Pragmatizmas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. Kas yra pragmatizmas.............................4
2. Kai kurios metafizikos problemos pragmatizmo poziuriu............6
3. Vienis ir daugis..............................8
4. Pragmatizmas ir sveikas protas.........................9
5. Pragmatizmo tiesos samprata.........................10
6. Pragmatizmas ir religija.............................11
IŠVADOS..............................12
LITERATŪRA..............................12ĮVADAS
Filosofinis pagrindas

JAV susiformavusi ir visą XX a. šioje šalyje dominuojanti pragmatizmo pedagogika iš pat pradziu turėjo aišku filosofinį ir socialinį pagrindą. Pragmatizmo filosofijos pradininkai amerikiečiu filosofai C. Pirsas ir V. Dzeimsas ( pastarasis buvo ir psichologas) zmogaus esme laikė veiksmą ( gr. pragma, praxis), o mąstymui priskyrė visu pirma tarnavimo veiklai, gyvenimo praktikai funkciją. Tad pragmatizmo ištakos – sėkmės, optimalaus prisitaikymo prie gyvenimo sąlygu filosofija, atitikusi ir teenkinusi amerikietiškojo gyvenimo budo poreikius. Dz. Diujis pagrindė pragmatizmo atmainą, pavadintą instrumentalizmu: mąstymas bei zinios yra veiklos instrumentai, kurie padeda zmogui siekti savu tikslu, todėl juos naudinga ugdymu visokeriopai tobulinti.
Nagrinėdamas zmogaus prigimtį, Dz. Diujis susiejo Dz. Loko idėją, kad zmogaus esmė yra jo gyvenimo patirties padarinys, ir F. Bekono inicijuotą scientistinį mąstymą. Iš Č. Darvino teorijos jis perėmė organizmo ir aplinkos sąvokas, laikydamas zmogu bisocialine butybe. Tad zmogaus vidiniu varomuju jėgu paskirtis – palaikyti gyvybę, optimaliai prisitaikyti prie aplinkos ir maksimaliai realizuoti saave. Atlikdamas šias funkcijas, zmogaus organizmas nuolat susiduria su probleminėmis situacijomis, kurios trikdo normalią saviraidą ir net kelia grėsmę egzistavimui. Tačiau zmogus pajėgia įveikti tokias situacijas; tai darydamas, jis kaupia gyvenimo problemu sprendimo patirtį.1. Kas yra pragmatizmas
Terminas yra kilęs iš gr

raiku kalbos zodzio, reiškiančio veiksmą; iš jo kilo ir musu zodziai “praktika ” bei “ praktinis ”. Pirmą kartą filosofijoje jį pavartojo ponas Čarlsas Pirsas 1878 m. “Kaip padaryti musu idėjas aiškias ”; nurodęs, kad musu įsitikinimai iš tikruju yra veikimo taisyklės, ponas Pirsas rašo, jog, norint atskleisti minties reikšmę, mums tereikia nustatyti, kokį poelgį ji gali sukelti: tas poelgis ir yra mums vienintelė jos reikšmė. Kad ir kokie subtilus butu visi musu minčiu skirtumai, apie juos galima pasakyti vieną esminį konkretu dalyką: nė vienas iš ju nėra toks subtilus, kad pasireikštu kaip nors kitaip, o ne kaip galimas praktinis skirtumas. Todėl, kad musu mintys apie kokį nors objektą taptu visiškai aiškios, mes turime tik nustatyti, kokius įmanomus praktinio pobudzio padarinius tas objektas galėtu sukelti – kokiu pojučiu galima iš jo tikėtis ir kokioms savu pačiu reakcijoms turime pasirengti. Šiu padariniu – tiesioginiu ar tolimu – suvokimas ir yra visas musu įgytas to objekto suvokimas, jei tik šis suvokimas apskritai turi kokią nors pozityvią reikšmę. Tai ir yra Pirso principas, pragmatizmo principas.
Norint suvokti Pirso principo svarbą, reikia išmokti jį taikyti konkrečiais atvejais. Prieš keletą metu suzinojau, kad Ostvaldas , zymus Leipcigo chemikas, pragmatizmo principą sėkmingai naudojo savo mokslo filosofijos paskaitose, nors jo taip ir nevadino.
“ Visa tikrovės įvairovė veikia mu
usu praktiką,- rašė jis man;- tas poveikis ir yra jos reikšmė mums. Per savo paskaitas paprastai pateikiu tokį klausimą: “ Kas pasikeistu pasaulyje, jei viena ar kita alternatyva pasirodytu esanti teisinga ?”.Jei nieks nepasikeistu, alternatyva neturi prasmės.”
Vadinasi, priešingi poziuriai praktiškai reiškia tą patį, o kokia nors kitokia reikšmė, išskyrus praktinę, mums neegzistuoja.
Daug filosofiniu disputu netenka prasmės, atlikus su jais šį paprastą konkretaus padarinio nurodymo testą. Negali buti tokio skirtumo vienur, dėl kurio neatsirastu skirtumas kitur, – negali buti abstrakčios tiesos skirtumo, kuris nepasireikštu konkretaus fakto ir jo nulemto elgesio – kam nors, kaip nors, kur nors ir kada nors primesto – skirtumu. Filosofijos uzdavinys turėtu buti nurodyti, koks jums ir man rastusi konkretus skirtumas tam tikrais musu gyvenimo momentais, jeigu butu teisinga ta ar kita pasaulio foemulė.
Pragmatinis metodas visai nėra naujas. Sokratas buvo jo šalininkas. Aristotelis metodiškai jį taikė. Lokas, Berklis ir Hiumas juo naudodamiesi daug nuveikė tiesos labui. Šedvortas Hodzsonas primygtinai teigia, kad tikrovė yra tik tai, kas ji yra “ zinoma kaip ”. Bet šie pragmatizmo šaukliai taikė šį metodą tik fragmentiškai – jie buvo tik pradininkai. Ir tik musu laikais jis įgijo visuotinį pobudį, suvokė savo pasaulinę misiją ir ėmė pretenduoti į uzkariautojo dalią.
