DESCARTES PAŽIŪROS.

Kuo naujųjų amžių mokslui buvo Galilei, tuo naujųjų amžių filosofijai Descartes’as. Patikimo metodo paieškas sujungęs su metafizine spekuliacija, jis sukūrė naujo tipo filosofiją. Todėl naujojo filosofijos etapo pradžią įprasta sieti su Descartes’o iškilimu XVII a. pirmoje pusėje.

GYVENIMAS. Renė Descartes’as (arba Des Cartes, lotyniškai Cartesius) gyveno 1596-1650 metais. Gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje (1604-1612), vėliau iki 1618 m. gyveno Paryžiuje ir studijavo matematiką. Norėdamas geriau pažinti pasaulį ir žmones, 1618-1629 metus leido pasaulietinio bei dvaro gyvenimo verpetuose, tėvynėje ir užsienyje, kelionėse ir r karinėse ekspedicijose (kaip savanoris dalyvavo Trisdešimties metų kare), tačiau kartkartėmis tokį gyvenimo būdą mesdavo ir grįždavo prie studijų. 1629 metais galutinai pasitraukė į Olandijos glūdumą ir ratarsi grynas mokslininko įsikūnijimas; jis buvo tik mokslininkas, grynų gryniausias mokslininkas. Jis neturėjo asmeninių ambicijų (priešingai negu, pavyzdžiui, Fr. Baconas), nebuvo linkęs mokyti žmonių ar taisyti pasaulio, jis troško tik vieno tobulinti savo protą ir pažinti tiesą; šis tikslas buvo viso jo gyvenimo nuo pradžios lig pabaigos kelrodis.

RAŠTAI. Descartes’ui filosofija buvo po senovei universalus mo okslas: „Visa filosofija yra tarsi medis, kurio šaknys metafizika, kamienas fizika, o šakos visi kiti mokslai, susibėgantys į tris, būtent: į mediciną, mechaniką, etiką”.

DESCARTES’ PAŽIŪROS.

