Platono idealios valstybės modulis

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

FILOSOFIJA

 

Platono idealios valstybės modulis

 

ĮVADAS

 

Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais. Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skurdėjimas. Bene pagrindinė to nuopuolio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir negalėjo toliau tobulėti, vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus , teoriniai mokslai atitruko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė neei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą. Nors pirmieji krikščionys apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo apsieiti be jos. Vis dažniau ir dažniau buvo remiamasi Platonu, Aristoteliu, stoikais, neoplatonikais. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą. Dėl šių priežasčių aš ir pasirinkau panagrinėti antikos filosofiją, o iš jos būtent Platoną.

Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose, čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buuvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų. Platono patėvis, Periklio (nuo 461 m. pr. Kr. Atėnų valdovo ) šalininkas, aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame Atėnų gyvenime. Tad atrodė, kad jaunasis Platonas neabejotinai žengs aristokratinės, politinės karjeros keliu. Tačiau Atėnų politinio gyvenimo palaidumas, rodos, at

tbaidė jį nuo minties dalyvauti šiame gyvenime. Jį nepaprastai sukrėtė mirties nuosprendis Sokratui (399 m. pr. Kr. ) šis įvykis visiškai pakeitė Platono gyvenimą. Sokratas buvo artimas Platono šeimos draugas. Iš Platono raštų matyti, kad jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties Platonas nusišalino nuo Atėnų gyvenimo ir paskesnius metus praleido keliaudamas. 387m. pr. Kr. jis sugrįžo į Atėnus ir įkūrė Akademija – mokyklą, kurioje buvo mokoma filosofijos bei mokslų. Mirė 347m. pr. Kr.

DĖSTYMAS

Platono kūriniai – diduma jų išliko – tai veikalai, parašyti dialogo forma, juose gvildenamos filosofinės temos, jie dažnai pavadinti kurio nors filosofo vardu. Kažin ar teisinga juos visus vadinti dialogais, juk „Sokrato apologijoje“ vaizduojamas Sokratas, sakantis savo paskutiniąją kalbą teisme, o dauguma dialogų iš tikrųjų yra monologai. Beveik visuose dialoguose Sokratas yra pagrindinis veeikėjas ir dėsto savo, o dažnai ir paties Platono, idėjas. Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”, ”Sofistas”, ”Politikas”, ”Įstatymai”.

Nebeįmanoma atkurti tiksliosios chronologinės dialogų sekos, tačiau apytikriai juos galima suskirstyti į tris grupes:

1. Ankstyvieji veikalai

2. Vidurinysis kūrybos tarpsnis

3. Vėlyvieji veikalai

 

Vidurinysis kūrybos tarpsnis – tikrosios brandos laikotarpio dialogus Platonas parašė įkūręs Akademiją. Juose randame autoriaus mintis ir teorijas, kurias, kaip sakyta, jis buvo įdėjęs į Sokrato lūpas. Tarp šių dialogu yra ir ta

as, kuris, apskritai paėmus, vertinamas kaip pagrindinis Platono veikalas – „ Valstybė “.

Platonas teigė, kad pasaulis – tai gėris. Priėjęs išvados, kad gėris – tai būtis, todėl blogis negali būti nebūtis, toliau Platonas įsigilina į būties ir nebūties sąvokas ir supranta, kad daiktai būtimi būti negali, nes jie išnyksta ir vėl atsiranda. Todėl lieka tik daikto idėja, ji – būtis. O pati būtis – tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris. Visa, kas yra, atsirado būčiai veikiant nebūtį. Nes, teigė Platonas, esama amžinai tarp būties ir nebūties prieštaravimų ir labai jaučiame nuolatinę pasaulio daiktuose veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiško buvimo laikinybės į tikrojo – už daiktinio, nematerialaus, idealaus – buvimo amžinybės. Uždaiktintame pasaulyje mums viską atskleidžia protas, čia nėra nieko laikino, čia viskas amžina, gražu ir gera.

Platonas sakė, kad žmogaus siela – jo lemtis. Nuo sielos priklauso žmogaus gyvenimas ir tai, kaip jis gyvens. Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jis mylės žemę, darbą, šeimą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polinkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia akys, jiems rūpės žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę veikti, tvarkyti. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bus įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, t.y. protingi.

Išnagrinėjęs visas ga

alimas būties ir nebūties problemas, Platonas stabteli ties valstybe. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga?

Platonas teigė: “Tik ta, kuri neprieštarauja “ano pasaulio” tvarkai. Svarbiausia, kad žmonės valstybėje gyventų pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais ir panašiais dalykais. Impulsyvias sielas turintiems žmonėms – geriausia kariauti. Protingas – toliaregiškiausi ir išmintingiausi – turi užsiimti tvarkos palaikymu, valdymu“.

