Žmogiškasis kapitalas ir jo vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Žmogiškasis kapitalas ir jo vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

Darbą tikrino:

Akademija 2006

Turinys

Įvadas 3
1. Žmogiškojo kapitalo samprata ir jo formavimasis 4

1.1 Mokymo sistemos valdymas 5

1.2 Mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo poreikis 6
2. Intelektualių resursų vaidmuo ekonomikoje 6

2.1 Efektyvus intelektualiojo kapitalo valdymas 7

2.2 Žmogiškojo kapitalo ekonominė vertė 7

2.3 Intelektualaus kapitalo valdymas 8

Išvados 10

Literatūra 11

Pagrindinės sąvokos ............................12

Įvadas

200 metų ekonominė sėkmė buvo matuojama tik fizinio kapitalo efektyvumo kriterijais. Pradžioje tai buvo pelnas ir investicijų grąža, vėliau atsirado modernūs akcininkų vertės analizės, ekonominės pridėtinės vertės analizės metodai. Dabar, prasidėjus naujosios žinių ekonomikos epochai, iškilo poreikis matuoti neapčiuopiamą turtą – Intelektualų kaapitalą (IK), kitaip sakant žmogiškąjį kapitalą.
Žmogiškasis kapitalas ir technologijos, visada buvo centrinė ekonominio augimo ašis. Spartėjantis technologinis progresas lemia tai, kad labai sutrumpėja gamybos ciklas ir išsivysčiusių šalių ekonomika ima vis labiau priklausyti nuo naujų žinių kūrimo, jų sklaidos ir panaudojimo greičio.
Žinios gali būti kokiu nors būdu užrašytos (ant popieriaus, magnetiniuose informacijos kaupėjuose ir t.t.). Tokios žinios vadinamos kodifikuotomis. Augantys kodifikuotų žinių kiekiai ir jų srautai kompiuterinių ir komunikacijų tinkluose formuoja taip vadinamą informacinę visuomenę. Darbo jėgai dirbančiai tuose tinkluose keeliami nauji ir vis aukštesni reikalavimai. Norint sėkmingai dirbti, reikia pastoviai atnaujinti žinias ir įgūdžius. Tai formuoja besimokančią ekonomiką.
Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Kvalifikuotos jėgos stygius jaučiamas jau dabar. Tačiau neįsisąmoninama, kad žmogiškųjų resursų pl

lėtrą lemia kokybinis vartojimo, meninės saviraiškos, pasaulėjautos, kalbos ir žodynų įvairovės didėjimas. Spartesnę mūsų visuomenės raidą skatintų įvairiataučių, skirtingos rasės, lytinio identiteto žmonių bendruomenių, subkultūrų, keisčiausių NVO ir solidarumo grupių gausėjimas. Viltis, kad į užsienį išvažiavęs jaunimas grįš ir išgelbės Lietuvos pensininkus, yra mažų mažiausiai anachronistinė, šiuolaikinę visuomenę piešianti XX amžiaus pradžios nacionalizmo spalvomis.
Darbo tikslas – sužinoti, kas tai yra žmogiškasis kapitalas, apžvelgti jo reikšmę šiuolaikinėje ekonomikoje.

1. Žmogiškojo kapitalo samprata ir jo formavimasis

Šiuolaikiniai ekonomistai vis plačiau pradeda kalbėti apie žmogiškąjį kapitalą, kuris labai artimai susijęs su darbo jėgos ir verslumo veiksniais. Ši sąvoka suprantama kaip teorinis ir praktinis išsilavinimas, didinantis darbo pajėgumą. Žmogiškasis kapitalas turi dvi savybes, būdingas fiziniam kapitalui :
1. jis reikalauja kantriai laukti visą mokymosi laikotarpį, kol besimokantis negamina prekių ir paslaugų;
2. vėliau paadidėja gamybinis jo pajėgumas, nes labiau išsilavinęs darbuotojas gamina daugiau ir kokybiškiau negu mažiau kvalifikuotas.

