PLATONAS IR ARISTOTELIS:

Turinys:

Įvadas ..............................2
Platono idėjų ir pažinimo teorija ..............................3
Aristotelio logika ir pažinimo teorija ..............................4
Palyginimas, apibendrinimai ..............................7 Išvadas ..............................9
Literatūra .............................. 10Įvadas
Kūrybinga senovės graikių mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Ankstyvosios antikos filosofijos periodo būdingas požymis tas, kad nebuvo išryškinamos pagrindines filosofinės problemos – diskutuota ir rašyta apie viską vienu aspektu. Nuo Platono prasideda nauja epocha – turime išsamiai išdėstytas koncepcijas. Didele Platono raštų dalis pasiekė mūsų laikus. Platono sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri remdamasi sokratiškuoju klausimo kėėlimu vėl galėjo prasmingai įimti didelę dalį ikisokratinės filosofijos, bet ir minties darinys, palikes tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Todėl, A.N.Whiteheado požiūriu, visa Vakarų filosofija tėra kaip “pastabos Platono paraštėse”.
Platonas suformulavo koncepciją, vėliau pavadintą objektyviuoju idealizmu, sukūrė pirmąją pasiekusią, valstybės teoriją. Platonas objektyviai susistemino ankstyvąsias graikų filosofines pažiūras, išryškino pagrindines filosofines problemas (mokymas apie būtį, apie sielą, pažinimo teorija, socialinė teorija), kurias apibendrino jo mokinys Aristotelis. Vėliau Platono kūryba tuo ar kitu aspektu prisidėjo prrie naujų filosofinių idėjų paieškų.
Be Platono nesuvokiamas Aristotelis ir visas helenistinės filosofijos laikotarpis. Nedaug, pasaulyje yra mąstytojų, prilygstančių Aristoteliui. Viduramžiais jis tapo mokymo simboliu. Juo rėmėsi priešingų krypčių mąstytojai: nuo scholastų, įrodinėjančių Dievo buvimą iki laisvamanių, grindžiančių deizmą ir panteizmą, Ar

ristotelio mokslinė veikla apėmė visas to metų žinojimo sritis. Ankstesniems filosofams filosofija reiškė žinių visumą. Tradicinę filosofiją Aristotelis perskyrė į fiziką ir metafiziką. Vėliau metafizika tapo filosofijos sinonimu. Aristotelis bandė visa klasifikuoti, įvardinti ir žvelgti į reiškinius kaip į baigtinius ir suskaičiuotinus. Jis ieškojo sąryšio tarp įvairių mokslo šakų, mėgino nubrėžti kiekvienos srities ribas ir nustatyti santykį su gretimomis filosofinėmis disciplinomis bei kitais mokslais. Mokslininkus iki šiol stebina kaip jis kiekvieną nagrinėjamą klausimą sugebėjo pagrįsti tokia gausia kruopščiai parinkta ir sistemingai pateikta faktine medžiaga. Įvertindamas ir panaudodamas savo pirmtakų teorijas, Aristotelis kiekvienoje jų ieškojo pozityvių momentų. Juos derindamas, jis sukūrė filosofinę sistemą, kuri leidžia jį apibūdinti kaip universaliausią galvą, tarp antikos filosofų. Aristotelio genialumas įgalino jį įžvelgti ir teoriškai iškelti daug filosofinių problemų, kuurios neprarado reikšmės iki šiol.

2Platono idėjų ir pažinimo teorija
Platono idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų pasaulis. Platonas teigė, kad, esą idėjų pasaulis sudaro tikrąją būtį, jis yra pirminis, o iš jos gauti juntami daiktai yra antriniai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t. y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ar minčių. Platonas “idėją” suprato kaip savotišką esmę, kuri yra daikto priežastis (ji esanti kirmiau negu pats daiktas). Be to, Platonui idėja reiškė tobulybę, idealų modelį, absoliutą.
Idėjų pasaulis yra gėrio ir gr

