tiesos problema

REFERATO PLANAS

I. ĮŽANGA
II. TIESOS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ:
1. Klasikinė tiesos samprata
2. Akivaizdumo teorija
3. Loginės darnos teorija
4. Pragmatinė tiesos samprata
III. TIESOS PAŽINIMO GALIMUMAS
1. Skepticizmas ir reliatyvizmas
2. Tiesos galimumo klausimo sukonkretinimas:

Kodėl galima tiesa?

Kur galima tiesa?

Kaip galima tiesa?
IV. IŠVADOS

ĮŽANGA

“Tiesos klausimas filosofijoje gali būti pavadintas visų klausimų klausimu jau vien todėl, kad kiekvienas klausimas, tegul ir pats paprasčiausias, yra pastanga priartėti prie tiesos, o geriausiu atveju – ją pasiekti. Jei žmogus yra ar bent jau gali būti klausianti būtybė, jei būtinybė klausti ir klausiančioji būsena jį išskiria iš visų kitų šio pasaulio esinių, tada tiesa – kaip siekinys arrba kaip pasiekta būsena – yra tiesiog žmogiškosios egzistencijos lemtis. Būti žmogumi arba būti žmogiškai – vadinasi, siekti tiesos arba būti tiesoje.” (4, 806 psl.)
Bet kas yra pati tiesa?
TIESOS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ

Klasikinė tiesos samprata
Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, jog teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas ir leidžia ją vadinti klasikine. Ji gyvavo ir viduramžiais, kuomet mąstytojai tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yrra daikto ir minties atitikimas.” Kitaip tariant, tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis. Filosofijos raidos procese ši samprata buvo kritikuojama. Abejonių kai kam kėlė reikalavimas, kad teisingas teiginys atitiktų tikrovę. Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet juk mintis “Sniegas yr

ra baltas” nėra panaši į sniegą. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus yra visiškai nepagrįsta. Be to, yra teiginių, kuriuos atitinkančios tikrovės nėra. Nepaisant to, mes juos laikome teisingais. Tai įvairūs fizikos dėsniai, kalbantys apie idealizuotus objektus, kurie tikrovėje neegzistuoja. Klasikinė tiesos samprata buvo kritikuojama ir dėl kitų priežasčių, kas privertė nemažą dalį naujųjų laikų filosofų atsisakyti požiūrio į tiesą kaip minčių ir daiktų atitikimą.

Akivaizdumo teorija
Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas buvo R. Descartes’as. Pasak jo, akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų, pavyzdžiui, tai, kad aš rašau šiuos žodžius, man yra visiškai akivaizdu. Be patyrimo srities akivaizdžiais, nereikalaujančiais įrodymo dar gali būti laikomi religiniai bei matematiniai teiginiai. Descartes’ as, aiškindamas, iš kur mes žinome, kaad tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos”, todėl yra intuityviai aiškūs, arba akivaizdūs. Kadangi matematikos teoremos yra dedukciškai išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų, tai jų akivaizdumas garantuoja išvestinių teiginių teisingumą. Taigi Descartes’o poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvedamos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų. Tačiau ši tiesos samprata taip pat kelia rimtų abejonių. Ginčytinas yra jos universalumas. Ju

uk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu nėra akivaizdūs. Be to, kas psichologiniu požiūriu yra akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitų žinių, kitą patirtį ir protą, gali būti visiškai neakivaizdu.

Loginės darnos teorija
Antra neklasikinė tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną, arba koherentiškumą. Todėl ši samprata dar vadinama koherencine tiesos teorija. Žymiausias jos atstovas G. Leibnicas skyrė dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antrosios yra intelekto produktas. Tačiau pasaulis, pasak filosofo, yra protingos Dievo veiklos produktas, taigi jis visas yra sutvarkytas gerai, protingai. O jeigu pasaulis yra protingai ir tobulai sutvarkytas, tai proto visiškai pakanka, kad galėtume atskleisti jo tvarką bei dėsnius. Leibnico požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas – tai loginis mąstymas. Vadinasi, ir mūsų žinios turi būti logiškai darnios. Todėl teisingais galime laikyti tuos teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu. Tačiau jei konkuruoja neprieštaringos teorijos, tai vieninteliu žinių sistemos teisingumo kriterijumi laikant jos loginį neprieštaringumą, neįmanoma nustatyti, kuri iš jų yra teisinga. Juk būtų nepagrįsta teigti, kad jos visos teisingos, nes teorijos, būdamos vidujai neprieštaringos, ga

ali prieštarauti viena kitai.

