SENOVĖS GRAIKŲ RELIGIJA

Nuo senų senovės žmonės tikėjo aukštesnėmis galiomis, kurios juos ir baugino, ir teikė vilties. Šlovindami ir aukodami dievams, žmonės tarsi užpildydavo prarają tarp juos skiriančios nežinios. Visa tai tapo giliomis tradicijomis, įaugo lyg šaknys žmonijos istorijoje. Netgi šiandien mes su didele pagarba žvelgiame į musų protėvius ir sekame jų pavyzdžiu. Ir žinoma, nedrįstame ginčytis su teiginiu, kad “šviesa sklinda iš rytų”, iš tų senųjų mitų ir stebuklų civilizacijų.

Apie senovės graikų religiją prirašyta begalė darbų. Religijos kilmė ir raida nagrinėta tiek istoriniu, tiek istoriniu literatūriniu požiūriu. Tačiau kad ir kiek darbų beskaitytumėme, kiek seminarų ar paskaitų išklausytumėme, manau, visada iškyla noras ir pačiam giliau panagrinėti tokią temą. Juk religija yra amžinas dalykas. Tai mane ir paskatino imtis referato pavadinimu “Senovės graikų religija”.

Savo darbe norėčiau dar kartą trumpai paliesti ir prisiminti istorinius faktus apie pirmuosius graikus ir jų ankstyvojo laikotarpio gyvenimo ypatumus. Tai pat sąlygas, nulėmusias būtent tokį tikėjimą ir religiją. Be abejo, reikia paminėti ir šaltinius, kurie mums atskleidžia informacijos šiais klausimais.

Svarbiausi graikų religijoje yra dievai ir didvyriai, todėl panagrinėsiu kiekvieną jų atskirai, pačių graikų požiūrį į dievus, jų garbinimo, kulto aukos klausimus. Aptarsiu ir tariamą dievų požiūrį į žmogų, taip pat pomirtinį gyvenimą ir laidojimo ypatumus senovės Graikijoje.

Graikų religija yra neatsiejama nuo mitologijos. Trumpai apžvelgsiu ir ją.

Na, o pabaigą vainikuos įdomi informacija apie graikų šventes ir papročius jas bešvenčiant.

1. TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. Pr. Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Sakoma, kad pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.

Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600 – 1200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.

Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba “uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie – atvykėlams. Taip pat reikia pažymėti, kad pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.

Gyvenimas Graikijoje sukosi apie kurį nors vieną polį; įsivyraujant tai vieniems, tai kitiems miestams ar jų sąjungoms bei sritims, vieningos valstybės sukurti nepavyko. Tai padarė Aleksandras Makedonietis 323 m. pr. Kr., kurio žygių dėka graikų kultūrinė ir religinė įtaka pasiekė atkampiausias to meto oikumenės sritis. Tačiau ir pati graikų kultūra įėmė daugybę orientalinių elementų, sukurdama eklektišką helenistinę civilizaciją.

Dėl tokių istorinių aplinkybių kalbėti apie “graikų religiją “ daug sunkiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad helenistines religijas ar graikiškuosius religinius inkliuzus Romos imperijoje reikia skirti nuo “graikų religijos”, tačiau nelengva apibūdinti ir klasikinio laikotarpio Graikijos religijas, nes šiuo atveju keblumų kelia šaltinių pobūdis.

1. 1. ŠALTINIAI

Gausūs Antikos archeologijos radiniai padeda įsivaizduoti seniausiųjų epochų religinius įvaizdžius, vėlesnieji – atkurti religinius “vaizdus”. Tačiau archeologija nedaug gali pasakyti, nors, pavyzdžiui, jos dėka sužinome, kad senosiose autochtonų religijose tam tikrą vaidmenį vaidino moterys (žynės, deivės), kultinė reikšmė skiriama oloms, statomos šventyklos.

Rašytiniai šaltiniai – Homero ir Hesiodo kūriniai – tai ankstyviausi ir pilniausi mus pasiekę senovės Graikijos religiją bei pasaulėžiūrą atspindintys tekstai. Tačiau jais visiškai pasitikėti negalima, nes pirmaiusia tai literatūros veikalai. Bet net patys graikai teigė, kad šie du poetai sukūrė jiems religiją.

