Renesanso filosofijos bruožai

Turinys

Įvadas 2
Renesanso filosofijos pradžia 3
Renesanso gamtos filosofija 4
Renesanso idėjos 5
Renesanso valstybės idėjos 6
Renesanso filosofijos socialinės idėjos 7
Išvados 10
Literatūros sąrašas 11Įvadas
Išoriškai XV ir XVI šimtmetį, perėjimo iš „viduramžių” į „naujuo¬sius amžius” periodą, galima apibūdinti ketveriopai: tai buvo Itali¬joje gimusio „Renesanso” ir „Humanizmo”, išradimų ir atradimų, re¬formacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.Tam tikra prasme „Humanizmas”, senovės žinių ir studijų atgai¬vinimas, prasideda graikų-arabų literatūrai įsiveržus į lotyniškuosius Vakarus ir davus postūmį klasikinės scholastikos plėtotei. Galima atsekti nenutrūkstamą giją nuo Aristotelio veikalą vertimo į lotynų kalbą XII amžiuje – iki pat Marsiglio Ficino XVV amžiuje išvers¬tos Platono kūrybos. Vergilijaus gerbėjo, pirmojo didelio ir žymaus naujųjų amžių poeto Dantės poetinio pasaulėvaizdžio principai rodo jį sąmoningai žengiant vien Tomo Akviniečio keliais. Petrarka, kuris, aistringai žavėdamasis romėnų senove, tampa tikru humanizmo tėvu, kuris vaistų nuo gyvenimo kančių ieško Augusti¬no, Cicerono ir Senekos raštuose, kartu tvirtai remiasi krikščioniš¬ka pasaulėžiūra: jis gina ją specialiame poleminiame traktate prieš averoistus. Paskutinis lemiamas išorinis postūmis Aristotelio raštų kelionei į Vakarus buvo ispaniškosios maurų~ karalystės sunaikini¬mas. Ji atitinka Konstantinopolio užgrobimas (1453 metais), priver¬tęs Rytų mookslininkus su savo literatūriniais lobiais traukti į Itali¬ją (tačiau tai buvo jau anksčiau prasidėjusio judėjimo pabaiga; siekimas vėl suvienyti Rytų ir Vakarą Bažnyčias jau skatino italų ir Bizantijos mokslininkų kontaktus; toks buvo 1438 metų Feraros Bažnytinis Susirinkimas, kuris platoniką Gemistotą Plethoną atvedė į

Italiją). Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp XIII šimtmetyje vyravu¬sios Aristotelio recepcijos, kuri sąlygojo klasikinės scholastikos su¬klestėjimą, ir naujai kylančio susidomėjimo antikine literatūra, su¬sidomėjimo, nuo kurio prasideda XV šimtmečio humanizmas. Nors Alberto ir Tomo kūryba buvo naujybės, bet jie patys nesijautė naujo laikmečio pranašais ir į savo darbą nežiūrėjo kaip į ligtolinio pasau¬lėvaizdžio laužymą; jie buvo veikiau įsitikinę, kad suteikia tam pasaulėvaizdžiui tvirtą galutinį pamatą. Čia, kaip ir tuo pat metu Is¬lame, aristotelizmas buvo įrankis, skirtas tam, kad dogmatinę filo¬sofiją galima būtą sujungti į išsamią pasaulio vaizdą, apimantį ir profaniškus mokslus. Tomas baigia tai, ką pradėjo prieš jį buvę šimtmečiai, ir čia jis įžvelgia savo vertę. Tai yra visos krikščioniš¬kos viduramžių filosofijos simbolis ir teorinis tikėjime ir instituci¬jose įsitvirtinusios pasaulio bei visuomenės tvarkos paagrindimas. Tuo tarpu „humanistai” jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujybę, „atgimimą”, radikalią „reformaciją” ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti.Renesanso filosofijos pradžia
Siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrė¬žiančios savo ypatingumą, iškeliančios pa
ačią mąstytojo asmenybę.
