Žmogaus laisvės problema

Turinys
Laisvės samprata.......................3
Laisvės esmė...........................3
Laisvės subjektas........................5
Laisvės objektas.........................6
Laisvės vykdymas.......................7
Laisvė ir būtinybė........................7
Laisvė kaip žmogaus kenozė...................8
Literatūros sąrašas...........................11Laisvės samprata
A. Maceina žmogaus laisvės problemą (ir apskritai laisvės problemą) pradeda nagrinėti nuo laisvės sampratos. Kaip ją supranta autorius? Klausiama: ar laisvė egzistuoja, ar žmogus yra laisvas? Atsakoma: jei būtume nelaisvi, neturėtume laisvės sąvokos. Taigi, yra galimas toks klausimas: ką laisvė žmogui reiškia, kaip jis ją vykdo ar nevykdo, koks jos santykis su pasauliu ir su Dievu; tačiau yra ir negalimas klausimas: ar ji yra žmogiškojo būvio tikrybė. (254 psl.)

Į klausimą “aar galima būtų įrodyti, kad žmogus yra laisvas”, autorius atsako: “Ne, negalima! Nes kiekvienas mėginimas laisvę įrodyti jau remiasi laisvės buvimu ir tuo pačiu yra “užburtas ratas”, logiškai ydingas, tad filosofijoje neįmanomas. Niekad negalima laisvei užeiti už tarsi už nugaros, kad į ją atsigrįžus, būtų galima patikrinti jos buvimą”. Teigiama, kad neįmanomas dalykas yra laisvės mąstymas tik kaip galimybės į ją pasižiūrėti, ar toji galimybė yra virtusi tikrenybe. (255 psl.)

A. Maceina eina kiek neįprastu keliu, ir laisvės sampratą mąsto santykyje su Dievu. Klausiama: kąą reiškia, kad Dievas teikia žmogui buvimą kaip laisvę? Ką reiškia, kad laisvas kūrinys buvoja kartu su Dievu ir kartu su juo veikia? Žmogus kaip kūrinys nėra Dievui abejingas, todėl vadindamas Dievo ir žmogaus santykį religija, autorius įjungia laisvę į religinių ka

ategorijų eilę, nes tik laisvė įgalina religiją, kaip meilės santykį, ne tik vykdyti visuomeniškai, nepakeičiant viršinės prievartos, bet ir šiuo santykiu būti, nepakeičiant vidinės būtinybės, kuri būtų įpinta į žmogiškosios Aš – būtybės sąrangą. (256 psl.)Laisvės esmė
Laisvė savo esme yra susijusi su asmeniu, todėl yra sunkiai nusakoma, nes asmuo giminės neturi, kitaip jis nebūtų vienintelis. Kalbant apie laisvę, dažnai jos esmę sujungiame su jos vykdymu, o laisvės vykdymas nepakankamai jungiamas su būtinybe, ir ji per greitai įvedama į protinę ar dorovinę sritį.

Pasak K.Rahnerio, “laisvės esmę sudaro absoliučiai sava asmens galia apspręsti patį save”. (257 psl.). Ką turėjo omenyje garsus katalikų teologas ir jėzuitas sakydamas: “absoliučiai sava galia”? Greičiausiai, kad laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis pats ir vykdo kaip savąją: savu vardu ir saavo atsakingumu, pats iš savęs ir pats savimi.
Nesuklysime teigdami, jog asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas, tai yra kiek jis yra jo paties veiksmas, jam neprigimtas, nepriverstas, neįsakytas. J.Girnius yra pasakęs, “jog negalima žmogaus nei priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvu”. Taigi laisvės iš niekieno negalima gauti ir niekam negalima jos perleisti. (257 psl.)
Taip pat nesuklystume sakydami, kad laisvė yra žmogiškoji būsena: žmogiškai būti reiškia laisvai būti. Tačiau kaip suprantamas žodis “būti”? A.Maceina šį žodį su
usieja su buvimu nuolatinėje dieviškojo kūrimo dabartyje. Nėra baigties kūrime, nes Dievas nuolatos kuria – kūrinys niekados nėra sukurtas – jis visada yra kuriamas. Tačiau negalima pamiršti, kad kūrimas vyksta nebūties erdvėje, nors būti nebūties ertmėje yra žmogaus kaip kūrinio būtinybė. Ši būtinybė ir įgalina laisvę, nes laisvas yra tik tas, kas nėra apspręstas. (258 – 259 psl.)
