Tiesos problema

ĮVADAS

Tiesos problema yra labai įdomus ir diskutuotinas klausimas daugeliui filosofų. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nejudinama, stabilu. Kita vertus neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes jis priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tiikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę.
Rašto darbe aš aptarsiu įvairias tiesos teorijas bei tiesos problemų sprendimo galimybes, kurias bandė gvildenti žymūs filosofai įvairiais istorijos periodais. Pagrindinis darbo tikslas – atskleisti tiesos teorijų įvairovėę ir jų filosofinį požiūrį.
Šis darbas pasirinktas neatsitiktinai, o, norint įsigilinti ir nuosekliai bei koncentruotai aptarti tiesos sampratą beei jos problemiškumą filosofijoje.
Literatūros šia tema yra pakankamai daug, todėl su didesniais sunkumais, ruošiant šį rašto darbą, susidurti neteko.

TIESOS SĄVOKOS PROBLEMATIŠKUMAS

Pažinimo proceso rezultatai yra žinios, kurios nuolat gausėja ir kinta. O kadangi vienas žinias nuolat keičia kitos, todėl iškyla klausimas, ar mą

ąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y., kiek tose žiniose yra tiesos? Kiekvienas iš mūsų dažnai susimąsto, kas, apskritai, yra tiesa , kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje.
Tiesos apibrėžimai yra aprašyti įvairių autorių knygose, todėl niorėčiuau juos paminėti.
1. Erlangeno mokyklos filosofai teigia, kad “ tiesa apibrėžiama kaip konsensas (- susitarimas) tarp pokalbio partnerių, t.y. teiginys yra teisingas tuomet, jei kiti, galintys spręsti jo teisingumą, nusprendžia esant jį teisingą”. [ 4 , 78 ].
2. Haremaro mokyklos filosofai rteigia, kad “teiginys yra teisingas , jei juo iūšreiškiamas susitarimas, kuris yra pasiektas laisvame diskurse”, jo teorija paliečia tik vieną aspektą to, ką mes paprastai vadiname “tiesa”” [ 4 , 79 ].
3. Apelio tiuesos teorija “tiesa tai, kas pažinu savaime, nėra tiesiog prpoporcinga tam, kas pažinu muums” [ 4 , 112 ].
4. Trancendentalinė tiesos nuostata “tiesa naudojasi pažinimo subjektas naudojasi žiniomism kurios kyla ne iš patyrimo, bet daro į galimą kaip patyrimo sąlygos. [ 4 , 139 ].
5. Kalbos filosofijos dimensija “kai tiesa prasideda nuo žodžio, kuris reiškia daugiau nei ženklas. Kalboje , kaip ir valstybėje , reiškiasi įstatympo ir laisvės ryšys. [ 4 , 165 ].
6. Santykio tarp formaliosios ir trancedentalinės logikos “tiesą apibrėžiama panaudojant loginio skaičiavimo teorija, kurio pagalba apskaičiuojamas teisingas teiginys.” [ 4 , 175 ].
7. Tarskio tiesos apibrėžimas reiškia, kad “teiginys yra teisingas, kai dalykųū padėtis, kurią jis vaizduoja yra tikra “[
[ 4 , 182 ].
8. Vienas žymiausių tiesos apižbrėžimų priklauso Tomui Akviniečiui, kuria teigia, kad “tyiesa yra daikto ir intelekto atlikimas” [ 4 , 204 ].
Kai kalbame apoie teiginių teisingumą, tai aiškus visuomet turime galvoije atitikimą tarp būties ir mąstymo, tikrovės ir kalbos, faklto ir teiginio.
Toks tiesos klausimas yra labai problematiškas. Iš vienos pusės, tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nejudinama, stabilu. Kita vertus neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes jis priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę.
Filosofai iškelia nemažai argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinumas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus mūsų žinioms patikrinti. Logika galinti padėti surasti tik teorijos prieštaravimus, bet ne teorijos teisingumą. O faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslo teorijos, nėra pastovios.
Tiesos problema, pasak filosofų , ,, turi objektyvumo, absoliutumo ir santykinumo aspektus. Tai klausimas – ar gali būti mūsų ž
žiniose, moksliniame pasaulio vaizde toks turinys, kuris nepriklausytų nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos? Ar gali teiginiai, mokslinės teorijos savo turinyje išreikti tikrovę absoliučiai, ar tik santykinai?”[ 5 , 77 ]

Taigi apibendrinant tiesos sąvoką galima daryti išvadą, kad tiesa visuomet priklauso tam tikrai kalbinei atskaitos sistemai, tiesa grindžiama tik kalboje, kai nėra jokio bekalbio pasaulio savyje ir jokių bekalbių reikšmių savyje, tai nėra ir plikos, bekalbės tiesos.

