technine filosofija

TECHNIKA – ŽMOGAUS NAIKINIMO PRIEMONĖ
Įvadas 2
Technika, kuri kuria blogį 2
Ir „geroji“ technika gali naikinti žmogų 2
Technika, kuri naikina žmogų 4
Žmogaus monopolinė galia – pražūtinga 5
Technika kelia grėsmę žmonijos egzistavimui 5
Žmonijos sąmoningėjimas – utopija 6
Priklausomybė nuo technikos 6
Išvados 7
Literatūra 8Įvadas
Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors bllogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.
Techniką sukūrė žmogus – mąstanti ir jaučianti būtybė. Techniką naudoja taip pat žmogus, ji tarnauja žmogui arba priešingai – naikina žmogų. Žmonių veikla vertinama moraliniu atžvilgiu. Todėl galime pagrįstai teigti, kad technika yra etikos objektas ir filosofijos objektas.
Darbo tikslas – atskleisti, kaip technika tampa žmogaus naikinimo priemone.Technika, kuri kuria blogį
Technika gali būti panaudota tiek gėriui, tiek blogiui. Mes visi naudojamės buitine aparatūra, komunikacijos priemonėmis. Be jokios abejonės, ši technika tarnauja žmonių gerovei, taai yra gėriui. Tačiau žinome, kad ginklai taip pat yra technika. Ji dabar labai ištobulinta, ypač atominiai ginklai. Tačiau vargu ar galėtume teigti, jog tokia technika kuria gėrį, greičiau priešingai – tik blogį.

Argi karų istorija to neįrodo? Visa pažanga nesugebėjo &#

#8211; kaip matome – pažaboti vilkiškos žmogaus prigimties; niekuomet dar karuose nebuvo panaudota tiek pažangių karybos priemonių ir niekuomet jie nepasiglemždavo tiek aukų kaip XX a. Ar iš viso įmanoma “pagerinti” žmogų, ne vien techniką? Kita išlyga priklauso postmodernizmo teoretikams, kurie kritikuoja pažangos idėją kaip “didįjį pasakojimą”, nūdienos pasaką, kurią Vakarai seka likusiam pasauliui, kad galėtų lengviau jį išnaudoti ir jame dominuoti. Jie priekaištauja, kad dažnai nutylima daugelis nesėkmių pažangos kelyje, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio nuskurdinimas arba tradicinių kultūrų nykimas peršant vienalytę globalinę civilizaciją.

Ir galų gale ekologų abejonės. Istorija yra ne “nuolatos į viršų kylanti kreivė”, o dramatiška, nenuosekli sinusoidė, žmonių skaičiaus padidėjimo, grobuoniško gamtos išteklių naudojimo ir neišvengiamų nuopuolių ciklai. Tokį požiūrį skelbia, pavyzdžiui, amerikiečių antropologas Marvinas Harrisas. Jam techninis progresas nėra paažanga, o tik beviltiškas bandymas pabėgti nuo gamtos išteklių išsekimo padarinių. Iki šiol tai nė karto nepavyko. Aukštai išsivysčiusi Mesopotamijos kultūra nunyko, kai sužlugdė savo egzistencijos pamatus, majų civilizacija smuko nuniokojus išteklius. Harrisui šiuolaikinio pasaulio likimas irgi aiškus. Ir „geroji“ technika gali naikinti žmogų
Tačiau net ir tą techniką, kuri skirta žmonių gerovei, atskirais atvejais galime traktuoti kaip blogio nešėją. Pavyzdžiui, mes naudojamės kompiuteriu, tačiau jis skleidžia radiaciją. Radiacija kenksminga šalia esantiems vaikams. Arba štai pilotas vairuoja lėktuvą. Jo tikslas kilnus –
sąžiningai atlikti savo darbą ir nuskraidinti keleivius į reikiamą vietą. Bet jis padaro nedidelę klaidą, kuri tampa lemtinga. Visas lėktuvo ekipažas žūsta. O galbūt katastrofa įvyko todėl, kad buvo nedidelis nepastebėtas gedimas, kuris ir buvo lemtingas.