rožio pasaulis, gėrio idėja yra aukščiausia sąvokų piramides, idėjų karalystės viršūnė. Idėjos, pradinės formos, regimi pirminiai pavidalai kartu yra idealūs daiktų simboliai. Jau Sokratas visą dėmesį buvo sutelkęs i gėrio problemą, tačiau nepaliginamai erdvesniame Platono mąstyme ši idėja buvo taip sureikšminta, kad peraugo etiką ir virto visos būties tikslu bei ištaka, tad gėris čia yra svarbiausia ir gnoseologijos, ir ontologijos problema. Todėl gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija. Tik gėris suteikia idėjoms, o drauge ir visam pasauliui būtį bei vertę.
Saules alegorijoje (“Valstybė”) Platonas teigia, kad tik gėrio šviesoje žmogus įstengia pažinti būtį. Gėrio santykis su tuo, kas mąstoma, lyginamas su Saulės ir regimojo daiktų pasaulio santykiu. “. Saulė matomiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą ir maistą, nors pati Saulė nėra tarpsmas. Bendriausia prasme gėrį, matyt, galima būtų suprasti kaip žinojimą, protą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį, teisingumą. Gėris – taip pat šviesa. Tačiau tai šviesa, kuria. suvokia žmogaus siela, protas.
Siela yra amžina, ji negimsta ir nemiršta. Žmogaus siela yra dalis pasaulio sielos ir po mirties atsiduria idėjų pasaulyje. Todėl ji pati protinga, t.y. žino idėjas ir sugeba žemiškuose daiktuose atpažinti jų netobulą atvaizdą. Tačiau kartu su pr
rotu, su polinkiu į amžinybę ir tikrumą joje rungiasi juslinis polinkis į nykstančias, žemiškas gėrybes ir malonumus. Tas polinkis įtraukia sielą į kūnišką pasaulį, prikausto ją prie “kūno kalėjimo”, kol jai pavyksta nugalėti kūną, bei jo pasaulį ir sugrįžti į amžinųjų vertybių, grožio ir gėrio savaime karalyste.
Jutimo organai, koreguojami fizinio kūno, priklauso nuo jo. Todėl mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo.
Platonas, atrodo, idėją priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas.

3
Idėja – aktyvus kūrimo veiksnys. Idėjos priešybė yra materija (materija yra ne kas kita, kaip pasyvi beformė masė), kurios vaidmuo šiame procese yra pasyvus. Ji tik priima idėjas, idėjos joje atsispindi, tarsi palieka savo atspaudus. Šių dviejų priešybių – idėjos ir materijos –susijungimo rezultatas, kūdikis, yra juslėmis suvokiamas daiktas. Idėja apsprendžia tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susisieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei.
Tuo tarpu materija sąlygoja daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžia ir tai, kad daiktas yra tik panašus i savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis.
Požiūris apie dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė, kad daiktas pažįstamas pe

er tiesioginį ryšį su juo, Platono netenkino, nes nesiderino su jo idėjų teorija. Daikto esmės negalima suvokti juslėmis, ją galima tik mąstyti. Tačiau , suprasdamas, kad vien racionalaus pažinimo gyvenime nepakanka, Platonas neneigė ir juslių vaidmens. Bet tai – vaizdinių ir įspūdžių sfera, kurioje, pasak jo galima tik nuomonė, kuri yra “tamsesnė už pažinimą ir šviesesnė už nežinojimą”.
Protu suvokiamo ir juslėmis pažįstamo pasaulio skirtingumą Platonas atskleidė garsiuoju olos simboliu. Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Platonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad p.rotas kokybiškai skiriasi nuo jutimo pažinimo. Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa, tačiau, matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo liko aprioristas.
Paties Platono pastebėtus prieštaravimus susistemino ir užakcentavo jo mokinys Aristotelis.Aristotelio logika ir pažinimo teorija
Iš pradžių Aristotelis sekė Platonu. Vėliau (nors pagarbos mokytojui jis niekada neprarado) jame lyg atbudo tradiciniai gamtininko interesai. Platono idėjų suabsoliutinimas Aristotelio nebepatenkino ir jis pasisakė prieš mokytojo idealistinę doktriną, mėgindamas suderinti kraštutinumus: sensualizmą su racionalizmu, materializmą su idealizmu. Ieškojimas vidurio tarp kraštutinumų buvo bene būdingiausias Aristotelio mąstysenos bruožas, kuris apsprendė mąstytojo svyravimus tarp idealizmo ir materializmo.
4
Analizuodamas savo mokytojo idėjų teoriją, Aristotelis padėjo pamatus formaliajai logikai. Filosofas formuluoja įrodymų teoriją, kurioje ypač išsiskiria mokymas apie kategorijas. Aristotelio koncepcijoje logika neatskiriamai siejasi su jo pažinimo teorija, ontologija ir visa jo filosofija. Jis, kaip ir Platonas, pripažino, kad tikras žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Sąvokose yra užfiksuota esmė ir bendrybė. Tačiau Aristotelis naujai kėlė klausimą, kaip suprasti bendrybę, koks jos santykis su daiktais.
Aristotelis kuria savąją teorija remdamasis konkrečiais daiktais, tuo, kas egzistuoja savarankiškai, būtent substancija. Mus supantį pasaulį sudaro ne tik atskirų daiktų visuma, bet ir įvairus procesai, daiktų pasikeitimai, judesiai. Jam rūpi išsiaiškinti to kitimo mechanizmą, Pasak Aristotelio objektyvaus pasaulio kitimas apima:
1) substanciją (atsiradimas ir nykimas)
2) kokybę (savybių pasikeitimas);
3) kiekybę (didėjimas ir mažėjimas);
4) vietą,(judėjimas erdvėje).
Nustatęs vyksmo principus, Aristotelis tyrinėja santykį tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, jų būties tapsmą. Gamtos realumu jis neabejoja. Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau mintis juose išskiria du komponentus: materiją ir formą.
Materijos ir formos terminus Aristotelis vartoja nevienareikšmiškai. Materija —tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. Pasak Aristotelio materija nėra vien neapibrėžtas būties pamatas, ji nėra vien pasyvus formų imtuvas.
O forma? Tai turėtų būti daikto pavidalas. Marmuro skulptūroje, marmuras sudarytų materiją, o skulptūros pavidalas – formą. Santykis tarp materijos ir formos nėra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Marmuro skulptūros materija turėtų būti marmuro luitas, iš kurio padaryta skulptūra. Bet jis taip pat turi formą. Tik ji, Aristotelio požiūriu, yra žemesnė skulptūros atžvilgiu. Taigi, visoje esamybėje Aristotelis įžiūri formų grandinę, kurioje kiekviena žemesnė forma yra materija aukštesnei formai. Materija formos atžvilgiu tik galimybė, ji įsikūnija tapdama apiformintu daiktu. Pirmoje materijoje potencialiai slypi visa pasaulio įvairovė. Toliau forma darosi sudėtingesnė ir galimybių sfera siaurėja. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybė realizuotis.

