R.DEKARTAS „ RINKTINIAI RAŠTAI“ PROTO VADOVAVIMO TAISYKLĖS SAMPROTAVIMAS APIE METODĄ

I TAISYKLĖ

Mokslinių tyrinėjimų tikslas turi būti toks proto nukreipimas, kurio dėka apie visus reikalingus dalykus jis galėtų daryti tvirtus ir teisingus sprendimus.
1. Žmonės skirdami mokslus vieną nuo kito dėl jų objektų skirtingumo smarkiai klysta, manydami, kad tirti juos reikia kiekvieną skyrium, atsisakant visų kitų.
1.2.Žinios yra ne kas kita, kaip žmoniškoji išmintis.
1.3.Galvojimo taisyklingumas.
1.4.Siekiant tiesos pažinimo, turi rinktis ne vieną kokį nors mokslą, o rūpintis natūralios proto šviesos pagausinimu, kad protas galėtų parodyti valiai, kokius veiksmus rinktis gyvenimo aplinkybėse.

II TAISYKLĖ

Reikia užsiiminėti tokiais dalykais, kuuriuos mūsų protas sugeba pažinti tikrai ir neabejotinai.
2.1. Kiekvienas mokslas remiasi tikru ir akivaizdžiu pažinimu.
2.2. Geriau išvis netyrinėti, negu imtis tokių sunkių dalykų, kuriuose, neatskiriame tiesos nuo melo, esame priversti abejotina laikyti už tikra.
2.3. Tikėti galime tik tuo , kas visiškai tikra ir nekelia jokios abejonės.
2.4. Gražinimas prasimanytų įrodinėjimų ir jų piršimas kitiems kaip teisingų.
2.5. Nėra tokio mokslų klausimo, kuriuo mokslininkų nuomonės nesiskirtų.
2.6. Iš visų žinomų mokslų lieka tik aritmetika ir geometrija, Kurios neturi nieko neteisingo ir netikro.
2.7. Jaunuolių protams reikalingas vadovavimas.
2.8. Dauguma žmonių, kurie nemėgsta lengvų dalykų ir užžsiima tiktai sunkiais, regzdami subtiliausias prielaidas ir labai tikėtinus išprotavimus, per vėlai įsitikina nieko nesužinoję ir tik pagausinę savo dvejones.
2.9. Daiktų pažinimas dviem būdais – patyrimu arba dedukcija.
2.10. Patyrimas dažnai mus apgauna.
2.11. Dedukcija, arba grynasis vieno dalyko išvedimas iš kito, niekada negali būti blogai at

tliktas, netgi menkiausiai mąstyti teįpratusio proto
2.12. Visų žmones ištinkančių paklydimų priežastys.
2.13. Aritmetika ir geometrija yra nuoseklaus samprotavimo vados ir jie vargu ar teikia galimybę kokiai nors klaidai.
2.14. Kiekvieną labiau masina neaiškių dalykų sprendimo laisvė.
2.15. Ieškantys tikrojo tiesos kelio neturi imtis dalykų, apie kuriuos negali gauti žinių, savo tikrumu lygių aritmetiniams ir geometriniams įrodymams.

III TAISYKLĖ

Tiriamuosiuose dalykuose reikia ieškoti ne to, ką apie juos galvoja kiti arba ką mes patys apie juos manome, bet to, ką galime aiškiai ir akivaizdžiai suvokti intuicija arba patikimai dedukuoti, nes kitaip žinojimo pasiekti neįmanoma.

3. Senovės rašytojų veikalų intensyvus skaitymas. Jo nauda ir žala.

3.1. Kad įrodymų paprastumas nesumažintų atradimo vertės, rašytojai stengiasi išdėstyti juos su įvairiausiomis dviprasmybėmis.

