Žmogiškosios būties problema K. Jasperso filosofijoje

Turinys:

Įvadas............................2 psl.

K. Jaspersui 100 – metų, trumpi faktai apie jį..........3 psl.

Aprėptis, žmogiškosios būties problema..............4 – 9 psl.

Būties problema filosofojoje. Svarbesni būties sprendimo keliai....9 – 10 psl

Būties interpretavimo tipai Vakarų filosofijoje, jų metodologinės

galimybės ir ribotumai.....................10 psl.

Išvados...........................11 psl.

Naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas.............12 psl.

Įvadas

Filosofija siekia teikti orientaciją pasaulyje ir gyvenime, ištobulindama mūsų požiūrus į juos. Ta orientacija reiškia ne siauros srities įšmanymą, o sugebėjimą spręsti pačiose įvairiausiose situacijose ir turėti platų požiūrį, kitaip tariant, filosofija pirmiausia domina tai, kas bendra visai tikrovei. Pasaulio daiktai vienas nuo kito gali labai daaug kuo skirtis, tarkim, išvaizda, sandara, paskirtimi ir pan. O bendriausia jiems yra tai, kad jie yra. Filosofifoje tam kas yra įvardinti vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra.
Kas yra būtis? Kodėl egzistuoja kažkas, o ne niekas? Kas esu aš? Į šiuos klau¬simus privalo atsakyti filosofija, tačiau ar aps¬kritai įmanoma į juos atsakyti? Bet koks pa¬žinimas susijęs su skilimu į subjektą ir objek¬tą. Tai reiškia, kad sąmonė visuomet nukreipta į ką nors kitą, nei ji pati tuo momentu yra, antra vvertus, neįmanomas ir visiškai atsietas nuo subjekto objektas: bandyti suvokti mąstymo nepaliestą būti – tai tas pat, kaip bandyti nustatyti, ko¬kios spalvos yra daiktai tuo momentu, kai mes jų nematome. Pažinta būtis yra būtis, suskilusi į subjektą ir objektą, būtis – mums reiškinys. B

Būtis tokia, kokia ji yra savaime, nepasirodo subjekto – objekto skilime. Būtis yra „aprėpian¬tysis” ,neapibrėžtas, neišsako¬mas Vienis, kurį galime „nuskaidrinti” , prieidami objektiško pažinimo ribą.
.

Karlui Jaspersui 100 – metų, trumpi faktai apie jį.

K. Jaspersas gimė 1883 m. vasario 23 dieną nedideliame Oldenburgo mieste netoli Šiau¬rės jūros pakrantės, pasiturinčioje banko di¬rektoriaus šeimoje. Tėvai įskiepijo sūnui sa¬varankiškumo ir nepriklausomybės dvasią. Jų jautrumas ir taktas padėjo jaunuoliui nepalūžti sunkiais brendimo metais, ypač kai kilo kon¬fliktas su gimnazijos direktoriumi – aklo pak¬lusnumo reikalaujančiu konservatyvių pažiūrų pedagogu.
1901 m. K. Jaspersas baigė Oldenburgo gim¬naziją ir, matyt, paakintas tėvo pavyzdžio iš¬vyko į Heidelbergą studijuoti teisės. Tačiau nusivylęs šio mokslo abstraktumu po metų jis nusprendžia keisti studijų kryptį. Nuo 1902 iki 1908 m. K. Jaspersas – medicinos studentas Berlyno, Getingeno ir Heidelbergo universite¬tuose. Jis specializuojasi psichiatrijoje. 1908 m.-medicinos daktaro promocija disertacijos ,,,Nostalgija ir nusikaltimas” pagrindu, o 1913 m.- habilitacija su monografija „Bendroji psichopatologija”. Iš pažiūros įprasta tais lai¬kais akademinės karjeros pradžia. Ir vis dėlto, jis pasirinko medidiciną, nes norėjo pažinti realy¬bę. Nepraleido pasitaikiusių progų. Studijavo su įkarščiu, tačiau labiausiai jį traukė įvai¬rios pažinimo galimybės. Leisdavavosi į kelio¬nes, norėdamas savo akimis pamatyti gamto¬vaizdžius, istorinius miestus, meno kūrinius. Ir vis dėlto svarbiausias klausimas – kaip gyven¬ti – dar nebuvo išspręstas. Studijos rengia pro¬fesijai. Tai reiškia, kad jos naudingos, bet kartu ir laikinos. Gyvenimas yra kas kita.
Pirmasis pasaulinis ka

