Platono filosofija

Platonas teigia, kad viskas egzistuoja idėjų pasaulyje. Visos idėjos yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, t.y. tobulos, o daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo negali joms prilygti. Jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai atskiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų. Daiktai tėra idėjų šešėliai. Lyginant juos su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat nepatvarūs, kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais.
Jutimu negalima patirti tikro pažinimo. Juslėmis patiriama tai, kas kinta irr laikina, todėl juslės gali padėti susidaryti tik nuomonę, o ne žinojimą. Juslinio pasaulio daiktus negalima laikyti tikrais. Nes tikra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.
Platonas mano, kad žmonės vis dėlto linkę manyti priešingai, todėl jie klysta. O klysta todėl, nes lindi tamsybėse:
„- Dabar, – pasakiau, – palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per įėjimą į olą plačiai krinta šviesa. Tų žmonių kojos ir kaaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik, kas negyva prieš juos. Užpakalyje jų toli aukštumoje dega liepsna, ir jos šviesa patenka į olą. Tarp liepsnos ir kalinių au

ukštai eina kelias; palei tą kelią įsivaizduok nedidelę sienelę, panašią į fokusininkų priešais publiką pastatytą užtvarą, virš kurios jie rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju, – tarė jis.
– Įsivaizduok, kad už šios sienelės žmonės neša visokius daiktus, kyšančius virš sienelės, – žmonių ir gyvulių akmenines ir medines statulas ir kitokius daiktus. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė jis.
– Jie panašūs į mus, tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie per visą savo gyvenimą yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant priešais juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar ne tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar tu manai, kad jiie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?“
[.]
„- Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o
dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?“
[.]
„- Jeigu norėtų matyti, kas ten viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.“
Čia šešėliai yra juslėmis suvokiamo pasaulio, o nešami daiktai – idėjų pasaulio analogija. Juslinis patyrimas nesuteikia bendrųjų sąvokų. Jis leidžia patirti tik tai, kas individualu ir kinta. Todėl iš patyrimo turinio negalima išvesti bendrybės. Kiekviename patyrime nuolatos patiriamas kintantis reiškinys, suvokiamas juslėmis. Tačiau, antra vertus, kiekviename patyrime kažkaip patiriama ir esmė, kuri lieka pastovi reiškiniams kintant ir kuri yra nors ir pažįstama, bet juslėmis nesuvokiama. Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per kūniškas jusles (rega, klausa, skonis ir kt.) ir
r susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis, kur vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą.
Grožį Platonas sieja su gėriu. Jusliniame pasaulyje grožis yra gėrio pasireiškimo forma. Grožis sielą jaudina stipriau negu bet kas kita ir padeda žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo:

„.regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
– Aš pritariu, kiek įs
stengsiu sekti tavo mintį, – pasakė jis.