Pasak autoriaus, mes esame laisvi tik todėl, kad niekad ir niekur nesusiduriame su absoliutu kaip absoliutu, vadinasi, kaip su neaprėžta Galybe. Dievas įgalina nebūtį, o nebūtis įgalina laisvę kaip neaprėžtybę. Tuo būdu tarp Dievo ir laisvės atsiranda santykis. Dievas nesukuria laisvės teigiamu būdu, kaip kad jis nekuria nė nebūties, nes kiekviena sukurta teigiamybė jau būtų būtybės apsprendimas ir todėl jos laisvės sunaikinimas. (259 – 260 psl.).
Taigi, žmogus yra kaip atvira būtybė, todėl ir elgiasi kaip tinkama: žmogus yra savo žinioje bei galioje. Tai ir yra jos laisvė. (260 psl.).Laisvės subjektas
Čia vėlgi iškyla begalė klausimų: kas yra absoliučiai savos galios arba laisvės nešėjas? Kas yra laisvas arba kas būna laisvai? K.Rahneris tą nešėją pavadino “subjektu”, tačiau šis terminas yra daugiareikšmis: visur jis yra kitoks ir net kitas. Vėl kyla kitas klausimas: kas yra tikrasis laisvės subjektas, kuriam laisvė ir yra būsena? (262 – 263 psl.).
Surasti atsakymą į šį klausimą yra problematiška, nes laisvė neretai yra sujungiama su valios są
ąvoka, nes beveik kiekvienas apmąstymas prasideda valios laisve ir tuo būdu jau iš anksto užkerta kelią į tikrąjį laisvės nešėją. Valia anaiptol nėra nepriklausoma. Ji yra asmens valia: ne ji apsprendžia asmenį, o asmuo ją apsprendžia, ją auklėdamas, stiprindamas ar silpnindamas, grūdindamas ir lenkdamas ta ar kita linkme. Tačiau asmens paties atžvilgiu valia nėra laisva. Ji vykdo tai, ką asmuo jai liepia, įsako. Galbūt valia tai daro nenoromis, bet vis vien daro. Valia yra įrankis laisvam asmens veiksmui, bet ne šio veiksmo autorius: jo autorius yra asmuo. Užtat valia neatsako už laisvą veiksmą, o asmuo atsako už jį. Juk negalima atsikratyti atsakingumo nurodant, kad dėl to yra kalta valia. Tad kalbėti apie valią kaip laisvės subjektą, galima tik netiesiogine prasme. (263 psl.).
Tas pat yra ir su protu, atmintimi, vaizduote, jausmais, juslėmis ir t.t.. Juk jos priklauso žmogaus prigimčiai, todėl yra apspręstos ir tuo pačiu nelaisvos. (264 psl.)
Vis tik pats asmo yra laisvas subjektas arba jos nešėjas ir laisvų veiksmų autorius. Ne asmens prigimtis, neišskyrus nei valios, yra laisva, bet pats asmuo yra laisvas ir niekas kitas. Asmens šaknys glūdi kūrime Žmogaus kaip Dievo Tu. Tuo pačiu šiame kūrime glūdi ir laisvė. Laisvas kilimas ir žmogaus kilimas yra neperskiriami. (266 psl.)Laisvės objektas
Toliau A.Maceina nagrinėja laisvės ob
bjektą. Kyla klausimas: į ką krypsta laisvė kaip asmens galia? Prisiminę ankstesnį laisvės nusakymą galima rasti tą objektą: laisvė yra galia apspręsti patį save, tai yra laisvas asmens veiksmas ne į ką kita, kas yra šalia šio veiksmo, bet į patį subjektą. Kitaip sakant, laisvės objektas ir laisvės subjektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo. Būdama asmens nešama, laisvė asmenyje ir yra vykdoma. Galia apspręsti asmeniui yra absoliučiai sava tik todėl, kad ji atsigrįžta į patį asmenį: jis yra laisvas tik paties savęs atžvilgiu. Kito asmens ar šalia esančio pasaulio atžvilgiu laisvė kaip absoliučiai to asmens galia atsidaužia tarsi į sieną, būtent į kito asmens laisvę, ir į gamtos būtinybę. Mėgindamas tą sieną peržengti asmuo arba sužlugdo tą asmenį, paneigdamas jo laisvę, arba žlunga pats, sutraiškytas pasaulio dėsningumo. (268 psl.)
Net ir dabar laisvė ne vieno mąstytojo nusakoma arba kaip “savos esmės rinkimasis” (H.Krings), arba kaip “savęs priėmimas tokio, koks esi” (J.B.Lotz), arba kaip “savos būties pavertimas veiksmu” (R.Guardini). O kas atsitinka su asmeniu? Asmuo yra ir būna, jis susikuria pats savo laisve. Visados pati pradžia yra laisvės veiksmas, todėl ir jo pasėkmė yra originali, vadinasi pirmykštė, vienintelė ir vienkartinė. (271 psl.)
