Viduramžių filosoija

IŽANGA

Renesansas – pereinamoji epocha tarp viduramžių (feodalizmo) ir Naujųjų amžių (kapitalizmo).Renesansas tai kultūros ir meno suklestėjimas. Persiorientavimas iš dangiškumo į žemiškumą ir iš dieviškumo į žmoniškumą. Joje susiformavo nauja žmogaus samprata. Renesanso mąstytojai iškėlė gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Humanizmo pažiūros kupinos optimizmo, tikėjimo žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą. Visos senosios vertybės tapo kritikos ir pajuokos objektu. Humanizmas atskleidė scholastinės filosofijos dogmatizmą ir pradėjo analizuoti žmogaus problemas. Renesanso laikotarpyje įvyksta didžiausi technikos ir geografijos atradimai, atrandamos naujos meno formos. Šiame laikotarpyje kuriama filosofija padeda paamatus naujųjų amžių filosofinėms formacijoms.
Didieji geografiniai atradimai keitė žmonių mąstyseną. Jie susidūrė su kitokiu gyvenimo būdu, papročiais. Naujų žemių atradimas ugdė naujas ir plėtė senas profesijas, formavo trečiąjį luomą – buržuaziją. Augo miestai. Miestiečiai kovojo dėl savivaldos. Renesanso mąstytojai atmetė savo pirmtakų darbus. Formavosi negatyvus požiūris į viduramžius. Laipsniškas Aristotelio įjungimas į krikščionių pripažįstamų autoritetų gretas parengė dirvą minčiai, kad ir ne krikščionys gali būti teisūs. Žmogus įsitikino, kad svarbiausias argumentas yra mąstantis protas. Didžiules perspektyvas Renesanso idėjų plitimui atvėrė I.Gutenbergo išrasta spausdinimo maašina. Netrukus spaustuvės buvo įsteigtos beveik visose žinomiausiuose Vakarų Europos miestuose. XV amžiuje Italijoje iškilo garsūs humanistinių idėjų židiniai: Roma, Florencija, Paduva, Venecija. Kiekviename mieste humanizmo idėjos turėjo savitų atspalvių. Humanizmo idėjų plėtotei būdingi tokie momentai: laipsniškas atsisakymas scholastinio mokslo, na

auja filosofijos samprata, bendrų teorinių problemų svarstymas, naujo idealo ieškojimas.
Humanizmas buvo Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra. Viduramžių kultūroje visas dėmesys buvo skiriamas dievui, o Renesanso kultūroje – žmogui. Filosofai, rašytojai poetai tapo tikrais scholastikos ir bažnyčios viešpatavimo dvasiniame gyvenime kritikais. Jų veikla iš esmės skyrėsi nuo viduramžių eretinių judėjimų, kovojusių už krikščioniškojo mokslo grynumą. Žmogus negali tenkintis minimaliais poreikiais – toks buvo humanistų veiklos devizas. Humanistų idėjų raidą nulėmė paaštrėję socialiniai – ekonominiai prieštaravimai, didieji geografiniai atradimai ir su tuo susijęs mokslo pagyvėjimas.

SVARBIAUSIA YRA NE DIEVAS O ŽMOGUS

Vienas iš humanistinio sąjūdžio pagrindėjų buvo NIKOLAJUS KUZIETIS (1401 – 1464) universalus mokslininkas (beje, kas būdinga daugeliui humanistų). Jis ir filosofas ir matematikas ir astronomas ir kartografas. Beje, jis sudarė kapitalinį Vidurio Europos žemėlapį, kuriame atvaizduota ir Lietuva. Nikolajus Kuuzietis ieškojo naujų argumentų tikėjimui sustiprinti, gilinosi į svarbiausius krikščionybės šaltinius, kruopščiai studijavo scholastikos autoritetus, vertino mistikus. Nikolajus Kuzietis visais klausimais siekė kompromiso su senovės filosofų pažiūromis, su katalikų bažnyčios vadovybe. Tokia pozicija įgalino jį užimti išskirtinę vietą tuometinėje idėjinėje kovoje. Filosofiją Nikolajus Kuzietis suprato kaip mokslą apie tai, kas dar nepažinta, bet turi būti pažinta. Pažinimo procese pirmiausiai apibūdinami gerai žinomi dalykai, po to einama prie sudėtingesnių. Pažintos sritys vis plečiasi, todėl žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa. Tarp objekto ir pa

ažinimo subjekto esą egzistuoja neišsprendžiami prieštaravimai. Nors visi filosofai ieškojo tiesos, bet nei vienas jos nerado tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. „Taigi aišku, jog mes žinome apie tiesą tiktai, kad tiksliai tokios, kokia ji yra, mes negalime pasiekti, mūsų protas santykiauja su tiesa, kaip galimybė – su absoliučiu būtinumu, kuris negali būti nei didesnis, nei mažesnis, negu yra“. Galima labai gerai žinoti senųjų autoritetų veikalus ir dėl to vadinti save mokytais, tačiau vien to maža, sako Nikolajus Kuzietis, nes daugelis dalykų slypi anapus raštų.
