VYDŪNO TAKAIS. VYDŪNAS – FILOSOFAS IR MORALISTAS

Turinys

1. Įvadas 1
2. Kelias į filosofiją 2
3. Vydūnas filosofas 4
4. Vydūnas moralistas 6
5. Išvada 8
6. Literatūra 10

Įvadas

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičių kaime netoli Šilutės. Tuo metu šis kraštas priklausė Prūsijai. Vokiečiai Lietuvius niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis, todėl lietuviai buvo nevieningi: dalis jų stengėsi išsaugoti savo protėvių kalbą ir papročius, kiti siekė perimti vokiečių kultūrą.

Labiausiai prie senųjų papročių, prosenelių kalbos buvo prisirišę valstiečiai. Mažas Vilhelmas stebėjo jų buitį, sunkią kovą dėl savo egzistencijos. Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. ,,Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vookiečių, kaip jiems pasireiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis vertais žmonėmis. Iš pradžių nežinojau, kaip tai pradėjus“ – prisipažino vėliau mąstytojas.
1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis.

Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buuvo žadinti tautinę Prūsų savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat ,,kelti garbėn lietuviškumą“, tai yra kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos dvasinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Vydūnas buvo labai talentingas žm

mogus. Jis – ir filosofas, ir poetas, ir dramaturgas, ir muzikas. Vydūno kūrybinis palikimas didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Žymiausi jo grožinės literatūros kūriniai yra trilogija ,,Amžina ugnis“ (1912 – 1913), misterija ,,Prabočių šešėliai“ (1908), tragedija ,,Pasaulio gaisras“ (1922 – 1928), o geriausi filosofiniai traktatai yra ,,Slaptinga žmogaus didybė“ (1907), ,,Mūsų uždavinys“ (1911), ,,Tautos gyvata“ (1920), ,,Sąmonė“ (1936). Mąstytojas, savitai reikšdamas mintis, rengė žodynus, vadovėlius, kūrė įvairių mokslo sričių terminus.
Kelias į filosofiją

Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu, Vydūnas ir susiformavo kaip praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos aktualijas, reeikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Baisiausias jaunojo Vydūno pamatyto šito nutautinimo darinys – morališkai sunykęs žmogus, kuris, praradęs ryšį su amžiais kurta tautos vertybių sistema, netekęs prasmingiausių savo egzistencijos orientyrų, yra tiesiog pasmerktas dvasios skurdui.
Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo koncepcijos, kurios praktinis pr

ritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai. Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus į to paties laikotarpio indų fenomeną – gandizmą.
Filosofiniai ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi. Į tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio mąstytojo prigimties savitumai.
Būsimasis mąstytojas įnyko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo iki krikščioniškais germanų, graikų, romėnų, persų ir kitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnas aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas.
Vydūnas daugiausia ėmė mokytis kaip tik iš senosios indų filosofijos. Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa indų filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos sistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusių idealistinių sistemų – vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos, vaišešikos, budizmo ir džainizmo – koncepcijos nebuvo vienodai artimos. Tačiau indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo.

Giliausias ir labiausiai sugestionavusia pažinimo versmes jaunajam Vydūnui atvėrė Vedos, Upanišados, ,,Bhagavadgyta“. Iš čia paimama, tai, kas sudarys visą Vydūno filosofijos karkasą – būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo sa
ampratą.

Vydūnas filosofas

Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos. Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jis grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis ir pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms.
Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Filosofas norėjo atskleisti žmogaus prigimtį, kurioje įžvelgė daug ,,slėpingumo“. Jam žmogus yra dvilypė – materiali ir dvasinė – būtybė. Vydūno nuomone, žmogaus kūnas yra gamtos dalis, o jo veiksmai priklauso nuo dvasios, arba sąmonės.

Žmoniškumas – pagrindinė Vydūno filosofijos sąvoka ir problema. Kartu tai – ir jo gyvenimo principas, visos elgsenos ir veiklos kelrodė žvaigždė.

Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip sugebame valdyti savo ,,žemesnes jėgas“ (aistras, norus ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus ,,materialėja“, dvasines vertybes aukoja materialioms gėrybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą. Bet tai – laikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio,nes apskritai žmogus kyla nuo gyvuliškumo prie žmogiškumo.

Visa tai, ką jis padarė, žadindamas tautą, kad ji ,,vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro fundamentalų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Taigi jau kiekvienas vydūnizmo komponentas – neeilinis mūsų kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių visuma.
Integruojantis vaidmuo toje harmoningoje visumoje tenka filosofijai, ne

es joje telpa visa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir netgi sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir pan. Įspraustas vien į filosofinius rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų, kaip toks fenomenas, kokį mes įsivaizduojame ir suvokiame.
Filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei” (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos neįprastumą, neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, daugiau literatūrinį negu filosofinį, dėstymo stilių.
Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį, bet ir genetinį artimumą – tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos sluoksnį, kuris vienija visas sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemų ir jos reikšmingiausius paminklus.

Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju novedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius “regesius šviesino”, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantos šaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats.

Kas įeina į per tūkstantmečius susiformavusią socialinę žmogaus prigimtį, Vydūnas, sekdamas vedanta, kildina iš metafiziškai suvokiamo absoliuto. Žmogaus dvasinė esmė – absoliuto, arba dieviškumo, kibirkštis. Tad, žmogus, anot Vydūno, besisolidarizuojančio su indų idealistinėmis filosofijos sistemomis, ypač vedanta, priklauso tiek dvasinei, tiek ir materialiai absoliuto sferoms, yra tarsi šių sferų jungiamoji grandis, ryškus substancijos vieningumo įrodymas.

Remdamasis šia vedantiškąja žmogaus ir būties samprata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Ontologija yra labiausiai su indiškais šaltiniais besisiejanti Vydūno filosofijos dalis.

Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: “Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę”*. Šita “sapnuotoji daugybė” – tai tarsi absoliuto ženklas, iliuzija,kaip aiškinama vedantoje. (Žmonijos kelias. 2 leid. p. 29)

Vydūnas moralistas

Vydūno vien tik kaip moralisto išskirti neįmanoma, jis toks ir nebuvo. Jo moralizmas greičiau buvo kaip žmonių – tautos mokymas ir skatinimas laikytis savo tautos – protėvių papročių ir nenutautėti. Jo manymu, tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei pasauliu. Kai tie ryšiai ima nutrūkti nemažoje tautos dalyje, atsiranda destrukcijos tiek tautos, tiek visos žmonijos kultūros procese. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiškąja empirija. Iš čia – ir jo kultūrinės veiklos patosas, tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas.

Vydūnas kaip moralistas, man asocijuojasi su Vydūnu – mokytoju. Jų abiejų vienintelis tikslas – kelti tautos moralę.

“Žmogui, – moko Vydūnas, – niekas neduoda ir negali būti duodama veltui kaip išmalda. Viską reikia savo pastangomis įsigyti. Žmogus, jeigu tik nori, gali iškopti iš bet kokios ligos. Sek išmintį, ir ji bus vis aiškesnė, reikalingesnė. Paklusk sąžinei – ir ji iš lengvo vis daugiau viršų gaus. Duok meilei vyrauti savo poelgiams prieš kitus, o ne nekantai – ir meilė tavyje vis galingesnė taps, kol pajus su laiku savo sielą esant meile. Mylėk gėles, muziką ir visa, kas gražu Mene ir gamtoje”.

Anot Vydūno, sveiką gyvenimo būdą privalome pradėti kurti nuo savo buto. Gyvenamasis mūsų kampelis turi tapti šventove, kurioje galėtum ne tik numirti, pailsėti, bet ir kilnėti, ugdyti savyje dvasines jėgas.

Vydūnas visur ir visada kėlė dvasios – sielos galią. Bet niekada neniekino ir kūno, sielos namų. Jis mokė savo tautą protingai kūniškai gyventi: kvėpuoti, valgyti, naudoti daiktus. Mylėti, kad dvasia – siela skleistųsi kaip žiedas, o žmogus pajustų, kad jo būtis yra jo paties statomas Šventnamis. Nuo atskiro žmogaus gyvenimo Vydūno mintis kilo iki valstybės, iki valdžios. Dėl daug ko savą tautą jis bandė perspėti, jausdamas, kad nėra nereikšmingų darbų, kad begalinė vienybė viską glaudžia ir jungia. Ta ypatinga visumos pastanga – nuo atskiro žmogaus eiti prie tautos kultūros, valstybės – rodo Vydūno prisiimtą ir atkakliai vykdomą Tautos Mokytojo misiją.

Vydūnas – darnos mokytojas. Jis prabyla šiandien, žadindamas asmens, tautos ir žmonių bendrijos harmonijos elgesį, skatindamas pasikliauti slėpiningąja visatos tvarka, užduodančia žmonijai ir kiekvienam josios nariui vienintelį kelią “iš nežinomos vienybės” į “žinomą”, sugrįžimo Dievybėn, savo dieviškosios esmės atpažinimo kelią.

Teigdamas, jog vertybių hierarchija slypinti ne išorės struktūrose, bet pačiame žmoguje, jis nureikšmino visuomenę skaidančias kultūrines, tikybines, politines sienas, dėjo pagrindus esmingajai tolerancijai.
Vydūnas – laisvės mokytojas, buriantis tautiečius sau – žmonių, sykiu brolijon. Jo dvasios galia pavojinga kiekvienai iškreiptai, žmoniškumą ir laisvę gniuždančiai sistemai. Neatsitiktinai naikino Vydūno knygas naciai, draudė sovietai. Vydūno manymu, ne kiekvienas iš vergovės pasileidęs jau esti laisvas. Dažnas tik pasileidęs ir palieka. Tautos išlikimas, jos laisvė nėra savaiminiai dalykai. Vydūno raginami, nuolat turėtume teirautis: “kuriems galams esame laisvi?”, kokia mūsų laisvės prasmė? Pati laisvė Vydūno suvokta kaip galimybė žmogaus esmei, jo dvasiai – sielai nekliudomai apsireikšti.
Štai tokį galime pamatyti Vydūną kaip moralistą, besistengiantį savo išmintimi apšviesti žmones ir raginantį kuo didesnį dėmesį skirti dorovei. Kad ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai laisvėtų žmogus. Su filosofinėmis žiniomis ir kūrybingu protu Vydūnas mokė ir aiškino žmonėms jų klaidas, vildamas nors kiek “pataisyti” tautą, kad ateities kartos neišeitų iš tautos rėmų.