Platonas neatsitiktinai nukrypo į valstybės nagrinėjimą. Ne tik jis, bet ir dauguma graikų tapatindavo sąvokas geras žmogus ir pilietis. Tai būdavo identiškos sąvokos. Ankstesni mąstytojai taip pat bandė reikšti savo mintis valstybės klausimu. Bet jų siūlytos reformos būdavo labai nereikšmingos. Platonas, ėmėsi platesnio užmojo: jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Jo supratimu, kiekviena klasė turi vadovautis doro gyvenimo taisyklėmis. “Kiekviena valdžia, kadangi ji yra valdžia, turi omenyje gerovę ne kieno kito, o to, kas jai pavaldus, jos globojamai valstybiniu ir asmeniniu mastu”.

Visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimai ir sekimas jomis. Jos turėtų suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms, sušvelninti stipriąsias ir pernelyg ūmias. Gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas: jis sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Žmogui reikia pažinti viską, o apie grožį ir gėrį net negalvoti. Kai kurie žmonės gėriu la

aiko malonumą. Bet vėliau jie priversti pripažinti, jog esama ir netikusių malonumų. Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti kas tai yra.

Platonas politiką glaudžiai susieja su morale: jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai. Visą valstybinę valdžią Platonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Platonas pavadino oligarchija – “valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja”. Tačiau šią santvarką gali sužlugdyti patys valdantieji, kovodami dėl vietos valdžioje, garbindami turtus. Tai labai smukdo jų dorovę. Nusikaltimai, vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau priveda prie sukilimo. Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri Platonui atrodo artima anarchijai. Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį. Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai, kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Platonas teigė: “Valdovas niekada nevaldo savo gerovei, bet tik didžiausiai pavaldinių gerovei”. Teisingumas – utopinės Platono valstybės pagrindinis bruožas. Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas dirbtų kas jam priklauso, tačiau ne daugiau. Taip suformuluotas valdymo principas aiškiai įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektą. Valstybė, suprasdama, kad kiekvienas darbas atliekamas geriau ir greičiau kai jį dirba tas, kas yra jam paruoštas ir turi tam sugebėjimų. Vieni augina gyvulius, gamina maisto produktus, rūbus, apavą, kiti – įrankius, treti gina kraštą ir jį valdo. Tai buvo įdomi ir teisinga Antikos laikais gimusi mintis. Tačiau Platonas ją traktavo vien iš vartotojo pozicijų. Darbininkas čia pritaikomas prie darbo. Platonas manė, kad visuomenėje yra trys klasės, kurios analogiškos sielos pradams.

Didžiausia klasė – gamintojai. Jų didžiausia dorybė – susivaldymas. Ją sudaro valstiečiai, amatininkai, pirkliai. Pagal Platoną – tai žemiausia klasė. Jis supranta, kad gamintojai – tai valstybės piliečiai ir jie yra būtini tam, kad galėtų veikti gynėjai ir valdovai. Gamintojai, anot Platono, negali būti protingi. Todėl juos būtina mokyti gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis.

Gynėjai – aukštesnė klasė už gamintojus. Karių dorybė – drąsa. Jiems būtina iniciatyva ir protas. Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos ir matematikos. Gynėjų pareiga – apginti valstybę nuo išorės ir vidaus priešų.

Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai, kurie su pamėgimu siekia tiesos. “Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai, ar jų būtų keletas, ar nors vienas, į dabartinę pagarbą jie žiūrės iš aukšto, laikydami ją žema ir nieko verta, ir labai vertins tvarkingumą ir tą garbę, kuri bus susijusi su juo, bet labiausiai ir aukščiausiai vertins teisingumą, jo laikysis, tarnaudami jam ir jį skleisdami, jie sukurs savo valstybę”. Valdovai filosofai turi būti įvairiapusiškai apsišvietę, išsimokslinę ir be perstojo vien tik gilintis į mokslą. Jų būdingiausias bruožas – išmintis. Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Už tai jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę. Filosofų troškimai turi būti stipriai nukreipti į žinių kaupimą ir panašius dalykus, teikti malonumą sielai, o kūno malonumų jis turi atsisakyti. Jeigu jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas, tai jis jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui.

Platonas supranta, kad valstybę turi valdyti tik geri žmonės. Todėl reikia žmogaus, kuris, be kita ko, būtų darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilumu – šitai įgalintų jį suvokti būties esmę. Bet tokie žmonės atsisako valdyti valstybę dėl to, kad nenori vadintis nei samdiniais, viešai gaudami atlyginimą už valdymą, nei vagimis, slapta bežarstančius jos naudą; savo ruožtu ir garbė jų netraukia, nes jie ne garbėtroškos. Platonas suabejoja ar geri ir rimti žmonės valdo valstybę savo noru. Štai jo teiginys: “Man atrodo, kad rimti žmonės, patekę į valdžią ir valdo tik dėl to, kad neturi galimybės šį dalyką pavesti kam nors kitam, kuris būtų geresnis nei jie arba į juos panašius”.