Pragmatinė tiesos samprata
Pragmatinė tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio (ar jų sistemos) naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Ši samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje. Bene pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susiejo K. Marksas. Praktika jis laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktinę veiklą. Praktika priešinama teorijai, t.y. grynai intelektualiai, idealiai žmogaus veiklai. Praktikoje žmogus operuoja daiktais, teorijoje – idėjomis. Praktikos kategorija įgalina peržengti teorijos, grynojo mąstymo sferą ir reikalauja ieškoti žinių tikrumo, teisingumo pagrindų anapus šios sferos. Teorijos sferoje galima vienai idėjai priešinti kitą, vienai neprieštaringai žinių sistemai – kitą neprieštaringą sistemą, vienus teorinius argumentus – kitiems, ir todėl mintis joje neranda sau tvirtos atramos. Tuo tarpu per praktiką idėjos yra susiejamos su empirine tikrove. K. Marksas nuodugniau savo tiesos sampratos neišrutuliojo. Pragmatinę tiesos teoriją išplėtojo žymiausias amerikietiškojo pragmatizmo atstovas W. James’as. Jis akcentavo idėjų instrumentinę funkciją, jų gebėjimą vienaip ar kitaip kreipti mūsų veiksmus. Praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis. Remdamiesi jomis, tikime, kad mūsų veiksmai duos pageidaujamą rezultatą, bus efektyvūs. Todėl, jei pasiekiame lauktą rezultatą, galime pripažinti, kad idėja, teorija, kuria vadovavomės, yra teisinga, o jei ne – klaidinga. Taigi, W. James’o požiūriu, žinių teisingumas glaudžiai siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu. Pragmatinė tiesos sa

amprata kelia tam tikrų abejonių. Jos šalininkų teigimu,
teorija turi būti geras instrumentas. Bet, būdama geras instrumentas vieniems, ji gali būti blogas kitiems. Tuomet vieniems ši teorija bus teisinga, o kitiems – klaidinga.
TIESOS PAŽINIMO GALIMUMAS