Arba štai televizija. Ją vadiname pasaulio stebuklu, tačiau kartais ji atneša blogį. Pavyzdžiui, vaikai žiūri smurtines laidas ar tampa telemaniakais.

Kaip pavyzdį pateiksime ir kitą televizijos blogybę. Ji perkeltine prasme „nužudo“ žmogų, nes priverčia jį užsimiršti, gyventi ne realybėje, o virtualiame pasaulyje. Realaus žmogaus tuo metu kaip ir nėra. Apie tai rašo Baurillard J. knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“: „Užkeikta ir į siaubo bei katastrofų filmus ištremta kančios tikrovė nenustojo būti realybe. Užkeikimas dingo (deja!) tą Rugsėjo 11-osios rytą. Tačiau labai daug kur jis (deja?!) tebegalioja. Nepatogus, biurgerišką ramybę trikdantis kitas (krikščionybės terminologija, artimas; kaimynas “globaliniame kaime”) paliekamas ne-žmogiškoje, ne kūno ir kraujo tikrovėje, užburtame hiperpasaulyje, “virtualioje” realybėje, kur stebuklingos lazdelės (nuotolinio valdymo pulto) mostu gali būti tiesiog sunaikintas. Kas mums rūpi ta Čilė, Biafra? Kas mums rūpi ta Čečėnija, Balkanai, Afganistanas? Varlės kvaksėjimas kūdroje. Tegu ji ir pasilieka varlių pasaulyje. Kad užburta princesė sugrįžtų į žmogišką tikrovę, reikia pabučiuoti varlę. Be to, žmogus reikalauja dėmesio ir įsipareigojimo. O varlė ne. Geriau tegu lieka kūdroje.

Pagarba nežinomybei, atvirumas ateičiai, pasirengimas pr
riimti jos iššūkius ir nepasitikėjimas prognozėmis yra tai, dėl ko realybės riteris sutaria su savo kolega tikėjimo riteriu. Jiems abiem niekuo nedrumsčiama, savimi pasitikinti miesčionio egzistencija atrodo nepriimtina, o įžūlus tvirtinimas, esą “žmogus yra savo likimo kalvis”, ir įsitikinimas, kad žmogaus galimybės kurti savo ateitį yra kone beribės – mažų mažiausiai naivūs. Pasaulyje vyksta nenuspėjami, keisti, absurdiški ir kvaili dalykai, prieš kuriuos bejėgė tiek klasikinė logika, tiek tikimybių teorija. Į dešimtą dešimtį įkopusiam seniui ir jo nevaisingai žmonai gimsta sūnus, o jūs pats, niekada gyvenime nerūkęs, staiga susergate plaučių vėžiu. Padėtį komplikuoja tai, kad, atėjus laikui, iš Abraomo reikalaujama paaukoti Izaoką ir, negana to, aukos reikalauja pats vaiką pažadėjęs ir viltį suteikęs Dievas, o jūsų visą gyvenimą it garvežys dūmijusio kaimyno plaučiai švarūs tartum kūdikio. Tas Dievas, beje, netrukus persigalvoja ir vietoj berniuko pasitenkina avinu, o jūsų mažametei dukrelei nustatoma sunki, itin reta liga, kuria susirgti galimybė yra viena iš milijono. Filosofai graikai ir pasaulio viešpačiai romėnai įtiki, kad nukryžiuotas Galilėjos žydas (kažkoks barbaras iš imperijos užkampio) yra pasaulio Gelbėtojas, o rėžtukais apsiginklavę fanatikai nukreipia lėktuvus į pasaulio galios centre stovinčius dangoraižius ir į galingiausios pasaulyje karo ministerijos pastatą. Pasaulyje vyksta keisti, neįtikėtini, nuostabūs ir bauginantys dalykai, o tikėjimo ir realybės riterių sielos yra to
os pasaulio vietos, kuriose pasaulis yra atviriausias savo nenuspėjamumui, kuriose šviesioji ir tamsioji gyvenimo pusės labiausiai pripažįsta viena kitos teisę egzistuoti. Tačiau, priešingai nei išdidus Kierkegaard’o herojus, rūsčioje vienatvėje pavydžiai saugojantis individualizmo pilį ir niekam negalintis komunikuoti savo be galo savitos patirties, realybės riteris yra atviras begalinei patirčių įvairovei ir jau vien tai, kad kažkas kažkam atsitiko, įpareigoja jį ne protestui ą la Jobas, kai tas “kažkas” ištiks jį patį, bet priešingai – kito (net “išgalvoto”, “virtualaus”, “simuliakro”) patirtis jam yra tarytum jo Širdies dam.os prisilietimas, gestas ar žvilgsnis, kuris nebūtinai patenkina lūkesčius, tačiau būtinai yra skirtas jam, ištikimam ir savo mylimosios kaprizus toleruojančiam adresatui.