– Sutik, – tariau, ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais – jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.“
Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Galutinis visos visuomenės tikslas yra gėrio idėjos įgyvendinimas. Valstybė – gyvas organizmas, analogiškas žmogui arba, tiksliau, žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Pasak Platono, visi žmonės turi susiburti ir gyventi bendrai bei dalyti vienas su kitu nauda. Žmonių prigimtis yra skirtinga, taip skirtingi sugebėjimai dirbti vieną ar kitą darbą. Žmogus geriausiai išmano vieną kurį darbą, kuris jam labiausiai tinka iš prigimties. Platono valdymo principas – teisingumas: valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams:
„- Tu, mano drauge, – tariau, – vėl užmiršai, jog įstatymui rūpi ne tai, kad vienas kuris luomas gerai gyventų; jis siekia ir stengiasi, kad visa valstybė taptų laiminga; todėl įtikindamas arba prievarta jis suburia piliečius ir priverčia juos dalytis vienus su kitais ta nauda, kurią kiekvienas iš jų gali duoti bendruomenei; jis išugdo valstybei žymių žmonių ne tam, kad kiekvienas iš jų galėtų nukreipti savo veiklą kur panorėjęs, bet tam, kad panaudotų tokius žmones valstybės sąrangai stiprinti.“
Valdyti valstybę turi tik tam pasirengę teisingi žmonės filosofai, kurie galėtų filosofiją sujungti su valstybės tvarkymu. Valdyti negali žmonės, ištroškę valdžios bei linkę į pinigus. Valdyti turi tie, kurie atsisakę geresnio gyvenimo vis dėlto eis valdyti valstybę, nes pabuvoję kitų žmonių buveinėse ir pripratę regėti blogybes, galėsią atskirti tikrąjį gėrį, teisingumą ir grožį. Tik tada “bus įmanoma sukurti gerai valdomą valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės, bet turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir dorybės. O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, pasineria į valstybinius reikalus tikėdamiesi pasiplėšti būdami valdžioje, valstybė negali būti gerai tvarkoma, nes jie kaunasi dėl valdžios, ir šis vidinis karas pražudo ir juos pačius, ir visą valstybę.”
Platonas mano, kad gyvenimą reikia tvarkyti ne bet kaip, o moksliškai. Mokslas verčia žmones mąstyti. Didelį dėmesį Platonas skiria matematikai – būtent dėl to, kad matematiniai santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą žinojimą. Protas, žinojimas, anot Platono, turi lemiamą reikšmę. Vieni dalykai, kurie sukelia priešingus pojūčius, skatina protą veikti, o kiti, kurie tokių pojūčių nesuteikia, – ne. Tikrąjį žinojimą galima turėti tik apie tai, kas pažįstama protu. Apie tai, ką juntame, galime turėti tik neaiškų supratimą. Tačiau apie tai, ką suvokiame protu, galime pasiekti tikrą žinojimą. Mokslas traukia sielą į aukštybes ir priverčia samprotauti apie dalykus pačius savaime, neleisdamas pakeisti jų dalykais, rodančiais matomus arba apčiuopiamus kūnus: „.mokslas mums tikrai būtinas, ne jis, pasirodo, priverčia sielą pasitelkti protą siekiant tiesos“.
Mokslas labiausiai sekasi iš prigimties gabiausiems, tačiau ir nelabai gabiems žmonėms duoda naudos, nes “tai bent jau tampa įžvalgesni negu buvo anksčiau”.
O geometrija, pagal Platoną, yra mokslų mokslas. Nes geometrija – tai amžinosios būties pažinimas: „.mokslo visuma ir viršūnė veda mus į mūsų tikslą – įgalina lengviau pamatyti gėrio idėją. O mes teigiame, kad į šį tikslą veda visa tai, kas priverčia sielą atsigręžti į tą sritį, kurioje glūdi didžiausia būties palaima, – ją siela ir turi pamatyti bet kokia kaina“.
Geometrija nėra tik kvadratų ir linijų braižymas, geometrija žvelgia giliau. Geometrija tiria tai, kas visąlaik egzistuoja, o ne tai, kas atsiranda ir žūsta. Geometrija yra pažinimas to, kas visą laiką egzistuoja. Šis mokslas veda sielą į tiesą, nes verčia mąstyti ir įdiegia filosofinį mąstymą, ir todėl žmogus tik tobulėja ir tai kelia jį aukštyn. Todėl valstybei geometrija yra labai reikalinga, nes paprasčiausias geometrijos žinojimas reikalingas karo reikalams (valstybei kariuomenė reikalinga gynybai), be to geometrija padeda perprasti kitus mokslus.
Mokslo nauda nėra tiktai praktinė, mokslas, veda į tiesą. Pavyzdžiui, žiūrėjimas į žvaigždes: žvaigždes me matome, bet pagauti esmę galima tik protu ir mąstymu, bet ne regėjimu. Išeitų, kad apčiuopiami daiktai susideda iš dviejų visiškai skirtingų dalių: kūno, kuris susidėvi po kiek metų, ir sielos, kuri gyvuoja beveik nepriklausomai nuo to, kas darosi kūnui. Tik regėjimu nepatirsime jokio pažinimo, nes moksle nėra pojūčiams prieinamų dalykų:
„- Dangaus skliauto puošmenomis reikia naudotis kaip pavyzdžiais, – tariau, kad pažintume tai, kas nematoma, panašiai kaip jeigu rastum puikiai nupieštus ir užbaigtus Dedalo ar kurio kito meistro ar dailininko kūrinius. Koks nors geometrijos žinovas pamatęs juos pripažintų, kad jie puikiai sukurti, bet jam atrodytų juokinga tyrinėti juos rimtai, kad juose surastų tikrą lygybę, dvigubumą ar kokius nors kitus santykius.