Skepticizmas ir reliatyvizmas
Aptartųjų teorijų atstovai skirtingai apibrėžė tiesą, tačiau visi tikėjo jos pažinimo galimumu. Absoliučiai tikro žinojimo idealas ilgai vyravo Europos intelektualinėje kultūroje. Tik XX a. imta tvirtinti, kad mūsų pasaulis yra iš esmės tikimybinis, todėl ir visas žinias apie tokį pasaulį privalu vertinti tikimybės terminais.
Žinomiausia filosofinė mokykla, ginčijusi tikro žinojimo pagrįstumą, buvo skepticizmas. Ji susiformavo jau antikiniu laikotarpiu. Skeptikai teigė, jog niekada negalime būti tikri, jog atskleidėme tiesą, visada lieka abejonė, ar nesame suklydę. Ši abejonė kyla iš to, kad “skirtingose kultūrinėse aplinkose ir skirtingu laiku tie patys dalykai yra kitaip suprantami ir vertinami. Tačiau tiesa tegali būti viena, vadinasi, vienur ar kitur, vienu ar kitu laiku tai, kas buvo laikoma tiesa, iš tiesų tebuvo klaida. Natūraliai esame linkę savo pačių ir savo laiko pažiūras laikyti teisingomis, o kitų ir praėjusio laiko įsitikinimus – klaidingais prietarais. Bet kas laiduoja, kad ateities laiko akimis ir mūsų tiesos neatrodys tokiais pat prietarais. Vertinant skepticizmą, tenka pripažinti, kad iš tiesų ne kiekvienas pažinimas yra pažinimas tikrąja to žodžio prasme, vadinasi tiesos pažinimas. Klaida yra reali žmogiškojo pažinimo grėsmė. Todėl privalu pažinime būti kritiškam. Tačiau iš to, kad žmogus gali suklysti, jokiu būdu neseka, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali tiesą atskleisti.
Šiandien skepticizmas savo grynąja forma filosofų nėra atstovaujamas. Norint juo vadovautis, tektų iš viso atsisakyti bet kokios pastangos ar veiklos, nes kiekviena pastanga ir veikla reikalauja dėl to, ko siekiama, būti tikram. Radikali viskuo abejonė logiškai vestų į apskritai gyvenimo paneigimą. Savižudybė būtų vienintelė logiška skepticizmo išvada praktiniame gyvenime.
Tačiau nuosaikesne forma gyvas jis ir dabartiniame mąstyme. Ta nuosaikesnė forma, kuria skepticizmas šiandien reiškiasi, yra reliatyvizmas. Tai pažiūra, kuri teigia, jog mūsų pasiekiama tiesa lieka reliatyvi, vadinasi, santykiškai priklausoma nuo paties žmogaus. Koks žmogus, tokia ir jo tiesa – pagrindinis reliatyvizmo principas. Nuo skepticizmo reliatyvizmas skiriasi tuo, kad skepticizmas neigia apskritai tiesos pažinimo galimumą, o reliatyvizmas – tiktai objektyvaus tiesos pažinimo galimumą. Jei skepticizmui tiesa iš viso nepasiekiama, tai reliatyvizmui tiesa pasiekiama tik subjektyviai. Kadangi žmonės pagal individualų charakterį, amžių, lytį, tautą, gyvenamąjį momentą yra įvairūs, tai ir tuos pačius dalykus jie supranta bei vertina įvairiai.”(3, 284-298 psl.) Lietuvių filosofas J. Girnius nesutinka su šiuo požiūriu ir teigia, jog “mąstysenos įvairumas apsprendžia tik metodo, vadinasi, pažinimo kelio, įvairumą, o ne patį pažinimo tikslą – tiesą. Juk visi naudojamės tais pačiais logikos dėsniais, principais. Todėl psichologinis mąstysenų skirtingumas reiškia tik tiesos ieškojimo kelių ir jos išreiškimo būdų įvairavimą. Kaip tikrovė yra viena, taip viena tegali būti ir tiesa, nors ir įvairiais keliais prieinama.”(3, 299 psl.) Girniaus įsitikinimu, tiesos pažinimas yra galimas, tačiau visuomet gresia klaidos pavojus.

Tiesos galimumo klausimo sukonkretinimas
Kitas lietuvių filosofas A. Šliogeris klausimą “Ar galima tiesa?” sukonkretina, išskaidydamas jį į kelis smulkesnius: Kodėl galima tiesa? Kur galima tiesa? Kaip galima tiesa?

Kodėl galima tiesa?
Pats abstrakčiausias atsakymas galėtų būti toks: tiesa galima todėl, kad būtinas tiesos klausimas. Jeigu nebūtų būtybės, klausiančios apie tiesą, jeigu tokios būtybės ontologinė situacija jos neverstų klausti apie tiesą, neįvyktų pati tiesa; pagaliau ir pats žodis “tiesa” neturėtų kokios nors, galimos ar tikros, prasmės. Taigi antrasis atsakymas būtų toks: tiesa galima todėl, kad egzistuoja būtybė, negalinti neklausti. O neklausti negali tokia būtybė, kuri ko nors stokoja, todėl ko nors siekia. Neklausia tik tas, kuris nieko nestokoja ir turi viską, vadinasi, turi ir tiesą. Neklausia tik begalinis esinys arba begalinė būtybė. Tik Dievas nestokotų nieko, todėl turėtų tiesą, tačiau kaip tik todėl jam ir nekiltų tiesos klausimas, nes turėdamas tiesą, jis sutaptų su ja, o dėl to neturėtų tiesos. Begalinei būtybei tiesos klausimas yra beprasmiškas, nes tiesos galimybė jai sutampa su tikrove, todėl neturi prasmės ir pati tiesa. Tiesos klausimas gali iškilti baigtinei būtybei, tačiau irgi ne bet kokiai, o tik tai, kuri suvokia savo baigtinumą. Tokia būtybė yra žmogus. Tai, kad jis suvokia savo baigtinumą, reiškia, kad žmogus mato ir mąsto šį baigtinumą. O tai gali tik tas, kuris aiškiai mato ribą, skiriančią jį nuo to, kas nėra jis pats. Žmogus, atsistodamas prieš tai, kas nėra jis pats, o kartu atsiverdamas kitų būtybių baigtinumui, atsistoja prieš būtį – anapus – žmogaus. Taip tarp ego ir pasaulio atsiranda praraja. Ego yra šiapus šios prarajos, o anapus prarajos driekiasi absoliučios transcendencijos sritis. Stengimasis peržengti tuštumą tarp manęs ir daikto ir yra tiesos siekimas. Taigi tik suvokdamas savo baigtinumą, save atskirdamas nuo Kito, atsiverdamas transcendencijai žmogus patenka į klausimo būklę ir išeina į nesibaigiantį tiesos kelią.