5
Objekto realizavimąsi ir to proceso pažinimą Aristotelis siejo su keturiais dalykais (priežastimis):
1) materiali priežastis arba materija;
2) materiali priežastis arba formos;
3) kūrybinė priežastis arba kūrėjas;
4) galutinė priežastis arba tikslas.
Filosofas aiškina: norint pastatyti pastatą reikia:
1) statybinės medžiagos (materija);
2) busimo pastato plano (forma);
3) to kas medžiagai suteikia formą (architektas kūrėjas);
4) žinoti, kam statomas pastatas (šventyklai, stadionui, tikslas).
Materija pasyvi, ją prabilti priverčia kūrėjas. Forma traktuojama kaip veikianti jėga, kaip energija, kuri išjudina materiją. Judėjimas, vystymasis – tai formos veiklos, pasekmė. Materija taip pat tame procese dalyvauja, tačiau kaip stabdys. Materija yra tam tikta jėga, priešinga bendrai teologinei visatos sąrangai, trukdanti formai visiškai ir tobulai realizuotis tikrovėje. Materija yra viso kas gamtoje netobula ir netikslinga, galutinė priežastis, o forma -tobulumo ir tikslingumo pamatas.
Gamta, anot Aristotelio, nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui. Kiekvienos atskirybės t.ikslas – visiškai įgyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulą formą. Tačiau kiekvieną pasiektą rezultatą, mąstytojas vėl susieja su naujomis galimybėmis aukštesnei formai įgyti. Kiekvienas būties momentas čia yra išeities taškas naujos formos realizacijai. Taip Aristotelio mintis pamažu atveda iki tobuliausios formos, aukščiausio tikslo, kuris materijos jau nebeturi.
Tikslingumo suabsoliutinimas privertė mąstytoją prieštarauti pačiam sau. Sielos Aristotelis nemistikuoja, aiškina ją natūraliai, remdamasis gamtamoksliniais principais. Siela jam nėra kažkas šalia kūno. Ji yra kūne. Tai aktualizuojanti kūną jėga, kūno energija. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Visa, kas gyva, turi sielą. Egzistuoja trys sielos rūšis:
1) maitinančioji arba gimdančioji (visų gyvų organizmų egzistavimo pagrindas);
2) juntančioji (ją turi visi gyvūnai);
3) mąstančioji (būdinga tik žmogui).
Žmoguje ėsti visos trys sielos. Toliau filosofas aiškinasi, kas yra žmogus ir kokios jo proto funkcijos.
6
Prote esama dviejų veiksnių, kurie mąstančioje sieloje atlieka tokį pat vaidmenį kaip visoje gamtoje materija ir forma. Todėl Aristotelis mato du proto lygius: 1) pasyvųjį protą potencialiai apimantį visas mąstymo formas, ir 2) aktyvųjį protą (intelektą). Tik pastarajame atsiskleidžia visa dieviška proto prigimtis ir jo esminiai požymiai (nekintamumas ir atskirumas nuo materijos). Šie požymiai lemia intelekto nemirtingumą kartu ir amžiną veiklumą – visų formų mąstymą.
Intelektas, suvokdamas formas, mąsto ir pats save (mąstymo akte jis yra subjektas ir sutampa su savo objektu), tuo tarpu pasyvus protas nepajėgus veikti savarankiškai be aktyvaus proto, todėl jis yra mirtingas ir žūsta drauge su žmogaus kūnu.
Pažinimo proceso metu remiamasi darbo, kurį atlieka jutiminis suvokimas ir vaizduotė, išvadomis. Intelektas pažįsta objektus dviem būdais: tiesiogine intuicija ir sprendimo aktu. Pirmuoju atveju gautos žinios yra teisingos. Sprendimai daromi atlikus sudėtingą objekto analizę. Jie sujungia dvi sąvokas taip, kad viena nurodo kitos požymį. Žinios gautos netiesioginiu būdu (išprotaujant), nėra tikras mokslinis žinojimas, o tik manymas (hipotezė). Hipotezės žinios gali būti ir klaidingos, jos yra tik tikėtinos. Aristotelis toliau detalizuoja žmogaus koncepciją, kuriai pamatus padėjo Sokratas.
Pirmiesiems graikų mąstytojams žmogus buvo kosmoso mikrodalelė (jie į žmogų žvelgė tarsi iš kosminių aukštumų), o Aristotelis žiuri į žmogų žmogaus akimis, ne kiek nesistengdamas nuo jo pakilti. Todėl etikos ir politikos problemos jo filosofijoje užima svarbią vietą.

