Senekos kūryba

Turinys

Įvadas .............................. 3
Senekos kūryba .............................. 4
Turto ir laimingo gyvenimo problema ................. 4
Kaip „pasiekti“ laimingą gyvenimą? ................... 5
Išvados ..............................12
Literatūra ..............................13Įvadas
Liucijus Anėjus Seneka gimė Ispanijos mieste Korduboj apie 4 m. pr. Kr. Js buvo vidurinysis tingo ir žinomo Romoje raitelių luomo retorikos žinovo Liucilaus Anėjaus Senekos sūnus. Ankstyvoje vaikystėje būsimasis filosofas buvo atvežtas į Romą, nes tėvas jau anksčiau čia buvo įsikūręs. Seneka gavo puikų retorinį išsilavinimą ir mokėsi filosofijos pas Sotioną ir Atalą. Filosofija jaunuolį sužavėjo, ir jis visa galva į ją pasinėrė. „Jei nori būti laisvas, vergauk fiilofijai!“skelbė, laikydamas ją vertingiausia dievo dovana geriausiu prieglobsčiu nuo visų negandų. Senekos jaunystės mokytojai padarė jam įspūdį visam gyvenimui. Senatvėje jis prisipažins„Klausydamasis Atalo, smerkiančio ydas, paklydimus ir įvairias gyvenimo blogybes, dažnai imdavau gailėtis žmonių giminės tikėjau, kad jis pakilęs virš žmogui pasiekiamų vušūnių. Jis pats sakėsi esąs karalius,bet man atrodė didesnis už karalius, nes teisė ir juos. Kai jis pradėdavo girti skurdą ir įrodinėti, kad visa, kas nebūtina, yra tik nereikalingas ir sunkus svoris. Nuo to laiko visą gyvenimą atsisakiau auustrių ir grybų. Juk taik ne maistas,o skanumynas, verčiantis valgyti jau pasisotinus. Nuo to laiko visą gyvenimą nenaudoju tepalų, nes maloniausiai kvepia niekuo nekvepiantis kūnas. Nuo to laiko į mano skrandį nepatenka vyno. Nuo to laiko visą gyvenimą vengiu vonių, nes es

su įsitikinęs, jog šutinti kūną ir sunkti iš savęs prakaitą yra nenaudingas išlepimas. Atalas girdavo tą čiužinį, kuris neįdumba nuo kūno svorio. Tad ir senas būdamas Seneka naudojo tokį, ant kurio nelieka gulėjimo pėdsakų. Kitas mokytojas patraukė jaunuolį Pitagoro idėjomis „Smarkai buvau įsimylijęs Pitagorą“. Etikos problemos siejamos ne tik su individo dvasiniu gyvenimu, bet ir su visuomenės, valstybės uždaviniais. Jam būdinga pagarba visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Pasak Senekos, žmogaus gyvenimas turi būti viešas. Visos paslaptys – blogio išraiška, jomis bandoma paslėpti menkumą. Visi žmonės yra lygūs nepaisant kilmės. Seneka manė, kad jei būtų tyrinėta vergų genealogija, išryškėtų, jog “visi karaliai kilę iš vergų, o visi vergai – iš karalių. Viską sumaišė begalinė kaita, viską aukštyn ir žemyn mėtė likimas”. Toodėl su vergu būtina elgtis kaip ir su kiekvienu kitu žmogumi. “Štai mano pamokymų esmė: su mažesniu elkis taip, kaip norėtum, kad didesnis elgtųsi su tavimi”, – teigia Seneka. Jis įrodinėja, kad visi žmonės yra savotiški vergai ir kartu laisvi, nes vergas neturi ko prarasti, išskyrus grandines, o vadinantieji save laisvais turi plačias praradimų perspektyvas, todėl jie esti tokie pat vergai: “Vienas vergauja geiduliams, kitas – godumui, trečias – garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai.

