Žmogaus laisvė ir jos filosofija

”Žmogaus laisvė ir jos filosofija”

Šio referato temą aš pasirinkau “Žmogaus laisvė ir jos filosofija”, ir

remiuosi vokiečių klasikos filosofo Friedrich Wilhelm Joseph Schelling

veikalu “Žmogaus laisvės filosofija”.Ir manau, kad etikos prasmė man

yra siekti laisvės,kurioje yra gėrio ir blogio,o šaknys glūdi

neišmatuojamoje Dievo gelmėje,o žmogaus laiasvė yra tik tos gelmės

įsiveržimas į paviršių.

Laisvės sąvoka teisingai apibrėžti neįmanoma,nes laisvės jausmas yra

į kiekvieno žmogaus sąmonę vis kitaip įsismelkęs.

Mokslininkai bando šią savoką įstatyti į realybės rėmus ir

“neprasilenkti su tikrove” ,tai sąsaja su mokslinės pažiūros

visuma.”Tiesa,pasak vienos senos,bet anaiptol nepamirštos

legendos,laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su

sistema.” Tačiau sutikus su nuomone ,kad laisvės sąvoka visiškai

pati savaime nesuderinama su sistemos sąvoka yra klaidingai

manyti.Teigti apskritai ,jog žmogus niekad šitos sistemos nesugebės

suvokti,tolygu vėl nieko nepasakyti,nes dėlto kaip laisvės sąvoka bus

suprantama,teiginys gali būti teisingas,arba klaidinga.”Viską lemia

principas,kurį sudaro žmogaus pažinimo pagrindas”

Mokslininkas,filosofas ir paprastas žmogus,šią laisvės sąvoką

įsivaizduos skirtingai.”.nustatyti laisvės sąvokos ir pasaulėžiūros

visumos sąsaja visada liks būtinu uždaviniu.” Juk vien tik šis

didžiulis uždavinysyra taa nesąmoninga ir nematoma varomoji

jėga,kuri skatina,visokį pažinimą-nuo žemiausios pakopos iki

aukščiausios,jei nebūtų laisvės ir būtinybės prištaravimų,mirtų ne tik

filosofija,bet ir dingtų,bet ir dingtų visi aukštesnieji dvasios

troškimai,kaip esti tuose moksluose,kur tas prieštaravimas

negalioja.” Tad nebtina nepaisyti proto ir “spajauti” į

laisvę ,ir kristi

protui ,būtinybei į “glėbį”-ir vienu ir kitu atveju šokinėti iš džiaugsmo

nebūtų ko.

Laisvės sąvoka gakima apibūdinti,kad ji yra gėrio ir blogio galimybė.

Galima teigti,kad blogis visai neegzistuoja,o visi poelgiai ir veiksmai

yra daugiau ar mažiau teigiami,o skirtumą sudaro tiek didesnis ar

mažesnis tobulumo laipsnis,”.kadangi šiuo teiginiu nepagrindžiama

priešingybė,tai blogio čia nebelieka nė kvapo.” Viskas,kas pozityvu

eina iš Dievo.”Jei taip,tai jėga,kuri reiškiasi blogyje,nors ir tiesa,ne

tokia tobula kaip ta, kuri glūdi gėryje,vistiek yra tobulybė,kuri,kaip ir

kiekviena kita tobulybė,turi būti kildinama iš Dievo.” Iš Dievo einanti

teigiamybė –tai laisvė,kuri yra”indiferentiška” ir blogiui,ir gėriui,bet

taip nelabai teisinga manyti,nes kaip iš Dievo ,laikomo ištisiniu

gėriu,gali rastis blogio galimybė.Tad galima pasakyti ,kad toks laisvės

kildinimas negali būti teisingas,nes jeigu laisvė yra blogio galimybė,ji

turi tuurėti nuo Dievo “nepriklausomas šaknis” .Dievas yra dviejų

pradų_kuriančiojo ir naikinančiojo,gėrio ir galimo blogio vienuma.Ir

tai kas Dieve ir gamtoje susilieja I vienumą,žmoguje gali išskirti ir

atskirti.

Žmoguje blogis nėra tamsusis pagrindas.

“Žmogus yra iškeltas į tokias aukštumas,į tokią viršūnę,kur jis

vienodai gali pasukti tiek į gėrį,tiek į blogį,pradų saita jame yra ne

būtinas ,o laisvas.” “Žmogus stovi kryžkelėje:kad ir ką jis rinksis,tai

bus jo žingsnis,bet likti neapsisprendęs jis negali,nes Dievui reikštis

būtina,o kūrinyje apskritai negali likti nieko dviprasmiška.” Žmogus

tarsi nepajėgia įveikti savo apsisprendimo bū

ūsenos kaip tik dėlto,kad

ji tokia.Blogis gali kilti tik iš kūrinio,nes tik jame šviesa ir tamsa arba

abu pradai gali būti susijungę išskaidomai.”Pradinė pagrindinė esybė

niekad pati savaime negali būti bloga,nes joje nėra prdų dvejumo.”

Perėjimas nuo blogio prie gėrio yra pačio žmogaus pasirinkimas?