aras, galima sakyti, ap¬lenkė K. Jaspersą. Dėl silpnos sveikatos jis bu¬vo atleistas nuo karinės prievolės ir toliau dirbo Heidelbergo psichiatrinėje klinikoje, vė¬liau universitete. K. Jasperso paskaitos skirtos specialioms psichologijos problemoms, tačiau pratybose psichologijos požiūriu nagrinėjami F. Nyčės, S. Kierkegoro veikalai, G. Hėgelio „Dvasios fenomenologija”, o 1919 m. pasiro¬džiusioje knygoje „Pasaulėžiūrų psichologija” jau išdėstytas K. Jasperso filosofinės koncep¬cijos karkasas.
Psichologas privalo aiškiai skirti mąstymą apie įvairias žmogaus psichikos ap¬raiškas nuo pačių apraiškų. Bet koks konstatuo¬tas faktas yra nebe tikrovė, o jos apmąstymas bendromis kategorijomis.

Aprėptis, žmogiškosios būties problema.

Filosofija prasideda klausimu: kas yra? Apskritai egzistuoja įvairiausi esiniai, pasaulio daiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, begalinė įvairovė, ir visa tai atsiranda ir išnyksta. Tačiau kas gi yra tikroji būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra?
Atsakymai yra nepaprastai įvairūs. Vertas pagarbos Talio, pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda. Vėliau buvo manoma, kad visa ko pagrindas esanti ugnis arba oras, arba neapibrėžtas pradas, materija arba atomai, arba buvo manoma, kad pirminė būtis yra gyvybė, nuo kurios atkrinta tai, kas negyvena; pagaliau pirminiu pradu buvo laikoma dvasia, kuriai visi daiktai yra reiškiniai, tarsi kokie jos susapnuoti vaizdiniai. Taigi regime daugybę pasaulėžiūrų, kurios vadinamos materializmu (visa yra medžiaga ir gamtos mechaninis vy