Seneka manė, kad žmogus turi da
alyvauti visuomenės gyvenime ir ne vengti nelaimių bei nemalonumų, bet žvelgti į juos abejingai. Dorybės kupina siela yra tokia nepajudinama uola. Pinigai, daiktai, giminės ir artimieji iš žmogaus gali būti atimti, o sieloje glūdinčios dorybes niekas neįstengia išplėšti. Ji yra vienintelis tikrasis turtas ir aukščiausias gėris. Kiekvienas gali atsikratyti ydų, gali pasidaryti doras. Tam nereikia noro. Panoręs tapti doras, žmogus nuolatos tobulins sielą.Senekos kūryba
Seneka paliko reikšmingų veikalų. Jis rašė filosofijos, religijos, istorijos, mitologijos klausimais. Filosofinius raštus sudaro savotiški dialogai ir laiškai, būtent: “Apie Apvaizdą”, “Apie išminties pastovumą”, “Apie pyktį”, “Apie laimingą gyvenimą”, “Apie laisvalaikį”, “Apie dvasios ramybę”, “Apie gyvenimo trumpumą”, “Suraminimas Marcijai”, “Suraminimas Helvijai”, „Suraminimas Polibijui”, “Apie gailestingumą”, “Apie geradarybę” ir “Moraliniai laiškai Lucilijui”(tai stambiausias jo veikalas; iš viso 124 laiškai).

Iš mokslinių Senekos veikalų yra žinomos septynios knygos “Gamtinių klausimų”, kuriuose nagrinėjama vėjų, žaibų, griaustinių kilmė. “Apokolokintosis” (sumoliūginimas) – satyrinis veikalas išjuokti imperatoriui Klaudijui, parašytas, norint prisigerinti Neronui. Tai rodo, kad Seneka kartais turėjo sikofanatiškų užmačių. Senekos raštuose apstu sentencinio pobūdžio išsireiškimų. Kaip jis galvoja apie turtą, galima matyti iš šių žodžių: “Išminčius nemėgsta turto, bet jam atiduoda pirmenybę. Neatiduoda jam savo sielos, bet jį priima į savo namus. Jį valdo, bet netampa jo vergu”. Arba: “Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas”. Taip pa
at įdomus paradoksinis jo posakis: “Blogai gyvena tas, kas nemoka gerai numirti”.

Turto ir laimingo gyvenimo problema Senekos veikaluose

Užsiėmimą filosofija Seneka suvokė ne tik kaip pasaulėžiūros formavimą, bet kaip savęs tobulinimą.Visą gyvenimą jis stengėsi tobulinti sielą ,ragino ir kitus daryti tą patį, dalijosi patyrimu. Daugelis Senekos teiginių tapo krikščionybės maksimomis, jų praktinės moralės postulatais. Jo propaguojama panieka žemės gėrybėms,veržimasis į transcendentinį gėrį, įsitikinimas, kad dievas yra visur, kad žino slapčausias mintis, kad viskas yra iš jo malonės, kad nereikia kerštauti net mus nuskriaudusiems, jo skelbiama visų, net žemiausios padėties žmonių meilė — tai toli gražu ne visos idėjos, veikusios krikščionybę.
Seneka ne tik perima, bet ir reformuoja kai kuriuos Senosios ir Viduriniosios stojos teiginius. Seneka priskiriamas stoikams, kurie domisi ne tik jusliškųjų, kiek dvasios pradų diktatų žmogaus gyvenimo būdui. Tikrieji, teisingi veiksmai yra tie, kurie skirti dvasiniam ugdymuisi, žmogaus vidinio gyvenimo tobulinimui. Jo atrama negali būti racionalumas. Protas žmoguje yra tai, per ką jis susijungia su pasaulio prigimtimi – logu, būties tvarka.Veikale „ Apie Iaimingą gyvenimą“ jis ne tik atmeta priešininkų užsipulilinėįimus, bet ir sukuria meno gyventi, mėgaujantis materialiomis gerybėmis, principus. Seneka buvo vienintelis romėnas, šitaip pertvarkęs stoicizmą. Kitas originalus Senekos atradimas sąžinės reikšmes išryškinimas. Pirmą sykj filosofijoje sąžinė padaryta gyvybinga jėga. Nuo Senekos laikų są