Pragmatizmas atstovauja filosofijoje puikiai zinomam poziuriui – empiriniam poziuriui,- tačiau jis atstovauja jam, ka
aip man atrodo, radikalesne ir maziau prieštaravimu sukeliančia forma nei kuri nors ankstesnė empirizmo atmaina. Pragmatistas ryztingai, kartą visam laikui atsuka nugarą daugeliui įsigalėjusiu įpročiu, brangiu profesionaliems filosofams. Jis nusigręžia nuo abastrakciju ir neprieinamu dalyku, nuo zodiniu sprendimu, nuo nevykusiu aprioriniu argumentu, nuo griztu principu, uzdaru sistemu, nuo tariamu absoliutu ir pradu. Jis atsigręžia į konkretybę ir adekvatumą, į faktus, į veiksmą ir į galią. Tai reiškia, kad įsigali empiriko temperamentas, o racionalistinio temperamento nuoširdziai atsisakoma. Tai reiškia atvirą orą ir gamtos teikiamas galimybes kaip priešpriešą dogmai, dirbtinumui ir pretenzijoms į galutinę tiesą. Jis yra tik metodas. Bet visuotinis šio metodo triumfas reikštu esminį to, ką paskutinėje paskaitoje pavadinau filosofijos “ temperamentu ”, pasikeitimą. Ultraracionalistinio tipo mokytoju butu atsikratyta, panašiai kaip respublikose atsikratyta dvariškiu, kaip protestantiškose šalyse atsikratyta ultramontanistiniu paziuru dvas.ininku. Mokslas ir metafizika gerokai suartėtu ir iš tikruju dirbtu absoliučiai ranka rankon.
Metafizikos ieškojimai paprastai budavo labai primityvus. Jus zinote, kaip zmones visuomet traukdavo draudziama magija, ir zinote, kokį didziulį vaidmenį magijoje visada vaidino zodziai. Saliamonas zinojo visu dvasiu vardus ir, turėdamas ju vardus, laikė jas pajungęs savo valiai. Taigi pirmykščiam protui visata visuomet atrodė tarsi mįslė, kurios įminimo reikia ieškoti kokio nors nušviečiančio ar galią teikiančio zodzio ar vardo pavidalu. Tas zodis įvardija visatos principą, ir
r jį zinoti reiškia tam tikra prasme jį valdyti. “Dievas”, “Materija”, “Protas”, “Absoliutas”, “Energija” – štai kiek daug pasaulio paslaptis įmenančiu vardu. Galite buti ramus, jei zinote juos. Jus jau esate prie savo metafiziniu ieškojimu pabaigos.
Bet jei jus vadovaujatės pragmatiniu metodu, nė vieno iš tokiu zodziu negalite laikyti uzbaigiančiu jusu ieškojimus. Jus turite atskleisti kiekvieno zodzio grynąją praktinę vertę ir priversti jį dirbti jusu patyrimo srityje. Tuomet jis bus panašus ne tiek į sprendimą, bet veikiau į tolesnės veiklos programą, į nurodymą, kokiais budais gali buti pakeista egzistuojanti tikrovė.
Taigi teorijos tampa instrumentais, o ne mįsliu atsakymais, kuriuos suradę galime nurimti. Mes nerymome ant ju, bet einame į priekį, o pasitaikius progai remdamiesi jomis pertvarkome gamtą. Pragmatizmas sušvelnina visas musu teorijas, daro jas lanksčias ir kiekvieną paleidzia į darbą. Iš ėsmės jis nėra kas nors nauja ir derinasi su daugeliu senu filosofijos tendenciju. Pavyzdziui, su nominalizmu jį sieja nuolatinis dėmesys atskirybėms, su utilitarizmu – praktiniu aspektu pabrėžimas, su pozityvizmu – zodiniu sprendimu, tuščiu klausimu ir metafiziniu abstrakciju niekinimas.
Visa tai, kaip matote, yra antiintelektualistinės tendencijos. Kovai prieš racionalizmo pretenzijas ir patį metodą pragmatizmas yra gerai apsiginklavęs.Bet jis – bent jau iš pradziu – negina jokiu konkrečiu rezultatu. Jis neturi jokiu dogmu, jokiu doktrinu, jis turi tik savo metodą.
Taigi pragmatinis metodas nenumato kokiu nors konkrečiu rezultatu – tai tik orientacinė nuostata. Nuostata nusigręžti nuo pradmenu, principu, “ kategoriju”, tariamu butinybiu ir ieškoti galutiniu dalyku, vaisiu, išvadu, faktu.
Iškilę ant pačios mokslo logikos bangos keteros, pasirodo ponai Šileris ir Diujis su pragmatistine tiesos visais atvejais samprata. Šie mokytojai sako, kad visais atvejais “ tiesa ” musu idėjose ir įsitikinimuose reiškia tą patį, ką ji reiškia moksle. Ji reiškia, sako jie, tik tai, kad idėjos ( kurios pačios yra musu patyrimo dalis )tampa teisingos tokiu mastu, kiek jos padeda mums uzmgezti reikiamą ryšį su kitomis musu patyrimo dalimis, apibendrinti jas ir pereiti nuo vienos prie kitos trumpiausiu spekuliatyviu keliu, uzuot sekus begalinę paskiru reiškiniu eilę.
Dabar aš raginčiau ypač atkreipti dėmesį į senuju tiesu vaidmenį. Tos tiesos reiškiasi kaip absoliuti kontrolė. Ištikimybė joms – svarbiausias, o daugeliu atveju ir vienintelis principas. Paprasčiausias naujos tiesos atvejis – kai musu patyrimą tiesiog kiekybiškai papildo naujos faktu rušys arba atskiri nauji senu rušiu faktai; šis papildymas nepaikeičia senuju įsitikinimu. Dienos bėga, ir kiekvienos iš ju turinys paprasčiausiai pridedamas prie ankstesnio patyrimo. Pats savaime naujasis turinys nėra teisingas – jis tiesiog atsiranda ir yra. Tiesa yra tai, ką mes sakome apie jį, o kai sakome, kad jis atsirado, tiesa išreiškiama paprastos sudėties formule.
