vyras ir moteris

Įžanga
Vyras ir moteris. Tik šių priešingų lyčių buvimas verčia pasaulį suktis. Kartu jos gali sudaryti tobulą, harmoningą sąjungą. Juk vyro ir moters pora gali pasauliui atiduoti neapčiuopiamai daug geros ar blogos energijos, gali sukurti naują gyvybę, per ją atiduoti savo indėlį žmonijai.
Nuolat keičiantis ir besivystant visuomeninei istorijai, šalia, kaip neatsiejama gija, vystėsi ir bendravimas tarp vyriškosios ir moteriškosios lyties. Nors tai nėra pabrėžiama, tačiau gausu įrodymų, kad istoriniams posūkiams didžiausią įtaką visgi darė tuometinių vyro ir moters santykių padėtis. Tačiau viisuomenės buvo pripažinta, kad pasaulio valdovai ir veikėjai „oficialiai“ gali būti tik vyrai, o moters veikla griežtai buvo apribojama namų židiniu, vaikais. To priežastis – moterys buvo laikomos žemesnio lygio, mąstymo personomis, nepajėgiomis spręsti svarbius klausymus.
Kas keisčiausia, tai kad toks santykis tarp vyro ir moters, koks jis yra dabar, pasiektas tik visai neseniai. Pirmąkart šios lytys pateikiamos kaip lygiavertės, išskiriant skirtingus lyčių privalumus. Būtent XX a. antroje pusėje yra atveriamos durys į lyčių lygybių pripažinimą, tai reiškia, kad į kiekvieną asmenį pradedama žiūrėti kaaip į žmogų, nepriklausomą nuo jo lyties, galintį atlikti jam pajėgius veiksmus. Kiekvienas vyras ir taip pat kiekviena moteris šiais laikais nevaržomai gali pretenduoti į profesiją (žinoma, jei ji atitinka fizinį pajėgumą), kuri dar prieš 50 metų buvo skirta dirbti tik vienai ar ki

itai lyčiai. Kiekvienas darbas imtas vertinti pagal jo rezultatus, o ne pagal tai, kieno jis buvo atliktas.
Šioje naujoje demokratijos ir lygybių eroje galime iš naujo, kitaip atsakyti i daugelį jau apsvarstytų ir „nuosprendį“ turinčių klausymų. Ir tai dabar gali padaryti bet kuris daugumos šalių gyventojas, nepriklausomai nuo jo padėties visuomenėje ar lyties.
I. Nelygybė.
Rašytojams ir filosofams nuo seno aktuali tema buvo rašyti ir diskutuoti apie vyrus ir moteris – apie jų skirtumus ir tarp jų esančią trauką. Bet čia galime pastebėti vieną daug sakantį ir viską pakeičiantį dalyką – visi tie rašytojai ir filosofai, tai didžioji dauguma vyrų. O tiksliau sakant, iki XIX – XX amžiaus moterys kaip rašytojos ar folosofės (jau nežiūrint į kitas profesijas) buvo nepripažįstamos. Dėl to drąsiai galima sakyti, kad vyravęs patriarchizmas užžgniaužė ir sunaikino dar nesusidariusią moters kurybos ir nuomonės išsakymo dalį, kuri gal butų sudariusi net pusę esamos kurybos ir pakeitę visuomeninio mąstymo kryptį bei gerbuvio lygį. Todėl dėl dabar kylančiu feminizmo bangų nereikia stebėtis – moterys nori atsiimti prarastą laiką, išsakyti tai, ko nepasakė per daugiau kaip 2000 metų.

