Antikinės filosofijos istorija: pirmieji filosofai

Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo “revoliucija”. Kiekvienas dabar gaalėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus.

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jųų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.

Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a.p.m.e. ta

apo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystimu. Žemiau yra pateikiami trumpi aprašymai kelių pirmųjų antikos filosofų, padėjusių pagrindą tolimesniam filosofų vystymuisi.

© Vytautas Kubilius

TALIS
(apie 625 – 547 m.p.m.e.)

Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20 posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos autorių liudijimų.
“Herodotas, Duridas ir Demokritas sako, kad Talis, Eksamijo irr Kleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausi Kadmo ir Agenoro palikuonys”. Platonas teigia, kad jis buvo vienas iš septynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas, esant Atėnuose archontu Damasijui, o Demetrijas ir Falero savo “Archontų sąraše” rašo, kad nuo jo ir kilo pavadinimas septyni išminčiai.

Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kai kurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas “Jūrininkų mokslas apie dangaus šviesulius” esąs Foko iš Samo. Kiti galvoja, kad Talis pa

arašė tik du kūrinius – “ Apie saulės sukimąsi” ir “Apie saulėgrąžą”, o visa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti , jų tarpe ir Eudemas pasakojime “Apie astronomus”, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir išpranašavo saulės užtemimus bei sukimąsi. Del to juo žavisi ir Ksenofanas su Herodotu. Apie tai liudija ir Heraklitas bei Demokritas.

Atrodo, kad jis ir politikoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kai Kresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jis pasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.
Kelionės Egipte metu jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas atslūgsta iš žemupio lygumų ir gamta “atgyja”.
Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu.
Taip pat Talis yra pasakęs, jog “visur pilna dievų”. Talis pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Galime tik spėti, ką jis norėjo šiais savo teiginiais pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog ji
is neturėjo galvoje Homero dievų.

Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastų varžybų, būdamas jau senas, be to, nusilpęs nuo karščio bei troškulio.

© Vytautas Kubilius

ANAKSIMANDRAS
(apie 610 – 546 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Anaksimandras iš Mileto proza parašė filosofinį veikalą “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2-3 antikos autorių pateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio filosofo pažiūras.
Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasis išrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės pasisukimą ir saulėgrąžą, ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės laikrodžio, be to, pagamino horoskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros apmatus ir pagamino gaublį.

Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje”, tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos.

ANAKSIMENAS
(apie 585 – apie 525 m.p.m.e)

Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 1 jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofo mokslą.

“Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys (kai kurie tvirtina, kad jis buvo ir Parmenido mokinys). Jis pasakė, kad pradžia yra oras ir tai, kas neapibrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne po žeme, o aplink žemę.

Anaksimenas ir Diogenas orą laikė pirmesniu už vandenį ir paprastųjų kūnų pradu. Anaksimenas gamtą la

aikė apibrėžiama, vadindamas ją oru. Atskiri daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu. Iš praretėjusio oro pasidaro ugnis, o iš sutirštėjusio – vėjas, po to debesys; dar labiau sutirštėjęs jis virsta vandeniu, po to – žeme, dar po to – akmenimis ir kitais daiktais, kilusiais iš tų pačių. Ši jo mintis sulaukė dideliu populiarumo ir pritarimo tarp jo pasekėjų. Judėjimą, dėl kurio vyksta pasikeitimai, ir šis laiko amžinu.

© Vytautas Kubilius

PITAGORAS
(apie 57 – apie 500 m.p.m.e.)

Atrodo, kad pats Pitagoras nėra palikęs jokių veikalų, tačiau jam buvo priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai – pitagoriečiai. Mat, pitagoriečių mokykloje vyravo tradicija visus darbus skelbti mokytojo vardu. Net Aristotelis, kalbėdamas apie pitagoriečius, jau nebeatskiria, kurios idėjos priklauso pačiam Pitagorui, o kurios – jo mokiniams. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami svarbiausi principai buvo ezoterinio pobūdžio, dėl to , matyt, nepaplito ir jų raštai, dėl to jų ir neišliko. Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių sprendžiame apie pitagoriečių pažiūras, yra Aristotelio liudijimai, neoplatoniko Jamblicho stambus veikalas “Pitagoriečių mokslo rinkinys”, kurio išliko tik 5 traktai, bei Diogeno ir Laertės, Porfirijo ir kitų autorių raštai.

Daugelio nuomone Pitagoras savo kilme buvo barbaras, nes Pitagoras, Mnesarcho sūnus buvo samietis.

Pitagoras parašė tris kūrinius :”Apie auklėjimą”, “Apie valstybę” ir “Apie gamtą”. Visa kita, anot Diogeno iš Laertės, priklauso Lisidui iš Tarento, pitagoriečiui, atbėgusiam į Tebus ir išauklėjusiam Epameinondą.

Pitagoras išbuvęs Krotone dvidešimt metų, Pitagiras persikėlė į Metapontą ir ten mirė. Susižavėjimas juo buvo toks didelis, kad iš jo namų padarė šventyklą.

