PLATONO “VALSTYBĖ“

4255 0

PLATONO “VALSTYBĖ“

DORYBĖ YRA ŽINOJIMAS

Valstybė – tai knyga, nepasiduodanti kvalifikacijai. Joje paliesti ar išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti.

Pamatinę Valstybės idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Tačiau teiginys, kad dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, irr kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmogus nori, priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vien todėl, kad jie nori. Vadinasi, žmogus kuris žino – filosofas ar mokslininkas – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžiojem ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokę teisę. Šis įsitikinimas sudaro viso ko pagrindą Valstybėje ir verčia Platoną aukoti visus valstybės aspektus, kuriems nepavyksta pritaikyti apšviesiosios despotijos principo.

Analizuojant paaaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Vadinasi, filosofo pretenzijos valdyti yra ne kas kita, kaip labai svarbus atvejis dėsnio, kuriuo įsitikinama visur, kur tik žmonės gyvena kartu: kad be

endra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi atlikti savąją darbo dalį. Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, – priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo. Praktiškai valstybė priklauso nuo to, kaip ji valdo ir susieja šiuos du veiksnius.

NUOMONĖS NEKOMPETETINGUMAS

Platono nuomone, miesto – valstybės sunkumai nėra ydingo auklėjimo padarinys, o dar mažiau čia kalti valstybės vyrų ir mokytojų moraliniai trūkumai. Sunkumai greičiau kyla iš visos visuomenės liguistumo ir pačios žmogaus prigimties.

Valstybė iš esmės buvo miesto – valstybės – tokio, koks jis iš tiesų buvo, su viisais Platono įžvelgtais konkrečiais trūkumais,- kritinė studija, nors tam tikrais sumetimais jis nusprendė įvilkti savo teoriją i idealaus miesto rūbą. Tas idealas turėjo atskleisti amžinus prigimties principus, kuriuos gezistuojantys miestai mėgino ignoruoti.

Nekompetentingumas – tai demokratinių valstybių būdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį Platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų kovų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus. Politinio gyvenimo harmonija – valstybinių ir asmeninių interesų de

ermė, kaip gyrėsi Periklis, pasiekta Atėnuose,- iš esmės, Platono požiūriu, buvo tik idealas.

Nuožmi frakcionizmo ir partijų egoizmo dvasia, martyt, buvo pagrindinė tam tikro valdžios nestabilumo miestuose – valstybėse priežastis. Platonas šitai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu. Tad pačiame mažiausiame mieste, pasak Platono, esama dviejų miestų – turtingųjų miesto ir vargšų miesto, kurie amžinai kovoja tarpusavyje. Ir padėtis tokia rimta, kad Platonas neišmano, kaip pašalinti frakcionizmą iš graikų politikos,- nebent iš pagrindų pakeitus privatinės nuosavybės instituciją. Geriausia būtų ją visiškai panaikinti, o mažų mažiausiai, jo nuomone, būtina bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų. Ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovą, ne mažiau svarbu nei auklėti vadovus. Nekompetetingumas ir Frakcionizmas – tai dvi pagrindinės politinės bėdos, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas mėginantis patobilinti miestą – valstybę.

VALSTYBĖ KAIP TIPAS

Kai Platonas rašė Valstybę, toks pasiryžimas būti moksliškam jam reiškė, kad jo teorija turi pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią. Nors tai gali atrodyti paradoksalu, visiškai neabejotina, kad Valstybėje utopija kuriama ne kaip „romantinė sėkmė“ – tuo Platonas norėjo pradėti mokslinį „gėrio idėjos“ puolimą. Politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir, vadinasi, ko reikia gerai valstybei susikurti. Jis taip pat privalo žinoti, kas yr

ra valstybė – ne atsitiktinės jos apraiškos, bet ji pati vidujai , iš esmės. Beje, filosofo teisę valdyti galima pagrįsti tik parodžius, kad ji kyla iš valstybės prigimties. Platono valstybė, matyt, yra „valstybė kaip tokia“, visų valstybių tipas ar modelis. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne taip svarbu, ar egizstuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne. Tai paaiškina, kodėl Platonas gana atsainiai traktuoja įvykdomumo klausimus, Lengva perdėti jo atitrūkimą nuo realių aplinkybių, bet kam, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali būti sukurta tikrovėje. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė: jeigu faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams.

Valstybėje siekiama ne aprašyti valstybės, o surasti tai, kas esminga ar tipiška,- bendruosius sociologinius principus, kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė, siekianti gero gyvenimo.

