„Valstybinės santvarkos problema, Platono dialoge „Valstybė“. „Idealios“ valstybės problema Platono „Valstybėje“

VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJA

FILOSOFIJOS NAMŲ DARBAS

„Valstybinės santvarkos problema, Platono dialoge „Valstybė“. „Idealios“ valstybės problema Platono „Valstybėje“

TURINYS

1. Įvadas
2. Platonas, kaip asmenybė. Platono valstybė
3-4 Neigiamos valdymo formos
5. „Darbo pasidalijimas“ „idealioje“ valstybėje
6. Keturi „geriausios“ valstybės gėriai
7. Asmens laisvės suvaržymai Platono valstybėje
8-9. Žmonių vienybė „idealioje“ valstybėje
10-11.Kodėl Platono valstybė totalitarinė? Numanomas, „geriausios“ valstybės supratimas
12. Idėjų teorijos
13. Išvados
14. Naudotos literatūros sąrašas

ĮVADAS

Valstybinio sutvarkymo problema yra, buvo ir bus viena iš sudėtingiausių ir nesuderinamų problemų, kuri vis dar nėra iki galo išspręsta. Dauguma žmonių tūkstantmečius stengiasi suprasti kokia iš tikrųjų turi būti „ideali“ valstybė. Kai kurie mano, kad „iideali“ valstybė tokia, kurioje žmogus jaučiasi visiškai laisvas ir laimingas. Taip, visuomeninio, valstybinio sutvarkymo problema perauga į gerbūvio supratimo, žmogiškųjų vertybių ir asmens laisvės aukštinimo problemą. Būtent tokie klausimai ir yra sprendžiami Platono traktate „Valstybė“. Taip pat valstybinio sutvarkymo problema yra nagrinėjama Platono dialoge „Įstatymai“, senatvėje parašytame veikale, Platonas nebesivadovauja idealaus valdovo paveikslu: valstybės gyvenimas reguliuojamas įstatymais. Išsamiuose įvaduose aiškinama įstatymų prasmė, tam, kad jie taptų piliečių mokytojai.

Nors Platono veikaluose atpažįstamos konkrečios graikų istorijos problemos, jie nėra realios situacijos aprašymas. Veikiau Pllatonas pateikia savąją geriausios įmanomos valstybės sampratą.

1.

PLATONAS, KAIP ASMENYBĖ. PLATONO VALSTYBĖ

Susidomėjimas Senovės Graikijos filosofu Platonu (427 – 347 m. iki Kristaus), jo kūryba nemažėja, o netgi stiprėja mūsų laikais. Pirmiausia, nuomonė žmogaus gyvenusio prieš 2500 metų atgal, įdomi ir svarbi savaime.be abejo, tas susidomėjimas da

augkart didėja, jei tas žmogus- Platonas. „.Platonas- vienas iš žmonijos mokytojų. Jei nebūtų jo knygų, mes blogiau suprastume, kuo buvo Senovės Graikijos gyventojai, ką jie davė pasauliui, mes blogiau suprastume patys save, blogiau suprastume, kas yra filosofija, mokslas, menas, poezija, įkvėpimas, kas yra žmogus, kame slypi jo ieškojimų sunkumai,“- rašė V.F. Asmusas. Nekyla abejonių, kad genialiausio Atėnų filosofo nuomonės reikšmė, apie svarbiausias žmogaus problemas, akivaizdi.

Keletą kūrinių Platonas skyrė visuomeninių, politinių klausimų nagrinėjimui, tai būtų: traktatas „Valstybė“, dialogai „Įstatymai“, „Politikas“. Platonas pateikia „idealios“ valstybės modelį, kuris „Įstatymuose“ yra kitoks negu „Valstybėje“. Visi veikalai parašyti gana neįprastu būdu. Keliami klausimai nagrinėjami dialogais: tarp Sokrato ir mažiau žymiais filosofais, pavyzdžiui, Glavkono, Adimanto, Kefalo. Savo kūriniuose Platonas kalba apie idealios valstybės modelį, geresnės valstybės, kuurios niekur nėra ir nebuvo, bet kuri turi atsirasti, tai yra Platonas šneka apie valstybės idėją, kuria projektą, utopiją. Tai nereiškia, kad autorius nebandė paveikti valstybės valdymo. Tuo metu Sicilijoje, Sirakuzuose valdė tironai, ir Platonas ne kartą bandė perkalbėti įniršusį Dionisijų sustabdyti despotiją ir kraujo praliejimą, kas baigėsi gana liūdnai: filosofą nekartą išvarydavo iš miesto, o vieną kartą vos nepardavė į vergus. Taip nesėkmingai baigėsi bandymas sukurti valstybinį valdymą proto pagrindu.