Suprantama, iš pradžių čia mes matome iš senovės žinomas kryptis ir priešpriešas. Florencijoje, globojant Kozimo’ui Medici’ui, 1440 metais įsteigiama platoniškoji Akademija. Jos žymiausias mąs¬tytojas buvo jau minėtas MARSIGLIO FICINO (Marsilijo Fičino 1433-1499), Platono rašt~ vertėjas, neoplatonikas. Tam pačiam bū¬reliui priklausė PICO DELLA MIRANDOLA (1463-1494) ir jo bendravardis sūnėnas. Naują formą įgavo ir aristotelizmas. Daugiau¬sia buvo neigiama Bažnyčios aprobuota tomistinė Aristotelio sam¬prata, aristotelizmas tampa iš dalies averoistinis, tačiau ir į tokį aris¬totelizmą žiūrima kritiškai, grįžtant prie antikos komentatoriaus Aleksandro Afrodisijiečio. Šios krypties galva buvo PIETRO POM¬PONAZZI (Petrus Pomponatius, Pjetro Pomponaci, dėstęs Bolonijo¬je, 1462-1525). Traktate „Apie sielos nemirtingumą” jis kelia keblų klausimą: ar asmeninio nemirtingumo idėja suvienijama su Aristo¬telio sielos teorija? Atsakymas neigiamas: siela, kaip gyvo kūno for¬ma, taip susieta su kūnu, kaip pažinimas – su jusliniu suvokimu. Kitame traktate jis taip pat neigia žmogaus sielos laisvę. Žmogus su savo siela yra gamtinė esybė, įtraukta į gamtą bei jos būtinumą, pa¬jungta fatumui.
Įtraukta į vieną gamtą: ši gamtos vieningumo idėja yra bendra ~ tiek minėtoms divergentiškoms kryptims, tiek ir hilozoistinėms Te¬lezijaus, Patricijaus ar Paracelso teorijoms, šios teorijos yra slapta ar atvira priešprieša krikščioniškos dogmos dualizmui. Jos teigia di¬naminio gamtos vieningumo idėją: kas pažindamas įsiskverbia į gamtos gelmes, tas susiduria su tomis pačiomis vieningomis pagrin¬dinėmis jėgomis, kurios „laiko sujungę pasaulį iš vidaus”. Re
eikia ieškoti šių jėgų: Renesanso filosofijai kaip tik ir būdinga ši ieško¬jimo, tyrinėjimo nuostata; tiesa, tokia nuostata buvo būdinga jau ir Rogeriui Baconui, tai ieškojimo, eksperimentavimo su daiktais nuo¬stata. Čia jau nebekalbama apie tai, kaip grynai abstrakčiai atskirti ir apibrėžti duotas, žinomas pasaulio sferas, čia ieškoma, kaip pra¬siskverbti į nežinomas jėgas bei elementus, kurie slepiasi už visų šių išoriškai padalintų sferų. Jų priešprieša ir atskyrimas jau išky¬la kaip gryno žodinio, o ne dalykinio pažinimo rezultatas. Tačiau pažinimo dėka prasiskverbti prie šią jėgą reiškia galėti jas apvaldy¬ti; gamtos pažinimo patikrinimas yra gamtos apvaldymas. Bet šis procesas iš pradžių buvo suprantamas kaip magiškas, o gamtos pro¬cesai buvo mąstomi kaip organiški, kaip fiziologiniai: žmogus gali įsiskverbti į gamtą, nes jis pats yra gamtos, tos pačios gyvos gam¬tos dalis, nes jame gyvena ir veikia tos pačios jėgos kaip ir gamto¬je; pažinti gamtą reiškia savo esybės gamtinėms jėgoms susilieti su išorinės gamtos jėgomis.Renesanso gamtos filosofija
Mes prieiname kitą Renesanso gamtos filosofijai būdingą momentą: pagrindinė jos problema visada yra žmogaus padėtis gam¬toje ir vis pasikartojanti mintis, kad tam tikra prasme žmogus yra
pasaulio centras. Mat jis yra „mikrokosmas”, „mažasis pasaulis”, kuriame atsispindi „makrokosmas”, t.y. egzistuoja ir veikia visos universume esančios jėgos, taigi žmogaus studijos yra kelias į pa¬saulio studijas bei tyrinėjimą. To
odėl PARACELSAS (1453-1541), pvz., laiko mediciną pagrindiniu mokslu; gydytojas žmogaus kūne atpažįsta veikliąsias gamtos jėgas, o tai, ką jis čia pažįsta, vėl atran¬da didžiojoje gamtoje, net dangaus skliaute: žvaigždynai konstelia¬ciją, nuo kurios priklauso individas su savo likimu (žvaigždžių po¬veikis nėra išimčių nežinantis būtinumas, ne fatumas, žvaigždės rodo tendencijas, kurios traukia žmones, pavojus, kurie jam gresia, – inclinant, non necessitant), atitinka organų konsteliacija (gresian¬ti ligą atitinka nelaime grasinančią žvaigždę). Tačiau gydytojas, ži¬nantis gamtos jėgas ir jos priešybes, gali .reikiamam tikslui panau¬doti priešingas jėgas, paimtas iš Dievo duotų žmonėms gydančių žolių ar mineralų, ir stebėti jų poveikį. Taip gydytojas tampa tikruo¬ju Dievo padėjėju bei tarnautoju. Pagal krikščionišką-viduramžišką.
Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp XIII šimtmetyje vyravu¬sios Aristotelio recepcijos, kuri sąlygojo klasikinės scholastikos su¬klestėjimą, ir naujai kylančio susidomėjimo antikine literatūra, su¬sidomėjimo, nuo kurio prasideda XV šimtmečio humanizmas. Nors Alberto ir Tomo kūryba buvo naujybės, bet jie patys nesijautė naujo laikmečio pranašais ir į savo darbą nežiūrėjo kaip į ligtolinio pasau¬lėvaizdžio laužymą; jie buvo veikiau įsitikinę, kad suteikia tam pasaulėvaizdžiui tvirtą galutinį pamatą.. Čia, kaip ir tuo pat metu Is¬lame, aristotelizmas buvo įrankis, skirtas tam, kad dogmatinę filo¬sofiją galima būtų sujungti į išsamų pasaulio vaizdą, apimantį ir profaniškus mokslus. Tomas baigia tai, ką pradėjo prieš jį buvę šimtmečiai, ir čia jis įžvelgia savo vertę. Tai yra visos krikščioniš¬kos viduramžių filosofijos simbolis ir teorinis tikėjime ir instituci¬jose įsitvirtinusios pasaulio bei visuomenės tvarkos pagrindimas. Tuo tarpu „humanistai” jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujybę, „atgimimą”, radikalią „reformaciją” ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrė¬žiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.Renesanso idėjos
Viena vertus, reformacija kovoja už tai, kad religinis gyvenimas būtų išlaisvintas iš bažnyčios akivaizdžios globos bei jos pretenzijų tvarkyti ir interpretuoti Dievo valią. Tačiau reformacijai būdingas ir kitas aspektas: ji siekia pasaulietinį gyvenimą išvaduoti iš religi¬nio gyvenimo įtakos ir reguliavimo, iš religiškai sankcionuojamos ir grindžiamos moralės, kovoja už „pasaulietiškumo” autonomiją bei nuosavas teises, nors ta „pasaulio” autonomija ir prieštarautų „Dievui”.