Nauja nuomonė laikoma “ teisnga ” tokiu mastu, kokiu ji patenkina individo troškimą įterpti naują patyrimą į senuju įsitinimu atsargą. Ji turi remtis senąja tiesa ir aprėpti naują faktą; o tai kaip jai pavyks tai padaryti( kaip aš ką tik sakiau), turi įvertinti pats individas. Kai senoji tiesa auga prisijungus naujai tiesai, šitai lemia subjektyvios priezastys. Mes dalyvaujame šiame procese ir paklustame toms priezastims. Teisingiausia yra ta nauja idėja., kuri sėkmingiausiai patenkina šiuos abu musu reikalavimus. Ji tampa teisinga priklausomai nuo to, kaip ji veikia; ji tarsi pati įsiskiepija į senąsias tiesas, kurios dėl to auga taip, kaip auga medis, skatinamas naujo brazdo sluoksnio.
Diujis ir Šileris eina toliau, apibendrina šį stebėjimą ir pritaiko jį seniausiems tiesos sluoksniams. Tos tiesos irgi kitados buvo plastiškos. Jos irgi buvo pripazintos teisingomis dėl subjektyviu priezasčiu. Jos irgi uzėmė tarpinę padėtį tarp dar ankstesniu tiesu ir to, kas anuomet buvo nauja. Grynai objektyvios tiesos, kurią formuluojant zmogaus pasitenkinimas dėl ankstesniu patyrimo daliu jungimo su naujesnėmis nevaidintu jokio vaidmens, mes niekur nerasime. Priezastys, dėl kuriu daiktus vadiname teisingais, karu ir yra priezastys, dėl kuriu jie yra teisingi, nes “ buti teisingam ” reiškia tiktai atlikti šią jungimo funkciją.
Todėl zmogaus demonas visur palieka savo pėdsaką. Nepriklausoma tiesa; tiesa, kurią mes tik randame; tiesa, kurios jau nebegalima pritaikyti zmogaus poreikiams, tiesa, trumpai tariant, nepataisoma, – tokiu tiesu iš tikruju yra be galo daug, arba racionalistiškai galvojantys mąstytojai mano jas esant;bet tuomet tokia tiesa tėra gyvo medzio mirusi šerdis, o tai kad ji ten yra, tereiškia, kad tiesa irgi turi savo paleontologiją ir savo “ senaties terminą ” ir per ilgus tarnavimo metus gali sumedėti, suakmenėti zmogaus akivaizdoje vien dėl senumo. Tačiau kokios lanksčios yra net seniausios tiesos, vis dėl to iš tikruju gyvai parodė logikos ir matematikos sąvoku perversmas, kuris, atrodo, apėmė net fiziką.
Ponas Šileris visą šią tiesos koncepciją vadina “ humanizmu ”, bet tokiai teorijai, atrodo, geriau tiktu pragmatizmo pavadinimas.
Taigi pragmatizmas – tai, pirma, metodas ir, antra, genetinė tiesos teorija.
Pragmatizmui nejauku be faktu. Racionalizmas gerai jaučiasi tik tada, kai jį supa abstrakcijos. Šios pragmatistinės kalbos apie tiesas daugiskaita, apie ju naudą ir teikiamą pasitenkinimą, apie ju “darbo” rezultatyvumą ir t.t. tipiškam intelektualistiniam protui atrodo grubus, nevykęs, antrarušis tiesos pakaitalas. Tokios tiesos nėra tikrosios tiesos. Tokie bandymai yra aiškiai subjektyvus. Objektyvi tiesa, priešingai, turi buti neutilitari, išdidi, subtili, nutolusi, didinga, pakili. Ji turi išreikšti absoliutu musu minčiu ir lygiai tokios pat absoliučios tikrovės atitikimą. Ji turi buti tai, ką mes privalome mąstyti besąlygiškai. Sąlygiški budai, kuriais mes iš tikruju mąstome, čia niekuo dėti – jie tėra psichologijos objektas. Taigi šalin psichologiją, tegyvuoja logika!
Pazvelkite, koks ryškus šiu dvieju proto tipu kontrastas! Pragmatikas kabinasi į faktus ir konkretybę, stebi, kaip tiesa veikia atskirais atvejais, ir apibendrina. Tiesa jam tampa rušine sąvoka, apimančia konkrečias visu rušiu darbines vertybes, funkcionuojančias patyrime. Pragmatistas stengiasi nuodugniai parodyti, kodėl mes turime priimti tokią tiesą,2. Kai kurios metafizikos problemos pragmatizmo poziuriu
Dabar artimiau supazindinsiu jus su pragmatiniu metodu. Pradėsiu nuo paties sausiausio dalyko ir pirmiausia aptarsiu substancijos problemą. Nuo seno įprasta skirti substanciją ir atributą, šį skyrimą atspindi pati zmoniu kalbos stuktura, gramatinis veiksnio ir tarinio skirtumas. Štai mokyklinės kreidos gabaliukas. Jo modusai, atributai, savybės, akcidensijos ar ypatybės – vadinkite kaip norite – yra baltumas, trapumas, cilindrinė forma, netirpumas vandenyje ir t.t. Bet šiu atributu turėtojas vis dėlto yra tam tikras kiekis kreidos, dėl to vadinamos substancija, kuriai jie budingi. Tad šio stalo atributai budingi substancijai “medis”, o mano švarko – substancijai “vilna” ir t.t. Nepaisant kreidos, medzio ir vilnos skirtumu, jie turi bendru savybiu, todėl ir patys yra laikomi pirminės substancijos, materijos, kurios atributai yra erdvės uzpildymas ir nepralaidumas, modusai. Substancija yra mums zinoma kaip atributu sankaupa, it tik dėl ju ji turi apčiuopiamą vertę musu faktiniam patyrimui. Kiekvienu atveju per juos atsiskleidzia substancija, jei mes butume nuo ju atkirsti, net neįtartume ją egzistuojant. Dėl to nominalistai laikosi nuomonės, kad substancija yra išgalvota idėja, kilusi dėl nepataisomo zmogaus įpročio paversti pavadinimus daiktais. Reiškiniai yra grupuojami – kreidos grupė, medzio grupė ir t.t.,- ir kiekviena grupė gauna savo pavadinimą. Tada tą pavadinimą mes traktuojame kaip tam tikrą reiškiniu grupės pagrindą. Substancijos sąvoka zenklina tik patį sąsajos faktą. Uz to fakto nieko nėra.