Imant bet kurią knygą, parašytą anksčiau nei XVIII amžiuje, jos autorius yra vyras.Taip pat verta pastebėti, kad į tą sarašą įrašoma net ir Biblija! Visi jos puslapiai sudaryti iš būtent apaštalų vyrų užrašymų. O
pačioje Biblijoje minima, kad moteris negali atlikti kunigo pareigų. Manau, šiem Biblijos nuosperendžiam turėjo nemažos įtakos tuometinė lyčių nelygybė. Tik, žinoma, tais laikais tai buvo visiškai normalus reiškinys, kadangi moterims nebuvo prieinamas toks išsilavinimo lygis, koks vyrams, kad moterys galetų užimti aukštesnius postus visuomenėje.

Taipogi galia valdžioje buvo matuojama pagal fizinę galią – karuose ir mūšiuose nugalėjusieji galėdavo sau garantuoti valdžią. O tai be abejonės buvo vyrai. Moterims tekdavo pasitarnauti tik pratęsiant giminę ir suteikiant vyrui palaimos jausmą. Taip buvo priimta, taigi nėra ko stebėtis, kai 1431 metais ant laužo buvo sudeginta Žana d’Ark. Ji, nors ir tarnavo savo valstybės labui, buvo apkaltinta raganavimu, nes nusižengė vyravusiom nuostatom kad moters vieta namie. Tačiau įsigilinant į šią istorinę situaciją atsekama, jog tokia sudeginimo priežastis buvo tik pretekstas, tikrasis tikslas eilinį kartą buvo valdžia – Prancūzijos valdovai pabijojo, kad vadžią savo karingumu iš jų gali atimti Žana d’Ark, dėl to ji ir buvo apkaltinta bendravimu su velniu. Suprantama, kad tokį nuosprendį turėjo paskelti bažnyčios atstovai, o bažnyčioms atstovams tai liepusieji buvo valdovai, o valdovais buvo tik vyrai. Tai tik paliudija, kad net ir bažnytinės nuorodos, kuo žmonės labiausiai pasitikėję ir vadovavęsi, dažnai priklausė nuo naudos vyrams.

Iš tiesų, moterys buvo naudojamos kaip daiktai, dažniausiai neturintys pasirinkimo. Jas „n
naudodavo” valstybiniams sandyriams sudaryti – ištekinant jaunas monarchų dukteris už kitų šalių būsimųjų valdovų, buvo sudaroma sąjunga, pasirašoma taika ir panašiai. Į norus ar prieštaravimus dėmesio kreipiama nebuvo. Net logiškai pamasčius apie neįmanomą sutuoktų porų gyvenimą buvo neatsižvelgiama. Kaip pavyzdį galima pateikti Krėvos uniją, kitaip vadinamą „vedybine unija”. Čia kunigaikštis Jogaila, kuriam tuo metu buvo 56 metai, vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą, kuriai tuomet ėjo savo vos 10-tuosius metus! Įdomu, kaip tokia santuoka būtų pavadinta šiais laikais? Juk tai visiškas absurdas, žmogaus laisvės ir pasirinkimo teisės nepaisymas. Liūdniausia, kad panašių santuokų buvo gausu ne tik karališkosiose, bet bajorų, grafų, turtingų žemvaldžiu šeimose: jauna mergina ištekinama tėvų, tiksliau šeimos galvos, kuri be abejonės buvo tėvas, nuožiūra už materialiai atitinkančio pretendento.

Meilė ir trauka.