ąžinė filosofijoje įgyja teorinį pripažinimą.
„Ko reikia, kad būtum gerasis?Noro”, — moko Seneka.Tai ne heleniškas, o romėniškas supratimas. Nors Seneka perima kai kurias kosmopolitines stoicizmo idejas, jis lieka romėnas. Pabreždamas saviauklos, tobulinimosi svarbą, svarbiausiu faktoriumi jis laiko valią. Tai ne intelektas, norėti neišmokstama, tai romenui gerai suprantamas valios veiksmas. Seneką kaip romėną, kaip pozityvia veikla norintį užsiimti žmogų papročiai domina tik kaip dvasios nuopuolio riba, svarbiausia jam – kaip šitą nuopuolį įveikti.
Kaip,, pasiekti“ laimingą gyvenimą?
Traktatas „Apie laimingą gyvenimą“ buvo išleistas apie 58m. Jame aptariamas visuotinai keliamas klausimas: kaip pasiekti „laimingą gyvenimą”? Tai, — esminė Antikos filosofijos problema, ir kiekviena mokykla tarėsi pateikusi galutinį jos atsakymą. Seneka sako, kad pirmiausia būtina atmesti įsigalėjusią nuomonę, jog laimė slypi daiktuose. Juk akivaizdu, kad laimė yra sielos gėris ir tik ji gali jį pajusti. Stoikai nurodo ir geriausią būdą laimei pasiekti: gyventi laikantis gimties dėsnių, tačiau šitą formulę reikia teisingai suprasti. „Gimtis”, apie kurią kalbama, tai pirmiausia mūsų žmogiškoji prigimtis, nuo gyvūnų besiskirianti tuo, kad apdovanota protu, kurio dėka mes .galime laikytis pasaulio desnių. Šis principas nulemia daugybę padarinių, juos visus aptarė garsūs stoikų išminčiai. Vienas jų — gėris atsiskleižia dvasiniuose užsiėmimuose, „teisinguose” sprendimuose, tai gebėjimas pakilti virš laikinų dalykų, tai priešinimasis Likimui — žmogus nesiduoda nei jo išaukštinimas, nei sugniuždomas, tai bebaimė viltis ir tik moralinio gėrio pažinimas. Po šių samprotavimų eina įvairios kritinės pastabos, nukreiptos prieš kitas teorijas, ypač epikūrizmą, kuris labiausiai vertina malonumą ir — o tai dar blogiau — kūno pasitenkinimą. Tačiau gėris negali būti priklausomas ir tarnauti jausmams. Vėliau ateina eilė aristotelininkų nuomonei ir jų nevienalyčiam idealui, sujungiančiam „dorybę“ ir „malonumą”. Dėl to, egzistuoja pastarasis „dorybė, t.y. sielos jėga, visiškas žmogaus vertės išskleidimas, dar laikoma nuo jos nepriklausančiu dalyku. „Tuomet, — sako Seneka, — tokiam žmogui prisireikia likimo, o tai— didžiausia vergystė.

Senekos siūlomas auklėjimo planas ganetinai aiškus nuo pat pirmųjų laiškų. Pradedama laiko apmąstymu: tai didžiausias mūsų turtas, o mes jį netaupydami švaistome. Čia prisimename traktato „Apie gyvenimo trumpumą“ temą ,bei kai kurias „Gamtos tyrinėjimų knygas“. Seneka dalijasi savo paties patirtimi, ypač dramatiška gyvenimo pabaigoje. Aptarus laiką, kalbama apie jo panaudojimą: skaityti nesvarbu ką, vieną autorių po kito be jokio metodo— taip pat laiko eikvojimas. Iš tikrųjų pirmiausia būtina apmąstyti kelias mintis, — reiks įrodyti, kad jos yra tikros vertybės, numalšinti savyje mirties, skurdo baimę ir „kitas rykštes”. Nuo III laiško savo bičiuliui Seneka imasi atskleisti draugystės galią ir tikrąją jos prigimtį. Bet jis tai daro prisidengęs realiu laišką iš Sicilijos atgabenusiu žmogumi, kurį Liucilijus papuošia draugo vardu, tačiau kuriam netrokšta atskleisti jokios paslapties. Taigi pamažu atsiveria naujas pasaulis, daiktai nušvinta kitomis spalvomis. Kalbama ne apie nežinomų tiesų pažinimą, o apie žmogaus pasikeitimą. Savo ištakomis filosofija yra ne mokslas, o dvasios nusiteikimas. Bandydamas tai išaiškinti, o ne tiesiogiai išdėstyti — tuomet jis riziltuotų likti nesuprastas, — Seneka primena vaiko virtimą suaugusiuoju, virtimą, kurį simbolizuoja nusivelkama toga preteksta: suaugusiojo togą (toga virilis) apsivilkusiam paaugliui atrodo, kad pasikeitė pasaulis, kad jau nebėra taip, kaip buvo anksčiau. Toks turįs būti pirmasis filosofinio gyvenimo atradimas.
Islikusiuose graikų stoiktų tekstuose vetui ieškotume panašios patirties apraiškų. Ir vėl Seneka yra visiškai originalus, nes rai, apie ką rašo, paimta iš jo paties gyvenimo, tai jo paties tikrovė, gyva nuolat prisimenamuose apmąstymuose. Is čia ir tas VI laisko pradžioje girdimas šūksnis:„Aš suvokiau Liucilijau, jog ne tik tobulėju, bet ir keičiuosi. Nesakau ir netikiu, kad manyje nebeliko nieko, ką dar reikėtų keisti. Negi jau nebeturiu savybių, kurias reikėtų taisyti, naikinti arba stiprinti?Jeigu siela mato savo ydas, kurių ligi šiol nepripažino, vadinasi, ji pasidarė geresnė”.

