ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMA EGZISTENCIALIZME

ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMA EGZISTENCIALIZME

Referatas

Vilnius 2001

Norint panagrinėti žmogaus būties problemą egzistencializme, manau yra verta iš pradžių apie šią filosofinę kryptį.Taigi egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Pasak Arno Anzenbacher jo pamatines mintis galime paaiškinti, remdamiesi Kierkegardo suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas:
Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai, tuo tarpu subjektyvus mąstytojas, kaip egzistuojantysis, yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu – šiuo buvimu jis egzistuoja. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija, būtent vidujybės refleksija., priklausanti tik šiam, o ne kitam subjektui. Objektyvus mąstymas viską sudeda į rezultatą. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas , objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam skaičiavimui. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu, o rezultatams neteikia reikšmės; iš dalies dėl to, kad jie priklauso tiesiog mąstytojui, žinančiam kelią, iš dalies dėl to, kad pats mąstytojas, kaip egzistuojantis, nuolat tampa, kaip, beje, kiekvienas žmogus, kuris neapsijuokia, tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku būdu virsdamas spekuliacija. Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. Mąstydamas jis mąsto bendrybę, tačiau eggzistuodamas šiame mąstyme, paversdamas bendrybę vidujybe, jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi.(III, 200-2001)
Kad ir kaip stengiaus perfrazuoti autoriaus paaiškinimą ką reiškia šis skyrimas, tačiau galiausiai pasidaviau ir palikau jojo variantą. Žmogus gali reflektuoti kasdieninį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, ka

ad jis iš esmės turi dvi galimybes:
o Jis gali savi interesą nukreipti į tai, kas duota objektyviai, atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Egzistencialistai mano, kad filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta.
o Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo “Aš pats”, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to aš, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas.
Paprastais žodžiais kalbant, egzistencializmą galima būtų apibūdinti kaip filosofijos kryptį, besidominčią egzistencinėmis būsenomis ir problemomis. Joms daugiausiai dėmesio skyrė tie filosofai, kuriems, kaip sako pats žodis, rūpėjo žmogaus egzistencija, – ne daiktų, augalų ar gyvūnų buuvimas, o būtent žmogaus.
Žymiausi XX a. eggzistencijos filosofijos atstovai – tai vokiečių mastytojai Martin Heidegger (Haidegeris, 1889-1976), Sioren Kierkegaard (Kierkegardas, 1813-1855), Karl Jaspers (Jaspersas, 1883-1969) ir prancūzų filosofas Jean Paul Sartre (Sartras, 1905-1980), o taip pat: G.Marcl, P.Wust, A.Camus, M.Buber bei F.Ebner.
Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencinių nuostatų mąstytojus vienijo tarsi kokia giminystė: jie kėlė panašius klausimus, panašiai suprato žmonijos vietą visatoje. Iš esmės tai yra maišto filosofija. Jos dėmesio centre – individo ir egzistencijos problemos. Tam tikra prasme ją galėtume la
aikyti romantizmo maištu prieš Europos Švietimo, išaukštinimo sistemingumą ir racionalumą, idealus. Lotyniškas žodis ex-isto reiškia “stoju priešais”. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad žmogaus asmenybė prieštarauja pasauliui, visuomenei, jos institucijoms ir mastymo stereotipams.
• Kierkegardas kritikavo savo Danijos valstybinę Bažnyčią.
• Heidegeris manė, kad didžioji Vakarų filosofijos dalis iki šiol kėlė visai ne tuos tikslus.
• Sartras troško išlipti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių sukurdamas naują žmogaus ir jo galimybių sampratą.
Jie visi trys buvo maištininkai, jie priešinosi ir vienu ar kitu būdu sprendė egzistencijos problemas. Filosofai egzistencialistai buvo įsitikinę, kad sprendžia aktualiausias žmonijos problemas. Jų tikslas – atskleisti kasdieninio gyvenimo iliuziškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį.
Pavyzdžiui, daugelis egzistencialistų visai nemanė, kad dorovės principai slypi pačioje visatos sąrangoje. Žmonės nuolat renkasi kaip, pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi. Dažniausiai egzistencialistų kūriniuose vartojamos sąvokos:
• Laisvė;
• Individualybė;
• Atsakomybė;
• Pasirinkimas.
Kadangi žmogaus egzistencijos samprata neatsiejam nuo mirties sampratos, jie nagrinėjo ir tokias problemas:
• Kaltė;
• Susvetimėjimas;
• Neviltis;
• Mirtis.
