Racionalizmo ir empirizmo gincas naujuju laiku filosofijoje

Į naujuosius amžius Europos filosofija įžengė jau turėdama ilgą istoriją, apėmusią apie šimtą teorijų ir doktrinų, sistemų ir mažiausiai dvejopą – antikinį ir viduramžišką – požiūrį į pasaulį.

Vieni naujųjų amžių mąstytojai matė pasaulį iš viduramžių pozicijos, kiti laikėsi senovei būdingo požiūrio, treti – naujos pozicijos, kuri nesudarė prielaidų naujai pasaulio sampratai, tai yra nesudarė loginio pamato naujam senų problemų sprendimui. Kur senovės filosofija sakė “taip”, o viduramžių – “ne” (arba atvirkščiai), naujoji filosofija dažniausiai nedavė jokio atsakymo (Tatarkiewicz, 2002, p. 7).
Naujųjų amžių ir viduramžių filosofinės pozicijos svarbiausiais asspektais skyrėsi. Tatarkiewisz teigia, kad transcendentinė viduramžių filosofija pripažino, kad “už laikinojo pasaulio egzistuoja kitas, amžinas, dieviškas pasaulis, o laikinasis yra tik amžinojo pasaulio atspindys”. Naujųjų amžių filosofija rėmėsi “laikinuoju” ir laikė jį vieninteliu, ir tik juo turi domėtis filosofija. XV – XVI a. filosofus viduramžių vadinamoji scholastinė filosofija, tyrinėjanti antijutiminius būties pradus, menkai domino, į ją buvo žiūrima iš aukšto. Terminas “scholastika” įgijo neigiamą reikšmę: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus. Naujųjų amžių mąstytojai nuo scholastinių problemų pamažu gilinosi į empirines gamtos filosofijos ir kasdienines žmogaus gyvenimo problemas. Šiuo laikotarpiu labai išauga menininkų amatininkų ir menininkų mokslininkų prestižas. Iškyla tokios asmenybės kaip Leonardo da Vinci, F. Brunalleschi, B. Cellini. Formuojantis naujai visuomenei, didėja amatininkų, pirklių, pramoninkų, bankininkų reikšmė, mažėja panieka fi

iziniam darbui, praktinei, pelną duodančiai veiklai. Žmogus orientuojamas į žemiškąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus malonumus. Veikli naujųjų amžių asmenybė nori išbandyti save visose srityse ir vis plačiau bando ne tik save, bet ir gamtą. Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas. (Nekrašas, 1993, p. 79) A. Azenbacher teigia, kad empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas – racionalumo aspektą. Jis taip pat pabrėžia, kad naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą, kuris galėjo įvykti dvejopu būdu: kaip posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą, kaip į protingą būtybę (racionalizmas) (Anzenbacher, 1992, p. 150).
Empirizmas didesnę įtaką įgyja tik XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. Daugelis tyrinėtojų jau pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liiečiančiais antijutiminę būtį, yra bevaisiai. Sprendžiant empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio daiktų, reiškinių savybes bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento. Įgytos žinios įgyja kur kas didesnę praktinę reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Nekrašas, aptardamas racionalizmo ir empirizmo ginčą, teigia, kad vienas iš empiristų, F. Bacon (1561 – 1626) labai vertino praktinę žinių reikšmę ir todėl įnirtingai puolė racionalistinį požiūrį. Racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, pasak Bacon’o, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. Todėl ra
acionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje (Nekrašas, 1993, p. 80). Bacon’as sako, kad mokslas renkasi vieną iš dviejų kelių – kelias, kuriuo buvo einama iki šiol, nuo juslinių duomenų iškart peršoka prie bendriausių teiginių ir tada iš šių dedukuoja kitus teiginius. Tačiau tai ydingas kelias: faktai, užuot juos aiškinus, yra iš anksto numatomi. Bet yra ir kitas kelias: juo einant jusliniai duomenys apibendrinami laipsniškai. Tai – tikrasis kelias, ir todėl -“žmogiškajam protui reikalingi ne sparnai, o švinas” (Tatarkiewicz, 2002, p.33). Teigdamas, kad laipsniškas žinių apibendrinimas yra tikrasis mokslo pažinimo metodas, jis atmeta grynai teorinį gamtos mokslą kaip visiškai bevaisį ir todėl sako, kad šis mokslas turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.
Tatarkiewicz teigia, kad Bacon’o pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai, kurios autoritetas ypatingai sustiprėjo Anglijoje. Pats Bacon’as tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie ėmė tvirtinti, kad remiasi tik empiriniais (stebėjimo, eksperimento) faktais ir jais grindžia visus savo teiginius. Bacon’u dažnai rėmėsi I. Newton’as (1624 – 1727). Jo gamtos teorija rėmėsi patirtimi ir sykiu buvo matematiška. Ji tarsi atitiko priešingų krypčių filosofijos krypčių reikalavimus: rėmėsi faktais, kaip reikalavo empiristai, ir sykiu buvo apibrėžta dedukciniais būtinumo ryšiais, kaip norėjo racionalistai. Ginčą dėl patikimo metodo, kurio filosofijai nepavyko išspręsti, išsprendė empirinio mokslo pa
ažanga. “Newton’o darbai ne tik padėjo pamatus tolesnei fizikos raidai, bet ir tapo pavyzdžiu kitiems, tokio tikslumo dar nepasiekusiems specialiesiems mokslams, o metodologijoje – mokslinio tobulumo matu (Tatarkiewicz, 2002, p.102 ).
Tačiau tikrasis naujųjų laikų filosofijos pradininkas R. Descartes’as (1596 – 1650) (Bacon’as veikiau yra renesanso, o ne naujųjų laikų mąstytojas) buvo ne empirizmo, o racionalizmo šalininkas. Jis buvo nepatenkintas dabartine mokslo padėtimi ir teigė, kad to priežastis yra tinkamo metodo stygius: ”esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas”(Tatarkiewicz, 2002, p. 60). “Metodas” tapo svarbiausia šio mąstytojo filosofijos idėja ir pirmutini uždaviniu. Ne vienas mokslininkas ieškojo naujo mokslo metodo, bet Descartes’as tai suvokė daug giliau: jo metodas turėjo ne tik palengvinti pažinimą, bet ir užtikrinti jo rezultatų patikimumą Jo teigimu, juslinė patirtis negali būti tikru žinių šaltinių. Tikromis žiniomis Descartes’as laiko aiškius ir ryškius teiginius, nes “tik tai, kas aišku ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama” (Nekrašas, 1993, p. 80). Jis teigia, kad aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių. Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi. Labiausiai pabrėžia, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, tai yra neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo šaltinis. “Aišku ir akivaizdu esą ta
ai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos”(Descartes, cit. Pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 60). Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėsnius. Pasak, Descartes’ o, šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas, kurį pats mąstytojas pirmiausiai pritaikė geometrijai ir sukūrė analitinę geometriją.