Taigi laisvė nėra nei begalybė, bei baigtybė. Laisvė yra tik atvirybė. Begalybė ji nėra dėl tos priežasties, kad žmogus suteikia sau “veidą”, kuris visados yra apibrėžtas, todėl ir baigtinis. Baigtybė ji nėra todėl, kad sau “veido” suteikimas niekad nėra apspręstas iš anksto ir niekad nebaigtas laiko tėkmėje. Kitaip sakant, laisvės objektas kaip laisvo veikimo padarinys irgi lieka laisvas, tai yra atviras galimybei kisti net ligi pat savos priešingybės. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvulio, kad gyvulys turi ribą, bet jos nepažįsta; žmogus tą ribą pažįsta, bet jos neturi. (276 – 277 psl.)Laisvės vykdymas
Laisvė veda į save kaip į veikmą: laisvė egzistuoja tik vykdoma. Autorius teigia, kad “vykdymas yra daugiau nei tik praktinė arba techninė laisvės problemos pusė. Vykdymas priklauso laisvei tokia pat prasme, kokia mąstymas priklauso protui”. (278 psl.) Todėl nevykdomos laisvės nėra, kaip ir nėra nemąstančio proto, nes atsisakyti laisvę vykdyti galima tik laisvu veiksmu – jos vykdymu. Vykdymas visados turi subjektą, kuris veiksmą vykdo, ir turi objektą, kurį šis veiksmas liečia. Laisvės neįmanoma suprasti nesvarstant jos kaip santykio. Būtybė mąstoma viena pati be ryšio su kita būtybe, nėra nei laisva, nei nelaisva. Ji yra tiesiog anapus laisvės. “Būtybė pradeda būti laisva ar nelaisva tik tą akimirką, kai sueina santykiu su kitu – daiktu ar asmeniu, su Dievu ar pasauliu”. (278 psl.) Todėl būti laisve ir vykdyti laisvę nėra tas pat. Žmogus kaip laisvė yra neaprėžtas, kadangi “aprėžtos laisvės” negali būti, nes laisvė jokių ribų neturi, kadangi pats asmuo jokių ribų neturi. Apsispręsdamas asmuo vienaip ar kitaip yra laisvas absoliučiai, tačiau imdamas tą apsisprendimą vykdyti, asmuo privalo paisyti kito asmens buvimą erdvėje, nes toji erdvė yra jų kartu erdvė. Taigi būdami kartu toje erdvėje, vienas asmuo pastoja kelią kito asmens laisvei, todėl jie turi nuolatos veržtis iš nelaisvės į laisvę. Laisvės vykdymas yra ne vienkartinis veiksmas – jis vyksta be perstojo. (279 psl.).Laisvė ir būtinybė
Asmuo buvoja su kitais asmenimis tarp daiktų, su daiktais ir daiktuose; jie yra jiems apspręsti, su jais susieti ir nuo jų priklausomi, taip kad jų būvis pasaulyje įgyja net erdvinį pobūdį. Kyla klausimas: kas gi yra tas “pasaulis”? Filosofas G.Plechanovas pasauliu pavadino “tamsią fizinės būtinybės karalystę”. Pasak A.Maceinos, “būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, visą jos išsivystymą. Net ir pats žmogus, kiek jis yra gamtos padaras yra palenktas būtinybei. Gamtos dėsniai, būdami nepriklausomi nuo mūsų sąmonės ir valios, veikia aklai kaip pirmykštės jėgos, nepaisydamos mūsų noro ar ryžto”. (280 psl.). Taigi gamta yra būtinybės ertmė ir toje ertmėje asmeniui tenka buvoti – kaip egzistuojančiai ir laisvę vykdančiai būtybei. Tačiau būtinybė yra laisvės priešybė: kas veikia būtinai – tas veikia nelaisvai, todėl kokia prasmė yra kalbėti apie asmens laisvę ryšium su gamta kaip būtinybės ertme? Į šį klausimą atsakymas paprastas: žmogus yra laisvas tik nugalėjęs būtinybę, nes laisvė išskiria būtinybę. (280 psl.).