Kur galima tiesa?
Kadangi tiesa galima todėl, kad įvyksta susidvejinimas ir atsiranda atotrūkis tarp žmogaus, suvokiančio savo baigtinumą, ir būties – anapus – žmogaus, kyla kitas svarbus klausimas – kur galima tikėtis “surasti” tiesą? Pirminis impulsas skatina manyti, kad tiesa yra anapus žmogaus, pačiuose daiktuose. Ieškodamas tiesos, žmogus pirmiausia savo žvilgsnį nukreipia išorėn, į pačius daiktus, į tai, kas “objektyvu”. Todėl sakoma, kad tiesa turi būti objektyvi, vadinasi, turi egzistuoti nepriklausomai nuo ego. Tačiau jei pirmas žingsnis tiesos link yra klausimas, būtinai reikalingas ir klausiantysis. O jei nėra klausiančiojo, tiesos sąvoka praranda bet kokią prasmę. Vadinasi, tiesa nėra objektyvi ta primityvia prasme, kad visa ji yra išorėje ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus. Tada natūraliai kyla klausimas, ar tiesos vieta nėra pats klausiantysis, jo “vidus”, mintys, jausmai. Žinoma, negalima neigti, kad tiesos siekimas ar jos turėjimas susijęs su tam tikra ego būsena, tačiau tai nereiškia, kad tiesa yra tik būsena, žmogų uždaranti į grynosios vidujybės kriauklę. Visgi tiesa nėra grynai objektyvi. Jos vieta nėra patys daiktai, egzistuojantys anapus žmogaus. Bet kartu tiesa nėra ir grynai subjektyvi. Jos negalima rasti tik vienoje pusėje – tik manyje arba tik už manęs. Tiesa visada dvipusė. Tai toji neapčiuopiama vieta, kur susitinka du “spinduliai” – vienas sklindantis iš žmogaus, kitas – iš daikto pusės. Tiesa visada ir visur yra dialogas tarp žmogaus ir pačių daiktų, tarp šiapus ir anapus. Todėl ir galima sakyti, kad tiesos vieta yra tas Tarp, kuriame susitinka minėti spinduliai. Tiesa įvyksta tada, kai jie ne prasilenkia, bet susiduria, atitinka vienas kitą. Šis atitikimas yra žmogaus ir daikto susitikimas, arba abiejų atėjimas į tą pačią vietą, nepriklausančią nei tik – žmogui, nei tik – daiktui.