3.2. Neatsiras nieko, ką būtų pasakęs vienas autorius ir ko priešingai nebūtų pavaizdavęs kitas.

3.3. Mums nepakanka žinoti jų mookymą, nes pagausinsime žinias, o ne žinojimą.

3.4. Savo prielaidų nereikia painioti su sprendimais apie dalykų tiesą.

3.5. Vulgarioje filosofijoje nėra nieko taip aiškaus ir akivaizdaus, kad tai galėtų nekelti ginčų.

3.6. Intelekto veiksmų peržiūrėjimas.

3.7. Intuicija laikoma gryno ir aiškaus proto suvokimas.

3.8. Intuicijos akivaizdumas ir tikrumas turi būti ne tik atskiruose teiginiuose, bet ir visuose samprotavimuose.

3.9. Abejonės dėl intuicijos gretinimo su dedukcija, jų priešpastatymas.

IV TAISYKLĖ

Ieškant tiesos, yra būtinas metodas.

1.1. Norint svarstyti kokių nors tiesų radimą, reikia metodo, nes netvarkingi užsiėmimai temdo protą.
1.2. Niekada nelaikyti tiesa to, kas klaidinga, ir stengtis pažinti vi

iską.
1.3. Žmogaus protas.
1.4. Metodo reikalingumą paliūdina aritmetika ir geometrija.
1.5. Tiesos apie bet kokį dalyką siekimas yra svarbesnis už bet kokias kitas mums suteiktas žinias, nes yra visų kitų mokslų šaltinis.
1.6. Pamąstymai apie tikrąsias filosofijos ir matematikos idėjas
1.6.1. Matematika – kas šiuo žodžiu suprantama ir kodėl daugelis mokslų laikomi tarsi matematikos dalimi.
1.6.2. Universalioji matematika.
1.6.3. Žmogaus protas praleidžia tai, ką, jo nuomone, galima lengvai atlikti (univ. mat.), o skuba tučtuojau pažinti tai, kas naujausia ir svarbiausia.
4.7. R.Dekartas, siekdamas pažinimo, tobulino universaliąją matematiką ir toliau imasi rimtesnių mokslų.
.

VII TAISYKLĖ

Norint žinias apdoroti, visus mūsų reikalui tinkančius dalykus reikia kartu ir skyrium apžvelgti nuosekliai ir nenutrūkstančia minties eiga ir aprėpti juos pakankama ir metodiška enumeracija.
7.1. Atminties silpnumą reikia sustiprinti nuoseklia minties eiga.
7.2. Visas tarpinių išvadų grandines reikia apžvelgti atidžiai.
7.3. Žinojimo apdorojimui reikalingas išskaičiavimas.
7.4. Vien indukcija daiktų pažinti negalima.
7.5. Intelekto galia dažnai pasirodo neesanti tokia didelė, kad visa galėtų apimti vienu intuicijos aktu.
7.6. Enumeracija turi būti pakankama.
7.7 Enumeracijos metodiškumas.
7.8. Teisingai pasirinkto metodo dėka dažnai pavyksta per trumpą laiką padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįveikiama.
7.9. Dalykų radimo metodą sudaro teisingas tvarkos nustatymas.

VIII TAISYKLĖ

Jei tiriamų dalykų eilėje pasitaikys toks, kurio mūsų protas intuityviai negali pakankamai gerai suvokti, reikia apsistoti prie jo ir nebetirti kitų, sekančių, susilaikant nuo bereikalingo darbo.
8.1. Naudojimasis taisyklėmis.
8.2.Naudodamasis pirmesnėmis taisyklėmis ir pagal jų reikalavimus žmogus priverstas kur nors sustoti.Ieškomų žinių jis negalės pa

