Skerdžiaus paveikslas Vinco Krėvės kūrinyje

Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“ visas veiksmas vyksta Pagirių sodžiuje.Seniausias kaimo žmogus skerdžius Lapinas ir yra pagrindinis apsakymo herojus.Visam kūrinyje jis yra gretinamas su Grainio liepa : „Kiek tik galiu prisiminti,jiedu visada buvo tokiu pačiu,kaip kad dabar“.
Pats senis gyveno vienui vienas – žmona mirusi buvo, vaikų neturėjo. Jis nebuvo turtingas, tačiau labai nuoširdus, ypatingas savo dvasine stiprybe. Jam buvo nutikę daug nelaimių, bet jis nepasidavė – kabinosi į gyvenimą nors buvo sunku. Nors jau senas vis vien dirbo savo mėgiamą darbą, kuris buvo susijęs su gaamta.

Grainio liepa apsakyme atvaizduoja skerdžiaus ryšį su gamta. Gamta – tai pirmykščio žmogaus lopšys, davęs jam maisto, pastogę, tikėjimą ir su jais viltį – parėmes kai žmogus buvo jaunas ir silpnas. Žmogus savo ruožtu puosėlėjo ją, garbino ir vėliau sužmogino. Ilgai gamta buvo jo vienintelis pasaulis, be kurio jis tiesiog neišsigyventų

Visas kaimas žinojo, kad Lapinas gyvens, kol žalios liepa – tarsi jiedu paskutiniai senosios gamtos ir pasaulėžiūros liekanos. Liepa išaugo pati, jos nesodino „kaip kopūsto“, kai miškuose medžiai kertami, parduodami ir vėl sodinami. Skkerdžius vienintelis kaime lieka ištikimas senolių papročiams, dievams, tiki jais.
Lapinas – žmogus, kuris tiki gamta, kai jo žmonės ją tik vertina. Kaip senosios animalistinės pasaulėžiūros atstovui, skerdžiui gamta šventa ir jos nevalia išnaudoti, o reikia garbinti ir saugoti. Veikėjo pasaulis yra ta

a gamta, kurioje jis gyvena “Žolė – Dievo dovana,ir ne žmogui,bet gyvulėliui“ – sako Lapinas.Jis pyksta ant žmonių,kurie negerbia miško,kad išskyna mišką,kad medžius iškerta.“Dažnai pasigailiu,kad tokių laikų sulaukiau,kada žmonės nei girių nemėgsta,švento miško nesigaili.“ . Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Skerdžius tiki gamtą esant tobulą ir dievišką, pilną keisčiausių būtybių: monų, laumių, kurios, deja, bėga iš besikeičiančių miškų.

Todėl ir Lapino istorijos pilnos laumių,monų.“Pripasakoja,primeluoja tiek,jog vaikai net sodžiun grįžti bijo,o ypač jei pakelėje yra bala ar pirtis“.Nors visos istorijos yra tik prasimanymas,bet jos yra pamokančios.Kad vaikai tėvų klausytų,kad vakarais nevaikščiotų vieni po laukus,kad mylėtų ir gerbtų gamtą.

Kai ateina vakaras,vaikai susirango pirkioje,ant suolo sėdėdami kamputį ir bijo net kojų nuleisti.

Ne tik vaikai patikėdavo pramanytomis Lapino istorijomis :“Niekas taaip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų,įtikinančiai sumeluoti kaip jisai.Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus,bet ir senus,rimtus vyrus.Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs,kad pasitikėjo žinomu melagiu,kad paklausė jo,o kitą kartą ima ir vėl paklauso,patiki.“

„Ar žinai dėde,kiek yra dievų?
Skerdžius užsikišo pypkę už juostos,pamąstė,pakasė pakaušį.
– Tai,vaikel,ir nežinau.
– O kiek ilgiau pamąstęs pridūrė :
– Gal trys..“
Kaip matote,Lapinui dievai ne tokie svarbūs.Seniau niekas nemokė katakizmų ir maldų,kaip išmokdavo,taip.Tad Lapinas tiki į gamtą,i jos dievus,monus,laumes.

Taip ir gyveno Lapinas,vienas,tik su gamta.Bet nieko nėra amžino.

Lapinas sakydavo,kad jis mirs tik tada,kai Grainio li
iepa nulūš.“Man viena čigonė delne išskaitė,kad mirsiu,kai Grainio liepa nuluš.

Grainis galvojo,kad tai tik seno žmogaus paistalai.Tad jis su Lapino susiginčijo,Grainis tvirtino,kad nukirs liepa.
„-Mano liepa ir nukirsiu.Rytoj nukirsiu!Štai pamatysiu,ar užgins man kas?!-užsispyręs tvirtina Grainis.
-Ne tavo,nenukirsi!Rankos nudžius,kojas sau palaužysi.Kas tau liepa,girioj pušelė,ar kas?Krosny gal malka deginsi?ech, ir žmonės gi nūnai!..“

Ir prisijuokavo Grainis.Ėmė ir nukirto liepa.
„-Dėde,dėde,ar matai?Grainis nukirto savo liepą.

Žiūri skerdžius,tikrai,liepos nebėra.Jis dar nenori tikėti akimi – patrynė lyg žmogus iš miego pabudęs,geriau praplėšė – vai,gi vis nėra!.
.o dabar ten nieko nebėra.Lyg dangus prakiuro toje vietoje.“

O Grainis galvoja,ką jis padarė,suprato,kad sukvailiojo.Bet jau nepakelsi,neprigydisi.Liepa jau mirusi,nukirsta.

Lapinas grįžo namo liūdnas.“Sėdi ir lyg jam kažko koktu,kažko trūksta.Užtraukia pypkės ir pasižiūri pro sodžiaus kluonus,pro tvartus,kur pirmiau ūžė šlamėjo liepa – ir dabar ten nieko nebėra!Ir vėl pasivaideno skerdžiui,kad net danguje plikė atsirado.“

Lapiną galima sakyti ištiko dvasinė mirtis.Prisnūdęs išvydo sapne savo paties vestuves: aplink skobnį veda už rankos mylimąją, o toji virsta sena liepa, apsikabina jo kaklą ir ima smaugti.Sapnas reiškė tarytum mirusieji jį šauktų pas save. Ryte atsibudęs skerdžius jau nėjo į laukus kaip visada.Ruošėsi jis jau kelionei į amžinybę.

Kaimo žmonės pakvietė kunigą,paruošė Lapiną kelionėj.
„Neužilgo jau nebuvo Lapino.Numirė jisai kaip pakirsta liepa.“

Žmonės vis dėl to gailėjo skerdžiaus Lapino,gailėjo,kad nukirsta buvo liepa.Bet nieko nebepakeisi.Lapinas ir liepa jau mirę.

Šiame apsakyme atsiveria paslaptingas ryšys tarp žmogaus ir
r medžio, kuris yra labai ypatingas, tuo, kad žmogus taip mylintis gamtą, sulaukęs tokio garbaus amžiaus miršta nuo žmonių nesupratingumo, nepagarbos dalykams, kurie Lapinui buvo šventi.
Mirė paskutinis senojo pasaulio atstovas, kuris taip džiaugėsi ir mylėjo jį supančią bei globojančią gamtą.

Leave a Comment