Realybė yra šio riterio Širdies dama. Vakarinė žvaigždė, aksominiame vasaros danguje besileidžianti į snaudžiančią jūrą – diadema jos plaukuose, spindinti milijonams, – ženklina jam jo priklausomybę Realybės karalystei, milijonų, šią akimirką stebinčių žvaigždę, karalystei. Bendras regėjimas padaro tuos milijonus jo broliais ir seserimis. Bet tai nėra palaimingas regėjimas, visio beatifica. Palaimos nėra, nes yra negailestingas, it peilio ašmenys skausmą gimdantis žinojimas, kad Vakarinė šviečia ne tik įsimylėjėliams, ne tik kopose besimylinčiai romantiškai porelei, bet ir kruvinam darbui besirengiančiam samdomam žudikui, ir nieko nenutuokiančiai jo aukai. Jos šviesa lanko ne tik svajonių ir ateities vilčių sklidinus namus – ji įkyriai braunasi pro grotuotą nuteistojo mirti kameros langą ir langus palatų, tapusių paskutine nepagydomai sergančiųjų kančių prieglauda. Gal šią akimirką ją mato prievartaujama moteris ir kilpą neriantis savižudis. Tam, kuris tai įsisąmonina, kuris suvokia, kaip tas pats neutralus objektas gali būti skausmingai skirtingai matomas, tragiškai skirtingai patiriamas ir išgyvenamas, tam skirtumas tarp “tikros” ir “virtualios” realybės pasirodys apgailėtinai menkas. Realūs skirtumai yra tarp kančios ir laimės, meilės ir neapykantos, skausmo ir malonumo, prasmės ir neprasmės, o ne tarp “tikro” gyvenimo ir gyvenimo televizoriaus ekrane (aišku, čia turimas omeny ne banalus sąmoningas dezinformacijos atvejis). Yra tiesiog Realybė, tik dažnai užburta ir nustumta į “virtualų” “simuliakrų” pasaulį. Bet ar išdrįs kas laiduoti, kad kerai neišnyks tada, kai mažiausiai to laukiame? Vienoje iš “Helovino” serijų žudikas pradeda siautėti kino teatre per filmo su tokiu pačiu pavadinimu premjerą. Jau užsiminėme apie Rugsėjo 11-ąją ir katastrofų filmų kūrėjų vaizduotę. Yra tiesiog Realybė“.