Berklio pateiktos materialiosios substancijos kritikos poveikis buvo toks didelis, kad jo vardas nuskambėjo per visą vėlesnę filosofiją. Berklio materijos sąvokos samprata yra taip gerai zinoma, kad ją pakanka tik paminėti. Mums neprieinamos materialiosios substancijos, esančios uz išorinio pasaulio, gilesnės bei tikresnės uz jį patį ir reikalingos jam kaip atramos, scholastinę sampratą Berklis laikė pačia veiksmingiausia priemone išorinį pasaulį paversti nesančiu. Panaikinkite tą substanciją, sakė jis, tikėkite, kad Dievas, kurį jus suprantate ir į kurį kreipiatės, jums tiesiogiai siunčia suvokiamą pasaulį, ir jus jį patvirtinsite ir paremsite dieviškuoju autoritetu. Tad Berklio “materijos” kritika buvo absoliučiai pragmatinė. Materiją mes pazįstame kaip spalvu, formos, kietumo ir panašiu dalyku pojučius. Jie sudaro šios sąvokos realią vertę. Skirtumas toks, kad, kai materija yra, mes patiriame šiuos pojučius, o kai jos nėra – nepatiriame. Tad šie pojučiai yra jos vienintelė prasmė. Taigi Berklis neneigia materijos, jis tiesiog mums pasako, iš ko ji susideda. Ji yra patiriamu pojučiu pavadanimas, ir tik tiek ji yra teisinga.
Naturalu, kad materialiosios substancijos paminėjimas primena materializmo doktriną, bet filosofinis materializmas nebutinai yra susijęs su tikėjimu “materija” kaip metafiziniu principu. Galima neigti materiją taip grieztai, kaip Berklis, galima buti fenomenalistu kaip Hakslis ir vis tiek likti materialistu platesniąja prasme – aiškinti aukštesnius reiškinius remiantis zemesniaisiais ir palikti pasaulio likimą aklu jėgu ir gaivalu valdzioje. Butent šia platesniąja prasme materializmas yra spiritualizmo ir teizmo priešprieša. Materializmas teigia, kad pasaulį valdo fizinės gamtos dėsniai. Spiritualizmas teigia, kad dvasia ne tik mato ir uzfiksuoja daiktus, bet ir juos valdo bei tvarko: taigi pasauliui vadovauja aukštesnieji, o ne zemesnieji jo elementai.
Tikrąją materializmo ir spiritualizmo prasmę sudaro ne pedantiški abstraktus išvedziojimai apie vidinę materijos esmę ar metafizinius Dievo atributus,- ją sudaro skirtingos ju sukeliamos emocijos ir praktiniai veiksmai, konkrečios musu vilties ir lukesčiu apraiškos ir visi subtilus padariniai, kurie randasi dėl šiu skirtumu. Materializmas paprasčiausiai yra moralinės tvarkos amzinumo neigimas ir ryztingas paskutinės vilties atsizadėjimas; spiritualizmas yra amzinos moralinės tvarkos pripazinimas ir visiška laisvė musu viltims. Visos spiritualistinio tikė.jimo atmainos operuoja pazadėtuoju pasauliu, o materializmo saulė leidziasi į nusivylimo jurą.
Imkime kitą gerokai nuvalkiotą ginčą – valios laisvės problemą. Dauguma zmoniu, kurie tiki vadinamąja savo valios laisve, tiki racionaliai. Valios laisvė – tai principas, tam tikras pozityvus sugebėjimas ar dorybė, duoti zmogui ir paslaptingai suteikiantys jam daugiau orumo. Todėl jis privalo ja tikėti. Deterministai menkina zmogu, neigdami valios laisvę ir teigdami, kad individai nieko nekuria, o tik perduoda ateičiai visą kosmoso praeities spaudimą ir patys yra menkas to kosmoso atspindys. Netekęs kuriamojo prado, zmogus nebekelia tokios nuostabos. Aš manau, kad didzioji dauguma musu instinktyviai tiki valios laisve ir kad zavėjimasis ja kaip zmogaus orumo principu labai svarbus musu tikėjimui.
Valios laisvės problema buvo svarstoma ir pragmatizmo poziuriu, ir – keistas dalykas – abi besiginčijančios pusės ją vienodai interpretavo.
Pragmatizmo poziuriu, valios laisvė reiškia najoves pasaulyje, t.y. teisę tikėtis, kad ateitis – tiek giliausiai gludintys jos elementai, tiek paviršiniai reiškiniai – nesikartos ir nemėgdzios praeities. Bet kas galėtu paneigti, kad mėgdziojimo masiškai neišvengiama? Juk kiekvienas atskiras gamtos dėsnis leidzia numatyti bendrą “gamtos vienodumą”. Bet galbut gamta yra tik mazdaug vienoda, ir tie zmonės, kuriuos pasaulio praeities pazinimas nuteikė pesimistiškai, zinoma sveikins valios laisvės doktriną kaip melioristinę doktriną. Ji bent neatmeta pagerėjimo galimybės, tuo tarpu determinizmas teigia, kad musu galimybės samprata yra zmogaus neišmanymo vaisius ir kad pasaulio likimą lemia butinybė ir negalimybė.
