ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
FILOSOFIJA
Platono idealios valstybės modulis
ĮVADAS
Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais. Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skurdėjimas. Bene pagrindinė to nuopuolio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir negalėjo toliau tobulėti, vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus , teoriniai mokslai atitruko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą. Nors pirmieji krikščionys apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo apsieiti be jos. Vis dažniau ir dažniau buvo remiamasi Platonu, Aristoteliu, stoikais, neoplatonikais. Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofinį palikimą. Dėl šių priežasčių aš ir pasirinkau panagrinėti antikos filosofiją, o iš jos būtent Platoną.
Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose, čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų. Platono patėvis, Periklio (nuo 461 m. pr. Kr. Atėnų valdovo ) šalininkas, aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame Atėnų gyvenime. Tad atrodė, kad jaunasis Platonas neabejotinai žengs aristokratinės, politinės karjeros keliu. Tačiau Atėnų politinio gyvenimo palaidumas, rodos, atbaidė jį nuo minties dalyvauti šiame gyvenime. Jį nepaprastai sukrėtė mirties nuosprendis Sokratui (399 m. pr. Kr. ) šis įvykis visiškai pakeitė Platono gyvenimą. Sokratas buvo artimas Platono šeimos draugas. Iš Platono raštų matyti, kad jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties Platonas nusišalino nuo Atėnų gyvenimo ir paskesnius metus praleido keliaudamas. 387m. pr. Kr. jis sugrįžo į Atėnus ir įkūrė Akademija – mokyklą, kurioje buvo mokoma filosofijos bei mokslų. Mirė 347m. pr. Kr.
DĖSTYMAS
Platono kūriniai – diduma jų išliko – tai veikalai, parašyti dialogo forma, juose gvildenamos filosofinės temos, jie dažnai pavadinti kurio nors filosofo vardu. Kažin ar teisinga juos visus vadinti dialogais, juk „Sokrato apologijoje“ vaizduojamas Sokratas, sakantis savo paskutiniąją kalbą teisme, o dauguma dialogų iš tikrųjų yra monologai. Beveik visuose dialoguose Sokratas yra pagrindinis veikėjas ir dėsto savo, o dažnai ir paties Platono, idėjas. Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”, ”Sofistas”, ”Politikas”, ”Įstatymai”.
Nebeįmanoma atkurti tiksliosios chronologinės dialogų sekos, tačiau apytikriai juos galima suskirstyti į tris grupes:
1. Ankstyvieji veikalai
2. Vidurinysis kūrybos tarpsnis
3. Vėlyvieji veikalai
Vidurinysis kūrybos tarpsnis – tikrosios brandos laikotarpio dialogus Platonas parašė įkūręs Akademiją. Juose randame autoriaus mintis ir teorijas, kurias, kaip sakyta, jis buvo įdėjęs į Sokrato lūpas. Tarp šių dialogu yra ir tas, kuris, apskritai paėmus, vertinamas kaip pagrindinis Platono veikalas – „ Valstybė “.
Platonas teigė, kad pasaulis – tai gėris. Priėjęs išvados, kad gėris – tai būtis, todėl blogis negali būti nebūtis, toliau Platonas įsigilina į būties ir nebūties sąvokas ir supranta, kad daiktai būtimi būti negali, nes jie išnyksta ir vėl atsiranda. Todėl lieka tik daikto idėja, ji – būtis. O pati būtis – tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris. Visa, kas yra, atsirado būčiai veikiant nebūtį. Nes, teigė Platonas, esama amžinai tarp būties ir nebūties prieštaravimų ir labai jaučiame nuolatinę pasaulio daiktuose veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiško buvimo laikinybės į tikrojo – už daiktinio, nematerialaus, idealaus – buvimo amžinybės. Uždaiktintame pasaulyje mums viską atskleidžia protas, čia nėra nieko laikino, čia viskas amžina, gražu ir gera.
Platonas sakė, kad žmogaus siela – jo lemtis. Nuo sielos priklauso žmogaus gyvenimas ir tai, kaip jis gyvens. Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jis mylės žemę, darbą, šeimą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polinkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia akys, jiems rūpės žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę veikti, tvarkyti. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bus įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, t.