1. Dabartinių santykių samprata.
„.Meilės istorija niekuomet nesibaigia! Todėl, kad meilė nesibaigia!“ taip pasakęs yra Richardas Bachas knygoje „Tiltas per amžinybę“. Galima taip pat sakyti, kad ir žmonija egzistuoja, kol yra meilė ir trauka tarp vyro ir moters. Daugelis filosofų yra svarstę, kas yra meilė tarp vyro ir moters, kuom tai skiriasi nuo draugystės ar kitų meilės formų. Ėrichas Fromas teigia, kad „erotinėje meilėje yra išskirtinumo, kurio nėra broliškoje ar motiniškoje meilėje“. „Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa, kas gyva. Čia re
enkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminiu ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme“. Tai reiškia, kad meilėje tarp vyro ir moters yra dar vienas bendras, tai yra lytinis gyvenimas. Tačiau Fromas pabrėžia, kad neretai meilė maišoma su seksualiniu potraukiu: „kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį“. Yra 2 skirtingi atvejai – lytinis suartėjimas, įkvėptas meilės arba neįkvėptas meilės. Kai troškimas suartėti atsiranda iš meilės kitam žmogui, jis yra kupinas švelnumo, o fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam. Galima sakyti, kad jis atsiranda ir iš stiprios broliškos meilės, iš geidžiamos asmenybės sielos mylėjimo. Tačiau kai potraukis nėra įkvėptas šių dalykų, tai tegali būti trumpalaikė netikros meilės pakaita, apgaulė, prasiveržusi aistra. „Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši „vienybė“ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau“. Erotinė meilė, Ėricho Fromo manymu, dėl to ir yra pati apgaulingiausia ir dėl jos labai neretai kyla nesusipratimai tarp porų. Mažai pažįstami, neseniai susipažinę žmonės savo pažinties pradžioje gali vienas kitame rasti daug bendrumų ir panašumų, labai sužavėti vienas kitą. Jie pradeda norėti pažinti vienas kitą dar labiau, o kartu stiprėja ir norėjimas pažinti vienas kitą seksualiai. Tačiau dažnai atsitinka taip: „po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti, . . „Mylimas“ asmuo taip pat gerai žinomas, kaip ir aš pats. . . jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.“ Psichoanalitikas Fromas pasakoja apie dar kelis būdus įveikti atskirtumą, tai jausmų protrūkius, pykčio rodymą, nesivaldymą ar meilės išreiškimą lovoje ir tai yra laikoma artumo įrodymu, „.bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas „artimu“ asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu. . . Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas “. Šitaip paaiškinama, kodėl dažnai žmonės yra nuolatiniame vienas kito ieškojime. Jie dažnai keičia partnerius, kai tik pamato, kad tai nėra tas lauktasis, tikrasis; kai tik mano, kad pažįsta ji pernelyg gerai ir jis jam atsibosta.
2. XVIII amžiaus santykių samprata.
„Kvailiai iš jų juokiasi, o protingi aiškiai mato, kad jos kaip tik ir yra svertas, padedantis valdyti vyrą ir panaudoti jį siekiant savo tikslų.“ Taip apie moteris savo nuomonę veikale „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ išsako Imanuelis Kantas. „Savo palankumu vyrams moteris siekia būti laisva ir kartu užkariauti visą vyrišką lytį. – Nors šis polinkis, vadinamas koketavimu, ir turi blogą reputaciją, vis dėlto jį galima pateisinti, nes jaunai moteriai visada gresia pavojus likti našle, ir šitai skatina ją savo žavesiu kerėti visus vyrus, pagal turtinę padėtį tinkančius santuokai, kad tuo atveju, jeigu taip atsitiktų, netruktų siekiančių jos rankos.“ Šiuos sakinius būtų galima interpretuoti taip: moterims koketavimo talentas duotas kaip savisaugos instinktas, kad netekusi savo išsilaikymo šaltinio, ji rastų kitą jį pakeičiantį šaltinį. Stebėtina, kad čia neužsimenama apie jausmų pasaulį, meilę, o tik apie tarsi natūraliai duotus instinktus suartėti ar išlikti. „Gamta nori, kad moters būtų ieškoma, dėl to moteris pasirinkdama (pagal savo skonį) neturi būti tokia išranki, kaip vyras, kurį gamta sukūrė grubesnį ir kuris moteriai patinka jau tada, kai parodo tik fizinę savo jėgą bei sugebėjimą ją apginti.“ Ir vėl gi moters ir vyro artumas čia grindžiamas duotais instinktais ir išlikimo principu. Aiškiai pastebima, kad XVIII – XIX amžiuje skirtingų lyčių elgesys dedamas į skirtingų formų rėmus – griežtai apibrėžiama, kas pridera vyrui ar kas neleidžiama moteriai.