yksmas), spiritualizmu (visa yra dvasiai), hilozoizmu (visa yra sielą turinti gyvoji materija) ir dar kitaip. Visais atvejais į klausimą, kas yra tikroji būtis, atsakoma nuoroda į pasaulyje randamą esinį, turinti ypatingų bruožų. Iš jo atsiranda visa kita.
Tačiau ar požiūris yra teisingas? Įrodymų, atsiradusių tūkstantmečius trukusioje įvairių mokyklų kovoje, nepakako pagrįsti kurio nors vieno požiūrio teisingumui. Kiekviename požiūryje yra kai kas teisinga, būtent tam tikra žiūra ir tam tikras tyrinėjimo būdas, mokantis pasaulyje ką nors įžvelgti. Tačiau kiekvienas požiūris tampa neteisingas, jeigu tik save suabsoliutina ir visa, kas yra, stengiasi paaiškinti tik savo principais.
Kodėl taip yra? Visi tie požiūriai turi bendrą bruožą: būtį jie suvokia kaip kažką, kas yra priešais mane kaip objektas, kuri mąstydamas aš stebiu. Šis mūsų sąmonės pirminis fenomenas mums yra toks akivaizdus, kad mes nebejaučiame jo mįslingumo, nes nesistengiame į jį įsigilinti. Tai, ką mes mąstome, apie ką šnekame, nuolat yra kažkas kita negu mes patys, yra tai, su kuo mes, kaip subjektai, santykiaujame kaip su objektais. Kai mūsų mąstymo objektas esame mes patys, mes tampame tarsi kažkuo kitu ir kartu liekame tapatūs sau kaip mąstantis Aš, kuris mąsto save patį, tačiau niekada negali būti mąstomas kaip įprastinis objektas, nes jis yra kiekvieno suobjektinimo prielaida. Šitą pamatinę mąstymo situaciją pavadinkime su
ubjekto – objekto skilimu. Jei tik esame budrūs ir šviesos sąmonės, mumyse visada vyksta tas sukilimas. Kad ir ką darytum, kad ir kaip išsisukinėtumėme, mąstydami mes visada dalyvaujame šiame skilime ir santykiaujame su objektu, nesvarbu, ar tai būtų mūsų juslinio suvokimo objektas, ar idealus objekto vaizdinys, pavyzdžiui, skaičiai ir figūros, ar fantomai, ar net tai, ko neįmanoma įsivaizduoti. Vidiniai arba išoriniai mūsų sąmonės objektai, sudarantys jos turinį, visada yra priešais mus. Pasak Schopenhauerio, nėra nei objekto be subjekto, nei subjekto be objekto.
Ką galėtų reikšti toji kiekvieną akimirką gyva subjekto – objekto skilimo paslaptis? Juk akivaizdu, kad būtis kaip visuma nėra nei subjektas, nei objektas, o turi būti Aprėptis, pasireiškianti per šį skilimą.
Akivaizdu, kad absoliuti būtis negali būti objektu. Visa, kas man pasirodo kaip objektas, išnyra iš Aprėpties ir atsiduria priešais mane, o aš iš jos išnyru kaip subjektas. Objektas manajam Aš yra tam tikra apibrėžta būtis. Tuo tarpu Aprėptis lieka miglotas dalykas. Ji skaidrėja tik atsiverdama per objektą ir tampa juo skaidresnė, juo aiškiau objektai suvokiami. Pati Aprėptis objektu tapti negali, tačiau pasireiškia per manojo Aš ir objekto skilimą. Ji pati lieka kaip fonas, neribotai atsiveriantis per reiškinį, bet kartu ji visada yra Aprėptis.
Tačiau mąstymui visada būdingas ir antras skilimas. Kiekvienas apibrėžtas objektas, jeigu jis mąstomas aiškiai, visada yra susijęs su kitais objektais. Apibrėžtumas ir yra skirtumas tarp vieno ir kito.
Taigi kiekvienam objektui, kiekvienam mąstomam turiniui būdingas dvejopas skilimas. Visų pirma jis yra susijęs su manimi, mąstančiuoju subjektu, ir, antra, susijęs su kitais objektais. Kaip mąstomas turinis jis niekada negali būti visuma, visuotine būtimi ar būtimi pačia savaime. Kiekviena mintis yra iškritimas iš Aprėpties. Jis yra tai, kas atskira, kas yra tiek priešais manąjį Aš, tiek priešais kitus objektus.