Dažnai ginčijamasi dėl epikūirizmo atspindžių Laiškuose. Juose norima įžvelgti neseniai perskaitytų knygų poveikį. Tačiau Seneka jau seniai buvo susipažinęs su Epikūro mokymu, jį kritikavo dėl pernelyg sureikšminamo malonumo vaidmens, vadinasi, ir dėl „likimo malonių”, kurios mums nepavaldžos ir nėra tikrasis gėris. Epikūras ir epikūrizmas jam padeda siekiant labai apibrėžto tikslo: ši mokykla pateikė labai naudingą nerimo analizę, todėl protiniame gyvenime daug suprantamesnis pasidarė jausmų vaidmuo. 0 tai leidžia dar labiau išryškmti proto galią. Be to, kaip visi sokratizmą išpažinę filosofai, Epikūras mąstė apie minios vertinamas vertybes, ypač apie turtus ir mirties baimę,— pagal šį mokymą tai pačios didžiausios nerimo priežastys. Jis manė, kad turtų troškimas yra viena iš nerimo pasireiškimo formų mirties akivaizdoje: tada reikia „pramogų”, prabangos, kuria mėgstama apsisupti ir kuri slepia mūsų, mirtingų būtybių, tikrąją prig.imtį ir galiausiai pagimdo iliuziją, kad mes nuo nebūties atsitvėrėme tvirta siena. Jeigu pavyksta nugalėti mirties baimę, tuo pačiu smūgiu sutriuškinama visa pramogų reikšmė. Kartu išgydomos ir „laikų traumos“, kurios sąlygoja dvejopą — vilties ir baimės — jausmų kaitą. Tuomet paaiškės, kad sielos ramybė glūdi ne tapsme, o gebėjime suvaldyti dabartį. Ir čia Seneka Liucilijų taip pat ragina pamąstyri apie Herakleito posakį: „Viena diena prilygsta bet kuriai kitai”. Pamažėle atrandami laimingo gyvenimo „raktai”.
Tai, ko Seneka moko Liucilijų, yra ne kas kita kai beskirtybių teorija, kuri buvo minima daug kartų. Šiuokart kalbama ne kaip ją išmokti, o kaip gyventi ja vadovaujantis. Traktate „Apie apvaizdą“ sakoma, jog turtai nėra gėris, nes jie gali atsidurti ir nedorėlių rankose. Toks teiginys galėjo pasirodyti sofistinis ir nelabai įtikinamas. Dabar Seneka eina priešingu keliu. Jis leidžia Liucilijui pajusti, kaip sielą slegia kokios nors tariamos gerybė: jeigu gyvybė laikoma absoliučia vertybe, rūpinimasis ja virsta nerimu; jeigu mūsų troškimai viršija mūsų turėjimo, kad ir koks jis būtų, ribas, turtai virsta neturtu, ir taip be paliovos.
Tokia minios vertybių kritika privertė Seneką suabejoti realia nauda dalykų, kurie itin nedera su prigimitmi, ir ypač pasmerkti prabangą, o pamažu ir įvairiopą technikos pažangą, pakeitusią žmogaus gyvenimą. Cicerono amžininkas stoikas Poseidonijas buvo pažangos apologetas, „filosofų” išradimams priskirdavęs visa, kas padėjo žmonėms tapti tuo, kuo jie yra. Seneka mano, kad savo prigimtim mokslai yra „beskirtybės”, o išminties teikiamą gėrį žmogus gali pasiekti nepaisant to, kuo vilki, kur gyvena ir ką valgo. „Dorybei” nesvarbu vieta, kurioje ji yra. “Dorybė, – rašė jis, – skirstoma į dvi dalis: į tiesos ieškojimą ir veiksmą. Ieškoti tiesos pratina mokymas, veikti – raginimas. Teisingas veiksmas ugdo dorybę ir atskleidžia ją”( Iš traktato „Apie laimingą gyvenimą“). Žmogus tampa doras, kai atlaiko visus išbandymus. Dorybės yra objektyvios, jos apčiuopiamos. “Kiekviena dorybė nėra beribė, o jos riba – tam tikras saikas. Ištvermė, kaip ir ištikimybė, teisingumas ar pasitikėjimas, neturi kur daugiau plėstis.” Narsumas yra dorybė, todėl jis geistinas. Kantrybė, tvirtumas ir ištvermė – narsumo ištakos. Protas “pataria kuo narsiau sutikti tai, kas neišvengiama. Kiekvieną garbiną darbą atlieka kuri nors viena dorybė, bet tik visiems kartu nutarus.” Kai kalbame apie laimingą gyvenimą, neturi būti kaip balsavimuose: “Atrodo, dauguma šioje pusėje”. Vadinasi, toji pusė blogesnė. Liaudies pritarimas – blogio įrodymas. Reikia ieškoti to, kas geriausia, o ne to, ką giria minia, nevykusi teisybės aiškintoja.