Įrodinėdamas savo pažiūras Descartes’as pateikia daug pavyzdžių. Jis teigia, kad kai , sakykime, įrodome Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis būtinai turi nurodytą savybę – jo įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu matydami lyjant lietų, negalime būti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra būtinas panašia prasme, kaip būtina Pitagoro teorema.(Nekrašas, 1993, p. 80). Descartes’o požiūriu, lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis yra ne būtinas, o atsitiktinis. “Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslėmis, negalime nustatyti ir įvykio būtinumo – juslinė patirtis leidžia nustatyti, kas yra, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nusako tik protas”( Descartes, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 61 ). Todėl, pasak Descartes’o, protas ir yra pažinimo šaltinis, kuris būtent matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią. Be pojūčių nebūtų įmanoma žmogaus gyvybinė veikla. Antai, iš vaisiaus spalvos ir skonio sprendžiame, ar jis prinokęs ir tinkamas maistui, ar ne. Pojūčiai ir suvokiniai neatskleidžia mums būtinos pasaulio tvarkos ar kitų vien protu galimų pažinti dalykų prigimties – teigia Descartes’as.
Pabrėždamas visų mokslų supanašėjimo į matematiką svarbą, Descartes’as pabrėžia, jog matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi, šis mokslininkas siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei (sprendžiant pagal tuomet naujus Galilei’aus atradimus) – judėjimą. Tad Descartes’o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes’o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitikinęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą – racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą (Tatarkiewicz, 2002, p. 61).
Viename iš svarbiausių savo veikalų “Filosofijos praduose” (1644) R. Descartes’as rašė: mums užteks pažymėti, kad visa, ką suvokiame pojūčiais yra susiję su glaudžia dvasios ir kūno sąjunga ir kad jie parastai parodo mums, kuo išoriniai daiktai gali būti mums naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia jų prigimtis, nebent tik retkarčiais ir atsitiktinai. Šitaip galvodami, be vargo atsikratysime visų įsitikinimų, pagrįstų tik mūsų pojūčiais, ir vadovausimės tiktai savo protu, kadangi tik jame viename natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos, kurios yra tarsi kokių mums suprantamų tiesų branduoliai (Descartes, cit. pg. Nekrašas, 1993, p. 81). Taigi, jutimai anaiptol nėra protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese; kaip ir jausmai, jie protui signalizuoja , kas žmogui yra tinkama, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą; laikydami pojūčius pažinimo šaltiniu iškreiptume jų prigimtį – teigia mąstytojas. Pasak jo, jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga manyti, kad jutimai yra pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi protas; jusliniai pojūčiai – tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba įsisąmoninti savas įgimtas idėjas. Svarbiausiomis įgimtomis idėjomis Descartes’as laikė Dievo, sielos, substancijos idėjas. Tiesa, daugelis kitų, pavyzdžiui, matematinių, idėjų, nėra įgimtos, bet sugebėjimą kurti tokias idėjas Descartes’ as laiko įgimtu. Jo nuomone, įgimtos idėjos nėra išorinių daiktų poveikio protui padarinys, o yra savaimingos protui, nepriklausomos nuo valios, paprastos, aiškios ir akivaizdžios, nes būdamos paties proto savastis negali būti jam neaiškios. Taigi, jo atsakymas Bacon’ui yra toks: vien tik protu (o ne jusline patirtimi) besivadovaująs žmogus iš tikrųjų kaip voras gali verpti iš savęs pažinimo giją – juk jo prote glūdi įgimtos idėjos (Nekrašas, 2002, p. 81).
Racionalizmo šalininkas buvo ir B. Spinoza (1632 – 1677). Tiesos kriterijumi jis taip pat laikė aiškumą ir akivaizdumą, o protą, gebantį pažinti aiškiai ir akivaizdžiai, – vieninteliu tiesos šaltiniu. Prie racionalistinės pažinimo teorijos jis pritaikė racionalistinę metodologiją. Spinoza skelbė iš Descartes’o perimtą “visuotinio mokslo” idėją, o “Etikoje” išdėstė bendrais principais paremtą ir vieningą mokslinę sistemą sudarančią šviesos, Dievo, pažinimo ir veiklos teoriją. Jis parėmė ir racionalistams būdingą mintį, kad matematika – tai mokslo modelis. Savo visuotinį mokslą išdėstė pagal geometrijos pavyzdį: priėmęs tam tikras definicijas ir aksiomas iš jų logiškai dedukavo kitus teiginius. Tokios matematizuotos formos filosofija neturėjo nei iki Spinozos, nei po jo. Nors Spinozos filosofijos paskatos buvo labai asmeninės ir jausminės, jis stengėsi ir pajėgė suteikti jai abstraktų, racionalų ir visiškai beasmenį pavidalą (Tatarkiewicz, 2002, p. 87).
Th. Hobbessas , XVII amžiaus įsūnis, Descartes’o įpėdinis, siekė sukurti racionalią filosofijos sistemą. Tačiau ši Hobbesso sistema buvo ypatinga tuo, kad rėmėsi materialistinėmis prielaidomis. Idealūs objektai Hobbessui apskritai neegzistavo, psichiniams jis priskyrė kūnišką prigimtį, o kūniškus traktavo kaip mechanizmus: toks požiūris labai palengvino vientisos sistemos kūrimą. Hobbessas, kuris buvo mechanikos radimosi liudytojas ir persiėmė jos kultu, tikėjosi, kad jo mechanistinės filosofijos sistema bus tokia pat tiksli kaip mechanikos mokslas. Jis vylėsi įgyvendinsiąs savojo šimtmečio tobulo pažinimo siekius. Visi reiškiniai turėjo būti išaiškinti taip tikslai, kaip paprastai aiškinami judėjimo reiškiniai, nes juk visi jie ir buvo, jo manymu, judesiai (Tatarkiewicz, 2002, p. 83).
Ir pats pažinimo procesas, kaip ir bet kuris kitas, pasak Hobbesso, esąs mechaninės prigimties: objektui susisiekus su juslėmis, judesys iš objekto persimeta į organą, po to – į nervus, po to – į smegenis. Vadinasi, kaip teigia Tatarkiewicz (2002), šis procesas turi pereiti per pojūčius; kito kelio mechanistiškai traktuojamam pažinimui nėra. Loginis nuoseklumas vertė Hobbessą metodologinį racionalizmą sujungti su psichologiniu sensualizmu.
Vis dėlto Hobbessas suprato, kad mechanistinė pažinimo samprata tėra hipotezė. Visas pažinimas yra kelias nuo reiškinių prie išvados apie hipotetines jų priežastis. Galima būtų daryti tokias išvadas ir sukurti kitokią teoriją, bet mechanistinė teorija remiasi reiškiniai ir užtat savo užduotį atlieka (Tatarkiewicz, 2002, p.84).
Hobbesso sistema radosi sujungus materialistinę metafiziką su racionalistiniu metodu ir monarchine politika. Tai buvo natūralistinė sistema, pašalinusi idealius dvasinius, laisvus veiksnius.
G. Leibnizas (1646 – 1716) ir G. Hegelis (1770 – 1831) taip pat buvo racionalizmo šalininkai. Jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Nekrašas (1993) pažymi, jog gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas, jie, kaip ir Descartes’as, daugiausiai rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize. Tiek metafizikas,atskleisdamas būties pagrindus tiek matematikas, įrodinėdama teoremas, neatlieka kokių nors specialų stebėjimų. Ir vienam, ir kitam pakanka proto pažintinių galių. O gamtotyrą racionalistai mažiau vertino nei metafiziką ar matematiką. Tie racionalistai, kurie kaip Descartes’as ar Leibnizas, patys įnešė indėlį į jos plėtotę, traktavo ją daugiausia kaip matematinio mąstymo taikymo gamtai pažinti produktą. Todėl jų nuomone, pagrindiniai gamtotyros principai atskleidžiami taip pat proto, o ne juslinės patirties dėka. Reikia pabrėžti, kad tuo metu – XVII – XVIII a. – į gamtą paprastai buvo žiūrima kaip į mechaninę sistemą. Kaip jau buvo minėta Descartes’as teigė, kad kūnai turi tik geometrinių savybių ir patiria tik mechanines permainas. Taigi, gamtos aprašymui pakanka geometrijos ir mechanikos sąvokų bei dėsnių, o šios disciplinos yra grynojo (nuo juslinės patirties tiesiogiai nepriklausomo) proto produktas.
Grynojo proto produktas yra metafizika. Iki XVII a. daugelis mokslų mėgino ją mėgdžioti, tačiau XVIIa. prasidėjus mokslinei revoliucijai, jos autoritetas, ypač gamtotyrininkų akyse, ima smukti. Nors gamtotyrininkai vis plačiau ima taikyti matematiką eksperimentų duomenims aprašyti ir analizuoti, todėl, atrodo, grynojo proto vaidmuo gamtotyroje turėtų didėti. Tačiau gamtotyrininkai manė kitaip. Jie suprato, kad eksperimentas – tai klausimas gamtai, į kurį turi atsakyti ji pati, o ne žmogus, kad ir koks jis bebūtų protingas. Juk atsakymo į klausimą eksperimentatorius iš anksto, a priori, nežino – priešingu atveju nebūtų prasmės ir klausti. Matematinė kalba teikia galimybę suformuluoti ir klausimą, ir matematiniais simboliais išreikšti atsakymą, bet jį duoda tik gamta, ir mes sužinome jį savo juslinės patirties dėka. Todėl kuo toliau, tuo daugiau filosofų pripažino, kad pažinimo šaltiniu reikia laikyti ne protą, o juslinę patirtį (Descartes, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 117)
Gamtotyrininkai, ypač eksperimentatoriai, aiškindamiesi pažinimo šaltinio problemą, orientavosi ne į Descartes’oą, o į Bacon’ą . I. Newton’o, laikiusio save Bacon’o šalininku ir kėlusio faktų, stebėjimų ir eksperimentų pažintinį vaidmenį, fiziką jie vertino daug labiau nei Descartes’o fiziką, o tai neabejotinai turėjo reikšmės empirizmo įtakos didėjimui.
Newton’o amžininkas, J. Locke’as (1632 – 1704) priklausė empiristų šalininkams, nuo jo prasidėjo angliškoji empirizmo tradicija. Locke’o ,kaip ir Bacon’o, filosofiją įprasta vadinti empirizmu. Jų filosofija pažinimą vienodai glaudžiai susiejo su patirtimi, faktais, tad jų poziciją galima nusakyti vienodai: be patirties nėra pažinimo (Tatarkiewicz, 2002, p. 118). Tačiau Tatarkiewicz (2002) pabrėžia esminį skirtumą – Bacon’as teigė, kad patikimo pažinimo be patirties nebūna, kad nesiremdami faktais darome klaidų, todėl privalome remtis patirtimi. Jis sukūrė metodologinio pobūdžio normatyvinę teoriją. Visai ką kita teigė Loske’as – vaizdiniai ir sprendiniai kyla iš patirties, kito kelio nėra, protas esąs tuščia lenta, kurioje įrašus palieka tik patirtis garsusis Locke’o šūkis. Locke’as sukūrė psichologinio pobūdžio aprašomąją genetinę teoriją. Bacon’as kalbėjo apie tai, kaip reikia protą valdyti, o Locke’as – apie tai, kaip mūsų protas skleidžiasi iki tol, kol imamės jį valdyti. Su šiuo dviejų atmainų skirtumu siejasi kitas. Bacon’ui svarbiausi buvo objektyvūs faktai, tokie kaip “tas kūnas yra šiltas” arba ”tas kūnas yra spalvotas”, esą jais remiasi pasaulio pažinimas. O Locke’ą domino psichologinė problema, kaip pažinimas kaupiasi mūsų sąmonėje; jam pagrindiniai buvo tokie faktai, kaip “jaučiu šilumą” arba “matau spalvą”. Galima sakyti, kad pirmojo empirizmas buvo objektyvusis, o antrojo – subjektyvusis (Tatarkiewicz, 2002, p. 120).
Pasak Locke’o, patyrimui talkininkauja juslės; remtis patyrimu pirmiausia reiškia remtis pojūčiais. Tatarkiewicz (2002) pažymi, kad senovėje tie du dalykai – patyrimas ir juslinis pažinimas – iš esmės buvo tapatinami; tų laikų genetinis empirizmas buvo tiesiog sensualizmas, ir senovės empiristų stoikų bei epikūrininkų teorijos vadintinos kaip tik šiuo pavadinimu. Locke’o teorija kitokia: jo empirizmas nebuvo sensualizmas.
