Pozityvizmas

Empirizmas arba pozityvizmas yra gnoseologinė pažiūra, kuri realaus pažinimo vertę teikia tik juslinei patirčiai teigdama, kad mes tikrai pažinti galime tik tai, ką galime jusliškai patirti. Yra 2 sv.pažinimo būdai – aiškinimas ir supratimas. Aiškinimo paskirtis – nustatyti dėsningu-mus. Šis būdas sociologijoje vadinamas pozityvizmu.(Todėl, kad panašus į gamtos mokslus).

A.Comte savąją filosofiją pavadino pozityviąja filosofija; 19 a.vid.jis išrado žodį soc.fizika, vėliau – sociologija. Jis parašė „Pozityviosios filosofijos kursas“.Išskyrė žmonijos vyksmą į 3 tarpsnius: religinį, metafizinį ir pozityvinį. Pozityvistiniu nusistatymu tikruoju bet kokio pažinimo pagrindu tenka laikyti tik jusles. Tarp proto ir juslių esminio skirtumo nėra. Protinio pažinimo rezultatas – sąvokos, nėra dalykų esmės išraiška, o tiktai etiketinis jų apibendrinimas. Šita prasme pozityvizmas kartu yra ir sensualizmas, ir nominalizmas. Kadangi juslės teatskleidžia atskiras juslines savybes, tai pozityvizmas yra pri-verstas mūsų pažinimą apriboti tiktai apraiškų (fenomenų) pažinimu. Tuo būdu pozityvizmas sa-vaime yra ir fenomenalizmas, t.y. kraštutinis požiūris, kuris sako, kad mūsų protas yra patyrimo duomenų sankaupa. Norint pozityvizmą kritiškai vertinti, tenka vertinti ir visas pozityv.išvadas (sensualizmą,nomi-nalizmą) , nes jos yra ne tik pozit.išvados, bet ir prielaidos. Pozityv.yra teisingas, kiek jisai nurodo, kad kiekv.žmogiškasis pažinimas prasideda patirtimi, bet neteisingas, kiek jisai teigia, kad kiekv.žmog.pažinimas ir baigiasi tiktai patirtimi. Metafizine prielaida –„Tėra realu, ką galime juslėmis patirti“ atsiskleidžia visas vidinis pozityviz-mo prieštaringumas. Tokia prielaida yra metafizinė 2 prasmėm: 1)kad liečia pačią tikrovės visumą, 2) ji nėra nei betarpiškai juslinė, nei ja paremta mokslinė išvada. Vadinasi, neigdamas metafiziką, pozityvizmas patsai virsta metafizika, ir tik iš t.t.metafizinių nusistatymų yra išaugęs.

Anot A.Comte‘o sociologija kaip empirinis, pozityvus, tikslus bei konstruktyvus mokslas turėtų tapti priešinimu metafizinės filosofijos svarstymams, kuriuos jis laikė nekonstruktyviais, retrogradiškais ir nenaudingais.

Mokslas privalo būti prognostinis, t.y. numatyti tolesnę raidą, nori matyti, kas bus toliau, kaip plėtosis sociologinė raida. 19 a. sociologus- A.Comtas, K.Marxas, H.Spenceris –užvaldė ta pati idėja: spręsti spciologijos objekto klausimą ir atskirti jį nuo kitų mokslų. Jei nebūtų soc.aplinkos, neatsirastų ir dėsniai. Tačiau visiems reikia prognostikos.

Ėjimas nuo faktų prie apibendrinimų – indukcija, nuo apibendrintų teiginių prie dalinių – dedukcija.

Čia – ta skalė

Priežasties padarinio nustatymas

1923 m. susiformavo loginio pozityvizmo m-kla.Jos lygeris- Morisas Šlikas. Šis metodas buvo paplitęs Europoje, populiarus visur. Loginis pozityvizmas sukūrė metodologiją nustatyti koreliaci-jas. Priežastis – pozityvizmo tradicija. (koreliacija – asociacinis ryšys:vienas padidėja, tai kinta ir kt.kintamasis).