1. METAFIZIKA. 1) M e t o d a s. Tuo metu, kai Descartes’as ryžosi reformuoti mokslą, šis anaiptol neklestėjo: sc

cholastika išsisėmė, o Atgimimas pozityvių rezultatų nepasiekė.
Nepatenkinamos mokslų padėties priežastimi Descartes’as laikė tinkamo metodo stygių: esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas. „Metodas” tapo svarbiausia jo filosofijos idėja ir pirmutiniu uždaviniu. Nuo Atgimimo laikų ne vienas mokslininkas ieškojo naujo metodo, bet Descartes’as šį uždavinį suvokė giliau: jo metodas turėjo ne vien palengvinti pažinimą, o pirmiausia užtikrinti jo rezultatų patikimumą.
Pažinimo patikimumo kriterijus Descartes’ui buvo aiškumas ir akivaizdumas. Kas yra aišku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo žinios, išskyrus matematiką, nebuvo, pasak jo, nei aiškios, nei akivaizdžios. Akivaizdžios nebuvo nei scholastinės spekuliacijos, nei patyrimu įgyjamos faktinės žinios. Descartes’o mokslo idealas skyrėsi nuo scholastiškojo, taip pat ir nuo Bacono idealo; jis bu uvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis.
Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos. Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėmenis. Silogizmas šiam reikalui netinka. Šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas.
Jis pabrėžė dar vieną mokslinio metodo aspektą: tikslumo ir tikrumo požiūriu visi mokslai turį supanašėti su matematika. O moksliniai matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi Descartes’as siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine an
nalize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei -judėjimą. Tad Descartes’o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes’o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitikinęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą (mathesis universalis) racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą.
2) Metodinis skepticizmas. “.
Descartes’as savąjį skepticizmą grindė tais pačiais argumentais, kurie kadaise privertė suabejoti senovės ir viduramžių skeptikus. Svarbiausi buvo trys argumentai: a) pojūčiai yra apgaulingi; b) nėra aiškios ribos tarp tikrovės ir sapno; c) kažkokia už mus galingesnė esybė gali mus klaidinti. Dviejų pirmųjų argumentų pakako suabejoti mūsų žiniomis apie išorinius objektus, trečiasis vertė suabejoti netgi matematinėmis tiesomis.
3) Cogito, ergo sum. Atrodė, kad prieš tuos argumentus neatsilaikys joks teiginys, skelbiantis, jog reikia abejoti visų daiktų realumu. Tačiau kaip tik abejojimas tapo tikrumo ramsčiu. Juk jeigu abejoju, vadinasi, mąstau; mąstymas yra (cogitatio est) net jei miegočiau ar blogio demonas mane klaidintų. Tai, ką mąstau, gali būti sapnas arba klaida, tačiau kad mąstau, yra neabejotina. Samprotaudamas galiu klysti, bet klysti galiu tik tuomet, jeigu mąstau. Nesame tikri, kad išorės daiktai egzistuoja, bet esame tikri, kad egzistuoja mūsų mi
intys.
Tai buvo tik posūkis, bet jo pakako, kad įvyktų perversmas. Descartes’as nustatė, kad pažinimo pamato reikia ieškoti ne išorės pasaulyje, o žmoguje, ne objekte, o subjekte, ne materijoje, o sąmoningoje sieloje. Ir iki jo buvo filosofų, kurie visą šią padėtį puikiai suprato, tačiau niekas nebuvo viso to taip metodiškai ir įtikinamai išdėstęs. Niekas taip griežtai neatskyrė minčių pasaulio nuo materialiojo ir taip aiškiai neparodė, kad minčių pasaulis mums yra artimesnis, geriau pažįstamas ir patikimesnis.
Mąstančiojo Aš egzistavimas logiškai išplaukė iš minties egzistavimo; juk jeigu yra mintis, turi būti ir kažkas ją mąstantis. „Mąstau, vadinasi, esu” (cogito, ergo sum). O kas aš esu? Mąstanti būtybė. Mąstantysis Aš, arba siela, egzistuoja, net jei mano kūnas būtų iliuzija; taigi siela egzistuoja nepriklausomai nuo kūno, ji yra savarankiška substancija.
4) Dievo egzistavimas ir kūnų egzi s t a vi m a s . Dekartiškasis mąstančiojo Aš buvimo pagrindimas logiškai vertė ir patį Descartes’ą, ir jo sekėjus atsakyti į tokį klausimą: ar kitokių būčių Dievo bei materialaus pasaulio egzistavimas gali tapti tokiu pat tikru dalyku kaip ir mąstančiojo Aš egzistavimas? Įsitikinimas Dievo buvimu, kaip ir kūnų buvimu, negalėjo savaime atsilaikyti prieš „metodinio” skepticizmo argumentus, bet gal ir šiais atvejais esama tokios pat patikimai pagrindžiančios prielaidos, kaip kad mą
ąstančiojo Aš egzistavimo prielaida? Kaip tik šia kryptimi ir samprotavo Descartes’as. Nors jam ir pavyko įveikti pirmąjį postūmį į skepticizmą, jo pėdsakų vis dėlto liko: išorės daiktų buvimas, senovės mąstytojams atrodęs akivaizdus, Descartes’o įsitikinimu, reikalauja įrodymų. Šitoks požiūris į daiktus įsitvirtino naujųjų amžių filosofijoje.
O Dievo buvimas, pasak Descartes’o, yra logiškai įrodomas remiantis tuo, kad egzistuoja mąstymas ir mąstantysis Aš:
• mąstantysis Aš, būdamas netobulas, neegzistuoja pats savaime, jis turi turėti priežastį. Galutinė priežastis turi būti tobula, vadinasi, ji yra Dievas;
• Dievo egzistavimas išplaukia iš pačios mūsų turimos Dievo idėjos. Ši idėja yra tobula, o kadangi padarinys negali būti tobulesnis už priežastį, žmogiškasis Aš negali būti tos idėjos priežastis. Ne žmogus susigalvojo Dievo idėją, į jo protą ją įdiegė tobula esybė, t. y. pats Dievas. Tad jeigu turime Dievo idėją, vadinasi, yra Dievas, kuris ir įdiegė ją į mūsų protą.
Reikėjo atsakyti dar į vieną klausimą: kokios yra būtinos to, kas egzistuoja, Dievo, sielos ir kūnų savybės arba būtini požymiai (atributai)?
• Dievo atributas, Descartes’o požiūriu, yra Jo begalinumas. Remdamasis begalybės analize bei analogija su baigtiniais daiktais jis dedukavo kitas Jo savybes. Tos analizės ir analogijos rezultatas buvo augustiniškąją tradiciją atitinkanti voliuntaristinė koncepcija: Dievas pirmiausia yra valia, nes iš visų dvasinių galių tik valia yra neribota. Begalinės esybės valios, kuri iš prigimties yra laisva, niekas negali riboti; jos neriboja nei tiesa, nei gėrio normos; tiesa ir gėris yra tik tai, ko nori Dievas. Šis samprotavimas nepaisant tikrųjų Descartes’o filosofijos siekių nuvedė jį į subjektyvizmą, kokį jau skelbė Dunsas Škotas ir Ockhamas: nėra teiginių, kurie patys savaime būtų teisingi, nei daiktų, kurie savaime būtų geri; teisingi ir geri jie tampa tik Dievo nuosprendžiu.
• Sielos atributas yra sąmonė arba, pasak Descartes’o, mąstymas (kuris jo terminologijoje apėmė visas psichines funkcijas, įskaitant valią ir jausmus). Tai yra vienintelis sielos požymis: jokios kūniškos savybės nėra pastoviai su siela susijusios. Toks požiūris prieštaravo senajai, graikiškajai tradicijai, kuri sielą laikė gyvybės veiksniu; dabar ji suprantama tik kaip mąstymo veiksnys.
Senovėje laikytasi principinio daiktų skirstymo į gyvus ir negyvus; sąmonė buvo traktuojama kaip vienas iš gyvybės požymių. O naujųjų amžių filosofijoje, pradedant Descartes’u, principinę reikšmę įgavo skirstymas į sąmoningas ir nesąmoningas būtybes. Antikos laikais manyta, kad sielą turi kiekviena gyva būtybė, o naujaisiais amžiais kad tik sąmoninga būtybė. Dabar „siela” imta vadinti ką kita, ir tai nebuvo vien terminologinis skirtumas: pradedant Descartes’u, įsigalėjo įsitikinimas, kad sąmonė visiškai savitas reiškinys, kad organinės ir psichinės funkcijos nėra nei giminiškos, nei tolydžios. Gyvybė buvo perkelta į materialių daiktų sferą ir traktuojama kaip grynai materialus procesas; o siela, praradusi ryšį su gyvybe, kartu neteko ir sąsajų su kūnu. Taip radosi radikalus sielos ir kūno dualizmas.
7) Kūno atributas yra tįsumas. Ir vien tik tįsumas: pakanka pakaitinti vaško gabalėlį, kad įsitikintum, jog pakito visos jo savybės ir kad, be tįsumo, ki tokių pastovių savybių jis neturi. Pažymėtina, kad juslinių kokybių Descartes’as nelaikė kūnų savybėms: jo manymu, šios yra grynai subjektyvios.
Nustatęs, kad tįsumas yra kūnų atributas, jis padarė keletą išvadų. Pirmiausia, tįsumo ypatybė yra jo begalinis dalumas. Tad kūnai negali susidėti iš atomų, nes šie juk nedalūs. Todėl Descartes’as negalėjo priimti atomistinės teorijos, kuri jo laikais buvo atnaujinta ir kurios šalininkai buvo daugiausia mechanistiškai mąstantys gamtotyrininkai.
Kadangi daiktai realiai neturi kitokių savybių, išskyrus erdvines, tai ir jų pokyčiai yra tik erdvinio pobūdžio. Kitimas erdvėje, arba judėjimas, yra vienintelė kūnų pokyčių forma.
Vadinasi, kūnams būdingos tik geometrinės savybės ir juose vyksta tik mechaniniai pokyčiai. Kokybės bei kokybiniai pokyčiai tai tik subjektyvios mūsų juslių reakcijos (tai akivaizdu iš kai kurių juslinių kokybių pavyzdžiui, akustinių, kurių objektyvi priežastis yra tik judėjimas). Descartes’o metafiziniai samprotavimai bei fiziologijos tyrimai derinosi su jo metodologinėmis idėjomis, todėl metodologinis postulatas, reikalavęs reiškinius traktuoti kaip judėseną, galėjo virsti teze, teigiančia, kad reiškiniai tai judesiai.
Iš geometrinės kūnų koncepcijos Descartes’as padarė tolesnes logines išvadas. Kadangi kūnai neturi kitokių savybių, išskyrus tįsumą, jiems nėra būdingos dinaminės savybės; jie savyje neturi jokių jėgų, tad jie negali sukurti judesio. Tačiau jie vis dėlto juda; tai įmanoma tik todėl, kad judėjimas jiems suteikiamas iš išorės. Juolab siela, kurios požymis tėra vien mąstymas, neturi gebėjimo išjudinti kūnus, tad lieka vienintelė galimybė, kad materijai judesį suteikė Dievas. Kadangi kūnai neturi vidinių jėgų, jie negali nei sustabdyti, nei sustiprinti kartą jiems Dievo suteikto judėjimo; todėl judėjimo kiekis pasaulyje yra pastovus. Šitaip iš bendrų savo prielaidų Descartes’as logiškai išvedė judėjimo tvermės dėsnį.
8) Sielos ir kūno dualizmas. Taigi pasaulyje egzistuoja dvi substancijos mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Jų prigimtis iš esmės skirtinga. Kūnai yra tįsūs, bet neturi sąmonės, o siela sąmoninga, bet užtat netįsi. Tai du atskiri pasauliai. Šios substancijos visiškai tarp savęs nesusiliečia; ne tik neorganiniai kūnai, bet netgi gyvūnai esą tik kūniškos prigimties; jie turi tik kūnus, bet sielų neturi. Esama tik vienos išimties, tik vienintelio atvejo, kai abi substancijos susijungia: tik žmogus susidedantis iš sielos ir kūno. Žmogaus, kaip ir gyvūno, kūnas esąs automatas, bet šiame automate gyvena siela. Žmogaus elgsena sudaranti įspūdį, kad jo siela ir kūnas yra ne tik susiję, bet ir vienas kitą veikia; tačiau Descartes’o prielaidos neleido manyti, kad siela galėtų ką nors pakeisti kūniškuose procesuose, o kūnas dvasiniuose. Susidarė labai sudėtinga padėtis: radikaliai atskyręs kūnus ir sielas jis negalėjo pripažinti jų tarpusavio sąveikos, bet negalėjo ir to sąveikavimo paneigti. Todėl griebėsi kompromisinio sprendimo: kūnas negalįs nieko sukelti ar pakeisti sieloje, o siela negalinti nieko sukelti ar pakeisti kūne. Tačiau kūnas galįs turėti įtakos, kad tai, kas vyksta sieloje, įgautų kitą kryptį, o siela kad pakistų to, kas vyksta kūne, kryptis. Tai buvo labai keistas ir sunkiai priimtinas sprendimas. Descartes’as išryškino sunkumus, kylančius aiškinant sielos ir kūno santykį, tačiau jų neįveikė. Šito imsis jo sekėjai. Sielos ir kūno santykis taps svarbiausia šimtmečio problema.
Dualizmas bene būdingiausias Descartes’o mokslinės pozicijos bruožas. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją jam atrodė neleistinas dalykas. Dualistinio požiūrio jis laikėsi ir kitais klausimais, ypač priešinosi filosofijos ir religijos susiejimui. Pats buvo gamtininkas ir psichologas, mokslininkas ir sykiu religingas žmogus, bet šių sričių tarpusavio sąsajų nepripažino. Dualizmo pozicija patraukė nemažai XVII amžiaus mąstytojų. Ji prisidėjo prie mokslo raidos: nepripažindamas jokio dvasinių kūnų vystymosi paskatų, dualizmas įtvirtino grynai mechanistinę gamtotyrą, kita vertus, psichinių reiškinių aiškinimą atribojęs nuo materialių veiksnių, jis skatino psichologijos plėtrą.