2. DIEVAI IR DIDVYRIAI

Graikų dievai buvo “antropomorfiški”, žmogiški: aistringi, goslūs, nevengiantys nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Tačiau jie pranoksta žmones – yra amžini ir didūs.

Tradiciškai apie graikų dievus kalbėti pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų ir jų vyriausiojo – Dzeuso. Dzeusas, visų dievų valdovas, buvo dangaus ir atmosferos, žaibų ir griaustinio dievas, aukso ir karalių globėjas. Jis gyveno Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje, ir valdė Graikiją, atlikdamas kartu ir vaisingumo globėjo funkcijas, nes buvo vedęs Herą, moterų ir santuokos deivę, kadaise simbolizavusią žemę. Apskritai Dzeusas pasižymėjo daugybe meilės nuotykių ir turėjo gausų palikuonių būrį.

Atėnė, Atėnų valdovė, buvo karo, amatų ir išminties deivė, ginkluota ietimi ir skydu, skaisti deivė. Ji gimusi iš Dzeuso galvos, globojo mergeles, audimą, gerą iškalbą, teikdavo gerus patarimus, pagelbėdavo mūšyje. Jos paukštis buvo pelėda.

Apolonas, Dzeuso sūnus, buvo Saulės, šviesos, pranašysčių dievas, menų, muzikantų, gydytojų viešpats. Taip pat jis buvo avių bei galvijų, šaudymo iš lanko dievas. Svarbiausioji jo šventykla stovėjo Delfuose. Manyta, kad dalį metų Apolonas praleidžia Šiaurėje, hiperborėjų krašte, iš kur grįžta, kad užmuštų slibiną Pitoną. Tai vienas populiariausių graikų dievų.

Jo sesuo – Artemidė, skaisti medžioklės deivė; ją nuolat supa nimfos. Ji globojo ir naminius galvijus, vaisingumą, gimdymus, mergeles. Kita vertus, ji ir Mėnulio deivė, susijusi su tamsiuoju paros metu.

Ir Dzeusas, ir Atėnė, ir Apolonas su Artemide, manoma, kad yra ikigraikiškos kilmės, o Poseidonas – jūrų ir upių valdovas, jau graikiškos kilmės dievas, kurio kulto centras buvo Istmo žaidynės.

Arėjas buvo karo, mūšio ir prievartos dievas – greit įsikarščiuojantis, smarkus ir vaidingas, pats dalyvaudavo susirėmimuose, kur jam padėdavo jo vaikai – Baimė (Phobos), Siaubas (Deimos), ir Ginčas (Eris).

Hefaistas – tai dievas kalvis, ugnies, ypač vulkanų ir metalurgijos dievas, kalantis ginklus dievams ir didvyriams. Jo garbei Atėnuose buvo švenčiama speciali kalvių šventė Chalkėjos. Hefaisto bruožas – šlubumas, sutuoktinė – Afroditė.

Afroditė – meilės, vaisingumo ir grožio deivė, žydinčios gamtos globėja, siejama su jūra (nes, pasak legendos, gimė iš “jūros putų”). Kipro pakrantėse buvo jos kulto centras, tačiau ją garbino ir kitose šventvietėse.

Nors visada minima paskutinioji iš Olimpo dievų, Demetra turėjo nepalyginamai didesnę reikšmę. Tai deivė motina, vaisingumo, žemės ir derliaus, javų ir pasėlių globėja, tačiau labai paslaptinga. Ji pagrindžia ypač svarbias Eleusino misterijas, turėjusias didžiulę rekšmę ne vien Graikijai, bet ir visam Antikos pasauliui.

Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Valdydamas požemius ir mirusiųjų šešėlius jis nepateko į olompiečių gretas. Jis buvo nepermaldaujamas, todėl neturėjo kulto. Dažnai tapatinamas su Plutonu, požemių lobių ir žemiškojo turto globėju.

Hestija – namų židinio deivė, garbinta kiekvienuose namuose.

Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas, nuolat figūruojantis olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo. Tai liudija ir sparnuoti sandalai, su kuriais jis paprastai vaizduojamas. Hermis lydi į Hada keliaujančias mirusiųjų vėles, todėl vadinamas psychopompos. Be pasiuntinio funkcijų jis yra vagių, sukčių, apgavikų dievas, globojantis pirklius, iškalbos meną, keliones, galvijų bandas. Globoja Arkadiją – čia, ant Kilėnės kalno, stovėjo svarbiausioji jo šventykla.

