Renė Dekartas(1596-1650)Rinktiniai raštai
I. PROTO VADOVAVIMO TAISYKLĖSI.1. Taisyklė. Mokslinių tyrinėjimų tikslas turi būti toks proto nukreipimas, kurio dėka apie visus reikalingus dalykus jis galėtų daryti tvirtus ir teisingus sprendimus.I.1.1. Skirdami mokslus vieną nuo kito dėl jų objektų skirtingumo, žmonės mano, kad ir tirti juos reikia kiekvieną skyrium, atsisakant visų kitų Čia jie, deja, smarkiai klysta, nes jeigu visos žinios yra ne kas kita, kaip žmogiškoji išmintis, visada tapati, kad ir kokie skirtingi būtų dalykai, kuriems ji taikoma, ir jei ta įvairovė jai turi reikšmės ne daugiau, negu saulei jos apšviečiamų daiktų įvairumas, tai jokių apribojimų nėra reikalo teikti žmogaus protui.I.1.1.1. Vieno mokslo studijos mums netrukdo, kaip būna užsiiminėjant tam tikru menu, tobulėti kitame, greičiau net padeda.I.1.1.2. Tas, kuris tiesos pažinimo siekia rimtai, turi rinktis ne vieną kokį nors mokslą, – nes visi jie susiję ir priklauso vienas nuo kito, – o rūpintis natūralios proto šviesos pagausinimu, reikalingu ne vienokio ar kitokio mokyklinio klausimo sprendimui, o kad protas galėtų parodyti valia, kokius veiksmus rinktis gyvenimo aplinkybėse.I.2. Taisyklė. Reikia užsiiminėti tik tokiais dalykais, kuriuos mūsų protas sugeba pažinti tikrai ir neabejotinai.I.2.1. Kiekvienas mokslas remiasi tikru ir akivaizdžiu pažinimu, todėl tas, kuris abejoja daugelių dalykų, nėra labiau išmanantis, nei tas, kuris apie juos niekada nemąstė.1. Intarpas. Įdomi išvada. Kodėl abejojantis nėra daugiau išmanantis arba dar daugiau, mažiau išmanantis už tą kuris niekada apie tuos dalykus nemąstė. Žinoma prigimtimi tas nemąstęs gal ir galėtų būti protingesnis ir daugiau išmanantis,bet tai dar nereiškia, kad jis kada nors susimąstys apie tuos dalykus, taip gali tamsoje pragyventi visą savo gyvenimą. Be to juk abejonėse ginčuose ir jų sprendimuose ir gimsta teisybė ar tiesa.Sakykim, kad yra absoliuti ir viena tiesa ir teisybė, bet žmogaus protui vargu ar dar ji prieinama.Juk ją daugelis žmonių supranta skirtingai, kad ir bendrai visų priimtas tiesas laikui bėgant, technologijoms tobulėjant jau yra mokslininkų paneigtos, kai kurios anksčiau laikytos tiesos, ir nėra garantijos, kad šiai dienai turime absoliučia tiesą, juk po šimtų ar tūkstančių metų ta tiesa gali būti paneigta ir šių dienų atradimai kažkada gali pasirodyti daugiau nei juokingi,ir tiesa gali būti atrasta daug tiesesniu keliu. Ir dar abejojantis turi bent jau kažkokius argumentus tai abejonei ir man atrodo, kad jis dalyką gali žinoti gerai tik kažkokia maža detalė kelia abejonę, kuri gali kažką pakeisti dalinai ar daugiau. Antraip dirbtinio intelekto mašinos kurios neabejoja būtų protingesnės už žmones visais atžvilgiais,bet genijai būna tarp žmonių ir mes kuriame dirbtinį intelektą, o ne atvirkščiai.I.2.2. Geriau išvis netyrinėti, negu imtis tokių sunkių dalykų, kuriuose, nepajėgdami atskirti tiesos ir melo, esame priversti abejotina laikyti už tikra, nes tąsyk tenka viltis savo žinias pagausinti, kiek baimintis jų sumažėjimo.I.3. Taisyklė. Tiriamuosiuose dalykuose reikia ieškoti ne to, ką apie juos galvoja kiti arba ką mes patys apie juos manome, bet to, ką galime aiškiai ir akivaizdžiai suvokti intuicija arba patikimai dedukuoti, nes kitaip žinojimo pasiekti neįmanoma.
I.3.1. Jokių savo prielaidų nereikia painioti su sprendimais apie dalykų tiesą. I.3.2.Galime pažinti daiktus, nesibijodami kokių nors klaidų. Galimi tik du tokie veiksmai, būtent – intuicija ir dedukcija:I.3.2.1. Intuicija aš laikau ne tikėjimą netvarių pojūčių liudijimais ir ne apgaulingus netvarkingos vaizduotės sprendimus, bet gryno ir įdėmaus proto suvokimą, toki paprastą ir aiškų, kad ta, ką mąstome, nebekelia jokių abejonių.I.3.2.2. Dedukcija, kurios pagalba suvokiame visa, kas būtinai seka iš kokio nors tikrai žinomo dalyko.I.4. Taisyklė. Ieškant tiesos, yra būtinas metodas.I.4.1. Geriau niekada nesvajoti apie kokių nors tiesų radimą, negu daryti tai be jokio metodo.2. Intarpas. Gal būt ir nereikia