Kas yra Rodžeris Bekonas?
Rodžeris Bekonas –anglų filosofas ir mokslininkas. Svarbiausias atstovas vienos iš augustinizmo atšakų, kurios atstovai buvo atsidėję specialiems moksliniams tyrimams, metafizikoje laikėsi Augustino nuostatų, o mokslo srityje – empirizmo3. Rodžerio Bekono ir jo bendraminčių centras buvo Oksfordas.
Rodžerio Bekono pirmtakai
Tiesioginiai Rodžerio Bekono pirmtakai:
a) Oksforde dar prieš Rodžerį Bekoną empirinių tyrimų baruose daug nusipelnė Alfredas Sarešelietis, kartais vadinamas Alfredu Anglu, veikalo “Apie širdies judėjimą” autorius. Tačiau pirmiausia minėtinas Robertas Grosseteste, arba Didžiagalvis (1175 – 1253), pranciškonas, nuo 1235 metų Linkolno vyskupas, pranciškonų studijų Oksforde organizatorius, suvaidinęs svarbų vaidmenį viduramžių mokslo istorijoje. Jis pats pasižymėjo moksle, iškeldamas gamtotyros matematizmo idėją, kuri jam kilo apmąstant šviesos prigimtį. Tai jis, veikiamas arabų optikos traktatų, dar iki Bonaventūro atgaivino seną neoplatonikų4 ožiūrį, jog šviesa yra pirminė materijos būsena, todėl šviesos sklidimo dėsniai yra materialaus pasaulio kūrimosi dėsniai. Taigi neišsiaiškinus linijų, kampų ir figūrų, o ypač pamatinių formų – tiesės, rutulio ir piramidės – neįmanoma pažinti gamtos.
b) už Oksfordo sienų tik pavieniais atvejais buvo daromi empiriniai tyrimai ir skelbiama empirizmo programa.Rodžeris Bekonas kaip savo pirmtaką ypač garbino prancūzą Petrą Marikūrietį, vadino jį “eksperimento lyderiu” (dominus experimentorum), o jo traktatas apie magnetą buvo vertinamas dar XVII amžiuje.
Rodžerio Bekono gyvenimas
Rodžeris Bekonas (gimęs tarp 1210 ir 1215 metų, miręs apie 1294 metus) gimė Ilčesteryje (Anglija), kilmingoje šeimoje, kuri draugavo su karaliumi Henriku III. Studijavo Oksforde ir Paryžiuje, svarbiausias jo mokytojas buvo natūrfilosofas Robertas Grosseteste, taip pat jam dėstė Albertas Didysis ir Aleksandras Hališkis. Paryžiuje apie 1241 – 1246 metus R. Bekonas studijavo Aristotelio raštus ir parašė fizikos, metafizikos, logikos ir matematikos traktatų. Jis kritikavo Albertą Didijį ir Aleksandrą Hališkį. Tapęs menų daktaru, Rodžeris Bekonas iš pradžių kurį laiką dėstė Paryžiaus universitete. Grįžęs į tėvynę, Oksfordo universitete dėstė matematiką, fiziką, kalbas. Amžininkų buvo tituluojamas “nuostabiuoju daktaru” (doctor mirabilis). Apie šimtmečio vidurį įstojo į pranciškonų vienuolių ordiną Oksforde. Bonaventūrui tapus šio ordino generolu, Rodžeris Bekonas buvo priverstas nutraukti pedagoginį darbą, ir ordino vyresnybė iškeldino jį į vienuolyną netoli Paryžiaus, kur jis visiškai atsidėjo moksliniams tyrimams. Dirbo jis sunkiomis sąlygomis, nuolat trukdomas viršininkų. Aplinkybės pasikeitė,kai popiežiumi tapo karštas jo šalininkas Klemensas IV; jis liepė Rodžeriui Bekonui atlikti planuotus darbus, kuriuos ordino viršininkai buvo uždraudę. R. Bekonas nepaprastai greitai, per vienerius metus, parašė savo svarbiausius darbus. Ir vėlesniais metais jis daug rašė. Jo raštai ne tik dėstomąja doktrina, bet ir pasitikinčiu bei agresyviu tonu erzino konservatyviai nusiteikusius mokslininkus ir Bažnyčios valdžią. Mirus globėjui popiežiui Klemensui IV, Rodžerio Bekono raštai buvo pasmerkti, o jis pats už gamtamokslinių idėjų skleidimą ir nepaklusnumą ordinui 1278 metais pasodintas į kalėjimą, kuriame praleido 14 metų ir išėjo tik prieš pat mirtį. Mirė Oksforde.