2. PAŽINIMO TEORIJA IR PSICHOLOGIJA. l)Protas ir jutimai. Protas yra pažinimo matas; tikra yra tai, kas jam aišku ir akivaizdu. Jutimai anaiptol nėra kita, protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese; kaip ir jausmai, jie protui tik signalizuoja, kas žmogui yra tinkama, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą; laikydami pojūčius pažinimo šaltiniu iškreiptume jų prigimtį. Jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga netgi manyti, kad jutimai tai pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi protas; jusliniai pojūčiai tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba pačiam įsisąmoninti savas įgimtas idėjas.
2) Įgimtos idėjos. Mūsų prote esančių vaizdinių analizė leidžia išskirti tris jų rūšis: įgimtus (ideae innatae), arba „gimusius kartu su mumis”, gautus iš išorės, arba įgytus (adventitiae), ir mūsų pačių susikurtus (a me ipso factae). Pavyzdžiui, Saulės vaizdinys yra įgytas, hipogrifo pačių sukonstruotas, o bendrieji vaizdiniai, tokie kaip substancija, Dievas, Aš, yra sukurti.
3) Tiesa ir klaida, protas ir valia. Descartes’as skyrė dvejopus potyrius: pasyvius ir aktyvius. Kuomet ką nors įsivaizduoju, turiu kokių nors idėjų, tai yra mano pasyvūs potyriai; o kai ką nors teigiu arba neigiu, kai darau sprendimą, tuomet elgiuosi aktyviai, atlieku aktą.
Abiejų potyrių rūšių skirtumas akivaizdžiau išryškėja nagrinėjant apsigavimo ir klaidos prigimtį. Negaliu suklysti, jei laikausi pasyviai; galiu suklysti tik būdamas aktyvus, ką nors teigdamas ar neigdamas. Joks vaizdinys pats savaime nebūna klaidingas; nėra klaidinga, pavyzdžiui, chimeros idėja, nors tikrovėje ji neturi atitikmens; lygiai taip pat teisingas yra ir ožkos, ir chimeros vaizdiniai. Klystame arba apsigauname tik tuomet, kai apie idėjas darome sprendimus, kai, pavyzdžiui, teigiame, kad chimeros idėją atitinka reali būtybė. Descartes’o sprendimo teorija ir kartu visa pažinimo teorija yra voliuntaristinė.
Iš kur kyla klaida? Iš to, kad žmogaus valia yra neribota, o protas ribotas: jeigu valia neperžengia ribų, kuriose protas pagrindžia sprendinius, ji neprasilenkia su tiesa, bet jeigu išsprūsta iš tų ribų ir imasi spręsti apie dalykus, kurie protui neprieinami, tuomet ji suklysta. Dievas davė žmogui laisvą valią; tačiau kartu radosi galimybė klysti. Descartes’o psichologijos religinis metafizinis pamatas išryškėjo ne tik Įgimtų idėjų teorijoje, bet ir sprendimo bei klaidos sampratoje. Voliuntarizmas ir indeterminizmas, įsitikinimas, kad viešpatauja valia ir laisvė, būdingas ne tik jo Dievo, bet ir žmogaus koncepcijai. .