Palyginimas, apibendrinimai

Platono dialogai aptaria ir susieja metafizinius, etinius, psichologinius klausimus. Platonas ne vienos problemos nesprendžia iki galo iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta ir pažvelgti kitu aspektu. Platonas tiesos ieško mąstydamas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Tuo tarpu Aristotelis remiasi mokslinio darbo pasidalijimo principu, žinias renka ir sistemina.

7
Platono ir Aristotelio žvilgsnis į pažinimo prasmę bei uždavinius sutampa: mąstymas, tiek, kiek jis yra teisingas, atspindi būtį, tiesa yra mąstymo atitikimas tikrovę. Ir Aristotelis, ir Platonas pripažino, kad tikras žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Tačiau toliau jų keliai išsiskiria. Platonui būtis yra idėjų kosmosas, o Aristotelis nepriima šios idėjų savaime būties.
Skirtingai negu Platonas, Aristotelis manė, kad pažinimą galima pasiekti ir indukcija, susiejant išankstinį žinojimą bei juslinį patyrimą. Tai ir yra svarbiausias skirtumas tarp mokytojo ir mokinio.
Aristotelis mėgina įveikti Platono idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esme yra juose pačiuose. Aristotelis analizuoja Platono idėjų teorija, ir parodo, kad ji
apsunkina pažinimą, jam atrodo negalimas daiktas, kad “esmė būtu atskirta nuo to, kieno esmė
j.i yra”. Todėl Aristotelis skelbia kitą dvejybę: materijos ir formos. Anot Aristotelio, daikte materija ir forma reiškiasi kartu. Aristotelio forma daug kuo panaši į Platono idėją.
Lygiai kaip Platono idėjos, Aristotelio formos galutinis tikslas – nematerialus. Tačiau idėjų absoliutus savarankiškumas išskyrus aukščiausią formą praranda panašumą.
Matomas ir požiūrio į materiją skirtumas. Platono materija – absoliučiai pasyvi masė, o Aristotelis manė, kad tai – stabdis, besipriešinantis formai (nors gana pasyviai). Aristotelio filosofijoje ryškus noras sujungti du kraštutinumus – materializmą ir idealizmą. Platono požiūriu žmogaus siela – transcedentinė būtybė, idėjų pasaulio gyventoja, nemirtinga ir nesikeičianti. