PLATONO IDĖJŲ PASULIS

1119 0

PLATONO IDĖJŲ PASULIS

Platonas – Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarų filosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m. pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir prasmę? Savo knygoje (veikale) “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis duoda atsakymąus į šiuos klausimus.

“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susiriko į puotą. Tarp jų buvo Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o vaalgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro vyno tada dar nebuv, – išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasifarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė graži.Tai, kad Erotas yra penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą: jis visados neturtingas irr toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bė

ėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą , kas gražu ir gera, jis drąsus , narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. ( Sofistais vadinosi Atėnuose gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams, mokydami ne dorovės,o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje ). Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta; tačiau paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti iššmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.

Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?

Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių vidury, jiems priklauso ir
r Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis.

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas. kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje nėra pastovaus. Či
ia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”. Pasaulis primena upę ir “ du kartus į tą pačią upę tau nebristi “ Sokrato mokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą, kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai “ Parmenido bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų,pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.

Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminą vartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir kitą prasmę. Ji neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja jį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės.

Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį : grožio objektas – tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, ne
ei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris daro grožiu visa, su kuo tik besisietų, – “akmenį ir medį, žmogų ir dievą, kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi,vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į vieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso, pagaliau – tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį.

Platonas, atrodo, idėja priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį,kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas. Mąstytojas vaizdingai lygina idėja su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjį narį – daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis

Požiūris į dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė,kad daiktas pažystamas per tiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos. Jis kalba ne apie tai, kad “vienas medis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam“ mąstytoja domina pati lygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos. Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis”tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu.

Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo.

Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusi mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai ir stebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofo orientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika.

Dialektika (dialegos -graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas.

Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus, susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos analizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo liko aprioristas. (a priori iš lot. k. pažinimas n

. . .

Idėjos yra daiktų esmių amžini pavaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija
t
gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėja Platono sistemoje yra absoliutas (dievybė).

Pateikiami du mitai:
1. Anamnezės (anamnesis gr. Prisiminimas) mitas sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių, darosi įmanoma prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant.
2. Meteksės (methesis gr. Dalyvavimas) mitas. Kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiorgos) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas į idėjas. Todėl kaip idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja, dalyvaudami idėjose.
Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susieja idėjose ( ar idijose). Anamnezės prisiminimo požiūriu siela yra susieta su idėjomis kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksis (dalyvavimo) požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui.
Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš Platono trikampio : Platonas atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo, o būties (gamtos), Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelią klausimą apie tikrojo pažinimo sąlygas.

Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės) filosofijos. Teorinis filosofijos svarbiausios kryptys yra būties filosofija, savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjos filosofija).

Didžiulis Platono įnašas filosofijos mokslui nebus niekada užmirštas, juolab, kad jis pirmasis pavartojo sąvoką theologia (gr. theos – “dievas”, + logos – “žodis”, “mokslas”).

Naudojausi šia literatūra:
1. V. Kuzminskienė Filosofijos įvadas. Chrestomatija. 1 dalis, 1996m.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Mintis, 1977
3. William Raeper, Linda Smith Po idėjų pasaulį. religija ir filosofija seniau ir dabar. Alma littera, Vilnius 1995
4. Arno Anzenbacher Filosofijos įvadas. Vilnius, Katalikų pasaulis, 1992
5. Filosofijos pradmenys. V. Januška. Vilnius,Laukas, 1993
6. Философский энциклопедический словарь, Москва. “Советская энциклопедия”, 1989.

Join the Conversation

×
×