svajoti apie kokių nors tiesų suradimą, bet jeigu nebūtų svajotojų, gal būt mūsų pasaulis būtų pilkesnis, o dabar dėka jų yra pasiekimai mene, poezijoje, beje ir rimtuose moksluose, juk garo mašinos pradžia ne matematinėse formulėse atrasta, o sakykim šiek tiek svajotoju reikėjo būti, kad pastebėti, kad katilo dangtis juda verdant vandeniui katile ir, kad tą judėjimą gali kažkaip išnaudoti ir be galo daug kitų išradimų atrasta stebint gamtą ir jos reiškinius.I.4.2. Metodu aš laikau tikslias ir paprastas taisykles, kurios, naudojantis jomis griežtai, visada apsaugo nuo klaidingo palaikymo teisingu ir, tausodamos protą, tolydžiai ir pastoviai gausindamos žinias, padeda protui teisingai pažinti visa, kas tik įmanoma. I.4.2.1. Niekada nelaikyti tiesa to, kas klaidinga, ir stengtis pažinti viską. I.4.2.2. Žinojimo negalima pasiekti niekaip kitaip , kaip tik proto intuicija ir dedukcija. I.4.2.3. Metodas juk ir negali taip toli siekti, jog mokytų, kaip reikia atlikti šiuos veiksmus, nes jie yra tokie paprasti ir pirminiai, kad jeigu mūsų protas nebūtų galėjęs jais naudotis anksčiau, tai jis negalės suvoki ir šio metodo nurodymų, nors ir labai paprasti jie būtų.I.5. Taisyklė. Visas metodas priklauso nuo tvarkos ir išdėstymo to, į ką norint atrasti kokią nors tiesą, reikia nukreipti proto svarbą. Mes tiksliai naudosimės šiuo metodu, jei painius ir neaiškius dalykus palaipsniui išskaidysime į paprastesnius, o po to tais pačiais laiptais bandysime nuo intuityviai suvoktų paprasčiausių dalykų pakilti prie visų kitų dalykų pažinimo.I.6. Taisyklė. Norint paprasčiausius dalykus tvarkingai atskirti nuo sudėtingų, kiekvienoje daiktų eilėje, kuria vienas tiesas mes betarpiškai vedame iš kitų, būtina sekti, kurie iš jų yra patys paprasčiausi ir kiek nuo jų yra nutolę visi kiti – daugiau, mažiau ar vienodai.I.6.1. Visų pirma reikia pažymėti, jog ta prasme, kokia jie yra naudingi mūsų samprotavimams, jeigu juos traktuosime ne atskirai, o lygindami ir vieną pažindami kitų pagalba, visi daiktai gali būti pavadinti arba absoliučiais, arba santykiniais. I.6.1.1. Absoliučiu vadinu visa, kas turi ieškomąją gryną ir paprastą prigimtį.I.6.1.2. Santykiniu vadinu tai, kas turi tą pačią prigimtį arba bent kažką bendra su ja, pagal ką santykinį dalyką galima palyginti su absoliučiu ir laikantis tam tikros tvarkos, iš jo išvesti.I.7. Taisyklė. Norint žinias apdoroti, visus mūsų reikalui tinkančius dalykus reikia kartu ir skyrium apžvelgti nuosekliai ir nenutrūkstančia minties eiga ir aprėpti juos pakankama ir metodiška enumeracija. I.7.1. Enumeracija, arba indukcija, yra viso to, kas susiję su vienu ar kitu klausimu, toks kruopštus ir išsamus ištyrimas, kad jo dėka mes galime tikrai ir akivaizdžiai teigti: dėl mūsų neapdairumo čia nieko nepraleista. I.7.2. Pakankama enumeracija arba indukcija, laikome tik tai, ko dėka tiesa gali būti rasta lengviau, nei visais kitais įrodinėjimo būdais, išskyrus paprastąją intuiciją. I.7.3.Kartais enumeracija turi būti pilna, kartais dalinė, o kartais nereikia nei vieno, nei kito, todėl ir sakiau, kad ji turi būti pakankama. I.7.4. Enumeracija turi būti metodiška, nes nėra kito tokio patikimo vaisto, kaip tvarkingas visko ištyrimas.I.8. Taisyklė. Jei tiriamų dalykų eilėje pasitaikys toks, kurio mūsų protas intuityviai negali pakankamai gerai suvokti, reikia apsistoti prie jo ir nebetirti kitų, sekančių, susilaikant nuo bereikalingo darbo.I.8.1. Nėra nieko naudingiau, kaip tyrinėti, kas yra žmogiškasis pažinimas ir kaip toli jis siekia. I.8.1.1.Visų pirma pastebėsime, kad sugebėjimas pažinti būdingas tik intelektui, o kiti trys sugebėjimai, būtent vaizduotė, pojūčiai ir atmintis, gali jam padėti arba trukdyti. I.8.1.2. Po to reikia pereiti prie pačių daiktų ir tirti juos tik tiek, kiek jie prieinami mūsų intelektui. I.8.1.2.1. Paprastos prigimties daiktai: I.8.1.2.1.1. dvasinės prigimties; I.8.1.2.1.2. kūniškos prigimties; I.8.1.2.1.3. abejopos prigimties. I.8.1.2.2. Kompleksinės arba sudėtinės, prigimties