TIESOS KONCEPCIJOS FILOSOFIJOS ISTORIJOJE

Klasikinė tiesos koncepcija

Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos.

Jau antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija . Jos autoriai – senovės graikų filosofai Platonas ir Aristotelis. Jie teigia, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžių mąstytojai tiesą apibūdino kaip daikto ir minties atitikimą. Toks tiesos apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikinimai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultatų teisingumui.
Tačiau tokiame tiesos apibrėžime galima pastebėti tam tikrų neaiškumų, būtent, ką reiškia pati ,,atitikimo” sąvoka, taip pat ,, minties atitikimas tikrovei”? Juk mintis nėra tapati ar identiška su daiktu, kuri jį išreiškia. Pagal Aristotelį, teisingas yra tas teiginys, kuris apibūdina pasaulio daiktų tvarką, ir, kaip paaiškėja, viskas būtent taip ir yra. Pv

vz., teiginys “snigs” tik tuomet teisingas, kai sninga. Aristotelio tiesos definicija taip pat nepasako, kuomet galima pasakyti, kada tas minties ir tikrovės atitikimas jau yra , kaip galima žinoti, kada atsiranda minties ir tikrovės adekvatumas. Trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus. Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis filosofų manė, kad sunku tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes, surasti.
Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija sąlygojo tai, kad filosofai pradėjo ieškoti kitų tiesos apibrėžimo būdų, kad galima suformuluoti tiesos teoriją, neminint tikrovės.

Akivaizdumo teorija

Akivaizdumo koncepcijos ištakos slypi kasdienėje kalboje. Akivaizdūs kai kurie religiniai ir matematiniai teiginiai. Tikintysis sakydamas, kad Dievo egzistavimas yra akivaizdus, mano, kad to nereikia įrodinėti kokiais nors argumentais.Akivaizdžios kai kurios geometrijos aksiomos.
Žymiausias požiūrio į tiesą kaip į akivaizdžias žinias šalininkas buvo Dekartas. Jis mano, jog teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių akivaizdžių tiesų.
Ši tiesos koncepcija yra patraukli savo paprastumu ir tuo, kad nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ir ji neišvengė abejonių ir kritikos.

Ginčytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas. Jeigu klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai, tai daugelis teiginių apie pasaulį ir žmogų nėra akivaizdūs. Pavyzdžiui, kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam visiškai kitą patirtį ir informaciją, visiškai neakivaizdu.

Koherencinė teorija

Koherencinė, kitaip vadinama – loginės darnos – teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Koherencinės tiesos sampratos šalininkas yra Leibnicas. Jis teigia, kad turi egzistuoti pačių proto tiesų loginė tvarka –jos turi būti logiškai susijusios.Leibnicas manė, kad proto tiesas galima išvesti iš svarbiausio logikos tapatybės dėsnio : A = A. Jis parodo, kad iš tapatybės dėsnio galima išvesti aritmetikos teiginius, pavyzdžiui, 2 + 2 = 4. Matematikas ir filosofas Leibnicas teigia, kad iš šio dėsnio galima išvesti ne tik matematinius, bet ir visus kitus būtinus teiginius. Leibnicas buvo įsitikinęs, kad norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti kaip jas išvesti iš tapatybės dėsnio. Tačiau ne viskas taip lengvai padaroma. Leibnicas suprato, kad, sakysime, niekas nežino kaip iš tapatybės dėsnio išvesti fizikos dėsnį.
Pagal Leibnicą, iš tapatybės dėsnio išvedamų teiginių sistema yra logiškai neprieštaringa. Logiškai darnios turi būti mūsų žinios. Todėl žinių loginį neprieštaringumą galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi.Tiksliau tariant, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, neprieštaringumu.

Vadinasi, loginės darnos tiesos koncepcija suabsoliutina formalųjį loginį kriterijų. Sutinkama su nuomone, kad moksle mąstymas turi būti logiškas. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka. Todėl ši koncepcija yra abejotina.