2.

NEIGIAMOS VALDYMO FORMOS

Prieš pradedant nagrinėti Platono „idealią“ valstybę, būtina suprasti kokias va

alstybes Platonas priskyrė neigiamam tipui, kas jau egzistuojančiuose valstybėse netenkino autoriaus. Traktate „Valstybė“ Platonas rašo apie tai, kad pagrindinė visuomenės ir valstybės sugadinimo priežastis (kurios kadaise, „auksiniais laikais“ turėjo „nepriekaištingą“ santvarką) tame, kad valstybę valdo „egoistai“, kurie veikia savo interesais ir įtakoja žmonių poelgius. Remiantis tuo trūkumu, autorius klasifikuoja visas esančias valstybes į keturias rūšis, pagal „egoistiškų interesų“ didėjimą jų santvarkoje.
1. Timokratija – valdymas, kuriame pasak Platono, dar liko „nepriekaištingos“ santvarkos bruožų. Tokio tipo valstybėje valdovai ir kariai buvo laisvi nuo žemdirbystės ir amato. Daug dėmesio skiriama fiziniams pratimams, bet jau pastebimas siekimas praturtėti, ir „dalyvaujant žmonoms“, spartakiškas gyvenimo būdas perauga į prabangų, kas ir lemia perėjimą prie oligarchijos.
2. Oligarchija. Oligarchinėje valstybėje jau yra griežtas žmonių padalijimas į turtingus (valdančioji klasė) ir vargšus, kurie daro visiškai nerūpestingu valdančiosios klasės gyvenimą. Oligarchijos vystymasis, remiantis Platono teorija, yra demokratijos atsiradimo priežastis.
3. Demokratija. Demokratinė santvarka dar labiau sustiprina žmonių skirstymą į klases (vargšus ir turtingus), kyla riaušės, kova už valdymą, kas gali būti blogiausios valstybinės sistemos atsiradimo priežastimi.
4. Tironija. Platonas manė, jei koks nors veiksmas daromas per stipriai, tai gaunasi priešingas rezultatas. Taip ir čia: laisvės perteklius demokratijoje lemia atsiradimą valstybės, apskritai neturinčios laisvės ir gyvenančios vieno žmogaus nustatytomis taisyklėmis.

3.

Neigiamas valstybinės santvarkos formas Platonas priešpriešina savo
įsivaizduojamai „idealiai“ santvarkai. Daug dėmesio autorius sk

kiria valdančios klasės vietos nustatymui valstybėje. Jo manymu, „idealios“ valstybės valdovais turi būti, išskirtinai, filosofai, tam, kad valstybėje vyrautų sveikas protas ir nuovokumas. Būtent filosofai lemia teisingumą, gerumą, išmintingumą Platono valstybėje, nes jiems būdingas „.dorovingumas, drąsus nepriėmimas jokio melo neapykanta jam ir meilė teisingumui .“. Platonas mano, kad bet kokios naujovės valstybėje, būtinai pablogins jo padėtį (neįmanoma pagerinti „idealios“ valstybės). Akivaizdu, kad būtent filosofai saugos „idealią „ santvarką, nes jie turi „. visas valdovų ir sergėtojų savybes“. Būtent todėl filosofų veikla lemia „idealios“ valstybės egzistavimą, jos stabilumą. Iš esmės, filosofai saugo ir visuomenę nuo blogio (blogis suprantamas, kaip bet kokių naujovių įvedimas Platono valstybėje). Nemažiau svarbu ir tai, kad filosofų dėka valdymas ir visas „idealios“ valstybės gyvenimas bus sukurtas remiantis protingais įstatymais, išmintimi, ten nebus vietos sielos išsiveržimams ir jausmams.