Vadinasi, valios laisvės dokrina – tai bendra kosmologinė pazado teorija, panašiai kaip ir Absoliuto, Dievo, Dvasios ar Tikslingumo doktrinos. Imamos abstrakčiai, ne viena iš šiu sąvoku neturi kokio nors vidinio turinio, ne viena iš ju nepateikia kokio nors vaizdo; pasaulyje, kuris nuo pat pradziu butu buvęs tobulas, nė viena iš ju neturėtu jokios pragmatinės vertės. Žodziai “Dievas”, “laisva valia”, “tikslingumas” ir t.t. turi tik praktinę reikšmę. Patys savaime, arba intelektualistine prasme, jie yra tamsus, bet kai mes juos įsitraukiame į gyvenimo tankmę, mus supanti tamsa čia skaisčiai nušvinta. Jei jus apsiribosite šiu zodziu apibrėžimu ir manysite, kad to pakanka, kas tada? Jus kvailai spoksote į šią pretenzingą apgaulę! “Dievas yra Esybė, savarankiška, uz ir virš visu rušiu esanti, butina, viena, be galo tobula, paprasta, nekintama, neišmatuojama, amzina, protinga” ir t.t. ,- ar toks apibrėžimas pamokomas? Apsigaubęs iškilmingais budvardziu rubais, jis reiškia maziau nei nieko. Tik pragmatizmas gali suteikti jam realu turinį, ir kad šitai padarytu, jis ryztingai atsisako intelektualistinio poziurio. “Jei Dievas yra danguje, pasaulyje tvarka”,-tokia jo teologijos šerdis, ir todėl jam nereikalingi jokie racionalistiniai apibrėžimai.
Kodėl mums visiems – ir racionalistams, ir pragmatistams – šito nepripazinus? Pragmatizmas kaltinamas tuo, kad jis esą nenuleidziąs akiu nuo tiesioginiu praktiniu duomenu; nieko panašaus, jis lygiai taip pat domisi ir tolimiausiomis pasaulio perspektyvomis.
Štai kaip dabar pakrypsta visos šioos svarbiausio problemos; uzuot zvelgęs atgal, į principus, į pazinimo teorijos, į Dievą, į priezastingumo principą, į tikslingumą, į valios laisvę pačius savaime kaip į kazką didinga ir pakylėta aukščiau uz faktus, pragmatizmas perkelia akcentą ir ziuri priekin, į pačius faktus.3. Vienis ir daugis
Norėčiau pailiustruoti pragmatinį metodą, pateikdamas dar vieną jo pritaikymo pavyzdį. Juo remdamasis aš ketinu nušviesti “vienio ir daugio” problemą. “Pasaulis yra vienis!”- ši formulė gali tapti kazkuo panašaus į skaičiu garbinimą. “Trys” ir “septyni”, kaip zinome, buvo laikomi šventais skaičiais, kodėl “vienas” yra geriau nei “keturiasdešimt trys”? Šis pirmas neapibrėžtas pasaulio vienovės teigimas yra toks nekonkretus, kad sunku suprasti, ką mes turim galvoje.
Vienintelis budas rasti išeitį – tai traktuoti šią sąvoką pragmatiškai. Tarkim, kad pasaulio vienumas egzistuoja; kokiu dėl to atsiranda faktiniu skirtumu? Kokia bus pazinta ši vienovė? Taip, pasaulis yra Vienis – bet kaip vienis? Kokia praktinė vienumo vertė mums?
Keldami tokius klausimus, mes einame nuo neaiškaus prie apibrėžto, nuo abstraktaus prie konkretaus.
Pirmiausia, pasaulis bent jau yra vienas samprotavimo objektas. Jeigu jo daugumas butu toks nepataisomas, kad butu neįmanoma jokia jo daliu jungtis, tai ir musu mintys negalėtu aprėpti jo visumos iš karto; tai butu tas pat, kaip ziurėti vienu metu į priešingas puses. Bet iš tikruju mes manome, kad jo visumą aprėpiame abstrakčiais terminais “pasaulis” ar “visata”, kurie aiškiai rodo, kad nė viena dalis negali buti praleista. Akivaizdu, kad tokia samprotavimo vienovė neperša jokiu tolesniu monistiniu išvadu. Vadinamasis “chaosas” reiškia tokią pat samprotavimo vienovę kaip ir kosmosas. Jus galite visai daiktu sankaupai primesti tokį zodį kaip visata, bet kas iš to? Juk lieka neaišku, ar tie daiktai yra vienis kokia nors kita ar vertingesne prasme. Pavyzdziui ar jie tolydus? Ar musu pasulio dalys susijusios, ar pabiros kaip smiltys? Net smiltis sieja į kruvą erdvė, kurioje jos yra, ir jeigu jus galite kokiu nors budu judėti šioj erdvėje, tai jus galite tolydziai pereiti nuo smiltelės nr.1 prie smiltelės nr.2. Taigi erdvė ir laikas yra pasaulio tolydumo laidas, susiejantis jo dalis. Šiu sąsajos formu praktinė reikšmė mums yra didziulė. Jomis grindziamas visas musu gyvenimo vyksmas.
Svarbiausias daiktu ryšiu tipas, pragmatizmo poziuriu, yra ju rušinė vienovė. Daiktai egzistuoja rušimis. Kiekvienos rušies yra daug egzemplioriu, ir tai, ką “rušis” sako apie vieną egzemplioriu, tinka taip pat visiems kitiems tos rušies egzemplioriams. Mes lengvai galime įsivaizduoti, kad pasaulyje kiekvienas faktas gali buti vieninis, t.y. nepanašus į kitus ir vienintelis tos rušies. Tokiu vieniniu faktu pasaulyje musu logika butu bevertė, nes logikos funkcija – taikyti vienam pavyzdziui tai, kas yra teisinga visai jo rušiai. Pasaulyje, kuriame nėra dvieju panašiu dalyku, mes negalėtume iš musu praeities patyrimo daryti išvados apie musu busimą patyrimą. Taigi daiktu rušinės vienovės pripazinimas yra galbut svarbiausia pragmatinė pasakymo “pasaulis yra Vienis” eikšmės interpretacija. Absoliuti rušinė vienovė butu galima tuo atveju, jei butu viena aukščiausioji rušis, kuri apimtu visus daiktus be išimties.