Senąją metafizinę programą Locke’as pakeitė epistemologine programa. Jis teigė, kad filosofijos uždavinys – pažinti ne būtį, o mūsų sąvokas apie būtį. Žmogaus protas nepajėgus išspręsti metafizikos problemų, užtat šis pasirengimas filosofijai ir esąs vienintelis jos uždavinys. Filosofija turinti aiškinti pažinimą, jo prigimtį, patikimumą ir ribas: iš esmės šis uždavinys esąs prieinamas mokslui, tačiau būdamas universalus jis sykiu esąs filosofinis (Tatarkiewicz, 2002, p. 122). Ši Locke’o nuostata plačiai prigijo: būtis nustojo buvusi filosofijos objektu, juo tapo pažinimas; tad filosofija dabar reiškia ne požiūrį į pasaulį, o veikiau požiūrį į žmogų. (Tatarkiewicz, 2002, p. 122).

Locke’as ne tik apibrėžė naują filosofijos uždavinį, bet ir nurodė jos metodą. Jo siūlomas metodas buvo psichologinis, genetinis, analitinis. Ypač susižavėjo genetiniu metodu, čia sąvokų prigimtį jis apibrėžė jų pačių radimosi aspektu, laikydamasis prielaidos, esą tikroji sąvokų prigimtis išryškėjanti kaip tik pirminėse jų formose. Tikriausiai todėl Locke’as daug daugiau dėmesio skyrė vaikų ir laukinių psichologijai nei suaugusiųjų ar civilizuotų žmonių. Susižavėjęs genetiniu metodu, svarbiausia pažinimo teorijos problema Locke’as skelbė pažinimo kilmės klausimą. Jo atsakymas skambėjo empiristiškai: mūsų pažinimas kyla tik iš patirties; protas pats savaime tėra neprirašyta lenta, kurią prirašo patirtis (Tatarkiewicz, 2002, p. 123). Šūkiu pasirinko aristoteliškojo tomizmo maksimą: intelekte nėra nieko, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose. Ši empiristinė filosofijos pozicija, išplėtota psichologine ir epistemologine linkme, geriausiai apibūdina Locke’o pažiūras. Iš empirizmo pozicijų Locke’as kritikavo Descartes’o įgimtų idėjų teoriją – klasikinio empirizmo pagrindą. Jis nepripažino jokių įgimtų pažinimo elementų, nesvarbu, ar būtų kalbama apie įgimtas idėjas ar apie įgimtus loginius, dorovinius ar religinius principus; lygiai taip pat jis nepripažino ir įgimtos dievybės sąvokos bei įgimtų priežastingumo ar prieštaringumo principų. Svarbiausiu argumentu Locke’as laikė tai, kad esą daugumai žmonių iš viso nėra žinomos idėjos, kurios laikomos įgimtomis proto idėjomis; čia pirmiausia jis nurodydavo vaikus, laukinius bei nesveikos psichikos žmones. Tačiau šis argumentas nepalietė pagrindinio įgimtų idėjų šalininko Decartes’o, kurio manymu, įgimtos ne pačios idėjos, o tik gebėjimas jas turėti (Tatarkiewicz, 2002, p.123).

Nors Locke’as tvirtai stojo už empirizmą, tačiau savo pažinimo teorijoje neapsiėjo be tam tikrų įgimtų veiksnių. Pasak jo, iš patyrimo gauname visą pažinimo medžiagą, bet vien tik medžiagą. Tuo tarpu intelekto galios nėra įgytos, jos protui savaimingos iš prigimties, kitai tariant – įgimtos. Tik vėliau atsirado radikalesnių empiristų, teigusių, esą ir intelekto galios formuojasi priklausomai nuo įgytos patirties.

Pasak Locke’o, patirtis įgyjama dvejopai: patiriant išorinius daiktus ir patiriant save patį. Išorinio pasaulio patirtį mums teikia, kalbant Locke’o terminais “pojūčiai”, o savo intelekto operacijas patiriame “refleksija”(Tatarkiewicz, 2002, p.120)
“Pojūčių” arba per jusles gaunamų potyrių sąvoka yra aiški ir nekelianti abejonių; Locke’o teorijos originalumas ir sykiu neaiškumas glūdi “refleksijos” sąvokoje. Refleksiją jis supranta ne įprastine termino prasme – kaip antrinį ar abstraktų aktą, o, priešingai kaip tiesioginį konkrečių vidinių faktų potyrį. Jeigu žmogus turėtų atitinkamą organą, apie “vidinį pojūtį” būtų galima kalbėti kaip apie išorinėms juslėms analogišką dalyką; kartais Locke’as kaip tik ir samprotauja. Kadangi jis refleksiją suprato kaip atskirą patirties šaltinį, turime konstatuoti, kad Locke’as, nors ir būdamas empiristas, nebuvo sensualistas.
Šių dviejų patirties rūšių santykį Locke’as šitaip aiškina: pojūtis gimsta ankščiau nei refleksija, nes intelekto veikla prasideda tik tada, kai pojūčiai jam pateikia medžiagą, kurią jis apdoroja; refleksija pranašesnė tuo, kad ja paremtas pažinimas yra tikresnis. Šis teiginys Locke’ą daro panašesnį į Descartes’č. Ir apskritai Locke’o iškelta dvejopos patirties idėja – tai Descartes’o dualizmo aidas; tačiau metafizinį dualizmą Lockes’as pavertė epistemologiniu dualizmu. Refleksijos teorija – svarbus Locke’o filosofijos dėmuo. Greta mąstymo ir juslinio suvokimo buvo konstatuotas trečias pažinimo šaltinis – savistaba. Patirtis pasipildė vidine patirtimi, patirties sfera dabar nebesutapo su juslinio suvokimo galimybėmis. Senoji filosofinė proto ir juslių priešprieša įgavo naują pobūdį – dabar ji tapo proto ir patirties priešprieša (Tatarkiewicz, 2002, p. 121).
Pasak, Locke’o, visa, kas glūdi intelekte – ir išorinius suvokinius, ir vidinius potyrius, lygiai kaip ir jų protines kopijas, abstrakčias sąvokas, fantazijos vaizdinius, – Locke’as vadino bendru “idėjų” pavadinimu. Tiesiogiai pažįstame tik idėjas, o ne daiktus. Nuo jų, o ne nuo daiktų prasideda tikrasis pažiniams. Taip manė ir Descartes’as, ir Locke’as. Tuo Locke’o empirizmas ir skyrėsi nuo ankstesniojo, pavyzdžiui, Hobbeso, empirizmo, kurio išeities pozicija buvo daiktų analizė.