4.

„DARBO PASIDALIJIMAS“ „IDEALIOJE“ VALSTYBĖJE
Jeigu Platono valstybėje yra žmonės, kurie užsiima įstatymais ir valstybiniu sutvarkymu, tai nekyla abejonių, kad yra žmonės, kurie užsiima išskirtinai žemdirbyste, amatu, prekyba. Iš tikrųjų, pagrindinio „idealios“ valstybės įstatymo esmė tame, kad kiekvienas visuomenės narys privalo užsiiminėti tik ta veikla, kuriai jis yra labiausiai tinkamas.
Visus „idealios“ valstybės gyventojus autorius suskirsto į 3 klases. Žemiausiai klasei priklauso žmonės, kurie gamina būtiniausius valstybėj daiktus arba yra su tuo susiję; šiai klasei priklauso patys įvairiausi žmonės, su

usiję su amatu, žemdirbyste, rinkos operacijomis, pinigais, prekyba ir pardavimu – tai žemdirbiai, amatininkai, prekybininkai (maitintojų luomas). Nepaisant to, kad prekybininkais ir žemdirbiais gali būti visiškai skirtingi žmonės, visi jie, pasak Platono, vistiek priklauso žemiausiai klasei, ir stovi toj pačioj vietoj socialinės nelygybės piramidėje. Šios klasės viduje egzistuoja griežtas darbo padalijimas: kalvis negali užsiimti prekyba, o prekybininkas, savo noru, negali tapti žemdirbiu.
Žmogaus priklausymas antrajai ir trečiajai klasei, o tai karių- sargybinių (karių luomas) ir filosofų- valdovų (mokytojų luomas) klases, nustatomas, remiantis ne profesiniais, o doroviniais kriterijais. Dorovines šių žmonių savybes Platonas kelia daug aukščiau dorovinių savybių pirmosios klasės.
Taip Platonas sukuria totalitarinę, žmonių skirstymo į klases, sistemą, kurioje numatyta galimybė perėjimo iš vienos klasės į kitą (tai pasiekiama ilgu auklėjimo ir savęs tobulinimo keliu). Perėjimas įgyvendinamas vadovaujant valdovams. Pažymėtina, kad jei, net tarp valdovų atsiras žmogus, labiausiai tinkantis žemiausiai klasei, tai jį būtina „pažeminti“ be gailesčio. Tokiu būdu, Platonas mano, kad valstybės gerovei kiekvienas žmogus privalo užsiimti tik ta veikla, kuriai jis yra sukurtas. Jei žmogus užsiiminės ne savo veikla, bet savo klasės viduje, tai dar nėra pražūtinga „idealiai“ valstybei. Bet, kada žmogus neužsitarnavęs tampa valdovu, tai gresia visai valstybinei santvarkai, ir net jos žlugimui, todėl toks „peršokimas“ laikomas didžiausiu nusikaltimu prieš sistemą, nes valstybės labui žmogus privalo užsiimti veikla, kuriai jis pritaikytas.

5.