Žmogiškojo kapitalo sąvoka turi savo istoriją. Mokslinėje literatūroje jis apibūdinamas įvairiai. Kai kurių mokslininkų išskirtos žmogiškojo kapitalo sąvokos pateiktos 1 pav.

1 pav. Mokslininkų išskirtos žmogiškojo kapitalo sąvokos

1.1 Mokymo sistemos valdymas

Valstybinės mokymo sistemos veikla neatsiejama nuo valstybinio valdymo. Valstybė, skirdama pinigų, siekia, kad jie optimaliai būtų panaudoti, tenkinant valstybės interesus.

Išskiriami štai tokie mokymosi srities interesai:
• Valstybės interesai. Valstybė siekia, plačiąja prasme, turėti aukštos kvalifikacijos – aukšto išsimokslinimo gyventojus; siaurąja prasme, – aprūpinti ša

alies ūkį, viešąsias organizacijas reikiamos kvalifikacijos specialistais.
• Gyventojų interesai. Gyventojams būdingas suinteresuotumas kuo pigiau įgyti aukštą kvalifikaciją, garantuojančią jiems konkurencingumą darbo rinkoje.
• Mokymosi sistemos interesai. Viena vertus, siekia užtikrinti aukštą mokymo kokybę, antra vertus, siekia savo siaurų interesų išlaikyti stabilią pedagoginio personalo struktūrą, vykdomų tyrimų sritis ir pan.
Aiškiai matomi šių interesų prieštaravimai, ypač taikant valstybinio mokymo sistemą. Valstybė, mokėdama už mokslą pinigus, yra suinteresuota, kad jie būtų panaudoti „savo“ ūkio interesams įgyvendinti. Įgijęs išsimokslinimą asmuo gali panaudoti savo žinias ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Tai visai atitinka jo interesus, bet ne visada sutampa su išsimokslinimą suteikusios valstybės interesais. Mokymo sistema labai dažnai siekia siaurų tikslų ir nelanksčiai reaguoja į aplinkos poreikius. Ji dažnai nori išlaikyti savo profesūrą, orientuodamasi į tradicines tyrimo ir studijų kryptis. Kiekviename siekyje esama racionalaus grūdo, kuris turi būti įvertintas.
Pasirinkimas tarp mokamo ir nemokamo mokslo yra didelė problema. Mokamas mokymas gali išspręsti daug problemų:
• Besimokantysis gali pats pasirinkti mokymosi vietą – šalį, mokyklą;
• Įgijęs išsimokslinimą už savus pinigus, gali žymiai laisviau disponuoti savo žiniomis, kas labai svarbu, plečiantis internacionalizavimo procesams;
• Padidėja mokymosi sistemos interesas sparčiau orientuotis į besikeičiančius visuomenės mokslo poreikius.
Šiandien vyksta žymūs pokyčiai aukštosios mokyklos finansavimo tvarkoje. Tikimasi, kad įvestos naujovės padidins studijuojančiųjų galimybes ir pagerins aukštųjų mokyklų finansavimą.

1.2 Mokymosi ir kv

valifikacijos kėlimo poreikis

Tiek esant centralizuotai, tiek decentralizuotai mokymo sistemai, mokymosi poreikio klausimas yra labai aktualus. Centralizuotoje sistemoje, žinant mokymosi poreikius, galima numatyti priėmimo į mokymo įstaigas struktūrą, kvotas ir tikslingai organizuoti mokymo procesą. Decentralizuotoje valdymo sistemoje poreikis vaidina tik pagalbinį vaidmenį, padeda orientuoti besimokančius į visuomenės, ūkio poreikius. Todėl besimokančiųjų poreikio klausimai nepraranda aktualumo.
Mokymosi poreikis gali būti nustatomas įvairiais būdais. Paprasčiausiai jis sprendžiamas, nustatant bendrojo lavinimo poreikius. Žinant vaikų amžiaus struktūrą, galima apskaičiuoti, kiek ir kur jie turi pradėti mokytis, kiek ir kokio tipo mokyklas procesai tikimybiniai, tačiau sukaupta statistinė medžiaga leidžia juos gana tiksliai prognozuoti.

