LR ir ES gyventojų vartojimo struktūros skirtumai

Įvadas

Lietuva 2004 m. gegužės 1 d. buvo priimta į Europos Sąjungą, kurios svarbiausios funkcijos yra bendrosios rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos (nors kai kurios šalys išlaikė savo valiutą), bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos, palaikymas.
Nuo to laiko, kai Lietuva yra sąjungos narė, jai iš ES buvo suteikta didžiulė parama. Jos tikslas padėti Lietuvai, bei visam jos ūkiui bent kiek priartėti prie kitų sąjungos šalių lygio. Ši parama yra ženkliai juntama. Atrodytų pastaruoju metu gyvenimas Lietuvoje tik gerėja: BVVP kiekvienais metais vis labiau išauga, įmonės pasiekia didesnius pelnus, minimalus darbo užmokestis, taipogi po truputį auga. Tačiau įvairių produktų, bei prekių kainos nė nesiruošia mažėti. Tai ženkliai atsiliepia gyventojų vartojimo struktūrai, bei pragyvenimo lygiui, kuris smarkiai skiriasi nuo ES vidurkio. Taigi ir bandysime išsamiau apžvelgti šiuos vartojimo skirtumus ES ir Lietuvos respublikoje. Taip pat pabandysime paaiškinti priežastis, kurios ir įtakoja šiuos skirtumus.

Vartojimo struktūra
Norėdami tiksliau įvertinti Lietuvos ir Europos Sąjungos gyventojų vartojimo struktūros skirtumus, pirmiausia panagrinėsime minimalių atlyginimų dydžius, kurie laabiausiai ir įtakoja vartojimo struktūrą. Kaip matome lentelėje (lent. Nr.1), didžiausias minimalus darbo užmokestis yra Liuksemburge, Nyderlanduose, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, bei Airijoje. Ten jis svyruoja nuo 1183 iki 1467 eurų per mėnesį. Kitoje valstybėse, tokiose kaip Portugalija, Slovėnija, Malta, Ispanija ir Gr

raikija minimalus uždarbis yra nuo 437 iki 668 eurų per mėnesį. Mažiausias minimalus atlyginimas yra neseniai į Europos Sąjungą priimtose valstybėse, bei valstybėse pretendentėse į Europos Sąjungą, tai – Rumunija, Bulgarija, Latvija, Slovakija, Estija, Lenkija, Vengrija, Čekija, Turkija ir žinoma Lietuva. Taigi, būtent tarp valstybių, kurių minimalus atlyginimas yra didžiausias ir tarp valstybių, kur jis vos tesiekia kelis šimtus eurų, juntami žymiausi skirtumai ir pačioje vartojimo struktūroje. Nuo liepos 1d. minimalus atlyginimas bus 600 litų, o ne 550 litų kaip anksčiau. Taigi nežymiai turėtų pasikeiasti ir vartojimo struktūra.
Lentelėje (lent. Nr.2), pateikiama namų ūkio vartojimo struktūra ES valstybėse 2004 metais. Kaip matome būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, bei kitam kurui, ES valstybėse tenka didžiausia dalis pajamų, tačiau Lietuvoje net 31,8% pajamų keliauja maisto, bei nealkoholinių gėrimų produktams. Panašūs rodikliai maisto produktų srrityje ir kitose, mažiau išsivysčiusiose šalyse – Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Maltoje ir Slovakijoje, kur šis skaičius žymiai skiriasi nuo ES senbuvių. Visų 25 ES narių vidurkis tenkantis maisto produktams tėra 12,7%, tai beveik tris kartus mažiau, nei Lietuvoje. Turbūt tokį skirtumą būtų galima paaiškinti tuo, kad duomenys yra pateikti procentais. Manyčiau, kad maisto suvartojimo kiekis Lietuvoje neturėtų labai skirtis nuo kitų valstybių. Kadangi minimalus atlyginimas Lietuvoje žymiai mažesnis už ES vidurkį, tai ir pajamų dalis išleidžiama maistui yra žymiai didesnė.

Lietuva galėtų pasigirti be
ent tuo, kad pajamų kiekis skiriamas būsto išlaikymui, bei kultūrai ir poilsiui, yra mažesni nei ES vidurkis. Lietuvoje atitinkamai yra 15,8% ir 7.8%, ES – 21.4% ir 9,6%. Transporto, drabužių ir avalynės išlaidos yra panašios visose šalyse. Lietuvoje jos siekia 16,6% ir 7,4%, ES – 13,4% ir 6,0%.
Tačiau dar nepaminėjome skirtumų tarp miesto ir kaimo, bei pensinio amžiaus žmonių vartojimo struktūros. Jos šiek tiek skiriasi nuo šalies vidurkių. Tam įtakos turi ir disponuojamų pajamų skirtumai. 2005 m. namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai rodo, kad namų ūkių disponuojamos pajamos (piniginės ir naturinės), skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, buvo 580 litu per mėnesį. Piniginės pajamos sudarė 514 litų, t. y. 89 procentus visų disponuojamų pajamų. Likusi dalis – pajamos natūra. Visos disponuojamos pajamos 2005 m., palyginti su 2004 m., padidėjo 16,9 procento. Kadangi vartojimo kainos per metus padidėjo 2,7 procento, realiosios pajamos padidėjo 13,8 procento. Piniginės disponuojamos pajamos, palyginti su 2004 m., padidėjo 20,6 procento.
Miestiečių disponuojamos pajamos 2005 m. buvo 636 litai vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimo gyventojų – 467 litai. Palyginti su praėjusiais metais, miestiecių disponuojamos pajamos padidėjo 17,8 procento, kaimo gyventojų – 14,7 procento. Didžiausią įtaka disponuojamų pajamų augimui tiek mieste, tiek ir kaime turėjo samdomojo darbo pajamų didėjimas. Kiti svarbūs veiksniai – socialinių išmokų augimas miesto namų ūkiuose ir žemės ūkio pajamų augimas kaime. Pagrindinis disponuojamų pajamų šaltinis – darbo pajamos, t. y. darbo užmokestis ir nesamdomojo da
arbo pajamos. Tyrimo duomenimis, darbo pajamos sudarė 70 procentu visų disponuojamų pajamų, socialinės išmokos (įvairios pensijos, pašalpos) – 23 procentus, vadinamosios kitos pajamos (stipendijos, alimentai, giminių parama, laimėjimai loterijose ir pan.) – 7 procentus.

Norint tiksliau nustatyti vartojimo stuktūrą Lietuvoje, išsamiau panagrinėsime vartojimo išlaidas, kurios, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, 2005 m. buvo 578 litai per mėnesį. Piniginės išlaidos sudarė 513 litu, t. y. 89 procentus visų vartojimo išlaidų. Palyginti su 2004 m., vartojimo išlaidos padidėjo 12,9 procento, arba 66 litais. Trečdalį šios sumos sudarė padidėjusios išlaidos maisto produktams, kavinių ir restoranų paslaugoms. Kas ir atsispindi vartojimo struktūroje.
Palyginimui, miestiečių vidutinės mėnesio vartojimo išlaidos buvo 644 litai, iš jų 603 litai – piniginės išlaidos, kaimo gyventojų vartojimo išlaidos atitinkamai buvo 446 ir 333 litai.
Tiriamieji namų ūkiai 2005 m. maistui (neskaičiuojant išlaidų valgyklose, kavinėse, restoranuose) skyrė 37 procentus visų vartojimo išlaidų. Piniginės išlaidos maistui sudarė 31 procentą jų piniginių vartojimo išlaidų.
Piniginės vartojimo išlaidos būstui, kurui ir energijai sudarė 69 litus vienam namų ūkio nariui per mėnesį: mieste – 83 litus, kaime – 41 litą (atitinkamai 14% ir 12% ju piniginių vartojimo išlaidų).
Sugrupavus apklaustų namų ūkiu narius pagal vartojimo išlaidų lygį pasirodė, kad dešimties procentu turtingiausiųjų vartojimo išlaidos buvo 8,4 karto didesnės, nei dešimties procentų skurdžiausiųjų. Palyginti su 2004 m., šis skirtumas padidėjo (2004 m. vartojimo išlaidos skyrėsi 8 kartus). Išlaidos maistui skyrėsi 3,2 karto, nors skurdžiausias dešimtadalis maistui skyrė 60 procentų visų vartojimo išlaidų (turtingiausias –

22%).

Lentelėse Nr.4 ir Nr.5 pateikti tikslesni duomenys.

Dabar pažvelgsime į atskirų Lietuvos apskričių vartojimo struktūrą (lent. Nr.6). Čia įdomu yra tai, kad dižiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų vartojimo struktūros dalis yra gerokai mažesnė, nei kitose apskrityse. Tai lyg ir atspindi vartojimo struktūros skirtumus tarp išsivysčiusių, bei mažiau išsivysčiusių ES valstybių, lygiai taip pat, kaip ir tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir kitų apskričių.

Išvados

Taigi didžiausi vartojimo struktūros skirtumai tarp Lietuvos ir ES vidurkio yra maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų srityje. Taip pat mes daug mažiau pajamų skiriame būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui. Transporto sektoriuje, 3% lenkiame ES vidurkį. Poilsiui ir kultūrai skiriame mažiau pajamų, tačiau drabužiams ir avalynei išleidžiame sąlyginai daugiau.
Pastebime, kad mažiau išsivysčiusios šalys mažesnę pajamų dalį skiria maistui, nei nauojos, mažiau išsivysčiusios ES valstybės, tarp jų ir Lietuva. Panašūs maisto vartojimo struktūros skirtumai yra ir tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir kitų apskričių.

Panaudota literatūra
1. www.delfi.lt
2. www.statistics.gov.uk
3. www.singstat.gov.sg
4. http://epp.eurostat.cec.eu.int
5. www.stat.gov.lt
6. http://www.std.lt
7. www.stat.gov.lt
8. Lietuvos statistikos departamento duomenys
9. Eurostato duomenys

10. http://ec.europa.eu/comm/eurostat.html

Leave a Comment