ABIPUSIAI POREIKIAI IR DARBO PASIDALIJIMAS

Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teigia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų keičiamasi apslaugomis.

Tačiau paslaugų mainai susiję su labai svarbiu principu – darbo pasidalijimo ir pareigų specilizacijos. Juk jeigu poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikšnų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam re

eikia, turėti to, ką jis gauna. Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specilizacija. Pasak Platono, tai galima paaiškinti dviem pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau negu kiti; antra, meistriškumas įgyjamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties.

Taigi paaiškėja, kad filosofas valdovas nėra kas nors ypatinga, kad jo pretenzijas valdyti pateisina tas pats principas, kuris galioja visai visuomenei. Panaikinkite specilizaciją, ir drauge su ja išnyks visi visuomeniniai mainai. Įsivaziduokite žmones su vienodais įgimtais gabumais, ir pagrindo specializuotis nebėra. Atimkite lavinimą, kuris įgimtus gabumus paverčia meistriškumu, ir specializacija netenka prasmės.

KLASĖS IR SIELOS

Ir žmogaus, ir valstybės pamatinė struktūra esanti ta pati, todel tai, kas yra gėris vienam, negali iš esmės skirtis nuo to, kas yra gėris kitai.

Asocialiam individui būtina geriau suprasti savo paties prigimtį ir, remiantis tuo žinojimu, visapusiškiau išugdyti savo sugebėjimus. Jo vidinis konfliktas nėra nesutaikoma kova tarp to, ką jis nori ir ką privalo daryti, nes blogiausiu atveju jo prigimtinių sugebėjimų pilna išraiška apima tai, ko jis iš tikrųjų nori, ir tai, ką jis turi teisę turėti.

Kartu mėgindamas tuo pačiu būdu analizuoti ir valstybę, ir individą, Platonas sukuria teoriją, kuri yra pernelyg paprasta jo problemai išspręsti. Iš valstybės analizės matyti, kad būtina atlikti tris funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Specializacijos principas reikalauja, kad būtų skiriamos svarbiausios veiklos sritys, tai paaiškėja, jog yra trys klasės darbininkų, kurie gamina, ir „ sargybinių“, kurie savo ruožtu padalyti, nors ne taip aiškiai, į karius ir valdovus, arba filosofą karalių, jeigu jis valdo vienas. Bet kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtingumu, tas tris klases lemia tai, kad yra žmonių rūšys tie, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausia tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas, sakykime, rinktis priemones ir tikslus.

Psichologijos požiūriu šias tris savybių rūšis atintinka trys gyvybės galios, arba „sielos“: geidžiančioji, arba maitinančioji, kuri, Platono manymu, glūdi žemiau diafragmos, vykdomoji, arba „aistringoji“, kuri glūdi krūtinėje, ir protingoji, kuri žino arba mąsto ir kuri glūdi galvoje.

Valstybėje trys klasės tikrai nėra taip griežtai atskirtos, kaip atrodytų iš schematiško jo teorijos išdėstymo. Tos klasės anaiptol nėra kastos, nes priklausymas joms nepaveldimas. Priešingai, idealu jis, atrodo, laiko išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina valstybėhe pačias aukščiausias pareigas, kurias gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo (gabumų plius išsilavinimo ir patirties).

TEISINGUMAS

Calstybės teorijos Valstybėje kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas – tai sąsaja, jungianti visuomenę, tą darnią sąjungą individų, iš kurių kiekvienas yra susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir išsilavinimą. Tai ir visuomenė, ir asmeninė dorybė, nes šiaip išsaugojama tai, kas yra aukščiausias gėris tiek valstybei, tiek jos nariams.

Platonas nepriskiria prie teisingumo – nebent netiesiogiai – viešosios tvarkos ir rimties palaikymo: vis dėlto išorinė tvarka yra maža dalelė valstybę sukuriančios harmonijos. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet svrabiausia, gyvenimą – visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. Grindžiama principu, kad valstybę sukuria abipusiai poreikiai, analizė neišviangiamai nukrypsta į veiklos sritis, o ne į galias. Net valdovas nėra ištikimas nes jis atlieka tam tikrą funkciją, kuriai jis tinkamas dėl savo išminties.

Vienintelis neaiškus dalykas – kokiomis priemonėmis pilitikas gali pasiekti tą tinkamą paskirstymą. Apskritai kalbant, tėra du būdai šiai problemai išspręsti. Galima arba panaikinti tam tikras kliūtis geram pilietiškumui, arba sukurti jam palankias sąlygas. Pirmasis veda prie komunizmo teorijos, antrasis – prie auklėjimo teorijos.