Dionisas – vyno, vynuogenojų, aistringo, orginio šėlsmo, ekstazinių šokių dievas. Graikijon jo kultas patenka iš Trakijos maždaug VI a. pr. Kr.., atkeliaves iš tolimesnių kraštų – Frygijos, Lydijos. Paties Dioniso , kartais dar vadinamo Bakchu, palydą sudarė satyrai, silenai, nimfos – pusiau žmogiškos, pusiau demoniškos būtybės. Kultuose paprastai dalyvaudavo moterys – mainadės, bakchantės.

Be dvylikos olimpiečių ir kelių “dvarui artimų” dievybių, graikai turėjo daugybę dievų, pusdievių, didvyrių (herojų).

Populiari dievybė buvo Panas – raguota, barzdota būtybė su uodega ir ožio kojomis, Hermio ir nimfos sūnus, gyvenęs Arkadijoje, “klasikiniame” piemenų krašte, beje, globojamame paties paslaptingojo Hermio.

Helijas – viską matamtis (kaip ir Mitra) Saulės dievas, kuriam priklauso Rodo sala. Savo vežėčiomis jis kasdien kelaiuja dangaus skliautu.

Eos, arba ryto aušra – titano Hiperijono ir titanidės Tėjos dukra. Rytuose ji keliasi iš savo guolio, sėda į vežėčias ir skuba į Olimpą, kur praneša, jog artėja jos brolis, Helijas. Tapusi Hemera (Diena), ji lydi Heliją jo kelionės metu, galaiusiai, virtusi Hespera (Vakaru), praneša, jog Helijas ir ji pati sėkmingai atvyko prie vakarinių Okeano krantų.

Be kitų dievų, žinoma ir ištisa didvyrių plejada – tai pusdieviai arba žmonės, nusipelnę ypatingos dievų malonės ir po mirties padedantys žmonėms. Garsiausias herojus – Heraklis, savo šlovę pradėjęs pelnytis dar lopšyje ir atlikęs dvylika nepaprastų žygių. Didvyriui Tesėjui pavyko užmušti baisųjį Kretos Minotaurą, Orfėjas išgarsėjo dėl savo poetinio ir muzikinio talento, ir t. t.

Tačiau ir dievai, ir didvyriai nėra visiškai laisvi – virš jų poelgių iškyla lemtis, kurios pažeisti ar nuo kurios išsisukti negali pats Dzeusas. Taigi ir žmogaus veiklą pančioja, kreipia moira, arba aisa: žmogui vos tik gimus skiriamas likimas, nuo kurio jis negali pabėgti. Moiros yra trys – Lachesė, Kloto ir Atropė, jos verpia žmonių gyvenimo siūlą: Lachesė mesdama burtą išmatuoja jo ilgį, Kloto verpia, o Atropė – nukerpa.

3. MITOLOGIJA

Graikai turėjo daug mitų – pasakojimų apie dievus. Tačiau didžioji tų pasakojimų dalis nėra mitai tikrąja to žodžio prasme – tai literatūros kūriniai, paskalos anekdotai. Kita vertus, jie veikė graikų pasaulėvaizdį, bent jau kaip bendro išsilavinimo dalis. Mitai kupini aistrų ir žiaurumo. Viename jų pasakojama, kad dievas Kronas (Laikas) savo tėvą sukapojęs į gabalus, o vaikus tiesiog prarydavęs. Kitas mitas – apie Tifoną, siaubingą šimtagalvę pabaisą su slibino sparnais, baubiančią, staugiančią ir kaukiančią visu šimtu balsų. Dzeusas įveikęs Tifoną užmesdamas jam ant galvų Sicilijos salą; ten jis ir teberiogso, kartkartėmis vis susipurtydamas ir pabandydamas išsivaduoti.

Daugelis šių pasakojimų – tai pastangos paaiškinti tuos dalykus, kuriems pagrįsti nepakako mokslo žinių. Pavyzdžiui, Tifono istorija padėjo senovės graikams paaiškinti Etnos ugnikalnio išsiveržimus.