daiktaiI.9. Taisyklė. Proto aštrumą reikia kreipti į menkus ir labai lengvus dalykus ir ilgai ties jais apsistoti, kol tiesą įprasime aiškiai suvokti intuicija. I.9.1. Kiekvienas turi būti tvirtai įsitikinęs, jog mokslus, netgi pačius slėpiningiausius, reikia vesti ne iš daugiareikšmių, o tik iš pačių paprasčiausių ir prieinamiausių dalykų.I.10. Taisyklė. Norint protą padaryti įžvalgų, reikia jį lavinti, tyrinėjant tai, ką jau atradokiti, ir metodiškai ištirti visus, netgi pačius paprasčiausius, žmonių menus, bet visų pirma išaiškinančius ir suponuojančius tvarką. I.10.1. Visa tai reikia tirti metodiškai, kad metodas šiuose lengvuose dalykuose yra ne kas kita, kaip nuolatinis laikymasis tvarkos, arba būdingos jai pačiai, arba subtiliai sugalvotos. I.10.2. Ypač reikia stengtis neeikvoti laiko atsitiktiniams ir nemetodiškiems sutapimams, nes gi, nors jų dažnai galima rasti ir be metodo, laimingais atvejais kartais netgi greičiau, negu tiriant metodiškai, protas tuo būdu taip atbuktų, kad, pripratęs prie tų vaikiškų ir bergždžių užsiėmimų, vėliau mindžikuotų prie paviršutiniškų dalykų, nemokėdamas į juos įsiskverbti giliau.I.11. Taisyklė. Suvokus keletą paprastų tiesų ir išvedus iš jų kokią nors kitą, naudinga jas peržvelgti nuoseklia ir niekur nenutrūkstančia minties eiga, apmastyti jų ryšius ir aiškiai įsivaizduoti jų iškart kuo daugiau; taip mūsų žinojimas pasidarys tikresnis ir išsiplės proto akiračiai. I.11.1. Ši taisyklė aiškina, kaip intuicija ir enumeracija padeda vienas kitam bei papildo vienas kitą, jog atrodo susilieję į vieną dėl minėtojo judėjimo minties, kuri, įsigilindama į vieną objektą, tuo pačiu metu pereina į kitą.I.12.Taisyklė. Pagaliau reikia panaudoti visas pagalbines intelekto, vaizduotės, pojūčių ir atminties priemones, tiek norint intuicija tiksliai suvokti paprastas tiesas ir tinkamai palyginti ieškomą dalyką su žinomu, kad tokiu būdu galima būtų jį rasti, tiek ir ieškant viena su kita lyginamų tiesų; vienu žodžiu, nereikia niekinti jokios žmonėms prieinamos priemonės. I.12.1. Čia norėčiau išdėstyti , kas yra žmogaus dvasia, kas yra kūnas, kaip vienas susižino su kitu, kokios galios, padedančios pažinti daiktus, slypi visame šitame komplekse ir kaip veikia kiekviena iš jų.I.12.1.1. Visi išoriniai pojūčiai, kadangi jie yra kūno dalys, nors daiktams juos taikome kaip veiksmą, būtent kaip lokalinį judesį, junta tiktai pasyviai, panašiai kaip vaškas įgauna antspaudo formą I.12.1.2. Reikia pasakyti, kad, daiktui sudirginus pojūčius, gauta figūra patenka į kitą kūno dalį, vadinamą bendrąja jusle, ir dar taip, kad jokia esantis realiai nepereina iš vienos į kitą.I.12.1.3. Bendroji juslė veikia kaip antspaudas, kuris fantazijoje, arba vaizduotėje, tarsi vaške įspaudžia tas figūras arba idėjas, kurias gauname iš išorinių pojūčių grynas ir bekūnes.I.12.1.4. Varomoji jėga, arba nervai, gauna pradžią smegenyse, kur vaizduotė veikia juos įvairiais būdais, panašiai kaip išoriniai pojūčiai – bendrąją juslę arba kaip apatinė plunksnos dalis judina visą plunksną.I.12.1.5.Pagaliau reikia pasakyti, kad ta jėga, kuria teisingai pažįstame daiktus, yra grynai dvasinė ir nuo viso kūno skiriasi ne mažiau , kaip kraujas nuo kaulų arba ranka nuo akies. Be to, ji viena ir ta pati, ar drauge su vaizduote gauna figūras iš bendrosios juslės, ar operuoja atmintyje išliekančias vaizdais, ar formuoja naujus, kurie taip apkrauna vaizduotę, kad dažnai ji nebepajėgia priimti idėjų iš bendrosios juslės ir perduoti jų varomajai jėgai grynai kūniškais būdais. Visais šiais atvejais pažintinė jėga kartais pasyvi, kartais aktyvi, atstodama čia antspaudą, čia vašką.I.12.2. Norėdami tiksliai atskirti paprastų daiktų sąvokas nuo pačių daiktų, kuriuos nusako tos sąvokos, ir pamatyti, kurioje iš tų dviejų rūšių gali slypėti klaida, kad tuo čia, kaip ir ankstesniuose tyrimuose, tiktai ir užsiimtume, turime, priimti tikras prielaidas, kurioms turbūt ne visi pritars. I.12.2.1. Visus daiktus, kai juos tiriame savo proto atžvilgiu, reikia žiūrėti