Rodžeris Bekonas buvo daugeliu atžvilgių ne viduramžiško intelekto žmogus: individualistas, autoritetų priešininkas, kritiškai nusistatęs prieš visus ir viską. Jis pasižymėjo empirinių tyrinėjimų pomėgiu ir filologiniais gabumais; tai buvo ne tik iškilus gamtotyrininkas, jis garsėjo ir kaip mokantis tais laikais daug kalbų.
Rodžerio Bekono raštai
Pagrindinis R.Bekono mokslinis darbas buvo “Didysis veikalas(“Opus maius”, 1276 m.), kurį sudarė 7 dalys, apėmusios žmogaus proto suklydimų teoriją, mokslo ir teologijos santykio sampratą, lingvistiką, matematiką, perspektyvą, “eksperimentinį mokslą” ir moralės filosofiją. “Didysis veikalas” – tikra to meto gamtamokslinės filosofijos enciklopedija. Netrukus sukurtas antrasis darbas – 7 dalių “Mažesnysis veikalas” ( “Opus minus”, 1268 m.) – buvo tarsi “Didžiojo veikalo” santrauka. Juos abu papildė “Trečiuoju veikalu” ( “Opus tertium”, 1268 m.). Trečiajame veikale esama autobiografinių detalių; jame R. Bekonas rašo: “Dvidešimt metų paskyriau išminties studijoms, kurių metu nevertinau bendro mąstymo būdo, išleidau daugiau nei 2000 svarų ir įsigijau slaptų kūrinių, norėdamas tiesiogiai patirti įvairius dalykus, išmokti kalbų, stengdamasis įsigyti mokslinių instrumentų, astronominių lentelių ir kitų daiktų, taip pat susidraugauti su išminčiais…” Šie trys veikalai buvo tik parengiamoji medžiaga Rodžerio Bekono sumanytam, bet nerealizuotam “Pagrindiniam veikalui” ( “Opus principale”). Tas pačias kaip ir šiuose trijuose veikaluose temas R. Bekonas plėtojo ir kituose traktatuose, pavyzdžiui, “Communia naturalium”. “Speculum astronomiae” buvo astrologinio turinio.
Dar paminėtini tokie Rodžerio Bekono veikalai: “Traktatas apie atvaizdų dauginimą” ( “Tractatus de multiplicatione specierum”, 1272 m.), “Filosofijos kompendiumas6” ( “Compendium studii philosophiae”, 1272 m.), “Teologijos kompendiumas” ( “Compendium studii theologiae”, 1292 m.), kuriame bandoma suvienyti loginį, filosofinį ir teologinį žinojimą, ir kiti.
Rodžerio Bekono pažiūros
Tuo metu, kai Paryžiuje bei daugelyje kitų XIII amžiaus mokslo centrų mokslininkų dėmesys buvo sutelktas į teologijos bei filosofijos problemas, Oksforde buvo domimasi daugiausia gamtos problemomis ir kur kas mažiau – bendraisiais filosofijos klausimais; tenkintasi arba senąja, tradicine, augustiniškąja filosofija, arba neoplatonizmu, perimtu drauge su mokslo faktais iš arabų autorių. Ir Rodžeris Bekonas, siekdamas sukurti naująjį mokslą, siejo jį su senąja filosofija.
1. Gamtotyrinė patirtisPasisakydamas už patyrimą, Rodžeris Bekonas atmetė scholastikai7 būdingą spekuliatyvų8 problemų aiškinimą. Jis rašė: “Yra du pažinimo būdai, kurių vienas remiasi argumentacija, o kitas – patyrimu. Argumentacija veda prie išvadų, verčia jas padaryti, tačiau nesuteikia tikrumo, nepašalina abejonių. Protas nurimsta tik stebėdamas tiesą, o stebėti tiesą galima tik einant patyrimo keliu. Be patyrimo nieko neįmanoma pakankamai pažinti”. Joks samprotavimas, jokia teorija neįtikins, pavyzdžiui, kad ugnis degina; tai reikia patirti. Tik patyrimu gautas pažinimas įtikina, teikia tikrumą.
