TURINYS
ĮVADAS 3Žmogus gyvena, kad gyventų? 4Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas… 5Kūniškasis gyvenimas 7Jausmų – geismų gyvenimas 8Gyvenimo prasmė atsispindi ir žmogaus santykiuose su aplinka 9Kiekvienas yra savo likimo kalvis 9Vyksta amžina kova tarp mirties ir gyvybės 10Egzistencinis žmogaus ryšys su Dievu 11IŠVADOS 12LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADASEgzistencija prasideda vaisiaus užuomazga. Žmogaus egzistencija – veikla sprendžiant savo būties išlaikymą. Pirmiausia veikiama, kad užtektų maisto, aprangos, kad būstas patenkintų elementarius poreikius. Tie trys dalykai (maistas apranga, būstas) yra mūsų ūkinės buities pagrindas. Pagrindinė sąlyga pakankamai buičiai susikurti – darbas. Jam reikia tinkamos fizinės, intelektinės kompetecijos. Ji nelengvai įgyjama – praeina daug metų, kol pajėgiama dirbti, užsidirbti ir pragyventi. Mokymasis atima daug laiko, bet jo metu pasirengiama kurti prideramą buitį.Bet kam viso to reikia? Ir ar reikia? Kokia iš tikrųjų yra žmogaus gyvenimo prasmė?Žmogus gyvena, kad gyventų?“Senas žmogus kartais sako: kam aš dar ir begyvenu? Visiems toks žodis rodosi suprantamu. Senasis viso ko yra patyręs, visu kuo pasidžiaugęs, daug skausmo nukentėjęs, daug arba ir ne tai atlikęs, ko norėjęs, ir viso atgrisęs. Gyvenimas jam yra nusekęs kaip koks seklus šaltinis. Ir atrodo tuščias, niekam nevertas.Tačiau gyvenimas yra pilnas gyvybės, yra nuolatinė kaita, kupinas be perstojimo atplaukiančių naujienų. Gyvenimas yra toks gražus ir įvairus. Kam galėtų jis įgrysti? Bet seniems žmonėms jau nusibodęs. Jų kūnas yra nusilpęs. Gyvenimas toks pat gražus, bet kūnas yra jau nebetinkamas visiems gyvenimo teikiamiems malonumams patirti ir gyvenimo grožiui pajausti. Kūnas jau atbukęs, suguręs, suglebęs.Todėl ligonis, kuris nebesitiki pasveikti, skundžiasi, kodėl jis dar gyvena. Ir iš to skamba skausmas dėl amžiaus. Taip skundžiasi dažniausiai tie, kurie nevaldė savo geismų bei troškimų, kurie gyvenimą bandė, kaip ištroškusysis išgeria taurę ligi dugno. O po to gyvenimo taurėje neberasdami nei lašelio, sukulia ją su nekantrumu.
Bet yra dar ir tokių, kurie saikingai gyveno ir nors vistiek dūsavo, kam jie gyvena. Gyvenimas juos skaudžiai buvo prispaudęs. Visuomet, kad ir silpniausia viltis jiems sušvisdavo, gyvenimas tučtuojau ją užgesindavo. Kur tik jie kreipdavosi, visur juuuos sekė nelamės. Joks darbas jiems nesisekdavo, turtai nekamavo, o ir meilė jiems niekuomet nešvietė į akis su savo palaima. Ir ne vien ilgus metus taip gyvenusieji, bet ir jaunųjų ne vienas su tokia patirtimi mano, kad neverta yra gyventi.”(Vydūnas IIIt.,1992, p.46)Bet iš tikrųjų verta. Visi žmonės klausia, kam jie gyvena. Sveikiems ir laimingiems, tas klausimas iškyla netyčia. Šis klausimas nėra naujas. Jis žmones kamuoja tiek metų, kiek metų šioje žemėje gyvena mąstantis žmogus. Ir ne vienas bandė ieškoti atsakymų į šį klausimą. Bet taip žmogaus egzistencijos prasmė ir nebuvo vienbalsiai ir sutartinai apibūdinta. Žmogus gyvena, kad gyventų, gyveni dėl savęs.Pasak Vydūno, žmogus visiškai priklauso nuo aplinkybių: nuo turtų ar jų stokos, nuo krašto, iš kurio jis kilęs, gyvena ir t. t. kokios aplinkybės, toks ir