Žmogaus egzistencijos samprata

1390 0

TURINYS

ĮVADAS 3

Žmogus gyvena, kad gyventų? 4

Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas. 5

Kūniškasis gyvenimas 7

Jausmų – geismų gyvenimas 8

Gyvenimo prasmė atsispindi ir žmogaus santykiuose su aplinka 9

Kiekvienas yra savo likimo kalvis 9

Vyksta amžina kova tarp mirties ir gyvybės 10

Egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu 11

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS

Egzistencija prasideda vaisiaus užuomazga. Žmogaus egzistencija – veikla sprendžiant savo būties išlaikymą. Pirmiausia veikiama, kad užtektų maisto, aprangos, kad būstas patenkintų elementarius poreikius.

Tie trys dalykai (maistas apranga, būstas) yra mūsų ūkinės buities pagrindas. Pagrindinė sąlyga pakankamai buičiai susikurti – darbas. Jam reikia tinkamos fizinės, intelektinės kompetecijos. Ji nelengvai įggyjama – praeina daug metų, kol pajėgiama dirbti, užsidirbti ir pragyventi. Mokymasis atima daug laiko, bet jo metu pasirengiama kurti prideramą buitį.

Bet kam viso to reikia? Ir ar reikia? Kokia iš tikrųjų yra žmogaus gyvenimo prasmė?Žmogus gyvena, kad gyventų?

“Senas žmogus kartais sako: kam aš dar ir begyvenu? Visiems toks žodis rodosi suprantamu. Senasis viso ko yra patyręs, visu kuo pasidžiaugęs, daug skausmo nukentėjęs, daug arba ir ne tai atlikęs, ko norėjęs, ir viso atgrisęs. Gyvenimas jam yra nusekęs kaip koks seklus šaaltinis. Ir atrodo tuščias, niekam nevertas.

Tačiau gyvenimas yra pilnas gyvybės, yra nuolatinė kaita, kupinas be perstojimo atplaukiančių naujienų. Gyvenimas yra toks gražus ir įvairus. Kam galėtų jis įgrysti? Bet seniems žmonėms jau nusibodęs. Jų kūnas yra nusilpęs. Gyvenimas toks pat gr

ražus, bet kūnas yra jau nebetinkamas visiems gyvenimo teikiamiems malonumams patirti ir gyvenimo grožiui pajausti. Kūnas jau atbukęs, suguręs, suglebęs.

Todėl ligonis, kuris nebesitiki pasveikti, skundžiasi, kodėl jis dar gyvena. Ir iš to skamba skausmas dėl amžiaus. Taip skundžiasi dažniausiai tie, kurie nevaldė savo geismų bei troškimų, kurie gyvenimą bandė, kaip ištroškusysis išgeria taurę ligi dugno. O po to gyvenimo taurėje neberasdami nei lašelio, sukulia ją su nekantrumu.

Bet yra dar ir tokių, kurie saikingai gyveno ir nors vistiek dūsavo, kam jie gyvena. Gyvenimas juos skaudžiai buvo prispaudęs. Visuomet, kad ir silpniausia viltis jiems sušvisdavo, gyvenimas tučtuojau ją užgesindavo. Kur tik jie kreipdavosi, visur juuuos sekė nelamės. Joks darbas jiems nesisekdavo, turtai nekamavo, o ir meilė jiems niekuomet nešvietė į akis su savo paalaima. Ir ne vien ilgus metus taip gyvenusieji, bet ir jaunųjų ne vienas su tokia patirtimi mano, kad neverta yra gyventi.”(Vydūnas IIIt.,1992, p.46)

Bet iš tikrųjų verta. Visi žmonės klausia, kam jie gyvena. Sveikiems ir laimingiems, tas klausimas iškyla netyčia.

Šis klausimas nėra naujas. Jis žmones kamuoja tiek metų, kiek metų šioje žemėje gyvena mąstantis žmogus. Ir ne vienas bandė ieškoti atsakymų į šį klausimą. Bet taip žmogaus egzistencijos prasmė ir nebuvo vienbalsiai ir sutartinai apibūdinta. Žmogus gyvena, kad gyventų, gyveni dėl savęs.

Pasak Vy
ydūno, žmogus visiškai priklauso nuo aplinkybių: nuo turtų ar jų stokos, nuo krašto, iš kurio jis kilęs, gyvena ir t. t. kokios aplinkybės, toks ir žmogaus gyvenimas. Žmogus pats nieko negali, kaip tik viską patirti ir džiaugtis arba liūdėti. Betgi žmogus yra gražesnis, gyvesnis, protingesnis ir jautresnis už visus gyvius. Taigi jis yra visos gamtos viršuje, tai rodos žmogus gyvena tam, kad ir toliau kokį gražų ir jautrų pavidalui sutverti.