PAGRINDINĖS DESCARTES’O FILOSOFIJOS TEZĖS. Metodologija. Prieš imantis tirti daiktus būtina išsiaiškinti metodą. Pažinimo kriterijus yra aiškumas ir akivaizdumas. Matematika paremta analitiniu metodu. Matematika visuotinio racionalaus pažinimo programos modelis. Tariamo skepticizmo metodas būdas patikimam pažinimui gauti.
Metafizika. Dievo ir kūrinijos, arba begalinės ir baigtinės substancijos, dualizmas. Mąstančiosios ir tįsiosios substancijos dualizmas. Dievo laisvė ir žmogaus valios laisvė yra neribota.
Gamtos filosofija. Mechanistinis materijos, taip pat ir organinės, traktavimas. Neatomistinė materijos sandaros teorija.
Pažinimo teorija. Tikrumas glūdi savimonėje. Natyvistinė idėjų teorija. Voliuntaristinė sprendimo teorija. Teologinis pažinimo pagrindimas remiantis natūraliosios šviesos teorija.
Labiausiai žinomos ir Descartes’ui būdingiausios laikomos šios tezės: 1) idėjų tikrumo kriterijus yra jų aiškumas ir akivaizdumas; 2) viso pažinimo matematizavimo programa; 3) į tikrą pažinimą veda aplinkinis skepticizmo kelias; 4) minties ir materijos dualizmas; 5) mechanistinis kūnų traktavimas.
Mąstymo tikslumo, kritiškumo ir metodiškumo troškimas bei, kita vertus, noras išspręsti pamatines metafizikos problemas štai svarbiausios Descartes’o filosofijos paskatos.
Kitą XVII amžiaus sistemą, natūralistiškai aiškinusią savojo šimtmečio problemas, sukūrė Hobbesas.