2. Intelektualių resursų vaidmuo ekonomikoje

Labai dažnai problemine situacija nustatant įmonės ar verslo vertę tampa įmonės Intelektualaus kapitalo (IK) paskaičiavimas. Mes matome eile efektyvių, lanksčių IK aktyvių komercinių organizacijų generuojančių pakankamai įspūdingus pinigų srautus (pagal ką ir nustatome verslo vertę, diskontuodami pinigų srautus atitinkamo rizikingumo kapitalizacijos norma) tačiau jų balanse yra vos dešimtadalis “tikrojo” turto (apčiuopiamo fizinio turto) lyginant su panašaus pelningumo gamybine įmone. Neapčiuopiamą – balanse nematomą turto dalį dažniausiai ir sudaro nematomas įmonės Intelektualus turtas.

TURTAS = NUOSAVYBĖ
FIZINIS TURTAS FIZINIS KAPITALAS
Materialus (pastatai, įrengimai, pinigai) Nuosavas (akcinis kapitalas)
Nematerialus (programos, prek. ženklai) Skolintas (iš kreditorių ir investuotojų)
Matomas, suskaičiuojamas, amortizuojasi
Nematoma – intelektualioji balanso dalis
INTELEKTUALUS TURTAS INTELEKTUALUS KAPITALAS
Materialus (struktūra, know-how, sistemos, tvarkos) Nuosavas (egzistuoja organizacijoje)
Nematerialus: Žmogiškasis; Klientinis, ryšių Skolintas (pasiskolintas iš

š darbuotojų; pasiskolintas iš klientų, partnerių)
Nematomas, neskaičiuojamas, nesiamortizuoja

3. pav. Pilnas organizacijos balansas

Intelektualus kapitalas (IK) egzistuoja nuo tada, kai įmonės turi klientų. Tai ir yra tai, kas priduoda įmonei daugiau vertės nei jos sudėtinių dalių suma (buhalterinio turto). Kaip turtą, dažnai intelektualią dalį atspindima balanse kaip “geras vardas”. Priešingai nei “geras vardas”, intelektualus kapitalas nenuvertėja, bet jo vertė didėja.
2.1 Efektyvus intelektualiojo kapitalo valdymas

Prasidėjus informacijos amžiui (arba tiksliau – žinių amžiui), intelektualus kapitalas atsidūrė intensyvaus dėmesio centre, nes supratus jo svarbą ir materialią vertę, atsirado poreikis jį valdyti. IK vertė nėra pastovi ir priklauso nuo to kaip jis yra valdomas. Kaip matėme pirmiausiai reikia pradėti vertinti IK, prognozuoti jo grąžą, po to IK planuoti, numatyti veiksmus jo išsaugojimui bei vertės didinimui. IK struktūros savo įmonėje identifikavimas (atitinkamai atsakomybės priskyrimas, vertinimas bei planavimas) būtų pirmas žingsnis IK valdymo link. IK valdymas betarpiškai susijęs su įmonės vidinių procesų gerinimu ir žmogiškųjų resursų tobulinimu. Nereikia pamiršti taip pat, kad didelė mūsų IK dalis yra už įmonės ribų ir mes galime įtakoti savo vertę komunikuodami IK duomenis visuomenei, aplinkai ir finansų rinkoms. Verslo vertintojai, analitikai ir investuotojai priims adekvatesnius sprendimus turėdami pilną informaciją apie Jūsų IK situaciją. Logiškas ir pagrįstas skirtumo tarp rinkos ir buhalterinės vertės išaiškinimas padidina Jūsų įmonės vertę.

Todėl akivaizdi tampa atvirumo ir IK rodymo svarba vertei realizuoti.