Rodžeris Bekonas remiasi ne vien tiesioginiu patyrimu, bet ir eksperimentu, kuris įgalina stebėti sąmoningai sukeltą reiškinį. Kartu jis suprato ir matematinio reiškinių tyrimo svarbą; patyrimo metodo jungimas su matematiniu buvo būdingas Oksfordo mokyklai dar čia dėstant Robertui Grosseteste’i. “Neįmanoma pažinti šio pasaulio daiktų, neištyrus jų matematiškai”, – rašė Rodžeris Bekonas. Čia jis rėmėsi astronomija; esą astronominiai reiškiniai pasižymi matematiniu taisyklingumu, o žemės reiškiniai priklauso nuo astronominių. Matematikai jis priskyrė muziką; toks požiūris anaiptol nebuvo naujas – jis būdingas ne tik senovės, bet ir viduramžių tradicijai; tačiau Rodžeris Bekonas iš to padarė ypatingą išvadą, esą matematiniai įrodymai lemia muzikos grožį. “Matematiniai įrodymai turi laiduoti grožį (esse in fine pulchritudius), nes jis kreipia protą išganingos tiesos link”.
Tačiau apie patyrimo faktų apibendrinimo metodą, apie indukciją9 ( kuriai po keturių šimtmečių tiek dėmesio skyrė jo bendrapavardis Frensis Bekonas), Rodžeris Bekonas turėjo labai menką supratimą. Vis dėlto ir šiuo atveju jis tiksliai, o kaip viduramžių mąstytojas netgi visiškai nelauktai, įžvelgė, kad mokslas yra nesibaigiančios pažangos procesas. “Tiesos ieškosime iki pasaulio pabaigos, nes žmogaus mintyse nieko nėra tobula”.
Jis ne tik kūrė eksperimentinio pažinimo teoriją, bet ir pats eksperimentavo, pats konstravo tyrimų priemones. Jis ne tik tyrinėjo, bet ir stengėsi savo tyrimus taikyti praktikoje, juos panaudoti išradimams. Rodžeris Bekonas, kaip vėliau ir Renė Dekartas,buvo įsitikinęs, kad “eksperimentinis pažinimas” prailgins žmogaus gyvenimą, išmokys įžvelgti ateitį ir praeitį, Jo mintys apie kalendorių tapo įgyvendintos tik 1582 metais. Jo samprotavimai geografijos klausimais, kuriuos necituodamas pakartojo Petras Ajietis, per šį tarpininką turėjo tam tikrą įtaką Amerikos atradimui.Tarp įvairiausių Rodžerio Bekono idėjų ir pranašysčių, kartais naivių ir fantastiškų, iš tiesų buvo ir vertų dėmesio. Jis rašė apie stiklus, kurie sutelkia į vieną vietą saulės spindulius ir gali pridaryti bėdų priešams, rašė apie mišinį, kuriame yra salietros ir kuris, uždegtas geležiniame vamzdyje, su didžiuliu trenksmu sprogsta. “Galima pastatyti laivus, kurie irtųsi be žmonių pagalbos ir plauktų tarsi didžiuliai gyvūnai upėmis ir jūromis, paklusdami vienam vairuojančiam žmogui ir judėdami greičiau, nei būdami pilni jį irkluojančių žmonių. Galima taip pat sukonstruoti vežimą, kurio netrauks joks gyvūnas ir kuris judės didžiuliu greičiu”.
2. Mistinis patyrimas
Tačiau Rodžeris Bekonas buvo empirikas ne šiuolaikine šio žodžio prasme. Pabrėždamas patyrimo svarbą,patyrimą jis suprato plačiau nei šiandien. Jis teigė, jog patirti galima ne tik juslinius daiktus, bet ir antjuslinius, ne tik gamtinius, bet ir antgamtinius dalykus. Dievą, kaip ir gamtą, tikrai pažįstame ne samprotavimu, o patyrimu. Tiesa, tai jau kitokios rūšies patyrimas. “Patyrimas būna dvejopas. Vieną gauname per išorines jusles: šitaip pasitelkę specialiai sukonstruotas priemones, patiriame tai, kas yra ant dangaus, o tiesiog regėjimu – tai, kas yra ant žemės; tai yra žmogiškasis ir filosofinis patyrimas. Tačiau žmogui jo nepakanka, protui yra reikalingas kitoks būdas, štai kodėl šventieji patriarchai bei pranašai, pirmieji atnešę pasauliui mokslą, patyrė vidinį apšvietimą, o ne vien tik juslių”.
