Platono idėjų teorija. Platono ir Aristotelio sielos samprata.

TURINYS
1. PLATONO IDĖJŲ TEORIJA
2. PLATONO IR ARISTOTELIO SIELOS SAMPRATA

1. IDĖJŲ TEORIJA PLATONO VEIKALUOSE “PUOTA” IR “FAIDONAS”

Sokrato mąstymo paskatintas, Platonas pasuko dualizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir amžiną, nekintančią būtį – idėjas. Platono mokymo apie būtį pagrindą sudaro idėjų teorija. Jis skiria idėjų ir daiktų pasaulį. Teigia, kad rūšis (idėjos) egzistuoja idėjų pasaulyje ir nepriklauso nuo daiktų. Juslinio pasaulio daiktai turi būti skiriami nuo idėjų. Jie tik idėjų šešėliai. Tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Platonas priešina idėjas (amžinąją būūtį) daiktams (laikinajai būčiai), kurie dalyvauja tose idėjose. Apibrėžti šią teoriją gana sudėtinga, nes jis nuosekliai neišdėstė mokymo apie idėjas.
Idėjų teorija atsiskleidžia Platono veikaluose “Faidonas” (“Apie sielą”) ir “Puota” (“Apie grožį”).
1.1. “Faidonas”
Platonas skyrė idėjų ir daiktų pasaulį, kuriuos “Faidone” atitinka kūno ir sielos sąvokos:
“<.> turime du skirtingu dalyku – kūną ir sielą. <.> siela labiau už kūną panaši į neregimą rūšį, o kūnas – į regimą”.
Siela čia atitinka Platono idėjų (būties) sąvoką, idėjų kurios yra neregimos. O kūnas, kaip ir daiktai, priskiriamas regimajai rūšiai. Bee to, pabrėžiama, kad siela ir kūnas – du skirtingi dalykai, kaip ir Platono priešinami daiktai ir idėjos:
“<.> siela panaši į dieviška, o kūnas – į mirtinga”.
Platonas teigia, kad pasaulio daiktai turi būti skiriami nuo idėjų. Jie tik idėjų šešėliai. Idėjos nepriklauso nuo daiktų, ku

urie dalyvauja idėjose. Platonas idėją priešina ne tiek pačiam daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas:
“Siela, patekusi į kūną, padaro jį gyvą. <.>kai ką nors užvaldo, ji visada ateina į šį daiktą nešdama gyvybę”.
Sielos idėja Platonui yra neatskiriama nuo gyvybės idėjos:
“<.> siela niekada nepriims priešybės to, ką visuomet suteikia”.
Jei siela suteikia gyvybę, tai ji niekuomet nepriims mirties. Vadinasi, siela yra nemirtinga, kaip ir idėjos. Kaip ugnis, būdama iš esmės kažkas šilta, negali būti taip pat ir siela negali numirti – dėl savo vidinės giminystės su gyvybe. Nekūniška siela priklauso amžinybės pasauliui, kuriame nėra mirties, tai idėjų pasaulis – tikroji sielos tėvynė. Idėjos, kaip ir sielos, yra amžinos ir nemirtingos.
Daikto (kūno) atžvilgiu idėja (siela) Pllatonui yra pirminė. Idėja – daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės. Būtis yra tai, kieno prigimčiai būdinga būti ir kas dėl to negali liautis buvęs. Būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos, kaip ir žmogaus siela, o daiktai (kūnas) nėra būtis, jie – tik laikinos apraiškos:

“<.> sielos buvo ir anksčiau, dar neatsiradusios žmogaus pavidale”. “Mūsų siela prieš mums gimus yra taip pat, kaip ir būtis”.”Kai siela numiršta, ji neišnyksta, būna, ir po to iš mirties vėl atsiranda”.
Platonas neabejoja įgimtų idėjų eg
gzistavimu. Jis teigia, kad visuotinių objektų žinojimas mums yra įgimtas ir jo išplaukimas į paviršių mūsų dabartiniame gyvenime yra “prisiminimas”, jis turi būti įgytas būtyje iki gimimo, tiesiogiai stebint idėjas. Tokiu mąstymu Platonas bando įrodyti idėją apie tolesnę egzistenciją po mirties:
“Gavę žinojimą prieš gimimą, gimdami mes jį prarandame, bet vėliau, vartodami tokius dalykus suvokiančias jusles, atsiimame tą žinojimą, anksčiau kadaise jau turėtą”.
Siela žino idėjas ir sugeba jas atpažinti žemiškuose daiktuose. Tačiau kartu su protu, su polinkiu į amžinybę, joje rungiasi juslinis potraukis į žemiškas gėrybes ir malonumus. Tas polinkis įtraukia sielą į kūnišką pasaulį. Kūnas tampa sielos kalėjimu, nes jis nėra tobulas ir trukdo sielai įgyti tikrąjį pažinimą:
“<.>geriausiai ji turbūt protauja tada, kai niekas iš šių dalykų jai netrukdo: nei klausa, nei rega <.>, bet kai ji labiausiai pasilieka pati su savimi, pasako kūnui “sudie”.”
Daiktai tarsi dalyvauja idėjose ir dėl to įgyja jų savybių. Todėl jei siela, būdama kūne, pasiduoda kūniškiems malonumams, ji praranda savo nemirtingumą, įgyja kūniškų savybių:
“Tik tyra siela iškeliauja pas tai, kas į ją panašu, neregima, dieviška, nemirtinga ir protinga”.
Platonas nepriskiria idėjų materialiajam pasauliui, jos, kaip ir siela, yra anapus jo. Todėl sielai materialus kūnas nereikalingas, netgi trukdo jai:
“Siela geriausiai protauja be kūno”. “Mirtis – sielos išsivadavimas iš kūno kalėjimo”.
Taigi Platono sielos ir kū
ūno apibrėžimai “Faidone” atitinka jo idėjas ir daiktus idėjų teorijoje:
“<.> į tai, kas dieviška, nemirtinga, mąstoma, neturi skirtingų pavidalų, neirsta, amžinai vienoda ir tapatu sau pačiam, labiausiai panaši siela, o į tai, kas žmogiška, mirtinga, svetima mąstymui, susideda iš daugelio pavidalų, irsta ir niekada sau pačiam nėra tapatu – kūnas”.

1.2. “Puota”

“Puotoje” idėjų teorija atsispindi aiškinime apie grožį. Platonui grožio objektas – tai ne konkretūs gražūs daiktai. Daiktų grožis santykinis ir praeinantis. Jis nėra amžinas kaip ir patys daiktai:

“O vulgarus mylėtojas, mylįs labiau kūną, negu sielą, yra nedoras; be to, jis ir nepastovus, nes nepastovu tai, ką jis myli. Kada kūnas, kurį jis mylėjo, nustoja žydėjęs, jis plasnoja kitur, begėdiškai pavertęs niekais visas savo kalbas ir pažadus”.
Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, toks, kuris daro gražiu visa, su kuo besusisietų. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į vieną aibę visa, kas gražu. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma:
“O tas, kuris myli už kilnias dorybes, lieka ištikimas visą gyvenimą, nes jis prisiriša prie pastovaus dalyko”.
Idėjų pasaulis yra gėrio ir grožio pasaulis:
“Meilė yra siekimas turėti tai, kas gera”.
Tai, kas gražu, pirmiausia atsiranda regint kūniškąjį grožį. Vėliau pastebima, kad sielos grožis yra ve