kitaip, nei tada, kai apie juos kalbame realiai egzistuojančius. I.12.2.2. Dalykai, kurie mūsų supratimo atžvilgiu vadinami paprastais, yra arba grynai intelektualiniai, arba grynai materialūs, arba bendri.I.12.2.2.1. Grynai intelektualiniai dalykai yra tie, kurios supratimas pažįsta tam tikros jam įgimtos šviesos dėka ir be kokio nors kūniško įvaizdžio pagalbos.I.12.2.2.2. Grynai materialūs yra tie dalykai, kurios pažįstame tiktai kūnuose, pavyzdžiui, figūra, tįsumas, judėjimas ir kt.I.12.2.2.3. Bendraisiais reikia vadinti tuos dalykus, kurie be jokio skirtumo priskiriami tiek kūniškiems, tiek dvasiškiems dalykams, kaip antai būtis, vienybė, trukmė ir pan.I.12.2.3. Šios paprastos prigimtys mums yra gerai žinomos savaime ir niekada neturi nieko klaidingo.I.12.2.4. Šių paprastų prigimčių ryšys yra būtinas arba atsitiktinis. I.12.2.4.1. Būtinas yra tada, kai vienos iš jų idėja yra susipynusi su kitos idėja, jog negalime aiškiai suvokti nė vienos iš jų, jei norime apie jas spręsti atskirai. I.12.2.4.2. Atsitiktinis dalykų ryšys yra tada, kai jų nesieja neišardomi ryšiai, pavyzdžiui kai sakome , jog kūnas turi sielą, žmogus yra apsirengęs ir t.t.I.12.2.5. Mes negalime suvokti, išskyrus tas paprastas prigimtis ir jų mišinius arbajunginius.I.12.2.6. Prigimtys, vadinamos sudėtinėmis, yra mums žinomos arba todėl, jog iš patirties sužinome jas sudėtinėmis, arba todėl, kad patys jas sudedame.I.12.2.7. Šis sudarinėjimas galimas trim būdais, būtent: įtaiga, nuojauta ir dedukcijaI.12.2.7.1. Įtaiga vadovaujasi tie, kurie patys paragina savo protą kuo nors tikėti be jokio patikimo pagrindo, tiktai pastūmėti arba aukštesnės galios, arba savo laisvos valios, arba tam tikro vaizduotės polinkio.I.12.2.7.2. vadovaujantis nuojauta, sudarinėjimas vyksta tada, kai, pavyzdžiui, iš prielaidos, kad vanduo, labiau nutolęs nuo centro už žemę, yra ir švelnesnės substancijos, taip pat iš to, kad oras, būdamas aukščiau už vandenį, yra dar švelnesnis už jį, nusprendžiame, jog virš jo nėra nieko, išskyrus eterį, labai gryną ir nepalyginamai švelnesnį už patį orą, ir t.t. I.12.3. Iš viso to, visų pirma, matyti, jog pakankama enumeracija, man atrodo, aiškiai išdėstėme ir tai, ką iš pradžių galėjome padaryti tik neaiškiai ir bendrais bruožais, būtent, kad į tikrą pažinimą žmogų veda tik du keliai – akivaizdi intuicija ir būtinoji dedukcija. I.12.4. Antra, iš to išeina, nereikia labai stengtis pažinti šias paprastas prigimtis, nes jos pakankamai žinomos savaime, reikia tiktai atskirti jas vienas nuo kitų ir atidžiai peržiūrėti kiekvieną skyrium, nukreipiant i jas proto žvilgsnį. I.12.5. Visas žmonių mokslas yra sugebėjimas aiškiai matyti, kaip šios paprastos prigimtys padeda formuoti kitus dalykus. I.12.6. Iš to kas pasakyta, matyti jog nereikia vienų dalykų pažinimo laikyti tamsesniu už kitus, nes visi jie yra tos pačios prigimties ir sudaro savaime žinomų dalykų junginį. I.12.7. Dedukcija galima išvesti arba išvadas iš prielaidų, arba priežastį iš pasekmės, arba pasekmę iš priežasties, arba panašų iš panašaus, arba dalis, arba visumą iš dalies…I.13. Taisyklė. Gerai supratus klausimą, reikia jį atskirti nuo visų nereikalingų vaizdinių, paversti jį paprasčiausiais elementais ir enumeracija suskaidyti į tokį pat kiekį kuo mažesnių dalių. I.13.1. Man atrodo, nereikia per daug įsileisti į smulkmenas, nes , norint išspręsti bet kokį sunkumą, bus daug trumpiau peržiūrėti viską iš eilės. Vadinasi, iškėlus klausimą, pirmiausi reikia aiškiai suprasti, ko ieškoma. I.13.2. Ir nors kiekviename klausime turi būti kas nors nežinoma, kitaip nebūtų prasmės klausti, tačiau reikia, kad nežinomasis būtų taip apibrėžtas tam tikrų sąlygų, jog visiškai būtina būtų tirti kuri nors vieną dalyką greičiau, negu kitą. I.13.3. Reikia saugotis daugiau ir tikslesnių dalykų, nei yra duota, ypač mįslėse ir klausimuose, meistriškai sugalvotuose protui apgauti, kartais netgi kitokiose klausimuose, kai atrodo, kad jiems išspręsti kaip tikra priimama tai, kuo mūsų neįtikino joks tvirtas