Technika naikina ryšius tarp žmonių. Taip atsitinka daugiausia dėl vis didėjančio vystymosi tempo. Pašėlęs vystymasis nutraukia senus žmonių santykius ir naikina orientacinius punktus greičiau, nei gali sukurti naujus. O štai dar vienas pažangos paradoksas, kurį nurodo Lubbe: šiuolaikinė informacinė visuomenė žino daugiau nei bet kada anksčiau – tačiau jos pačios gyvenimo situacija jai suprantama kur kas mažiau nei bet kuriai kitai ankstesniai civilizacijai. Ji keičiasi kaskart greičiau ir niekas netrunka pakankamai ilgai, kad būtų galima prie naujų sąlygų priprasti, ką ir kalbėti apie supratimą. Nuo dviračio išradimo iki jo sėkmingo įdiegimo rinkoje trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje praėjo penkiasdešimt metų, nuo to laiko, kai Carlas Benzas 1885 metais sukonstravo automobilį, iki jo masinio paplitimo praėjo septyniasdešimt penkeri metai. Tuo tarpu personaliniai kompiuteriai užvaldė pasaulį per penkiolika metų, o besinaudojančių interneto paslaugomis per septynerius metus padaugėjo iki 180 milijonų. Ekonomisto Klauso Backhauso skaičiavimai, naujovių įdiegimo ciklas kartais sutrumpėja iki kelių mėnesių (pvz. kompiuterių mikroschemos ir mobilieji telefonai). Inovacija tapo laikinumo sinonimu – sunku atrasti ramybę, kai viskas laikina.

Techniką mes galime naudoti ir gerais tikslais, tačiau kartais neišvengiamai vis tiek sulaukiame blogų padarinių. Sunkumai štai kur: technika tampa grėsminga ne tik tada kai ja piktnaudžiaujama piktavališkai, pavyzdžiui, naudojame ginklus, bet ir tada, kai ją naudojame geriems tikslams..Technika, kuri naikina žmogų
Uždelsto veikimo padariniai labai būdingi techninei veiklai. Kaip tik dėl vidinės dinamikos, varančios ją pirmyn, technika neturi etinio neutralumo erdvės, kuri leistų jai rūpintis tik savo pajėgumu. Technika, ta sustiprinta žmogaus galia, veikia be perstojo, nepripažindama ne tik etinio neutralumo, bet taip pat malonaus galios turėjimo ir naudojimosi ja atskyrimo. Todėl techninių galių turėjimas uždeda etninę naštą.

Dar yra veiklos ir padarinių dydžio aspektas, įgaunantis moralinę reikšmę čia dar turėtume pridurti, kad šiandien jau bet koks visuomenės techninio gebėjimo panaudojimas įgauna didelius mastus. Štai visuotinai naudojamos įvairios transporto rūšys, telekomunikacijų priemonės. O ginklų esama tokių, kad būtų galima keliskart susprogdinti mūsų planetą.

Šiuolaikinei technikai dėl jos prigimties reikia didelių mastų ir ji pati, ko gero, per didelė tai scenai, kurioje vyksta veiksmas – Žemei, ir pačių aktorių – žmonių gerovei. Nekalbėkime apie tą techniką, kuri savaime kuria blogį – ginklus. Tegu tai būna visa kita, gera, technika. Pavyzdžiui, elektrinės (tame tarpe ir atominės). Jos reikalingos žmonėms, kad visi būtų aprūpinti elektra. Arba, pavyzdžiui, didžiulės gamyklos. Jos gamina žmogui reikalingą produkciją.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tokios didžiulės gamyklos, elektrinės, didžiuliai transporto srautai teršia aplinką. Pastaruoju metu ekologinė padėtis planetoje tapo itin prasta. Ir dėl to nukenčia patys žmonės. Technika ir jos poveikio rezultatai išplito visame Žemės rutulyje, o jos bendrą poveikį tikriausiai pajus nesuskaičiuojamos būsimosios kartos. Kaip mes elgiamės su aplinka naudodami techniką, ko gero, galvojame tik apie save. Tačiau tuo darome didžiulį poveikį milijonams kitų, gyvenančių kitur ir gyvensiančių ateityje, visiškai neatsiklausdami jų. Taip mes pažeidžiame pagrindinį etikos principą: būk laisvas, tačiau savo elgesiu neribok kitų laisvės. Palikuonių gyvenimą mes įkeičiame už dabartinę trumpalaikę naudą ir poreikius, labai dažnai mūsų pačių prasimanytus.