Dievas. Renesanso epochoje pakito ir dievo samprata. Dievą buvo siekiama suvokti racionaliau. Pagrindą šiai naujai sampratai taip pat padėjo Nikolajus Kuzietis, pasak kurio dievas esąs begalinis vieningas pradas ir kartu paslėpta visos esaties esmė. „Dievas yra begalinis ir galėjo sukurti begalinį pasaulį. (.)tačiau, kadangi galimybė ir būtinybė buvo apibrėžta, bet nevisiškai absoliuti, o jos polinkis ne begalinis, kaip tik dėl tokios būties galimybės pasaulis negalėjo tapti nei begalinis, nei didesnis arba kitoks negu yra“. Nikolajus Kuzietis įrodinėjo, kad būtina skirti tikinčiųjų garbinamą dievą nuo dievo kaip filosofinio pažinimo objekto. Kita vertus, jis buvo įsitikinęs, kad „žemiškumas“ ir „dieviškumas“ sudaro vieningą substanciją.
Visatos atsiradimą Nikolajus Kuzietis aiškino kaip amžino dieviškojo prado vystymosi rezultatą. Jis atsisakė tradicinės geocentrinės pažiūros, tuo at
tverdamas kelią naujai, vėliau M.Koperniko išvystytai heliocentriniai koncepcijai.
Žmogus. Visi Nikolajus Kubiečio filosofiniai mąstymai buvo susiję su labiausiai rūpima problema – žmogaus esmės atskleidimu. Pasak jo, pasaulio harmonija išreikšta ryškiausiame dievo kūrinyje – žmoguje, kuriam ir lemta pažinti dievą ir jo sukurtą pasaulį.
Nikolajus Kubiečio bendramintis buvo ir LORENCAS VALA (1407 – 1454), Griežtai kritikavęs viduramžiškąjį asketizmą. Jis neigiamai vertino vienuolių įžadus, kaltino juos veidmainiavimu ir bailumu. Savo teoriją jis grindė antikos etinėmis koncepcijomis. Traktate „Apie malonumą ir apie tikrąjį gėrį“, parašytame stoiko ir krikščionio dialogo forma, svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu jis laikė pasitenkinimą (malonumą), kurį tapatino su nauda („Tiktai tai reikia vadinti nauda, kas arba nedaro jokio nuostolio, arba bent jau yra daugiau už nuostolį“). Naudos suvokimas esąs pagrindinis žmonių tarpusavio bendravimo principas, jų veiklos motyvas. „Man pačiam mano gyvenimas yra didesnis gėris negu visų kitų gyvenimai (.). Apskritai aš pasakyčiau štai ką: ką galima išgalvoti neteisingesnio, kaip laikyti ką nors brangesnio už patį save?“. Lorencas Vala atmetė ir aristokratinį epikūrininkų požiūrį į malonumus, manydamas, kad šį polinkį turi visi žmonės. Anot jo, „malonumas yra gėris, į kurį visi veržiasi ir kurį sudaro sielos ir kūno pasitenkinimas“. Epikūrininkų teoriją jis derino su krikščionybe, tikėjimu sielos nemirtingumu. Visišką pasitenkinimą, anot jo, žmogus pasiekia tik pomirtiniame gyvenime (rojuje). Beje, šio Renesanso epochos mą
ąstytojo mintys man įdomiausios ir lengvai suvokiamos. Galiu drąsiai teigti, kad dauguma šiuolaikinio jaunimo gyvena būtent vadovaudamiesi šiomis idėjomis. Lorenco Valos samprotavimai apie malonumų natūralią prigimtį, veikė vėlesnių laikų mąstytojus (T.Holsą, Dž.Loką, B.Spinozą), kurie motyvavo žmogaus elgesį jo asmeniniais interesais ir nauda.