Metodai, būdai ; pažinimas kyla iš metaforų

Reikalinga atranka ir abstrahavimas. Aš atrenku vienus, pasitelkus 1 būdą; kitas- kitus, su kt.būdu.Būtina atrinkti soc.reiškinių aspektus. Kuo l.pažinsi teoriją, tuo l.žinosi praktiką.Metodologija –pažinimo galimybių struktūra. Kuris metodas tinkamas konkrečiu tyrimo atveju – nustatome per metodologiją. Tai ir problemiškas požiūris į metodų naudojimą, metodų savivoką. Į klausimą – KAIP?. Modeliai yra: funkcinis, konflikto, fenomenologijos, šnekos analizės. Jie l.susiję su metaforomis – pažinimo ištakomis, analogijomis. Organicistinis modelis – 19 a. tai panašu į analogiją gyvūno ar žmogaus organizmui. Buvo manoma, kad visuomenė – organizmas, sudarytas iš viena su kita susijusių dalių. Šiuo principu vadovavosi A.Comtas, Spenceris. Neokantininkai suabejoja naujo mokslo – sociologijos- galimybėmis. Kilo konfliktas, nes yra individai, o ne visuomenė. Dabar mokslas remiasi pliuralistiniu pagrindu – daug modelių.

Vyrauja ideologinės orientacijos : konservatyvioji , liberalioji, radikalioji.

Bendrosios prielaidos : socialinio veiksmo problema socialinės tvarkos problema (struktūra, sandara)

S t r u k t ū r a

Kokį soc.veiksmo tipą pasirenkame prielaidų lygmenyje, tokie didžiąja dalimi yra ir teorijos rezultatai. M.Weberis 1. tikslinis racionalus. *Remiasi efektyviu priemonių ir tikslų derinimu* 2. vertybinis racionalus *priemonės yra racionalio, o tikslas- neracionalu * 3. afektyvus (su emoc.jausmais) 4. tradicinis *amžina vakar dienos būsena* (nekeisti rytdienos,nematyti inovacijų, atmetami pokyčiai).

S o c. t v a r k o s p r o b l e m aHobbesas kūrė politinę teoriją, kaip atstatyti pokarinę netvarką. Jis skyrė 2 bendruomenės būsenas: pirmykštę ir sutarties. 1. Pirmykštė – kova visų su visais, amžina konflikto, nesantaikos, chaoso būsena. 2. Visuomeninė sutartis – kai žmonės susitaria racionaliai, t.y. nutaria perleisti teisingumo organams.

Ž.Ž.Russo – „bendroji valia“. Tai ne racionalus susitarimas, bet valia. Skiriama bendroji valia ir visų valia. Jo tvarkos sprendimo būdas – vertybinis (vertybiškai racionalus). Pirmykštėje bendr.valia apibrėžiama atskirai nuo visuomenės, o taip negali būti.

Vertybinio neutralumo nuostata : mokslininkas t.b. nepriklausomas, nešališkas, nuo vertybių atsijęs.

Visi kriterijai, kuriais vadovaujasi pozityvizmas

V e r i f i k a c i j a (tikrinimas) Visi teiginiai t.b. tikrinami empiriškai

Problemos formulavimas (sunkus darbas, susijęas su problemos tikslinimu) Hipotezė (reikalauja sukonkretinti, nustatyti koreliacinį ryšį) Kintamieji dydžiai ( pozityvizmas reikalauja apibrėžtai tikrinti kintamas sąvokas ir dydžius).———————

T.Parsonso sociologijos teorija yra paskutinė įtakinga vieno mokslo ir metodo paradigma, kuri klasikinį sociologijos paveldą padalija į metodologinius vienetus, simetriškas dalis ir visa tai įtrau-kia į savo modelį. Šios paveldo dalys – sudedamieji evoliuciškai brendusios mokslinės sociologijos pagrindai. Visus sv.pradmenis didysis modernybės teoretikas surenka į visumą, sujungia pagal griežas diferenciacijos linijas ir sukuria daugybę sąvokų ‚ddėžučių‘, kuriomis užpildoma intelek-tinė analitinio realizmo sistema. AGIL . T.P.soc-jos teorija kritiškai atmeta nereikalingas klasikinių soc.teorijų dalis ir sukuria pagrįstą – universalų –sociologinio aiškinimo modelį, tinkamą visiems istoriniams, geografiniams, mikro ir makroanalizės atvejams.

Funkcionalizmo tradicija pernelyg nesiskiria nuo kitų soc-jos krypčių. Vis dėlto nepanaši į kri-inę ir reflektyviąją kryptis, pabrėždama išankstinę soc.darinio darną (esminė organicistinės soc-jos paveldo dalis), natūralų tokio ‚organizmo‘ funkcionalumą, struktūrinių dalių tarpusavio mainus, gebėjimą sukurti ir atkurti pusiausvyrą bei pritaikyti savo struktūrines dalis prie evoliucinių pokyčių.Tokia soc-ja yra modernybės tarpsnio soc.sistemų raidos – funkcinės diferenciacijos –koncepcija, dėl savo pomėgio makro ir evoliuciniams klausimams, vadinama didžiąja teorija, kuri, kaip minėta, yra pagr. dabartinio postmodernizmo kritikos taikinys. Struktūrinio funkcionalizmo naracija pasitelkia neistorinį, organicistinį ir deterministinį struktūrinio aiškinimo pagrindą.