Ankstyvojo kapitalizmo prekinis ūkis ir miestų suklestėjimas nuo XIII šimtmečio pamažu griovė nelaisvą viduramžių ūkį ir susta¬barėjusią luominę visuomenės santvarką. Buržuazija, atstovaujanti naujajai ekonomikai, kaip vienintelis laisvas luomas, atsiribojęs tiek nuo diduomenės ir dvasininkijos, tiek ir nuo nelaisvos valstietijos, suklesti ir politiniu, ir kultūriniu atžvilgiu. Jos galios viršūnė yra XV ir XVI šimtmečiai, vėliau, valdovų absoliutizmo laikais, ją ap¬riboja auganti suverenų valdžia. Iš tos aplinkos, o ne iš dvasininki¬jos iškyla daugiausia Renesanso mąstytojų ir filosofų. Oficialioji viduramžių ūkio moralė, būdama, kaip kiekviename santykinai sta¬biliame ūkyje ar visuomenėje, viešpataujančio mąstymo bei vertini¬mo būdo išraiška, jo sankcija ir gynimas, yra; asmeninės savybės, talentai, valios preferencijos, visuomeninė padėtis ir pagal Dievo įsakymus tvarkomas turtas nėra nuopelnas, asmeninis pranašumas ar kokios nors teisės priežastis. Griežtai su¬tvarkytoje visuomenėje kiekvienas sluoksnis turi savo pastovią vietą ir savo buvimo teisę; vargšai, neturtingieji turi gauti iš turtingųjų iš¬maldos, nes turtingajam reikia vargšo kaip vargšui – turtingojo; turtingasis, neturėdamas galimybės duoti vargšui išmaldos, kenkia savo sielai ir neaukoja aukos, kurios reikalauja teisingas jam teku¬sio gėrio valdymas; kita vertus, vargšams duotas skurdas, idant jis būtų kantriai ir krikščioniškai nuolankiai kenčiamas. Siekimas per¬žengti savo luomą, prasimušti, nors tai būtų daroma ir remiantis as¬meniniais sugebėjimais ar įnirtingai dirbant, šiai statiškos visuo¬menės moralei atrodo bent jau įtartinas. O Renesanse, pirmiausia Italijoje, susikuria asmens moralė arba, geriau sakant, čia imama vertinti asmenybė, branginama „virtų”, dvasios ir charakterio jėga, padedanti individui kurti savo likimą, pasiekti laimę, „fortūną”, nu¬galėti konkurencinėje kovoje, todėl tokia moralė yra beveik anapus gėrio ir blogio. Be to, suyra viduramžiška vieninga valstybė, neten¬ka galios viduramžiška valstybės idėja – pasaulinės valstybės, že¬miškosios civitas Dei, Romos imperijos krikščioniškosios sekėjos idėja. Miestuose, kurie sustiprėjo ir tapo savarankiški, atgimsta an¬tikinis polis. Sąmoninga organizacija, racionali struktūra, asmeninis individo valdymas akivaizdžiai suteikia valstybei naują formą, išlai¬ko ją, daro ištvermingą. Prancūzijoje ir Anglijoje susikuria pirmo¬sios nacionalinės valstybės, visur plėtojasi nacionalinė kultūra ir li¬teratūra, stiprėja asmenybės savitumas, tobulėja jos elgsena.

Renesanso valstybės filosofija

Renesanse pagrindžiama nauja valstybės filosofija kurios pa¬grindinės k,kryptys išryškėja XV ir XVI amžiais. Florentietis NIC¬COLO MACHIAVELLI (Makiaveli, 1463-1527) yra nacionalinės valstybės valdžios teoretikas. Politika, besiremianti tokios valstybės idėja, valstybės išsilaikymą ir jos galios augimą laiko galutine be¬sąlygiška vertybe bet kokiam politiniam veiksmui. Tokia politika ir buvo pavadinta makiaveliškąja. Makiavelizmas griežtai atskiria po¬litiką ir moralę, tiksliau sakant, moralę pajungia politikai. Politikos, t.y. atsakingo politiko veiklos, tikslas turi būti tik valstybės išlaiky¬mas bei jos galios stiprinimas; tai, kas tarnauja šiam tikslui, yra pa¬teisinama ir gera. Pati moralė, religija – tai galiausiai priemonės politikui atskirus piliečius padaryti paklusnius ir naudingus valsty¬bei. Todėl Machiavelli abejingas krikščioniškajai moralei ir religi¬jai, jis labiau vertina romėniškąją pilietinę dorybę, o ne nuolanku¬mą.. Tačiau makiaveliškajai valstybei gresia vienas sunkumas:atskiras pilietis čia susaistytas papročių ir religijos, teisės ir virš jos iškilusios valstybės prievartos, tačiau kas varžo patį valstybės vei¬kėją, valdanti valstybės mašiną, moralę, „viešąją” nuomonę? Kas kliudo jam valstybę padaryti savo privačios naudos priemone? Čia lieka tik viena: privatūs „valdovo” interesai turi sutapti su valstybės interesais, jo padėtis turi būti taip suformuota, kad jo džiaugsmai ir vargai sietųsi su valstybės džiaugsmais ir vargais. Čia ir glūdi giles¬nė makiaveliškojo „principo” esmė: valstybėje turi būti asmuo arba klasė, kuri apie save galėtų pasakyti, kad ji yra valstybė, nes vals¬tybės gerovės ir galios augimas reiškia jos pačios gerovės ir galios augimą. Pagaliau – kur yra valstybės ribos, ten yra ir teisės bei moralės ribos, kur valstybės susipriešina, ten yra tik militarinė ar politinė kova dėl valdžios.