Naują impulsą humanizmo koncepcijoms davė platonizmas, kuris nauja forma atgijo Florencijoje, šis miestas tuo metu buvo vienas iš labiausiai išsivysčiusių pramoninių rajonų, čia sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai. Florencijoje įsikūrė Jurgis Gemistras Pletonas (1360 – 1452), kūręs naujos religijos apmatus, turėjusios pranokti krikščionybę ir islamą. J.G.Pletono sužavėtas K.Medičis įsteigė 1459m. Florencijoje mokyklą, pavadintą „Platono šeima“. Pirmuoju vadovu tapo Marsilijus Fičinas (1433 – 1499). Remdamasis Platonu ir Pletonu, pateikė naują filosofinę pasaulio sampratą, kuria siekė modifikuoti krikščionybę, susieti savo epochos kultūrą su helenizmu, pasiekti vientisą kultūros raidą. Marsilijus Fičino vadovavimo metu, Platonas tapo filosofinio mąstymo standartu. M.Fičino filosofijos pagrindą užėmė Erotas ir jo traktate „Apie meilę“, arba apie Platono „Puotą“, sakoma, kad meilė universali. Ji glūdi idėjų pasaulyje. „Meilė yra visa ko kūrėja ir saugotoja“. Meilė jungia žmones, skatina juos gėriui. „Meilė lydi ir eina pirma pasaulio, išjudina tai, kas miega, kas tamsu – apšviečia, teikia gyvybę negyviems daiktams, formą – beformiams, tobulumą – netobuliems“. Meilė – dievo būvis. Meilės stoka – blogio šaltinis. Meilė, teigė Marsilijus Fičinas yra geidulys, tačiau ne kiekvienas geidulys tapatus meilei. Meilė neįmanoma be pažinimo. Grožio siekimas – meilės pasireiškimas, o žmonės ieško visados grožio. Jis savo koncepcijoje ieškojo vietos ir religijai. Jo religinė samprata skyrėsi nuo ortodiksinės katalikybės. Jis buvo visuotinės religijos šalininkas. Anot jo, dievas yra, bet šis dievas yra ne kas kita, kaip protas, o proto prigimtis visur ta pati: žmogiškasis protas yra dieviškojo proto atspindys. Todėl religija esą turi būti grindžiama visuotiniu protu. Visa, kas religijose yra specifiška, istoriška, Marsilijus Fičinas atmetė. Vadinasi teologai turėtų ieškoti to, kas yra bendra visoms religijoms, ir ignoruoti tai, kas jas skiria, nes skirtumai yra laiko sąnašos. Mąstantis žmogus pats suvokiąs dievą.
Žymus „Platono šeimos“ narys kunigaikštis Džovanis Piko de Mirandola (1463 – 1494) studijų metais gerai susipažino su Aristotelio filosofine sistema, mėgino ją suderinti su Platono teorija. Savo traktate „Apie Platono ir Aristotelio suderinumą“ stengėsi įrodyti, jog tarp Aristotelio ir Platono principinių nesutarimų. Vadinasi, tarp Platono ir Aristotelio šalininkų turi viešpatauti santarvė. Remdamasis šia savo koncepcija, Džovanis Piko de Mirandola išplėtė religijos ribas. Jo nepatenkino ir krikščionybės skiepijamas pasyvumas. Pasak mąstytojo, žmogus iš prigimties yra aktyviai veikiantis individas. Kita vertus, jis nerado motyvuotų religinių vaidų pateisinimo. Jie esą atsiradę dėl žmogaus nesugebėjimo pažinti dievo esmę. Visi egzistuojantys reiškiniai esą logiškai pagrįsti. Tas pats tinka ir religijai. Vienas dalykas – dievas ir jo sukurtoji tvarka, ir kitas dalykas – žmogaus supratimas. Džovanis Piko de Mirandola siekė sukurti filosofija pagrįstą religinę sistemą, konstravo Kristaus įvaizdį: Kristus – Logas – Absoliutus protas. Vienu žodžiu, visų religinių ir filosofinių sistemų kūrėjas (nuo Zaratrustos iki Ibn Sinos) – Kristaus išraiškos. Džovanis Piko de Mirandola, suformulavęs vieningos religinės sistemos sampratą, derino ją su žydų kalba, kurioje jis įžvelgė ne tik mistinį mokymą apie skaičius, magiją, astrologiją, bet ir krikščionybės pagrindimą. Tai ryškus neoplatizmo dokumentas (žmogaus religinės jausenos ir filosofinio žinojimo sintezė). Kai kurios Džovanis Piko de Mirandolos tezės amžininkams atrodė eretiškos ir kėlė baimę. Jis nesusilaukė didesnio pritarimo. Dž.P.de Mirandolos apmastymų centre buvo žmogaus individualybė.
