”Žmogaus laisvė ir jos filosofija”
Šio referato temą aš pasirinkau “Žmogaus laisvė ir jos filosofija”, ir
remiuosi vokiečių klasikos filosofo Friedrich Wilhelm Joseph Schelling
veikalu “Žmogaus laisvės filosofija”.Ir manau, kad etikos prasmė man
yra siekti laisvės,kurioje yra gėrio ir blogio,o šaknys glūdi
neišmatuojamoje Dievo gelmėje,o žmogaus laiasvė yra tik tos gelmės
įsiveržimas į paviršių.
Laisvės sąvoka teisingai apibrėžti neįmanoma,nes laisvės jausmas yra
į kiekvieno žmogaus sąmonę vis kitaip įsismelkęs.
Mokslininkai bando šią savoką įstatyti į realybės rėmus ir
“neprasilenkti su tikrove” ,tai sąsaja su mokslinės pažiūros
visuma.”Tiesa,pasak vienos senos,bet anaiptol nepamirštos
legendos,laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su
sistema…” Tačiau sutikus su nuomone ,kad laisvės sąvoka visiškai
pati savaime nesuderinama su sistemos sąvoka yra klaidingai
manyti.Teigti apskritai ,jog žmogus niekad šitos sistemos nesugebės
suvokti,tolygu vėl nieko nepasakyti,nes dėlto kaip laisvės sąvoka bus
suprantama,teiginys gali būti teisingas,arba klaidinga.”Viską lemia
principas,kurį sudaro žmogaus pažinimo pagrindas”
Mokslininkas,filosofas ir paprastas žmogus,šią laisvės sąvoką
įsivaizduos skirtingai.”…nustatyti laisvės sąvokos ir pasaulėžiūros
visumos sąsaja visada liks būtinu uždaviniu…” Juk vien tik šis
didžiulis uždavinysyra ta nesąmoninga ir nematoma varomoji
jėga,kuri skatina,visokį pažinimą-nuo žemiausios pakopos iki
aukščiausios,jei nebūtų laisvės ir būtinybės prištaravimų,mirtų ne tik
filosofija,bet ir dingtų,bet ir dingtų visi aukštesnieji dvasios
troškimai,kaip esti tuose moksluose,kur tas prieštaravimas
negalioja.” Tad nebtina nepaisyti proto ir “spajauti” į laisvę ,ir kristi
protui ,būtinybei į “glėbį”-ir vienu ir kitu atveju šokinėti iš džiaugsmo
nebūtų ko.
Laisvės sąvoka gakima apibūdinti,kad ji yra gėrio ir blogio galimybė.
Galima teigti,kad blogis visai neegzistuoja,o visi poelgiai ir veiksmai
yra daugiau ar mažiau teigiami,o skirtumą sudaro tiek didesnis ar
mažesnis tobulumo laipsnis,”…kadangi šiuo teiginiu nepagrindžiama
priešingybė,tai blogio čia nebelieka nė kvapo.” Viskas,kas pozityvu
eina iš Dievo.”Jei taip,tai jėga,kuri reiškiasi blogyje,nors ir tiesa,ne
tokia tobula kaip ta, kuri glūdi gėryje,vistiek yra tobulybė,kuri,kaip ir
kiekviena kita tobulybė,turi būti kildinama iš Dievo.” Iš Dievo einanti
teigiamybė –tai laisvė,kuri yra”indiferentiška” ir blogiui,ir gėriui,bet
taip nelabai teisinga manyti,nes kaip iš Dievo ,laikomo ištisiniu
gėriu,gali rastis blogio galimybė.Tad galima pasakyti ,kad toks laisvės
kildinimas negali būti teisingas,nes jeigu laisvė yra blogio galimybė,ji
turi turėti nuo Dievo “nepriklausomas šaknis” .Dievas yra dviejų
pradų_kuriančiojo ir naikinančiojo,gėrio ir galimo blogio vienuma.Ir
tai kas Dieve ir gamtoje susilieja I vienumą,žmoguje gali išskirti ir
atskirti.
Žmoguje blogis nėra tamsusis pagrindas.
“Žmogus yra iškeltas į tokias aukštumas,į tokią viršūnę,kur jis
vienodai gali pasukti tiek į gėrį,tiek į blogį,pradų saita jame yra ne
būtinas ,o laisvas.” “Žmogus stovi kryžkelėje:kad ir ką jis rinksis,tai
bus jo žingsnis,bet likti neapsisprendęs jis negali,nes Dievui reikštis
būtina,o kūrinyje apskritai negali likti nieko dviprasmiška.” Žmogus
tarsi nepajėgia įveikti savo apsisprendimo būsenos kaip tik dėlto,kad
ji tokia.Blogis gali kilti tik iš kūrinio,nes tik jame šviesa ir tamsa arba
abu pradai gali būti susijungę išskaidomai.”Pradinė pagrindinė esybė
niekad pati savaime negali būti bloga,nes joje nėra prdų dvejumo.”
Perėjimas nuo blogio prie gėrio yra pačio žmogaus pasirinkimas?