Jie išryškino tragiškuosius žmogaus egzistencijos aspektus ir daugiausia svarstė tas temas, kurias kiti filosofai dažniausiai aplenkdavo.
Pirmuoju egzistencinės filosofijos atstovu galima laikyti danų mąstytoją S. Kierkegardą. Jis padarė lemiamą įtaką dabartiniam egzistencializmui. “Tiesa, – rašė Kierkegardas, – tai subjektyvumas.”
Jis teigė, kad jo filosofijos paskirtis – nukreipti žmones į subjektyvius dalykus, ir ypač pabrėžė tikėjimo svarbą. Jis neketino praturtinti pažinomo, kaip kad jį praturtina mokslininkas arba mokytojas, o tenorėjo at
tverti žmonėms naujo gyvenimo galimybę. Remdamasis asmenine patirtimi, Kierkegardas skyrė tris žmogiškosios egzistencijos tipus:
• Estetinė egzistencija, paprasta ir spontaniška;
• Etinė egzistencija. Hėgelis teigė, kad žmogus ją atranda būdamas visuomenės , minios dalis; Kierkegardas tvirtino, jog žmogus privalo priešintis minios poveikiui;
• Religinė egzistencija – pati tobuliausia, grindžiama tikėjimu.
Tikėjimas buvo pagrindine Kierkegardo tema. Jam tikėjimas – tai stebuklas keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Pasak jo tikėjimas prasideda ten, iš kur pasitraukia racionalumas. Dievo įsikūnijimas yra tikras įžeidimas sveikam protui; vadinasi, tikėjimas ir racionalus pažinimas nesutaikomi. Pažinti Dievą yra toli gražu ne tas pats, kas pažinti kokį nors šio pasaulio objektą. Ka pažintų Dievą žmogui būtinas tikėjimo šuolis už racionalaus mąstymo ribos., nes jis turi įtikėti tuo, kas objektyviai anaiptol nėra tikra.
Dievas pažįstamas tik intensyviomis individualiomis pastangomis, taigi Dievo tiesa yra išgyventa asmeninė tiesa. Tada nebereikia jokių įrodymų, tėra tiktai tikėjimas.
Apie žmogaus būties problemą, ryšį su dievu kalbėjo ir Karlas Jaspersas. Jis manė, kad žmogus negali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė. Pasak jį žmogus save gali suvokti dvejopai: kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją. Vienu atveju žmogus kaip ob
bjektas, kitu – neobjektinė realybė, kurioje žmogus įsišaknija autentiškai save suvokdamas. Kas yra žmogus, negalime sužinoti jį pažindami, bet galime patirti pasinerdami į mūsų mąstymo ir veiklos ištakas. Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti.
Žmogus suvokia savo laisvę keldamas sau reikalavimus ir juos vykdydamas. Nuo žmogaus priklauso, ar jis juos atmeta,ar priima. Negalima rimtai abejoti tuo, kad kažką sprendžiame, taigi žmogus sprendžia ir tai, kas susiję su juo pačiu; negalima abejoti ir tuo , kad esame atsakingi. Kas tai bando neigti, būdamas nuoseklus negali ir kitiems žmonėms kelti jokių reikalavimų. Jeigu esame įsitikinę savo laisve, suvokdami galime tuojau pat žengti antrąjį žingsnį: žmogus yra būtybė, susijusi su Dievu.
Pasak Jasperso kiekvienas gali suprasti, jo nėra negalima, kad jo nebūtų. Šiuo požiūriu žmogus nesiskiria nuo gyvulių. Tačiau kartu mes esame laisvi, mes apsisprendžiame patys ir nesame automatiškai pavaldūs gamtos dėsniui; esame laisvėje sau dovanoti, o ne patys savaime. Jeigu nemylime ir nežinome, ką privalome daryti, negalime laisvės išgauti prievarta. Kai apsisprendžiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad už save negalime būti dėkingi sau patiems. Pakildami į laisvę, kur mūsų veiksmas mums patiems atrodo būtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnio prievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisvę esant duotą transcendencijos. Juo autentiškiau žmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime.
Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsų pačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praaugame save, pasinerdami į Dievo suvokimo gelmę, ir taip atsiveriame savo niekingumui. Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiekvienam jis sužimba tą akimirką, kai žmogus daro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savastį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes gyvena susijęs su Dievu. Dievas man egzistuoja tokiu mastu, kokiu aš pats egzistuoju autentiškai.
Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdančioms jėgoms: ateities baimei, baimingam prisirišimui prie to, ką turime, graužačiai bauginančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik sutikdamas mirtį žmogus gali jų nebebijoti ir mirti ramiai pačioje beprasmiškiausioje ir netikėčiausioje situacijoje.
Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanaudišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe. Ar gyvendami sulauksime iš ten paramos lemia mūsų laisvė.
Žmogui, aiškiai reginčiam pasaulį, visos galimybės, neišskiriant nė beviltiškiausių situacijų, yra duotos Dievo. Tokiu atveju kiekviena situacija yra užduotis žmogaus laisvei, kurioje esama, atgimstama ir pralaimima. Tačiau ta užduotis neturi būti suvokta kaip laimės siekimas šiame pasaulyje; ji nuskaidrėja tik susilietusi su transcendencija, tik šiame sąlytyje atsiveriančioje besąlygiškoje meilėje, kuri visada pasirengusi aiškiai regėti visa, kas yra, ir pasaulio dalykuose įžvelgti bei skaityti transcendencijos šifrus.
Ir galiausiai iš viso to išsirutuliojusi Karlo Jasperso idėja: “Žmogaus būtis yra tapimas žmogumi”.
Būties problematiką nagrinėjęs vokiečių filosofas Martinas Heidegeris pradėjo filosofuoti, paprastai suformulavęs esminį klausimą: “Kodėl iš viso kas nors egzistuoja, kodėl nėra taip, kad niekas neegzistuotų?”. Daiktų esatį, tą ypatingą požymį, kuris objektui suteikia būtį, Heidegerio įsitikinimu, ignoravo visi Vakarų filosofai, pradedant senovės graikais. Esatis, pasak jį, yra būties dalis. Būtį turi visa, kas tik egzistuoja pasaulyje, tačiau ji pati nėra pasaulis. Kadangi Heidegeris troško pažinti pasaulio kaip visumos, o ne tik žmogaus būties esmę, jis nevadino savęs egzistencialistu. Žmogiškoji egzistencija jį domino kaip vartai į egzistencijos kaip visumos pažinimą. Skirtingai nei Kierkegardas, jis nebuvo nei krikščionis, nei ateistas. Todėl jis labiausiai akcentavo žmogaus laisvę, galimybę pasirinkti, kaip gyventi ir kokių grynai žmogiškų vertybių siekti. Heidegeris daug kalbėjo apie rūpestį ir mirtį. Kadangi nėra Dievo, žmogaus laukia nebūtis, išnykimas. Todėl žmogiškosios egzistencijos problemos yra nepaprastai svarbios.
Heidegeris sukūrė daug naujų žodžių; jis buvo įsitikinęs, jog šiam reikalui labiausiai tinka jo vartojamos vokiečių ir graikų kalbos. Be to, Heidegeris manė, kad jo vartojami žodžiai yra ne tik simboliai, – tai daiktai patys savaime, tokie pat kupini būties, kaip ir visa kita.
Heidegeris buvo įsitikinęs, kad žmonėms turi rūpėti būties klausimai, nes asmeninės egzistencijos problemos savaime yra aktualios. Kadangi žmonės yra, jie atviri būčiai, gali jos klausytis ir jai atsiliepti. Heidegeris apvertė aukštyn kojomis garsųjį Dekarto posakį: “mąstau, vadinasi, esu” virto “esu, vadinasi, mąstau”.
Savo mintims reikšti jis vartojo specialias sąvokas:
• Faktiškumas nusako žmogiškosios egzistencijos faktą: mes esame pasaulyje;
• Dasein (“štai-būtis”): ją suvokti mus verčia Angst (“rūpestis”) ir mirtis. Mes ne tik egzistuojame, me suvokiame, kad egzistuojame, vadinasi, mes egzistuojame ypatingu būdu. Pasak Heidegerio, žmogui būdinga transcendencijos savybė – sugebėjimas peržengti dabartinės situacijos ribas – kad taptų tuo, kas jis dabar nėra(panašios mintys kilo ir K.Jasperui);
• Geworfenheit, tiesioginė reikšmė “įmestis”. Žmonės jaučiasi tarsi įmesti į egzistenciją, dėl to jiems nejauku, persekioja nerimo jausmas. Jie tarytum benamiai, visur svetimi.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Heidegerio filosofija sutelkia dėmesį daugiausiai į individą; objektus jis laiko įrankiais, kuriuos žmogus turi po ranka, kad galėtų pasinaudoti. Naudojimas ir yra objektų egzistencijos dalis; kita vertus, jų naudojimą pagrindžia žmonių egzistavimo faktas. Kadangi įrankiais naudojamasi gaminant kitus daiktus kitiems, tai žmogiškajai egzistencijai būdingas ir rūpinimosi aspektas. Taigi vis dėlto jo filosofija nėra visai individualistinė, priešingai, ji pabrėžia kaip svarbu būti susijusiam su kitais žmonėmis.
