Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………….. 1Biografija ……………………………………………………………………………………… 2Tautos žadintojas ………………………………………………………………………….. 4Sveikos gyvensenos pavyzdys …………………………………………………………. 7Gimtosios kalbos svarba ………………………………………………………………… 10Išvados …………………………………………………………………………………………. 12Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………….. 13ĮVADASVilhelmas Storosta, daugeliui turbūt, visiškai nieko nereiškianti asmenybė. Tačiau giliau pasidomėję, sužinotume, kad tai viena iškiliausių, bei įtakingiausių XX a. pirmosios puses Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybė. Tai tas pats Vydūnas – dramaturgas, publicistas, filosofas, kurio neįkainuojamais kūriniais galime didžiuotis. Vydūnas – tik slapyvardis, ir turbūt nesuklysiu teigdamas, jog šis vardas yra daug labiau girdėtas, nei jo tikrasis vardas, bei pavardė. Šis žmogus – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Galima paprasčiausiai sakyti, kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta. Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.
Ir visgi, kokia gi ta Vydūno reikšmė lietuvių tautai, jos savimonės kėlimui? Kokias vertybes jis skatino saugoti? Ko mes patys is to galėtume pasimokyti? Į šiuos klausimus ir pabandysime atsakyti, vėl prisimindami jo požiūrį į gyvenimą, bei jo pastangas siekiant kuo stipresnės tautos, geresnio, kartu ir tobulesnio paties individo. Taip pasistengsime, bent iš dalies įvertinti Vydūno įtaką to meto Lietuvos kultūriniame, bei šių dienų gyvenime. BIOGRAFIJATam kad galėtume aiškiau suprasti patį Vydūną, pradėsime nuo trumpos jo biografijos. Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė jis 1868 m. Kovo 22 d. Jonaičių kaime netoli Šilutės. Augo rašytojas gausioje šeimoje (tėvai, dvi dukterys ir šeši sūnūs). Tėvas Ansis Storosta buvo pradžios mokyklos mokytojas, skatinęs Vilhelmą rimtai žiūrėti į mokslą.Tada šis kraštas priklausė Prusijai. Kaip žinome iš istorijos, visai neseniai buvo pasibaigę didieji sukilimai ir daugelis dar tebegyveno patriotinėmis nuotaikomis. Tos nuotaikos, tėvo asmenybė, bei egzistencinės kovos įtakojo ir mažojo Vilhelmo savimonę. Tais laikais Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis. Labiausiai prie senųjų papročių, prosenelių kalbos buvo prisirišę valstiečiai. Vilhelmas stebėjo jų buitį, sunkią kovą dėl savo egzistensijos. Dar ir pačioje jaunystėje troško būti naudingas savo kraštui. „Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems reiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš pradžių nežinojau, kaip tai pradėjus“, – prisipažino vėliau mąstytojas.Vilhelmas baiminosi dėl savo tautos likimo, stiprėjančios germanizacijos. Ypač jo jautrią sielą užgaudavo savo tautos, praeities išsižadėjimas. „Matau, – rašė jis, – kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais – protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios – sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėjau supratimą sužadinti, kad to nepadarytų. Pats lietuviškumo išlaikymas yra antros eilės dalykas. Jis yra forma. O man rūpi esmė. Ir aš noriu dirbti ne kelių žmonių, bet dvasiniam visos tautos labui.“ Taigi šiam tikslui pasiekti jaunuolis, pasirinko tėvo profesiją. 1883 m. Vilhelmas Storosta įstojo į Pilkalnio parengiamąją mokyklą, o 1885 m. – į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 m. paskiriamas mokytojauti į Kintus ( Šilutės raj. ), čia jis mokytojavo iki 1892 m. O iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos ( iš tėvo paveldėjo džiovą ), todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus ( 1912 m. ), buvo išleistas į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 – 1923 m. Pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924 – 1927 m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje. Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo ( 1896 – 1898 ), Halės ( 1899 ), Leipcigo ( 1900 – 1902 ), o po 1912m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo. 1946 m. rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipės kunigaikštystės centrą Detmoldą. Čia prabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutinieji septyneri gyvenimo metai. Susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85 – mečio. Palaidotas Senosiose Detmoldo kapinėse.TAUTOS ŽADINTOJAS
Pradėsime nuo to, kad tauta Vydūno kūrybos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos, kurią mąstytojas sprendė, išeidamas iš vedantos filosofijos dvasia traktuojamo panteizmo, t.y. panenteizmo, pozicijų. Kiti su socialiniu gyvenimu susiję klausimai mąstytojui yra reikšmingi tiek, kiek išplaukia iš „sąmazgos ž…mogaus su tauta ir žmonija ir su visa visuma”. Išskirtinį dėmesį tautai kėlė paties mąstytojo iš gyvenimo empirijos nustatytas ryšis tarp tautiškumo ir žmogaus dorovinio tvirtumo. Savo akimis jis matė, kaip nutaustantieji jo tėvynainiai – Rytų Prūsijos lietuviai smunka morališkai, kaip menkėja jų žmoniškumo galia. „Mačiau, kaip žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais – protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios – sielos tarpimą”, – rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų. Tokie tėvynainių nutautinimo padariniai labiausiai vertė mąstytoją gilintis į tautiškumo esmę bei jo reikšmę žmogaus dvasinei raidai. Po tokio gilinimosi jis prieis prie išvados, kad „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin”.
Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Svarbiausi jo kultūrinės veiklos tikslai buvo kelti iš dulkių tautinę Prūsų lietuvių savimonę, bei savigarbą, jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Svarbiausia, anot Vydūno – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą, bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save. Jis teigia, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Sąmonėjimas žmonijai galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas. Individas privalo siekti vienybės su žmonija. Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą. Jo nuomone, vergiant kitus, „nesąmonėjama sau“. Vydūnas apgailestaudamas konstatavo, jog dėl nevienodo sugebėjimo įveikti savo prigimties aistras ne visi suvokia savo žmogiškąją esmę. Tačiau mąstytojas buvo kupinas optimizmo. Jis tikėjo, jog dar kartą gimęs, individas bus tobulesnis.Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos, artimos senoviškiems misterijų ir moralitė žanrams. Pirmuosiuose savo darbuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau ėmėsi analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio žmogiškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ ( 1911 – 1914 ), „Naujovė“ ( 1915 ), „Darbymetis“ ( 1921 1925 ), – gausybėje filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.Vydūno siekis skatinti žmones turėti kuo tvirtesnę savo nuomonę, jo meilė tautai, bei tos meilės kaip vienos iš svarbiausių vertybių aukštinimas, atsispindi ir filosofinėse mintyse, bei pamąstymuose. Jo įsitikinimu, žmogiškumas priklauso nuo to, kaip ir kiek, sugebame valdyti savo “žemesnes jėgas” (aistras, norus ir t.t.). nepajėgdamas to padaryti žmogus materialėja, tuo pačiu prarasdamas žmogiškumą. Bet tai laikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio, nes apkritai žmogus kyla nuo gyvuliškojo prie žmogiškojo. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis jo sąmonėjimas. Savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus.Žmogus iš kitų gyvų būtybių išsis…kiria tuo, kad jo santykį su pasauliu lemia pažinimas. Gebėjimas pažinti – viena iš esmingiausių žmogaus savybių. Žmogus turėdamas ne tik protą, bet ir kūną, neatsispiria įvairiems malonumams, todėl jis tapęs savo nuotaikų vergu, pradeda žlugti. Tada žmogus tampa abejingas dvasiniam gyvenimui, o didžiausia vertybė jam – daiktas. Žmonės trokšdami vis daugiau daiktų susvetimėja. Tačiau daiktų troškulys žadina kūrybines žmonių jėgas. Be jų nebūtų sukurta civilizacija, kuri yra žmonijos laimė ir nelaimė, nes žmonija kurdama vertingus daiktus išlaisvino kūrybines galias, kurios gali nuvesti ją į pražūtį. Vis dėlto žmogaus protas ir atsakomybės jausmas turi sustabdyti griaunančių jėgų veiksmą. Bet to nepajėgs padaryti žmogus be laisvės. O laisvės ilgesys vis labiau juntamas. Tikroji laivė yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės išreiškimas.Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Todėl kiekviena tauta yra vienodai artima ir reikšminga žmonijos narė. Vydūnas siūlė tautoms lenktyniauti, siekti aukštesnės kultūros ir smerkė smurtą bei prievartą tarp tautų. Mąstytojas teigė, jog „vis labiau juntamas laisvės ilgesys“, ir ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisų tautų laisvės. Tas ilgesys kaip niekad apėmė visą žmoniją. Nors ir buvo prisirišimas prie išgyvenimo ir pojūčių pasaulio, vis dėlto atgijo slaptas žmogiškumo jausmas. Jau pastebima nuojauta, kas yra laisvė. Žmogaus esmė darosi ryškesnė. O tikroji laisvė ir yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės ,,išreiškimas“. Kaip įvertinimą už nuopelnus, 1928m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m. – Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net Nobelio premijai.Viliaus Storostos palikimas daugiau nei šešios dešimtys kūrinių. Tai grožinės, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinės knygos, jo paties prirašyti ir leisti žurnalų komplektai, filosofiniai, literatūros kritikos, publicistiniai straipsniai Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje. Rašytojo kūryba ne tik atspindi senųjų laikų Lietuvos gyvenimą. Vydūno ištobulintas filosofinis žvilgsnis kuo puikiausiai tinka ir šiandieninei Lietuvai. Skubantiems žmonėms vis dažniau pamirštantiems ieškoti to kas iš tiesų svarbu, o ne bėgti lyg pelėms uždarame rate.SVEIKOS GYVENSENOS PAVYZDYSDar viena Vydūno – kaip tautos stiprintojo kryptis, buvo sveikatos saugojimo ir stiprinimo, sveiko gyvenimo būdo propagavimas Lietuvoje. Kaip bebūtų keista, sveiko gyvenimo būdo propaguotoju Vydūnas tapo visai ne iš profesinio pašaukimo. Pirmiausia jis nebuvo nei gydytojas, nei fizinės kultūros specialistas, t.y. nebuvo tas, iš kurios profesinė pareiga reikalautų minėtais dalykais rūpintis. Rašytojo ir filosofo darbas, nei anais laikais neorientavo, nei dabar ypatingai neorientuoja kreipti didesnį dėmesį sveikatos dalykams. Šių profesijų žmonės tiems dalykams paprastai būna abejingi ir dažnai savo fizines galias, o su jomis ir psichiką alinte nualina, todėl, palyginti, anksti paliegsta, netenka tiek gyvenimo, tiek kūrybos džiaugsmo. Tiesa, kai kurie kūrybinių profesijų žmonės savo negalią, bei vidinę disharmoniją eksploatuoja, kaip įkvėpimo šaltinį, kartais netgi pasiekia tam tikrų laimėjimų. Apie tokius žmones sakoma, kad jie sudega kūrybos ugnyje, kad vardan tos kūrybos paaukojo savo asmeninius gyvenimus. Vydūną nuo prigimimo irgi lydėjo sunki dalia. Iš tėvo paveldėjo pražūtingąją džiovą ir