Traktate „Laiškai Liucijui“ Seneka yra pasakęs:“Žinau Liucijau, jog tau aišku, kad niekas negali laimingai, bet ir pakenčiamai gyventi neužsiiminėdamas filosofija ir kad gyvenimą daro tikroji išmintis, o pakenčiamą jos pradai.“Bet ir aiškius dalykus reikia įtvirtinti ir kasdieniniais apmąstymais giliau įsikalti, nes dorus užmojus dar sunkiau išsaugoti, negu užsimoti. Reikia būti atkakliam ir nuolatinėmis pastangomis kaupti jėgas, kol geri norai virsta dvasios vertybėmis.Turtai daugeliui sukliudė užsiimti filosofija. Skurdo neslėgia jokia našta, jokie rūpesčiai. Kai suskamba karo trimitas, varguolis žino, kad jo nekviečia; kai žmonės šaukia: „Potvynis!“, jis galvoja apie tai, kaip išeiti, o ne ką išsinešti. Seneka visur pabrėžia filosofijos reikšmę žmogaus būčiai. “Būti sveikam – tai filosofuoti. Be šito siela serga”. Protas daro žmogų atsakingą už savo poelgius. Kiekvienas individas sprendimus priima pats. Protas nėra pastovaus dydžio. Jis gali būti lavinamas. Vienas žmogus daro poveikį kitam, bet negalima pasikliauti vien kito autoritetui. Protas turi sugebėjimą analizuoti. Jam padeda atmintis. “Bet viena yra atsiminti, – rašo Seneka, – kita žinoti. Atsiminti – tai saugoti atminty tai, ką tau kiti pavedė, o žinoti – priešingai – daryti savaip nepaisant pavyzdžio ir nesižvalgant kiekvieną kartą į mok.ytoją”. Antra vertus, “proto jėga stiprėja ir auga dėl pamokymų, prie įgimtų polinkių jis prideda naujų, o klaidingus įsitikinimus taiso”. Atsisveikindamas septinioliktame laiške su Liucijumi, Seneka yra pasakęs gan įsimintinus žodžius, jog ne daiktai ydingi, bet sielos. Kam skurdas našta, tam ir turtas bus našta. Nesvarbu, ar paguldysi ligonį į medinę ar į auksinę lovą, nes kad ir kur jį neštum – visur jis nešis savo ligą. Taip pat nesvarbu, ar ligota siela atsidurs tarp turtų ar tarp skurdo. Remdamasis visuotinės žmonių lygybės koncepcija, mąstytojas toliau plėtoja kosmopolitizmo idėją, siūlo vadovautis tokiu principu: “Nesu gimęs tik vienam kampeliui. „Mano tėvynė – visas pasaulis“. Seneka orientavosi žmogų į savianalizę. Jis siūlė visų sėkmių ir nesėkmių priežasčių ieškoti ne tiek išoriniame pasaulyje, kiek pačiame savyje. Joks priešas nepadaro žmogui tiek žalos, kiek savi malonumai, mano Seneka ir sako, jog tai, ko daugelis siekia, yra beprasmybė. Malonumų ieškojimai veda prie išglebimo, asmenybės degradacijos, tačiau daugelis žmonių to nesupranta.
Skurdas palieka tik tikrus ir patikimus draugus; nueis šalin kiekvienas, kuriam reikėjo ne tavęs, bet ko nors kito. Argi neverta mylėti skurdo vien todėl, kad jis parodo, kas tave iš tikrųjų myli?! Didelės dvasios yra tas, kuris turtų, daug ir ilgai stebėjesis, kad jie jam atiteko, juokiasi iš jų ir daugiaų iš nuogirdų žino, negu pats supranta, kad jie priklauso jam. Svarbu yra neištvirkti gyvenant tarp turtų. Didis tas, kuris, turtuose yra skurdžius.