Netrukus greta Machiavelli’o iškilo kita asmenybė, visu šimtme¬čiu jaunesnis HUGO GROTIUS (Grocijus, 1583-1645). Machiavelli buvo italas, Grotius – olandas; pirmojo šalis buvo draskoma išori¬nių ir pilietinių karą, jai buvo grasoma iš išorės, ji siekė naciona¬linės valstybės; o Grotius yra klestinčios prekybinės valstybės pa¬likuonis, valstybės, kuri pergalingai išsikovojo nepriklausomybę ir dabar visose jūrose mato savo laivus. Machiavelli’ui atspirties taš¬kas yra valstybė, Grotiui – teisė. Pirmajam valstybė – šaltinis tei¬sės, kuri yra tik priemonė piliečiams valdyti; antrajam – valstybė yra teisės garantas, jos gynėja, teisė nuo valstybės nepriklauso, eg¬zistuoja iki jos ir dėl to nesibaigia kartu su valstybės sienomis. Gro¬tius ypatingą dėmesį ir savo darbą skiria tarptautinei, tautų teisei („Apie taikos ir karo teisę”). Kiekvienas žmogus iš prigimties turi tam tikras teises, vadinasi, egzistuoja savaiminę galią turinti, gry¬nuoju protu pažįstama prigimtinė teisė. Tačiau, kad ši teisė būtų pripažįstama, ji turi įgyti realią galią, turi remtis valstybės prievarta. Valstybė ir jos galios priemonės sukurtos tam, kad apsaugotų teisę ir įgalintų ją praktiškai įgyvendinti.
Pagrindinė ir pirminė žmogaus teisė, kuriai ginti sukurta valsty¬bė, Grotiui sutampa su teise į nuosavybę. Valstybė, jos būtinumas atsiranda kartu su privatine nuosavybe ir poreikiu ją saugoti. Žino¬ma, individas taip pat turi teisę tvarkyti savo gyvenimą, teisę į sa¬vo kūno neliečiamumą, tačiau ir šios prigimtinės teisės konceptu¬aliai pajungiamos teisei į nuosavybę: nuosavas kūnas tam tikra prasme yra įgimta, pirminė žmogaus nuosavybė. Ir kaip galų gale viskas yra parduodama, perleidžiama, tai tokia yra ir nuosavo kūno laisvė. Grotius tam tikromis aplinkybėmis pateisina vergiją: kare at¬siranda „teisė” nukariautos šalies gyventojus pavergti, nes juos ga¬lima užmušti arba tam tikra prasme jų gyvybę išpirkti laisvės kai¬na. Čia aiškiai matyti, kad ši siaubinga teisė, prieštaraujanti idėjai apie valstybę – žmonių teisią saugotoją; glaudžiai susijusi su cen¬trine „nuosavybės” sąvokos vieta žmogaus teisių sistemoje. Turtą aš galiu keisti, parduoti, sumokėti kaip atlyginimą; jei laisve galiu su¬mokėti už gyvybę, tai abu šie dalykai yra prekės arba turtas.
Prie šių dviejų prisijungia dar viena valstybės esmės ir būties idėja: demokratinės valstybės idėja. Klasikinis jos atstovas buvo Rousseau (Ruso), o Renesanso pradžioje ji pirmiausia pasirodo va¬dinamųjų „monarchomachininkų” doktrinoje. Jų teorijos pagrindinis klausimas yra karaliaus, valdovo padėtis. Machiavelli’o teorijoje valdovas, kaip valstybę valdantis asmuo, susilydo su pačia valsty¬be, kuri savo ruožtu yra besąlygiškas pilieči~ šeimininkas, o apta¬riamoje teorijoje karalius tampa tik liaudies įgaliotiniu. Tauta yra pirminis ir tikrasis suverenas, dėl jos ir už ją veikia valdovas, kurį nuolat kontroliuoja liaudis bei jos duoti įstatymai. Mat įstatymas neleidžia karaliui savavaliauti, įstatymas yra ne valdovo valia, bet jos apribojimas, valdovas yra žemiau, o ne aukščiau įstatymo.
įdomu tai, kad monarchomac.hinėje teorijoje, kuri iš dalies yra sąmoninga viduramžiškos-bažnytinės valstybės sampratos reakcija j moderniąją nacionalinę valstybę, linkstančią į savarankiškumą bei pasaulietiškumą, išryškėja tendencija valstybę padaryti absoliučia vertybe ir savitiksliu (Kardinolas Belarminas, ispanų jėzuitas Ma¬riana).Renesanso filosofijos socialinės idėjos
Socialistines idėjas randame išgalvotuose idealios valstybės ap¬rašymuose, „Utopijose”. Toks yra ir THOMO MORO, Henriko VII ministro, mirtimi užmokėjusio už savo opoziciją, to paties pavadi¬nimo veikalas („Apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją utopijos salą”, 1516). Tai romanas, bet ne linksminantis, o iškelian¬tis idealą tvarkos, kurioje pirmiausia rūpinamasi, kad būtų gamina¬mos gyvenimui reikalingos gėrybės ir paskirstomos kiekvienam; čia rūpinamasi, kad kiekvienas dirbtų, kiekvienam liktų laisvo laiko dvasiai puoselėti ir išvengti kūno nelaisvės. Tos idėjos iškyla ir „Saulės mieste” – veikale, kurio autorius – dominikonas THO¬MAS CAMPANELLA (gimęs 1568 Kalabrijoje; kadangi jo politi¬niai raštai sukėlė įtarimą, jis 30 metų buvo kalinamas ir mirė 1639 metais). „Saulės mieste” socialinio tiesingumo valstybės idėja susie¬jama su pasaulinės monarchijos, vadovaujamos popiežiaus, idėja.
Prie valstybės teoretikų prisijungia moralistai ir psichologai. Valstybės teorija virsta juridine konstrukcija, o psichologinės pažiū¬ros, moralizuojanti antropologija kreipia žvilgsnį į charakterių, tipų įvairovę, kylančią iš gyvenimo turtingumo ir istorijos vyksmo, to¬dėl čia linkstama į eseistinę formą, kurios prielaida = meninis žvilgsnis. Psichologinių esė meistras yra MICHELIS DE MON¬TAIGNE’IS (Mišelis de Montenis, 1533-1592), kuris pradeda di¬džiuosius prancūziškus „ėcrivains”, vedančius į Voltaire’ą ir Rous¬seau. Tikroji Montaigne’io tema – savižina, savižina žmogaus, kuris sau pačiam tapo mįsle bei problema. Tai ne „žmogaus” padė¬ties kosmose problema, bet konkretaus individo, save vadinančio „AŠ”, problema. Save patį Montaigne’is mėgina pažinti, pereidamas per pasaulį ir istoriją ir palygindamas žmones, gilindamasis į juos. Tačiau šis pažinimas visada neišbaigtas, kaip nepažini mums yra ir bet kokių daiktų ir netgi savojo gyvenimo kilmė bei tikslas. Huma¬nistas Montaigne’is žino filodovinėssenovės teorijas, iš kurių priim¬tiniausias jam yra skepticizmas, šiek tiek supasaulietintas.Greta sąmoningojo prancūzų skeptiko, plunksnos ir žmonių pa¬žinimo meistro Montaigne’io iškyla anglų esė meistras, ambicingas valstybės veikėjas FRANCIS BACONAS (Beikonas). Baconas Veru¬lamietis, Elžbietos ir Jokūbo I ministras, paveikus retorikas ir agi¬tatorius, prievartiniu laisvalaikiu tampa rašytoju. Jis sukuria moks¬linės kultūros paveikslą, akinančios žmogaus viešpatijos gamtai paveikslą, ir tai jau nebe romanas, nebe utopija („Naujoji Atlanti¬da”), čia apeliuojama j metodą, surenkama ir apdorojama plati me¬džiaga.