KETURI „GERIAUSIOS“ VALSTYBĖS GĖRIAI

Traktate „Valstybė“ Platonas rašo apie tai, kad „ideali“ valstybė privalo turėti, mažiausiai, keturis pagrindinius gėrius:
1. Išmintį,
2. Vyriškumą,
3. Nuovokumą (sveiką protą),
4. Teisingumą.
Išmintingumo, negali turėti visi valstybės piliečiai, bet filosofai- valdovai, tautos išrinkti, be abejo, išmintingi ir priima racionalius sprendimus. Vyriškumą turi dauguma žmonių, ne tik filosofai – valdovai, bet ir kariai – sergėtojai. Jeigu pirmieji du gėriai yra būdingi nustatytiems klasėms, tai nuovokumas turi būti būdingas visiems gyventojams, jis panašiai kaip „tam tikra harmonija, nustato žmones supratingai elgtis“. Remiantis ketvirtu gėriu – teisingumu, autorius turi omeny, jau ankščiau paminėtą žmonių klasifikavimą į klases:“. užsiimti savo veikla ir netrukdyti kitiems žmonėms – tai ir yra teisingumas“. Akivaizdu, kad žmonių skirstymas į klases turi didelę reikšmę Platonui, tuo, jis nustato „idealios“ valstybės egzistavimą (nes ji negali būti neteisinga), ir todėl nenuostabu, kad klasinės sistemos pažeidimai laikomi sunkiausiais nusikaltimais. Taip nepastebimai, vardan aukščiausio tikslo, Platono valstybė įgyja trūkumus, kuriuos kritikavo pats autorius, aprašant „neigiamas“ valstybes (pavyzdžiui, žmonių skirstymas į sluoksnius oligarchinėje valstybėje).

6.
ASMENS LAISVĖS SUVARŽYMAI PLATONO VALSTYBĖJE

Pažymėtina, kad Platonas, gyvenęs vergovinės santvarkos laikotarpyje, neskiria ypatingo dėmesio vergams. „Valstybėje“ visi gamybiniai rūpesčiai priklauso amatininkams ir žemdirbiams. Kūrinyje Platonas rašo, kad paversti vergais galima tik „varvarus“, neeilinius, karo metu. Bet jis rašo, kad karas – tai blogis, kylantis neigiamose valstybėse „tam, kad praturtėti“, ir „idealioje“ valstybėje reikia stengtis išvengti karo, to pasėkoj nebus vergų. Kaip rašė V.F.Asmusas, traktate „Valstybė“ „.vergų klasė, kaip viena iš valstybės klasių nenurodoma, net nenumatoma“, tai nereiškia, kad autorius stoja prieš vieno žmogaus laisvės suvaržymo kitam, tiesiog, jo manymu, aukščiausios klasės privalo neturėti privatinės nuosavybės, tam, kad išsaugoti vienybę. Vis dėlto, dialoge „Įstatymai, kur taip pat keliama valstybinio sutvarkymo problema, Platonas, pagrindinius ūkinius rūpesčius perkelia vergams ir užsieniečiams, bet neigiamai atsiliepia apie karą.

7.

ŽMONIŲ VIENYBĖ „IDEALIOJOJE“ VALSTYBĖJE

Remiantis jau anksčiau išnagrinėtais žmonių skirstymo į klases pagrindais, kyla klausimas: kas gi bus atsakingas nustatant žmogaus gebėjimus vienam ar kitam darbui? Tikriausiai, „idealioje“ valstybėje tą funkciją prisiims išmintingiausi ir teisingiausi žmonės – filosofai – valdovai. Be abejo, jie vykdys įstatymą, nes įstatymas pagrindinė „idealios“ valstybės sudedamoji dalis, ir jį vykdo visi gyventojai (prieina prie to, kad vaikai privalo žaisti pagal nustatytus įstatymus). Tokiu būdu, filosofai – valdovai lemia visų gyventojų likimus. Jie ne tik nustato žmogaus gebėjimus, bet ir vykdo santuokos reglamentaciją, turi teisę (ir privalo) žudyti mažus vaikus su fiziniais trūkumais (čia, kaip ir kitose problemose, Platonas, kaip pavyzdį ima valstybinę santvarką, šiuolaikiškos jam Spartos).

Filosofai, proto pagrindu, vadovaujant kitoms klasėms, suvaržant jų laisvę, o kariams kaip „šunims“ paklūsta žemiausioji „banda“. Tai, dar labiau sugriežtina, ir taip jau tvirtą žmonių skirstymą, pavyzdžiui, kariai negyvena vienoje vietoje su amatininkais, su dirbančiaisiais. „Žemiausios veislės“ žmonės egzistuoja tam, kad aprūpinti aukščiausiąją klasę visomis būtinomis reikmėmis. „ Aukščiausieji“ saugo ir nukreipia „žemiausius“, naikinant silpniausius ir reglamentuojant kitų gyvenimą.