Patyrimu Rodžeris Bekonas laikė tokį pažinimą, kuris yra ne abstraktus ar diskursyvus10, bet tiesioginis. Tad petyrimu jis laikė ne tik gamtos, bet ir Dievo stebėjimą. Apreikštąsias tiesas taip pat patiriame, tačiau ne juslėmis, o patiriame jas savyje, savoje sieloje. Taigi greta išorinio patyrimo yra ir vidinis patyrimas. Tačiau tai kitoks patyrimas – mistinis, peržengiantis įgimtus proto sugebėjimus ir reikalaujantis antgamtinio, dieviškojo apšvietimo.
Rodžeris Bekonas, kaip empirikas, pritarė augustiniškajai pažinimo teorijai; netgi tvirčiau už kitus augustininkus is palaikė iliuminizmą11 ir misticizmą12. Jis pripažino trejopą apšvietimą: vienas esąs įgimtas, suteiktas visiems žmonėms, kad jie iš viso galėtų ką nors pažinti, antrasis – vidinis, antgamtinis. Be šių dar pripažino trečiąjį, proapreiškiminį, apšvietimą, kuris apimąs bet kurią tiesą ir buvęs kadaise suteiktas žydų “patriarchams ir pranašams”; jis esąs prarastas, ir tik iš dalies jį atgavę graikų filosofai. Šiame kontekste Rodžeris Bekonas plėtojo fantastišką filosofijos istoriją, tardamas esą graikai perėmę žydų palikimą, ir tuo remdamiesi įsivaizdavo savo misiją – rasti apreikštąją tiesą. Tad ir filosofiją jis apibrėžė kaip “dieviškosios išminties atskleidimą kuriant doktrinas bei veikiant”, lėtą jos pažangą aiškino taip: esą Dievas yra užsirūstinęs ant žmonijos ir šykšti jai tiesos, kurią atskleidžia sumišai su netiesa; patyrimą jis traktavo kaip būdą apreiškimui atskleisti.
Pagaliau Rodžeris Bekonas priėjo prie išvados, jog visos tiesos yra atskleidžiamos tik apreiškimu, ir tai esą būdinga ne tik religijos paslaptims, bet ir filosofijos tiesoms. Tad neliko ribos tarp prigimtinių ir antgamtinių tiesų, nes visos jos esą kyla iš apreiškimo. Protas pats savaime neturįs gebėjimo pažinti tiesą, tad ir autonomiška filosofija, kurią pripažino pagonys, R. Bekono buvo atmesta. Grynojo pažinimo atžvilgiu jo filosofija iš esmės buvo skeptiška. Nors jis ir rekomendavo patyrimo metodą, tačiau drauge pabrėžė, jog patyrimas įmanomas tik apreiškimo dėka.
3. Rodžerio Bekono mintys
Rodžeris Bekonas atstovauja Roberto Grosseteste’s pradėtai matematinio gamtos tyrimo tradicijai Oksfordo universitete. Joje šviesos teorija vaidina pagrindinį vaidmenį. Šviesa yra pati save kurianti substancija ir gamtoje veikiančių jėgų perteikėja. Todėl gamtos procesus galima pažinti geometriniais dėsniais, kuriems paklūsta šviesa.
Rodžeris Bekonas nori Bažnyčios ir visuomenės reforma pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas bei sustiprinti krikščionybę. Tam būtina metodiškai patikrinta ir patyrimu pagrįsta žinija. Todėl savo “Didžiajame veikale” (“Opus maius”) jis atskleidžia 4 pagrindinius klaidų šaltinius:I – aklas tikėjimas tariamais autoritetais;II – įprotis, padedantis įtvirtinti tai, kas klaidinga;III – neprityrusios minios išankstinis neigiamas nusistatymas;IV – tariamas žinojimas, už kurio slypi nežinojimas.
Savo meto teologijai Rodžeris Bekonas priekaištauja, jog ši taikanti nemokslinius metodus bei vargstanti spręsdama tariamas problemas. Kaip vaistą jis iš esmės siūlo 4 žinijos sferas: Šventojo Rašto aiškinimas bei filosofinių tekstų interpretacija turi būti paremti originalo kalbos mokėjimu (jo metais tai buvo revoliucinis reikalavimas); Mokslų pagrindas yra matematika. Ji žmonėms įgimta, be jos akivaizdumo neįmanomas joks aiškus pažinimas; Dėl šviesai priskiriamo vaidmens optika (petspectiva) tampa pamatiniu mokslu. Joje taikomi matematiniai bei eksperimantiniai metodai; Žinija paremta patyrimu. Jis turi patvirtinti arba atmesti teiginius apie gamtą. Todėl eksperimentui tenka didelė reikšmė. Be to, Rodžeris Bekonas kalba ir apie vidinį patyrimą kaip nušvitimą, kuris yra susijęs su dvasius sfera bei dievybės patyrimu.