Renesanso genijus Leonardas da Vinči (1452 – 1529), užsimojęs naujai traktuoti žmogų, privalėjo sugriauti senas pažiūras. Vaizdavo gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Norint pavaizduoti tokį žmogų, reikėjo skverbtis į jo vidų, gerai pažinti jo fiziologiją ir psichologiją. Mokslininkas slapta eidavo į lavonines ir ten darydavo skrodimus. Jis tapo vienas iš mokslininkų empirinio metodo pagrindėjų. Jis pasikliovė tik tikru stebėjimu. Leonardas da Vinči labai priešinga asmenybė: čia jis pabrėždavo savo abejingumą žmonių giminei, čia siekdavo nustebinti ją savo genialumu, savo kūriniais. Vienur sakydavo, kad jis tarnauja tam, kas daugiau moka, ir jam beveik tas pats, kam tarnauti ir už ką gauti pinigus. Tačiau visiškai kitos gaidos skamba, kai jis samprotauja apie menininko prigimtį. Jis visaip aukština menininką, pabrėžia jo išskirtinumą. Pasak jo, kūrėju gali būti tik tvirtos valios asmenybė, visą savo gyvenimą atiduodanti menui. Menininkui esą labiau rūpi pomirtinė šlovė negu turtai. Menininkas buvo priešiškas neoplatonizmui, ypač jam atrodė nepriimtina neplatoniška mirties interpretacija. Grožis pasak jo, glūdi žemiškajame gyvenime. Žmogus visada pasiilgsta naujo pavasario, naujos vasaros ir net pastebįs, kad šis naujumo troškimas priartina jį prie baigmės. Leonardas da Vinči išplėtė mokslo ribas: ir meną jis laikė mokslo šaka. Daug laiko skyrė įvairių mokslų sąveikos analizei. Mokslus jis vertino pagal abstraktumo laipsnį. Vieno ar kito mokslo vietą esą nusako tikrovės suvokimas mastas. Matematika, kaip tikslusis mokslas, labiausiai priartėjanti prie filosofijos ir meno. Jis siekė įtvirtinti teoriją, kuri įgalintų geometriškai analizuoti meną. Iš visų meno žanrų labiausiai vertino tapybą. Vis dėlto jis įžvelgė skirtumą tarp mokslininko ir menininko veiklos: mokslininkas galįs perduoti mokiniams savo žinias, tuo tarpu tapytoju netaps tas, kurio gamta neapdovanojo talentu. Kelias, kuriuo žengia menininkas, siekdamas garso ir šlovės, esą panašus į kelią, kuriuo mes priartėjome prie dievo pažinimo, tikrosios meilės jam. Jo religinis idealas – tai džiaugsmo kupino, savimi pasitikinčio žmogaus tikėjimas. Jo nuomone, dievas myli ne nusižeminančius ir nuolat visko bijančius žmones, bet stiprias, valingas asmenybes.

Mikelandželas ir Rafaelis – taip pat gerai simbolizuoja meno išsivadavimo iš viduramžių reikalavimų raidą. Mikelandželas ne tik nesirūpina rimtimi (rimties būvis, dvasios ir kūno subalansavimas labiausiai rūpėjo viduramžių menui), jo visas meno pasaulis yra viena gyvasties puota, ir ne siužetiškai vaizduojama puota – atrodo, kad Mikelandželo (ypač freskose) figūrų kūnai gyvena nuo pačių personažų nepriklausomą gyvenimą, kad raumenys švenčia sveikatos ir galios džiaugsmo šventę. Rafaelis toks pat laisvas kaip Mikelandželas, Jau persmelkė savo herojų kūnus ta dvasios šviesa, kuri nuo šiol įvairiais variantais pasikartos visose Europos meno epochose.
Dar labiau į žemiškąjį gyvenimą orientavosi Pjeras Pompokis (1462 – 1525). Viena iš svarbiausių problemų, kurias jis sprendė, buvo sielos problema. Jis įrodinėjo, kad siela – tai kūno forma, kuri irsta kartu su kūnu. Abejodamas sielos nemirtingumu koncepcija, jis tyrė įvairių žmogaus organų veiklą, jų tarpusavio sąveiką. Pastebėjęs, kad vieni organai padeda funkcionuoti kitiems, kad vieno organo sutrikimas pažeidžia viso organizmo darbą ir kad jie veikia tik gyvame organizme, Pjeras Pompokis priėjo išvadą, jog sielos nemirtingumu neįmanoma pagrysti jokiais gamtos dėsniais. Tokia išvada nulėmė ir jo etnines pažiūras. Jeigu žmogus egzistuoja tik šiame pasaulyje, vadinasi, jis savo veiklą privalo nukreipti į žemiškųjų vertybių kūrimą. Dorovė, pasak jo, turi būti palaikoma ne baime, ne žadamu atpildu už blogą elgesį, bet įsitikinimu, kad nusikaltimai ir nedorovingas elgesys paverčia žmogų gyvuliu. Žmogiškumo prigimtis esą slypi ne jo nemirtingume, o siekimu pažinti ir būti dorovingam.
Iš Italijos pasklidęs į Vakarų Europą humanizmas savo apogėjų joje pasiekia XVI amžiuje. Čia jis įgavo dar ryškesnį atspalvį.
