2007
Turinys
1. Turinys 22. Įžanga 33. Kančios klausimo baimė 44. Kančia kaip žmogiškosios tobulybės kaina 45. Žmogiškosios kančios tikrovė 56. Kančia krikščioniškuoju požiūriu 56.1 Kaip formuluojamas krikščioniškas atsakymas į klausimą apie kančią 56.2 Kančia kaip atpuolimo nuo Dievo padarinys 56.3 Kančia atlieka įspėjamąją funkciją 66.4 Kas kančios kaltininkas 67. Kančios žmogiškojo priėmimo būdai 68. Filosofų nuomonės apie kančią 79. Išvados 810. Naudota literatūra 9
Įžanga
Apie kančią turėtų ką pasakyti tikriausiai kiekvienas. Nes kiekvienas tai patyrė ar patiria. Kiekvienas dėl ko nors kenčia: dėl ligų, dėl savo ir pasaulio gyvenimo negandų. Sugebėjimas nepalūžti kančios akivaizdoje lemia mūsų gyvenimo sėkmę. Kančia vienas iš esminių žmogiškosios egzistencijos klausimų. Todėl šiame darbe apžvelgsiu kančios klausimą.
Darbo tikslas: išnagrinėti kančios sampratą
Darbo uždaviniai:1. Apibūdinti kančios baimę.2. Paanalizuoti kančios kaip žmogiškosios tobulybės sampratą.3. Atskleisti kančios tikrovę.4. Apibūdinti kančią krikščioniškuoju požiūriu.5. Paanalizuoti kančios žmogiškojo priėmimo būdus.6. Apibūdinti kančią filosofiniu požiūriu.
Kančios klausimo baimė
Kančia? Kiekviena tema, kuri šį žodį užmena, iš anksto rizikuoja būti palaikyta nepopuliaria. Kančia yra vienas tų žodžių, pro kuriuos mes, jei tik galime, stengiamės skubomis praslinkti, o kartą nepasprunkamai sulaikyti, ties jais sustojame tik labai nenoromis. Tai žodžiai, užmenantys klausimus, kuriems sutikti mes paprastai neturime drąsos. Per baugūs jie mums atrodo. Toks yra kančios klausimas.Jei kančios klausimas mums būtų tik neįdomus, tai mes galėtume pro jį visiškai abejingai praeiti, kaip praeiname pro kitus neįdomius, atseit mūsų neliečiančius dalykus. Deja, pro kančios tikrovę nesuinteresuotai, abejingai bei nerūpestingai praeiti mes negalime. Joks kitas klausimas taip arti mūsų nėra kaip kančios klausimas. Nėra nė vieno kuris šį klausima aplenktų. Kančia – mūsų visų dalia. Jos šešėlis gaubia visą mūsų laimės ieškojimą.
Kančios svarstymai nepopuliarūs, tačiau reikšmingi. Bėgdami nuo kančios klausimo, tariant, „užsimiršdami“, mes drauge bėgame ir slepiamės nuo mūsų pačių, mūsų pačių dalios. Ir atvirkščiai, kančios klausimo atvirybėje mes naujai atveriame akis į mus pačius ir į pačias tamsiausias būties gelmes. Kančia nėra tiktai paprastas faktinis mūsų gyvenimo apribojimas, bet taip pat, ir visų pirma, didelis žmogiškosios egzistencijos uždavinys. Pastarosios tikrybė, tariant aukštumas, reikalauja, kad žmogus priaugtų šiam uždaviniui. Žmogus yra tiek vertas, kiek jis yra priaugęs ir net praaugęs kančią, kiek jis pajėgia ištverti jos nepalaužtas ir išlikti ištikimas savo žmogiškajam aukštumui. Kančios nuveikime ryškiausiai apsireiškia žmogiškosios jėgos šaltiniai ir jo galios paslaptis. Šia prasme kančia ir yra vienas didžiųjų žmogaus bandymų ir drauge jo vertės matų. Todėl Ernstas Jungeris, vienas pokarinės Vokietijos rašytojas-mąstytojas, parafrazuodamas žinomą posakį „pasakyk – pasakysiu“, ir teigia: pasakyk kaip tu sutinki kančią, pasakysiu kas tu esi.Kančia kaip žmogiškosios tobulybės kaina
Kančia yra tiek plati ir gili, kiek platus ir gilus pats žmogiškasis gyvenimas. Nėra nė vienos jo srities, kurią kančia aplenktų. Juo mes pasiekiame aukštesnio žmogiškosios egzistencijos laipsnio, juo mes turime patirti ir gilesnės kančios. Ji prasideda fiziniu skausmu ir siekia religinių abejinių aukštumos. Žmogus – kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Visos kitos būtybės savo ribotybę aklai pergyvena. Tik žmoguje visus kūrinius esmingai žyminčios baigtinybės išgyvenimas pasiekia sąmonės, atseit kančios, rangą. Kančia yra sąmonės laipsnį pasiekęs skausmas. Ji – sąmoningas žmogiškosios baigtinybės skausmo išgyvenimas.galima pasakyti, kad kančia yra lyg ta kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją tobulybę, už mūsų pirmąją vieta kitų pasaulio būtybių tarpe. Tai reiškia, jog kančia – žmogiškosios tobulybės kaina.
Kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas žmogiškosios būtybės savosios baigtinybės pergyvenimas. Žmogiškoji kančia radikaliai skiriasi nuo gyvulių pažįstamo skausmo. Gyvulys betarpinėje sąmonėje išgyvena skausmą kaip aklai būtiną jo gyvenimo momentą. Savo skausmą gyvulys teigia ir taria jam „taip“ ir tada, kai pabūgęs bėga nuo jo šalin. Kitaip žmogus. Refleksine galia žmogus save išskiria ir atsistoja priešais gamtinį pasaulį ir, būdamas laisvas, gali tarti „ne“ visiems jį su šiuo pasauliu siejantiems ryšiams, nors ir niekada jis negali iš jų išsilaisvinti. Šiam žmogaus ir gyvulio skausmo pergyvenimo skirtumui išreikšti vokiečių filosofas Max Scheler ir vadina žmogų galinčiuoju tarti „ne“, gyvenimo „asketu“ ir amžinu protestantu prieš tik „paprastą“tikrovę. Žiūrint iš žmogiškosios kančios aukštumos, viso kito gamtinio pasaulio skausmo lyg nė nematyti, lyg jo nė nebūtų. Iš čia ir dažnas poetų laimės ilgesio reiškimas noru būti mažu sraunaus upelio nešamu akmenėliu, pražysti pirmuoju obels žiedu ir giedoti ryto aušrą skelbiančiu vieversėliu. Kančia sravi iš žmogaus priklausomybės žemesniosios būties dėsnių. Konkrečiai šią priklausomybę išsako „dvasios ir kūno įtampos“ titulas. Dvasia ir kūnas – du žmogiškosios esmės sandai. Kūnas teikia dvasiai vitalines jos reiškimosi sąlygas, bet visada reiškia jai ir „opoziciją“. Ta ir yra dvasios ir kūno įtampa,kurioje turime gyventi savo žmogiškąjį gyvenimą. Kitais žodžiais, kūno ir dvasios įtampos kančią galima vadinti įtampa tarp to , kas mes paprastai esame kasdieniniame gyvenime ir to, kuo norėtume ir turėtume būti savo aukščiausiais akimirksniais. Tai faktybės ir idealo įtampos kančia.Kančia krikščioniškuoju požiūriu
Žmogiškosios kančios tikrovė Apžvelkime, kaip kančia konkrečiai persunkia žmogiškąjį gyvenimą. Būtent, fiziškai žmogui gresia kūniniai skausmai ir ligos, o dvasiškai jis turi kentėti savo laisvės pavergimo ir abejonės bei klaidos grėsmės kančią. Fiziniame žmogaus gyvenime kančia yra ne kas kita kaip ta vitalinė netikrybė, bet kuri reiškiasi organinių skausmų ir ligų grėsme. Žmogaus kūnas nepalyginamai tobuliau išvystytas kaip kitų gyvių, bet nemažiau ir jautrus aplinkos pasikeitimams bei lengvai sužeidžiamas. Žmogus, kaip visi kiti gyvūnai, pažįsta ligas. Tik kai gyvuliui liga teikia tik organinio skausmo, tai žmogui fizinį ligos skausmą padvigubina dvasinė kančia. Ligonis ne tik turi kentėti kūninį skausmą, bet drauge jausti, kaip šis kūninis skausmas smukdo ir jo dvasinį gyvenimą, temdo jo proto šviesą ir laužia jo valios ryžtą. Už visų ligų slepiasi senatvės skausmas, tas lėtas žmogaus dvasinės ir vitalinės energijos išsekimas, tas nykus žmogiškosios asmenybės išblėsimas. Visi šie kūninių skausmų ir lygų pavojai