nuo pat mažumės buvo kandidatas į mirtininkus. Toji negalia buvo viena iš reikšmingųjų aplinkybių, suformavusių Vydūną kaip savitą mąstytoją ir rašytoją. Tačiau Vydūnas netapo tos negalios kankiniu ir ne joje ieškojo įkvėpimo. Su juo atsitiko priešingai – būtent įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jis tapo dvasios milžinu, sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju.Vydūno sveikatos filosofija yra viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių, nors ne vardan jos jis daugiausiai triūsė. Ji gimė kaip apibendrinimas to patyrimo, kurį, kaip jau minėjome, Vydūnas įgijo pirmiausia rūpindamasis savo sveikatos pataisymu. „Parodau šiuo veikalu maždaug tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti”, – rašoma įvadinėse „Sveikatos, jaunumos, grožės” pastabose. Pačią sveikatą mąstytojas traktavo ne kaip privatų buitinį reikalą, o kaip reikšmingą kultūros dalį, kaip vieną iš esminių žmogaus būties vertybių. Žmogaus raiška ir jos esmė pasaulyje vertė mąstytoją paaiškinti ne tik sveiktata, bet ir tėvynainių kova už savo, kaip tautos dalies, išlikimą ir tolesnį kultūrinį vystymąsi. Filosofiškai pagrįsdamas tos kovos principus, Vydūnas į primą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą. Jei tautoje dvasiškai silpsta, doroviškai smunka žmogus, jos išlikimo šansai menki. Ir atvirkščiai: žmogaus dvasinė tvirtybė, dorovinis tvirtumas patikimiausiai gali apsaugoti tautą nuo bet kokio pavergimo, nuo bet kokio svetimos valios diktato. Doroviškai stipri, dvasinga tauta pajėgi ne tik išlikti nepalankiausiomis sąlygomis, bet ir nusimesti išorinės vergovės pančius. Šiais postulatais, ir jų pagrindimo būdu mūsų mąstytojas buvo labai artimas didžiajam indų tautos sūnui Mahatmai Gandžiui, kuris šiuos postulatus ne tik teoriškai pagrindė, bet ir kuo sėkmingiausiai įdiegė į praktiką, pademonstravo, koks galingas užtaisas juose slypi. Toji pati galia potencialiai slypėjo ir dabar, aišku, tebeslypi ir Vydūno filosofijos dvasiniame užtaise. Tačiau tuo užtaisu taip ryžtingai nepasinaudojo mūsų tauta, kaip tai padarė indai su savo dvasios vado sukurta neprievartinio priešinimosi taktika. Didžiąja dalimi Vydūno galia taip ir liko nepanaudotų potencijų arsenale. Gal būt, toji potenciali galia tebelaukia palankiausio ir būtiniausio momento jai pasireikšti. Tasai momentas, reikia manyti, gana greitai visu ryškumu atsiskleis tolesniame mūsų tautos laisvėjimo kelyje. Tačiau dalis tų potencijų vis dėlto buvo aktualizuota, įkūnyta paties Vydūno praktinėje veikloje ir gyvenimo principuose.Vydūno sveikatos filosofija žmogų labiausiai orientuoja kreiptis į patį autoritetingiausią gydytoją ir patikimiausią sveikatos saugotoją – dvasinį pradą pačiame savyje. Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pasiekti darnos psichikos reišk…inių pasaulyje, sąlygoti produktyvų ir šviesų minčių darbą. Toji dvasia ir yra patsai žmogus, jo esmingasis aš, o visa kita – to esmingojo aš pasireiškimo priemonės. Dvasią, Vydūno aiškinimu, dar galima apibūdinti kaip šeimininką, o kūną, gyvybę, psichiką, mintis – kaip tarnus jo valiai vykdyti. Aišku, kad viskas priklauso nuo šeimininko galios bei valios, nuo jo pajėgumo tinkamai vadovauti tarnams, o taip pat nuo sugebėjimo jais rūpintis, su jais sugyventi. Sveikatos sampratos pagrindan Vydūnas deda visų žmoguje veikiančių galių hierarchiją ir harmoniją. Tos hierarchijos ir harmonijos pažeidimas, arba disharmonija, yra esmingiausioji nesveikatos, arba ligos, priežastis.Vydūno sveikatos filosofijos devizas yra ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta. Liga mąstytojo yra traktuojama, kaip