Baconas yra pranašas, o nė naujo gamtos mokslo kūrėjas. Pačią gamtotyrą iškelia atskiri genialūs laimėjimai: žymiausias atstovas yra Torūnės kanauninkas KOPERNIKAS. 1543, jo mirties metais,
buvo paskelbtas traktatas ,;Apie dangaus sferų sukimąsi”, kuriame išdėstyta heliocentrinė Koperniko pasaulėžiūra. Teorija apie žemės sukimąsi aplink Saulę nebuvo svetima ir senovei, vėlyviesiems pi¬tagorininkams ir platonikams, bet jų idėjos liko bevaisės, nes buvo izoliuotos ar prislopintos Aristotelio autoriteto. Dabar tai iškyla kaip aistringai ginčijama mintis, po to – kaip pergalinga idėja, kuri tam¬pa netgi naujos pasaulėžiūros centru.
Žemė jau nebėra statiškas pasaulio centras, ji tampa žvaigžde tarp žvaigždžių. Taip lyg ir įveikiama esminė Aristotelio astronomi¬nio ir žemiškojo pasaulio priešprieša, jos vietoje iškyla vienos, visur tiems patiems dėsniams paklūstančios ir tų pačių jėgų valdomos gamtos idėja. Kai nukrenta tvirtas nejudančių žvaigždžių lukštas, kai nejudančios žvaigždės mąstomos kaip saulės ir kitų planetų cen¬
trai begalinėje erdvėje, žemė tampa maža visatos dulkele – ta pa¬ti žemė, kuri pagal viduramžišką pasaulėvaizdj turėjo būti arena „pasaulinės istorijos”, dėl kurios buvo sukurtas ir pasaulis. Iš nau¬jo pasaulėvaizdžio išplaukiančias emocingas išvadas pirmiausia ma¬tome GIORDANO BRUNO raštuose (Džordano Bruno, „Apie priežastj, pradą ir vienovę”, 1584, „Pelenų dienos puota”, „Apie herojinę entuziazmą” ir t.t.). B.runo buvo puikus italų renesanso po¬etas-filosofas, kuris nusivilkęs dominikono abitą, gyveno neramų keliautojo gyvenimą ir galiausiai 1600 metais buvo sudegintas Ro¬moje kaip įsitikinimų kankinys. Pagrindinė jo idėja yra pasaulio be¬galybės ir vienybės idėja. Pasaulis begalinis, viršus ir apačia, cen¬tras ir horizontas egzistuoja tik stebėtojui, nėra jokio sunkumo ir lengvumo, o tik tokio pat veržimasis prie tokio pat, saulės dalies – prie saulės, žemės – prie žemės. Pasaulis yra tarsi vienas gyvas or¬ganizmas, jo siela yra Dievas, kuris pasaulį judina ne iš išorės, kaip vežikas žirgus, bet kaip vidinis pasaulio principas, veikiantis tiek visumoje, tiek kiekvienoje atskiroje dalyje. Pasaulis apskritai yra įdvasintas organizmas; kartu jį sudaro suformuoti elementai; „mona¬dos”, kurias formuoja ir išlaiko vidinis savisaugos ir formavimosi instinktas. Nors žmogus yra mažytė begalinio pasaulio dalelė, jis sa¬vyje junta universumo pulsą, jame vyksta dieviškasis visumos gy¬venimas. Nuo individo laikinumo, nuo savų kančių bei norą Bruno žvilgsnis kyla į visumos harmoniją ir amžinybę, ir jos „herojinis en¬tuziazmas” triumfuoja kančios ir mirties akivaizdoje.