Gal ir neįmanoma visiškai išvengti tokio ar panašaus elgesio, tačiau tokiu atveju mums reikia stengtis tai daryti garbingai mūsų palikuonių atžvilgiu. Tolimos ateities ir globalinių parametrų įsiskverbimas į mūsų kasdieninius praktiškus sprendimus yra etinė naujovė, kurią technika užkrovė ant mūsų pečių. O etinė kategorija – tai atsakomybė. Atsakomybei keliami reikalavimai didėja proporcingai mūsų galios pasireiškimui. Kuo platesniais mastais naudosime techniką, tuo daugiau šalia gerų dalykų ji atneš ir blogio. Kaip tą blogį sumažinti, jei neišeina jo visai pašalinti? Šį klausimą ir sprendžia atsakomybė, kuri gali pakuždėti mums, jog kartais reikia sumažinti tą mūsų techninės galios pasireiškimą.Žmogaus monopolinė galia – pražūtinga
Visada buvo raginama rūpintis žmonių gerove, gerbti žmonių teises ir jų interesus, atitaisyti jiems padarytas neteisybes, mažinti jų skausmus. Žmogaus pareigos ir atsakomybės objektas visada buvo žmonės. Visa tai išliko ir dabar, tačiau prisidėjo dar vienas dalykas. Dėl žmogaus per didelio techninių galių panaudojimo, dėl pernelyg didelio kišimosi į gamtą, reikia imti jausti pareigą ir atsakomybę prieš visa tai, kas gyva – augalus ir gyvūnus.

Žmogus buvo įgavęs beveik monopolinę galią visame gyvajame pasaulyje. Ta jo galia ir išliktų, tačiau žmonės patys supranta, jog taip elgtis pražūtinga. Pražūtinga niokoti gamtą, kenkti gyvajai gamtai. Naudodamas techniką, žmogus turi jausti atsakomybę sau, kitiems žmonėms, gamtai. Išsiplėtojus technikos panaudojimo mastams, atsakomybės etinė kategorija kaip niekada anksčiau atsidūrė pačiame etinės scenos centre. Atsakomybei keliami reikalavimai didėja proporcingai galios pasireiškimui.

Hansas Jonas sako, kad technikos suklestėjimas ėmė griauti antropocentrizmą. Visais žmonijos gyvavimo laikais buvo raginama rūpintis žmonių gerove, gerbti žmonių teises ir jų interesus, atitaisyti jiems padarytas skriaudas. To mokė ne tik etika, bet ir teisė. Jei pažeisti kito žmogaus teises, būsi nubaustas.

Visa tai galioja ir šiandien. Tačiau atsirado tam tikrų naujovių, susijusių su technikos panaudojimo mastų išsiplėtimu. Anksčiau buvo nekalbama apie tai, kad būtina rūpintis gyvūnijos, augalijos ir negyvosios gamtos gerove. Ne todėl, kad ji žmonėms nerūpėtų, o todėl, kad žmogus paprasčiausiai neturėjo galių pakenkti gamtai. Žmogus galėjo pakenkti tik kitam žmogui, todėl visoje etikoje ir teisėje vyravo antropocentrizmas.

Viskas pasikeitė įsigalėjus technikai. Žmogus iškilo kaip būtybė, galintis peržengti kaimynystės erdvėje ir laike horizontą. Visai planetos biosferai su visa rūšių pilnatve, neseniai pastebėjus jos pažeidžiamumą dėl pernelyg didelio žmogaus kišimosi į gamtą, reikia dalies to dėmesio, kurio nusipelno viskas, kas turi tikslą pats savyje, t.y., viskas, kas gyva. Hansas Jonas visu, kas gyva, vadina ne tik gyvąją gamtą. Jis omeny turi visą biosferą, nes negyvoji gamta reikalinga gyvajai gamtai egzistuoti. Taigi jo žodžių “visa, kas gyva” nereikia suprasti vienareikšmiškai.