Kokia žmogaus kilmė? Mitai pasakoja, kad dievas Prometėjas nulipdęs žmogų iš molio. Iš kur atsirado ugnis? Prometėjas pavogęs ugnį iš Dzeuso ir atidavęs žmonėms. Mitas sako, jog už bausmę Dzeusas liepęs prikalti Prometėją prie uolos. Kasdien atskrisdavęs erelis ir lesdavęs jo kepenis, o jos per naktį vėl ataugdavusios.

Graikai tikėjo, kad jų dievai labai galingi, bet kartu žiaurūs, pavydūs ir kerštingi. Jie siunčia kančias, ligas ir kitas negandas. Pasakojama, kad kai dievai paskyrę Atėnei Atėnų miestą, Poseidonas baisiai įniršęs ir užtvindęs visą kraštą, norėdamas jį paskandinti.

Istorikai mano, jog šie pasakojimai – tai tautos atminty išlikę tikrų įvykių atspindžiai. Geologai patvirtino, kad apie 1500 m. pr. Kr. Viduržemio jūros Santorino saloje didžiulis ugnikalnio išsiveržimas sukėlė galingą potvynio bangą.

4. KULTAS

Autochtoninės Egėjo jūros kultūros turėjo šventyklas. Pirmosios jų galėjo būti įrengtos olose. Tačiau dievų stabų ar apskritai atvaizdų, regis, nebūta. Be akmenų, kultinę reikšmę turėdavo akmeniniai stulpai, kolonos.

Vėliau, matyt, dėl vietinių religijų bei Artimųjų Rytų religijų įtakos, imta statyti gana sudėtingas šventyklas su altoriais, dievų stovyklomis, kur gyveno dievai, o į patalpas galėjo įeiti tik žyniai. Pačios kulto apeigos, kurias taip pat atlikdavo žyniai, paprastai vykdavo priešais šventyklą arba atskiruose namuose, šeimose.

Graikai garbino daug dievų. Jie tikėjo, kad nors dievai žmonėms tolimi, jų palankumas ar rūstybė gali nulemti sėkmę arba atnešti nelaimę. Todėl žmonės buvo labai prietaringi. Jei priešais perbėgdavo katė, jie neženkdavo nė iš vietos nenumetę skersai kelio trijų akmenukų. Išgirdę ūkaujant pelėdą, būtinai sušukdavo: “Atėnė karalienė!”.

Geriausias būdas įgyti dievų malonę – paaukoti auką, paprastai avį arba paršiuką. Iš pradžių gyvulėlį apibarstydavo miežiais, paskui papjaudavo ir sudegindavo kulšis, o likusią mėsą išsikepdavo ir suvalgydavo patys.

Tokios apeigos vykdavo visose graikų šeimose. Neturtėliai keliese susimesdavo pinigų, kad galėtų nusipirkti gyvulėlį aukai. Apeigose dalyvaudavo visi – padėdavo rankas ant aukojamo gyvulio, o šeimos galva melsdavosi dievams, prašydamas sveikatos ir gerovės. Maldas kalbėdavo stovėdamas, iškėlęs rankas. Štai kokia buvo Sokrato malda: “Brangieji šios vietos dievai, suteikite man dvasios grožio”.

4. 1. ORAKULAI

Iš viso Graikijoje yra apie 250 orakulų. Iš jų seniausias Graikijos orakulas buvo Dodonės Dzeuso orakulas Šiaurės Vakarų Graikijoje, pačių graikų požiūriu – pusiau barbariškame krašte. Jis kadaise priklausė deivei Dionei, kurią vėlaiu pakeitė Dzeuso sutuoktinė Hera.

Svarbiausias ir garsiausias buvo Delfų orakulas. Jis buvo Fokidėje, pačiame žemyninių graikų centre, tad buvo gana lengvai pasiekiamas. Iš pradžių orakulas priklausė Gajai, Motinai Žemei, vėlaiu jį “užgrobė” Apolonas. Ryždamiesi pavojingam žygiui ar kokiam kitam rizikingam poelgiui, žmonės vyksta į Delfus pasiklausti dievo patarimo. Jie atlieka apsivalymo pareigas, paaukoja gyvulį, o paskui eina į šventyklą. Jos šventavietė vadinasi aditas. Apačioje yra kiaurymė, iš kurios vinguriuoja sieros dūmų srovelė. Pranašė, vardu Pitija, kvėpuoja tais dūmais ir kramto lauro lapus, kol ją ištinka beprotybės priepuolis. Manoma, kad jos šauksmai ir kliedesys – tai ir esanti Apolono siunčiama žinia. Pitijos klausosi žynys. Iš tų padrikų žodžių jis sudėsto pranašystę, kurią ir pasako prašytojui, dažnai gana miglotai, kaip mįslę.