T.P. kritikuoja pozityvizmą, tačiau pirmiausia tai yra metodologinio individualizmo – pagr.holis-tinio metodo „priešininko“ – kritika.Šiuo aspektu pozityvizmo kritika yra dalinė. Soc-jos teoretiko prielaidos yra racionalistinės ir dualistinės:kuriama griežta loginė sąvokų sistema, kuri hipoteziškai atitinka racionalią ir statišką socialinę tvarką. Kartu soc-gas siekia atsiriboti nuo ideologijų ir plėtoti mokslo savarankiškumo principus- čia atsiskleidžia jo analitinių schemų reikšmė. Be tokių teoriškai išplėtotų analitinių schemų soc-ja sunyktų kaip mokslas. Ankstyvajame laikotarpyje modernybės teoretikas siekia sukurti bendrąją veiksmo teoriją, su-priešindamas utilitarinę (racionalią) ir normatyvinę (neracionalią) veiksmo tradicijas.T.P. kriti-kuoja utilitarizmą ir bando apibrėžti normatyvinius soc.tvarkos principus, tačiau išleidžia iš akių kitus veiksmo dėmenis. Teoretikas tik pagilina – instrumentinio racionalizmo/voliuntarizmo – priešpriešą, siūlydamas per siaurą teorinio pasirinkimo skalę. Be to, jo požiūris į utilitarizmą ir neoklasikinę ekonomiką dvilypis. Pagrindinė sociologo tema – analitinis veikėjas, kurio pastangos susijusios su trokštamais uždaviniais ir tikslais, kuris yra varžomas kultūros sistemų. Voliuntaristinę veiksmo teoriją T.P. supriešina su pozityvistine veiksmo teorija – utilitarizmu. Instrumentiniu požiūriu, racionalūs veikėjai, siekdami savo tikslų, renkasi efektyvias priemones, tačiau analitiškai įtraukiami tik priemonių-tikslų santykliai, o nepaisoma santykių tarp tikslų. Vadinasi, pozityvistinė veiksmo teorija rodo, kad priemonių-tikslų santykis nesvarstomas teoriškai.

Kaip tik todėl utilitarizmas neįstengia suprasti soc. tvarkos principų; tai skatina empirizmo viešpatavimą. Šie principai t.b.apibrėžiami analitiškai, bet ne empiriškai: disciplinos plėtra t.b. siejama su griežtomis teorinėmis sąvokomis, kurios g.b.empirinio tyrimo vadovas. Reikia skirti 2 tarp savęs susijusius modelius: voliuntaristinę soc.veiksmo teoriją ir veiksmo sistemų AGIL koncepciją. Analitinių sąvokų tvarkymą T.P. priešpriešina tradicinei sociologijos praktikai, kai teorinės sąvokos skubotai ir nekritiškai įtraukiamos į aiškinimo schemas, susijusias su konkrečiais tyrimo uždaviniais. Čia ir atsiskleidžia apibendrintos sąvokų sistemos svarba konstruojant aiškinimo modelius. Empirinis ketinimas susijęs su elementariojo veiksmo problema.Elementaraus teorinio modelio schema skatina kompleksišką tyrimą ir kritiškai vertina bet kurį vienpusį (tiek pozityvizmo, tiek idealizmo) modelį. Voliuntaristinė veiksmo teorija yra pozityvistinės veiksmo teorijos kritika, kuri nagrinėja neigiamą neigiamą utilitarinės krypties poveikį sociologijos tradicijai. Utilitarizmas apibūdinamas kaip intelektinis sąjūdis, kuris remiasi veiksmo racionalumo samprata. Problema ta, kad utilitarizmas neįstengia tinkamai atsižvelgti į soc.tvarkos metmenis. Apskaičiuojantys ir racionalūs veikėjai, siekdami tikslų, susijusių su atsitiktinių priemonių-tikslų pasirinkimu, įsitraukia į Hobbeso aprašytą nevaržomą kovą dėl galios šaltinių. Hobbeso tvarkos problemą T.P. sprendžia pasitelkdamas mokslinės minties raidos logiką. T.P. voliuntaristinė teorija siekia atsižvelgti į visų veiksmo vienetų savarankiškumą. Elementarusis veiksmas yra metodologinė priemonė, skirta analizuoti soc.teorijoms. Vol. veiksmo teorijos schema apima šiuos analitinius pradus: 1. Socialinį veikėją ir jo pastangas. 2. Veiksmo tikslus ir uždavinius . 3. Situaciją. ją sudaro a) sąlygos, b)priemonės. Tikslų, priemonių bei sąlygų veiksnių aptinkama ir pozityvistinėje veiksmo teorijoje. Todėl T.P. svarbus normų veiksnys, kuris leidžia derinti individualius tikslus ir susieti juos su kitų tikslais. Taigi, spręsdamas utilitarinę soc.tvarkos problemą jis daugiau dėmesio skiria normatyvinei veiksmo orientacijai, teigdamas, jog normatyvinį pradą derėtų vadinti interpretaciniu.