Panagrinėkime Vienio ir Daugio problemą grynai teoriškai, ir mes pakankamai aiškiai matysime, kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi pragmatizmas. Matome, kad, remdamasis savuoju teoriju nuliamiamu praktiniu skirtumu kriterijumi, jis turi atmesti ir absoliutu monizmą, ir absoliutu pliuralizmą. Pasaulis yra Vienis tiek, kiek jo dalis jungia tam tikri apibrėžti ryšiai. Jis yra daugis tiek, kiek nepavyksta sudaryti kokiu nors apibrėžtu ryšiu. Ir pagaliau jį vis labiau suvienija tos ryšiu sistemos, kurias laikui bėgant sukuria zmogaus pastangos.
Pragmatizmas, nepateikiantis galutinio empirinio atsakymo į klausimą, koks gali buti daiktu jungties ir atskirties balansas, aišku, turi laikytis pliuralistinio poziurio. Jis pripazįsta, jog gali buti, kad kada nors priimtiniausia iš visu pasirodys esanti hipotezė, teigianti absoliučią jungtį, vieną pazįstantįjį, vieną pradą ir visais įmanomais budais suvienytą pasaulį. Bet kol kas reikia nuoširdziai priimti priešingą hipotezę – kad pasaulis vis dar netobulai suvienytas ir galbut pasmer.ktas toks išlikti visada. Tai ir yra pliuralizmo doktrina. Kadangi absoliutus monizmas draudzia net rimtai ją nagrinėti ir iš pat pradziu pazenklina iracionalumo zyme, aišku, kad pragmatizmas turi nusigręžti nuo monizmo ir zengti empiriškesniu pliuralizmo keliu. Tai mus veda į sveiko proto pasaulį, kuriame daiktai iš dalies sujungti ir iš dalies atskirti.4. Pragmatizmas ir sveikas protas
Musu zinios plečiasi lopiniais. Lopiniu gali buti didesniu ar mazesniu, bet zinojimas niekada nesiplečia ištisai: kai kurios senos zinios visada lieka kokios buvusios. Vadinasi, musu protas plečiasi lopiniais, kurie, kaip ir riebalu dėmės, linkę pasklisti. Bet mes stengiamės neleisti jiems sklisti: paliekame kiek įmanoma daugiau nepakitusio senojo zinojimo, senuju prietaru ir įsitikinimu. Mes mieliau lopome ir taisome nei atnaujiname.
Taigi aš teigiu, kad musu pagrindiniai mąstymo apie daiktus metodai yra be galo tolimu protėviu atradimai, sugebėję išlikti per visą vėlesniu laiku patyrimą. Jie sudaro vieną didelę zmogaus proto raidos pusiausvyros stadiją, sveiko proto stadiją. Kasdieniame gyvenime kalbėdami apie zmogaus sveiką protą turime galvoje, kad jis sugeba blaiviai spręsti, kad jam nebudingas ekscentriškumas, kad, liaudiškai šnekant, jo smegeninė dirba. Filosofijoje ši sąvoka reiškia visai ką kita: operavimą tam tikromis loginėmis formomis ar mąstymo kategorijomis.
Vadinasi, sveikas protas yra aiškiai apibrėžta daiktu suvokimo stadija, puikiai atitinkanti musu mąstymo tikslus. “Daiktai” egzistuoja net kai ju nematome. Ju “rušys” taip pat egzistuoja.
Ju “ypatybės” yra tai, kuo jie veikia, ir tai, ką mes veikiame; jos taip pat egzistuoja. Šios lempos savo ypatybę – šviesą – skleidzia kiekvienam daiktui šiame kambaryje. Pastatę neskaidru ekraną, mes sulaikome jos sklidimą. Kaip sveikas protas įterpia savo pastovius “daiktus” tarp musu atsirandančiu ir vėl išnykstančiu pojučiu, taip mokslas išplečia savo “pirminiu” savybiu, savo atomu, savo eterio, savo magnetiniu lauku ir panašiu dalyku taikymą uz sveiko proto pasaulio ribu. Taigi dabar “daiktai” yra nematomi, neapčiuopiami dalykai; ankstesni matomi sveiko proto daiktai laikomi šiu nematomu elementu mišiniu.
Taigi mokslas ir kritinė filosofija ardo sveiko proto rėmus. Mokslas išsklaidė naivu realizmą: “antrinės” savybės pasidarė nerealios, liko tik pirminės. Kritinė filosofija sunaikino viską. Visos sveiko proto kategorijos nustojo atspindėti tikrovę; jos tėra tik įmantrios zmogaus minties gudrybės, tik budai nesusipainioti nesulaikomame pojučiu sraute. Bet mokslinė kritinės minties pakraipa atvėrė visiškai netikėtą praktiniu padariniu sritį. Galilėjus sukurė tikslius laikrodzius ir mokslinius artilerijos pagrindus; chemikai aprupino mus naujais vaistas ir dazomosiomis medziagomis.
Norėčiau paminėti du dalykus. Pirmas susijęs su sveiko proto kategorijomis. Nors tos kategorijos tokios gerbtinos, visuotinai vartojamos ir net sudaro kalbos pagrindą, mes pagrįstai galime suabejoti jomis, įtarti, kad jos tėra tik rinkinys labai vykusiu hipoteziu, kurias istoriškai atrado ar sukurė atskiri asmenys, bet pamazu jos paplito ir dabar yra visu vartojamos; jas pasitelkę, musu protėviai nuo neatmenamu laiku sugebėjo suvienyti ir sutvarkyti padriką savo betarpiško patyrimo srautą ir susikurti pusiausvyrą su supančiu pasauliu, kuri taip tiko kasdieniniams praktiniams tikslams, kad tikriausiai butu trukusi amzinai, jei ne Demokrito, Archimedo, Galilėjaus, Berklio ir kitu ekscentrišku geniju, kuriuos įkvėpė šiu zmoniu pavyzdys, beribė intelekto energija. Tad aš prašau – įsidėmėkite šias abejones dėl sveiko proto.