Kito Žmogaus ar Dievo padedamas,kai kurie prie gėrio pereina,jei

žmogus leidžiasi gerosios dvasios veikiamas,neužtrenkia jai durų ir

visa tai pradas,dėl kurio žmogus yra toks,o ne

kitoks.Žmoguje,kuriame šis perėjimas dar neįvyko,bet dar gerasis

pradas nėra išblėsęs ir vidinis balsas nesiliauja skatinęs,”ir tiktai tikras

ir rūpestingas lūžis suteikia jam vidinę ramybę,jis pasijaučia susitaikęs

su dvasia sergėtoja.” Ir nesvarbu ,ar žmogus vienoks ar

kitoks,veikia jis ne pats,o jame esanti geroji ar blogoji dvasia,bet tai

nė kiek nekenkia jo laisvei.Juk taip tik leidimas veikti savyje gerajam

ar blogajam pradui yra padarinys,kuris lemia žmogaus esmę ir

gyvenimą.

Netekimas pradinės laisvės,kai žmogus melo ir netikrumo dvasiai.

“.Žmogus,užout savo patybę padaręs baze vykdytoja,gali siekti

atiduoti blogiui valdžią it steiktineribotos valios

statusą,odvasiškumą,kurį turi savyje,paversti priemone.” Žmogus

pradeda linkti į blogį,nebepajėgia atsilaikyti dieviškumo

“spindesio,šilumos” ir vis krypsta į tamsą iš šviesos.Visa tai yra

nuodėmės pradžia,kurią sudaro,jog žmogus pereina iš”tikrosios būtie į
nebūtį,” nuo tiesos prie melo,iš šviesos į tamsą-“kad pata taptų

kuriančiu pagrindu ir turėdamas savyje centro galių būtų visų daiktų

viešpačiu” K

Kyla savimeilė,per kurią atsisakoma visumos ir

vienomos,o per “ryjantį” ir visą naikinantį blogį einama į nebūtį.Ir

kiekvieno žmogaus tamsos gelmėje esanti blogio kibirkštis

įsiliepsnoja,panašiai kaip kokia nors gyvo organizmo dalis,vos tik

atsiskyrusi pajaučia vienovę ir priklausomybę,kurioms priešinasi.

Gėrio ir blogio priešprieša.

“.tikrąjį gėrį gali sukelti tik dieviškieji kerai-tiesioginis to,kas

yra,buvimas sąmonėje ir pažinime.” Savavališkas gėris yra toks pat

neįmanomas kaip ir savavališkas blogis.”Tikroji laisvė-tai dermė su

šventąja būtybe,kurią jaučiame pažindami esmę,nes dvasia ir

širdis,paklūstančios tik savo pačių dėsniui,savanoriškai pritaria tam

kas būtina.” Jei blogį sudaro abiejų pradų nesantaika,tai gėrį turi

sudaryti tik visiška jųm santarvė,o pats jungimasis tarsi būti

Dieviškas.Taipat galima spręsti,kad tie pradai,tai yra gėris ir

blogis,negali sudaryti vienovės.”Abiejų pradų santykis –tai tamsiausia

prado ir šviesos susietumo santykis.”

Dievas laisvės samprata.

Jei Dievas būtų kaip tik “loginė abstarkcija,tai viskas turėtų iš jo eiti

kaip loginė būtinybė,jis pats būtų tik tarsi svarbiausias įstatymas,iš

kurio viskas išplaukia,bet neturėtų asmens bruožų ir sąmonės.”

Tačiau Dievas pasireiškia,kaip tam tikras savarankiškas

pagrindas,kuriame yra esybė,nes Dievas-aukščiausia

asmenybė,kur”gyvas idealaus prado ir nepriklausomo pagrindo

vienovė yra dvasia,tai Dievas absoliutus abiejų ryšys yra dvasia

eminentine ir absoliučia prasme.” Taipat Dieve yra “saviraiškos

pradai”-pagrindo valia ir meilės valia.”Sava valia sužadinama tik dėl to

,kad meilė žmoguje įgytų medžiagos raba priešpriešą,kur ji galėtų

reikštis.Kiek patybė,atsiplėšdama nuo gėrio,yra bl

logio pradas,tiek

pagrindas,žinoma,sužadina galima blogio pradą,bet ne patį blogį ir ne

paskatą blogiui.” Tačiau visa tai vyksta ne laisva Dievo valia.Jei

Dievas ir nenori blogio,bet vis dėlto blogis veikia toliau

žmogų,teikdamas jam jėgų daryti bloga,visa tai yra panašiai

kaip”.ligos atveju dar liaka ir sveikatos,o net labiausiai suardytas ir

sugadintas gyvenimas išlieka ir toliau juda Dieve,kur jis būties

pamatas.”Taigi žmogus Dievą jaučia kaip žudantį pyktį ir yra

stumiamas į vis didesnę įtampą,kol susinaikina ir prieina paskutinę

krizę.

Žmogus nėra angelas ar grynojo proto mašina,jame sutelkta visa

tamsiojo prado galia ir kartu –visos šviesos ir meilės jėga,kylanti iš jo

sielos gelmių.Dievas nėra loginė ar dorovinė mašina,Jis yra

gyvenimas,meilė ir asmuo,”gyvasis Dievas” ,kuriame glūdi

gyvastingumas ir dinamiška šviesos ir tamsos,gyvenimo ir

mirties,gėrio ir blogio,būtie ir nebūtie dermė.Žmogaus laisvė gali kilti

iš sielos dvejybės,kur tokia laisvė gali tarnauti tik blogiui arba gėriui.

Leave a Comment