pagrindas, o tiktai įsisenėjusi nuomonė. I.13.4. Gerai supratus klausimą, reikia tiksliai ištirti, kas sudaro jo sunkumą, kad, atskyrus nuo visų dalykų, būtų galima lengvai jį išspręsti. I.13.5. taigi pasitenkinsime, pasakydami, jog reikia paeiliui ištirti visa tai, ką apima šis teiginys, atmetant tai, ką akivaizdžiai matome klausimui nepriklausant, išlaikant tai, kas yra būtina, ir gerai ištiriant tai, kas yra abejotina.3. Intarpas. Šį taisyklė man atrodo ypač svarbi, juk dažnai ne tik moksle, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose atsitinka taip, kad klausimas neteisingai pateiktas, yra neteisingai suprastas ir iš to gaunasi daug nesusipratimų.I.14. Taisyklė. Tą pačią taisyklę reikia taikyti realiam kūnų tįsumui ir visą jį pateikti vaizduotei paprastomis figūromis; taip intelektas jį daug geriau suvokia. I.14.1. Sulyginti galime tik tuos dalykus, kurie teikia supratimą apie didumą arba mažumą ir kurie visi tebūtu apibūdinami žodžiu „dydis“. I.14.2. Sakant apie dydžius apskritai, pritaikysime tiems dydžiams, kurie visų lengviausiai ir aiškiausiai atsispindi mūsų vaizduotėje. Tokie dydžiai yra realus kūno tįsumas, atsietas nuo visko, išskyrus figūrą.
I.14.3. dabar pereikime prie žodžių kūnui yra būdingas tįsumas reiškia kažkokį kitą dalyką, nei kūnas. I.14.4. Visus santykių skirtumus, esančius kituose daiktuose, galima taip pat rasti tarp dviejų ar daugiau tįsumų. Todėl mūsų tikslui pakanka pačiame tįsume išnagrinėti tai, kas gali padėti mums išsiaiškinti visus santykių skirtumus, kurių yra tik trys, būtent: matmuo, mato vienetas ir figūra .I.14.4.1. Matmenimi suprantame ne ką kita, kaip būdą ir pagrindą, kuriais daiktas laikomas išmatuojamu.I.14.4.2. Mato vienetas yra ta bendroji prigimtis, su kuria, kaip ir anksčiau sakyta, turi vienodai sietis visi tarpusavyje lyginami dalykai.I.14.4.3. Jei tai susiję su figūromis, kuriomis užsiima geometrai, reikia abstrahuotis nuo jų, kaip nuo bet kokio kito dalyko. Tam reikia palikti tiktai stačiakampius ir tiesialinijinius paviršius arba tieses, kurias taip pat vadiname figūromis, nes jos, kaip ir paviršiai, padeda mums įsivaizduoti realias tįsybes, kaip buvo pasakyta anksčiau.I.15. Taisyklė. Norint protą lengviau išlaikyti atidžiau, dažnai pravartu nubraižyti tas figūras ir pateikti jas išoriniams pojūčiams.I.16. Taisyklė. O tai, kas nereikalauja proto dėmesio, nors ir būtina išvadai, geriau atvaizduoti nedaugeliui ženklų, negu ištisomis figūromis. Taip atmintis negalės suklysti, o mintis nesiblaškys, norėdama išlaikyti vienus dalykus, kol sprendžia kitus. I.16.1. Iš nesuskaičiuojamų matmenų, kuriuos gali pateikti mūsų vaizduotė, vienu ir tuo pačiu akių arba proto žvilgsniu reikia iš karto aprėpti ne daugiau kaip du įvairius matmenis. I.16.2. Niekada nereikia patikėti atminčiai nieko, nereikalaujančio nuolatinio dėmesio, jei tai galima užrašyti popieriuje, kad nereikalingas prisiminimas neatitrauktų kokios nors proto dalies nuo tuo metu dominančio dalyko pažinimo.I.17. Taisyklė. Pasitaikiusį sunkumą reikia peržiūrėti tiesiogiai, nekreipiant dėmesio į tai, jog kai kurie jo terminai yra žinomi, o kiti nežinomi, ir intuityviai žengti teisingu keliu pagal abipusę jų priklausomybę. I.17.1. Kiekvienas klausimas, kurį reikia spręsti dedukcija, turi vieną patogų ir tiesų kelią, kuriuo galime labai lengvai pereiti nuo vienų prie kitų, kai tuo tarpu visi kiti yra sunkesni ir aplinkiniai. I.17.2. Kadangi čia mes užsiimame tiktai neaiškiais klausimais, kuriuose iš žinomų kraštutinių teiginių be kokios nors aiškios tvarkos reikia sužinoti tarpinius, tai visą meną čia sudaro tai jog, nežinomą priimant už žinomą, galima surasti lengvą ir tiesų kelią netgi pačiuose painiausiuose sunkumuose.I.18. Taisyklė. Tam reikia keturių veiksmų: sudėties, atimties, daugybos ir dalybos. Paskutiniais dviem čia nereikės dažnai naudotis tiek dėl to, kad be reikalo ko nors nesupainiotume, tiek ir dėl to, kad vėliau juos bus galima lengviau atlikti. I.18.1. Jei surandame vieną dydį, turėdami