Galima numanyti, kad tokia visapusiška, smulkmeniška reglamentacija svarbiausių žmogaus poelgių, kuriuos jis, remiantis šiuolaikišku supratimu, privalo spręsti pats, bus nepatenkinimo, pavydo priežastys. Bet „idealioje“ valstybėje to neatsitinka, atvirkščiai, žmonių vienybę, Platonas laiko tos valstybės pagrindu. Senoviniais laikais, „auksiniame amžiuje“, kada patys dievai valdė žmones, žmonės gimdavo ne nuo žmonių, kaip dabar, bet nuo pačios žemės. Žmonėms nebuvo reikalingi materialiniai gėriai ir daug laiko skirdavo filosofijos užsiėmimams. Iš esmės, „auksinio amžiaus“ žmonių vienybę sąlygojo nebuvimas tėvų (visi turėjo vieną motiną – žemę). Platonas nori pasiekti tokį pat rezultatą, „sujungus“ ne tik visuomeninį turtą, bet ir žmonas, vaikus. Autorius nori, kad nė vienas negalėtų pasakyti: „Tai mano daiktas“, arba „Tai mano

8.
žmona“. Remiantis Platono idėja, vyrai ir moterys, neturėtų tuoktis savo noru. Pasirodo, kad santuoką slaptai reguliuoja filosofai, jungiant geriausius su geriausiais, o blogiausius su blogiausiais. Po gimdymo vaikai pasiimami, o po kurio laiko vėl grąžinami motinoms, be to, niekas nežino kieno vaiką jis gavo, ir visi vyrai (klasės ribose) laikomi tėvais visų vaikų, o visos motinos – bendromis žmonomis visų vyrų. Kaip rašė V.Asmusas, Platonas žmonų ir vaikų bendrumą laikė aukščiausia vienybės forma. Toks bendrumas yra aprašytas jo karių – sergėtojų klasei, kuriai autorius skiria ypač daug dėmesio. Jo manymu, kovos nebuvimas karių klasės viduje, lems vienybę žemiausios klasės ir dėl to valstybėje nekils riaušių.

Tokiu būdu, valdančioji Platono valstybės klasė, sudaro komunistinę vienybę. Šis komunizmas, kaip jau minėta anksčiau, neleis turtingumo arba skurdo tarp aukščiausios klasės atstovų, to pasėkoje, remiantis autoriaus logika, tai sužlugdys nesupratimus tarp valdovų. Valdovą, autorius lygina su piemeniu, kuris gano bandą. Remiantis tuo palyginimu, banda – žemiausioji klasė, o šunis, kurie padeda ganyti kariai – sergėtojai, priklausantys antrajai klasei. Kad palaikyti tvarką bandoje, piemenys ir šunys privalo būti vieningi savo veiksmuose, ko ir siekia autorius. Ir taip, remiantis K.Poppero nuomone, Platono valstybė su „žmogiškąja banda“ elgiasi, kaip išmintingas, bet griežtas piemuo su savo avimis. Šitą sujungti su tuo, šituos – užmušti. Akivaizdu, kad, mūsų supratimu, ši totalitarinė programa, kurioje grupelė žmonių (tegu, net išmintingiausių, nustato savo taisykles žmonių daugumai.

9.

KODĖL PLATONO VALSTYBĖ TOTALITARINĖ?

NUMANOMAS „GERIAUSIOS“ VALSTYBĖS SUPRATIMAS

Kokiu būdu Platonas kurdamas „idealią“ valstybę, kuri remiasi proto pagrindu, gavo viena iš blogiausių totalitarinių valstybių, pavyzdžius, kurių mes sutinkam gana dažnai, kurios yra aprašytos šiuolaikiniuose kūriniuose antiutopiniuose žanruose (D.Oruelas,“1984“). Tam, kad atsakyti į tą klausimą, būtina suprasti, ką turėjo omenyje Platonas, sakant „idealioji valstybė“. Pirmiausia, tai valstybė, kuri yra sutvarkyta geriausiu būdu, antra, (tai svarbiausia) tai yra tik valstybės idėja. Pirmiausia būtina suprasti, ką turėjo omenyje Platonas kalbėdamas apie „geriausią valstybę“.