Pasak. Locke’o, idėjos yra dvejopos, atitinkančios dvejopas daiktų savybes. Pagal jo terminologiją, vienos atitinka “pirmines”, kitos – “antrines” savybes arba, nūdienos kalba, vienos – objektyvias, kitos – subjektyvias savybes. Mes turime, pavyzdžiui, tįsumo ir spalvos idėjas, bet tįsumas yra daikto savybė, o spalva – tik daikto poveikio akims rezultatas. Objektyviomis savybėmis Locke’as laikė tįsumą, formą, judėjimą; subjektyviomis – spalvas, garsus, skonį ir pan.
Kokie argumentai liudija, jog kai kurios savybės, tokios kaip skonis, spalvos, laikytinos subjektyviomis? Suvalgytas nuodingas augalas burnoje sukelia tam tikrą skonį, o žarnyne – ligą; ligos niekas nelaiko augalo savybe, tai kodėl jo savybe reikėtų laikyti skonį? Augale jo nėra, jis atsiranda burnoje, lygiai kaip liga atsiranda žarnyne. Vaškas veikiamas saulės, nublunka, tačiau niekas to blankumo nelaiko saulės savybe; lygiai taip pat nedera saulės savybe laikyti spalvos, kuri atsiranda dėl saulės poveikio akims. Daiktams būdingos tik pirminės savybės: dydis, forma, skaičius, judėjimas; o veikdami įvairius mūsų kūno organus jie sukelia juose antrines savybes: spalvas akyse, garsus ausyse, skonį burnoje (Locke’as, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p.122)
Locke’as, laikydamasis analitinio metodo, turėjo pripažinti, jog idėjos iš esmės skirtinos pagal tai, ar jos yra paprastos ar sudėtinės. Paprastos idėjos – tai viso pažinimo medžiaga; jos kyla tik iš patirties. Jungdamas idėjas intelektas įneša į idėjų sferą tam tikro laisvumo ir rizikuoja suklysti, o toji rizika tuo didesnė, kuo labiau jis nutolsta nuo paprastų idėjų; todėl sudėtinės idėjos pažinimo procese nėra tokios svarbios kaip pirminės idėjos. Sudėtines idėjas Locke’as suskirstė į substancijų idėjas ir požymių idėjas. Ypač nuodugniai jis išanalizavo substancijos idėją, kuri nuo Descartes’o laikų buvo pamatinė metafizikos sąvoka. Šią idėją Locke’as aptarė nauju, epistemologiniu, aspektu. Jis teigė, kad nustatyti, kokia yra substancijos prigimtis, neįmanoma, nes vienintelis mūsų šaltinis – patirtis – nei apie kūnišką, nei apie dvasinę substanciją nieko nesako. Patirtis visada susijusi tik su savybėmis. O mūsų intelektas traktuoja savybes kaip neatskiriamas nuo substancijos ir nepaisydamas savybių kintamumo pripažįsta substancijos pastovumą. Substancijos sąvoka yra sukurta intelekto, kuris ją, lyg kokią atramą, pakiša po savybėmis. Tokia jau intelekto sankloda, kad be šios sąvokos jis negali apsieiti: be jos jis negalėtų sujungti idėjų ir mąstyti (Locke’as, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 123).
Locke’as sako, kad patirtis apie substanciją mums nieko nesako, o patirtis, yra vienintelis pažinimo šaltinis, vadinasi, mes apie substanciją visiškai nieko nežinome. Tačiau tai, kad apie ją nieko nežinome, anaiptol nereiškia, kad ji – gryna proto fikcija. Locke’as neigė substancijos pažinumą, bet jos buvimo vis dėlto nesiryžo paneigti.
Nors Locke’as pažinimo kilmę suprato kitaip nei racionalistai, tačiau jis operavo racionalistų išplėtota pažinimo sąvoka ir taikė jam tuos pačius kriterijus. Kaip ir racionalistai, tikrajam pažinimui jis kėlė reikalavimą atskleisti būtino pobūdžio tiesas. Empirizmas susiformavo ne iš karto: Locke’as, pirmosios empirizmo pakopos kūrėjas, nuosekliai empiristiškai paaiškino pažinimo kilmės problemą, tačiau pažinimo objekto ir jo ribų klausimas liko atviras. Jo sprendimo buvo imtasi tik vėlesnėje empirizmo pakopoje, kai buvo įsisąmoninta abiejų problemų iunctim ir tapo aišku, kad empirinės kilmės pažinimui būtinumo ryšiai iš viso neprieinami (Tatarkiewicz, 2002, p. 122).
Locke’o filosofijai būdinga tai, kad požiūris į pažinimo kilmę čia logiškai nesiejamas su požiūriu į pažinimo objektą ir jo ribas. Kitaip nei vėlesnieji empiristai, Locke’as laikėsi Descartes’o bei kitų XVII a. racionalistų nuostatos, esą aukščiausios rūšies pažinimas – tai ne pavienių faktų, o intuicijos ir loginio samprotavimo būdu gautų bendrųjų tiesų pažinimas. Tatarkiewicz sako, kad čia kilo paradoksali situacija, nes “empirizmo tėvas” Locke’as neigiamai vertino empirinius teiginius; sprendiniai apie faktus, išskyrus egzistencinius, jo manymu, nesąs tikras pažinimas. Iš Locke’o pusinio empirizmo kilo pesimistinis jo požiūris į pažinimą. Esą mūsų pažinimas apsiriboja paprastų idėjų sfera, o kalbant apie sudėtines idėjas, pažinimu galima laikyti tik matematiką ir etiką. Pažinimui neprieinama ne tik metafizikos, bet ir fizikos sritis, nes peržengus paprastų idėjų sferos ribas išvados nustoja patikimumo.
D. Hume’as (1711 – 1776) – žymiausias empirizmo atstovas buvo ištikimas nuo Locke’o prasidėjusiai anglų empirizmo tradicijai: tyrimo objektu jis laikė ne daiktus, o jų vaizdinius. Juos aiškino labai paprastai skirdamas dvi pagrindines grupes: pirminius ir išvestinius vaizdinius. Pirmuosius vadino įspūdžiais, antruosius – idėjomis, tačiau šį Locke’o terminą jis dar labiau susiaurino. Vaizdinius jis apibūdino vienu esminiu teiginiu: idėjos randasi iš įspūdžių. Įspūdžiai esą originalai, o idėjos – tik proto sukurtos jų kopijos. Įspūdžiai – tai patikima tikrovės pažinimo priemonė bei idėjų tikrumo kriterijus, idėjos daiktų pažinimui vertingos tiek, kiek jos teisingai kopijuoja įspūdžius.