Aprėptis yra tai, kas mąstymo vyksme tik nujaučiama. Ji mums nepasirodo, tačiau visa kita pasirodo tik per ją.
Taigi kokia šios idėjos prasmė?
Mūsų sveikam protui, nukreiptam į daiktus, tokia idėja atrodo nenatūrali. Į praktiškąjį pasaulio aspektą orientuotas mūsų intelektas jos nenori pripažinti.
Toji pamatinė operacija, kuri mąstymo vyksme iškelia mus virš viso to, kas mąstoma, galbūt ir nėra labai sunki, tačiau labai jau neįprasta, nes ji neduoda jokio kokio nors mūsų suvokiamo naujo objekto pažinimo, tačiau per mintį skatina mus mūsų būties suvokimo permainai.
Kadangi ši idėja nėra nuoroda į kokį nors naują objektą, mums įprasto pasaulio pažinimo požiūriu ji yra tuščia. Tačiau savo pavidalu ji atveria mums beribes esinio reiškimosi galimybes ir kartu praskaidrina visa, kas yra. Ji pakeičia mums įprastą objektiškumo prasmę, nes pažadina mumyse galią išvysti reiškiniuose tai, kas yra iš tikrųjų.
Ženkime dar vieną žingsnį Aprėpties nuskaidrinimo keliu.
Filosofuoti apie Aprėptį – vadinasi, įsiskvebti į pačią būtį. Tai galima padaryti tik netiesiogiai. Juk kalbėdami mes mąstome objektus. Pačiame objektiniame mąstyme mes privalome surasti nuorodą į Aprėpties neobjektiškumą.
Pavyzdžiu gali būti mūsų atlikta mąstymo operacija. Išsakydami tą subjekto – objekto skilimą, kuris visada vyksta mumyse ir kurio negalime regėti iš šalies, mes jį padarome objektu. Juk skilimas – tai santykis tarp pasaulio daiktų, kurie yra priešais mane arba mus kaip objektai. Šis santykis gali būti vaizdiniu, išreiškiančiu tai, kas visai neregima ir kas niekada negali tapti objektu.
Mąstydami vaizdais, šį subjekto – objekto skilimą mes geriau suprasime iš to, kas mumyse glūdi pirmapradiškai, tačiau turi nevienodą prasmę. Šis skilimas yra vis kitoks priklausomai nuo to, ar aš kaip intelektas esu susijęs su objektais, ar kaip vitalinė būtis susijęs su aplinka, ar kaip egzistencija atsiveriu Dievui.
Kaip protaujančios būtybės, mes esame priešais suvokiamus daiktus ir, kiek tai įmanoma, siekiame jų prievartinio (visuotinai reikšmingo) pažinimo, tačiau juos pažįstame tik kaip apibrėžtus objektus.
Kaip vitalinės būtybės, gyvenančios tam tikroje aplinkoje, mes determinuojami to, kas patiriama jusliškai, kas akivaizdžiai išgyvenama ir kas niekada netampa visuotinio pažinimo objektu.
Kaip egzistencija, mes susiję su Dievu – transcendencija; to ryšio terpė – daiktų kalba, kuri juos padaro šifrais arba simboliais. Nei mūsrų protas, nei mūsų vitalinis juslumas mums neatveria šifrų būties. Dievo objektiškumas atsiveria tik mūsų egzistencijai ir rymo visai kitoje erdvėje, palyginti su empiriškai realiais, prievarta mąstomais, jusliškai suvokiamais objektais.
Taigi, kai tik mes įsigiliname į Aprėptį, ji tuojau pat susiskaido į daugelį pavidalų, o tas skaidymasis vyksta trijų subjekto – objekto skilimo būdų ptotmėje; visų pirma jis reiškiasi proto srityje kaip sąmonė apskritai, mus visus suvienodinanti, antra – vitalinės būties srityje, kur kiekvienas reiškiasi kaip ypatingas individas, trečia – egzistencijos srityje, kur mes būname autentiškai kaip istorinės būtybes.
Pateikti trumpą šių svarstymų argumentaciją neįmanoma. Pakaks pasakyti, kad Aprėptis, mąstoma kaip pati būtis, gali būti pavadinta transcendencija (Dievu) ir pasauliu, o mąstoma kaip tai, kas esame mes patys, – empirine būtimi, sąmone apskritai, dvasia ir egzistencija. Jeigu mums, atlikusiems pamatinę mąstymo operaciją, pavyko sutraukyti grandines, mus prikaustančius prie objektų kaip prie tariamos tikrosios būties, mes suprasime mistikos esmę. Per tūkstantmečius Kinijos, Indijos ir Vakarų filosofai ne kartą yra kalbėję apie tai, kas visada ir visur yra tas pat, nors išsakoma buvo labai nevienodai: žmogus gali peržengti subjekto – objekto skilimą ir pasinerti į visišką subjekto ir objekto tapatumą taip, kad dingtų bet koks objektiškumas ir išnyktų manasis Aš. Tada atsivertų tikroji būtis ir pabudus paliktų mūsų sąmonėje pačios giliausios, neišsenkamos prasmės pėdsakus. 0 tam, kuris tai patyrė, tas susiliejimas yra tikrasis pabudimas, tuo tarpu sugrįžimas į sąmoningą subjekto – objekto skilimo būseną, priešingai, yra snaudulys. Štai ką rašo Plotinas, didžiausias Vakarų filosofas mistikas:
„Dažnai, pabudęs iš kūniškojo snaudulio, aš išvystu nuostabiausią grožį: tada aš tvirtai tikiu, kad priklausau geresniam ir aukštesniam pasauliui, manyje pradeda kunkuliuoti didinga gyvastis, ir aš susilieju su dievybe.”
Neturime jokio pagrindo abejoti mistinės patirties realumu, tačiau neabejotina ir tai, kad nė vienam mistikui nepavyksta išsakyti to, kas svarbiausia, tokia kalba, kokia jis norėtų save išreikšti. Mistikas panyra į Aprėptį. Tai, kas išsakoma, stumia į subjekto – objekto skilimą, o beribis veržimasis į sąmonės skaidrumą niekados nepasiekia Aprėpties pilnatvės. Juk kalbėti mes galime tik apie tai, kas turi objekto pavidalą. Visa kita neišsakoma. Tačiau kadangi tai, kas neišsakoma, yra kokios nors spekuliatyvia vadinamos filosofinės minties fonas, tai yra turininga ir labai reikšminga.
Remdamiesi savo filosofiniais Aprėpties apmąstymais, mes geriau suprantame didžiąsias tūkstantmečius egzistavusias ugnies, materijos, dvasios, pasaulinio proceco konsepcijas, kurtas metafizikos ir būties teorijas. Juk tų konsepcijų negalime laikyti objektiniu žinojimu. Taip suprantamos – o dažnai jos buvo suprantamos būtent taip – jos virsta visiška nesąmone. Iš tikrųjų jas reikia laikyti būties šriftų rašmenimis, kuriais byloja filosofo pastanga pasinėrus į Aprėptį nuskaidrinti savastį ir tikrąją būtį; toji pastanga tuojau pat falsifikuojama, jeigu tik joje bandoma įžvelgti tikrosios būties suobjektinimą.
Judėdami tarp pasaulio reiškinių, mes pradedame suvokti, kad tikroji būtis nesutampa nei su vis labiau specializuojamu objektu, nei su visada ribotu pasaulio kaip reiškinių visumos horizontu, kad tikroji jos vieta yra Aprėptis, esanti anapus visų objektų ir horizontų ir anapus subjekto – objekto skilimo.
Jeigu atlikę pamatinę filosofinę operaciją mes panyrame į Aprėptį, pradedame suprasti, kad visos minėtos metafizikos ir visos tariamos būties koncepcijos patenka į aklavietę, jeigu tik jos kokį nors pasaulio esinį, kad ir koks jis būtų didis ir esmingas, mano esant tikrąją būtį. Tačiau jas reikia laikyti vienintele mums prieinama kalba, kurią mes galime vartoti, peržengdami visus objektiškus esinius, mąstomus dalykus, pasaulio horizontus ir verždamiesi į anapus, kad galėtume išvysti tikrąją būtį.
Juk šio tikslo mes nepasiektume apleisdami pasaulį, galbūt išskyrus tik neperteikiamas mistines būsenas. Tik aiškiai, objektiškai pažindama mūsų sąmonė gali likti skaidri. Tik pažindama ir priartėdama prie ribos ji gali patirti savo ribotumą ir tapti turininga. Net peržengdami objektinį mąstymą mes visada liekame jame. Nors reiškinys mums pasidaro perregimas, vis tiek mes liekame prie jo pririšti.