paties žmogaus neteisingos gyvensenos padarinys, kaip anomalija, kurios priežastis – tikrųjų gyvenimo dėsnių, harmoningo ryšio tarp gamtiškųjų ir dvasios galių pažeidimas. Tų dėsnių nuoseklus laikymasis – pati geriausia ir patikimiausia profilaktika. Į ją didžiausiąja dalimi turi būti orientuota medicina, kiekvieno gydytojo veikla. Taip orientuotai medicinai savaime mažiau bereikės kovoti su ligomis, nes tada mažiau bebus jų aukų, žmonės bus atsparesni, mažiau sirgs. Pats Vydūnas, „Sveikatoje, jaunume, grožėje” pirmiausia paaiškinęs gamtiškųjų ir dvasios galių harmoniją kaip sveikatos pagrindą, pateikia ir praktinius patarimus, kaip tą harmoniją išlaikyti, kaip nenukrypti nuo sveikos gyvensenos principų, kaip geriausiai galima kuo ilgiau išlikti sveikam, jaunam ir gražiam.Kalbėdamas apie kūno priežiūrą, mąstytojas ypač akcentuoja kvėpavimo reikšmę, parodo, kokia kvėpavimo rūšis kokiais atvejais tinkamiausia. Kvėpavimą liečiančios rekomendacijos didžiąja dalimi grįstos jogos filosofija ir praktika. Kaip ir jogos filosofijoje, kvėpavimas Vydūno aiškinimuose traktuojamas kaip procesas, kurio metu organizmas pasikrauna kosmine gyvybine energija – prana. Mąstytojo žodžiais tariant, kvėpavimu „kūnas lyg semte semia iš gyvybės jūrų sau gyvybės ir tąja gaivina savo ir mažiausias daleles”. Praktiškai išbandžius Vydūno siūlomas kvėpavimo rekomendacijas, tokio teiginio teisingumu nekyla abejonių.Vydūno sveikatos idėjos, įeinančios į jojo žmogaus dvasinio tobulėjimo sampratą, yra nepaprastai patrauklios ir sugestyvios, nors ir ne taip lengvai realizuojamos, reikalaujančios nemažų pastangų ir valios, tačiau būtent jos, tos idėjos, turėtų užvaldyti mūsų sąmonę, turėtų esmingai atsiliepti mūsų elgsenai ir gyvensenai. Jeigu per stebuklą taip atsitiktų su kiekvienu iš mūsų ir visa mūsų tauta, pamažu pamirštume daugelį šiandien mus kamuojančių ir atrodančių neišvengiamų bėdų, nebereikėtų su siaubu galvoti apie laukiamas dar baisesnes nelaimes, nuo kurių žmonija nėra dar radusi išsigelbėjimo.GIMTOSIOS KALBOS SVARBADaug pamokančios, bei išsakančios yra Vydūno mintys apie gimtąja kalbą ir jos svarbą tautiškumui. Šiomis mintimis, kaip dauguma savo kūrinių, rašytojas stengiasi kelti tautiečių dvasiškumą, bei kaip įmanoma puoselėti gimtąją kalbą. Jo nuomone, tautiškumas žmogui tenka su jo kūno sandaros ypatumais, su gyvybės galią turinčiu krauju, su psichikos ir protavimo specifiniais bruožais, todėl tautiškumo atspalvį neišvengiamai turi visa žmonijos raiška. Ypatinga žmogaus raiškos priemonė yra kalba – „garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių”. Vydūnas savo samprotavimuose pabrėžia ne tiek komunikatyvinę kalbos funkciją (jos, aišku, neneigdamas), kiek jos svarbą žmogaus ir tautos kūrybiniam atsiskleidimui, dvasiniam tobulėjimui. Tautų kalbos esančios ne mechaniškai išmokstamų garsų, sąvokų ar gramatinių konstrukcijų rinkiniai, iš kurių būtų galima patinkančius pasirinkti, vieną pakeisti kitu ar keliais vienodai sėkmingai naudotis. Kalba yra išaugusi iš pačios žmogaus esmės, yra prigimta jo esybės dalis, ir tik ją vartodamas jis tegali dvasiškai tarpti. Gimdamas jam skirtoje tautoje, žmogus iš jos gauna viską, ko reikia jo gyvenimui ir raiškai, kalbą – irgi. Savo ruožtu kalbos ypatybės yra tiesiogiai išaugusios iš ja kalbančios tautos ypatybių. Kitaip tariant, kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys, jos sudedamoji dalis. Žmogus, gimtąją kalbą pakeitęs kita, tą sudedamąją dalį tarsi pašalina ir vietoj jos ima naudotis svetimkūniu, protezu. Su visu organizmu jo esmingai suderinti, aišku, neįmanoma. Išmokta svetima kalba žmogui suteikia tikrų galimybių, natūralių sąlygų gyvai dvasiškai reikštis ir augti. Jas suteikia tik gimtoji kalba, nes ją „vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs”. Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje. Jis logiškai eina iš filosofinės Vydūno būties sampratos. Ir ne tik iš jos. Prie išvados, kad žmogus, išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir papročių, tampa dvasios luošiu, Vydūnas priėjo dar vaikystėje, stebėdamas nutautusių savo tėvynainių gyvenimą.Pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą, Vydūnas daug dėmesio skyrė kultūrinei pačios kalbos misijai, jos reikšmei dvasiniam žmogaus gyvenimui. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas. Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis reikš jų verta, turininga, raiškia, įtaigia, taisyklinga kalba. Ja jis taurinančiai veiks kitus. Ir atvirkščiai: menką žmogaus dvasinę brandą pirmiausia irgi parodo jo kalba. Kalba, anot mąstytojo, „tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia”. Todėl ir kalbos kultūros ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su paties žmogaus tobulėjimu, vidaus galių stiprinimu. Tačiau ir pati kalba, būdama sukaupusi tautos dvasinę patirtį, yra galinga priemonė ir stimulas ugdyti žmogų, turtinti jo vidinę kultūrą. Tokią taurinančią galią turinti lietuvių kalba, kuri senovėje išreiškusi „aiškią žmoniškumo šviesą”, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“. Tai, beje, rodąs ir lietuvių kalbos artumas sanskritui, kuriuo esanti išreikšta giliausioji žmonijos išmintis. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai”.IŠVADOS1. Sąmonėjimas žmonijai galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas. Individas privalo siekti vienybės su žmonija. Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis …jo sąmonėjimas. Savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus.
2. Tikroji laisvė ir yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės ,,išreiškimas“. 3. Doroviškai stipri, dvasinga tauta pajėgi ne tik išlikti nepalankiausiomis sąlygomis, bet ir nusimesti išorinės vergovės pančius.4. Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgų kūnui, tinkamai sureguliuoti gyvybinius procesus jame, pasiekti darnos psichikos reiškinių pasaulyje, sąlygoti produktyvų ir šviesų minčių darbą. Toji dvasia ir yra patsai žmogus, jo esmingasis aš, o visa kita – to esmingojo aš pasireiškimo priemonės.5. Vydūno sveikatos filosofijos devizas yra ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta.6. Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje.7. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas.8. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai”.9. Tokie yra bendriausi Vydūno filosofijos bruožai, bei svarbiausi gyvenimo tikslai skirti lietuvių tautai, jos tautiškumui ir kultūrai. Žinoma, norėdami daugiau sužinoti apie Vydūną, turėtume perskaityti jo veikalus, kurie atskleis visą tos filosofijos subtilumą. Reikia manyti, kad patekę į šiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kurią pats autorius jiems skyrė – „tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“. Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimo klodą, bet ir tautą ugdančias žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą.Literatūros sąrašas1. Genzelis B. Esė apie mąstytojus. Vilnius. 1986. 176 p.2. Pranas Antalkis. Nepažįstamas Vydūnas. Žaliojo svirno svečiai. Vilnius, 1991 272 p.3. Vydūnas. Raštai. I. Vilnius,. 1990. 568 p.4. Vydūnas. Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai. Kaunas,. 1991. 222 p.5. www.straipsniai.lt 6. www.vyduno.draugija.com