Kai kalbame apie laimingą gyvenimą : “Laimingas tas žmogus, kuriam neegzistuoja joks gėris ir blogis, išskyrus dvasios gėrį ir blogį, kuris yra garbingas, tenkinasi tobulomis savybėmis, kurios likimo išdaigos nei išaukština, nei palaužia, kuris nežino didesnio už paties sau duotą gėrį, kuriam tikrasis malonumas yra malonumų niekinimas”.Džiaugsmas kyla ne iš malonumo, o priešingai iš džiaugsmo. Didžiausias gėris glūdi pačiame vertinime ir proto tobulybėje. Ir tie, kurie didžiausiu gėriu laiko malonumus, mato, į kokią bjaurią vietą nustūmė gėrį. Jie mano, kad malonumai negali būti atskirti nuo dorybės, ir sako, jog garbingas gyvenimas yra malonus, o malonus gyvenimas – garbingas. „Kodėl, – klausiu jus, – sakykite, kodėl malonumai negali būti atskirti nuo dorybės? Gal todėl, kad bet koks gėris kyla iš dorybės, iš jos šaknų išdyksta ir tai, ką jūs mėgstate, ko siekiate?“ Jei jie būtų neatskiriami, nematytume, jog yra malonumų, bei negarbingų dalykų. Be to, malonumai veda į šlykščiausią gyvenimą, o dorybė neįsileidžia blogio. Kai baigęs kelią protas padaro uždarą ratą, jis pasiekia aukščiausiąjį gėrį, ir jam nebėra ko daugiau trokšti. Juk nieko nėra šalia visumos, už pabaigos. Aukščiausias gėris yra nepalaužiama sielos tvirtybė. Drąsiai galima tvirtinti, kad didžiausias gėris yra sielos darna. Dorybės bus ten, kur sutarimas ir vienybė, o ydos neša prieštaravimus. Didžiausias gėris yra nemirtingas, negali išnykti, nepažįsta persisotinimo ir gailėjimosi.„O kas nežino, jog jūsų malonumuose skęsta didžiausi kvailiai, kad jais smaguriauja ištižėliai, kad ne pati siela teikia daugybę žemės rūšies malonumų.“ Pirmiausia, išdidumas ir nepaprastas savęs vertinimas, iki dangaus pasikėlusi puikybė, akla ir buka savimeilė. Dorybė kratosi viso to, pirma įžvalgiai įvertina malonumus, paskui įsileidžia ir, net pačios giriamus laikydama per nieką, džiaugiasi ne juos patyrusi, bet pažabojusi. Senekos nuomone, kiekvienas žmogus malonumu žavisi, o Jis (Seneka)- žvelgia santūriai; Jis naudojasi, o kiekvienas žmogus laiko didžiausiu gėriu, kiekvienas žmogus viską daro dėl malonumo, Jis – nieko.