Atsiremdamas į Koperniko teoriją, Bruno fantazija ir jausmu kū¬rė metafizinę pasaulėvaizdj. O Koperniko mokslinius laimėjimus tie¬siogiai plėtojo JOHANNAS KEPLERIS (1571-1630) ir GALILEO GALILEI (Galilėjus, 1564-1642). Bruno (kaip vėliau ir Goethe) šal¬tai, netgi neigiamai žiūri į matematiką ir matematines gamtos paži¬nimo išvadas. Mat jam atrodo, kad jos pateikia schemą. Stiprus estetinis momentas dar jaučiamas ir Keplerio pasaulėvaizdyje. Tuo tarpu Galilei mechanikos principai aiškiai ir griežtai teigia, kad pažinimo esmė bei prasmė – matema¬tinis gamtos dėsnių pažinimas. Pažinti gamtos procesą – kūno kri¬timą, švytuoklės svyravimą – pirmiausia jam reiškė padalinti jį į atskiras išmatuojamas dalis: kritimo erdvę ir laiką, svyravimo truk¬mę ir švytuoklės ilgį, kad po to (eksperimentuojant su gamta) būtių galima patikrinti šių dalių (joms priskirtų skaičių) funkcinę priklau¬somybę. Taigi aristoteliškas-scholastines formas, daiktuose glūdin¬čias „esmes”, kurios turėtų apibrėžti jų elgesį, pakeičia proceso vyksmą griežtai aprašantis gamtos dėsnis. Aristotelis norėjo, paaiškinti kūnų kritimą tuo, kad jie, kaip „sunkūs” kūnai, turi Visatoje savo „natūralią vietą” ir ieško jos. Galilei atmeta tiek tokį klausimą, tiek atsakymą: Jis klausia ne „kodėl” krenta kūnai, bet „kaip” jie krenta. Ir atsakoma ne teigiant daiktuose pasislėpusias, jų elgesyje iškylančias kokybes, bet remiantis kritimo dėsniu, kuris gaunamas analizuojant patirtį, pateikiant matematinę hipotezę ir ją patikrinant eksperimentu. Gamta yra viena, nes ją visą valdo tie patys pagrin¬diniai dėsniai.Išvados
1. Išoriškai XV ir XVI šimtmetį, perėjimo iš „viduramžių” į „naujuo¬sius amžius” periodą, galima apibūdinti ketveriopai: tai buvo Itali¬joje gimusio „Renesanso” ir „Humanizmo”, išradimų ir atradimų, re¬formacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.
2. Įtraukta į vieną gamtą: ši gamtos vieningumo idėja yra bendra ~ tiek minėtoms divergentiškoms kryptims, tiek ir hilozoistinėms Te¬lezijaus, Patricijaus ar Paracelso teorijoms, šios teorijos yra slapta ar atvira priešprieša krikščioniškos dogmos dualizmui.
3. Socialistines idėjas randame išgalvotuose idealios valstybės ap¬rašymuose, „Utopijose”. Toks yra ir THOMO MORO, Henriko VII ministro, mirtimi užmokėjusio už savo opoziciją, to paties pavadi¬nimo veikalas („Apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją utopijos salą”, 1516).
4. Renesanse pagrindžiama nauja valstybės filosofija kurios pa¬grindinės k,kryptys išryškėja XV ir XVI amžiais. Florentietis NIC¬COLO MACHIAVELLI (Makiaveli, 1463-1527) yra nacionalinės valstybės valdžios teoretikas. Politika, besiremianti tokios valstybės idėja, valstybės išsilaikymą ir jos galios augimą laiko galutine be¬sąlygiška vertybe bet kokiam politiniam veiksmui.
5. Reformacija kovoja už tai, kad religinis gyvenimas būtų išlaisvintas iš bažnyčios akivaizdžios globos bei jos pretenzijų tvarkyti ir interpretuoti Dievo valią. Tačiau reformacijai būdingas ir kitas aspektas: ji siekia pasaulietinį gyvenimą išvaduoti iš religi¬nio gyvenimo įtakos ir reguliavimo, iš religiškai sankcionuojamos ir grindžiamos moralės, kovoja už „pasaulietiškumo” autonomiją bei nuosavas teises, nors ta „pasaulio” autonomija ir prieštarautų „Dievui“.
6. Greta Machiavelli’o iškilo kita asmenybė, visu šimtme¬čiu jaunesnis HUGO GROTIUS (Grocijus, 1583-1645). Machiavelli buvo italas, Grotius – olandas; pirmojo šalis buvo draskoma išori¬nių ir pilietinių karą, jai buvo grasoma iš išorės, ji siekė naciona¬linės valstybės; o Grotius yra klestinčios prekybinės valstybės pa¬likuonis, valstybės, kuri pergalingai išsikovojo nepriklausomybę ir dabar visose jūrose mato savo laivus. Machiavelli’ui atspirties taš¬kas yra valstybė, Grotiui – teisė.Literatūros sąrašas
1. Aster E. Filosofijos istorija. Vilnius. 1995.
2. Furst M. Filosofija. Vilnius. 1995.
3. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius. 1988.

Leave a Comment