Metafizika mums padeda įsiklausyti į transcendencijos Aprėptį. Tokią metafiziką mes suprantame kaip šifrų rašmenis.
Tačiau mes nesuvoktume jos prasmės, jeigu šias mintis laikytume tik nieko neįpareigojančiu estetiniu žaidimu. Juk jų turinys mums atsiveria tik tada, kai, įsiklausydami į šifrus, mes išgirstame pačią tikrovę. O išgirsti mes galime tik pasinerdami į egzistenciją, tuo tarpu grynasis protas mums nieko neduoda, nes nemato jokios viso to prasmės.
Tačiau visų svarbiausia tikrovės šifrų (simbolių) netapatinti su kūniškąja realybe, tarsi jie būtų kokie daiktai, kuriuos mes suvokiame, kuriais manipuliuojame ir kuriuos vartojame. Objekto laikymas tikrąja būtimi yra visokio dogmatizmo svarbiausias bruožas, o simbolių sutapatinimas su materialiąja ir kūniškąja realybe yra specifinis prietaringumo požymis. Juk prietaras yra prisirišimas prie objekto, tuo tarpu tikėjimas yra būtis Aprėptyje.
Ir pagaliau paskutinė Aprėpties apmąstymo išvada: mūsų filosofinio mąstymo trapumo suvokimas.
Jeigu Aprėptį apmąstome filosofiškai, mes juk padarome objektu tai, kas savo prigimtimi nėra objektas. Todėl nuolat privalome stengtis išsklaidyti išsakomo dalyko objektiškąjį turinį, kad pasiektume tokį susiliejimą su Aprėptimi, kuris būtų ne žodžiais nusakomo tyrinėjimo padarinys, o mūsų sąmonės būsena. Turi pasikeisti žinojimas.
Būtent toks yra pagrindinis autentiško filosofavimo bruožas. Tik objektiškai pagrįsto mąstymo stichijoje žmogus pakyla iki Aprėpties. Jis sąmoningai suaktyvina tai, kas yra mūsų egzistavimo būtiškasis pagrindas, mūsų orientyras, pamatinė nuostata, mūsų gyvenimo ir veiklos prasmė. Jis nusimeta apibrėžto mąstymo grandines ne jo atsisakydamas, bet jį plėtodamas iki kraštitunumo. Jo filosofinis mąstymas pasirengęs įsišaknyti dabarties akimirkoje. Kad mums atsivertų būtis, reikia, jog toji būtis skylant subjektui – objektui taptų mūsų sielos patirtimi. Iš to kyla aiškumo poreikis. Visa, kas miglota, turi būti suvokta objektiniu pavidalu ir tapti pilnatviška savastimi. Net pati būtis, viską pagrindžianti ir besąlygiška, turi būti priešais mūsų akis objekto pavidalu, kuris – kadangi toks pavidalas yra neadekvatus – vėl save sudaužo ir duždamas palieka Aprėpties dabartiškumo skaidrumą.
Subjekto – objekto skilimo suvokimas, kaip mūsų mąstymo ir Aprėpties atvirumo pamatinė sąlyga, suteikia mums filosofavimo laisvę.
Ši mintis mus atitraukia nuo bet kokio esinio. Ji parodo kelią iš visokio sustingimo aklavietes. Ši mintis tarsi atnaujina mus.
Daiktų absoliutumo ir objektinės pažinimo teorijos praradimas yra nihilizmas tam, kuris tuose dalykuose ieško atramos taško. Visi tie, kurie apibrėžtumą ir baigtybę grindžia kalba ir objektiškumu, nebegali pretenduoti į išskirtinę, teisę į tiesą ir tikrumą.
Mūsų filosofinis mąstymas patiria šį nihilizmą, kuris iš tikrųjų yra laisvo atvirumo tikrajai visų baigtinių dalykų prasmės ir vertingumo ribas, suvokiame sąlyčio su jais neišvengiamybę, tačiau kartu surandame terpę, kurioje laisvas sąlytis su visais tais dalykais apskritai tampa galimas.
Iš apgaulingo sustingimo išsiveržiame į plevenimo būseną. Kas buvo laikoma praraja, pasirodo esanti laisvės erdvė. Tariamoji nebūtis virto tuo, iš ko prabyla tikroji būtis.

