ReferatasPopuliariausia sporto šaka – krepšinis
Redas Ambrazevičius 8C klasė 2004
Įvadas
Referato tema – populiariausia sporto šaka Lietuvoje – krepšinis. Šią temą aš pasirinkau todėl, kad ji mane labai sudomino. Šiame referate aš įrodinėsiu, jog taip yra iš tiesų.
Dėstymas
Tarp kitų XX a. stebuklų yra ir šimtametis KREPŠINIS. Šis žaidimas pradėjo savo kelią dviejų grupių po devynis studentus kūno kultūros pamokoje ir iš pradžių buvo užsibrėžęs kuklų tikslą paįvairinti studentų pratybas. Jis buvo naujas, labai paprastas, kartu neturėjo ribų tobulėti. Ir svarbiausia – itin humaniškas. Atlaikęs didžiulę kitų sporto šakų bei veiklos rūšių konkurenciją, XX a. užkariavo milijonų žmonių: vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų – širdis, pelnė pritarimą, pasitikėjimą ir netgi nepaprastą meilę. Visuose planetos žemynuose, bemaž dviejuose šimtuose šalių bei teritorijų, daugiau kaip 250 milijonų žmonių žaidžia šį nuostabų žaidimą, jo gimtinėje vadinimą BASKET – BALL, Ispanijoje bei Kuboje – BALONESTO ir t. t. Lietuvoje naujasis žaidimas kažkada buvo vadinamas BASKETBOLU ir KREPŠIASVYDŽIU, galiausiai gavo gražų, kaip ir pats žaidimas, vardą – KREPŠINIS.Krepšinis buvo reikšmingas ne vienam šimtui, tūkstančiui Lietuvos merginų ir vaikinų. Krepšinis yra troškimo objektas ir idealas, kai mums iš tiesų sunku, jis suranda mums gerų draugų, kai pasijuntame vieniši – vertina mūsų jėgas ir sugebėjimus, teikė viltį ir pasitikėjimą, skatino siekti naujų aukštumų. Tad šiandien vertindami sporto , taip pat krepšinio, vaidmenį žmonių gyvenime, nepamirškime tų gerų, kartkartėmis ir nelengvų pamokų, kurias davė krepšinis, rengdamas visų pirma jaunimą didžiajam žaidimui – GYVENIMUI.Jau 100 metų mūsų planetoje žaidžiamas krepšinis. Jo skiriamasis bruožas yra tas, kad taikinys, į kurį reikia įmesti kamuolį, yra ne ant žemės, kaip daugelio kitų žaidimų, o iškeltas virš žaidėjų. Dažnai klausiama, ar panašūs žaidimai nebuvo žinomi anksčiau.
Žaidimus su kamuoliu, kuris buvo metamas į aukštai pakabintą taikinį, žaidė Vidurio Amerikos žemių gyventojai actekai, majai, inkai dar VII a. pr. m. e. gražiai įrengtose šventyklų kiemų nevienodo dydžio (paprastai 30 – 38 m ilgio ir 6 – 15 m pločio) aikštelėse. Primenančios didžiąją lotynišką raidę I ir juoda ir juoda arba žalia linija padalytos pusiau aikštelės galuose, prie akmens sienų, maždaug 3 m aukštyje būdavo įtaisomas ornamentuotas akmeninės plokštelės su iškalta skyle – taikiniu, nedaug didesniu už žaidimo kamuoliuką. Kamuoliukas iš “verkiančio medžio ašarų” – kaučiuko dervos – gerai atšokdavo. Žaisdavo dvi komandos po 3 – 11 žaidėjų. Komandų vardai “Saulė”, “Mėnulis”, “Vasara”, “Žiema” reiškė mirštančias ir atgyjančias jėgas, gėrio ir blogio kovą. Kamuoliuką atmušdavo neįprastais būdais: petimi, dilbiu, šlaunimis. Kapitonų vadovaujamos komandos stengdavosi įmušti mažąjį įvartį – pataikyti kamuoliuką į varžovo ginamą sieną, arba didijį įvartį – įmušti kamuoliuką į aukštai pakabintą taikinį. Nepaprastai šoklus kamuoliukas ir mažas taikinys reikalavo didžiulio žaidėjų akylumo bei vikrumo, juolab kad ir žaidimo taisyklės buvo griežtos. Įmušti didijį įvarti komanda nugalėdavo ir būdavo dosniai apdovanojama valdovų ir žiūrovų. Pralaimėjusios komandos kapitonas galva arba širdis dažnai būdavo aukojama dievams.