Pragmatinė tiesos samprata

Sunkumai, su kuriais susiduriame akivaizdumo ir koherencinės tiesos koncepcijos, privertė ieškoti kitų alternatyvų.. Įtakingiausia tapo pragmatinė tiesos teorija, kurios autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.
Empiristų požiūriu, teoriniai samprotavimai, iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti į tiesą. Pozityvizmo pradininkas A Comteas mano, kad vertingos vien pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.
Pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marksas. Praktika Marksas laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktišką veiklą. Praktika priešinama teorijai, t.y. grynai intelektualiai, idealiai žmogaus veiklai. Praktikoje žmogus operuoja daiktais, teorijoje – idėjomis. Tiesa, tarp praktikos ir teorijos labai ryškių ribų nėra. Sunku būtų atsakyti į klausimą, ar teisės normų keitimas yra praktinė ar teorinė veikla. Ir vis dėlto praktikos, apimančios stebėjimą, eksperimentą, gamybinę ir socialinę žmonių veiklą, priešinimas teorijai, įgalina įveikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencinė tiesos teorijos. Jų šalininkai, nagrinėdami tiesos problemą, jos problemos ieško teorijos, žinių sferos viduje. Tuo tarpu praktikos kategorija įgalina peržengti teorijos sferą ir reikalauja ieškoti žinių tikrumo, teisingumo pagrindų už teorijos sferos ribų. Teorijos sferoje visada galima vienai idėjai priešinti kitą, vienai neprieštaringai žinių sistemai – kitą neprieštaringą sistemą, vienus teorinius argumentus – kitiems. Tuo tarpu per praktiką idėjos yra susiejamos su empirine tikrove.
Kitas pragmatizmo tiesos teorijos atstovas amerikietis Džeimsas yra tokios nuomonės, kad ,, mūsų idėjos, įsitikinimai yra mūsų veiksmų taisyklės.” [ 2, 54 ] Jo požiūriu, žinių teisingumas siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu. Kalbant apie Markso ir Džeimso pozicijas, tai jos skiriasi tuo, kad Marksas pabrėžia praktikos visuomeninį, o Džeimsas – asmeninį pobūdį.
Aptarus pragmatinę ir klasikinę teorijas, galima pastebėti jų skirtumus: Aristoteliui tikrovė daiktiška, objektyvi, nepriklausanti nuo subjekto. Tuo tarpu Džeimsui tikrovė yra žmogaus veikla, praktika, kuri turi būti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrovė, pasaulis yra žmogiškosios veiklos, jo interesų ir tikslų, t.y. žmogaus pasaulis.
Pragmatizmo šalininkų beveik absoliutinama nuomonė, kad idėjos turi būti naudingi, geri instrumentai, kelia tam tikrų problemų. Juk esama įvairiausių teorijų, net priešingų viena kitai. Todėl konkreti teorija, būdama geras instrumentas vieniems, gali būti kenksmingas kitiems. Pavyzdžiui, remiantis tam tikra socialine teorija, vienai socialinei grupei pavyksta pasiekti geidžiamą tikslą – iškovoti politinę valdžią. Teorija pasirodė efektyvi, nes davė galimybę sugriauti ekonomiką, kultūrą, pabloginti žmonių gyvenimą. Bet ar ji teisinga valdinių atžvilgiu?

Dialektinis materializmas

Dialektinis materializmas susieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kuri tiesą suriša su objektyvia tikrove. Tik Aristotelis nepateikė patvirtinimo būdo, parodančio, kad iš tikrųjų mūsų minties turinys atitinka joje išreikštą objektyvią tikrovę, t.y. trūko tiesos kriterijaus. Tą trūkumą užpildo K Markso teiginys, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. Šį požiūrį dialektinis materializmas vystė toliau. Praktika yra pažinimo pagrindas. Praktika yra pažinimo pagrindas ir ta prasme, kad nuo praktinio tikrovės įsisavinimo visuomet priklauso mokslo problematika, t.y. kokias problemas sprendžia mokslas ir kaip jas sprendžia. Vadinasi, pažinimas kinta istoriškai kartu su visuomenės praktine veikla.. Esamos praktinės veiklos ribose mokslas yra santykinai savarankiškas ta prasme, kad tikrovės objektai, tapdami pažinimo objektais, visuomet žmogaus proto rekonstruojami, išreiškiami teoriniais modeliais. Keisdamas gamtą praktiškai, žmogus keičia ją ir teoriškai.
Kalbant apie tiesos objektyvumą, galima daryti išvadą, kad, jei žmonės, vadovaudamiesi mokslo teorijomis, pagamina medžiagas, mašinas ir pan., kokias buvo suprojektavę, vadinasi, šios mokslinės teorijos turi objektyvų, su tikrove palyginamą turinį. Taigi, tiesos objektyvumas čia suprantamas ne kaip jos naudingumas, o kaip jos atitikimas tikrovei. Tik dėl to ji gali būti naudinga žmonėms.
Kito būdo, išskyrus praktinę visuomeninę veiklą, įrodyti teorijų objektyvumui nėra. Negalima teorinėmis priemonėmis ( pvz., matematikos, logikos ) įrodyti teorijų objektyvumą. Tą galima padaryti tik išeinant už teorijos ribų į praktikos sritį.