Būties problema filosofojoje. Svarbesni būties sprendimo keliai.

Būties sąvoka iš visų sąvokų pati plačiausia ir bendriausia. Tačiau kuo sąvoka platesnė, visuotinesnė, tuo mažiau galime apie ją pasakyti, nes tuo mažiau yra bendresnių sąvokų, kuriomis remiantis tai galime padaryti. Juk daiktas logine prasme apibrėžiamas priskiriant jį platesnei objektų grupei, apibūdinamai benbresne sąvoka. Todėl būties ir negalime logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus, būties sąvokos negalime išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Tačiau norint turėti supratimą apie būti, tenka būties sąvoka aptarti, nurodant jos santykį su kitomis, mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo.
Filosofiniame mąstyme reikai skirti sąvoką nuo vaizdinio. Žmogui sąvoka gali sukelti vaizdinį. Pavyzdžiui, išgirdęs žodį “trikampis’’, aš galiu įsivaizduoti tam tikrą figūrą, tarkime, lygiašonį, statųjį, mažą ar didelį trikampį. Kitas gal įsivaizduos gal kitokį trikampį. Trečiam iš viso gali nekilti jokio vaizdinio. Sąvoka nebūtinai turi sukelti vaizdinį. Daug ko iš viso neįmanoma įsivaizduoti, pavyzdžiui, daugiamatės erdvės, nors matematikai puikiausiai ją operuoja. Negalime įsivaizduoti figūros su tūkstančiu kampu, tačiau galima pasakyti, kuo ji skiriasi nuo figūros, turinčios tūkstantį ir du kampus. Pavyzdžiui žmogaus sąvoka vienam gali sukelti vyro, kitam moters, vienam seno, kitam jauno žmogaus vaizdinį, tačiau sąvoka yra kas kita nei vaizdinys. Vaizdiniai labiau priklauso jutimo suvokimo, o ne mąstymo sričiai. Vaizdinius turi ir gyvuliai. Kitaip jie negalėtų atpažinti objektų ir orientuotis aplinkoje. Sąvoka yra proto atotraukos padaras ir gyvuliai jų neturi.
Porfirijus klausė,ar bendrosios sąvokos yra realios. Pagal atsakymą į šį klausimą filosofinius požiūrius galima skirti į dvi labai plačias grupes. Toks skirstymas atsirando viduramžiais, prabėgus beveik 800 metų, kai klausimas buvo užduotas. Kai kurie filosofai teigė, kad bendrosios sąvokos yra tik vardai, kuris tikrovėje nieko neatitinka. Filosofai, besilaikantys tokio požiūrio į būtį vadinami nominalistais. Kai kuris jų, radikalieji nominalistai, teigė, kad bendrosios sąvokos vartojamos tik patogumo dėlei. Jos esančios tik susitarimo dalykas. Todėl bendrosios sąvokos, jų požiūriu, yra tik tiek, kiek gali būti suskaidytos i patirymo duomenis, pojučių teikiamą informaciją. O kas slypi už pojučių, tai to esą neįmanoma žinoti, nes atsakymas į tą klausimą jau nėra patirymo dalykas. Todėl jis iš viso atsisako spręsti apie būtį, tardami, jog toks sprendimas yra neprasmingas. Ši nominalizavimo kryptis buvo vadinama sensualizmu, sensualistiniu empirizmu, empirizmu ir pan.