Kai kurie tiki, kad gyvenimas esąs tik žmogaus pasimėgavimui. O gyvenimas pasikeičiąs, žmogui davus vis didesnį smagumą. Žmogus turįs teisę to iš gyvenimo reikalauti. Tačiau manant, kad gyvenimas tesąs tik žmogaus pasilinksminimui, ir taip elgiantis, gyvenimas virsta pragaru, nes žmonija tampa žvėrynu, kuriame kiekvienas kitą drasko norėdamas maitintis kito gyvybe. Taip išeina, kad nei vienam nebetenka ramiai ir palaimingai gyventi. Ir tokiu būdu verčia žmogų permąstyti savo gyvenimo prasmę ir tikslus.

Bet gyvenimo bujojimas reikalauja, kad vietoje svetimo naudos vaikymosi atsirastų pasiaukojimas dėl kito. T. y. kai žmogus pirmiau rūpinasi kitų gerove, o tik po to savo. Taip, pavyzdžiui daro mylinti motina. Ji iš pradžių rūpinasi, kad jos kūdikis būtų sotus, o tik tada žiūri, kaip savo alkį numalšinti.šeimoje greičiausiai atsiskleidžia, kam žmogus gyvena, būtent kitų gerui ir labui. Ir nu
uo to pačiam žmogui yra geriau, padėdamas, rūpindamasis kitais jis jaučiasi laimingas.Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas.

”Nors kiek išsamiau susimąstęs apie savo gyvenimą, suvoki, kad jis yra apgaubtas kažkokia paslaptimi. Dažniausiai žmonės to nejaučia. Jiems gyvenimas yra toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas, jog jie dėl to net nesuka galvos.

Ir vis dėlto kiekvienas turėtų pajausti, koks nuostabus dalykas yra, kad jis turi savo esmę, kad jis yra save suvokianti esybė, nors ir negali sau pasakyti, kaip jis ja tapo: ar jis atsirado iš tėvų, ar iš savo kūno, ar apskritai jį reikėtų laikyti tikruoju žmogumi.

Bet, nors šiek tiek pamąstęs, jis visiškai aiškiai pamato, jog kaip žmogus jis vis dėlto yra kažkas kitas negu jo kūniškumas, jog jis negali būti kilęs iš jo, o išsilaiko jis todėl, kad yra kitokios rūšies negu daiktas.

Kad žmogaus gyvenimas yra paslaptis įrodo jau tai, jog žodis “gyvenimas” yra daugiareikšmis. Jį tariant, paprastai turime galvoje tik laiko eigą, kai reiškiasi gyvybės kupinas reiškinys. Atrodo, jog gyvenimu dar laikomos visokios patirtys ir atsitikimai.

Tik retai susimąstoma apie tai, kas tą gyvybės kupiną reiškinį sukėlė. Beveik nenumanoma. Žmogui tai yra tarsi nesuvokiamas dalykas. Kiek aiškiau būna tik kai kalbama apie gyvenimą kaip sąmonę, kaip tai daro kai kurie mą
ąstytojai. Bet, paklausus apie gyvenimo prasmę, žvilgsnis beveik visada krypsta tik į gyvenimo bėgsmą, į įvairius patyrimus, į supantį pasaulį ir įvairius atsitikimus bei savo paties apraiškas.” (Vydūnas IV t., 1994, p.163)

Pasak mąstytojo, stengiantis suprasti savo prasmę itin svarbu pažvelgti į visą gyvenimo pasaulį. Jame išryškėja nuolatinis vyksmas, nepertraukiamas tapsmas ir nykiams. Gyvybės kupini reiškiniai išauga iš vos pastebimų pradmenų, be paliovos keičiasi, atsinaujina , vysta, nunyksta ir ištirpsta. Visa tai pasakytume ir apie jutimais apčiuopiamą žmogų. Jis savo kūničkumu yra įtrauktas į šį tapsmą ir nykimas to rezultatas.

Bet yra labai svarbu niekada nepamiršti, kas sukelia šį nuotabų vyksmą. Juk tai negali būti dalykas, kylantis su reiškiniais ir su jais praeinantis. Tai turėtų būti bent jau suvokiama kaip dalykas, sukuriantis tuos reiškinius, kad jis galėtų apsireikšti, lyg tai būtų tikrasis gyvenimas.