dalis, iš kurių jis sudarytas, tai naudojamės sudėtimi. Jei surandame dalį, turėdami visumą ir visumos perviršį dalies atžvilgiu, tai darome atimtimi. Ir nėra kito būdo kokiam nors dydžiui išvesti iš kitų absoliučiai paimtų dydžių, kuriose jis kokiu nors būdu yra. O jeigu reikia išvesti kokį nors dydį iš kitų, nuo kurių jis visiškai skiriasi ir kuriose jo visiškai nėra, būtina jį kaip nors su jais susieti. Ir jeigu šio ryšio, arba santykio, reikia ieškoti tiesiogiai, tuomet galima naudotis daugyba, jeigu netiesiogiai – dalyba. I.18.2. Norint geriau išaiškinti tuodu dalykus, reikia žinoti, kad mato vienetas, apie kurį jau buvo kalbėta, čia sudaro visų santykių pagrindą bei pamatą ir kad nuosekliai proporcingų dydžių sekoje jis užima pirmą vietą, žinomi dydžiai – antrą, ieškomi dydžiai – trečią, ketvirta ir visas kitas, jei santykis yra tiesioginis, o jeigu atvirkštinis, tai ieškomi dydžiai užima antrą bei kitas tarpines vietas, o žinomi dydžiai – paskutiniąją.I.19. Taisyklė. Šiuo išskaičiavimo metodu reikia ieškoti tiek dviem skirtingais būdais išreikštų dydžių, kiek nežinomų terminų imame kaip žinomus, norėdami sunkumą ištyrinėti tiesiogiai: būtent taip mes gausime tiek pat dviejų dydžių palyginimų.I.20. Taisyklė. Radus lygybes, reikia atlikti mūsų praleistus veiksmus , niekada nenaudojant daugybos, kai tik galima dalyti.I.21. Taisyklė. Turint daugiau tokių lygybių, reikia jas visas suvesti į vieną, būtent į tokią, kurios terminai užims mažiausiai vietos nuosekliai proporcingų dydžių sekoje, kuria juos reikia išdėstyti.II. SAMPROTAVIMAS APIE METODĄII.1. Pirma dalis. Įvairūs svarstymai (consideration) apie mokslus. II.1.1. Pakankamai daug laiko buvau skyręs kalboms ir netgi senųjų rašytojų knygoms, istorijoms bei pasakoms, nors tai beveik tas pat, kas kalbėti su kitų amžių žmonėmis arba keliauti. Yra naudinga šį tą žinoti apie įvairių tautų papročius, kad sveikiau galėtume spręsti apie savuosius ir negalvotume, jog viskas, kas neatitinka mūsų papročių, yra juokinga ir prieštarauja protui. II.1.2. Ypač vertinu iškalbingumą ir mėgau poeziją; tačiau aš maniau, kad jie abu yra proto dovana, o ne stropumo pasekmė. II.1.3. Ypač didelį malonumą turėjau, domėdamasis matematikos mokslais, nes čia viskas tikra ir akivaizdu, tačiau tada dar nesuvokiau jų tikro panaudojimo, manydamas, kad jie padeda tik mechanikai. II.1.4. Aš gerbiau mūsų teologiją ir kaip niekas kitas tikėjausi pakliūti į dangų. Tačiau kaip neginčijamą dalyką sužinojęs, kad kelias į ten vienodai atviras ir nemokšoms, ir mokyčiausiems, kad ten vedančios apreiškimo tiesos yra virš mūsų supratimo, aš nedrįsau jų gvildenti savo silpnais samprotavimais, galvodamas, jog analizė galima ir sėkmė čia įmanoma tik su nepaprasta dangaus pagalba, oman pačiam reikėtų būti daugiau negu paprastam žmogui. II.1.5. Apie filosofiją pasakyčiau nebent tiek: matydamas, kad per daugelį amžių ji buvo ugdoma šviesiausių protų ir kad, deja, šiame moksle nėra nė vieno dalyko, kuris nebūtų ginčytinas ir abejotinas, aš nesitikėjau pasiekti ko nors daugiau už kitus. II.1.6. Toliau, apie kitus mokslus aš galvojau, kad nieko stipraus negalima sukonstruoti ant tokių nestiprių pamatų. Juk tie mokslai savo principus perėmė iš filosofijos.II.2. Antra dalis. Pagrindinės autoriaus atrasto metodo taisyklės. II.2.1. Pirmoji taisyklė: niekuomet nepriimti jokio dalyko kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosiu, kad jis tikrai toks yra, kitaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo, o į savo sprendimus jungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokios abejonės. II.2.2. Antroji taisyklė: kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti. II.2.3. Trečioji taisyklė: laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradedant nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai suprantamų dalykų ir palaipsniui pereinant prie sudėtingiausių pažinimo, įvedant tvarką ir ten, kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai. II.2.4. Ir paskutinioji