GYVENIMAS. Thomas Hobbesas (1588-1679) buvo kilęs iš anglų pastoriaus šeimos; studijavo Oksforde, kur tais laikais dar buvo dėstoma scholastinė filosofija. Tačiau jis tapo religijos ir scholastikos priešininku. Dar jaunystėje apsisprendė rašyti politikos klausimais, ir tik vėliau susirūpino filosofiniais politinių pažiūrų pamatais. Pats aktyviai dalyvavo politikoje: palaikė rojalistus.
Didesnę gyvenimo dalį – iš viso apie 20 metų – praleido Paryžiuje; čia susipažino su naujomis mokslinėmis žemyno srovėmis, kurios paveikė jo pažiūras. Mirė sulaukęs gilios senatvės, dirbo ligi pat gyvenimo galo, bet labiau kaip literatas nei filosofas (būdamas 87 metų užbaigė ir paskelbė rimuotą viso Homero vertimą).

VEIKALAI. Savo sistemą sukūrė palyginti vėlai, daugiausia prie jos dirbo 1640-1651 metais, būdamas emigracijoje Paryžiuje bei grįžęs į Londoną. Išdėstė ją lotyniškai veikale „Elementa philosophiae”, susidedančiame iš 3 dalių: I. „De corpore”, 1655, II. „De homine”, 1658, III. „De cive” (ji buvo išleista anksčiausiai, 1642 ir 1647 m.).
Paskutinę dalį, apimančią teisės ir valstybės filosofiją, išplėtojo angliškame veikale „Leviatanas” (1651).

PIRMTAKAI. Hobbeso filosofijos tikslai buvo politiniai, o pozicija – natūralistinė. Ji atitiko Hobbeso nuostatas, bet sykiu ją parėmė įtakingos natūralistinės srovės, tuo laiku atgimusios po tūkstančio metų pertraukos. Tiesą sakant, su Anglijos filosofinėmis srovėmis Hobbesą mažai kas siejo, jokios įtakos jam neturėjo ir F. Baconas, su kuriuo artimai bendravo, bet kaip mąstytojo jo nevertino. Didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje ir Italijoje; tenai anglų mąstytojas susipažino su naujomis idėjomis, ir jį patraukė dvi žemyne vyravusios intelektualinės srovės – racionalizmas ir natūralizmas.
• Racionalizmas siejo Hobbesą su Descartes’u, o natūralizmas nuo jo atskyrė. Hobbesą patraukė srovė, kuri nuo Atgimimo laikų Telesio bei kitų mąstytojų iniciatyva siekė atgaivinti senovės stoikų ir epikūrininkų natūralizmą. Jis tapo kone svarbiausiu šios natūralistinės srovės atstovu. Tačiau ypač pažymėtina, kad Hobbesas sujungė abi raidos kryptis – racionalistinę ir natūralistinę.
Savarankiškiausia buvo Hobbeso politinė filosofija. Tiesa, šioje srityje būta jo idėjų pirmtakų ir Atgimimo epochoje, kaip antai: Machiavelli ir Grocijus, Bodinas ir Altuzijus; tačiau vieni iš jų, pavyzdžiui, Machiavelli, buvo istorikai, kiti, pavyzdžiui, Grocijus, – teisininkai, o Hobbesas buvo filosofas. Pažiūras, kurias jie formulavo remdamiesi istoriniais tyrinėjimais ar teisiniais samprotavimais, Hobbesas mėgino pagrįsti bendra filosofine koncepcija.