TIESOS PROBLEMOS SPRENDIMAS FILOSOFIJOJE

Tiesos problemos sprendimas filosofijoje nepašalina būtinumo specialiems mokslams atlikti savas procedūras teorijų teisingumui patikrinti. Šiuo atveju tiesos problema bus jau nebe gnoseologinė ( nebe tiesos objektyvumo, absoliutumo ir santykinumo problema), o specialaus mokslo problema. Pavyzdžiui, teorijos vidinio loginio darnumo, jos atitikimo eksperimento duomenimis ir pan. problema. Filosofinės tiesos objektyvumo, absoliutumo ir santykinumo problemos sprendimas atlieka metodologinį vaidmenį ir nepakeičia specialių mokslų atliekamo savo teorijų tikrinimo.
,, Tiesos problemos sprendimas turi lemiamos įtakos metafizikos likimui. Galutinai pripažinusi empirinių mokslų peršamą reliatyvistinę tiesos sampratą, filosofija pavirstų vien santykines tiesas pažinusių teorijų istorija ir šiuo atžvilgiu atsidurtų žymei blogesnėje vietoje, negu empiriniai mokslai. “ [ 7, 46 ]

Absoliuti tiesa visuomet lieka siektinas idealas, kurio mokslas savo istorinėje raidoje niekuomet visiškai nepasiekia ir nerealizuoja, negali šalinti šios tiesos idealaus ir objektyvaus požiūrio.

Kaip matome, kiekvienas iš filosofų, nagrinėjusių tiesos problematiką, savo veikaluose pateikė savo mintis ir samprotavimus šiuo klausimu. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir aišku savaip traktavo, tačiau nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skiriasi, visi jie yra teisūs, nes filosofijos moksle neteisių nėra.

IŠVADOS

Tiesos klausimas yra labai problematiškas. Jau antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija Viduramžių mąstytojai tiesą apibūdino kaip daikto ir minties atitikimą, turintį teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susiejamas su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikinimai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultatų teisingumui.
Akivaizdumo koncepcijos ištakos slypi kasdienėje kalboje. Ši tiesos koncepcija yra patraukli savo paprastumu ir tuo, kad nereikia teiginių lyginti su tikrove. Ginčytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas.
Koherencinė, kitaip vadinama – loginės darnos – teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Todėl žinių loginį neprieštaringumą galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, neprieštaringumu.
Įtakingiausia tapo pragmatinė tiesos teorija, kurios autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.
Aptarus pragmatinę ir klasikinę teorijas, galima pastebėti jų skirtumus: Aristoteliui tikrovė daiktiška, objektyvi, nepriklausanti nuo subjekto. Tuo tarpu Džeimsui tikrovė yra žmogaus veikla, praktika, kuri turi būti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrovė, pasaulis yra žmogiškosios veiklos, jo interesų ir tikslų, t.y. žmogaus pasaulis.

Dialektinis materializmas vystė toliau Markso teiginį, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. Praktika yra pažinimo pagrindas. Kito būdo, išskyrus praktinę visuomeninę veiklą, įrodyti teorijų objektyvumui nėra. Negalima teorinėmis priemonėmis ( pvz., matematikos, logikos ) įrodyti teorijų objektyvumą. Tą galima padaryti tik išeinant už teorijos ribų į praktikos sritį.
Absoliuti tiesa visuomet lieka siektinas idealas, kurio mokslas savo istorinėje raidoje niekuomet visiškai nepasiekia ir nerealizuoja, negali šalinti šios tiesos idealaus ir objektyvaus požiūrio.

Kaip matome, kiekvienas iš filosofų, nagrinėjusių tiesos problematiką, savo veikaluose pateikė savo mintis ir samprotavimus šiuo klausimu. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir aišku savaip traktavo, tačiau nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skiriasi, visi jie yra teisūs, nes filosofijos moksle neteisių nėra.

Taigi apibendrinant tiesos sąvoką galima daryti išvadą, kad tiesa visuomet priklauso tam tikrai kalbinei atskaitos sistemai, tiesa grindžiama tik kalboje, kai nėra jokio bekalbio pasaulio savyje ir jokių bekalbių reikšmių savyje, tai nėra ir plikos, bekalbės tiesos.

LITERATŪRA

1. Anzenbacher A., Filosofijos įvadas. – V., 1992.
2. Džeimsas V., Pragmatizmas.- V.:Pradai, 1995.
3. Filosofijos atlasas., V., 1998.
4. Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX a. Vakarų Europos ir Amerikos Filosofija.- V.: Mintis, 1974.
5. Filosofijos įvadas., KTU, 2000.
6. Hartman.N., Filosofijos įvadas. V., 2001.
7. Šliogeris A., Kas yra filosofija. – V., 2001.

Leave a Comment