Tikriausiai, Platonas manė, kad visos žmonių nelaimės kyla nuo vienybės nebuvimo, nuolatinių nesusipratimų. Viskas tai, ypač pastebima taikos metu, karo metu, atvirkščiai, egzistuoja vienybė, tvarka ir bendras tikslas. Karo metu žmonės turi daug ko bendro, ir jie, esančios tvarkos pagrindu, išmintingiems valdovams teisingai reglamentuojant jų gyvenimą, gali pasiekti tai ko neįmanoma pasiekti, gyvenant kaip norisi ir užsiimant nesavo veikla. Žmonių vienybę karo metu, puikiai pavaizdavo L.Tolstojus savo kūrinyje „Karas ir taika“, parodė tą jėgą, kuri kyla, kada visi žmogaus siekiai nukreipti į vieną pusę, o tai tik įmanomų socialinių sukrėtimų metu. Kai jų nėra, kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau laisvas, ir visi žmogiškųjų norų tikslai nukreipti į įvairias puses, kyla chaosas, neįmanoma organizuoti vieningą žmonių elgesio kryptį, kaip tai daroma karo metu. Kyla klausimas: kodėl nesutvarkyti žmonių gyvenimo taip, kad jie visi gyventų, lyg tai vykstančiame kare, bet, be abejo, kad jie nemirtų?

Toks gyvenimas buvo Spartoj, kurios patirtį naudojo Platonas, kuriant „idealios“ valstybės modelį. Visa valstybė, be abejo, gaus daugiau naudos, jei batsiuvys liks batsiuviu, o ne pradės tapyti paveikslų, bet remiantis šiuolaikišku supratimu apie laisvę ir žmogiškąsias vertybes, Platono valstybė yra kvintesencija totalitarizmo. Antiindividualią Platono valstybę galima apibūdinti sekančia citata iš „Įstatymų“, išreiškiančiai totalitarizmo esmę.:“.niekas, niekada neturi likti be vadovo – nei vyrai, nei moterys. Nei rimtuose

10.
užsiėmimuose, nei žaidimuose niekas neturi pratinti save elgtis kaip panorėjęs: ne visada – ir kare, ir taikos metu – reikia gyventi su nuolatiniu atsižvelgimu į vadovo nuomonę ir elgtis pagal jo nustatymus. tegu žmogaus siela įgyja įprotį visiškai nemokėti daryti ką nors nuo kitų žmonių, ir netgi nesuprasti, kaip tai įmanoma. Tegu visų žmonių gyvenimas visada turės kiek įmanoma daugiau bendrumų, nes nėra ir niekada nebus nieko geresnio.už pasiekimus darbe, o taip pat laimėjimą kare. Lavinti tai, ko reikia nuo pačių mažiausių metų. Reikia vadovautis kitais žmonėmis, ir pačiam būti jiems pavyzdžiu. O bevaldystė, turi būti panaikinta iš visų žmonių gyvenimų, ir net gyvūnų, kurie paklūsta žmonėms“.

Akivaizdu, kad šie principai atliekami „idealioje“ Platono valstybėje, ir iš tikrųjų, „.nėra nieko geresnio.už sėkmę ir laimėjimą kare“. Bet kaip gi asmenybė? Reikalas tame, kad Platonui asmenybė su jos tikslais ir interesais, lyg tai, neegzistuoja, egzistuoja tik bendri interesai.

11.

IDĖJŲ TEORIJOS
Bet yra ir antras „idealios“ valstybės supratimas. Platonui „ideali“ ne tik „geriausia“, bet ir tai kas yra daikto „idėja“. Žodis „idėja“ Platono filosofijoje reiškia – daikto „esmę“, „formą“, „vaizdą“. Tai proto suprantama, vidinė daikto forma, o ne ta, kuri sukurta jutiminiam supratimui. Idėjos – formos yra nekūniškos. Kūnas nuolat juda, nestovinčiame, o nuolat judančiame, nenuspėjamame pasaulyje. Protas ieško judėjime paslėpto daikto paviršiaus esmės, kuri ne tik pasilieka visuose daikto pasikeitimuose, bet ir yra pagrindinė tų pasikeitimų priežastis. Taip protas atskiria būtį ir atsitikimą. Tas, kas atrodo egzistuoja, dar nėra tikroji būtis, bet panaši į ją, nes yra priežastis idealaus ir nepriekaištingo. Pirmiausia, visada reikia atskirti: kas visada egzistuoja ir niekada netampa, ir kas visada tampa, bet niekada neegzistuoja“, – rašė Platonas dialoge „Timiejus“.