skaudžiai liudija, kaip intymiai žmogaus dvasinis gyvumas priklauso nuo jo kūno sveikatos, tokios trapios ir lengvai palaužiamos. Kančia lydi ir darbą, kuriuo aš įsijungiu į profesinį gyvenimą. Darbas įgimtas reikalas objektyviai pareikšti savo asmenines galimybes. Kol vienumoje neišeinama iš subjektyvių galimybių srities, tol nė vienas nežino savo paties vertės. Kaip prievartos grėsmė yra moralinė kančia, taip abejonė – protinė kančia. Tiesiog ieškojimas yra aukščiausias žmogiškosios didybės liudijimas. Tačiau žmogiškąjį tiesos ieškojimą visą laiką gaubią klaidos galimybės baimė, atseit abejonės kančia.
Kaip formuluojamas krikščioniškas atsakymas į klausimą apie kančią?
Kalbėdama apie kančią ir Biblija labiau analizuoja egzistencinę jos pusę. Jai ne tiek rūpi kančios atsiradimo, kiek apsiėjimo su ja klausimai. Kaip elgtis kančios akivaizdoje? Kur ieškoti paguodos? Kaip gyventi kančioje? Filosofas J. Habermasa yra pasakęs: “Kaltės, vienatvės, kančios bei mirties akivaizdoje žmogaus būsena iš esmės yra nepaguodžiama”. Tačiau vienoje ar kitoje iš šių būsenų tenka atsidurti visiems, todėl būtinai reikalinga viltis, padedanti neatmesti šiuos svarbius keturis gyvenimo komponentus. Šios skirtingos,sudėtinės situacijos – realios, jos tiesiog yra, egzistuoja. Ir mes turime tai pripažinti. Mes privalome pripažinti kančią, negalime jos šiaip sau imti ir atmesti, pašalinti iš mūsų gyvenimo.Kančia kaip atpuolimo nuo Dievo padarinys Senajame Testamente kančia traktuojama kaip nuopuolio pasekmė, kaip žmogaus atpuolimo nuo Dievo rezultatas. Dievas yra gyvenimo kūrėjas. Žmogus per savo nuodėmę pats pasitraukė iš bendrystės su Dievu. Šio pasitraukimo nuo Dievo padarinys yra kančia ir mirtis. Žmogus pats atsitraukė nuo gyvenimo ir pasuko savo keliu, kaip atpildą už tai užsitraukdamas mirtį.Įdomu tai, kad tą patį žodį, kuriuo Naujajame Testamente apibūdinamas nuodėmiavimas, vartoja ir Homeras savo pasakojimuose apie lankininką, prašaunantį pro tikslą. Iš to išeina, kad nusidėti reiškia nepataikyti į tikslą. Žmogus nepataiko į tikslą, kuriam buvo sukurtas. Neatsitiktinai Senajame Testamente pirmiau pasakojama apie religinį nuopuolį, o tik paskui apie socialinį, brolžudystę. Brolžudystė yra atsiskyrimo nuo Dievo padarinys. Kai pažeistas santykis su Dievu, nutinka dalykai, kuriuos mes vadiname nuodėme, nors jie iš esmės yra jau tik nuodėmės pasekmė. Kančia ir mirtis yra nuodėmės pasekmė.
Kančia atlieka įspėjamąją funkciją Kaip mes elgiamės su kančia? Viena iš problemų yra ta, kad mes esame suinteresuoti panaikinti pačią kančią, o Dievas suinteresuotas panaikinti kančios priežastis. Dievui pirmiausia rūpi ne kančios padarinių šalinimas, bet kančios šaknys – prarasto ryšio tarp Dievo ir žmogaus atkūrimas.