Kaip pastebi Hansas Jonas, žmogaus vienatinė teisė į žmogišką dėmesį ir dorovės principų laikymąsi liovėsi egzistavusi kaip tik tada, kai jis įgijo monopolinę galią visame gyvajame pasaulyje kaip didžiausia jėga visos planetos mastu jis jau nebeturi teisės galvoti vien tik apie save. Antropocentrizmas griūva ne tik etine prasme. Jis griūva ir teisine prasme. Egzistuoja įstatymai, neleidžiantys žmogui niokoti gamtos, kuriamos tokios organizacijos kaip “Žalieji” arba gyvūnų globos draugijos, aplinkos apsaugos draugijos.

Kita vertus, žmogus rūpindamasis viskuo, kas gyva, rūpinasi ir savimi – juk jis taip pat gamtos dalis, taip pat gyvena gamtoje. Taigi tokiu būdu Hansas Jonas dar bando svarstyti, ar tikrai griūva antropocentrizmas, tačiau šio fakto jam taip ir nepavyksta paneigti.

Priešingai, antropocentrizmo griuvimo faktą jis įrodo: “Kadangi technika savo poveikio jėgą išugdė taip, kad ji darosi išties pavojinga visam egzistuojančiam pasauliui, tai žmogus tampa atsakingas jau už gyvybės Žemėje ateitį, nes dabar gyvybė bejėgė prieš piktnaudžiavimą ta galia. Kartu žmogaus atsakomybė tampa tiesiog kosmine (mes juk nežinome, ar visatoje dar yra kas nors panašaus). Besiformuojanti aplinkos etika, tas tikrai beprecedentinis reiškinys, yra tik vėluojanti išraiška to beprecedenčio išsiplėtimo mūsų atsakomybės, kuri savo ruožtu susijusi mūsų veiklos poveikio diapazono beprecedenčiu išsiplėtimu”. Technika kelia grėsmę žmonijos egzistavimui
Su technikos įsigalėjimu iškyla dar vienas klausimas – metafizinis. Technika turi apokaliptinį potencialą, kuris turi galimybę kelti grėsmę tolimesniam žmonių giminės egzistavimui, sunaikinti Žemėje sąlygas, reikalingas visų aukštesniųjų gyvūnų (ne tik žmonių) egzistavimui.

Kadangi žmogus su visomis savo techninėmis galiomis yra pavojingas Žemei, tai Hansas jonas šį metafizinį klausimą suformuluoja taip: “Kam reikalinga žmonija ir apskritai ji reikalinga?” Tokio klausimo filosofijai bei etikai iki šiol dar neteko svarstyti. Iki šiol buvo manoma, kad egzistuoja kategoriška imperatyvas žmonijai gyvuoti. Tuomet išeina taip, kad, Hanso Jono žodžiais tariant, “bet koks savižudiškas žaidimas su jos egzistencija yra kategoriškai draustinas, o techninė rizika, nors bent kiek susijusi su tuo, atmestina iš anksto”.

Hansas Jonas svarsto, kad ginklų nebūtina iš viso kada nors panaudoti, kad atominis karas iš viso gali nebūti pradėtas. Jis sako, kad “tebeegzistuoja išganingas atstumas tarp galimybės ir tikrovės, tarp įrankio turėjimo ir jo panaudojimo”.

Tačiau kita vertus, negalime aklai pasikliauti viltimi, nes galimybė taip pat yra realybė. Ginklai, kurie nepanaudoti, vieną kartą gali būti pritaikyti pagal paskirtį. Viskas, kas egzistuoja, savyje turi potencialą išreikšti save, būti “panaudotiems pagal paskirtį”. Taigi kol kas belieka viltis. Hansas Jonas šią viltį išreiškia tokiais žodžiais: “Gal mes ir pajėgsime laiku rasti ne tokias pavojingas alternatyvas, kurios leis numalšinti globalinės civilizacijos vis didėjantį energijos troškulį išsekus tradiciniams energijos šaltiniams, jei tik mūsų pajėgos bus sėkmingos”. Taigi Hansas Jonas tą viltį sieja su laiku. Kol dar nieko neįvyko, belieka viltis, kad bus užkirstas kelias apokalipsei, kad tai bus padaryta laiku. Žmonijos sąmoningėjimas – utopija
Hansas Jonas viliasi, kad galbūt bus pažabotas žmonių godumas, kad jis dėl savo supratingumo pasitenkins kuklesniais ištekliais, tačiau iškart pateikia pavyzdį, kad ne visada netgi moraliniu požiūriu tai įmanoma: “Moraliniu požiūriu neįmanoma įsivaizduoti, kad biomedicininė technika liautųsi stengtis mažinti vaikų mirtingumą besivystančiose šalyse, kuriose gimstamumas labai didelis, net jei dėl gyventojų pertekliaus skurdas tose šalyse labai padidėtų”.