Kito Žmogaus ar Dievo padedamas,kai kurie prie gėrio pereina,jei
žmogus leidžiasi gerosios dvasios veikiamas,neužtrenkia jai durų ir
visa tai pradas,dėl kurio žmogus yra toks,o ne
kitoks.Žmoguje,kuriame šis perėjimas dar neįvyko,bet dar gerasis
pradas nėra išblėsęs ir vidinis balsas nesiliauja skatinęs,”ir tiktai tikras
ir rūpestingas lūžis suteikia jam vidinę ramybę,jis pasijaučia susitaikęs
su dvasia sergėtoja.” Ir nesvarbu ,ar žmogus vienoks ar
kitoks,veikia jis ne pats,o jame esanti geroji ar blogoji dvasia,bet tai
nė kiek nekenkia jo laisvei.Juk taip tik leidimas veikti savyje gerajam
ar blogajam pradui yra padarinys,kuris lemia žmogaus esmę ir
gyvenimą.
Netekimas pradinės laisvės,kai žmogus melo ir netikrumo dvasiai.
“…Žmogus,užout savo patybę padaręs baze vykdytoja,gali siekti
atiduoti blogiui valdžią it steiktineribotos valios
statusą,odvasiškumą,kurį turi savyje,paversti priemone.” Žmogus
pradeda linkti į blogį,nebepajėgia atsilaikyti dieviškumo
“spindesio,šilumos” ir vis krypsta į tamsą iš šviesos.Visa tai yra
nuodėmės pradžia,kurią sudaro,jog žmogus pereina iš”tikrosios būtie į nebūtį,” nuo tiesos prie melo,iš šviesos į tamsą-“kad pata taptų
kuriančiu pagrindu ir turėdamas savyje centro galių būtų visų daiktų
viešpačiu” Kyla savimeilė,per kurią atsisakoma visumos ir
vienomos,o per “ryjantį” ir visą naikinantį blogį einama į nebūtį.Ir
kiekvieno žmogaus tamsos gelmėje esanti blogio kibirkštis
įsiliepsnoja,panašiai kaip kokia nors gyvo organizmo dalis,vos tik
atsiskyrusi pajaučia vienovę ir priklausomybę,kurioms priešinasi.
Gėrio ir blogio priešprieša.
“…tikrąjį gėrį gali sukelti tik dieviškieji kerai-tiesioginis to,kas
yra,buvimas sąmonėje ir pažinime.” Savavališkas gėris yra toks pat
neįmanomas kaip ir savavališkas blogis.”Tikroji laisvė-tai dermė su
šventąja būtybe,kurią jaučiame pažindami esmę,nes dvasia ir
širdis,paklūstančios tik savo pačių dėsniui,savanoriškai pritaria tam
kas būtina.” Jei blogį sudaro abiejų pradų nesantaika,tai gėrį turi
sudaryti tik visiška jųm santarvė,o pats jungimasis tarsi būti
Dieviškas.Taipat galima spręsti,kad tie pradai,tai yra gėris ir
blogis,negali sudaryti vienovės.”Abiejų pradų santykis –tai tamsiausia
prado ir šviesos susietumo santykis.”
Dievas laisvės samprata.
Jei Dievas būtų kaip tik “loginė abstarkcija,tai viskas turėtų iš jo eiti
kaip loginė būtinybė,jis pats būtų tik tarsi svarbiausias įstatymas,iš
kurio viskas išplaukia,bet neturėtų asmens bruožų ir sąmonės.”
Tačiau Dievas pasireiškia,kaip tam tikras savarankiškas
pagrindas,kuriame yra esybė,nes Dievas-aukščiausia
asmenybė,kur”gyvas idealaus prado ir nepriklausomo pagrindo
vienovė yra dvasia,tai Dievas absoliutus abiejų ryšys yra dvasia
eminentine ir absoliučia prasme.” Taipat Dieve yra “saviraiškos
pradai”-pagrindo valia ir meilės valia.”Sava valia sužadinama tik dėl to
,kad meilė žmoguje įgytų medžiagos raba priešpriešą,kur ji galėtų
reikštis.Kiek patybė,atsiplėšdama nuo gėrio,yra blogio pradas,tiek
pagrindas,žinoma,sužadina galima blogio pradą,bet ne patį blogį ir ne
paskatą blogiui.” Tačiau visa tai vyksta ne laisva Dievo valia.Jei
Dievas ir nenori blogio,bet vis dėlto blogis veikia toliau
žmogų,teikdamas jam jėgų daryti bloga,visa tai yra panašiai
kaip”…ligos atveju dar liaka ir sveikatos,o net labiausiai suardytas ir
sugadintas gyvenimas išlieka ir toliau juda Dieve,kur jis būties
pamatas.”Taigi žmogus Dievą jaučia kaip žudantį pyktį ir yra
stumiamas į vis didesnę įtampą,kol susinaikina ir prieina paskutinę
krizę.
Žmogus nėra angelas ar grynojo proto mašina,jame sutelkta visa
tamsiojo prado galia ir kartu –visos šviesos ir meilės jėga,kylanti iš jo
sielos gelmių.Dievas nėra loginė ar dorovinė mašina,Jis yra
gyvenimas,meilė ir asmuo,”gyvasis Dievas” ,kuriame glūdi
gyvastingumas ir dinamiška šviesos ir tamsos,gyvenimo ir
mirties,gėrio ir blogio,būtie ir nebūtie dermė.Žmogaus laisvė gali kilti
iš sielos dvejybės,kur tokia laisvė gali tarnauti tik blogiui arba gėriui.