PAŽIŪROS.
1. MATERIALISTINĖ METAFIZIKA. Bendra Hobbeso filosofinė koncepcija buvo materialistinė. Jis teigė, kad egzistuoja tik kūnai: nematerialias substancijas, kurios nuo amžių sudarė požiūrio į pasaulį pamatą, laikė fikcijomis. Toks požiūris padėjo jam įveikti problemas, su kuriomis kovojo XVII a. filosofija: de- kartiškoji sielos ir kūno santykio problema išsisprendė ar veikiau išnyko paneigus, jog šalia kūnų egzistuoja dar kažkas.
Šis naujųjų amžių materializmas buvo kitoks, atsargesnis negu antikinis: antikos mąstytojų manymu, sąmonė – tai kai kurių pavienių atomų savybė, o Hobbeso požiūriu, sąmonė – tai organinio kūno, kaip visumos, funkcija. Be to, Hobbeso materializmas suaugo su XVII a. filosofų mechanistinę koncepcija. Pradedant Descartes’u ir Galilei’umi, kūnų pokyčius jie aiškino mechanistiškai; o Hobbesui, ne- pripažinusiam jokių kitų objektų, išskyrus kūnus, mechanicizmas tapo visuotine būties teorija.
Ši teorija buvo puolama dviem aspektais: už teiginį, esą kūniški procesai – tai išskirtinai vien tik judesiai, bei už teiginį, esą psichiniai procesai yra judesiai. Pirmąjį puolimą Hobbesas atrėmė taip pat kaip ir Galilei bei Descartes’as įrodinėdamas, esą jo tezę griaunančios juslinės kokybės, kurios nėra pačių daiktų savybės, nes jos – subjektyvios; kad jos subjektyvios, rodo, jo manymu, du pagrindiniai argumentai: a) suvokiame ne tik veikiami išorinio dirgiklio, bet ir nesant jokio dirgiklio (sapnuodami, regėdami vizijas); b) skirtingi dirgikliai sukelia vienodas juslines kokybes, pavyzdžiui, smūgis į nervus opticus sukelia tokį patį įspūdį kaip ir šviesa. O požiūrį, kad psichiniai procesai yra mechaninės prigimties, Hobbesas grindė tokiais argumentais: a) judesys gali sukelti tik judesį ir pats tik judesio gali būti sukeltas; tad ir sąmonės būsenos yra judesių sukeltos ir pačios sukelia judesius; b) esama panašumo tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tiksliau -tarp judesio ir valios impulso.

2. RACIONALISTINĖ METODOLOGIJA. Hobbesas, XVII amžiaus įsūnis, Descartes’o įpėdinis, siekė sukurti racionalią filosofijos sistemą. Tačiau ši Hobbeso sistema buvo ypatinga tuo, kad rėmėsi materialistinėmis prielaidomis. Idealūs objektai Hobbesui apskritai neegzistavo, psichiniams jis priskyrė kūnišką prigimtį, o kūniškus traktavo kaip mechanizmus: toks požiūris labai palengvino vientisos sistemos kūrimą. Hobbesas, kuris buvo mechanikos radimosi liudytojas ir persiėmė jos kultu, tikėjosi, kad jo mechanistinės filosofijos sistema bus tokia pat tiksli kaip mechanikos mokslas. Jis vylėsi įgyvendinsiąs savojo šimtmečio tobulo pažinimo siekius. Visi reiškiniai turėjo būti išaiškinti taip tiksliai, kaip paprastai aiškinami judėjimo reiškiniai, nes juk visi jie ir buvo, jo manymu, judesiai.
Ir patsai pažinimo procesas, kaip ir bet kuris kitas, pasak Hobbeso, esąs mechaninės prigimties: objektui susisiekus su juslėmis, judesys iš objekto persimeta į organą, po to – į nervus, galiausiai – į smegenis. Vadinasi, šis procesas turi pereiti per pojūčius; kito kelio mechanistiškai traktuojamam pažinimui nėra. Loginis nuoseklumas vertė Hobbesą metodologinį racionalizmą sujungti su psichologiniu sensualizmu.
Vis dėlto Hobbesas suprato, kad mechanistinę pažinimo samprata tėra hipotezė. Visas pažinimas yra kelias nuo reiškinių prie išvados apie hipotetines jų priežastis. Galima būtų daryti kitokias išvadas ir sukurti kitokią teoriją, bet mechanistinę teorija remiasi reiškiniais ir užtat savo užduotį atlieka. Savo paties teoriją traktuodamas kaip hipotezę Hobbesas rengė dirvą ateinančių šimtmečių pozityvizmui.