NUOSAVYBĖ IR ŠEIMA

Platono komunizmas pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis, kurios abi atsispindi šeimos panaikinimo idėjoje. Pirmoji – tai draudimas valdovams turėti asmeninę nuosavybę (namus, žemės ar pinigų); jie turį gyventi bendrai kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. Antroji – tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir ju pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuonys. Tačiau komunizmas Valstybėje taikomas vien sargybinių klasei,t.y. kariams ir valdovams, tuo tarpu amatininkams paliekamos jų asmeninės šeimos – ir žmonos, ir nuosavybė.

Platonas buvo taip tvirtai įsitikinęs, jog gerovė pražūtingai veikianti valdymą, kad nematė kito būdo blogiui pašalinti kaip panaikinti pačią gerovę – bent karių ir valdovų atžvilgiu. Išgydyti valdovų godumą tegalima atėmus iš jų teisę laikyti ką nors savo nuosavybe. Ištikimybė pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais. Panaikinti turtinę nelygybę jam rūpėjo anaiptol ne dėl to, kad ji neteisinga individų atžvilgiu. Jis siekė kuo didesnės vienybės valstybėje, o asmeninė nuosavybė su tuo nesuderinama. O idėjų seka visiškai priešingai tai, kuri įkvėpė daugiausia gyvybės moderniosioms socialinėms utopijoms: jis neketina apsinaudoti valdžia, kad sulygintų gerovę, bet nori sulyginti gerovę, kad pašalintų neigiamą įtaką valdžiai. Tą patį galima pasakyti ir apie tikslą, kurio Platonas siekė panaikindamas santuoką, nes šeimyninį gyvenimą, susiejantį tam tikrus asmenis, jis laiko kitu stipriu valstybės varžovu kovoje dėl valdovų ištikimybės. Rūpinimasis savo vaiku – kur kas klastingesnė savanaudiškumo atmaina nei turto troškimas: jo manymu, namie auklėjami vaikai prastai parengiami tam visiškam apsišventimui, kurio valstybė turi teisę reikalauti. Bet dėl santuokos Platonas turėjo ir kitų tikslų. Pagaliau siūlydamas panaikinti santuoką Platonas galbūt netiesiogiai kritikavo moters padėtį Atėnuose, kur jos funkcijos apsiribojo namų priežiūra ir vaikų auginimu. Platonui atrodė, kad šitaip valstybė netenka pusės savo potencialių sargybinių.

Reikia garantuoti valstybės vienybę; tam trugdo nuosavybė ir šeima; vadinasi, nuosavybės ir santuokos reikia atsisakyti. Šeima yra vienas dalykas, valstybė – kitas, ir būtų geriau, jeigu viena nemėgdžiotų kitos.

AUKLĖJIMAS

Jeigu dorybė yra žinojimas, jos galima išmokyti, tad tam skirta auklėjimo sistema yra neatskiriama geros valstybės sudedamoji dalis. Platono požiūriu, sukūrus gerą auklėjimo sistemą, galima patobilinti beveik viską; auklėjimą apleidus, kitos valstybės pastangos bus mažai vaisingos.

Platonas ir siūlo valstybės kontroliuojamą privalomą auklėjimą. Jo auklėjimo sistema sudaryta iš dviejų dalių; pradinio auklėjimo, apimančio jaunuolių lavinimą iki maždaug dvideįimties metų ir užbaigiančio karinės tarnybos pradžią. Ir aukštojo mokslo, skiriamo tiems abiejų lyčių asmenims, kurie ateityje priklausys dviem valdančiosioms klasėms, ir trunkančio nuo dvidešimties iki trisdešimties penkerių metų.

Valstybėje apmestas pradinio auklėjimo planas greičiau laikytinas siekimu pagerinti esamą padėtį, o ne visiškai naujos sistemos išradimu. Galima sakyti, kad to pagerinimo Platonas siekė auklėjimą, kokį paprastai gaudavo kilmingas Atėnų jaunuolis, derindamas su valstybės kontroliuojamu auklėjimu, kokį gaudavo jaunas spartietis, ir gana drastiškai keisdamas abiejų turinį. Todėl mokymo programa buvo sudaryta iš dviejų dalių: gimnastikos lavinti kūnui ir „muzikos“ lavinti sielai.