Kita vertus, Hanso Jono viltis, kad žmogus pasitenkins mažesniais ištekliais, atrodo labai utopiškas. Tam reikia labai aukšto žmonių sąmoningumo, kurį turi toli gražu ne visi žmonijos atstovai. Istorija jau turėjo puikų pavyzdį – bandymą sukurti komunizmą. Tai pasirodė besanti utopija. Komunizmui sukurti taip pat reikėjo labai aukšto žmonių sąmoningumo. Istorijos bėgyje tapo aišku, kad tai neįmanoma. Kyla klausimas, ar žmonija dabar jau tapo sąmoningesnė? Ar žmonija pajėgi atsisakyti savanaudiškų tikslų, kad nepiktnaudžiautų technika, atsisakytų technikos teikiamų galių? Šis klausimas kol kas lieka atviras, neatsakytas. Pasikartojant galima pasakyti, kad kol kas galima tuo tik viltis, kad “galbūt” žmonija tampa sąmoningesnė. Mokslininkai kelia hipotezes, kad dabar gimsta nauja žmonių karta, turinti visiškai kitą sąmoningumo lygį – tai “indigo” vaikai. Keliama hipotezė, kad jie sugebės išgelbėti pasaulį. Tačiau vėlgi tai tik hipotezė, kurią įrodyti dar reikės ateityje. Priklausomybė nuo technikos
Tarkim, žmonija sąmoningėja. Tačiau pati technika, kaip jau buvo kalbėta anksčiau, savyje turi etinį dvilypumą. Hansas Jonas pateikia pavyzdžių, rodančių, kad stambaus masto technologijos, kurios atrodė labai naudingos yra dvilypės. Jis pabrėžia, kad kuo daugiau tampame priklausomi nuo technikos pranašumų, tuo labiau ji gresia mums tapti prakeiksmu. Jų paveldėtas polinkis be saiko didėti dar labiau didina tą grėsmę. Be to, akivaizdu, jog žmonija per daug išaugo – vėlgi technikos dėka, – kad galėtų sugrįžti į ankstesnį savo raidos etapą. Ji gali eiti tik pirmyn ir privalo, naudodamasi technika, papildžiusi ją nemaža santūrumo doze, ieškoti vaisto savo negalavimams gydyti. Hansas Jonas sako, kad tai ir yra technikos filosofijos pagrindas, jos esmė.

Hansas Jonas taip pat pabrėžia, kad kai kurios techninių veiksmų grandinės – tarp jų ir gyvybiškai svarbios – jau artėja prie tolerancijos ribų, kuriomis vyksta žmonių ekspansija. Techninių veiksmų grandinės ir toliau plėsis, o prie jų greit prisijungs kitos, jei tik technika ir toliau plėtosis dabartiniais tempais.

