Melisas parašė veikalą “Apie gamtą, arba apie būtį”,tačiau iš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų Simplikijausveikaluose “Fizika” ir “Apie dangų”. Melisas, Itaigeno sūnus, iš Samo. Jis buvo Parmenido mokinys, bet irsu Heraklitu šnekėdavosi, nes šis pristatė jį jo nepažinojusiemsefesiečiams, kaip ir Hipokratas Demokritą – abderiečiams. Jis buvovalstybinis veikėjas ir nusipelnė piliečių pagyrimo. O kai dėl to buvoišrinktas laivyno vadu ir parodė nepaprastą narsumą, tai dar labiau buvojuo žavimasi. Jis mokė, kad viskas yra begalybė: nekintama, nejudanti, panaši įsave pačią ir pilna. O judėjimas tik atrodo vykstąs, o iš tikrųjų jo nėra.Ir apie dievus kalbėjo, jog nereikia įrodinėti jų buvimo, nes jų pažintinegalima.

Literatūra:

“Filosofijos istorijos chrestomatija:Antika”http://www.encyclopedia.comhttp://www.britannica.comhttp://mokslo.centras.lt