asiekti jokiais būdais ne tik dėl proto netobulumo, bet ir todėl, kad jam kliudo pati gamta, sunkumai arba žmogiškoji prigimtis.
8.3. Tikrą pažinimą patirtimi, galima įgyti tiktai apie labai paprastus ir absoliučius dalykus.
8.4. Nieko negalima pažinti pirmiau už patį intelektą.
8.4.1. Pažinimo būdai – vaizduotė ir pojūčiai.
8.4.2. Nuodugnus išskaičiavimas visus į tiesą žmogui atvirų kelių, kuriuos galima rasti pakankama enumeracija.
8.4.3. Abejonės savo proto sugebėjimais.
8.5. Iš vienodai lengvų dalykų pirmiausia reikia tirti pačius naudingiausius.
8.6. Metodo sulyginimas į techninius menus, kurie nereikalauja pašalinės paramos, tai yra tam, kuris nori jais užsiimti, patys rodo įrankių pasigaminimo būdą.
8.7. Žmogiškasis pažinimas ir kaip toli jis siekia.
8.9. Mumyse pačiuose esančio proto ribų nustatymas.
8.10. Sugebėjimas pažinti, būdingas tik intelektui.
8.10.1. Vaizduotė, pojūčiai, atmintis gali kenkti arba trukdyti pažinimui.
8.10.2.Daiktų pažinimas ir tyrimas. Jų suskirstymas.
8.11. Kiekvienas tobulai perėmęs metodą įsitikins, kad jam nieko neįveikiamo labiau, nei kitiems, nėra.

IX TAISYKLĖ

Proto aštrumą reikia kreipti į menkus ir labai lengvus dalykus ir ilgai ties jais apsistoti, kol tiesą įprasime aiškiai suvokti intuicija.
9.1. Žmogaus prote,pratusio vienu pažinimo veiksmu apglėbti daug dalykų, viešpatauja sumaištis.
9.2. Mokslus reikia vesti ne iš daugiareikšmių, o tik iš paprasčiausių ir prieinamiausių dalykų.

X TAISYKLĖ

Norint protą padaryti įžvalgų, reikia jį lavinti, tyrinėjant tai, ką jau atrado kiti, ir metodiškai ištirti visus, netgi pačius paprasčiausius, žmonių menus, bet visų pirma išaiškinančius ir suponuojančius tvarką.
10.1. R.Dekarto savų įrodinėjimų kūrimas, bei sudarymas ir naudojimasis pačiu tobuliausiu ty

yrimo metodu.
10.2. Taisyklingos sistemos, kurių laikymesi slypi beveik visas žmogaus proto įžvalgumas.
10.3.Pirmiausia reikia imtis lengvų dalykų, bet metodiškai, kad atvirais būdais pasiektume giliausių dalykų tiesą.
10.4.Dialektikai negali sudaryti jokio teisingą išvadą duodančio silogizmo.

XI TAISYKLĖ

Suvokus keletą paprastų tiesų ir išvedus iš jų kokią nors kitą, naudinga jas pažvelgti nuoseklia ir niekur nenutrūkstančia minties eiga, apmastyti jų ryšius ir aiškiai įsivaizduoti jų iškart kuo daugiau; taip mūsų žinojimas pasidarys tikresnis ir išsiplės proto akiračiai.
11.1. Paprastas vieno teiginio dedukavimas iš kito atliekamas intuicija.
11.2. Mintie judėjimas.
11.3. Tiek proto intuicija, tiek enumeracija, abu veiksniai padeda vienas kitam bei papildo vienas kitą.
11.4. Proto vangumo taisymas ir jo galios didinimas.
11.5. Lengviausias klausimo sprendimo būdas.