Pasirinkdamas diealogo, o ne poetinę formą, Platonas galbūt norėjo pabrėžti, kad poezija išryškinanti žmogaus elgesio emocinį aspektą, tuo tarpu prozai artimesnis dialogas – racionalųjį.

Be abejonės, pats originaliausias ir pats būdingiausias siūlymas Valstybėje yra aukštojo mokslo sistema, kuri atrinkus studentus nuo dvidešimties iki trisdešimt penkerių metų rengia aukščiausiems sargybinių klasės postams. Sargybinių aukštasis lavinimas turėjo parengti profesionalus, ir mokymo programai Platonas pasirinko vienintelius jam žinomus mokslus – matematiką, astronomiją or logiką. Be abejonės, jis buvo įsitikinęs, kad šie tiksliausieji iš mokslų yra vienintelis tinkamas filosofijos studijų įvadas, bemaž nėra pagrindo abejoti, kad jis tikėjosi, jog filosofas, tvirtindamas savo objektą – gėrio idėją – gaus palyginti tikslas išvadas.

ĮSTATYMŲ PRALEIDIMAS

Nedaug knygų, pretenduojančių vadintis traktatais apie politiką, yra taip nuodugniai apgalvotos ir taip gerai sustyguotos kaip Valstybė. Tikroji Valstybės romantika – tai romantika laisvo proto, kurio nevaržo papročiai, netrigdo žmogaus kvailybė ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybės ir papročių jėgas gali nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Iš Platono samprotavimų išplaukia, kad tikslų pasirinkimą galima prilyginti priemonių jau sutartam tiklsui pasirinkti, o tai paprasčiausiai neteisinga. Principas, pripažįstantis tik vieną politinio pavaldumo rūšį – žinančiųjų ir nežinančiųjų santykį,- kur kas prastesnis už tikrovę.

Ne mažiau svarbus Valstybės aspektas – kas joje praleista, būtent įstatymai ir viešosios nuomonės įtaka. Praleidimas visiškai logiškas, nes Platono argumentai neatremiami, jeigu jo prielaida laikoma savaime suprantama.

Valstybės ideali valstybė buvo tiesiog miesto – valstybės politinio kulto, jos laisvų piliečių idealo ir tikėjimo, kad kiekvienas žmogus pagal savo galimybes gali tapti valdžios pareigų ir teisių dalininku, neigiamas. Šis idealas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad yra neįveikiamas moralinis skirtumas tarp priklausomybės nuo įstatymo ir priklausomybės nuo kito žmogaus valios, net jeigu tas žmogus būtų išmintingas ir geranoris despotas. Skirtumas tas, kad pirmoji suderinama su laisve ir orumu, o antroji – ne. Įstatymu paremtos savo laisvės pojūtis kaip tik ir buvo tas miesto – valstybės elementas, kuriam graikai teikė didžiausią moralinę vertę ir kuris, jųnuomone, skyrė graiką nuo barbaro. Todėl įstatymų praleidimą Platono idealioje valstybėje galima vertinti tik kaip nesugebėjimą suvokti pačios visuomenės, kurią jis troško patobulinti, nuostatų moralinį aspektą.

Drauge aišku, kad Platonas negalėjo įtraukti įstatymų kaip esminio valstybės elementonepertvarkydamas visos filosofinės sistemos, kurios dalis yra ideali valstybė. Jų praleidimas buvo ne užgaida, bet logiškas pačios filosofijos padarinys. Juk jeigu mokslinis žinojimas visada pranašesnis už tautos nuomonę, kaip mano Platonas, vadinasi nėra jokio pagrindo gerbti įstatymus, kad jie taptų aukščiausiaja valdžia valstybėje.

Platonas: POLITIKA IR ĮSTATYMAI

Platono Valstybę nuo Politiko ir Įstatymų skiria nemažas laiko tarpas. Du pastarieji veikalai gana panašūs, o juose pateikta teorija gerokai skiriasi nuo pateiktosios Valstybėje; abu jie yra Platono apmąstymų apie miesto – valstybės problemas galutinis rezultatas. Literatūriniu atžvilgiu Valstybė smarkiai pranoksta Įstatymus. Ji laikoma puikiausiu literatūriniu šedevru iš vsų filosofinių raštų. Būtent Įstatymai, o ne Valstybė turėjo kur kas daugiau įtakos politinės filosofijos raidai senovės pasaulyje.