Utilitaristinė tradicija pasižymi sveika empirine nuovoka, todėl T.P. perima jos priemonių-tikslų schemą, kurią plėtodamas galiausiai atskleidžia šios teorijos prieštaringumą. Pozityvistinė tradicija apibrėžia konkrečios situacijos sąlygų- biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių – svarbą. Normos ir vertybės daro įtaką žmonių veiklai, todėl ši aplinkybė l.sv. socialinių sistemų pusiausvyros prielaida. Jis analitiškai dalija visuomenę į veiksmo sistemas. Kiekv.individualus veiksmas apima sudedamuosius veiksnius: pastangas, priemones, uždavinius, tikslus, vertybes ir normas. Visa tai sudaro neformalias ir formalias žmonių elgesio taisykles, skaidomas į 3 posistemes: priemones, statuso vaidmenis ir fizinę aplinką. T.P. klydo panašiai kaip ir utilitaristai; jam pernelyg didelį poveikį darė skirtingos ‚idealiz-mo‘formos. Ideologiniai jo modelio bruožai vėlyvajame laikotarpyje darosi ryškesni, palyginti su vertybiškai neutralia elementariojo veiksmo schema.

Skiriamos 2 gana skirtingos –voliuntaristinės soc.teorijos ir socialinės sistemos – koncepcijos. T.P. nuopelnai soc.mokslams sietini su analitinės reorijos metmenimis, be kurių neįsivaizduojama jokia – nei teorinė, nei empirinė – brandaus sociologinio aiškinimo pastanga. Jo sąvokų sistema skiria dėmesį tiek racionalaus utilitarinio veiksmo, tiek neracionalaus vertybinio veiksmo sričiai. Soc.sistemoje išplėtotos idėjos ir ankstesnės voliuntaristinės veiksmo teorijos nesuderinamos. Normatyviai veiksniai svarbūs abiem atvejais, tačiau funkciniai soc.sistemos imperatyvai galiausiai užgožia veikiančio žmogaus tikslų pasirinkimo galimybes ir diegia pernelyg socializuotą žm.sampratą.

Soc.struktūra Soc.sistemų vienetas yra veiksmas.Veiksmas darosi soc.sistemos vienetu tuomet, kai jis tampa sąveikos tarp veikėjo ir kitų veikėjų dalimi. Svarbu įvardinti statuso vaidmenis. Kadangi soc.sistema yra sąveikos tarp veikiančių asmenų procesas, šioji sistema yra santykių tarp veikėjų, įtrauktų į sąveikos procesą, struktūra. Sistema ir yra tokių santykių tinklas. Aiškėja 2 sv.dalykai. 1) statuso vaidmuo yra aukštesnis soc.tvarkos vienetas negu tik vaidmuo.