Antra, ar tai, kad egzistuoja keletas skirtingu mąstymo tipu, kuriuos mes apzvelgėme, ir kiekvienas iš ju nuostabiai tinka tam tikriems tikslams, bet visi jie prieštarauja vienas kitam ir nė vienas iš ju negali pagrįsti pretenziju į absoliutu teisingumą, neskatina daryti pragmatizmo poziurį atitinkančias prielaidas, kad visos musu teorijos yra instrumentinės, kad jos yra proto teikiami budai prisitaikyti prie tikrovės, o ne kokie nors apreiškimai ar kazkokios dieviškos pasaulio mįslės loginiai sprendimai? Nerami dabartinė filosofinio mąstymo situacija, kiekvieno mąstymo lygmens tinkamumas tam tikriems tikslams ir nesugebėjimas galutinai išstumti kitus – visa tai, zinoma, perša pragmatizmo poziurį.5. Pragmatizmo tiesos samprata
Tiesa, kaip ją apibudina visi zodynai, yra kai kuriu musu idėju ypatybė. Ji reiškia, kad tos idėjos “atitinka tikrovę”, o klaidingumas reiškia, kad jos neatitinka jos. Pragmatistai ir intelektualistai laiko šį apibrėžimą savaime suprantamu. Jie pradeda ginčytis tik tada, kai iškyla klausimas, ką tiksliai reiškia zodis “atitinka” ir ką reiškia zodis “tikrovė”, jei tikrovė suprantama kaip tai, ką turi atitikti musu idėjos. Ieškodami atsakymo į šitą klausimą, pragmatistai kruopščiai analizuoja, o intelektualistai improvizuoja ir daug nesvarsto. Pagrindinė intelektualistu prielaida yra ta, kad tiesa iš esmės yra inertiškas, statiškas santykis. Kai mes įgyjame teisingą kokio nors dalyko idėją, tuo viskas ir baigiasi. Mes turime; mes zinome; mes atlikome savo mąstymo paskirtį. Mintis mes ten, kur ir turime buti; mes paklusome kategoriniam imperatyvumui; mes pasiekėme savo loginės paskirties viršunę, po kurios daugiau nieko nebėra. Teorinio pazinimo prasme mes esame stabilios pusiausvyros busenoje.
Kita vertus, pragmatizmas pateikia savo įprastą klausimą. “Tarkim,- sako jis,- kad kokia nors idėja ar įsitikinimas yra teisingi; kokią konkrečią reikšmę šis teisingumas turės musu gyvenime? Kaip įgyvendinama tiesa? Kuo skirsis patyrimas, jei įsitikinimas yra klaidingas? Trumpai tariant, kokia yra tiesos grynoji vertė, išreikšta patyrimo sąvokomis?
Vos pateikęs ši klausimą, pragmatizmas iš kart zino atsakymą: teisingos idėjos yra tos, kurias mes galime pasisavinti, pagrįsti patvirtinti ir pateisinti. Klaidingos idėjos yra tos, su kuriomis mes negalime šito padaryti. Tai ir yra praktinis skirtumas tarp teisingu ir klaidingu idėju. Tai ir yra tiesos prasmė, nes tai yra viskas, ką mes laikome tiesa.
“Tiesa”, trumpai tariant, yra tik patogus musu mąstymo budas, kaip “teisingumas” yra tik patogus musu elgesio budas. Patogus beveik visais atzvilgiais, bet patogus, zinoma, apskritai, nes kas tinka visam esamam patyrimui, nebutinai lygiai taip pat tiks ir visam tolesniam patyrimui. Patyrimas, kaip zinote, kartais išsilieja per kraštus ir verčia mus tikslinti savo formuluotes.
“Absoliuti” tiesa, t.y. tai, ko joks tolesnis patyrimas niekada nepakeis, yra tas idealus sąlyčio taškas, kuriame, musu manymu, kada nors susieis visos musu laikinos tiesos. Ją tiksliai atitinka tobulai išmintingas zmogus ir visiškai uzbaigtas patyrimas; jeigu šitie idealai bus kada nors įgyvendinti, tai jie bus įgyvendinti visi kartu. Tuo tarpu mes turime gyventi su ta tiesa, kurią galime pasiekti šiandien, ir buti pasirengę rytoj pavadinti ją melu. Ptolemajo astronomija, euklidinė erdvė, aristotelinė logika, scholastinė metafizika buvo tinkamos ištisus šimtmečius, bet zmogaus patyrimas perzengė ju ribas, ir dabar mes vadiname šiuos dalykus tik santykinai teisingais, teisingais tam tikrose patyrimo ribose. Absoliučia prasme jie yra klaidingi, nes mes zinome, kad šios ribos buvo atsitiktinės ir kad praeities teoretikai taip pat galėjo jas perzengti, kaip perzengė dabartiniai mąstytojai.
Be abejonės, tiesos klausimu butent pragmatistai, o ne racionalistai yra tikrieji pasaulio racionalumo gynėjai.6. Pragmatizmas ir religija
Vadovaudamiesi pragmatizmo principais, mes negalime atmesti nė vienos hipotezės, kurios padariniai naudingi gyvenime. Bendrosios sąvokos, į kurias reikia atsizvelgti, pragmatizmui gali buti tokios pat realios, kaip ir konkretus pojučiai. Žinoma, jeigu jos nenaudingos, tada jos neturi jokios prasmės ir jokio realumo. Bet jeigu jos naudingos, tai ir prasmingos. O ta prasmė bus teisinga, jeigu ju teikiama nauda darniai siesis su kitais gyvenimo poreikiais.
Na, o Absoliuto naudą įrodo visa zmonijos religijos istorija. Tai yra amzinasis prieglobstis.