Būties interpretavimo tipai Vakarų filosofijoje,
jų metodologinės galimybės ir ribotumai.

Būties problemos traktuotę dabartinėje, t.y. pohegelinėje, filosofijoje galime aptarti tik labai glaustai. Reikia iškart paminėti, kad daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką, kurioje ši problema buvo gvildenama, žiūri kritiškai.
Nyčės požiūriu, būtis – tai ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichinis tapsmas, tiek žmogui, tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, aprėpianti ir instinktą, ir energiją, ir aistrą, ir netramdomą norą valdyti ir viešpatauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra “galios valia” (ar “valia viešpatauti”), o ne šaltos ir bejausmės metafizikų abstrakcijos, ir yra tikroji būtis.
Tačiau visai ką kitą galima pasakyti apie kitą pohegelinį filosofą, tolesnei filosofijos raidai padariusį ne mažesnę įtaką negu Nyčė, – Edmund Husserl. Jam labiau rūpi ne žmogų nešanti dinamiška gyvenimo srovė, o mokslo žinių pagrindimo problema. Užuot kalbėjęs apie būties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus – fenomenologija.
Iš gyvenimo filosofijos ir fenomenologijos išaugo viena ryškiausių filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Egzistencijos filosofija modifikavo tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Transcendentinę būtį, į kurią turi orientuotis autentiškas, savojo Aš nepraradęs žmogus, Jaspersas tapatina su Dievu.
“Dievas yra būtis, kuriai visiškai atsiduodamas pradedu autentiškai egzistuoti. Kad ir kam atsiduočiau pasaulyje, netgi aukodamas savo gyvybę, visa padeda man prisilytėti Dievo; nuolat esu pavaldus Dievo valiai, nuolat išbandomas. Atsiduodamas aklai, žmogus nemąstydamas tarnauja jėgai, kuri iškyla virš jo kaip brutualus faktas ir tamsi stichija; nekeldamas klausimų, neregėdamas ir nemąstydamas, jis veikiausiai tarnauja “šėtonui”.

Išvados

Taigi Aprėptis nėra joks objektas, nei jusliškai imanentinis, nei jusliškai trancendentinis. Jos negalime surasti nei šiame, nei aname pasaulyje. Ji nėra nei jusliškai suvokiamas daiktas, protu konstruojamas esinys; ji yra tai, kas aprėpia visus realius galimus objektus, tačiau aprėpia ne taip, tarsi jis būtų koks paradigminis objektas, rymantis visų galimų esaties objektų piramidės virsūnėje arba sudarantis visų galimų pasaulių pagrindą. Aprėptis neturi nei substancinės formos, nei subtancinės vietos, ji nėra nei subjektyvi, nei objektyvi, nei ideali, nei materiali, nei imanentinė, nei trancendencinė. Ji yra tas, kuriame ištirpsta, išskysta visos pasaulio ir žmogaus daiktiškosios priešstatos, artikuliacijos, priešingybės ir individualizacijos, kuriame išnyksta visi realūs ir galimi objektai ir su kuriuo susilieja net pats žmogus, egzistencinio trancendavimo aktuose prarasdamas savo individualumą, savo aš. Taigi Aprėptis yra ne objektas, o būsena, kurią Jaspersas ir vadina būtimi. Aprėptis yra tik momentinė būsena, žmogus susilieja su ja tik akimirka, o po to vėl nupuola į šio pasaulio laiką, į nelemtąjį subjekto – objekto skilimą.

Naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas:

1. K. Jaspersas. Filosofijos įvadas. Vilnius ,. 1989. P 30
2. Istorija ir būtis. Vilnius., 1988. P 86
3. Romualdas Ozolas. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius. , 1988. P 324
4. A. Plėšnys. Filosofijos įvadas. Vilnius. , 1992. P 13
5. Jonas Bikulčius. Pamatiniai filosofijos klausimai. Kaunas., 2003. P 57

Leave a Comment