2) kiekv.individualus veikėjas įtraukiamas į daugeriopus santykius su vienu ar daugiau partnerių pasitelkiant papildomus vaidmenis. Todėl veikėjo dalyvavimas tipiškose sąveikos struktūrose yra laikomas sv.analitiniu soc.sistemos vienetu. Dalyvavimas apima 2aspektus: apibrėžaima t.t.padėtis, vadinama statusu, 2) kintantys, procesiniai bruožai . Soc.veikėją reikia skirti nuo asmenybės, kuri yra veiksmo sistema. Pasitelkęs soc.tvarkos sąvoką, T.P. pertvarko Hobbeso „tvarkos problemą“. Jo teigimu, pozityvistinės teorijos susiaurina soc.veiksmo priežasčių ir ssąlygų supratimą, į pirmą vietą iškeldamos soc.veikėjų prisitaikymą prie situacijos, kurioje vyksta konkretus veiksmas. Šitaip visos pozityvizmo teorijos apibrėžia normatyvinę orientaciją – instrumentinio racionalumo paradigmą. Viena pozit.kryptis, utilitarinė teorija, visiškai atskiria veiksmo tikslus ir veiksmo ssąlyga. Idealistinių teorijų kryptis soc.veiksmo raidą aiškina pasitelkdamos normatyvinių orientacijų koncepciją. Veiksmas yra normatyviškai orientuotas; tai kyla iš lūkesčių ir vaidmens sampratos veiksmo teorijoje, kai veikiantysis siekia tikslų. T.P. skiria 2 aspektus: 1) simbolinių sistemų tvarką, kuri daro galimą komunikaciją, ir 2) abipusių motyvacinių orientacijų tvarką, apibrėžiančią normatyvinius lūkesčių aspektus. Tvarkos imperatyvas –tarpasmeninė veikėjų motyvacijos ir normatyvinių kultūros standartų integracija. Sudėtingą statuso vaidmenų visumą kontroliuoja normos ir vertybės.P. vadina institucionali-zacija. Bet kuri sistema, siekdama išsaugoti ir stiprinti trukktūrines savi ribas, privalo atkiepti 4 funkcinius poreikius. Tai :adaptacija A, tikslų siekimas, integracija G, ir katencija L, t.y. pavyzdžių įtviertinimas. Tai – vadinamasis tarpusavio mainų – AGIL – modelis. Elgesio sistema prižiūri adaptacijos funkciją. Personalinė sistema įgyvendina tikslų siekimo funkciją. Socialinė sistema apaibūdina integracijos funkciją. Kultūros sistema kontroliuoja pavyzdžių išsaugojimo funkciją, veikiančius asmenis susiedama su normomis ir vertybėmis, kurios suteikia jiems veiksmo motyvaciją. Kiekv.posistemė turi gauti atitinkamą paramą iš gretimų posistemių. Todėl sistemos pusiausvyra priklauso nuo tarpusavio mainų, t.y. nuo to, ar posistemės gali aprūpinti savo aplinkos sistemas reikalingais ištekliais.

Ekonomika pritaiko visuomenę prie aplinkos remdamasi darbu, gamyba ir paskirstymu. Politinė sistema įgyvendina tikslų siekimo funkciją, formuluodama visuomeninius tikslus ir mobilizuodama veikėjus bei išteklius siekti šiems tikslams. Pasitikėjimo sistema įgyvendina latencijos funkciją diegdama kultūros taisykles bei sudarydama galimybes, kad jos būtų internalizuojamos. Asociatyvinė bendruomenė – tai institutai, kurie koordinuoja įv. Visuomenės komponentus ir įgyvendina integracijos funkciją.

Šios posistemės plėtojamos kaip sinmoliniai ištekliai, kurie nebūtinai sudaro aiškią formą. Simbolinis adptacinės sistemos tarpininkas yra pinigai, tikslų siekimo sistemos – galia, integracinės sistemos – įtaka, latencinės sistemos – vertybiniai įsipareigojimai.

T.P. prielaidos leidžia tyrinėti hipoteziškai tvarkingos visuomenės struktūrą, aprašomą remiantis analitinio pobūdžio apibrėžimais. Dar – soc.normų skirtumai visuomenėje apima nevienodas pasirinkimo galimybes, kurias svarbu suprasti dar prieš aprašant ar aiškinant. Tai ir siekia paaiškinti T.P. plėtodamas veiksmo sistemų idėją.

Pagr. veiksmo sistemų prielaida yra tvarkos hipotezė, kuri apibrėžia savitų prielaidų visumą:1. Sistemoms būdinga jų dalių priklausomybė.2. sistemoms būdinga pusiausvyra, kurios esmė- tarpusavio mainai.3. pamatiniai soc.sistemos elementai yra vertybės ir normos.4. sistemos apibrėžia ir siekia išsaugoti savo ribas su aplinka.5. du pagr.procesai, susiję su esama sistemos pusiausvyra – integracija ir paskirstymas.6. sistemos kontroliuoja vidines sistemos pokyčių tendencijas.7. socializacija ir soc.kontrolė yra tie veiksniai, kurie padeda soc.sistemai išsaugoti pusiausvyrą.