Iš tiesų, kas mums trukdo laimingą gyvenimą pavadinti laisvą, tiesią, neįbauginamą ir tvirtą sielą, nepažįstačią nei baimės nei aistros? Garbingumas yra vienintelis jos gėris, nuosmukis – vienintelis blogis. Visi kiti dalykai menkaverčiai; jie nei prideda laimės, nei atima, pasirodydami ir išnykdami, nei didina gėrio, nei naikina. Taigi ant šio pamat.o stovintis žmogus noromis nenoromis visą laiką jaus nuolatinį linksmumą ir gilų, iš širdies gelmių plaukiantį džiaugsmą, bus patenkintas savo vidumi ir nenorės nieko keisti už jos turinį. Ar gali šis dalykas prilygti menkiems, niekingiems, trumpiems mūsų kūno pojučiams? Malonumų vergu tapęs žmogus tą pačią akimirką patenka ir į kančios vergiją.

Dorybei siūlomos išties nepaprastos pareigos: ragauti malonumus. Bet, ar išlieka dorybė žmonėse, kurie ją taip įžeidžiamai supranta. Juk praradusi esmę dorybė negali turėti to vardo. Gėrio niekada nebūna per daug. Kas gali geriau vadovauti už protą? Jei patinka dorybės ir malonumo derinys, jei nori eiti į laimę, lydint šiam dvejetui, tai dorybė tegu ves, o malonumas te seks iš paskos tarsi šešėlis, sėlinantis paskui kūną. Tik dvasios skurdžius gali paversti dorybę, tą didžiausią šventenybę, malonumo tarnaite. Reikia turėti malonumą, bet būti jų šeimininku ir valdovu. Žmonės, atidavę pirmenybę malonumams netenka ir vieno, ir kito. Mat praranda dorybę ir ne jie malonumus, o juos pačius malonumai valdo: jie arba kenčia nuo jų stokos arba kenčia nuo pertekliaus. Žmogui, siekiančiam blogio vietoj gėrio, pasisekimas pavojingas.

„Tas, kuris tinginystę, ištvirkimą, rajumą vadina laime, ieškodamas gero vardo ydoms pridengti, ateina į Epikūro mokyklą, priviliotas dviprasmiškų jos šūkių, ir atsiduoda ne tokiems malonumams, apie kuriuos ten kalbama, bet tokiems, kokių pats trokšdamas atsidaigina. Toks ima išvedžioti, kad jo ydos neprieštarauja Epikūro mokymui, todėl jis ir nuolaidžiauja joms ne bailiai, ne paslapčiom, o ištvirkauja, nepanardindamas galvos.“

„Tai kaip čia yra? Ar dorybės pakanka laimingam gyvenimui?“ O kodėl gi jos turėtų neužtekti, tokios tobulos ir dieviškos? Tačiau dar tebesiekiančiam dorybės žmogui, net jei ir spėriai žengia pirmyn, kol tebevargsta su žemiškais reikalais, nenusimetęs šių pančių ir kitokių mirtingiesiems skirtų grandinių, reikia kažkokio likimo atlaidumo. Didesnių dalykų siekiantis žmogus pakyla aukščiau, atpalaiduoja grandines, jis dar ne laisvas, bet jau panašus į laisvąjį.

Taigi, galima teigti, kad viena didžiausių vertybių yra dorybė. „Dorybė, – rašė Seneka, savo veikale „Apie laimingą gyvenimą“ ,-skirstoma į dvi dalis: į tiesos ieškojimą ir veiksmą. Ieškoti tiesos pratina mokymas, veikti – raginimas. Teisingas veiksmas ugdo dorybę ir atskleidžia ją.“ Žmogus tampa doras, kai atlaiko visus išbadymus. Dorybės yra objektyvios, jos apčiuopiamos. „Kiekviena dorybė nėra beribė, o jos riba – tam tikras saikas. Ištvermė, kaip ir ištikimybė, teisingumas ar pasitikėjimas, neturi kur daugiau plėstis.“ Narsumas yra dorybė, todėl jis geistinas. Kantrybė, tvirtumas ir ištvermė – narsumo išraiškos. Protas „pataria kuo narsiau sutikti tai, kas neišvengiama. Tai ir tvirtybė, kurios negalima išmušti iš vėžių ir kurios jokia jėga nepriverčia atsisakyti savo nusistatymo. Žodžiu, ten yra visa dorybių sankaupa. <.> Kiekvieną garbingą darbą atlieka kuri nors viena dorybė, bet tik visiems kartu nutarus“.

Dorybės yra dvejopos (įgimtos ir įgyjamos). „Dorybės negalima išsižadėti. <.> Dorybės atitinka žmogaus prigimtį, o ydos yra jai priešiškos ir nekenčiamos. Vieną kartą įgytos dorybės negali išnykti, todėl puoselėti jas lengva, tačiau įdiegti jas nepaprastai sunku, nes ligota siela bijo viso, kas nauja.“

Dorybės pamatas – gėrio siekimas. Seneka analizuoja gėrio pasireiškimo formas, bando nustatyti jo rūšis. Jis įžvelgia tris gėrio rūšis: pirma – „tai džiaugsmas, taika, tėvynės gerovė. Kita – antros rūšies gėris, jis atsiskleidžia tik nelaimėje. Tai – tvirtybė kankinant ir valdymasis sunkiai sergant. Pirmos rūšies gėrio visi trokšta ne besąlygiškai, antros rūšies – tik esant būtinybei. Be to, yra ir trečios rūšies gėris. Tai – paprasta eisena, ramus ir doras veidas bei protingam vyrui tinkantys judesiai“. Tikroji laimė glūdi „dorybėje“ , t.y. visiškai išsiskleidus žmogaus prigimčiai.