Tai ypač pabrėžia šių praėjusių amžių filosofas Artūras Šopenhaueris. Jis savo nuožiūra išskiria, kas tai yra moteriškoji ir vyriškoji garbė: „moteriškoji garbė – tai viešoji nuomonė apie merginą, kad ji nepriklausė jokiam vyrui, o apie vedusią moterį, – kad gyvena ar gyveno vien su savo vyru.“ Tai Šopenhaueris paaiškina taip: garbės susidarymas turėtų garantuoti jai santuoką, kurioje vyras jai garantuotų jos gerbuvį ir viską, ko ji trokštų, o vyras mainais į tai iš moters turėtų gauti tik viena. „Taigi reikėjo nustatyti, kad vyras gautų iš moters tą viena tik su sąlyga, jog jis sutinka rūpintis viskuo, taip pat ir iš tos sąjungos atsirandančiais vaikais: šia nuostata remiasi visa moters gerovė.“ Tai reiškia, kad moteris pasižada būti ištikima vyrui ir suteikti jam palaimos jausmą tik tuo atveju, jei jis pasirinks būtent ją į teisėtas žmonas. Tačiau filosofas teigia, kad tokios sąlygos keliamos dėl moterų galios ir dvasios silpnybių, kad jos dėl savo netobulumo tik taip bando apeiti ir nugalėti vyrų giminę: „.iškils ir stos prieš ją (vyrų giminę) kaip bendrą priešą, kurį reikia nugalėti ir užkariauti, kad turint jį savo rankose būtų galima prieiti ir prie žemiškųjų turtų. Dėl to svarbiausias moterų garbės principas – jokiu būdu nesileisti su vyru į intymius santykius, kad kiekvienas būtų priverstas tuoktis, pasirašyti tam tikros rūšies kapituliaciją; taip visa moterų giminė būtų savimi pasirūpinusi.“ Tačiau bandant pažiūrėti iš kitos pusės į šią situaciją galima suprasti, kodėl filosofas taip manė – kadangi moteris nebuvo pripažįstama kaip galinti protingus sprendimus daryti asmenybė ir neturinti tiek proto galių, kiek vyras, jai nebuvo leidžiama suteikti tokio išsilavinimo, kaip vyrui ir būdama gyvenime viena ji negalėjo viena turėti jokio savo nuosavo pragyvenimo šaltinio ir buvo priversta juo paversti savo vyrą, o kad vyrai nesinaudotų ja be atlygio, kiekviena moteris kaip garantijos reikalaudavo iš sutikto vyro santuokos. Manau, čia išvadą galima padaryti tokią, kad vyrai patys išprovokavo nelaisvų santykių buvimą tarp skirtingų lyčių. Čia dažniausiai meilei nebeužtekdavo nei vietos, nei laiko, nes vien ji nebūtų galėjusi garantuoti išlikimo klausimo.