Aiškindamas idėjas, Hume’as skyrė du problemiškus atvejus, dvejopas – psichologines ir epistemologines – problemas: kaip idėjos atsiranda ir ar jos yra teisingos? Idėjos, jo požiūriu, gimsta tiksliai apibrėžta tvarka; netgi sapnuose ar keisčiausiose fantazijose idėjas sieja pastovus ryšys, kurį jis pavadino asociaciniu. Jis patobulino idėjų jungčių teoriją ir suformulavo jų jungimo dėsnius. Visą idėjų jungčių įvairovę Hume’as suskirstė į tris rūšis: idėjos yra jungiamos remiantis panašumo principu, atsižvelgiant į jų seką laike bei sąsają erdvėje, remiantis priežastinio ryšio principu. Iškalbinga tai, kad jis neteikė didesnės reikšmės įgimtų idėjų problemai, kuri Locke’o filosofijoje vis dar vaidino principinį vaidmenį. Šiuo klausimu Hume’as samprotavo panašiai kaip ir jo pirmtakai empiristai, bet plačiau ties juo neapsistojo, ne svarbesnė jam atrodė epistemologinė idėjų tikrumo problema. Iš daugybės klausimų, kuriuos Locke’as traktavo kaip bendrą visumą, vadindamas tiesiog “žmogaus proto tyrinėjimais”, Hume’as išskyrė tikrąsias pažinimo teorijos problemas ir kaip tik joms atsidėjo (Tatarkiewicz, 2002, p. 133).
Hume’as teigė, kad yra du tyrinėjimo objektai: idėjų santykiai ir faktai. Pirmųjų pavyzdys – visa matematika. Antai teiginys, kad įžambinės kvadratas yra lygus abiejų statinių kvadratų sumai, nustato tam tikrų idėjų santykį. Protas tai konstatuoja nepriklausomai nuo patirties. Šis teiginys visiškai nepriklauso nuo to, kas egzistuoja tikrovėje; jis, kaip ir visi kiti Eukleido įrodyti teiginiai, išliktų teisingas ir akivaizdus, net jei gamtoje niekada nebūtų buvę jokio trikampio – sako Hume’as.
Pasak Hume’o, teiginiams apie faktus toks teisingumas ir akivaizdumas nebūdingas. Jokio fakto antitezė nėra prieštaringa, ir protas ją gali visiškai aiškiai pateikti; antai teiginys, kad saulė rytoj nepatekės, yra toks pat neprieštaringas ir suprantamas kaip ir teiginys, kad saulė patekės. Tuščios pastangos būtų tokio tipo teiginius mėginti įrodyti dedukciškai – čia galime pasikliauti tik patirtimi (Hume’as, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p.134).
Šie dvejopo pobūdžio žmogaus teiginiai skiriasi tik tikrumo laipsniu ir pagrindimo būdu, be to, skirtingas yra jų objektas. Pirmojo tipo tiesos kalba apie idėjas, o apie tikrovę kalba antrojo tipo tiesos. Pasak Hume’o, mes operuojame būtinumo prasmės bei akivaizdžiomis tiesomis, tačiau tai – pirmojo tipo tiesos, kurių objektas nėra tikrovė; mes taip pat operuojame tiesomis apie tikrovę, bet šios savo ruožtu nėra nei būtinos, nei akivaizdžios. Šių tipų tiesos Hume’ui neatrodė problemiškos: juk idėjos yra mūsų intelekte, tad galime tiesiogiai nustatyti, kokie santykiai jas sieja; tiesiogiai konstatuojame ir įvairius faktus. Keblumų atsiranda tik tuomet, kai kažką teigiame apie nekonstatuotus faktus. Kyla klausimas: ar gali būti patikimas teiginys apie tikrovę,kai jis išeina iš už juslinės patirties sferos? O ribos yra nuolat peržengiamos; juk patirtimi vadiname anaiptol ne vien faktų konstatavimą. Antai teiginys, kad rytoj tekės saulė yra paremtas empiriniu samprotavimu; tačiau tasai teiginys nėra fakto konstatavimas, nes faktas dar neįvykęs. Hume’as iškėlė klausimą: ką dar. Be konstatuojamų faktų, apima patirtis? Tatarkiewicz (2002) sako, kad čia ir atsiskleidžia jo mąstymo originalumas bei gilumas: kiti empiristai manė, kad patirtyje glūdi visų problemų sprendimas, o jis pačioje patirtyje įžvelgė spręstiną problemą.
Hume’as aiškina, kad patirtis išeina už faktų sferos ribų tuomet, kai remiantis konstatuotu faktu sprendžiama apie kažkokį kitą, nekonstatuotą faktą. Kad tokie sprendimai pasiteisintų, tuos faktus privalo sieti visiškai patikimas ryšys. Tokio ryšio klausimas tapo esmiškiausia Hume’o problema.
Pasak Hume’o, empiriškai samprotaudami visada turime galvoje vieną ir tą patį – priežastingumo – ryšį: konstatavę faktą stengiamės nustatyti jo priežastis arba padartinius. Negyvenamoje saloje radęs laikrodį žmogus daro išvadą, kad čia būta kitų žmonių, tai yra sprendžia apie konstatuoto fakto priežastį. Panašiai samprotaujame ir kitais atvejais. Ar teisėtas toks samprotavimas? Hume’as sako, kad jis teisėtas tik tuomet, jei priežastinis ryšys yra būtino pobūdžio. Tačiau ar iš ties jis yra būtino pobūdžio? – štai kulminacinis Hume’o klausimas (Tatarkiewicz, 2002, p. 135)
Tačiau Hume’as čia pat teigia, kad priežastinio ryšio negalime pažinti empiriškai. Iki tol buvo manoma, kad jeigu priežastinis ryšys yra nenustatomas samprotaujant a priori, apie jį byloja patirtis. Didžiausias Hume’o originalumas, kaip, beje, ir nuopelnas, buvo tas, kad toks atsakymas jam neatrodė savaime aiškus – jis nusprendė jį patikrinti. Išvada buvo neigiama: gryna patirtis informuoja apie faktų seką, bet nerodo, kad vienas faktas yra kito priežastis. Hume’as sako, kad nuspaudus šautuvo gaiduką, pasigirsta šūvis, bet tai tik leidžia konstatuoti, kad šūvis pasigirdo po to, kai nuspaudėme gaiduką, o ne dėl to, kad jį nuspaudėme. Kaip atsitinka, kad po vieno fakto eina kitas, iš patirties nesužinome; tad jeigu pasikliaujame vien patirtimi, turime atsisakyti galimybės nustatyti priežastinius ryšius ir tenkintis nustatydami faktų sekos kartojimąsi. Tai buvo pati netikėčiausia ir originaliausia Hume’o idėja – pažymi Tatarkiewicz (2002).