ertingesnis.
Idėjos, pradinės formos, regimi pirminiai pavidalai kartu yra ir idealūs daiktų simboliai. Idėja yra bendrybė:
“Juk išskiriame tam tikrą meilės rūšį ir , teikdami jai bendros sąvokos prasmę, vadiname meile tiktai ją, o kitokius jos pasireiškimus vadiname kitaip”.
Grožio žavesys jaudina sielą stipriau, negu bet kas kita, ir , anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio:
“<.> pradėjus nuo pavienių grožio apraiškų, nuolat kilti vardan ano aukštesnio grožio, <.> nuo gražaus gyvenimo būdo prie gražių pažinimų, galiausiai, nuo pažinimų prie ano pažinimo, kuris ir yra aukščiausiojo grožio pažinimas – tam, kad galų gale pažintum, kas tai yra grožis”.
Grožis negali būti tapatinamas su jokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Idėja yra amžina ir tobula. Daiktai išnyksta, o grožio idėja lieka:
“Tik grožis kaip toks, savyje vienalytis ir amžinas; visi kiti gražūs daiktai dalyvauja jame tokiu būdu, kad atsiranda ir nyksta, o jis nesidaro nei didesnis, nei mažesnis, ir jokia permaina jo neliečia”.

2. PLATONO IR ARISTOTELIO SIELOS SAMPRATA

2.1. Platonas

Platono filosofijai didelės įtakos turėjo Sokratas. Tačiau jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Vieni reikšmingiausių Platono veikalų yra “Faidonas” ir “Puota”, kuriuose plėtojama metafizika, idėjų teorija, sielos esmės bei likimo teorijos.
Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam išsiaiškinti jis davė naują sielos supratimą.
Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas žmogų suprato sudarytą iš kūno ir sielos. Jam siela buvo gyvybės veiksnys, be kurio kūnas yra negyvas. O gyvybė yra tai, kas būtybę daro savaime judančią. Tokia yra ir sielos esmė: ji yra savaiminio judėjimo šaltinis. Tačiau Platonas vis dėlto nemanė, kad siela yra materiali. Siela, kaip gyvybės veiksnys, yra materijos priešybė, nes materija yra iš prigimties inertiška, o siela yra judėjimo šaltinis. Ji yra reali, bet ne materiali.
Platonas laiko sielą nemirtinga. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Kaip nemirtingumo įrodymus jis pateikia pažinimo analizę, pažinimo, kurio prielaida yra atsiminimas. Siela pati įžvelgia bendrąsias visų daiktų savybes. Jų pažinimas yra ne kūno, o sielos funkcija. Kitas įrodymas remiasi sielos nekūniškumu, jos nedalomumu bei tuo, kad nors pati yra nejudanti, judina save ir kūną. Tačiau svarbesnis už šiuos Platonui yra įrodymas, kuris iškelia sielos skirtingumą nuo kūno ir kuris tiesiogiai remiasi sielos “idėja”: “sielos idėja” neatskiriama nuo gyvybės idėjos. “Kaip ugnis, būdama iš esmės kažkas šilta, negali būti taip pat ir šalta, taip siela negali numirti – dėl savo vidinės giminystės su gyvybe”. Gyvybės principas priklauso amžinybės pasauliui, kuriame nėra mirties, tai idėjų pasaulis – tikroji sielos tėvynė. Nemirtingumo troškimo negali patenkinti kūnas, kurio pomirtinis sunykimas yra akivaizdus; tai gali padaryti tik siela, kuriai pavyksta palikti kūną su paskutiniu atodūsiu.

Sieloje jis matė trijų tipų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios ir protingosios – pradus. Pasak mąstytojo, pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Harmonija pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą. Iš Platono išskirtų sielos dalių, tik protingoji galėjo būti laikoma “pačia siela”.
Tad iš tikrųjų Platonas vartojo ne vieną, o dvi sielos sąvokas: platesnę ir siauresnę. Pirmoji rėmėsi biologiniais ir psichologiniais, antroji – religiniais samprotavimais. Pirmąja prasme siela apėmė juslinę veiklą, antrąja ji buvo pats protas. Pirmoji buvo materialios gamtos dalis, antroji nebuvo niekuo su gamta susijusi. Iš Platono sekėjų pirmąją sielos sąvoką išplėtojo Aristotelis, antroji buvo atnaujinta senovės pabaigos religinių mąstytojų ir išvystyta krikščionybės.