XII TAISYKLĖ

Pagaliau reikia panaudoti visa pagalbines intelekto, vaizduotės, pojūčių ir atminties priemones, tiek norint intuiciją tiksliai suvokti paprastas tiesas ir tinkamai palyginti ieškomą dalyką su žinomu, kad tokiu būdu galima būtų jį rasti, tiek ir ieškant vieną su kita lyginamų tiesų; vienu žodžiu, nereikia niekint jokios žmonėms prieinamos priemonės.
12.1.Daiktų išskyrimas naudojantis pilna enumeracija, kad atsitiktinai neliktų nepanaudota kokia nors mums prieinama priemonė.
12.2. Preliminariniai žmogaus komplekso dalykai.
12.2.1. Suvokimas visų mūsų pažintinių galių – toks R.Dekarto pasirinktas būdas.
12.2.2. Išoriniai pojūčiai. Jų analizavimas.
12.2.3. Prielaidos apie figūrą (lengvai prieinama pojūčiams) ir spalvą.
12.2.4. Daiktui sudirginus pojūčius, gauta figūra patenka į kitą kūno dalį – bendrąją juslę.
12.2.5. Žmogaus kūno dalys sutapatinamos su plunksnos dalimis, ryšio išreiškimui.
12.2.6. Bendroji juslė, kaip atminties antspaudas.
12.2.7. Gyvūnų kūniška vaizduotė sutapatinama su mūsų vaizduote, judesiais, kurie nereikalauja proto pagalbos.
12.2.8. Pažintinės jėgos svyravimai.
12.2.9. Proto sąvoka. Stropumas komponuoja proto trūkumus.
12.2.10. Išoriniams pojūčiams reikės rodyti ne pačius daiktu, pakaks jų supaprastintų formų , kurios bus tuo geresnės, kuo paprastesnės, svarbu, tik neturėti trūkumų atmintyje.
12.3. Prielaidos padedančios mums atskirti, apie kokius dalykus galime gauti teisingas,o apie kokius – klaidingas žinias.
12.3.1. Tirdami daiktus savo proto atžvilgiu reikia žiūrėti kitaip, nei tada kai apie juos kalbame kaip apie realiai egzistuojančius.
12.3.2. „Ribos“ – reikšmių suvokimas.
12.3.3 Bendrosios sąvokos.
12.3.4. Grynai intelektualinių dalykų aiškinimasis. Jie yra įgimti ir apsieina be kokio nors kūniško įvaizdžio pagalbos.
12.3.5. Grynai materialūs dalykai, kuriuos pažystame tiktai kūnuose.
12.3.6. Bendrieji dalykai. Jų pasiskirstymas tiek kūniškiems, tiek dvasiškiems dalykams.
12.4. Visi mūsų pažįstami dalykai susideda iš paprastų prigimčių.
12.5. Paprastos prigimtys mums yra žinomos savaime ir niekada neturi nieko klaidingo.
12.6. Paprastų prigimčių ryšiai.
12.6.1. Būtinas ryšys.
12.6.2. Atsitiktinis ryšys.
12.7. Mes negalime nieko suvokti, išskyrus tas paprastas prigimtis ir jų mišinius arba junginius.
12.8. Sudėtinės prigimtys.
12.8.1. Mes patys sudarinėjame mūsų pažinimo dalykus kiekvieną sykį, kai manome, kad jie turi kažką, ką mūsų dvasia suvokia betarpiškai, be jokios patirties.
12.9.Įtaiga, nuojauta ir dedukcija – trys sudarinėjimo būdai.
12.10. Į tikrąjį pažinimą žmogų veda tik du keliai – akivaizdi intuicija ir būtinoji dedukcija.
12.11. Niekada nereikia aiškinti kiekvienam žinomų dalykų jokiais apibrėžimais, kad paprastų nepalaikytume sudėtingais.
12.12. Paprastos prigimtys padeda formuoti kitus dalykus.
12.13. Savaime žinomų dalykų junginys.
12.14. Dvylikos taisyklių bendras aptarimas.