taisyklė: visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtų galima būti tikram , jog nieko nepraleista.II.3. Trečia dalis. Kai kas apie šiuo metodu pagrįsta moralę. II.3.1. Pirmoji taisyklė: paklusti savo šalies įstatymams bei papročiams, nuolat laikantis religijos reikalavimų, kurių su dievo malone nuo vaikystės buvau mokomas, ir visuose reikaluose vadovaujantis pačių santūriausių, kraštutinumo vengiančių žmonių nuomone. II.3.1.1. Man atrodė, jog naudingiausia prisitaikyti prie tų, su kuriais teks gyventi. II.3.1.2. Santūrumas rodo, kad mažiausiai klysi, nes, pasirinkęs vieną kraštutinumą, klysi daugiau, jei pasirodys, jog ne tą kraštutinumą pasirinkai. Man taip pat atrodė, kad, pasirinkdamas kraštutinumą, gali prarasti daugiausia laisvės.4. Intarpas. Santūrumas žinoma gražus žmogaus bruožas, bet kartais jis juk siejamas su paprasčiausiu nežinojimu arba abejonę. Yra juk situacijų kai per daug santūriam ir netinka būti arba eidamas į kraštutinumą gali maksimaliai pasiekti kažkokio tikslo.II.3.2. Antroji taisyklė: būti, kiek man įmanoma, pačiu nepalenkiamiausiu ir ryžtingiausiai veikti, taip pat ne mažiau tvirtai laikytis net ir labai abejotinos nuomonės, jei sykį ji man pasirodys esanti tikra. II.3.2.1. Ir nematydami jokio patikimo vieno iš pasirinktinų sprendimų privalumo, vis dėlto privalome apsispręsti kam nors, o, po to nelaikyti to abejotinu, nes jis jau susijęs su mūsų praktine veikla. II.3.2.2. Sprendimą reikia laikyti neabejotinu ir tikru dėl to, kad neabejotinai protingas yra pagrindas, vertęs mus šitaip pasielgti.II.3.3. Trečioji taisyklė: visuomet stengtis pirmiau nugalėti save, o ne lemtį, pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką, ir iš viso stengtis priprasti prie minties, kad nėra nieko, kas būtų vien mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis.II.4. Ketvirta dalis. Apie argumentus, kuriais įrodomas dievo ir žmogiškosios sielos buvimas, teikiąs pagrindą metafizikai . II.4.1.Nors ir buvau sutikęs, kad viskas netikra, vis dėlto reikėjo pripažinti,jog aš,šitai mąstantis, vis tik buvau kažkas. Tada, pastebėjęs, kad tiesa mąstau, vadinasi, egzistuoju, – yra tokia nesugriaunama, jog visos ekstravagantiškiausios skeptikų prielaidos bejėgės ją išjudinti, aš nusprendžiau bebaimės galįs ją laikyti pirmuoju savo ieškomos filosofijos principu.II.4.2. Po viso to, svarstydamas, kodėl aš abejoju, supratau, kad aš, kaip būtybė, visai nesu tobulas, nes man visiškai aišku, jog labiau tobula yra žinoti, o ne abejoti.II.4.3. Buvau tikras, jog nė vieno netobulo dalyko dievas neturėjo, jame tebuvo tik tobuli. Jame nebuvo abejonės, nepastovumo, liūdesio ir kitų dalykų, nes ir aš pats mielai būčiau norėjęs jų neturėti.II.4.4. Todėl visiškai aišku,- net filosofai mokyklose tai laiko maksima, – -jog suvokiama tik tai, kas pirmiau buvo juntama; tačiau yra tikra, kad dievo ir sielos idėja nebuvo juntamaII.5. Penkta dalis. Autorius ieško fizikos klausimų sekos ir ypač širdies judesių paaiškinimo, taip pat kitų sunkiai paaiškinamų ir medicinos sričiai priklausančių dalykų,be to, yra paaiškinta, kuo skiriasi mūsų siela nuo gyvulių sielos. II.5.1. Reikia pažymėti skirtumą, esantį tarp žmonių,net iš pačių bukųjų ir kvailųjų, neišskiriant netgi visiškų bepročių, kurie kartu negalėtų sudėlioti keleto skirtingų žodžių ir iš jų sudaryti kalbos, išreiškiančios jų mintis; ir priešingai, nerasi tokio gyvūno, nors jis būtų labai tobulas ir nuo pat gimimo apdovanotas laime,kuris padarytų ką nors panašaus.Ir tai nepriklauso nuo organų – turimi jie ar ne; juk žinome, kad šarkos bei papūgos gali ištarti žodžius kaip ir mes, bet vis dėlto negali kalbėti kaip mes, tai yra parodydamos, jog galvoja tai, ką sako, o žmonės, gimę kurčiais ir nebyliais, vos ne kaip gyvuliai neturintys tų kalbos organų, kurios turi kiti, vis dėlto paprastai patys sugalvoja kokius nors ženklus, kuriais susikalba su savo aplinkos žmonėmis, išmokusiais jų kalbą. Šitai liudija ne vien tai, kad proto anie visai neturi. II.5.2. Pastebima, jog