3. NATŪRALISTINĖ ETIKA IR POLITIKA. Ant tokio (pusiau originalaus) metafizinio ir epistemologinio pamato iškilo philosophia civilis, originaliausia Hobbeso sistemos dalis. Traktavo ją natūralistiškai, kaip natūraliosios filosofijos tąsą, t. y. rėmėsi prielaida, kad žmogus paklūsta tiems patiems mechanikos dėsniams, kurie valdo gamtą. Jam rūpėjo atskleisti individo psichikos mechanizmą ir šiuo pamatu išaiškinti visą sudėtingą gyvenimo sanklodą. Jis atmetė tradicine tapusią Aristotelio tezę, kad žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Iš tikrųjų esą priešingai – iš prigimties kiekvienas, verčiamas instinkto, rūpinasi tik savo reikalais; kiekvienas myli tik save, kiekvienas yra egoistas; vienintelis tikslas – išlikti pačiam, vienintelis gėris – tai, kas gera pačiam. Kiekvienas dalykas yra geras, jeigu tarnauja individo tikslams, nors tuo pat metu jis gali būti blogas kitam individui, su kurio interesais kertasi. Kitokio gėrio ir blogio mato gamtoje nėra. Tad visiškai natūralu, kad kiekvienas stengiasi gauti, o prireikus – išsikovoti sau visa, ko reikalauja jo egoizmas. Nėra nei jį ribojančių teisių, nei pareigų; kiek išsikovos, priklauso tik nuo jo jėgų. Tai ir yra žmogaus status naturalis: visų kova su visais. Homo homini lupus.
Tačiau kova atneša žalos – jos vengdami, žmonės atsisakė natūralaus būvio. Norėdami taikos jie pradėjo gyventi taip, tarsi juos saistytų sutartis; kiekvienas atsisakė dalies savo pretenzijų visuomenės labui, kad ši mainais jį gintų. Taip radosi valstybė: jos radimąsi lėmė ne prigimtis ir instinktas, o baimė ir sveikas protas. Tik atsiradus valstybei atsirado teisė ir priedermės, o kartu su teise – objektyvus gėrio ir blogio matas.
Hobbesas ne tik mechanistiškai aiškino valstybės atsiradimą, bet ir kalbėjo apie mechaninį jos reguliavimą. Jo idealas buvo gerai funkcionuojantis mechanizmas; o gero funkcionavimo sąlyga, pasak jo, yra aukščiausiosios jėgos, sujungiančios atskiras mechanizmo dalis, veikimas. Valstybės atžvilgiu tai reikštų: tinkamo valstybės funkcionavimo prielaida yra monarchas. Todėl žmonės atiduoda monarchui savo teises. Nuo tol privalu, kad kiekvienas darytų, ką įsako valdovas: vadinasi, gyvenimo normos priklauso nuo jo valios ir įsakymų. Jau nebe pirmą kartą gėris ir blogis buvo atiduoti valios priklausomybėn, tačiau ankstesni šios krypties šalininkai – Dunsas Škotas ar Ockhamas – kalbėjo apie Dievo valią. Šioje natūralistinėje sistemoje monarchas užėmė Dievo vietą.
Tad pasitelkęs mechanistinę filosofiją, Hobbesas pagrindė vienvaldišką monarchinę santvarką. Jis sukūrė filosofinę sistemą, kad įvykdytų politiniams vienminčiams duotą pažadą – racionaliai, logine dedukcija pagrįsti rojalistinę politiką.

REIKŠMĖ. Hobbeso sistema radosi sujungus materialistinę metafiziką su racionalistiniu metodu ir monarchistine politika. Tai buvo natūralistinė sistema, pašalinusi idealius, dvasinius, laisvus veiksnius; jos gamtos teorija buvo deterministinė, pažinimo teorija – sensualistinė, veiklos teorija – egoistinė. Šios sistemos išskirtinumą sudaro tai, kad ji buvo sukonstruota dedukAPciškai: tuo joje reiškėsi XVII a. dvasia.