Tačiau, jums reikia sistemos, kuri suderintu du dalykus – mokslui budingą ištikimybę faktams bei polinkį į juos atsizvelgti, zodziu, prisitaikymo ir susitarimo dvasią, ir kartu senąjį tikėjimą zmogiškomis vertybėmis bei iš to kylantį religinį arba romantinį spontaniškumą. Tada ir susiduriame su dilema: jus pamatote, kad dvi jusu klausimu dalys yra beviltiškai atskirtos viena nuo kitos. Jeigu jus pasirenkate empirizmą, matote, kad jis yra nehumaniškas ir nereliginis; jeigu jus renkatės racionalistinę filosofiją, kuri iš tikruju gali vadintis religine, matote, kad ji visai neturi ryšio su konkrečiais faktais, dziaugsmais ir vargais.
Prašom atkreipti dėmesį į tai, kad pragmatizmo poziuriu, visa dilema susijusi su pasaulio galimybiu samprata. Intelektualiniu atzvilgiu racionalizmas iškelia absoliutu vienovės principą kaip daugelio faktu galimybės pagrindą. Emociniu atzvilgiu jis laiko šį principą apimančiu ir apribojančiu šias galimybes ir garantuojančiu gerą galutinį rezultatą. Taip traktuojamas Absoliutas visus gerus dalykus padaro tikrus, o visus blogus dalykus – neįmanomus (zinoma, amzinybės poziuriu). Galima sakyti, kad Absoliutas galimybės kategoriją paverčia patikimesne kategorija. Dabar matome, kad didysis religinis nesutarimas yra toks: vieni teigia, kad pasaulis turi buti ir bus išgelbėtas, o kiti pasitenkina tikėjimu, kad pasaulis gali buti išgelbėtas. Taigi visas racionalistinės ir empiristinės religijos ginčas yra ginčas dėl galimybės teorijos pagrįstumo.
Mano ankstesnės paskaitos, kuriose buvo apsiribota zmogiškaisiais ir humanistiniais aspektais, daugeliui sudarė įspudį, jog pragmatizmas metodiškai atmeta antzmogiškus elementus. Iš tikruju Absoliutui aš neparodziau didelės pagarbos, o ligi šiol apie jokią kitą antzmogišku jėgu hipotezę aš nekalbėjau. Bet manau, kad jums visiškai aišku, jog Asoliutą su Dievu sieja tik antzmogiškumas. Remiantis pragmatizmo principais, jei Dievo hipotezė tinkamai dirba plačiausia to zodzio prasme, tai ji yra teisinga. Nesvarbu, kokiu dar trukumu turi ši hipotezė, patyrimas rodo, jog ji iš tikruju dirba, ir tereikia ją tik patvarkyti ir suformuluoti taip, kad ji tinkamai derintusi su kitomis darbinėmis tiesomis.
Aš netikiu, kad zmogaus patyrimas yra aukščiausioji esamo patyrimo forma. Veikiau tikiu, kad musu santykis su visata yra toks pat, koks yra kambariniu šuniuku ir kačiu santykis su visu zmogaus gyvenimu. Jie gyvena musu svetainėse ir bibliotekose. Jie dalyvauja scenose, kuriu reikšmės visiškai nesupranta. Jie yra tik gyvenimo kreiviu, kuriu pradzia ir pabaiga bei formos nepatenka į ju akiratį, liestinės. Taip ir mes esame tik aukštesniuju gyvenimo formu liestinės. Bet daugelis šunu ir kačiu idealu sutampa su musu idealais, ir kasdieninio gyvenimo faktai įtikina tuo šunis ir kates; panašiai remdamiesi religinio patyrimo faktais mes galime tikėti, kad egzistuoja aukštesnės galios, kurios gelbsti pasaulį vadovaudamosi panašiais idealais kaip musu.
Taigi jus matote, kad pragmatizmą galima vadinti religiniu, jei tik pripazinsite, kad religija gali buti pliuralistinė ir paprasčiausiai melioristinė.
Jeigu jus radikalus tvirtieji, tai jums pakaks jutimais suvokiamo pasaulio faktu mišrainės ir nereikės jokios religijos. Jeigu jus radikalus jautrieji, tai prisišliesite prie monistinės religijos formos: pliuralistinė forma, pasikliaujanti galimybėmis, kurios nėra butinos, jums nesuteiks pakankamo saugumo.
Tačiau jeigu jus nei radikalus tv.irtasis, nei jautrusis, bet, kaip daugelis iš musu, esate mišraus tipo, tai galbut jums atrodys, kad mano pateiktas pliuralistinės ir moralistinės religijos tipas yra tokia religinė sintezė, uz kurią geresnės jus nerasite. Tarp dvieju kraštutinumu – grubaus naturalizmo ir transcendentalinio idealizmo – yra tai, ką išdrįsau pavadinti pragmatistiniu ar melioristiniu tipu; kaip tik to jums ir reikia.IŠVADOS
• Moksliniu metodu vertinimas, budingas XIX a. gamtos mokslams (fizikai, chemijai), gamtos mokslu metodiką reikėtu perkelti ir į filosofiją. Filosofija turėtu eiti kiek galima “koja kojon” su gamtos mokslu pazanga.
• Glaudi giminystė su empirizmo filosofija (laikantis D. Hume’o tradicijos), teorinėms formuluotėms svarbiausias dalykas – eksperimentas ir stebėjimas.
• Biologinės evoliucijos pripazinimas laikantis nuostatos, kad ir zmogaus dvasia, kaip ir organizmas, vystosi evoliuciškai; atmetamas tradicinis dvasios ir kuno dualizmas.
• Amerikietiškosios demokratijos, kaip idealios valdymo formos, propagavimas.

Literatura

1. Bitinas B. Ugdymo filosofija. – Vilnius, 2000.
2. Dzeimsas V. Pragmatizmas. – Vilnius, 1995.
3. Furst Marija, Trinksas Jurgenas. Filosofija. – Vilnius, 1995.

Leave a Comment