2.2. Aristotelis

Aristotelis analizuoja žmogų, kuriame mato du komponentus: sielą ir kūną. Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Jo teorijoje siela nėra atskira nuo kūno substancija, bet taip pat ji nėra kūnas. Ji, pasak Aristotelio, yra organinio kūno forma arba energija: vadinasi, siela ir kūnas, organiškai sudaro nedalomą visumą; siela negali egzistuoti be kūno, o kūnas be sielos, kuri jam teikia gyvybę. Teiginys, kad siela yra organinio kūno energija, reiškė, kad ji yra organinės būtybės savaiminių veiksmų priežastis. Ši samprata buvo plati, ne vien psichologinė, bet ir apskritai biologinė. Taip suprasta siela buvo svarbiausiais organinio gyvenimo veiksnys. Dėl to sielą jis pripažįsta ne vien žmogui. Visa, kas gyva, turi sielą. O žmogaus sieloje prie funkcijų, būdingų gyvajai gamtai, prisideda dar protas.

Aristotelis skyrė trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos rūšis. Augalinė siela atlieka tiktai žemiausiąją funkciją: skatina maitinimąsi ir augimą; neturėdama atitinkamo organo, ji negali turėti suvokimo sugebėjimų. Suvokimo sugebėjimą turi aukštesnės pakopos – gyvulinė siela. Kadangi su suvokimu siejasi malonumas ir nemalonumas, o su jais malonumo troškimas ir paskata vengti nemalonumo, tai gyvulinė siela turi jausmus ir impulsus. Tad tik antros pakopos sieloje prasideda psichinės funkcijos. Yra ir dar aukštesnė pakopa – mąstančioji siela, būdinga tik žmogui. Jos sugebėjimas – protas – yra pats aukščiausias sielos sugebėjimas. Kadangi aukštesnieji sugebėjimai apima žemesniuosius, tai žmogaus siela vienija savyje visus sielos sugebėjimus.

Jis manė, kad siela į šį pasaulį ateina kaip “tabula rasa’, kaip neprirašytas lapas, suvokimų pagrindu ji sudaro savo sąvokas, todėl suvokimas ir sąvokos nesutampa.
Aristotelis suartino priešybes: kūną ir sielą, jusles ir protą. Teigė, kad visos sielos funkcijos yra susijusios su kūnu ir su juo dalijasi likimu.

2.3. Išvados

Platonas kūno ir sielos sampratą aiškino remdamasis savo idėjų teorija, sielą tapatino su idėjomis, kūną – su daiktais. O Aristotelio kūno ir sielos santykis atitiko santykį tarp formos ir materijos. Jis nepriešina formos ir materijos, o Platonas idėjas ir daiktus priešina.

Platonas teigė, kas siela yra atskira nuo kūno, nepriklauso nuo jo. Sąjunga su kūnu sielai nėra būtina. Aristotelio teorijoje siela nėra atskira nuo kūno substancija, kaip norėjo Platonas.
Ir Platonas, ir Aristotelis teigė, kad siela yra savaiminio judėjimo šaltinis, kūno energija, gyvybės veiksnys.
Aristotelis nepritarė Platono “atsiminimų” teorijai, kad siela turi įgimtą žinojimą, jis teigė, kad siela prieš patekdama į kūną, neturi žinių ir jas įgyja vėliau.
Aristotelis rėmėsi Platono idėja, kad sielą sudaro protinga ir neprotinga dalis.
Aristotelis nesutinka su Platono teorija apie tris sielos dalis ir iškelia tris sielos pakopas, iš kurių žemesnioji yra aukštesniosios formos materija.
Aristotelis nepritarė Platono teiginiui, kad kūnas sielai yra nereikalingas ir net trukdo jai. Jis teigė, kad visos sielos funkcijos yra susijusios su kūnu ir dalijasi su juo likimu.

LITERATŪRA

 Platonas. Faidonas. Vilnius: 1999.
 Platonas. Puota. Vilnius: 2000.

***
 E. von Aster. Filosofijos istorija.
 Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius: 1977.
 Tatarkewicz W. Filosofijos istorija. I t.

Leave a Comment