Išvados
Kol bus žmonės, kol bus vyrai ir moterys, egzistuos ir mistiniai dalykai tarp jų. Niekuomet nebus išsiaiškinta, atsakyta į klausymus kaip ir kodėl, nes kiekviena žmonių karta, era keičia savo požiūrį į viską, ir nors tas požiūris visgi išauga ir yra formuojamas prieš tai egzistavusios kartos, jis vistiek atveria naujų variantų, savo teoremų ir sampratų. Su kiekvienu nauju atsakymų iškyla ir naujų klausymų, dar neišspręstų problemų. Bandymai įrodyti, kas tai yra, vyras ar moteris, ar kuo jie vienas už kitą pranašesni, dažnai subyra į šipulius, kai tie įrodinėtojai praktiškai susiduria su savo aprašyta ir “įrodyta” teorema. Ir nors pastoviai betiksliškai buvo įrodinėjama, kad viena ar kita lytis prastesnė ar bandoma įdiegti, kad moterys sutvertos tik giminei pratęsti,ar kad meilė iš tikrųjų neegzisuoja, galiu įrodyti, kad vieni be kitų negalime gyventi, kad tik vieni dėl kitų kažką sukūrėme, ištobulėjome, kad mes vieni kitiems buvom įkvėpimo ir tikslo gyventi šaltiniais:

“Katulas visus savo kūrinius paskyrė Lesbijai. Antinojas nusiskandino, pamanęs, kad jau nebepatinka Adrijanui. Markas Antonijus dėl Kleopatros atsisakė imperijos. Lanselotas dėl karalienės Gineverės išdavė savo bendražygį ir geriausią draugą, paskui, sąžinės priekaištų kamuojamas, patraukė ieškoti šventojo Gralio. Robinas Hudas pagrobė ledi Marianą. Beatričė Dantę apsaugojo nuo pragaro. Petrarka visus savo kūrinius skyrė Laurai. Abelardas ir Eloiza susirašinėjo visą gyvenimą. Diegas Marsija, supratęs, kad mylimoji pasirinko tėvo trokštamą pretendentą, krito negyvas Teruelyje prie Izabelės Teisingosios kojų. Pamačiusi mirštantį Romeo, Džiuljeta išgėrė taurę nuodų. Melibėja po Kaliksto mirties iššoko pro langą ir užsimušė. Pamaniusi, kad Hamletas jai abejingas, Ofelija nusiskandino. Polofemas savo klajonių metu iki pat mirties giesmėmis šlovino Galatėją. Botičelis įamžinęs savo paveiksluose Simonetos Vespuči grožį beprotiškai ją įsimylėjo. Žana d’Ark ilgus mėnesius tikėjo Felipės Gražuolio meile, nesiliovė dieną naktį verkusi ir galiausiai pasitraukė į vienuolyną. Don Kichotas visus žygius skyrė Dulsinėjai. Donja Ines nusižudė dėl don Žuano ir po mirties sugrįžo pas jį, kad išgelbėtų jo sielą. Garsilasas parašė dešimtis eilėraščių Izabelei de Freirė, nors niekada nebuvo jos palietęs. San Fransiskas de Bordžija po imperatorės Izabelės mirties paliko teisėjo postą. Daugiau nepalietė nė vienos moters. Anglijos karalienė Elžbieta dėl Frensio Dreiko meilės atstūmė karalius ir didikus. Sandokanas kovojo už Marianą, Labuano perlą. Sužinojęs apie Karlotos vedybas, Verteris paleido sau kulką. Po Diotimos mirties Helderlynas atsiskyrė nuo pasaulio, užsidarė bokšte ir niekada nė kojos iš ten neiškėlė. Šešiolikmetis Rembo rašė genialius eilėraščius, tačiau, kai nutrūko ryšiai su Verlenu, nesukūrė daugiau nė eilutės, kalbėjo tik apie įsimylėjėlius ir žlugo kaip poetas. Verlenas bandė nužudyti Rembo. O po to – atsivertė į katalikybę, parašė “Išpažintį” ir pasikeitė visam laikui. Chulianas sorelis netekęs Matildos de Molė palankumo ištvėrė tik du mėnesius. Ana Karenina dėl leitenanto Vronskio meilės paliko net sūnų, o supratusi, kad jo meilė blėsta, puolė po važiuojančiu traukiniu. Kamilė Klodel kraustėsi iš proto dėl Rodeno, kuris nė piršto dėl jos nepajudino.” – iš knygos “Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės”, Lucia Etxebarria.
Naudota literatūra:
 „Istorija“, Biunaras
 „Gyvenimo išminties aforizmai“, Artūras Šopenhaueris
 „Antropologija pragmatiniu požiūriu“, Imanuelis Kantas
 „Menas mylėti“, Ėrichas Fromas
 „Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės“, Lucia Etxebarria

Leave a Comment