APIBENDRINIMAS
Didžiosios XVII a. sistemos aprėpė ir metafizinę, ir epistemologinę problematiką; Descartes’o pavyzdžiu, daugiausia dėmesio skyrė monumentaliausiems klausimams. Metafizikoje: kokios yra substancijos ir koks jų tarpusavio santykis? Pažinimo teorijoje: kuo remiasi pažinimo patikimumas?
Daugiausia specialiųjų diskusijų XVII a. sukėlė racionalistinė pažinimo sam prata bei mechanistinis požiūris į reiškinius. Pirmoji reikalavo rasti metodą, leisianti sukurti „universalų mokslą”, tobulumu prilygstantį geometrijai. Antrasis sukomplikavo gyvenimo ir laisvės temą, nes norėta mechanistiškai paaiškinti ne vien gamtą;
Ypač maža vietos XVII a. filosofijoje užėmė etinė problematika. Descartes’as apsiribojo tik „laikinąja” etika: esą gyventi vienaip ar kitaip juk reikia, o mokslinio būdo tam paaiškinti nerado..
Estetinės problematikos šio šimtmečio filosofinėse sistemose iš viso nesama. Descartes’o, Pascalio ar Malebranche’o veikaluose estetinio turinio užuominos – grynai atsitiktinės.
SĄVOKOS IR TERMINAI
XVII a. terminija apskritai buvo ne nauja, o paveldėta iš scholastikos.
Tačiau būta visuotinės tendencijos seniesiems terminams suteikti naują reikšmę, jie neretai prarasdavo metafizinę ir įgaudavo empirinę prasmę. Antai „priežastis” tradiciškai reiškė transcendentinę reiškinių priežastį, o dabar šis terminas jau reiškia imanentinę reiškinių priežastį. Metafizinis „idėjos” terminas, reiškęs transcendentinę būtį, po Descartes’o tapo psichologiniu, visą sąmonės turinį apimančiu terminu. Iš viduramžių lotynų kalbos į naująsias kalbas perėję senieji filosofijos terminai iš esmės buvo naujos jų versijos.
TO METO ĮVYKIAI
Didžiosios XVII amžiaus sistemos buvo kuriamos anaiptol ne ramybės ir gerovės sąlygomis. Vidurio Europą nuniokojo Trisdešimtmetis karas (1618-1648), švedų antpuoliai griuvėsiais pavertė Lenkiją. 1683 m. turkai priartėjo prie Vienos. Ispanijoje viešpatavo slogi Pilypo valdžia, Prancūzijoje – Mazarini’o ir Richelieu diktatūra, Austrijoje – absoliutizmas, Anglija išgyveno revoliuciją ir Cromwellio laikus. Ko gera, tik viena Jungtinė Nyderlandų Respublika, susikūrusi 1588 m., liko taikos ir laisvės prieglobsčiu.
Šiame amžiuje vėl sustiprėjo Bažnyčios galia. 1609 m. susikūrė Katalikiškoji Lyga. Atėjo garsiųjų Prancūzijos pamokslininkų Bossuet ir Fenelono, didžiųjų Ispanijos mistikų Šv Teresės ir Kryžiaus Jono era, giedro katalikiškojo humanizmo, kurį skelbė Pranciškus Salezietis, bet sykiu ir griežto, niūraus religingumo, apėmusio ne tik Ispaniją, bet ir Prancūziją, era, jansenizmo, Pascalio, Port Rojalio era. 1683 m. Liudvikas XIV atšaukė tikėjimo laisvę laidavusį Nanto ediktą.
Tai buvo barokinio, dinamiško, audringo, gigantiško meno epocha. Tuo metu iškilo grandioziniai statiniai: Versalis, Eskurialas, Šv. Petro bazilika Romoje, Šv. Pauliaus – Londone. Tačiau kartu su baroku skleidėsi ir kitokio tipo, klasikinė, „paladiškoji” architektūra, kai kuriuose kraštuose, tokiuose kaip šiaurės Italija, Olandija, Anglija, ji netgi tapo vyraujančia. Abu šie architektūros tipai formavosi Italijoje, čia subrendo didieji baroko meistrai Bemini ir Borromini, o anksčiau – Palladio. Tuo tarpu dailėje italai pasitraukė j antrą vietą, italų tapyba tapo manieringa, eklektiška, akademiška. Didžiausi tapybos talentai, šimtmečio pasididžiavimas, reiškėsi nebe Italijoje, o Flandrijoje ir Olandijoje – tai Rubensas ir Rembrandtas, bei Ispanijoje – Greco ir Velasquezas.
Šio šimtmečio poezija taip pat pasiekė aukštumų: tai buvo Shakespeare’o, Cervante- so, Moliere’o amžius. Tai ir prancūzų klasicizmo korifėjų Corneille’io ir Racine’o amžius. Taip pat ir Miltono amžius. 1608 m. pasirodė „Hamletas”, 1609 m. – „Don Kichotas”, 1631 m. – „Sidas”, 1664 m. – „Tartiufas”, 1677 m. – „Prarastasis rojus”, 1677 m. – „Fedrą”. Dabar imta eksploatuoti praėjusio amžiaus geografinius atradimus: 1600 m. įsteigta anglų Rytų Indijos kompanija, o 1602 m. – tokia pati Nyderlandų kompanija; 1620 m. Amerikos krantus priplaukė „Mayflower”, 1674 m. buvo įkurtas Niujorkas, o 1693 m. – Filadelfija; 1642 m. Tasmanas apiplaukė Australiją.
XVII amžiui teko daugybė vienas po kito sekusių mokslo atradimų bei išradimų. 1600-ieji: Gilbertas atranda Žemės magnetizmą. 1606-ieji: Lippershey sukonstruoja liu- netą. 1611-ieji: Kepleris sukuria astronominį teleskopą. 1614-ieji: Napier atranda logaritmus. 1628-ieji: Gilbert’as atranda elektros srovę, o Harvey- didįjį kraujo apytakos ratą. 1637-ieji: Descartes’as išdėsto analizinės geometrijos pradmenis. 1643-ieji: Torri-celli sukuria barometrą. 1652-ieji: Guericke sukonstruoja pneumatinį siurblį. 1661-ieji: pasirodo Boyle’io „Sceptical Chemis”. 1663-ieji: Guericke sukonstruoja elektrostatinį variklį. 1675-ieji: Leeuwenhoekas atranda infuzorijas. 1678-ieji: Huyghensas sukuria banginę šviesos teoriją. 1684-ieji: Leibnizas atranda diferencialinį skaičiavimą, o New- tonas – traukos dėsnį. 1687-ieji: Newtonas paskelbia „Philosophiae naturalis principia mathematica”. 1690-ieji: Papinas sukonstruoja garo katilą. Šiame šimtmetyje buvo Įsteigtos garsiausios pasaulio akademijos: Academie Francaise – 1635 m., Royal Socie- ty – 1662 m. 1675 metais įkurta garsioji Grinvičo observatorija.

Leave a Comment