Įmonės “smegenys” – know-how, ryšiai, paslaptys ir kolektyvinės darbuotojų žinios – apsprendžia firmos konkurencingumą šiandien. Šiame šimtmetyje “smegenys” ir toliau bus labiausiai vertinamu turtu. Todėl atitinkamos IK vertinimo sistemos leis jums sekti, valdyti ir didinti svarbiausią Jūsų įmonės turtą – Intelektualų kapitalą.
2.2 Žmogiškojo kapitalo ekonominė vertė

Žmogiškasis kapitalas sąlygoja tai, kad kiekvienas darbuotojas skiriasi savo produktyvumu. Darbo kokybė priklauso nuo žmogaus įgyto išsilavinimo, kvalifikacijos ir patyrimo. Vieni darbuotojai turi daugiau „žmogiškojo kapitalo“, kiti – mažiau. Dažnai darbuotojų gaunamos pajamos ir atspindi pastarąjį skirtumą. Aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų pajamos didesnės, nes tai atlyginimas už įgytus profesinius sugebėjimus bei investavimus į mokymąsi. Naudodami pinigus ir laiką išsilavinimui įsigyti, taip pat produktyvumui ir pajamoms padidinti ateityje, kartu investuojate į „žmogiškąjį kapitalą“. Panašiai elgiasi ir verslininkas, investuodamas pinigus į įrenginius bei kitą fizinį kapitalą. Abiem atvejais investavimas reiškia dabartines išlaidas, kurios, tikimasi, atsipirks ateityje.
Asmenys žmogiškąjį kapitalą įgyja ne vien dėl privačių išlaidų. Vyriausybės, verslo firmos irgi investuoja lėšas į žmogiškąjį kapitalą pavyzdžiui, vyriausybė subsidijuoja mokymąsi, privačios verslo firmos investuoja pinigus į įvairias mokymo programas. Nors lėšų investavimas į žmogiškąjį kapitalą ne visada patenkins mūsų poreikius, tačiau, kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, jų apimtys yra didžiulės, žymiai viršijančios šalių investavimą į fizinį kapitalą, pavyzdžiui, į įrenginius. Žmonių proto ir sugebėjimų ugdymas yra svarbesnis negu įmonių įrenginių tobulinimas.