Hansas Jonas pastebi, kad esame atsidūrę pavojingoje zonoje: “Kai tik bus pasiekta “kritinė masė” vienoje ar kitoje kryptyje, procesas gali pasidaryti nebekontroliuojamas: gali pasireikšti teigiamas grįžtamasis ryšys ir prasidės lavinos pobūdžio procesas, kuriam vykstant nuostoliai nesulaikomai didės, viršydami bet kokią naudą”. Ką Hansas Jonas turėjo omeny kalbėdamas apie “lavinos pobūdžio procesą”? Na, pavyzdžiui, užtenka vieno dalyko: Žemėje užteršiamas geriamasis vanduo. Toliau prasideda tarsi sniego lavinos artėjimas: masiškai žūsta ne tik žmonės, bet ir didžioji gyvosios gamtos dalis. Nors liks jūros gyventojai, tačiau žmonijos atžvilgiu šis procesas “viršys bet kokią naudą” – žmonija tokiu atveju išnyks.

Arba kitas pavyzdys – atominis karas, kuris gali iš viso susprogdinti Žemės planetą. Tai pavyzdys, kuris kuo puikiausiai įrodo bet kokios naudos viršijimą.

Aptariant tokius klausimus, galime grįžti dar prie vieno svarstymo apie žmonių sąmoningėjimą. Galbūt, kad nebūtų panaudota technika blogiems kėslams, žmoniją privers labai paprastas ir prigimtinis dalykas – savisaugos instinktas?

Kita vertus, kaip sako Hansas Jonas, egzistuoja “technikos sindromo” bruožas. Technika tampa savotiška savarankiška jėga, nes žmonės hipostazuoja savo pačių žinojimo galią. Šios jėgos žengimo pirmyn tartum nebeįmanoma sulaikyti, jai žmonės paklūsta. Kitaip tariant kūrėjas paklūsta savo sukurtam objektui.

Hansas Jonas konstatuoja, kad žmonių laisvei visada turėjo įtakos jų pačių veiksmų sudaiktinimas. Tai rodo ir atskirų individų gyvenimas, ir dar labiau – žmonių kolektyvinė istorija. Žmonija nuo seno yra iš dalies priklausoma nuo savo pačios praeities, tačiau ta priklausomybė apskritai daugiau reikšdavosi kaip stabdančioji, o ne kaip varomoji jėga. Praeitis veikia kaip inercija, kurią paprastai visi įvardija tradicijos sąvoka. Tačiau technikos kūriniai verčia žmones stumtis pirmyn, o ne laikytis tradicijos. Kiekvienas naujas didžiosios technikos žingsnis verčia žengti dar vieną žingsnį. Ta tradicija perduodama iš kartos į kartą.

Taigi Technika tik tada nebus žmogaus naikinimo priemonė, kuomet patys žmonės – jos kūrėjai – nebus priklausomi nuo savo pačių kūrinių. Hansas Jonas kviečia žmones būti patys sau šeimininkais. Išvados
1. Techninis progresas nėra pažanga, o tik beviltiškas bandymas pabėgti nuo gamtos išteklių išsekimo padarinių.
2. Net geriems tikslams naudojama technika kelia grėsmę žmogui ir pasauliui. Kaip pavyzdį pateiksime televizijos blogybę. Ji perkeltine prasme „nužudo“ žmogų, nes priverčia jį užsimiršti, gyventi ne realybėje, o virtualiame pasaulyje. Realaus žmogaus tuo metu kaip ir nėra. Taip pat technika naikina naralius ryšius tarp žmonių.
3. Technikos suklestėjimas ėmė griauti antropocentrizmą.
4. Technika turi apokaliptinį potencialą, kuris turi galimybę kelti grėsmę tolimesniam žmonių giminės egzistavimui, sunaikinti Žemėje sąlygas, reikalingas visų aukštesniųjų gyvūnų (ne tik žmonių) egzistavimui.
5. Viltis, kad žmogus sąmoningai ims atsisakyti technikos, yra utopija.
6. Technika tik tada nebus žmogaus naikinimo priemonė, kuomet patys žmonės – jos kūrėjai – nebus priklausomi nuo savo pačių kūrinių.Literatūra
1. Jonas H. Kodėl technika yra etikos objektas. Vilnius, 2001
2. Baurillard J. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos, 2002
3. Kusklick Ch. Pirmyn! Tačiau kur link?// Žalieji. 2000 liepa Nr.13 (129)

Leave a Comment