Erazmas Roterdamietis (1466 – 1536) nepaprastai subtiliai atskleidė savo epochos ydas. Jis su širdgėla savo traktate „Pagiriamasis žodis kvailybei“ pažymėjo, jog kvailybė tarp įvairių luomų ir profesijų žmonių taip įsišaknijo, kad net šventvagiškai skamba posakis: „Žmogus yra mąstanti būtybė“. Erazmas Roterdamietis išjuokė žmonių ydas, piktnaudžiavimą valdžia, puikybę. Jis ironizavo: „Laimingiausi yra tie, kurie savo protu nepranoksta gyvulių“ arba „Nedresiruoti gyvuliai yra laimingiausi“; sąžinė neleidžia būti nesąžiningam, sąžinė trugdo būti apgaviku, o šioje visuomenėje labiausiai klesti kaip tik niekšai. Išjuokia „pačius nelaimingiausius padarus žemėje“ – „nieko nėra nelaimingesnio už žmogų, nes visi kiti gyvuliai tenkinasi tomis ribomis, į kurias juos įterpė gamta, ir tiktai vienas žmogus bando peržengti lemties ribas“. Kaip išbristi iš moralinio pakrikimo? – svarstė Erazmas Roterdamietis ir vylėsi, kad ydų apnuoginimas privers žmogų susimąstyti („blogas pavyzdys užkrečiantis“). Jis ypač kritikavo tuos, kurie socialinėje hierarchijoje užimdami aukštą padėtį, savo veiksmais demoralizuoja kitus. Jo pašaipos neišvengė ir katalikų bažnyčios vadovai, vienuoliai, eiliniai tikintieji, savanaudiškumą dangstantys iracionaliomis dogmomis. Erazmas Roterdamietis turėjo savitą reginį idealą. Jo nuomone, žmogus iš prigimties siekia šventumo. Jis vienas pirmųjų teigė, kad švietimas padeda išvengti socialinių negerovių. Jis propagavo santarvę tarp tautų, smerkė grobuoniškus karus. Žmogus taps laimingas tik gyvendamas taikoje. Čia jam pagelbėti gali filosofija, kurios uždavinys – spręsti žmogaus būties problemas. Jis visur siekė įžvelgti bendražmogiškus pradus, nustatyti kas tarnauja moraliai, o kas yra jai priešinga (žmogus privaląs vadovautis ne baime, o atsakomybe už savo veiksmus prieš savo sąžinę ir kitus žmones). „Nėra didesnės laimės kaip švari sąžinė“, – sakydavo Erazmas Roterdamietis. Derindamas epikūrininkų etiką su krikščioniškąja, jis pastebėjo, jog krikščionys savo kasdieniniame gyvenime ja vadovaujasi. Tik teologai iškraipo, jo nuomone, tikrąjį Epikūro mokymą. Erazmas Roterdamietis laikė savo pareiga perteikti jį kuo autentiškiau. Remdamasis šiuo antikos filosofu, jis tvirtino, esą žmogaus gyvenimo tikslas – siekti malonumų. Tačiau malonumas nelygus malonumui: tikrieji malonumai teikia sielos ramybę, o išoriniai dalykai – klaidina. Mąstytoja ragino atsisakyti netikrų malonumų (begėdiškos meilės, aistrų, lėbavimo), iš kurių kyla visos žmonių ydos. Visgi konstruktyvumo Erazmo Roterdamiečio teorijoje buvo per maža. Šia prasme jį gerai papildė jo artimas draugas Tomas Moras, paskelbęs savo knygą „Apie geriausią valstybės santvarką ir apie naują salą Utopiją“ (utopija – svajonė valstybė, kurios nėra). Tomo Moro knygą nuo Erazmo Roterdamiečio „Kvailybę“ jungia tam tikri bendri bruožai, matyt, atsiradę ilgo abiejų draugų bendravimo dėka. Labai galimas dalykas, kad viena kita „Utopijos“ mintis, visų pirma, kritinėje jos dalyje, kur parodomas egzistuojančių valstybių netobulumas, jų buvo abiejų aparatas. Tačiau pats Erazmas Roterdamietis vargu ar pritarė konstruktyvioms Tomo Moro idėjoms taip labai, kad galėtų jas laikyti savomis ir viešai paremti. Jis visada ieškojo taikingo vidurio ir pats išsigąsdavo savo darbo pasekmių.
Humanizmo idėjos pasiekė net Ispaniją. Ji davė pasauliui didįjį humanistą Chuaną Lujį Vyvą (1492 – 1540). Jam rūpėjo išsiaiškinti ne tai, kas yra siela, bet kokios jos yra savybės, kaip ji funkcionuoja: „Siela yra ypatingas veiksnys, gyvenantis gyvybei pritaikytame kūne“. Iš šios citatos, galima spręsti, kad sielą, anot mąstytojo, turi kiekvienas gyvas organizmas. Tai tik skiriasi jos intelekto laipsnis. Jis tyrinėjo žmogaus psichikos veiklą ir padėjo pamatus empirinei psichologijai. Jo nuomone, išvados turi būti grindžiamos stebėjimu ir eksperimentu. Žmogaus būti reikia aiškintis ne scholastiniais išvedžiojimais, nuorodomis į autoritetus, bet jos veiklos analize. Jis aprašinėjo įvairias dvasines žmogaus veiklos sritis, jų raidą. Chanas Luji Vyvis vienas pirmųjų siekė parašyti filosofijos istoriją.