Taip Sokratas, o po to Platonas gražius daiktus (virtuvinis vazonas, arklys, mergina) ir grožį, grožį patį savaime, nuostabaus idėją: geras poelgis, yra gėris pats savaime.

Idėja, pas Platoną, yra tai, kas yra:
1. Priežastis – daiktų būties šaltinis, tai, kas duoda jiems gyvenimž, valią gyventi, skatina jų buvimą.
2. Pavyzdys – į kurį atsižvelgiant, Demiurgas kuria daiktinį pasaulį, panašu į „idealų“.
3. Tikslas – kurio reikia siekti, kaip aukščiausiojo gėrio.
4. Modelis – pradinė struktūra, idėjų principas.
Platono idėjų teorijos turinys nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų (gr. eidos; idea) pasaulis.
Tokiu būdu, galima nuspėti, kad, kuriant traktatą „Valstybė“, Platonas, pirmiausiai, bando suprasti, kokia valstybės idėja yra mūsų pasaulyje, kieno pavyzdžiu buvo kuriamos jau egzistuojančios valstybės. Valstybės idėjos supratimo problema, be abejo, platesnė, už „geresnės“ valstybės sukūrimo problemą, suprantant valstybės idėją, mes vienu metu suprasim ko reikia siekti. To pasėkoje, klausimas apie tai, kiek gera yra Platono valstybė, antraeilis, svarbiau tai, kad nėra egzistuojanti valstybė, o tik jos „idėja“.

IŠVADOS

Žmogus, nesusipažinęs su Platono kūryba, gyvenimo pažiūromis, pirmą kartą perskaitęs traktatą „Valstybė“, pasakys, kad Platonas sukūrė neigiamą, totalitarinę valstybę, kad jis buvo neteisus. Šiuolaikiškas žmogus nepateisina Platono. Bet mes suprantam, tik savo kultūrines vertybes, mes vertinam asmenybę, o viską kas varžo jos laisvę vadiname totalitarizmu. Be to, mes nenorime suprasti, kad autorius turėjo visiškai kitą supratimą apie žmogiškąsias vertybes. Mes, net nejaučiame, kad, galbūt, Platonas net nenorėjo įgyvendinti valstybės projekto, jis rašė tik tai apie valstybės idėją. Kaltinant Platoną totalitarizmo viešinimu, mes patys varžom jo laisvę, mes patys tampame totalitariniais žmonėmis, naikinančiais žmogaus teisę turėti kitas mintis, kitą kultūrą. Nereikia skubėti kaltinti Platoną totalitarizmu, kada dalis totalitarizmo yra kiekviename iš mūsų, kiekvienoje asmenybėje. Galbūt, tai jau iš prigimties yra kiekviename iš mūsų, kaip išsisaugojimo instinktas, ir be jo žmogaus nustos būti žmogumi. Kaip ten bebūtų, būtina suprasti, kad kiekvienas, net pats paprasčiausias žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Per du tūkstantmečius mes išmokome kritikuoti visuomeninį totalitarizmą. Dabar, kiekvienas žmogus privalo atsisakyti totalitarizmo.

13.

LITERATŪRA

1. Лосев А.Ф., „Жизненый и творческий путь Платона“, \ Платон, собр. Соч., т. 1, M, 1990.
2. Platonas, raštų rinkinys, 3 t., 1 d., „Valstybė“ 1981.
3. Поппер К., „Открытое общество и его враги“, т. 1, „Чары Платона“, \ М 1992.
4. Асмус В. Ф. „Платон“, \ K, 1993.

14.

Leave a Comment