Taip pat reikia pabrėžti, kad būtinybė kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Laisvė be būtinybės negalima. Laisvės vykdymas pasaulyje virsta nepertraukiamu vyksmu. Žmonijos istorija yra jos laisvės istorija; istorija – kovos su gamta, palenkiant šią būtinybę žmogaus valiai. Juo plačiau ir giliau žmogus pažįsta pasaulio būtinybę, juo sėkmingiau jis ją pertvarko bei įprasmina, juo laisvesnis darosi ir jis pats. Kaip pavyzdys – kultūra: čia yra suderinamos pačios didžiausios priešingybės, būtent: laisvė ir būtinybė yra suderinamos todėl, kad čia būtinybė neša laisvę, teikdama jai tikrovinę atramą ir ją apčiuopiamai vykdydama; kad čia laisvė pertvarko būtinybę, teikdama jai naują linkmę ir prasmę. Be kultūros pasaulio būtinybė liktų betikslė ir beprasmė, o laisvė būtų tik galia apsispręsti be konkretaus apsisprendimo. Tik kultūroje būtinybė įgyja prasmę, o laisvė – regimą pavidalą. (284 – 285 psl.)
Kurti kultūrą reiškia daugiau negu tik išsilaikyti, kad stipresnieji gyvūnai žmogaus nesunaikintų. Kurti kultūrą reiškia skleisti savo paties būvį kaip laisvės būtinybės erdvėje, tuo keliant ją į naują jos pačios buvojimo plotmę. Kurti kultūrą galų gale reiškia kelti pasaulį iš grynos būtybės į vertybės matmenį. (287 psl.).Laisvė kaip žmogaus kenozė
Egzistuoti pasaulyje reiškia turėti santykių ne tik su šalia esančia gamta, bet ir su žmonėmis – tokiais pat kaip ir mes. Egzistuoti pasaulyje reiškia egzistuoti kartu. Autoriui kyla klausimas: kaip tad gali žmogus vykdyti savo laisvę, egzistuodamas kartu su kitais? Ogi gamtos atžvilgiu laisvė yra vykdoma pertvarkant būtinybės dėsnius pagal žmogaus norus. Tai yra įmanoma todėl, kad gamtoje laisvės nėra ir kad pertvarkyta būtinybė veikia tai pat būtinai bei dėsningai. Žmogaus atžvilgiu jo laisvės vykdymas susiduria kito, tokio pat žmogaus, laisve. Abu jie buvoja toje pačioje ertmėje, ir abu vykdo tą pačią laisvę. Būti drauge reiškia ir laisvę vykdyti drauge. Tačiau iškyla ir kitas klausimas: kaip tai įmanoma? Juk vieno asmens laisvė yra sava tik jam! Klausimas painus ir atsakymai galimi trys. Pirmasis – labai paprastas: jei asmuo pats ir jo būvio bendrininkas negali savo laisvių vykdyti toje pačioje ertmėje, tai reikia jiems persiskirti pasitraukiant vienam nuo kito ir vykdant savo laisves taip, jog jos buvotų ne kartu su kita, bet šalia viena kitos. (289 – 290 psl.). Antrasis dar paprastesnis už pirmąjį: asmuo privalo savo buvojimo ertmėje bendrininką atsisakyti savosios laisvės, ir vykdyti tik jo laisves. Trečiasis, tikrasis sprendimas, yra toks: asmens savos laisvės aprėžimas dėl kito asmens laisvės. Jei dvi laisvės neišsitenka kartu, tai ne perskirti jas, ne vieną pajungti kitai, o jas abi aprėžti, nes tik aprėžus savą laisvę atsiranda erdvės kito laisvei. Todėl šia lygybe ir grindžiamos vadinamosios žmogaus teisės. Laisvės vykdymas kaip tik ir yra tokia pagrindinė teisė, nes būdama ne kokia nors atsitiktinė asmens savybė, o pati jo būtis; laisvė dera kiekvienam asmeniui, todėl kiekvienam ji ir turi būti galima. Susidūrus jai su kita tokia pat laisve, ji privalo aprėžti save, kad, pripažindama šią teisę kitam, ji laimėtų ją ir sau pačiai. Būti drauge reiškia buvoti meilės santykyje su kitu. Kur meilės santykis virsta arba prievarta, arba tik reikalu, ten jis žmogų nuasmenina sunaikindamas jo savitumą. Mylėti artimą reiškia regėti jame savąjį Tu, kuris tam asmeniui teikia ertmę laisvei vykdyti, kaip ir tas asmuo kitam asmeniu ją teikia. (291, 293, 295 psl.).Literatūros sąrašas
1. Maceina A. Raštai (VII t.). Dievas ir laisvė. – V.: Mintis, 1990. – P. 249 – 341.
2. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – “Katalikų pasaulis”, 1992. – P. 249 – 261.

Leave a Comment