Hume’as daro išvadą, kad nėra jokio – nei protinio, nei patirtinio – pamato pripažinti, kad priežastiniai ryšiai yra būtino pobūdžio. Bet nepaisant to ir gyvenime ir moksle šis ryšys pripažįstamas, taigi, manoma, kad priežastis neišvengiamai turės padarinį. Tokia proto nuostata reikalauja paaiškinimo; tad Hume’as iškėlė kitą problemą: kodėl neesant jokio pagrindo, vis dėlto pripažįstame, kad priežastiniai ryšiai yra? Hume’as atsako – taip elgiamės todėl, kad remiamės ankščiau sukaupta patirtimi ir tą patirtį perkeliame į ateitį. Kadangi iki šiol nuspaudus gaiduką pasigirsdavo šūvis, manome, jog taip bus ir toliau. Tačiau taip darydami nebeišsitenkame grynojo patyrimo rėmuose. Juk anaiptol ne lygiaverčiai yra tokie du teiginiai: “konstatavau, kad aną objektą lydėjo šis padarinys” ir “Tikiuosi, kad ir kitus objektus, kurie mūsų žiniomis, panašūs į aną, lydės panašūs padariniai”. Pereiti nuo ano teiginio prie šio būtų galima tik samprotavimu, bet tuomet Hume’as klausia, ar esama tokio samprotavimo? Ar turime teisę kelti į ateitį ankščiau sukauptą patirtį? (Hume’as, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 136).
Tokio samprotavimo, kuris logiškai pateisintų ligšiolinio patyrimo perkėlimą į ateitį, neesama. Juk neprieštaringa būtų ir tokia prielaida: nors tam tikras įvykis ir sukėlė aną padarinį, kitas, panašus, įvykis sukels kitokį padarinį. Perkeliant patyrimą į ateitį dalyvauja ne samprotavimas, o visiškai kitokio pobūdžio veiksnys; išvada apie priežasties padarinį neturi nieko bendra su samprotavimu – teigia Hume’as. Tai įpročio dalykas. Iš tikrųjų, nuolatinis tam tikrų ryšių kartojimasis nepakeičia tų ryšių prigimties, tačiau jis pakeičia mūsų santykį su jais. Jis suformuoja proto polinkį tikėtis tolesnio kartojimosi. Jeigu įpratome, kad nuspaudus gaiduką pasigirs šūvis, manome, kad taip bus visada. Tačiau tokiu atveju išvados pamatas yra grynai subjektyvus. Tiesa, tasai polinkis turi tam tikrą objektyvų pamatą – reguliarų iki tol stebėtų ryšių kartojimąsi; tačiau pats savaime šis pamatas nėra pakankamas išvadai padaryti. Tikrasis išvados pamatas šiuo atveju yra ne objektyvus, o subjektyvus, ne sąvokinis, o jausminis. Prie išvados prieinama ne pažinimo, bet tikėjimo aktu. Jos būtinumo pajauta čia yra ne pamatas, leidžiantis daryti išvadą, o jau padarytos išvados rezultatas; kuo daugiau kartų tokią išvadą padarėme, tuo stipresnė jos būtinumo pajauta.
Hume’as taip pat teigia, kad priežastingumo ryšio ieškojimas yra gamtos mums duotas instinktas. Ji davė mums instinktą, bet nedavė gebėjimo tą ryšį suprasti. Išvadas apie ateities įvykius darome nesuprasdami savo išvadų pamato, lygiai kaip judame neturėdami supratimo apie raumenis. Tačiau instinktas nėra pažinimas. Iš čia išplaukia išvada: priežastingumo principas nėra tinkamas tikrovės pažinimo pamatas.
Savo išsamiausiame veikale Hume’as kritikuoja ir kitą empiristinio samprotavimo principą – substancijos principą. Jo funkcija, pasak Hume’o, esanti analogiška tai, kurią atlieka priežastingumo principas: susieti faktus. Substancija susieja vieną po kito einančius faktus, o priežastingumas – vienalaikius faktus. Skirtingomis juslėmis gaunamus įspūdžius priskiriame vienai substancijai, ir nors įspūdžiai kinta, manome, jog tai ta pati substancija; pavyzdžiui, tam tikrą spalvą ir tam tikrą kvapą laikome tos pačios substancijos, tos pačios gėlės, savybėmis, ir net kai pakinta gėlės spalva ir išnyksta kvapas, suprantame, jog tai ta pati gėlė. Analogiškai pripažįstame egzistuojant mąstantįjį Aš, nekintančią dvasinę substanciją, nors iš tikrųjų juos pažįstame tik iš kintančių išgyvenimų. Hume;o substancijos sąvokos kritika pagilino ankstesnę Locke’o kritiką, be to, ji apėmė ir dvasinę substanciją. Ji buvo analogiška priežastingumo kritikai:esą pripažindami substancijos egzistavimą, išeiname už faktų sferos, o taip atsitinka todėl, kad darome išvadą, kuri nėra pagrįsta nei a priori, nei a posteriori, tai yra nei sąvokų analize, nei konstatuotais faktais. Čia veikia ne pats protas ir ne patirtis, o kitokio pobūdžio veiksniai: vaizduotė ir instinktas. Išvados pamatas čia yra toks pat subjektyvus kaip ir išvadų apie priežastingumą atveju: įprotis. Tasai pamatas yra subjektyvus, tačiau ne savavališkas: tokią išvadą verčia daryti įgimtas proto polinkis, taigi tam esama psichologinės būtinybės.
Locke’as teigė, kad be mūsų patiriamų įspūdžių, dar esama išorinių substancijų, kurios yra įspūdžių priežastys. Laikantis empiristinių pozicijų toks teiginys negalėjo būti pagrįstas, nes patiriami vien tik įspūdžiai, o ne jų priežastys. Tačiau tokia mąstysena atitiko natūralų, įprastinį požiūrį, kurio Locke’as paprastai būdavo linkęs paisyti. O Hume’as, kuris anaiptol nepaisė kasdienės pozicijos ir nevengė paradoksų, ir šiuo atveju neieškojo užuolankų: esą nėra pamato pripažinti, kad įspūdžius sukelia išorinės substancijos. Patiriame įspūdžius – štai ir viskas – sako Hume’as (Tatarkiewicz, 2002, p. 137).