Pasak R. Bekono, teisingai taikant protą, konfliktas tarp teologijos ir mokslo negalimas, nes ir protu paremto mokslo, ir Apreiškimo tiesa kyla iš Dievo absoliutaus žinojimo.Rodžeris Bekonas teigė, kad žinojimas įgauna prasmę tik moralėje, nes žinojimas, arba tikroji išmintis, yra intelekto dorybė. Moralė R. Bekonui yra tarpininkė tarp blogio ir gėrio, nes, atskleisdama blogį, ji pasiūlo pagalbą ir absoliučias vertybes. Moralė, paremta teisingumu ir dialogu, gali įgyvandinti kultūrines, visuomenines ir religines reformas, pateikti gyvenimo teises ir pareigas,-tvirtina R. Bekonas. Jo nuomone, scholastai nemoka moralės paversti menu, ir teologai pasinėrę į paslaptį, kuria nesuprantamas formules. Todėl Bekonas siūlo studijuoti retoriką ir užmirštus mąstytojus, pvz., Seneką.
Rodžerio Bekono reikšmė
Kaip pažangus empirinių faktų tyrinėtojas, Rodžeris Bekonas buvo užkietėjęs senosios augustiniškosios bei mistinės filosofijos mokyklos atstovas. Jis nepasidavė naujajai srovei, kuri filosofijoje siekė atskirti pažinimą nuo tikėjimo, atsižadėjo filosofijos tikėjimo labui. Dirbdamas labai sunkiomis sąlygomis, būdamas itin nekantraus temperamento, prie mokslo pažangos jis naprisidėjo; gal net labiau už savo amžininkus faktus jis supynė su fantazija. Tačiau jo programa galėjo esmiškai pasitarnauti mokslo pažangai.
Kurdamas metodą, Rodžeris Bekonas buvo kraštutinis dualistas: gamtotyrą jis laikė išimtinai patyrimo dalyku, o filosofoją – išimtinai tikėjimo dalyku. Naujaisiais amžiais šis dualizmas turėjo daug šalininkų, tačiau XIII amžiuje jis buvo išimtis, netgi dviguba – ir gamtotyros, ir filosofijos sampratoje. Todėl R. Bekonas neturėjo įtakos savo amžininkams. Tačiau naujųjų amžių mokslininkai, įvertinę jo empirinio mokslo programą, bet išsamiau nesusipažinę su jo iliuministine filosofija, garbino jį kaip naujųjų laikų skelbėją.
Rodžeriui Bekonui giminiški mąstytojai
Kita XIII amžiaus tyrinėtojų grupė filosofijoje krypo ne į augustinizmą, bet į tais laikais atsinaujinusį neoplatonizmą. XIII amžiaus viduryje iškiliausias šios pozicijos atstovas buvo Vitelis, pirmasis filosofas, susijęs su Lenkija: jis buvo kartu ir metafizikos neoplatonokas, ir gamtotyrininkas. Į amžiaus pabaigą gamtininkų neoplatonikų grupė susikūrė Vakarų Vokietijoje. Žymiausi mąstytojai buvo dominikonai Ulrichas Štrasburgietis (miręs 1277 metais), o ypač Teodorikas (Dytrichas) Freibergietis (miręs apie 1310 metus), vertingo traktato apie vaivorykštę autorius. Imtis gamtos tyrinėjimų vokiečių domonikonus skatino Albertas Didysis, kuris supažindino juos su neoplatonikų doktrinomis, dėl to ši mąstytojų grupė vadinama albertininkų mokykla.
Naudota literatūra
1. W. Tatarkiewicz. “Filosofijos istorija”, I tomas; Vilnius, 2001 m.2. “Filosofijos atlasas”; Vilnius, 2000 m.
3. “Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai”; Vilnius, 1980 m.4. V. Vaitkevičiūtė. “Tarptautinių žodžių žodynas”, I ir II tomai; 1999 ir 2000m.5. D. M. Stančienė.”Viduramžių filosofija ir etika”; Vilnius, 2004 m.6. A. Halder. “Filosofijos žodynas”; Vilnius, 2002 m.