tos pačios rūšies gyvūnai, panašiai kaip ir žmonės, yra nevienodi, be to, vienus dresiruoti lengviau, negu kitus, yra visgi neįtikėtina, kad pati tobuliausia beždžionė ar papūga protingumu prilygtų kvailiausiam ar bent sutrikusio proto vaikui, – tai rodo, kad jų siela yra visiškai kitos prigimties, negu mūsų. II.5.3. Nors daugelis gyvūnų, atlikdami kurį nors vieną iš veiksmų, parodo daugiau išradingumo už mus, reikia būtinai pažymėti, kad to išradingumo jie neparodo daug kur kitur. Todėl tai, ką jie už mus atlieka geriau, nerodo, kad jie geriau atliktų ir kitus dalykus. Greičiau jie jo visai neturi, o jų prigimtis veikia pagal organų išsidėstymą.II.6. Šešta dalis. Apie, autoriaus nuomone, tuos būtinus dalykus, kurie leistų geriau tyrinėti gamtą, ir apie priežastis, dėl kurių šis kūrinys buvo parašytas. II.6.1. Aš pastebėjau tokį dalyką: patirtis yra tuo reikalingesnė, kuo daugiau esi pažengęs žinojime. Juk iš pradžių užtenka to, kas savaime ateina per mūsų pojūčius. Mes tada beveik neklystame, o ir apmastymai yra nedideli. Tačiau nieko nuostabaus, kad, neturint šios pradinės patirties, daugiau klystama tada, kai ieškoma didelės tiesos. Mat,tada dar nežinoma apie pačias bendriausias priežastys, o aplinkybės, nuo kurių priklauso mūsų žinojimo priežastys, yra tokios savitos ir nežymios, jog sunku jas pastebėti. Šiuose dalykuose aš nustačiau tokia tvarką. II.6.1.1. Pirmiausia mėginau rasti principus arba pradines priežastis viso to, kas yra ar kas gali būti pasaulyje, svarbiausia priežastimi laikydamas tik vieną dievą, kuris sutvėrė pasaulį. Be to, aš manau, jog tam tikros tiesos pradas yra mūsų sielose.II.6.1.2. Po to aš ištyrinėjau, kokie buvo pirminiai ir patys bendriausi tų priežasčių išvesti. Aš manau tokiu būdu radęs dangų, žvaigždes, Žemę. O ant Žemės – vandenį, orą, ugnį, mineralus ir kai kuruos kitus dalykus, kurie yra patys bendriausi iš visų, patys paprasčiausi ir lengviausiai suprantami.II.6.1.3. Vėliau, kai norėjau nusileisti prie smulkesnių daiktų, man jie pasirodė tokie įvairūs, kad, atrodė, žmogiškam protui nemanoma būtų jais pasinaudoti, jeigu nuo priežasčių nuosekliai neitume prie rezultatų ir nedarytume daugybės atskirų bandymų. Ir štai rezultatas: nukreipdamas protą į bet kurį mano pojūčiams patekusį daiktą, galiu pasakyti, kad nebuvo nieko, ko nebūčiau galėjęs paprastai paaiškinti savo atrastais principais.II.6.2. Tačiau po to vėl atsirado kitos dvi priežastys, primygtinai paskatinusios mane parašyti specialius samprotavimus ir supažindinti visuomenę su kai kuriais savo veiksmų paaiškinimais bei savo sumanymais.II.6.2.1. Pirmoji priežastis yra tokia. Jei aš šito nepadaryčiau, daugelis, anksčiau žinoję minėtus nusistatymus kai kurių raštų atžvilgiu, galėtų įsivaizduoti, kad priežastys, dėl kurių aš susilaikiau juos spausdinti, yra mano nenaudai, nors iš tikrųjų taip nėra. Ir štai dėl ko: II.6.2.1.1. Nors aš nelabai mėgstu garbę, netgi galiu pasakyti, jos neapkenčiu, nes manau, kad ji kenkia ramybei, kurią vertinu labiau už viską, vis dėlto savo veiksmų nelaikau nusikalstamais ir niekada jų neslėpiau, taip pat niekada pernelyg nesistengiau likti nežinomas, kad nepadaryčiau žalos sau ir nesukelčiau savyje nerimo, priešingo mano ieškomai tobulai proto ramybei. II.6.2.1.2. Visiškai nesistengdamas išgarsėti, aš vis dėlto negalėjau išvengti šiokio tokio išgarsėjimo, todėl galvojau, jog reikėtų būti žinomam bent jau ne iš blogosios pusės.II.6.2.2. Antroji priežastis, privertusi mane parašyti šį traktatą, yra tokia. Nuolat matydamas atidėliojimą savo ketinimą šviestis dėl daugybės reikalingų bandymų, kurių atlikti be kitų pagalbos aš negaliu, nors per daug ir nepuoselėju vilties, kad visuomenė daug man padėtų, aš vis dėlto nenorėjau netesėti savo įsipareigojimų ir tiems, kas mane pergyvens, suteikti pagrindo kada nors priekaištauti, kad daugelį paliktų dalykų aš galėjęs padaryti geriau. Šitaip galėtų atsitikti, jei aš pernelyg nevertinčiau jų supažindinimo su tuo,kuo jie galėtų prisidėti prie mano sumanymų.