Pasaulyje, kuriame gyvename, kančia ir skausmas atlieka ir teigiamą funkciją. Be jautrumo skausmui neišgyventų nė vienas. Skausmo baimė yra gyvybiškai būtinas jausmas. Raupsai yra todėl tokie pavojingi, kad jais sergantys tampa nejautrūs skausmui, gali susižeisti ir nieko nepajusti. Jaučiančiam skausmą jis yra perspėjimas, kad kažkas netvarkoje. Suskaudus dančiui vienoje pusėje, kurį laiką maistą galima kramtyti ir kita puse, tačiau ilgainiui galutinai paaiškėja, kad visgi teks apsilankyti pas gydytoją.Skausmas galbūt signalizuoja, kad nuostatos, kuriomis aš grindžiau savo gyvenimą, nėra jau tokios patikimos. Atrodė viskas gerai, tik staiga tas dūris paširdžiuose. Tada ir atsiranda klausimas: kaip aš gyvenau? Kas čia atsitiko? Kai kurie žmonės pasakoja, kad kančia jų gyvenime buvo labai reikšminga patirtis. Kitiems net davė prielaidą atsigręžti į Dievą. Taigi kančia kartais atlieka ir teigiamą funkciją. Yra tokia patarlė, kad vargas išmoko melstis. Bet, manau, tai tik pusė tiesos. Pridėčiau kitą dalį, kad vargas išmoko ir plūstis. Skausmas yra realus ir į jį reikia reaguoti. Skausmas byloja apie pasaulį, kuriame mes gyvename.Kas kančios kaltininkas? Kaip jau sakiau, pagal Bibliją kančia ir mirtis kilo iš nuopuolio. Taip pat nedvejojant galima sakyti, kad daugiausiai kančios sukelia žmonės žmonėms. Kokia prasmė atsakomybę dėl koncentracijos stovyklų ar gulagų Sibire, kur vieni žmonės kankino, žemino ir žudė kitus žmones, suversti Dievui? Jei žmonės nesugeba teisingai paskirstyti žemės turtų ir išvis net nesidomi Dievu, ar prasminga dėl to kaltinti Dievą? Tarp žmonių labai paplitęs noras, kad Dievas visur ir visada įsikištų tuoj pat, tarsi koks gaisrininkas – per pora minučių į gaisro vietą. Kada iš tiesų turėtų prasidėti Dievo įsikišimas? Ar kai žmogus ima negerai mąstyti? Ar kai jau pradeda veikti? Yra ir tokių žmonių, kurie Dievą įsivaizduoja lyg kokį mielą senelį, sėdintį danguje ir pasibaigus dienai tariantį: svarbiausia, kad visiems patiko. Dauguma taip nesakytų, bet pasąmonėje taip įsivaizduoja: Dievas yra tam, kad man būtų gerai. Ir jis džiaugiasi, jei baigiantis dienai, visi gali pasakyti: galų gale juk buvo puiki diena.
Bet mes taip pat žinome, kad jei Dievas iš tiesų yra šventas ir teisingas, tai negali taikstytis su mumis tokiais, kokie esame. Jėzus yra pasakęs: elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Ir visiems aišku, kad kartais su kitais elgiamės tikrai ne taip, kaip norėtume, kad jie su mumis elgtųsi. Mes teisinamės kitų netinkamu elgesiu, stresu, spaudimu: diena buvo tokia siaubinga, kad nesusivaldžiau ir perlenkiau lazdą. Šioje vietoje tinka pavyzdys apie citriną: suspaudus citriną, iš jos išteka rūgščios sultys. Tos sultys rūgščios ne todėl, kad citriną suspaudėme, bet todėl, kad jos visada yra tokios. Panašiai ir su mumis. Tik esant spaudimui išaiškėja, kas yra viduje. Dauguma žmonių laiko save gerais vien todėl, kad jiems sekasi gerai. “Aš esu geriausias žmogus pasaulyje, nenuskriausčiau net muselės.”Kančios žmogiškojo priėmimo būdai
Kančia visus paliečia. Kiekvienam tenka savoji kančios dalis. Tačiau ne visi taip pat sutinka kančią. Iš to kaip kas kančią priima, matyti ir tai kas jis yra. Tas dera pasakyti ne tik apie atskirus žmones, bet ir atskirus laikmečius. Tiksliau tariant, atskiras žmogus paprastai kančią ir pergyvena savo laiko būdu. Sistematiškai galima skirti dvi kančios galimybes. Arba galiam kančią sutikti kaip kažką, kas nėra būtinai surišta su mūsų žmogiškąja egzistencija, ir manyti, kad tik dabartiniame mūsų raidos laipsnyje turime kentėti kančią, kuria nuveikti bus mūsų ateities uždavinys. Arba galiam kančią ir skausmą priimti kaip būtiną, niekada neišvengiamą ir nenuveikiamą mūsų žmogiškosios dalies sąlygą. Pirmasis kančios sutikimo būdas kuria tikrybės laikus („optimistines“ epochas), antrasis – netikrybės arba grėsmės laikus („pesimistines“ epochas). Tikrybės laikai tiek pagauti būties kylančios raidos vaizdo, kad lieka tiesiai akli tai kainai, kuria laimina visa ši juos pavergusioji pažanga. Netikrybės laikai daugiau jautrūs tai grėsmei, kuri supa visą žmogiškąjį gyvenimą, kaip jo pasiektajai tobulybei.