Klasės Platono utopinėje valstybėje viena nuo kitos griežtai atskirtos. Platonas, pasitelkdamas į pagalbą mitą, lygina jas su metalais: valdovai – tai auksas, gynėjai – sidabras, gamintojai – geležis arba varis. Platonas ypač bijo, kad žemesniojo sluoksnio žmonės nepareikštų noro valdyti. Jo nuomone, dar nedidelė bėda, jei dailidė imasi batsiuvio darbo, o batsiuvys – dailidės. Žymiai blogiau, jei koks praturtėjęs verslininkas įsigeistų užsiimti karo dalykais arba tvarkyti valstybę. Toks kišimasis ne į savo reikalus valstybei būtų pražūtingas. Utopijos klasinį pobūdį sušvelnina nebent tai, kad priklausomybę klasei čia turi apspręsti ne kilmė, o moralinės ir dvasinės savybės. Jei amatininko šeimoje gimtų jaunuolis su “aukso” ar “sidabro” priemaišomis, tai jis turėtų priklausyti gynėjų arba valdovų klasei. Bet jei jaunuolio krūtinėje pasirodytų besąs “geležis” ar “varis”, jis atsidurtų gamintojų klasėje, nors ir kažin kas būtų jo tėvai. Mokymo ir auklėjimo metu jie atrenka tuos, kurie tinka aukštesnėms klasėms. Valstybė turi užtikrinti visų valstybėje gyvenančių žmonių sąmoningumą. Iš prigimties neprotingas žmogus nesupras filosofų nurodinėjamų protingo gyvenimo pranašumų. Be to, protingas gyvenimas reikalaus aukotis, būti nesavanaudiškam, tuo tarpu juslinga iš prigimties siela žmogų stums į godumą, gobšumą ir mėgavimąsi gyvenimo gėrybėmis.

Platono teigimu, “mažiausiai siekia valdžios tie, kuriems dera valdyti, ten valstybė valdoma visų geriausiai ir visai nėra kivirčų, visai kitaip būna valstybėje, kur valdantieji nusiteikę kitaip”. Taip, sako Platonas, retas žmogus, o ypač iš žemesniųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. “Juk tikroje valstybėje valdys tik tie, kurie iš tikrųjų turtingi, ir ne auksu, o tuo, kuo privalo būti turtingas laimingasis, dorybingu ir protingu gyvenimu. Jei nuskurdėliai ir beturčiai siekia visuomenės gerovės, tikėdamiesi išplėšti iš ten sau kąsnį, tada negali būti gerovės. Valdžia tampa kažkuo, dėl ko galima ginčytis, o panašaus pobūdžio naminiai, vidiniai karai žudo ir dalyvaujančius juose kitus piliečius”. Todėl, teigia Platonas, visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus – kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kurių visi žmonės privalo laikytis netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti.

Utopinės valstybės vadovai turi neribotas teises: skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia. Platonas leidžia valdovams net meluoti, jei to prireikia valstybei. Tačiau ir aukštesniųjų klasių narių gyvenimas ir privilegijos gali pasirodyti tariamos. Tų klasių narių gyvenimas taip pat pajungiamas idėjai įgyvendinti. Asmeniniai jų interesai ignoruojami arba pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai. Valdovas turi “priversti savo dvasinį žvilgsnį nukreipti, ir pažvelgti į tai, ką jiems duoda šviesa, o patiems pastebėjus gėrį, jį imti pavyzdžiu ir sutvarkyti valstybę, ir atskirus asmenis, taip pat kiekvieną save – visam likusiam savo gyvenimui”.

Platonas nėra nusistatęs prieš moterį – valdovę. “Moteris, kurios iš prigimties linkusios šiam reikalui”, Deja, Platonas mano, kad valdovai ir gynėjai neturi turėti savo nuosavybės. Jis teigia, kad asmeninė nuosavybė, pomėgis daiktams ir kam kitam, atitrauks juos nuo valstybinių interesų, aukštesnių tikslų siekimo. Todėl gynėjai – vyrai ir moterys – gyvena bendrose stovyklose, bendrai mokosi ir bendrai dirba. Niekas nežino savo vaikų, vaikai – tėvų. Kiekvienas jaunuolis vyresnės kartos vyrą vadina tėvu, o vyresnis žmogus kiekvieną jaunuolį myli ir auklėja kaip savo sūnų. Tik šitaip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudotųsi kaip priemonėmis “vadinasi, jie nuolat auklėja žmones, panašius į save, ir juos paliks sergėti valstybę vietoje savęs, o patys pasitrauks į laimingųjų salą ir ten gyvens”.

IŠVADOS

Šitaip Platonas apibūdina idealios valstybės modelį ir išdėsto jį savo daugiatomiame veikale “Valstybė”. Jį sudaro dešimt knygų. Visas veikalas, tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimais, įvykusią oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje.

Platonas valstybės projektą kūrė graikams. Jis norėjo, kad gimtasis miestas – valstybė klestėtų. Kurdamas utopinės valstybės planą, jis galvojo apie nedidelės apimties miestą – valstybę. Tačiau Graikijoje šio projekto planas negalėjo rasti pritarimo. Miestai – valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką. Artėjo imperijų laikotarpiai. O imperijos, kaip žinia apimdavo ištisus miestus, į jų sudėtį įeidavo netgi užkariautos valstybės. Žiūrint iš kitos pusės, būtent iš ekonominės, Graikija dar buvo labai toli nuo to, kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais. Platonas daugiau rėmėsi dvasine ir politine sfera. Todėl nieko nuostabaus, kad valstybės teoriją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą.

 

Leave a Comment