ĮSTATYMŲ SUGRAŽINIMAS

Valstybėje Platonas sukūrė teoriją, kurioje viskas buvo pajungta filosofui valdovui, turinčiam unikalią teisę valdyti vien dėl to, kad jis vienintelis žino, kas yra gėris žmonėms ir valstybems. Tai smarkiai kirtosi su tvirtu graikų tikėjimu įstatymų nustatytomis laisvėmis ir piliečių dalyvavimu savivaldoje. Šiąa prasme Platono politinės teorijos pirmoji versija buvo vienpusė ir netinkama miesto – valstybės idealams išreikšti. Gi Įstatymai buvo parašyti mėginant susigrąžinti įstatymams tą vietą, kurią jiems teikė graikai savo moraliniuose vertimuose ir iš kurio Platonas bandė juos išstumti. Pagrindinis skirtumas tarp Valstybės ir Įstatymų teorijų tas, kad pirmosios idealą valstybę valdo specialiai parinkti ir išlavinti žmonės, kuriems negalioja bendrosios taisyklės, tuo tarpu antrajame veikale pateikti metmenys tokios valdymo formos, kai viešpatauja įstatymai, o valdovas ir valdinys vienodai jiems pavaldūs.

Gana dažnai Platono perėjimas prie vėlesnės politinės teorijos aiškinamas nusivylimu, kurį jis turėjęs patirti po nepavykusio bandymo dalyvauti tvarkant Sirakūzų reikalus. Visgi galima drąsiai teigti, kad Platonas niekada staiga nekeitė savo įsitikinimų ir kad visuomet žinojo, jog įstatymų praleidimas idealioje valstybėje buvo esminis trūkumas. Pats jis teigė, kad jo tikslas Įstatymuose esąsa aprašyti antrą geriausią valstybę. Be įstatymų žmonės “niekuo n

. . .

SOCIALINĖS IR POLITINĖS INSTITUCIJOS

Įstatymuose Platonas neslepia, kad tebesilaiko nuomonės, jog komunizmas yra ideali santvarka, tik per gera žmogaus prigimčiai. Todėl jis daro nuolaidą žmogaus silpnumui dėl tų dviejų pagrindinių dalykų ir palieka privatinės nuosavybės teisę ir privačią šeimą. Jis vis dar puoselėja planą moteris auklėti vienodai su vyrais ir skirti joms karines bei kitas pilietines pareigas, nors dabar jau nieko nesako apie jų skyrimą į valdžios vietas. Pastovios monogaminės sąjungos – ir nepakenčiamai stropi viešoji jų priežiūra – pripažįstamos teisėta santuokos forma. Savo nuolaidą privatinės nuosavybės atžvilgiu Platonas atsveria kuo griežčiausiais jos dydžio ir naudojimo apribojimais, kurie iš esmės panašūs į SPARTOJE galiojusias nuostatas. Piliečių mieste turi būti 5040, žemė padalijama į tiek sklypų, kuriuos galima paveldėti, bet kurių negalima nei skaidyti, nei nusavinti. Žemėje išaugintos gėrybės turi būti suvartojamos kartu prie bendro stalo. Šitaip sulyginami visi žemės savininkai. Žemę dirba vergai, mokantys rentą derliaus dalimi.

Kita vertus, asmeninė nuosavybė gali būti nevienoda, tačiau jos dydis ribojamas, t.y. Platonas uždraustų piliečiams turėti asmeninę nuosavybę, kurios vertė keturis kartus viršija žemės sklypo vertę. Tuo siekiama panaikinti pernelyg didelius turtinius skirtumus, kurie graikų patyrimu, yra pagrindinė pilietinės nesantaikos priežastis. Asmeninės nuosavybės naudojimas ribojimas taip pat griežtai, kaip ir jos dydis. Piliečiams neleidžiama imtis gamybos ar prekybos, verstis kokiu nors amatu. Visa tokia veikla, kiek be jos neįmanoma apsieiti, turėtų būti sutelkta svetimšalių gyventojų, kurie yra laisvi žmonės, bet ne piliečiai, rankose. Draudžiama imti palūkanas už skolas, netgi neleidžiama turėti aukso ir sidabro. Dėl visų suvaržymų, kokie tik Platonui atėjo į galvą, nuosavybės turėjimas virsta tikru vargu.