Garsi buvo ir herojaus Trofonijo šventykla Bojotijoje, Lebadėjos gyvenvietėje. Šis orakulas egzistavo iki pat krikščionybės laikų, ji dar III a. po. Kr. mini Tertulionas.

Herojaus Amfiarajo orakulas stovėjo Bojotijoje, Oropo mieste. Jis buvo laikomas vieno iš argonautų, kartais – paties Apolono sūnumi.

Orakulai daugiausia turėdavo duoti paprastus nurodymus religiniais klausimais. Žmonės tikėjo, kad per orakulą galima pasitarti su dievais, todėl iš visų orakulų įvairiais būdais buvo gaunamos ištarmės – pranašystės: aukojimais, spėjimais, per paukščius, sapno metu ir pan.

5. ŽMOGUS DIEVŲ AKIVAIZDOJE

Apie senąsias religijos formas galime spėti tik iš šykščių archeologinių duomenų, vėlesnes – iš Homero ir Hesiodo, kitų filosofų darbų. Tačiau tam tikros bendrybės vis dėlto tradiciškai pastebimos.

Nors ir labai “žmogiški”, graikų dievai vis dėlto lieka dievais, nemirtingomis, savo aukštybėse reziduojančiomis būtybėmis. Dievai turi galią (daimon) keisti savo išvaizdą, dydį ir savybes, įgyti ne tik žmogaus, o ir bet kurį kitą pavidalą. Tuo tarpu žmogus jiems nėra artimas, netgi pusdieviai ar didvyriai privalo paklusti dievams. Žmogui grėsminga dievų galia kelia baimę, siaubą, gėdą arba pagarbą. Toji galia skatina žmogų melstis, maldauti, garbinti, atnašauti deginamąją auką arba aukoti vyną. Didžiausia žmogaus pražanga – puikybė, noras prilygti dievams ar nepaisyti jų interesų. Dievus galima įžeisti ir neteisingais sprendimais, laidotuvių apeigų atsisakymu ar nepaisymu, brutualiu elgesiu šeimininko namuose ar svečio nužudymu. Žmogus negali įveikti savo ribotumo. Jo gyvenimas bėga žemėje, visa, ką jis gali pasiekti – tai žemiškieji laimėjimai. Dangus jam užvertas, o po mirties jo laukia niūri tamsiojo Hado lemtis. Žmogus gali pasiekti pomirtinę šlovę, kaip, pavyzdžiui, Homero didvyriai, ir toliau gyventi palikuonių atmintyje. Graikų pasaulėvaizdis nebuvo optimistinis, geriausiu atveju jame galėtumėme įžvelgti tam tikrą tragiškumo estetiką.

6. POMIRTINIO GYVENIMO VAIZDINYS

Graikai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad žmogus ir toliau givenąs, tik kitaip – požemių pasaulyje, drėgmėje ir tamsoje pas Hadą. Labai svarbu palaidoti mirusiuosius. Mirusiojo aukos nepaaukojimas arba nepalaidojimas buvo sunkaiusia bausmė velioniui, nes tada, graikų įsitikinimu, vėlė nerasdavo aname pasaulyje ramybės ir likdavo pasmerkta amžinai klaidžioti. Mirusieji reikalauja tos paskutinės pagarbos, kad netaptų dievų prakeiksmu gyviesiems.

Žmonės buvo laidojami molinėse statinėse – pituose, arba moliniuose sarkofaguose – larnakose. Tarp neretai gan gausių įkapių (maisto, ginklų, papuošalų) būdavo ir aliejinė lempelė, turinti nušviesti mirusiajam kelią tamsiuose požemiuose.

Dar gerokai iki Homero mirusieji buvo deginami, ir Homeras kitokio laidojimo būdo nemini. Sudeginti palaikai palaidojami, apraudant mirusįjį. Ant kapo supilamas kauburys ir pastatomas akmuo, kur nurodytas mirusiojo užsiėmimas.