2.3 Intelektualaus kapitalo valdymas

Veiksmai, kuriuos atlikdama įmonė valdytų intelektualųjį kapitalą ir didintų ekonominį efektyvumą:
1. Reikėtų atlikti pradinį intelektualus kapitalo patikrinimą ir analizę. Toks patikrinimas naudingas tam, kad būtų galima gauti momentinį esamo intelektualaus kapitalo lygį. Kai kurios firmos naudoja savo sukurtas intelektualaus kapitalo matavimo priemones, tačiau kiekviena organizacija turėtų atrasti individualias matavimo metodikas.
2. Padaryti taip, kad darbuotojai galėtų efektyviai tobulinti savo turimas žinias. Vadovas gali skatinti kiekvieną darbuotoją išmokti tai, ko organizacija dar nežino arba paskirti asmenines užduotis intelektualiajam kapitalui vystyti. Įmonė nuolat turėtų siųsti darbuotojus į konferencijas ir verslo parodas, kad šie galėtų tobulinti savo žinias bei užmegzti naujus ryšius.
3. Labai svarbu apibrėžti žinių vaidmenį organizacijoje ir verslo šakoje. Reikėtų atrasti, įvertinti ir vystyti didžiausius intelektualaus kapitalo išteklius, esančius organizacijoje ir jos išorėje (verslo asociacijų, akademinės aplinkos, klientų, tiekėjų ir valstybinių organizacijų).
4. Užverbuoti ir nusamdyti vadovą, atsakingą už intelektualaus kapitalo kūrimą ir vystymą. Šis žmogus turėtų nusimanyti apie žmogiškuosius išteklius, strategijas, procesų valdymą, informacines technologijas.
5. Suskirstyti įmonės intelektualųjį kapitalą, sukuriant organizacijos žinių žemėlapį, kuris leistų nustatyti iš kur ir kaip atsiranda žmonių ir struktūrinės žinios. Pvz.: įmonė galėtų sukurti centrinę duomenų bazę, kurioje būtų surinktos ir prieinamos visos žinios apie konkurencingą intelektualų kapitalą. Labai svarbu pasirinkti tokią duomenų kaupimo ir pateikimo formą, kuri būtų vienodai suprantama visiems suinteresuotiems asmenims.
6. Naudoti informacines sistemas ir įrankius, kurie padeda keistis žiniomis ir jas susisteminti. Pvz.: tokias kaip kolektyvinės paslaugų suteikimo procedūros, video konferencijos, Intranet, ir pasakojimai tarp darbuotojų.
7. Atlikti nuolatinę intelektualaus kapitalo valdymo rezultatų analizę, tam kad įvertinti kaip efektyviai jis valdomas ir kokią pridėtinę vertę sukuria. Tam turėtų būti naudojamos piniginės vertės, reikėtų nuolat analizuoti gaminamus indeksus, santykinius rodiklius.
8. Atrasti spragas ir trūkumus, kuriuos būtų galima ištaisyti, remiantis konkurentų, klientų, tiekėjų klaidų ir patirties analize.
9. Įtraukti gautus duomenis apie organizacijos įgytas naujas žinias bei apskaičiuotą intelektualaus kapitalo vertę, pridėtinės vertės sukūrimui, į metinę ataskaitą. Čia turėtų būti įtraukta ir aprašomoji intelektualaus kapitalo ataskaita ir finansiniai duomenys.

.
Išvados

1) Mokėjimas naudotis žmogiškuoju kapitalu yra labai vertinga savybė šiuolaikiniame verslo pasaulyje;
2) Labai svarbu nuolat tobulinti savo žmogiškąjį kapitalą: plėsti žinias, tobulinti įgūdžius, plėsti veiklos sritį ir t.t.;
3) Darbo kokybė priklauso nuo žmogaus įgyto išsilavinimo, kvalifikacijos ir patyrimo;
4) Žmonių proto ir gebėjimų ugdymas yra daug svarbesnis, negu įmonių įrengimų tobulinimas;
5) Darbuotojų mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas yra viena svarbiausių visuomenės vystymosi sąlygų.
6) Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis faktorius, lemiantis socialinę bei ekonominę raidą. Kvalifikuotos jėgos stygius jaučiamas jau dabar. Tačiau neįsisąmoninama, kad žmogiškųjų resursų plėtrą lemia kokybinis vartojimo, meninės saviraiškos, pasaulėjautos, kalbos ir žodynų įvairovės didėjimas.

Literatūra

1) Isachsen A., Hamilton C. Basic Economics. V: Alma Litera, 1992 m.
2) Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. K: Technologija, 2003 m.
3) Varian R Mikroekonomika. V: Margi raštai 2004 m.
4) http://www.irs.lt/publikacijos_txt.php?id=3
Kaleinikovas A. Intelektualiųjų resursų vertinimas.
5) http://www.zef.lt/uploads/ZEF_zalia-ZE_pradziamokslis_060310.pdf
Žinių ekonomikos pradžiamokslis: strategams, verslininkams ir politikams.

Pagrindinės sąvokos

Žmogiškasis kapitalas — praktinis išsilavinimas, didinantis darbo pajėgumą bei našumą.
Intelektualusis kapitalas — neapčiuopiama, įmonės balanse nematoma turto dalis.
Fizinis turtas — įmonės ar organizacijos materialus (pastatai, įrengimai, pinigai) ir nematerialus (programos, prekiniai ženklai) turtas.
Fizinis kapitalas — įmonės ar organizacijos nuosavas (akcinis kapitalas) bei skolintas (iš kreditorių ir investuotojų) kapitalas.

Leave a Comment