Kaip galima tiesa?
Tiesos vieta – minėtasis Tarp žmogaus ir daikto – nėra ir negali būti griežtai fiksuota. Jeigu ji būtų aiškiai matoma, jeigu tiesa visada būtų toje pačioje Tarp atkarpėlėje ir tame pačiame taške, ji nekeltų jokių abejonių; jos net nereikėtų ieškoti. Tada mes neklystume, nepatektume į melo ir netiesos, apgaulės ir iliuzijos būseną. Juk netiesa irgi yra neįmanoma be dialogo ir susidvejinimo. Ji irgi nutinka šitame Tarp. Jos vieta ten pat, kur ir tiesos vieta. Bet netiesos atveju susitikimas neįvyksta, “spinduliai” prasilenkia, tiesa nepasirodo. Taigi šitas Tarp gali būti ir tiesos, ir netiesos vieta. Tarp, kuriame gyvena tiesa, savaime, kaip grynasis santykis, yra regimybė – ne tik žmogaus ir daikto susitikimo, bet ir jų prasilenkimo vieta. Taigi kyla klausimas, ar įmanoma tiesą visiškai atskirti nuo regimybės ir pasiekti ją grynu pavidalu. Į šį klausimą iškart galima atsakyti neigiamai, jei neužmiršime, kad tiesos vieta yra tarp žmogaus ir daikto. Jei tiesa būtų tik subjektyvi būsena, grynasis santykis, tuomet ji būtų pasiekiama, nes tokiu atveju pats subjektas būtų visiškas jos šeimininkas. Kita vertus, jei tiesa būtų grynas daiktas, surandamas pasaulyje, ją irgi būtų galima aiškiai atskirti nuo netiesos bei regimybės tarus, kad visa tai, kas netelpa į surasto daikto “kontūrą”, yra netiesa. Abu kraštutinumai neigia juslinę transcendenciją kaip pilnatvišką būties ir santykio sandūrą arba sankryžą. Vadinasi, gryna tiesa yra ne turimas ir visiškai disponuojamas faktas, o savotiškas idealas ar siekinys. Kelias į tiesą neturi pabaigos, kaip, beje, ir pradžios. Tai nėra kelias iš vieno fiksuoto taško, netiesos būklės, į kitą fiksuotą tašką – tiesos būklę. Kadangi jis prasideda klausimu, jame negalima rasti pradžios. Kadangi jis nesibaigia galutiniu atsakymu, jame negalima rasti pabaigos. Mirtingasis visą laiką kyburiuoja tarp tiesos ir netiesos, vieną akimirką priartėdamas prie siekiamo tikslo, kitą – nuo jo nutoldamas ir pasinerdamas į regimybę. Štai kodėl pasiekti “tvirtą” tiesą neįmanoma. Pasiekiama tik tiesos artuma, o ne pati tiesa. Kad ir kiek priartėtume prie daikto, į kurį nukreiptas mūsų tiesos klausimas ir jos siekimas, visada tarp žmogaus ir daikto liks tarpas, ir būtent tame tarpe ir bus tiesa. Šis tarpas yra transcendencija. O jei jis apskritai išnyksta, jei žmogus susilieja su daiktu, tuomet tiesa praranda prasmę ir dingsta, nes išnyksta jos poliai: nebelieka nei to, kuris siekia tiesos, nei to, į kurį nukreiptas tiesos siekis. Vadinasi, į klausimą “Kaip galima tiesa?” mes atsakysime taip: tiesa galima kaip transcendencija, prie kurios artėjama, bet kuri niekada nėra pilnai pasiekiama (4, 809-825 psl.)

IŠVADOS
Per visą filosofijos istoriją tiesos problemą nagrinėjo ir jos sprendimo ieškojo daugelis filosofų. Yra sukurta įvairių teorijų, aiškinančių tiesos sampratą bei numatančių būdus jai surasti. Kartu yra ir filosofų, įsitikinusių, jog tiesos pažinimas mums nepasiekiamas. Nepaisant to, vienareikšmių atsakymų į klausimus “Kas yra tiesa?” ir “Ar galima tiesa?” negalima pateikti net ir šiandien. Tačiau “būtent tiesos ieškojimas, o ne jos žinojimas yra filosofijos esmė. Filosofuoti – tai būti kelyje. Ši būtis kelyje slepia savy pilnatvės galimybę. Pasiekti tokią tikrovę situacijoje, kurioje yra žmogus, – štai tikroji filosofavimo prasmė!” (2, 26 psl.)

Naudota literatūra:

1. Evaldas Nekrašas “Filosofijos įvadas: vadovėlis aukštosioms mokykloms”, Vilnius 1993.
2. Karl Jaspers “Filosofijos įvadas”, Vilnius 1998.
3. Juozas Girnius “Raštai”, I, Vilnius 1991.
4. Arvydas Šliogeris “Transcendencijos tyla”, Vilnius 1996.

Leave a Comment