”Kaip kažkas esmiška, jis priklauso kitai, negu erdvės ir laiko sąlygotų buities reiškinių sričiai, tuo tarpu pats gyvenimas pasirodo veikiąs iš anapus, iš erdvės ir laiko neapibrėžtų sričių.

Reikšmingų išvadų apie gyvenimo prasmę vis dėlto galima padaryti taip pat ir iš gyvybės kupinų reiškinių. Nuolatinis jų tapsmas ir nykimas tarsi rodo rungimąsi dėl pasaulio gyvybės gausinimo. Paslaptingasis gyvenimas skinasi čia sau kelią lyg kylanti potvynis.

Atkreipęs dėmesį į kilimą, iš karto aiškiai supranti, jog gyvenimas pakyla iki įvairaus lygio. Todėl gyvybės pasulyje egzistuoja gyvenimo pakopos. Gyvenimas siekia pakilti.”(Vydūnas IV t.,1994, p.164)

Vadinasi, viso vyksmo gyvybės pasulyje prasmė būtų gyvenimo išplėtimas ir išryškinimas.

Anot Vydūno, gyvenimo prasmę galima suvokti žmogui apmąstant save. Greičiausiai jis pastebi gyvybę kaip veikiančią galią jau pačiose mažiausiuose medžiagos trupinėliuose, aiškiau ją pamato kaip kuriančią galią augmenijoje, o dar ryškiau – gyvūnijoje. Bet gyvūnuose, be kuriančiosios, jis pamato dar kitą gyvybę, kaip tik tokią, kuri savo apsireiškimu pasitelkia gyvą formavimą. Gyvūnui užmigus lieka gyvasis kūniškumas. Gyvūnui pabudus, jo kūną tiesiog užlieja ir užvaldo gyvesnis gyvenimas.

Visiškai panašius potyrius jaučia žmogus. Bet, jam pabundant, jo kūniškumą užtvindanti gyvybė jau yra žymiai didesnė. Greičiausiai, kaip ir gyvūnas, jis pirmiausiai išgyvena malonumo ir nemalonumo būsenas, smagumą ir sielvartą, džiaugsmą ir skausmą, geidulį ir pasibjaurėjimą, drąsą ir neviltį. Bet virš to sklando minčių pasaulis su įvairiais jutimais, vaizdiniais, sąvokomis.

Ir visa tai žmogus žino. Vadinasi, jis yra dar kažkas daugiau. Savo vidutiniškumu abi minėtas gyvenimo sritis jis persmelkia esmiškai, taip pat ir savo kūniškumą, jausdamas tai kaip savo savastį, kuri dažniausiai vadinama siela – dvasia i.r pasirodo esanti kūrybinė sąmonė.

Viską, ką jai pateikia jutimai, ji suvokia, viskam suteikia gyvybės ir abejose srityse (kūne ir mintyse) paverčia atitinkamu turiniu.

Daugumai žmonių jų esmė, jų sąmonė, gyvenimui bėgant, vis labiau suauga su žemesniosiomis gyvenimo sritimis. Ir šios tada ima dominuoti jų gyvenime. Bet čia išryškėja esminiai skirtumai.

Kai kuriems žmonėms kūniškasis gyvenimas yra svarbiausias dalykas. Tai aiškiai atsispindi ir jų veide. Kitus valdo nuotaikų gyvenimas su savo kaita, troškimais ir aistromis. Ir ti taip pat atsispindi jų veide. O vyraujantis minčių gvenimas suteiia veidui dar kitokią išraišką. Tai taip pat puikiai matyti. Bet, kur lemiantis dalykas yra dvasingumas, žmogaus esmiškumas, ten tai matyti dar aiškiai negu palaimingumas.

Turbūt nedvejodami sutiksime, jog žmogaus esmė jo asmenybei turėtų būti savrbiausias dalykas. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai tam tikru mastu išsipildytų jo gyvenimo prasmė. Tik tada kiltų klausimas, kaip žmogaus esmiškumas užvaldo jo asmenybę?Kūniškasis gyvenimas

”Jeigu žmogaus gyvenime svarbu, kad vyrautų žmogaus esmiškumas, tai juk reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad žemose asmenybės gyvenimo srityse taip pat turi būti gyvenimo prasmė. Ir į tai būtina atsižvelgti. Pažmonškumas taip pat yra sudėtinė kūrybos tapsmo žmogaus gyvenimo dalis. Ir žmogus, kaip dvasinga būtybė, yra įpareigotas jame dalyvauti.