– Tikrai būtų juokinga! – pasakė jis.
– Ar tu manai, – tariau, – kad tikras astronomas, žiūrėdamas į žvaigždžių judėjimą, bebūtų įsitikinęs tuo pačiu? Argi jis nemanytų, kad dangaus ir žvaigždžių kūrėjas dangų ir jame esančias žvaigždes sukūrė kuo geriausiai, bet dėl santykių tarp dienos ir nakties, paros ir mėnesio, mėnesio ir metų, žvaigždžių ir visų šių dalykų bei vienų žvaigždžių su kitomis argi jam neatrodytų kvaila manyti, kad visi tie dalykai visada vyksta vienodai ir nepatiria jokių nukrypimų, nors jie yra kūnai ir matomi, ir visokiais būdais ieškoti juose tiesos?“
Platonas sako, kad žmogus, eidamas į tikslą, neturi mokintis to, kas nenaudinga, nes darbas bus veltui ir be reikalo gaišinamas laikas. Todėl mokantis kelių mokslų, reikia atrasti tarp ų mokslų ryšį, giminiškumą, tai, kas juos sieja – ir visa tai gali padėti pasiekti užsibrėžto tikslo bei bus naudingi.
Kai į viską bus žiūrima protu ir mąstymu, bus galima įžvelgti kiekvieno daikto esmę. Tada grynuoju protu yra pagaunama gėrio esmė. Nes, pasak Platono, galutinis daiktų tikslas yra gėrio idėja. Jos kaip tikslo savo noru turi siekti žmogus, veržimasis idėjų link yra dorybė.
Vieni mokslai tiria daiktų atsiradimą ir sudarymą, arba susiję su žmonių nuomonėmis ir troškimais. Bet tik geometrija ir su ja susiję mokslai mėgina pasiekti nors šį tą iš būties. Tai išlaisvina sielos žvilgsnį ir leidžia pakilti aukščiau. Nes geometrija verčia mąstyti, o mąstymas – esmė.
Valstybė turi rūpintis savo piliečiais, užsiimti jų auklėjimu ir nurodyti teisingą kelią į tikrą pažinimą. Valstybei Platonas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus.
Kas turi valdyti valstybę? Pasak Platono, valstybę turi valdyti geriausieji. Visų pirma jie turi būti imlūs mokslui: “jiems būtina turėti aštrų protą mokslams – jie turi lengvai mokytis. Mat žmonės greičiau pabėga nuo didelių mokslų negu nuo gimnastikos: šie sunkumai yra artimesni sielai, susiję tik su siela, kūnas čia nedalyvauja”. Antra, jie turi būti geros atminties, atsparūs nuovargiui ir mėgti visokį darbą. Valstybės vadovai turi būti filosofai. O filosofijos imtis turi tik jos verti žmonės, t.y. ne žemi, o kilnus. Žmogus, kuris mėgsta bet ką, bet ne mokslą, filosofiją ir jiems artimus dalykus, netinka būti vadovu. Taip pat niekada nebus teisingu vadovu veidmainiai, pasipūtėliai ir gobšuoliai, nes jų sielos yra suluošintos. Nieku gyvu negalima suklysti, skiriant kilnų žmogų nuo žemo.
Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštieji luomai.
Kandidatai į valdovus renkami iš jaunų, sveiko kūno ir sveikos sielos sargybinių. Didei ir sunkūs darbai turi būti nudirbami jaunystėje. Valdovas ruošiamas ilgai, jo apmokymas ir išbandymas trunka iki 50 metų. Mokymas turi vykti ne per prievartą, o taikant žaidimo metodą. Tada jaunuoliai labiausiai atsiskleidžia ir tada geriausiai matyti, kas kam labiausiai tinka. Taip po truputį, per ilgą laiką yra atrenkami jaunuoliai, kurie be regėjimo ir kitų juslių pagalbos sugeba pakilti per tiesą iki būties.
Tačiau Platonas perspėja būti atsargiems, nes įžvelgia problemą: visi nuo vaikystės turi savo tėvų įskiepytą požiūrį, kas yra teisinga ir gera. Bet taip pat egzistuoja kitoks požiūris – malonumai ir bet kokios priemonės jiems patenkinti. Jei tėvų ir visuomenės skiepytas vertybes kas nors sutryps, iškreips jų prasmę, žmogus gali daugiau nebetikėti tomis dorybėmis, ieškodamas tiesos pasiklysti, ir pasinerti į tik jam rūpimų malonumų gyvenimą.
Kodėl taip ilgai ruošiamas valdovas? Todėl, kad jauni žmonės savo žinių dar nemoka panaudoti naudingai, o vyresni žmonės yra įgiję gyvenimiškos patirties bei daugiau išminties, santūresni, ginčuose ieškos tiesos ir “filosofiją padarys garbingą, o ne vertą paniekos”.
Platonas teigia, kad žmones valstybės gyvenimui reikia ruošti iš mažumės. Todėl vaikai turi būti auginami atskirai nuo tėvų, kad apsaugoti juos nuo blogų tėvų papročių. Todėl vaikus turi auginti pati valstybė pagal savo papročius ir įstatymus, kol ims ryškėti vaikų įgimtos savybės. Pačios valstybės išauklėti vaikai bus ištikimi valstybei ir įstatymui, labiausiai vertins pareigos vykdymą ir iš to kylančią pagarbą, teisingumą laikys svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku – “jie tarnaus jam, jį stiprins ir pagal jį tvarkys savo valstybę”. Tokia valstybė bus laiminga, o joje gyvenantys žmonės turės sau didžiulę naudą.

Gėris, grožis, tiesa ir teisingumas – pamatinės Platono sąvokos.

Literatūra
1. Platonas. Valstybė. VII knyga. – Vilnius, Pradai, 2000

Leave a Comment