Humanistinės idėjos patraukė įvairių profesijų žmones. Etinių problemų gvildenimas tapo svarbiausiu klausimu. Šiai krypčiai Prancūzijoje atstovavo Mišelis de Montenis (1533 – 1592), kuriam labai rūpėjo išsiaiškinti, „ką aš žinau?“. Atsakymo jis ieškojo žmogaus viduje. Filosofija nesivystys, jei ji remsis vien dogmomis, – blaiviai mąstė M.Montenis. Žmogaus pareiga išanalizuoti kiekvieną reiškinį, pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tačiau ir tuomet negalima tarti galutinio žodžio: žmogaus protas yra ribotas, todėl „filosofuoti – vadinasi abejoti“. Scholastinė filosofija susilaukė Mišelio de Montenio kritikos ir todėl, kad ji nepripažino žmogaus asmenybei laisvos valios. Jis tarsi naujai pažvelgė į mėgstamą Sokrato posakį: „Pažink save“, pridurdamas: „Aš mąstau apie save“. „Aš studijuoju pats save, čia mano fizika ir metafizika“, – kartodavo M.Montenis. Žmogus yra gamtos dalis, todėl jo esmė, pasak M.Montenio, nepaaiškinama be gamtos tyrinėjimo. Jo kūryboje jaučiamas tam tikras gamtos jėgų kultas. Tyrinėdamas gamtą, jis pastebėjo, kad ji kinta nepriklausomai nuo žmogaus įsikišimo, tuo tarpu žmogų gamta inspiruoja atitinkamiems veiksmams. Patikimų žinių apie gamtą tyrinėtojas gauna tik gretindamas tarpusavyje empirinius faktus. Faktai – bet kokio pažinimo pamatas. Jis abejojo, ar vien samprotavimais galima prieiti išvadą. Mišelis de Montenis aptarė ir susiklosčiusius santykius ir tarp žmonių. Esama visuomenė jo nepatenkino. Savo žvilgsnį jis kreipė į pirmykštę bendruomeninę santvarką, ypač jam imponavo indėnų gyvenimo būdas.

GAMTA PAKLUSNI PATI SAU

Renesanso žmogus gan greitai suprato, Ką reiškia persiorientavimas nuo dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją – nebe deduktyviniu, o indikatyviniu samprotavimu paremtą, ne nuo bendro prie atskiro, nuo abstraktaus prie konkretaus, o nuo atskiro prie bendro, nuo konkretybės į bendrybę mąstymo turinį leidžiančią kelti filosofiją. Buvo visiškai aišku, kad nepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausios realybės faktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tikrinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmomis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų. Reikės sukurti naują pasaulėvaizdį, todėl būtina ištirti dangų ir žemę. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, perimtą jo kūniškumo akivaizdybe: Juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus“, ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti skrodimus.
Renesanso žmogus ne tik išsigando jo laukiančių darbų, jis galima sakyti, stačia galva puolė tikrinti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdieninėje aplinkoje – ir pasipylė išradimai ir atradimai, kurie, įsikūnydami mašinose ir darbo būduose, klojo vis storesnį technikos klodą, keičiantį ne tik gyvenimo būdą, bet ir žmonių santykius, jų nuotaikas, siekius, viltis. Laikrodžiai ir malūnai, noragai ir šautuvai, popierius ir spausdinimo mašina – daugybė įmintų gamtos paslapčių, žmogaus išaiškintų ir pajungtų darbui, leido vis drąsiau žiūrėti į gamtą ir jaustis jos valdovu. Ir ne tik čia. Ir už horizonto išplaukiantys laivai parveždavo žinių, kad ten ne pabaisos ar pasaulio riba, o nuostabūs, iki šiol nematyti kraštai. Ta trauka į neregėtus tolius išsiliejo didžiausiais geografiniais atradimais, kurie visiškai pakeitė renesanso žmogaus pasaulio vaizdą. Bet esmingiausio poveikio naujajam pasaulėvaizdžiui tapti, pasaulėžvalgai rastis ir filosofiniai pasaulėžiūrai formuotis turėjo astronomai ir fizikai – žmonės, kurie remdamiesi konkrečių faktų kaupimo ir apmąstymo metodais, toje naujoje situacijoje sugebėjo pažvelgti į žemę tarsi iš kosmoso.