XIII TAISYKLĖ

Gerai supratus klausimą, reikia jį atskirti nuo visų nereikalingų vaizdinių, paversti jį paprasčiausiais elementais ir enumeracija suskaidyti į tokį patį kiekį kuo mažesnių dalių.
13.1. Klausimo pateikimo tobulumas.
13.2. Panaudojimas ankstesnių taisyklių klausimo tyrime.
13.3.Klausimų rūšių išskaičiavimas.
13.4.Įrodymų ieškojimas iš prielaidų kiekvieną sykį, kai visą sunkumą sudaro kalbos neaiškumas.
13.5. Norint išspręsti, bet kokį klausimo sunkumą, reikia peržiūrėti viską iš eilės.
13.6. Žmogaus proto suklydimai.
13.7.Reikia saugotis daugiau ir tikslesnių dalykų, nei yra duota mįslėse, klausimuose, meistriškai sugalvotuose protui apgauti.

13.7.1. Sfinkso mįslė.

13.7.2.Mįslė apie žvejus.

13.7.3. Vaza, kurios viduryje stovėjo trokštančio Tantalo figūra.

13.7.4. Žvaigždžių judėjimas.
13.8. Amžino judėjimo ieškojimas.
13.9.Gerai supratus klausimą, reikia tiksliai ištirti, kas sudaro jo sunkumą, kad atskyrus nuo visų dalykų, būtų galima lengvai jį išspręsti.

XIV TAISYKLĖ

Tą pačią taisyklę reikia taikyti realiam kūnų tįsumui ir visą jį pateikti paprastomis figūromis; taip intelektas jį geriau suvokia.
14.1. Išvesdami kokį nors nežinomą dalyką iš jau žinomo, neišrandame kokios nors naujos būties reikšmės.
14.2. Visa žinomas būtis įvairiuose dalykuose pažįstame viena ir ta pačia idėja.
14.3.Tiesą kiekviename samprotavime tiksliai pažįstame tiktai palygindami.
14.4. Silogizmų formos niekuo nepadeda suvokti tiesos.
14.5. Palyginimai.
14.6. Supratimas apie didumą arba mažumą.
14.7.Dydžiai .kurie visų lengviausiai ir aiškiausiai atsispindi mūsų vaizduotėje.
14.8. Tįsumas ir figūra.

14.8.1. Tįsumo suvokimas savo vaizduotėje.

14.8.2. Tįsumas užima vietą.

14.8.3.Kūnui yra būdingas tįsumas.

14.8.4.Tįsumas nėra kūnas.
14.9. Intelektas atkreipia dėmesį vien į tai, ką reiškia žodis, vaizduotė vis dėl to turi susidaryti teisingą dalyko idėją.
14.10. Santykių skirtumai tįsume – matmuo, mato vienetas, figūra.

14.10.1.Pats daiktas turi begalybę įvairių matmenų.

14.10.2. Mato vienetu turi vienodai sietis visi tarpusavyje lyginami dalykai.

14.10.3. Figūros, kurios geriausiai išreiškia visus santykių, arba proporcijų skirtumus.

14.11. Laikantis metodo reikia atrasti tvarką.

XV TAISYKLĖ

Norint protą lengviau išlaikyti atidžiu, dažnai pravartu nubraižyti tas figūras ir pateikti jas išoriniams pojūčiams.

15.1. Mato vienetą R. Dekartas atvaizduoja trim būdais, būtent kvadratu.

XVI TAISYKLĖ

O tai kas nereikalauja proto dėmesio, nors ir būtina išvadai, geriau atvaizduoti nedaugeliu ženklų, negu ištisomis figūromis. Taip atmintis negalės suklysti, o mintis nesiblaškys, norėdama išlaikyti vienus dalykus, kol sprendžia kitus.

16.1.Iš nesuskaičiuojamų matmenų, vienu ir tuo pačiu proto žvilgsniu reikia aprėpti ne daugiau kaip du įvairius matmenis.

16.2. Neapkraudami atminties, kitus pastebėjimus užrašome trumpomis pastabomis.

16.3. Sunkumo terminai, jų nagrinėjimas.

16.4.Skaičių santykį paprastoje algebroje stengiamasi išreikšti daugybe matmenų ir figūrų.