Vėlyvųjų stoikų pažiūrose vis dėl to įsigaliojo ne religinė, o romėniš.koji moralistinė pakraipa. Tiesa, vėlyvieji stoikai filosofiją apribojo tik etikos ir gyveniškos išminties problemomis. Seneka nutolo nuo pradinio stoikų materializmo; jo pasaulėžiūra pakrypo į dualizmą ir spiritizmą. Tiesa, jis domėjosi tik etikos dalykais ir šia prasme buvo ištikimas stoicizmo tradicijai. Jo įtaka buvo milžiniška; jo dėka filosofija tapo gyvenimišku dalyku, patarėju ir paspirtimi gyvenimo reikaluose. Jo raštai atitiko plačiosios visuomenės interesus, todėl jie išliko populiarūs iki mūsų dienų.

Siela susideda iš protingosios ir neprotingosios dalies, pastarąją savo ruožtu “sudaro dar dvi kitos dalys: viena yra drąsi, garbėtroška, nesuvaldoma, atsidavusi aistroms, kita – baili, ištižusi, atsidavusi malonumams”. Protingoji siela koreguoja proto veiksmus, tiksliau, ji yra sielos vadovė. Todėl svarbiausias žmogiškos esmės požymis – protas, o visa kita (ir juslės) turi ir gyvūnai.

Protas daro žmogų atsakingą už savo poelgius. Kiekvienas individas sprendimus priima pats. Protas nėra pastovaus dydžio. Jis gali būti lavinamas. Vienas žmogus daro poveikį kitam, bet negalima pasikliauti vien kito autoritetui. Protas turi sugebėjimą analizuoti. Jam padeda atmintis.
“Bet viena yra atsiminti, – rašo Seneka, – kita žinoti. Atsiminti – tai saugoti atminty tai, ką tau kiti pavedė, o žinoti – priešingai – daryti savaip nepaisant pavyzdžio ir nesižvalgant kiekvieną kartą į mokytoją”. Antra vertus, “proto jėga stiprėja ir auga dėl pamokymų, prie įgimtų polinkių jis prideda naujų, o klaidingus įsitikinimus taiso”.

Proto funkcionavimo ribas nustato prigimtis, kuri yra “lengviau suvokiama negu paaiškinama”. “Prigimtis negalėjo mūsų išmokyti: ji davė mums tik žinojimo pradmenis, bet nedavė paties žinojimo”. Žinios pamažu įgyjamos. Kita vertus, “viena iš mūsų nelaimių priežasčių yra ta, kad gyvenime vadovaudamiesi ne protu, bet kitų pavyzdžiu, kad mus klaidina taisyklė “Taip jau įprasta”.

„ Tikroji laimė glūdi dorybėje. Ką dorybė tau patars? Pirma, nei gėriu nei blogiu nevadinti to, kas neišplaukia nei iš dorybės, nei iš blogybės. Antra, būti atspariam ir tam blogiui, kuris kyla iš gėrio; stengtis, kiek tai leista, būti panašiam į Dievą.“Išvados
1. Išaukštinama: dorybė, sąžinė, didžiausias mūsų turtas- laikas.
2. Ydų gali atsikratyti kiekvienas žmogus.Atsikratęs jų jis taps doru žmogumi. Tam nereikia noro. Panoręs tapti doras, žmogus nuolatos tobulins sielą.
3. Seneka propaguoja turtų niekinimą. Jo nuomone, turtai žadina žemiausias žmogaus aistras, daro žmones nelygius. Turtai pavergia žmogų net prieš jo valią. Turtuolis nuolat mąsto apie turtus, netenka sielos ramybės. Anot Senekos, skurdžius – ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti.
4.Seneka teikiąs pirmenybę likimo smūgiams, o ne malonėms, nes dėl gerumų pertekliaus sielos suglemba, todėl labiau kenčia atėjus nelaimei.

Literatūra:

1. Seneka L.A. Apie sielos ramybę. Vilnius,. 1997. P. 42-47, 400-407
2. Tatarkiewicz W.Filosofijos istorija I. Vilnius,. 2001. P.155
3. Grimal P. Seneka. Vilnius,. 1998. P.198
4. Seneka Laiškai Lucilijui. Vilnius,. 1986. P. 43-47, 54-59, 400-407
5. Seneka Apie laimingą gyvenimą, Vilnius, 1986. P. 211-242

Leave a Comment