Kaip ir Kierkegardas, jis kalbėjo apie tai, kaip pavojinga priklausyti miniai. Kadangi pamiršta būties svarba, minia dažnai tampa žmogaus gyvenimo siela, ji apriboja ir asmens galimybes. Heidegeris rašė: “kiekvienas yra kažkas kitas, niekas nėra jis pats”. Jis skyrė autentišką ir neautentišką būtį.
• Neautentiška būtis – kai žmogus yra minios dalis.
• Autentiška būtis – kai žmogus lieka savimi.
Gyventi autentiškai – tai suprasti būti. Neadekvatus būties supratimas lemia ir neadekvačią savimonę. Kiekvienas žmogus privalo ieškoti savo santykio su būtimi, mąstydamas apie mirtį. Pasak Heidegerio tai vienintelis tikras gyvenimo kelias.
Laisvės sampratą ir jos prasmę savo kūriniuose nagrinėjo ir Žanas Polis Sartras. Svarbiausias jo filosofijos veikalas “Būtis ir niekas” išleistas 1943 m. Šiame darbe jis teigia, kad žmonės gali gyventi dviem būdais:
• Autentiškai;
• Vadovaudamiesi netikru tikėjimu(mauvaise foi, galbūt tiksliau būtų versti “saviapgaule”).
Saviapgaulė – tai įsitikinimas, kad nesame laisvi. Žmonės, sako Sartras, yra įsitikinę, kad visuomenė neįsivaizduojama be įstatymų ir elgesio taisyklių. Šiuos įstatymus sukūrė galbūt Dievas, o gal žmogiškoji prigimtis. Tačiau Sartras pareiškia: nėra Dievo, nėra ir tokio dalyko kaip žmogiškoji prigimtis. Tad žmogus gali visiškai laisvai pasirinkti sau vertybes ir gyvenimo būdą. Netikėjimas pasirinkimo laisve ir yra netikras tikėjimas.
Garsioji Sartro frazė – «egzistencija pirmesnė už esmę”. Citata iš jo esė “Egzistencializmas yra humanizmas” : Ką turime omenį sakydami, kad egzistencija pirmesnė už esmę? Mes sakome, kad žmogus pirmiausia egzistuoja, sueina į akistatą pats su savimi, pasineria į pasaulį, o tik paskui apibrėžia pats save.
Šioje esė Sartras paaiškina esmės ir egzistencijos santykį. Pagal įprastą dėsnį, jog esmė pirmesnė už faktą žmonės paprastai samprotauja apie Dievą. Jie Dievą laiko kūrėju. Dievas mus sukūrė, todėl mes žinome, kokie esame ir kokia mūsų paskirtis. Kadangi yra Dievas, egzistuoja ir žmogiškoji prigimtis, o visata turi prasmę. Bet jeigu Dievo nėra, tuomet žmonės atsiduria keistoje situacijoje. – jie egzistuoja, tačiau nežino, nei kokie jie yra, nei kokia jų paskirtis. Šiuo atveju egzistencija pirmesnė už esmę(faktas atsiranda ankščiau už idėją). Tai reiškia, kad kai žmonės žvelgia į save, jie iš tikrųjų žvelgia į nieką, mato nebūtį ir šitą nebūtį jie patys privalo kažkuo užpildyti. Taip atsiranda pasirinkimo laisvė. Žmonės privalo pasirinkti, kadangi kiekvienas vienaip ar kitaip turi gyventi savo gyvenimą. Determinizmas yra didžioji iliuzija. Mes laisvai pasirenkame savo likimą.
Vis dėlto dauguma žmonių nesuvokia esą laisvi ir tenkinasi saviapgaule. Jie gyvena kaip prisukti laikrodžiai arba robotai. Gyvenimo tikslas yra autentiškumas, reiškiantis pasirinkimą. Sartras tikino, kad būtent veikla parodo, kokie iš tiesų yra žmonės. Žmogų apibūdina jo poelgių visuma.
Pasak Sartrą yra du egzistavimo pasaulyje būdai:

Leave a Comment