žmogaus gyvenimas. Žmogus pats nieko negali, kaip tik viską patirti ir džiaugtis arba liūdėti. Betgi žmogus yra gražesnis, gyvesnis, protingesnis ir jautresnis už visus gyvius. Taigi jis yra visos gamtos viršuje, tai rodos žmogus gyvena tam, kad ir toliau kokį gražų ir jautrų pavidalui sutverti. Kai kurie tiki, kad gyvenimas esąs tik žmogaus pasimėgavimui. O gyvenimas pasikeičiąs, žmogui davus vis didesnį smagumą. Žmogus turįs teisę to iš gyvenimo reikalauti. Tačiau manant, kad gyvenimas tesąs tik žmogaus pasilinksminimui, ir taip elgiantis, gyvenimas virsta pragaru, nes žmonija tampa žvėrynu, kuriame kiekvienas kitą drasko norėdamas maitintis kito gyvybe. Taip išeina, kad nei vienam nebetenka ramiai ir palaimingai gyventi. Ir tokiu būdu verčia žmogų permąstyti savo gyvenimo prasmę ir tikslus. Bet gyvenimo bujojimas reikalauja, kad vietoje svetimo naudos vaikymosi atsirastų pasiaukojimas dėl kito. T. y. kai žmogus pirmiau rūpinasi kitų gerove, o tik po to savo. Taip, pavyzdžiui daro mylinti motina. Ji iš pradžių rūpinasi, kad jos kūdikis būtų sotus, o tik tada žiūri, kaip savo alkį numalšinti.šeimoje greičiausiai atsiskleidžia, kam žmogus gyvena, būtent kitų gerui ir labui. Ir nuo to pačiam žmogui yra geriau, padėdamas, rūpindamasis kitais jis jaučiasi laimingas.Gyvenimas – toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas…”Nors kiek išsamiau susimąstęs apie savo gyvenimą, suvoki, kad jis yra apgaubtas kažkokia paslaptimi. Dažniausiai žmonės to nejaučia. Jiems gyvenimas yra toks kasdieniškas ir visiškai suprantamas dalykas, jog jie dėl to net nesuka galvos.Ir vis dėlto kiekvienas turėtų pajausti, koks nuostabus dalykas yra, kad jis turi savo esmę, kad jis yra save suvokianti esybė, nors ir negali sau pasakyti, kaip jis ja tapo: ar jis atsirado iš tėvų, ar iš savo kūno, ar apskritai jį reikėtų laikyti tikruoju žmogumi.Bet, nors šiek tiek pamąstęs, jis visiškai aiškiai pamato, jog kaip žmogus jis vis dėlto yra kažkas kitas negu jo kūniškumas, jog jis negali būti kilęs iš jo, o išsilaiko jis todėl, kad yra kitokios rūšies negu daiktas.Kad žmogaus gyvenimas yra paslaptis įrodo jau tai, jog žodis “gyvenimas” yra daugiareikšmis. Jį tariant, paprastai turime galvoje tik laiko eigą, kai reiškiasi gyvybės kupinas reiškinys. Atrodo, jog gyvenimu dar laikomos visokios patirtys ir atsitikimai.Tik retai susimąstoma apie tai, kas tą gyvybės kupiną reiškinį sukėlė. Beveik nenumanoma. Žmogui tai yra tarsi nesuvokiamas dalykas. Kiek aiškiau būna tik kai kalbama apie gyvenimą kaip sąmonę, kaip tai daro kai kurie mąstytojai. Bet, paklausus apie gyvenimo prasmę, žvilgsnis beveik visada krypsta tik į gyvenimo bėgsmą, į įvairius patyrimus, į supantį pasaulį ir įvairius atsitikimus bei savo paties apraiškas.” (Vydūnas IV t., 1994, p.163)Pasak mąstytojo, stengiantis suprasti savo prasmę itin svarbu pažvelgti į visą gyvenimo pasaulį. Jame išryškėja nuolatinis vyksmas, nepertraukiamas tapsmas ir nykiams. Gyvybės kupini reiškiniai išauga iš vos pastebimų pradmenų, be paliovos keičiasi, atsinaujina , vysta, nunyksta ir ištirpsta. Visa tai pasakytume ir apie jutimais apčiuopiamą žmogų. Jis savo kūničkumu yra įtrauktas į šį tapsmą ir nykimas to rezultatas.