Platonas iš tikrųjų neatsisakė darbo pasidalijimo. Jis tik pateikė naują darbo pasidalijimą, pakeisdamas ankstesnės teorijos tris piliečių klases. Žemdirbystė nurodoma kaip speciali vergų funkcija, pramonė ir prekyba – kaip laisvų žmonių, kurie nėra piliečiai, funkcija, o visos politinės funkcijos atiduodamos išimtinai piliečiams. Jis numato visas svarbiausias intuicijas, buvusias kiekviename graikų mieste, – visuotinį susirinkimą, tarnybą ir pareigūnus. Geriausiai rinkimų mechanizmą charakterizuoja tai, kaip išrenkami 360 tarybos narių. Piliečiai skirstomi į keturias klases pagal jų asmeninės nuosavybės dydį. Nors žemiausia klasė, matyt, būtų pati geriausia, o aukščiausia – pati mažiausia, vis dėlto Platonas skiria kiekvienai klasei po ketvirtį vietų tarnyboje. Dar daugiau svorio turtingiausių piliečių balsams jis suteikia numatydamas baudas už nebalsavimą, kurios netaikomos žemiausioms nuosavybės klasėms. Be to, kai kurias parigas tegali užimti aukščiausios arba aukščiausių grupių atstovai. Taigi, jo santvarka iš tikrųjų suteikia persvarą tiems, kas turi daugiausiai asmeninės nuosavybės. Iš to seka išvada, kad Platono valdymo plano neįmanoma suderinti su jo ketinimais. Matyt, ėmęsis kontruoti santvarką, jis įsitikino, kad turtiniai skirtumai yra kur kas akivaizdesni ir praktiškesni už dorybių skirtumus.

AUKLĖJIMO IR RELIGINĖS INSTITUCIJOS

Bendrieji auklėjimo programos metmenys labai panašūs į Valstybėje išsidėstytuosius – čia irgi randame muziką bei gimnastiką; jo nepasitikėjimas poetais taip pat lepia nepaprastai griežtą literatūros ir meno venzūrą; moterų auklėjimas su vyrais tebėra svarbi plano dalis; išlikęs ir privalomas visų piliečių auklėjimas. Kadangi Įstatymuose visa valstybė jam nėra auklėjimo institucija, dabar Platonas mėgina pateikti valstybės kontroliuojamų mokyklų, kuriose apmokami mokytojai turi dėstyti griežtai nustatytą pradinio ir vidurinio mokymo kursą, sistemos metmenis.

Religiją, kaip ir auklėjimą, turinti reguliuoti ir prižiūrėti valstybė. Tad Platonas uždraudžia bet kokį privatų religijos praktikavimą ir nustato, kad apeigos gali būti atliekamos tik viešose šventyklose ir tik įgaliotų dvasininkų. Jis įsitikinęs, kad religinis tikėjimas glaudžiai susijęs su dorovine elgsena, o konkrečiau – kad kai kurios netikėjimo formos yra aiškiai amoralios pakraipos. Odėl jam atrodo, kad būtina suteikti religijai tam tikrą doktriną, o valstybei – erezijos įstatymą netikintiesiems bausti. Doktrina labai paprasta. Ji draudžia ateizmą, kurio Platonas skiria tris rūšis: dievų egzistavimo neigimą, neigimą, kad jiems rūpi žmogaus elgesys, ir tikėjimą, kad jie lengvai atleidžia padarytas nuodėmes. Ateizmas baustinas kalėjimu arba, blogiausiu atveju, mirtimi. Šie pasiūlymai gerokai skiriasi nuo graikų praktikos ir užtraukia Įstatymams prastą šlovę – šis veikalas tapo pirmuoju argumentuotu religinio persekiojimo pagrindu.

Įstatymai baigiami dar vienos institucijos sukūrimu, anksčiau vos paminėtą, kuri ne tik nepritampa prie kitų valstybės institucijų, bet ir prieštarauja tikslui sukonstruoti valstybę, kurioje viešpatautų įstatymai. Tą unstituciją Platonas pavadina Naktine Taryba. Ši Taryba yra už įstatymo ribų, tačiau jai suteikiama galia kontroliuoti ir vadovauti visoms teisėtoms valstybės institucijoms. Iš jos narių tikimasi, kad jie žino, kaip išgelbėti valstybę, ir Platonas daro galutinę išvadą, kad pirmiausia reikia įkurti tarybą ir į jos rankas atiduoti valstybę. Akivaizdu, kad Naktinė Taryba pakeičia Valstybės filosofą valdovą ir kad Platonas, įtraukdamas ją į Įstatymus, išsižada ištikimybės antrajai geriausiai valstybei. Naktinė Taryba įgyja nemalonų klerikalizmo prieskonį, kurį dar labiau sustiprina aiškiai religinis jos nariams Platono priskiriamos išminties pobūdis.

Join the Conversation

×
×