Iš tiesų ką esmingesnio senajai pasaulėžiūrai, kuri buvo paremta Dievo – kūrėjo visašališkumo samprata, galėjo priešpastatyti savo kuriamąsias galias teoriškai įteisinti norintis renesanso žmogus? Ką esmingesnio nei pati gamta – pasaulio medžiagiškumas, jo visuotinumas? Šios medžiagiškumo visagalybės iš viduramžių pasaulėvaizdžio besiveržiantis žmogus ieško ne mažiau atkakliau negu keliautojai naujų kraštų, negu išradėjai naujų mašinų ar teologai kažkada – Dievo nepaneigiamų įrodymų.
Pradžią medžiagos subūdinimui ir naujosios pasaulėrangos matmenis nubrėžia Mikalojus Kopernikas (1473 – 1543). Pasirėmęs pitagoriečių mintimi, kad mūsų pasaulio centras – žemė – sukasi aplink savo ašį, jis surinko duomenis, kuriais įrodė, kad tas teiginys tikrai gali būti teisingas, ir kaip hipotezę paskelbė vis tai veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Atrodytų kas čia ypatingo? Tačiau saulės perkėlimas į pasaulio centrą buvo toks smūgis religiniams gamtodaros vaizdiniams, nuo kurio ji iš esmės ir neatsipeikėjo. Pagal religinę pasaulėžvalgą pasaulio centru buvo laikoma žemė, o saulė, mėnulis ir žvaigždės laikytos judančios aplink ją. Žemė esą buvusi sukurta patvari ir pastovi, kad tiktų gyventi žmogui – aukščiausiam dievo kūriniui, sielos – dieviškumo krislo – nešiotojui, kurio priedermė gyventi taip, kad tobulesnis būtų grįždamas pas dievą. Perkeldamas žemę iš pasaulio centro į kitų planetų tarpą, o Saulę paskelbdamas tik viena iš milijonų danguje šviečiančių žvaigždžių, aplink kurias taip pat gali skrieti kitos planetos (pasaulių daugybės galimumą vėliau sėkmingai įrodinėjo Džordanas Brunas, 1600 m. sudegintas ant laužo), Mikalojus Kopernikas taip išplėtė visatos vaizdą, kad ji visomis kryptimis nutyso į begalybes, prisipildė juodo kosmoso šalčio, o dievas su savąja visatos sutvėrimo galimybe nusikėlė į tokius protui nepasiekiamus tolius, kad apie jo būvimą buvo galima ir negalvoti. Taip daugelis ir darė: atsivėręs visatos ir žemės pasaulis buvo toks begalinis, toks konkretus ir toks patrauklus, kad jį buvo galima tyrinėti visą gyvenimą, dievui nuolaidžiai paliekant tik pirmojo postūmio teisę. Materialumo, kaip medžiagiškumo, supratimas išties susidurdavo su sunkumais aiškinant judėjimo prigimtį: juk jeigu medžiaga yra inertiška (šita samprata perimta iš viduramžių), jos prigimtis iš principo priešinga judėjimui, vadinasi, judėjimas negalėjo kilti iš jos savaime, todėl turėjo būti jėga, kuri šį inertiškumą išjudino, pastumdama į mums dabar matomą pasaulėdarą ir pasaulėrangą.
Mikalojaus Koperniko heliocentrinė sistema turėjo dar daug viduramžių geocentrinės sistemos bruožų: visos sistemos sukosi tobulais apskritimais, visas dangus buvo tvarkingas ir tikslingas. Su mintimis apie pasaulio dieviškąją tvarką astronominius tyrimus pradėjo ir Johanas Kepleris (1570 – 1630), bet būdamas sąžiningas, labai greitai suprato, kad pasaulis juda anaip tol ne tobulos harmonijos, o realiai galimais judesiais ir pavidalais. Nustatęs, kad planetos juda ne apskritimais, kaip manė Mikalojus Kopernikas, o elipsėmis, jis išvedė realius planetų santykius išreiškiančius planetų judėjimo dėsnius:
a) planetos juda elipsėmis, kurių viename židinyje yra saulė;
b) radiusas vektorius, kuris planetą jungia su saule, per lygius laiko tarpus nubrėžia tolygias plokštumas;
c) planetų apsisukimų aplink saulę periodų laiko kvadratai yra proporcingi jų vidutinio atstumo nuo saulės kubams.
Šių dėsnių esmė tokia: viduramžiškai tobulo apskritimo judėjimo danguje nėra, Kūnai patys kuria jų prigimties sąlygojamą harmoniją, kurią, kad ir kokie iš pirmo žvilgsnio sudėtingi santykiai ją slėptų, galima išskaičiuoti, ir žmogiškajam pažinimui atverti iš principo visą visatos begalinumą.