Tatarkiewicz (2002) pabrėžia, kad kritikuodamas substanciją Hume’as nuėjo toliau ir už Berkeley, kuris substanciją pašalino tik iš fizikos, o Hume’as – ir iš psichologijos. Jis priėjo prie išvados, kad nėra pamato pripažinti ne tik materialių, bet ir dvasinių substancijų buvimo. Mums atrodo, kad mūsų mąstantysis Aš yra substancija ir egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo ir juslių, tačiau – tai iliuzija. “Kai giliau pažvelgiu į tai, ką vadinu “mąstančiuoju Aš”, randu tik vienokius ar kitokius atskirus suvokinius, ir niekuomet nėra pavykę stebėti nieko kita kaip suvokinius”(Tatarkiewicz, 2002, p. 137). Šitaip substancija buvo išstumta iš paskutinių savo pozicijų. Griuvo nemirtingos sielos koncepcijos pamatas, buvo nusitaikyta į pačią psichologiją, teologiją, apskritai filosofiją. Iš pasaulio teliko įspūdžių visuma ir nieko, kas būtų palaikę subjektą ar objektą, – nei materijos, nei sielos. Tai buvo labai radikali, paradoksali ir sunkiai suprantama pozicija. Tik po pusantro šimto metų atsirado daugiau Hume’ą parėmusių filosofų.
Tatarkiewicz savo knygoje rašo, kad Hume’o kritikos padariniai buvo griaunantys: kvestionuodama substancijos sampratos pagristumą ji pakirto metafizikos pagrindus, o kvestionuodama priežastingumo sampratos pagrįstumą – tiksliųjų mokslų pamatus. Tačiau Hume’o doktrina nebuvo grynas skepticizmas. Jam nekėlė abejonių nei apriorinis idėjų santykių pažiniams, nei faktų pažinimas. Tačiau jis kvestionavo bet kokį už faktų sferos išeinantį tikrovės pažinimą. Hume’as atmetė ne tik drąsią, racionalistinę, bet ir kuklesnę, empiristinę, pažinimo koncepciją. Empiristai, kurie kitaip nei racionalistai, per daug nesikliovė protu, nuo skepticizmo gelbėjo dogmatiškas pasitikėjimas patirtimi; Hume’as tą pasitikėjimą sugriovė. Patirtis teikia pažinimą, kol laikosi faktų, tačiau tai, kas vadinama patirtimi, nuolat atitrūksta nuo konstatuotų faktų. Hume’o kritika kaip tik ir parodė, kokis tuščios empiristų (ir F. Bacon’o irLocke’o) viltys grynų faktų pamatu pažinti būtinumo prasmės tiesas. Hume’as buvo naujo tipo empiristas, supratęs ypatingą empirinio pažinimo pobūdį. Ankstesnieji racionalistai polemizavo su racionalistais, kitaip nei šie aiškindami pažinimo kilmę, tačiau jų požiūris į pažinimo kriterijus ir tikslus sutapo; Locke’as su racionalistais varžėsi dėl įgimtų idėjų, tačiau buvo įsitikinęs, kad ir be jų galimas būtinumo prasmės tiesų pažinimas. Tik Hume’as suprato šių abiejų problemų iunctim, tai yra, jog laikantis kitokio požiūrio į pažinimo kilmę, pakinta ir pažinimo pobūdis; būtinumas būdingas tik racionaliajam pažinimui, o empirinis pažinimas gali būti faktinis, jis niekada negali turėti būtinumo prasmės.
Hume’as nuosekliau nei jo pirmtakai empiristai laikėsi imanentinės pozicijos ir nesiėmė ką nors teigti apie dalykus, kurie protui tiesiogiai neprieinami. Jis nekėlė klausimo, ar daiktai egzistuoja, tik klausė, ar turime pagrindo manyti juos egzistuojant. Jis neneigė ir to, jog realiame pasaulyje yra būtinumo ryšių, bet neigė, kad mes juos galime pažinti.
Atmetus visa, kas neatlaiko kritikos, lieka, Hume’o požiūriu, dvi patikimo pažinimo sritys: pirmiausia – matematika ir, antra, – grynų faktų pažinimas. “Paėmę į rankas teologijos ar metafizikos knygą, privalome išsiaiškinti: ar joje pateikiami dydžių bei skaičių tyrinėjimai paremti grynu samprotavimu? Ne. Gal tai faktų ir esaties tyrinėjimai? Ne. tuomet belieka mesti ją į ugnį, nes joje tegali būti vien fikcijos ir iliuzijos” (Hume’as, cit. pg. Anzenbacher, 1992, p. 152).Taigi dėl pažinimo tikrumo Hume’as apribojo pažinimo sritį; jis suformulavo poziciją, atmetančią bet kokią metafiziką ir įteisinančią tik formalų ir grynai faktinį pažinimą.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad šios dvi priešingos ir polemizuojančios filosofinės pozicijos, turėjo lemiamą įtaką naujoms filosofinės kryptims ir teorijoms. Klasikinis empirizmas įtakojo klasikinį pozityvizmą, neopozytivizmą, daugelį analitinės filosofijos atstovų. Ginčas tarp racionalizmo ir empirizmo padėjo pagrindus tam, kas vadinama Švietimo epocha. Posūkis (empiristinis ar racionalistinis) į subjektą šioje epochoje viską (pvz., religiją, politinę ar visuomeninę santvarką) pervertina pagal naujai sukurtą matą. Empirizmui šis matas yra juslinis patyrimas, racionalizmui – įrodymas, paremtas proto principais. Abiem atvejais švietimas siekia sąmonės išlaisvinimo ir santykių surevoliucinimo. Abiem atvejais jį įkvėpia tikėjimas mokslu ir pažanga( Anzenbacher, 1992, p. 153)
Mane šiame istorijos laikmetyje susiformavusios ir besivysčiusios, tvirtai savo pozicijas gynusios teorijos – racionalizmas ir empirizmas – labai sudomino. Sužavėjo kiekvieno autoriaus savitumas ir unikalumas, gili įžvalga. Rodos, kiekvienas kurios nors krypties atstovas remiasi pagrindinėmis ir svarbiausiomis tos krypties idėjomis, tačiau savos mintys ir apmąstymai labai įdomūs, kartais netgi intriguojantys ar šokiruojantys. Man labai patiko Descartes’o mintys apie tai, kad protas aiškiausiai savo pažintinę galią demonstruoja matematikoje, bei mintys apie aiškių, ryškių, paprastų idėjų svarbą pažinime. Sužavėjo Hobbesso apmąstymai apie tai, kad pažinimo procesas yra mechaninės prigimties, labai vaizdžiai pateikia objekto pažinimo kelią nuo juslių iki smegenų. Suintrigavo Locke’o įsitikinimas, kad tik pažinimas yra pažinimo pagrindas ir kad yra išorinis (per pojūčius) ir vidinis (per refleksiją) pažinimas.

Leave a Comment