Vėlaiu imta laidoti dviem būdais, taip pat ir nesudegintus mirusiuosius. Kapinės būdavo įrengiamos šalia gyvenviečių, mirusiųjų vėlėms būdavo aukojama per specialias metines šventes.

Apžvelgiant referatą, norėčiau trumpai priminti jau žinomus faktus ir pateikti išvadas apie senovės graikų religiją.

Taigi, graikų protėviai buvo jonėnų, achajų ir dorėnų gentys. Atsikraustę į Balkanų pusiasalį, graikai susidūrė su jau esančia Egėjo kultūra. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba “uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie – atvykėlams.

Apie seniausiųjų graikų religinius įvaizdžius sužinome iš archeologijos radinių bei rašytinių šaltinių, ypač Homero ir Hesiodo kūrinių. Tačiau jais visiškai pasitikėti negalima, nes pirmaiusia tai literatūros veikalai. Bet net patys graikai teigė, kad šie du poetai sukūrė jiems religiją.

Graikų dievai buvo “antropomorfiški”, žmogiški: aistringi, goslūs, nevengiantys nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Tačiau jie pranoksta žmones – yra amžini ir didūs.

Tradiciškai apie graikų dievus kalbėti pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų. Jų yra 12. Vyriausias jų – Dzeusas. Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Jis nepateko į olompiečių gretas. Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas, nuolat figūruojantis olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo.

Be dvylikos olimpiečių ir kelių “dvarui artimų” dievybių, graikai turėjo daugybę dievų, pusdievių, didvyrių (herojų). Populiarios dievybės buvo Panas, Helijas, Eos. Žinoma ir ištisa didvyrių plejada – tai pusdieviai arba žmonės, nusipelnę ypatingos dievų malonės ir po mirties padedantys žmonėms. Garsiausias herojus – Heraklis.

Graikai turėjo daug mitų – pasakojimų apie dievus. Daugelis jų – tai pastangos paaiškinti tuos dalykus, kuriems pagrįsti nepakako mokslo žinių. Graikai tikėjo, kad jų dievai labai galingi, bet kartu žiaurūs, pavydūs ir kerštingi. Jie siunčia kančias, ligas ir kitas negandas.

Graikai garbino daug dievų. Geriausias būdas įgyti jų malonę – paaukoti auką. Tai atlikdavo orakuluose. Iš viso Graikijoje yra apie 250 orakulų. Iš jų seniausias buvo Dodonės Dzeuso orakulas, svarbiausias ir garsiausias – Delfų orakulas. Garsi buvo ir herojaus Trofonijo šventykla. Orakulai daugiausia turėdavo duoti paprastus nurodymus religiniais klausimais.

Nors ir labai “žmogiški”, graikų dievai vis dėlto lieka dievais, nemirtingomis, savo aukštybėse reziduojančiomis būtybėmis. Tuo tarpu žmogus jiems nėra artimas, netgi pusdieviai ar didvyriai privalo paklusti dievams. Žmogus negali įveikti savo ribotumo. Dangus jam užvertas, o po mirties jo laukia niūri tamsiojo Hado lemtis. Graikai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad žmogus ir toliau givenąs, tik kitaip – požemių pasaulyje, drėgmėje ir tamsoje pas Hadą, todėl labai svarbu palaidoti mirusiuosius. Žmonės buvo laidojami molinėse statinėse, deginami. Kapinės būdavo įrengiamos šalia gyvenviečių, mirusiųjų vėlėms būdavo aukojama per specialias metines šventes.

Religija buvo viešas dalykas. Visi Atėnų gyventojai švęsdavo šventes, kurių svarbiausios Graikijoje buvo devynios: Dionisijod, Eleusino Misterijos, Istmijos, Kronijos, Munichijos, Nemėjos, Olimpijados, Panatenajos, Pitiados. Buvo ir daugiau (ne tokių garsių ) švenčių. Dauguma jų buvo susijusios su žemdirbystės apeigomis.

LITERATŪRA

1. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. “Aidai”, 1997

2. Pasaulio religijos. Populiarus žinynas. V., 1997

3. Mitologijos enciklopedija. T. 1., V., 1997

4. Kleras Dž. D. Senovės Graikija. K., 1995

5. Veličkienė A. Antikos mitologijos žinynas. K., 1996

6. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija. V., 1972

7. Šarkadis J. Kelionė į senovės Atėnus. V., 1986