Dangaus kūnų judesiai yra dėsningi, tačiau tas dėsningumas priklauso nuo pačių kūnų. Kokias galias slepia patys kūnai? Į šį klausimą pabandė atsakyti Galilėjo Galilėjus (1564 – 1642), atskleidęs kūnų netolygaus judėjimo paslaptį, vadovaudamasis prielaida, kad gamta sau reikštis renkasi papraščiausias priemones ir trumpiausius kelius. Judėjimas yra toks sudėtingas, kad iš tiesų gali atrodyti, jog jam diriguoja, jį valdo kokia nors aukštesnė galia. Tuo tarpu visi kūnai, jeigu juos paleisime kristi beorėje erdvėje, kris vienodu greičiu – ar plunksna, ar švino gabalėlis – greitėdami per sekundę 9,8 metrus. Tas pastovus kritimo vakume greitėjimas parodė, kad daiktai, nepriklausomai nuo jų konkrečių pavidalų, iš tiesų yra pavaldūs vienam fundamentaliam santykiui, vėliau pavadintam gravitacijos santykiu ir Niutono išreikštam visuotinės traukos dėsniui. Galilėjus, tirdamas nustatytą jo kitimo tolygumą, įžvelgė, kad tai yra priemonė konkrečiam judėjimui suprasti. Patį greitėjimą pavadinęs pagreičiu, jis apibūdino jį kaip pastovų greičio didumo kitimą. Jeigu kūną paliktume judėti į begalybę, jis judėtų atitinkamai greičiau. Štai iš kur tokia begalinė kūnų judėjimo greičių įvairovė. Bet tiesiaeigi judesys gamtoje nedažnas. Kaipgi atsiranda netiesiaeigis? Jeigu judėjimas tiesiaeigiu judesiu, kūnas sutinka kitą kūną, krypsta jo link. Galilėjus, apibūdindamas pagreitį prideda: pagreitis yra greičio dydžio arba krypties kitimas. Ištyrinėjęs judesius apskritimu, jis nustato, kad judėjimas apskritimu – tai pagreitis centro link.
Toliau tyrinėdamas Galilėjaus nustatytus dėsningumus, Izaokas Niutonas nustato visuotinį traukos ir atostūmio dėsnį, leidžiantį paaiškinti visą kūnų judesių įvairovę. Kūnas, kaip konkretus daiktas, yra kupinas savo materialumo galios – inercijos. Tas inercijos savitaigos santykis su kitu kūnu gimdo trauką – poveikį kitam kūnui. Bet ir anas kūnas turi tokią pat galią ir veikia savo linkme. Kiekvienas kūnas, nustato Niutonas, traukia kitą jėgą, tiesiai proporcinga jų masėms ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Štai kodėl vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę mėnulis ir žemė, tokią pusiausvyrą vienas kito atžvilgiu yra radę saulė ir jos planetos. Tokia pusiausvyra, matyt, viešpatauja galaktikoje ir tarp galaktikų.
Kokiu geranoriu turėtum būti, kad valiotum rasti čia vietos ir Dievui.

Taigi XVI amžiaus humanizmas apėmė visas žmogaus veiklos sritis (literatūrą, meną, filosofiją, gamtotyrą), veikė žmogaus politinius ir religinius įsitikinimus, formavo atitinkamą ideologiją. Humanistai propagavo pagarbą žmogui, įsitikinimams, toleranciją, išugdė naują herojaus sampratą. Žmogaus vardas, Renesanso epochoje skambėjo išdidžiai.

IŠVADOS

1. Visų pirma Renesansas sukūrė naują filosofinę žmogaus sampratą

Renesanso humanistai išreiškė tikėjimą žmogumi ir žmogaus verte, o tai prieštaravo viduramžių sampratai, kai buvo pabrėžiama nuodėminga jo prigimtis. Renesanso žmogus gan greitai suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją. Žmogus stačia galva puolė tirti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdieninėje aplinkoje, bet ir keisti gyvenimo būdą, santykius, nuotaikas, siekius ir viltis.
2. Nuvertinama dievo samprata.
Žmogus gyveno ne vien dėl dievo. Dievas sukūrė žmogų dėl paties žmogaus. Todėl žmogus gali džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. O kai tik žmogui leidžiama netrugdomai atsiskleisti, jis turi neribotas galimybes. Tikslas – peržengti visas ribas. Ir tai buvo nauja, palyginti su antikos humanizmu.
3. Svarbiausia – tyrinėti gamtą savo jutimais.
XVI amžiuje ėmė rastis vis daugiau balsų kritikuojančių aklą tikėjimą senaisiais autoritetais. Tokie autoritetai – Bažnyčios dogmos ir Aristotelio natūrfilosofija. Be to buvo kritikuojamas požiūris, kad problemą galima išspręsti vien protavimais. Imta sakyti, kad kiekvienas gamtos tyrinėjimas turi remtis stebėjimu, patyrimu, eksperimentu. Tai vadinama empiriniu metodu.

Leave a Comment