Rene Descartes

Rene Descartes
“Samprotavimas apie metodą”

Renė Dekartas (lot. Rene Descartes,1569-1650) – prancūzų filosofas, fizikas ir matematikas, klasikinio racionalizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pradininkų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją. Filosofijos mokslininkų požiūriu, R. Dekarto pradėtas naujas filosofinio žinojimo būdas yra tik antras atvejis po antikos filosofijos lyderio Aristotelio mirties.
R. Dekarto veikalą “Samprotavimas apie metodą” būtų galima suskirstyti į šešias dalis. Pirmoje – įvairūs svarstymai apie mokslus. Antrojoje – pagrindinės autoriaus atrasto metodo taisyklės. Trečiojoje – kai kas apie šiuo metodu pagrįsta moralę. Keetvirtojoje – apie argumentus, kuriais įrodomas Dievo ir žmogiškosios sielos buvimas, teikiąs pagrindą metafizikai. Penktojoje autorius ieško fizikos klausimų sekos ir ypač širdies judesių paaiškinimo, taip pat kitų sunkiai paaiškinamų ir medicinos sričiai priklausančių dalykų, be to, yra paaiškinama, kuo skiriasi žmogaus siela nuo gyvulio sielos. Paskutiniojoje, šeštojoje dalyje – pasakojama apie, autoriaus nuomone, tuos būtinus dalykus, kurie leistų geriau tyrinėti gamtą, ir apie priežastis, dėl kurių šis kūrinys buvo parašytas.
Pagal racionalizmo koncepciją, mąstymas žmogui duotas “a priori” (iš anksto), t.y., kaip saavybė, kuriai nereikia patirties.R. Dekartui mąstymas yra sugebėjimas atsiriboti nuo savęs ir pasiekti universalumą. Dėl įgimto sugebėjimo mąstyti žmogus gali tiksliai ir tiesiogiai pažinti objektus. Pažinimo turinys yra objektyvus. R. Dekartas teigia, kad būdami vaikais, žmonės apie jų pojūčius veikusius da

aiktus skirtingas nuomones susidarė anksčiau, negu išmoko, naudotis visu savo mąstymo pajėgumu, todėl, norėdamas įsitikinti savo nuomonių teisingumu, žmogus turi viskuo suabejoti, nes tai yra vienintelis kelias atskirti “pelus nuo grūdų” (tiesa nuo netiesos).
Taigi, norėdami surasti tiesa, turime suabejoti visais dalykais, kurie nors kiek sukelia abejonių, ir laikyti juos klaidingais tol, kol yra nors mažiausia abejonė dėl jų teisingumo. Tačiau šis metodas yra nepritaikomas praktinėje veikloje. Jis skirtas tik tiems, kurie nori pažinti absoliučią tiesą. Pirmiausiai abejotini yra pojūčiais patirti dalykai, kadangi nėra tokio pojūčio, kuris nors kartą mūsų neapgautų. Taip pat galima suabejoti ir matematikos įrodymais, nes juos sukūrė žmonės, kuriems būdinga klysti.
Bet labiausiai suabejoti R. Dekartas siūlo Dievo egzistavimu. Pasak jo, jei Dievas mus sukūrė, tai jis specialiai muus padarė klystančiais (nes jis – visagalis, gali daryti ką nori). Tuomet jis laisvai galėjo mums leisti klysti nuolat. Iš kitos pusės, jei tarsime, kad mes egzistuojame be Dievo pagalbos, tai tuo menkesniu laikysime savo kūrėją, kuo didesnė bus tikimybė, kad esame tokie netobuli, jog visada klystame.
Taigi, atmetus viską, kuo suabejojome, nelieka nei žemės, nei Dievo, nei dangaus ir kad mes patys neturime kūno. Tačiau negalėsime teigti, kad patys neegzistuojame, nes, R. Dekarto teigimu:”aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju”. Tai yra tiesiausias ke
elias pažinti kūno ir sielos skirtingumą. Kadangi mąstymas neatsiejamas nuo sielos, tai ją galima pažinti geriau nei kūną. Mąstau, vadinasi esu, kuris kyla iš radikalios abejonės, susijusios su tuo, kad manyje egzistuoja viskas, ką pagauna juslės, net jei egzistencija galima abejoti, nes jei aš abejoju – aš mąstau, o jei aš mąstau, vadinasi esu. R. Dekartas, hiperboliškai abejodamas, ieško visų galimų prasmių abejonei, net ir tų, kurios iš šalies atrodo neįprastos, kad liktų tik viena universali tiesa, galima sakyti, visiškai objektyviai iškylanti. Taip R. Dekartui atsiranda galimybė paklausti: gal pasaulis tik sapnas? Gal “aš” tik iliuzija, dirbtinė konstrukcija?

Leave a Comment