Taigi, abstrakčioji analitinė T.P. teorija yra tiesiogiai susijusi su didžiuoju moraliniu jo imperatyvu – atgaivinti ir pertvarkyti liberaliąją teoriją.

—————————————-

Sociologijos, kaip ir bet kurio kito mokslo, objektas negalimas be savitos teorijos, nes neegzistuoja jokia santykinai atskira ir savarankiška sociologinė tikrovė be sociologinės perspektyvos. Tik sociologinė teorija kuria sociologinę realybę. Sociologinis mąstymas, sociologinis tyrimas, sociol.svarstymai ir visa tai, kas vadinama sociologija, prasideda tik tada, kai yra aiškiai išskiriamas savitas sociologinis mąstymas. Tik tada galima atskirti santykinę sociologinę tikrovę nuo bet kurios kitos tikrovės, kurią tyrinėja ir kiti mokslai.

Soc-ja, kaip savita teorija , kartu ir savitas pažinimas, nuo kitų soc.mokslų atsiskyrė 19a.. Nors A.Comtas, H.Spenceris ar K.Marxas laikomi sociologinio mąstymo pradininkais, tačiau E.Diurkheimas pirmasis iš sociologų ėmėsi kryptingai spręsti sociologijos objekto klausimą ir atskirti jį nuo kitų soc.mokslų. Sos.teorija jau iš pat pradžių pasidalijo į dvejopo pobūdžio soc.tikrovės aiškinimą: 1)sociologijos teorijai reikia konstruoti sąvokas ir modeliuoti teiginius apie individui išorišką soc.tikrovės visumą;2) soc-ja turi tirti soc.tikrovės raišką per tiksliškai veikiančių ir savo veiksmus suvokiančių individų veiklą. Galima teigti, kad sociologijos teorijos objekto problema neišvengiamai suskilo į 2 soc.tikrovės teorinio modeliavimo grupes. Viena imasi modeliuoti soc.visumos arba visuomenės ir jos dalių struktūrą, kita – individualaus veiksmo struktūrą. Tik galėdama teoriškai sumodeliuoti vieno ar kito lygmens soc.struktūrą, sociologija galėjo save atskirti nuo kitų mokslų. Soc-jos atsiradimas tiesiogiai susijęs su didžiuoju Švietimo epochos proto projektu, kurį įgyvendino gamtos mokslai. Soc-ginio mąstymo kūrėjai siekė soc-ją paversti į gamtos mokslus disciplina. Jų tikslas – suformuoti dėsnius, apibūdinančius objektyvius visuomenės struktūros funkcionavimo bei kaitos mechanizmus ar atskleisti soc.veiksmo struktūrą. Švietimo epochos projekto idėja buvo universalaus racionalumo idėja. Šv.epoch.mąstymas susijęs su aiškiai išreikšta hierarchija: tarp racionalumo ir iracionalumo, tarp žinojimo ir nežinojimo. Soc-jos teorijai atsirasti sv.poveikį turėjęs visuomenės prilyginimas gamtinei tikrovei iš principo negalėjo panaikinti soc-jos teorijai būdingo prieštaringumo, tiesiogiai susijusio su savita žmogiška tikrove. Soc-nio pažinimo sudėtingumas kyla iš dvejopos žm.soc.elgesio prigimties. Soc.elgesys tuo pat metu yra ir laisvas, ir sąlygotas arba determinuotas. Dėl šios dvejopos žm.soc.elgesio prigimties soc-jos pastangos pasidalija į 2 kryptis: vienos savo išeities tašku pasirenka objektyviai egzistuojančią soc.tikrovę ir mano, kad ji turi savitą savarankišką ir kintančią struktūrą. Taip pat pripažįstama, kad ši tikrovė, determinuoja asmens pasirinkimą.

Visuomenė nėra stabili ir griežta struktūra. Tai – ne organizmas ir ne nechanizmas.Vis.egzistuoja kaip veikiančių individų visuma.Ji yra ir išoriška individui, ir tuo pat metu egzistuojanti jame pačiame. Soc-jos teorija konstruojama iš vidinės ir išorinės soc-jos perspektyvos. Soc.mokslą determinuoja soc.tikrovė, kurią tiria ir kurios dalimi yra pats mokslininkas. Ar jis gali būti objektyvus? Soc-gas gali tikrinti savo teorinius modelius tik realioje visuomenėje, o tai reiškia , kad jis negali kontroliuoti visų tiriamą reiškinį veikiančių veiksnių arba kintamųjų.