Kiekviename gyvame žmogiškame pavidale vyksta tas pats, ką veikiausiai galima matyti ir augale: augimas iš daigo, maisto vartojimas, syvų sruvimas pamažu tobulėjančiu pavidalu, po to daigų formavimasis naujų reiškinių skleidimuisi, o šiame procese kaip stimulas būtinas dvilytiškumas.

Taip jau šioje pakopoje skleidžiasi gyevnimo prasmė. Čia itin svarbi aplinkybė, jog, sunaikinus augalų dalis, pavyzdžiui, nukirtus medžio šakas, nupjovus alyvos žiedus, gyvybė juose tiesiog ima kunkuliuoti.”(Vydūnas IV t.,1994, p.165)

Žmoguje tai ypač aiškiai matyti. Jaunystėje gyvybės procesas kūniškume jaučiamas labai gyvai ir stipriai. Juk, augant kūnui, žmogus vis labiau įsitraukia į čia – būtį.

Subrendus kūnui, susiformavę daigai sukelia visiškai naują potyrį. Priešinga lytis sukelia tiesiog troškimą sujungti su ja savo gyvenimą. Taip pat gali atsirasti naujas žmogaus pavidalas. Tad šioje srityje žmogaus gyvenimo prasmė išsipildo tokiu pačiu būdu kaip ir visame gyvajame pasaulyje.

Pritardama Vydūnui galiu pabrėžti, kad, taip pat čia išryškėja dalykas, primenantis atitinkamą vyksmą augmenijos bei gyvūnijos pasauliuose. Tokiais laikasi, kaip pavyzdžiui, per karus, sunaikinama daug žmonių gyvybių, su nesutramdoma jėga sustiprėja veržimasis gyventi lytinio instinkto forma, todėl dažni stebėtino nuosmūkio atvejai, tiesa, lytinį gyvenimą taip pat sužadina įvairūs nervų sistemą stimuliuojantys produktai, kaip alkoholis, nikotinas, tam tikri prieskoniai, taip pat ir mėsa. Vartojant augalinį maistą, ypaš vaisius, jis išlieka veikiau natūralus ir sveikas ir gali būti nulemtas iš vidaus.Jausmų – geismų gyvenimas

Visai kas kita, negu kūniškasis gyvenimas, yra jausmų – geismų gyvenimas. Čia veržimasis gyevnti reiškiasi visiškai kitaip. Taip pat ir čia siekia įvykti įvairūs dalykai. Jau dėl daigų susidarymo kūniškume žmogaus sąmonė susikuria ypatingas būsenas. Tada jį apima ir labai stiprus malonumų troškimas. Jo patenkinimas žmogui įgyja prasmę, gal net jo gyvenimo rasmę, todėl jis visiškai eliminuoja netgi daigų formavimosi tikslą. Jis ima gyventi tik malonumų troškimais. Jo žmoniškumas tampa bejėgis. Taip būna su abiem lytimis. Ir tada kyla klausimas, ar gyvenimo prasmė dar ką nors reiškia.

Be dėl to, kas vyksta kūniškume ir ką jutimai duoda patirti žmogui, jausmų – geismų gyvenime vyksta dar daugiau dalykų. Mat žmogus su kūniškumo gyvenimu nori įgauti taip pat ir turtingesnį vidinį gyvenimą. Jis laiko tai, ką tokiu būdu pasiekia, gyvenimo kilimu, jo gyvenimo paaukštinimu. Dažnai ir atrodo, lyg taip ir būtų.

Pasak Vydūno, įvairių nervų sistemą stimuliuojančių produktų, kurie dirgina kūniškumą, vartojimas leidžia pasiekti daugiau ar mažiau gyvas vidines būsenas. Bet netrukus dėl kūniškumo paralyžiaus, sukelto alkoholio, nikotino, morfijaus bei kitų produktai, jos pavirsta kvaituliu, visiškai išstumiančiu žmogaus dvasingumą. Vadinasi, po trumpo pakilimo vidinis žmogaus gyvenimas ima staiga smukti. Toks gyvenimo pakilimas ir šioje srityje negali būti gyvenimo prasmė.

Šioje gyvenimo srityje ypatingą reikšmę turi dar vienas dalykas, apie kurį dažniausiai nesusimąstoma. Mat jausmų – geismų gyvenimas taip pat gauna stimulų iš subtilesnių pasaulio galių, kurios juslėmis nepagaunamos ir kūniškumo akivaizdžiai lyg ir n

. . .

Join the Conversation

×
×