16.5. Nuosekliai proporcingi dydžiai.

16.6. Visada galima ką nors abstrahuoti tiktai nuo mažiau bendro dalyko.

XVII TAISYKLĖ

Pasitaikiusį sunkumą reikia peržiūrėti tiesiogiai, nekreipiant dėmesio į tai, jog kai kurie jo terminai yra žinomi, o kiti nežinomi, ir intuityviai žengti teisingu keliu pagal abipusę jų priklausomybę.

17.1. Metodas įrodantis jog duotų terminų jokiu būdu neįmanoma daugiau suprasti.

17.2. Abipusis atskirų teiginių priklausomybės nagrinėjimas.

17.3. Nežinomi klausimo terminai taip priklauso nuo žinomų, jog yra visiškai pastarųjų determinuojami.

XVIII TAISYKLĖ

Tam reikia keturių veiksmų; sudėties, atminties, daugybos ir dalybos. Paskutiniais dviem čia nereiks dažnai naudotis tiek dėl to, kad be reikalo ko nors nesupainiotume, tiek ir dėl to, kad vėliau juos bus galima lengviau atlikti.

18.1. Visus veiksmus, kuriais reikės naudotis, peržiūrint klausimus, tai yra išvedant vienus dydžius iš kitų, aprėpsime keturiais pagrindiniais.

18.1.1. Sudėties naudojimas.

18.1.2. Atimties naudojimas.

18.1.3. Išvedant kokį nors dydį iš kitų, nuo kurių jis visiškai skiriasi ir kuriuose jo visiškai nėra, būtina jį kaip nors su jais susieti. Tiesiogiai – daugyba. Netiesiogiai – dalyba.

18.2. Mato vienetas nuosekliai proporcingų dydžių sekoje užima pirmą vietą.

18.3. Kitų dydžių užimamos vietos.

18.4. Dviejų veiksmų pakanka surasti visiems dydžiams, kuriuos reikia išvesti iš kitų, remiantis tam tikru ryšiu.(Šiuos veiksmus reikia ištirti vaizduote.)

18.5. Sudėties, atimties, daugybos, dalybos pagalba įsivaizduojame duotuosius dydžius.

18.6. Nuoseklių proporcijų sekose esančios linijos.

18.7. Kitus veiksmus galima atlikti labai lengvai suvokus terminus.

18.8. Turint lygiagretainį, duotos kraštinės pagrindu reikia sudaryti kitą jam lygų lygiagretainį.
XIX TAISYKLĖ
Šiuo išskaičiavimo metodu reikia ieškoti tiek dviem skirtingais būdais išreikštų dydžių, kiek nežinomų terminų imame kaip žinomus, norėdami sunkumą ištyrinėti tiesiogiai; būtent taip mes gausime tiek pat dviejų dydžių palyginimų.
XX TAISYKLĖ
Radus lygybes, reikia atlikti mūsų praleistus veiksmus, niekada nenaudojant daugybos, kai tik galima dalyti.

XXI TAISYKLĖ
Turint daugiau tokių lygybių, reikia jas visas suvesti į vieną, būtent į tokią, kurios terminai užims mažiausiai vietos nuosekliai proporcingų dydžių sekoje, kuria juos reikia išdėstyti