Filosofų nuomonės apie kančią
Antikos filosofas Ekipiūras sakė, jog net didžiausias skausmas trunkąs neilgai, o malonumas neturįs ribų. Protas nuramina baimę, numalšina netekties skausmą, daro gyvenimą tobulą. Žinoma, kad Ekipiūras pats visą ilgą laiką sirgęs akmenlige ir kentėjęs skausmus, tačiau nepasidavęs kančiai ir iki pat mirties išlaikęs giedrą nuotaiką. Stoikas Seneka kaip ir Ekipiūras neigia kančios realumą. Jo nuomone kenčia tik neišmanėliai. Aurelijus Augustinas kritikavo antikinėje etikoje susiklosčiusį išminčiaus, sugebančio nugalėti kančią, idealą jis įrodinėjo , kad protas nėra visagalis. F. Nyčės manymu, valia gyventi skatina išgyventi kančią, leisti jai sulydyti visa, kas mūsų chaotiška. Kančia išlydo kas žmoguje netobula ir chaotiška, tada žmogus jau gali laisvai kurti save. Nors kūryba neįmanoma be kančios, tačiau ne pati kančia yra svarbiausias dalykas. Erichas Fromas kančios kilmę aiškina psichoanalitiškai. Jo nuomone yra kenčiama tada, kada pasąmoninei energijai neleidžiama laisvai reikštis.
Taigi kiekviena žemės būtybė patiria kančią. Ta kančia yra mūsų gyvenimo dalis, kurios niekaip mes negalime išsižadėti, palikti ten kur ji mums niekada netrukdytų ir pamiršti kad ji mūsų gyvenimą daro visai kitokį nei mes patys norime jog jis būtų.
Išvados
Išanalizavus kančios sampratą galima daryti šias išvadas:
1. Kančia išgąsdina beveik kiekvieną žmogų, todėl jie pradeda bėgti nuo jos, nesuprasdami, jog nuo jos niekur nepasislėpsi. Kančia tai mūsų visų dalia.2. Kiekvienas žmogus patiria kad ir menkiausią kančią, nes ji yra susijusi su mūsų gyvenimais. Ji žmogui duota, kad žmogus galėtų įgyti šiokią tokią vertę atrėmęs jos atakas.
3. Kančia atsiskleidžia žmogaus organiniu skausmu ir lygų grėsme, kurias pakęsti yra labai sunku.4. Kančia yra tarsi nupuolimas nuo Dievo, nepasitikėjimo juo pasekmė. Kančia turi būti pripažinta.5. Kiekvienas žmogus kančią pergyvena kitaip. Vieni kankinasi ir kenčia labai ilgai, apie tai mąsto, o kiti ją sutinka taip lyg ji nebūtų surišta su žmogiškąja egzistencija.6. Filosofų nuomonė apie kančią yra skirtinga. Vieni mano , kad kančia mūsų pasaulyje visai neegzistuoja, o kiti sako, jog kančia labai susijusi su žmogumi, bet yra laikina.Naudota literatūra:
1. Juozas Girnius „Raštai“ 1dalis 19992. Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII klasei3. www. Google.lt (kančia)