Išvados

Išanalizavę Vydūno gyvenimą, jo veiklą tautos labui, mes galėjome suprasti koks iš tikrųjų buvo dydis žmogus Vilhelmas Storosta – Vydūnas.

Jis išskirtinė asmenybė, kurią jau nuo pat jaunystės kamavo susiklosčiusios tautos problemos. Vaikystėje įskiepytas religingumas Vydūnui neleido atmestinai žiūrėti į nutautėti baigiančius lietuvius. Tačiau galėtume iškelti klausimą, koks būtų buvęs Vilhelmas Storosta, jei būtų gyvenęs kitame laikotarpyje, kas žino kokia jo būtų buvusi tada veikla. Todėl galime daryti išvadą, kad būtent sunkus to meto priespaudos laikotarpis nulėmė tolesnę Vydūno veiklą.
Norėdamas būti kuo arčiau tautos, Vydūnas pasirinko mokytojo specialybę. Jis manė taip priartėsiąs prie tautos ir ją kamuojančių problemų. Vydūno jaunystėje buvo daugiau “nežinojimų negu žinojimų”.

Atsakymų į kylančius klausimus Vydūnas ieškojo visur. Klausėsi vokiečių filosofų minčių, susipažino su teosofijos idėjomis, kurios jam padėjo sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai. Tačiau galime tvirtinti, kad daugiausia atsakymų jis atrado būtent filosofijoje. Kaip filosofo, jo kelias nebuvo lengvas. Jis buvo pilnas ieškojimų, artimų jo suformuotai ideologijai. Tyrinėdamas ir tobulėdamas Vydūnas stengėsi iš gyvenimo imti tai, kas jo manymu, duoda naudą ne tiek jam, kiek “jo” tautai. Indų filosofija buvo kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Mąstytojas ne tiek dėstė savo filosofinę sistemą, kiek stengėsi jos išmokyti. Šiuo požiūriu jis artimas indų moralistams, iš kurių ir perėmė problematiką bei terminiją. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti už savo teises nenaudojant prievartos. Vydūnas manė, kad indams išsaugoti savo kultūrą padėjo jų filosofija ir religija. Mąstytojas tikėjo, jog ilgaamžė indų kultūra esanti gyvybingiausia todėl, kad teisingiausia. Jis, priešindamas indus ir lietuvius, kėlė klausimus, ar pastarieji, kurie taip pat nepajėgūs priešintis savo kaimynams, išnyksią; kaip galima juos išgelbėti ir t.t. Vydūnas manė, padėti gali tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė už savo veiksmus. Juk niekas negali uždrausti žmogui mąstyti, dvasiškai tobulėti, išsižadėti ryšio su savo tauta.

Kaip jau pastebėjome, svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Žmogus mąstytoją domino todėl, kad tai yra jo nuomone, labai įdomi ir paslaptinga būtybė. Jo manymu svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis sąmonėjimas. Savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė, stovi aukščiau už visus kitus žmogaus gyvenimo dalykus. Mąstytojas matė, kad žmogus turėdamas ne tik kūną ir protą, neatsispiriąs ir įvairiems malonumams, madoms. Jis stengėsi savo pasisakymuose paaiškinti žmonijai, kad išorinės gėrybės nesuteiks žmonėms laisvės. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinių vertybių. Tai, mąstytojo nuomone, padėtų nepasiduoti išorės jėgoms. Vydūnas tikėjo, kad žmogaus protas ir atsakomybės jausmas sustabdys griaunančiųjų jėgų veikimą. Mąstytojas teigė, jog “vis labiau juntamas laisvės ilgesys, ir ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisų tautų laisvės. Tas ilgesys, kaip niekad apėmė visą žmoniją. Nors ir buvo prisirišimas prie išgyvenimo ir pojūčių pasaulio,vis dėlto atgijo slaptas žmogiškumo jausmas. Jau pastebima nuojauta, kas yra laisvė. Žmogaus esmė darosi ryškesnė. O tikroji laisvė ir yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės išreiškimas.
Mano nuomone, kad išanalizavę Vydūno gyvenimą ir jo veiklą kaip filosofo ir moralisto, galime atsakyti koks klausimas kamavo Vydūną visą gyvenimą – tai laisvės problema. Šie ieškojimai sutvirtino ir suformulavo dabartinį ir esamą mūsų atmintyje išlikusį Vydūno charakterį.

Leave a Comment