Samprotavimas apie metodą

PIRMA DALIS

1.1. Spręsti ir atskirti tikra nuo netikra – sveika nuovoka, arba protas – yra natūralus dalykas visiems žmonėms.
1.2. Neužtenka turėti sveiką protą, svarbiausia jį gerai panaudoti.
1.3. Filosofų nuomonė – skirtumai yra tik tarp akcidencijų, o ne tarp formų arba tarp tos pačios rūšies individų prigimties.
1.4. R. Dekarto pamąstymai apie jo sukurtą metodą. Autorius jaučia didžiausią pasitenkinimą laimėjimais, kurių jis pasiekė ieškodamas tiesos.
1.5. Autorius tikisi, išgirdęs nuomonių atgarsį, apie savo samprotavimus, turėti naują progą pasimokyti ir papildyti žinias.
1.6. Autoriaus biografijos štrichai.
1.6.1. Mokslas žymiausioje Europos mokykloje.
1.6.2. Nepatenkintas mokslais, kurių mokė, jis skaitė visokias į rankas pakliuvusias knygas apie pačius įdomiausius ir rečiausius dalykus.
1.6.3. Visiškai nėra tokios doktrinos, apie kokią anksčiau jis (autorius) būtų svajojęs.
1.6.4. R.Dekartas vertina mokymąsi ir prieina išvados, kad yra naudinga patyrinėti visus mokslus, net paviršutiniškiausius ir labiausiai netikrus, taip galima sužinoti jų tikrą vertę ir pasisaugoti, kad nebūtume apgauti.
1.7. Autorius lygina knygų skaitymą – kalbėjimu su kitų amžių žmonėmis arba keliavimu.
1.8. R.Dekartas vertina iškalbingumą, kaip proto dovaną
1.9. Autoriaus nuomonės apie senųjų pagonių raštuose minimą dorovingumą.
1.10. R.Dekarto požiūris į teologiją.
1.11. R.Dekartas ir filosofija. Jis pripažįsta beveik viską, kas nebuvo patikima.
1.12. Autorius mano, kad visi mokslai savo principus perėmė iš filosofijos.
1.13. R.Dekartas jaunystėje keliauja, tyrinėja įvairius gyvenimiškus dalykus, tuo pačiu save išbando įvairiose gyvenimiškose situacijose.
1.14. Keletą metų gilinęsis gyvenimo knygoje ir bandęs įgyti patirtį, autorius nusprendė įsigilinti ir į save ir panaudoti visas dvasios jėgas.
ANTRA DALIS
2.1. Savo samprotavimų pradžioje autorius pastebi, kad iš daugelio gabalų sudėti ir skirtingų rankų parašyti kūriniai ne tokie tobuli, kad tobulesni tie, kurie vieno žmogaus parašyti.
2.2. Nė vienas individas negalvoja reformuoti valstybės, pakeisdamas viską iš pagrindų, ir negriauna jos tam, kad galėtų statyti iš naujo.
2.3. Įprasti negerumai labiau pakenčiami negu jų pasikeitimai.
2.4. R.Dekartas išskiria du žmogiškojo proto tipus, kuriems jo sprendimas netinka.
2.5. Įprotis ir pavyzdys mums įtikinamesnis už kokį nors tikrą žinojimą.
2.6. R.Dekartas stengiasi saugotis logikos, nes pastebėjo, kad silogizmai ir dauguma kitų jos nurodymų, užuot tyrinėjus, leidžia aiškinti tik tai, kas jau žinoma.
2.7. Keturios logikos taisyklės, kurių tvirtai ir griežtai laikėsi R. Dekartas
2.8. Visi žmogaus pažinimui prieinami dalykai seka vienas iš kito.
2.9. Naudodamasis algebra ir geometrine analize, autorius perima visa, kas geriausia, ir vienos dėka galėjo pakoreguoti kitos trūkumus.
2.10. Kiekvienam dalykui yra tik viena tiesa.Kas ją atranda, tas sužino apie tą dalyką visa kas įmanoma.
2.11. R,Dekartas kaupia patirtį, reikalingą samprotavimams, nuolat daro pratybas pagal savo išsirinktą metodą, nuosekliai, siekdamas kiek galima labiau ištobulėti.

TREČIA DALIS
3.1.Moralės taisyklės.

3.1.1. Pirmoji taisyklė. Susidūręs su daugybe nuomonių, autorius renkasi pačias santūriausias.

3.1.2. Antroji taisyklė. Sprendimą reikia laikyti neabejotinu ir tikru dėl to, kad neabejotinai protingas yra pagrindas, vertęs mus šitaip pasielgti.