HERAKLITAS
(apie 544/540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Heraklitas parašė 3 dalių veikalą “Apie gamtą”. Pirmojoje dalyje nagrinėjami kosmologijos klausimai, antrojoje – politikos problemos, trečiojoje išdėstomi samprotavimai apie dievus. Be to, Heraklitui dar priskiriama keletas išlikusių laiškų, tačiau daugelis antikos palikimo tyrinėtojų laiko juos vėlyvesnių laikų falsifikatais.

Pagal padavimą, Heraklitas po demokratijos pergalės atsisakęs dalyvauti valstybės valdyme ir pasirinkęs vienatvišką gyvenimo būdą, o savo veikalą “Apie gamtą”, esą, atidavęs saugoti į Dianos šventovę Efese. Vis dėlto šis veikalas nebuvo išsaugotas: mūsų laikus pasiekė tik apie 130 jo fragmentų, paliudytų įvairių antikos autorių raštuose.

Heraklitas buvo begalo pasipūtęs ir išdidus, ką galima pamatyti iš kelių jo citatų: “Didelis išsimokslinimas neįkrečia proto: mat, Hesiodas, Pitagoras, Ksenofanas ir Hekatajas buvo mokyti, bet nebuvo protingi”; “Homerą, taip pat ir Archilochą verta būtų išvaryti iš susirinkimų ir primušti”.

KSENOFANAS
(VI- V a.p.m.e.)

Ksenofanas savo filosofines pažiūras yra išdėstęs eilėmis – elegijų ir parodijų, vadinamųjų silų, forma. Dalis jų pasiekė ir mūsų laikus. Jam dar priskiriama filosofinė poema “Apie gamtą”, kuri jau senovėje buvo dingusi. Išliko tik keletas jos fragmentų, kuriuos pateikė Aristotelis.

Ksenofanas rašė hegzametrus, elegijas ir jambus, nukreiptus prieš Hesiodą bei Homerą, peikdamas juos už tai, ką anie buvo pasakę apie dievus, pats kūrė epines poemas. Sako, kad jis prieštaravo ir Taliui, ir Pitagorui, buvo užkabinęs ir Epimenidą.

PARMENIDAS
(apie 540 – ? m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Parmenidas parašė filosofinę poemą “Apie gamtą”, kurią sudarė prologas ir dvi dalys. Pirmojoje dalyje aiškinamos filosofinės savokos, o antrojoje – natūrfilosofija. Iš pirmosios dalies išliko apie 9/10 tekjsto, o iš antrosios 1/10. Didžiausias šio veikalo ištraukas mums išsaugojo Sekstas Empirikas ir Simplikijus, kuris dar turėjo jį savo rankose. Po keletą eilučių yra Platono dialoguose (“Sofiste”, “Teaitete”, “Puotoje”), Aristotelio “Metafizikoje”, Plutarcho, Plotino, Proklo ir kitų autorių raštuose.

© Vytautas Kubilius

ZENONAS
(apie 490 – 430 m.p.m.e.)

Zenonui priskiriami tokie veikalai: “Ginčai”, “Empedoklio mokslo paaiškinimas”, “Prieš filosofus”, “Apie gamtą”. Išliko tik 4 fragmentai iš traktato “Apie gamtą”, pacituoti Simplikijaus ir Diogeno iš Laertės. Beje, šis traktatas buvo parašytas klausimų-atsakymų forma, kuri vėliau tapo filosofinių dialogų pavyzdžiu. Zenono garsiąsias keturias aporijas mums išsaugojo Aristotelis, kuris jas atpasakoja savo veikale “Fizika”. Nemaža apie Zenoną sužinome iš antikos autorių liudijimų, Platono dialogo “Parmenidas” pirmosios dalies.

Aristotelis tvirtina, kad Zenonas buvo dialektikos išradėjas, panašiai kaip Empedoklis – retorikos išradėjas. Zenono pažiūros iš esmės nedaug tesiskyrė nuo prieš tai išsakytų filosofų minčių: pasauliai yra, o tuštumos nėra. Visų daiktų prigimtis iškilo iš karšto ir šalto, iš sauso ir drėgno, vieniems virstant kitais. Žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra anksčiau paminėtų karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nė vienas jų nevyrauja.

MELISAS
(apie 410 – apie 360 m.p.m.e.)

Yra žinoma, kad Melisas parašė veikalą “Apie gamtą, arba apie būtį”, tačiau iš jo tėra išlikę tik apie dešimt fragmentų, pacituotų Simplikijaus veikaluose “Fizika” ir “Apie dangų”.

Melisas, Itaigeno sūnus, iš Samo. Jis buvo Parmenido mokinys, bet ir su Heraklitu šnekėdavosi, nes šis pristatė jį jo nepažinojusiems efesiečiams, kaip ir Hipokratas Demokritą – abderiečiams. Jis buvo valstybinis veikėjas ir nusipelnė piliečių pagyrimo. O kai dėl to buvo išrinktas laivyno vadu ir parodė nepaprastą narsumą, tai dar labiau buvo juo žavimasi.

Jis mokė, kad viskas yra begalybė: nekintama, nejudanti, panaši į save pačią ir pilna. O judėjimas tik atrodo vykstąs, o iš tikrųjų jo nėra. Ir apie dievus kalbėjo, jog nereikia įrodinėti jų buvimo, nes jų pažinti negalima.

Leave a Comment