3.1.3. Trečioji taisyklė. Nėra nieko kas būtų vien mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis.

3.1.4. Ilgų pratybų ir dažnai kartojamų meditacijų, senovės filosofams, užtekdavo nuslopinti bet kokiam prisirišimui prie daiktų.

3.2. Atsisakymas visų kitų nuomonių.

3.3. Devyneri metai tikrumo ieškojimo ir tiesos pažinimo.

3.4. Gandas, tarp mokytų žmonių, apie R.Dekarto filosofijos pagrindų kūrimą.

3.5. Persikėlimas gyventi vientuliškai bei nuošaliai.
KETVIRTA DALIS

4.1. Pirmasis R.Dekarto ieškomos filosofijos principas – mąstau, vadinasi egzistuoju.

4.2. Aš, tai yra siela, kurios dėka aš esu tai, kas esu, yra visiškai atskira nuo kūno.

4.3. Tobula būtybė. Jei pasaulyje yra kūnų, kokių nors supratimo rūšių arba kokių nors prigimčių,kurios nėra visiškai tobulos, tai jos turi priklausyti nuo dievo galios, ir dar taip, kad be jo negalėtų egzistuoti nė akimirksnio.

4.4. Jutimai nieko nepasakytų apie daiktus, jeigu čia nedalyvautų suvokimas.

4.5.Yra dievas ir žmonių sielos.
PENKTA DALIS

5.1. Argumentai, kuriais įrodomas dievo ir žmogiškosios sielos buvimas.

5.1.1. Šviesos supratimas.

5.1.2. Gamtos dėsniai.

5.2. Dievas iš pradžių pasauliui nedavęs kitos formos, o tik chaoso, bet, nustatęs gamtos dėsnius, paliko jį savaiminiam vystymuisi.

5.3. Savybių išplaukiančių iš minties gyvuliai neturi ir jos būdingos tik žmonėms.

5.4. Gyvūno ir žmogaus širdies panašumai.

5.5. Kraujo tekėjimas nuolatinė cirkuliacija.

5.6. Kraujo tekėjimo priežastis.

5.7. Atėmus iš kurios nors dalies kraują, iš ten atimama ir šiluma.

5.8. Gyvybinių dvasių pasigaminimas.

5.9. R. Dekartas žmogaus kūną apibūdina lyg dievo rankomis padarytą mašiną, nepalyginamai geriau sutvarkytą ir turinčią tokius nuostabius judesius, kokių neturi jokia kita, kurią gali išgalvoti žmogus.

5.10. Nėra žmonių, net iš pačių bukųjų ir kvailųjų, kurie kartu negalėtų sudėlioti keleto skirtingų žodžių ir iš jų sudaryti kalbos, išreiškiančios mintis; ir priešingai, nerasi gyvūno, nors jis būtų labai tobulas, kuris padarytų ką nors panašaus.

5.11. Gyvūnai neturi proto, o jų prigimtis veikia pagal organų išsidėstymą.

5.12. Siela nemirtinga.

ŠEŠTA DALIS

6.1. Traktato peržiūrėjimas.

6.2. Sveikata yra didžiausia gyvenimo gėrybė ir visų kitų gėrybių pagrindas.

6.3. R.Dekarto tikslas paskirti visą savo gyvenimą reikalingų žinių ieškojimui.

6.4. Patirtis yra tuo reikalingesnė, kuo daugiau esi pažengęs žinojime.

6.5.Tam tikras tiesos pradas yra mūsų sielose.

6.6. R.Dekartas rašo ir viešina metodus, filosofijos principus,nes nori būti naudingas visuomenei.

6.7. Priešingos nuomonės naudingos dėl to, kad leidžia pažinti savo klaidas.

6.8. Niekas nesuvokia kito perteiktos minties taip gerai, kaip gerai suvokia tas, kuriam ji priklauso.

6.9. Priežastys dėl kurių šis kūrinys buvo parašytas.

Leave a Comment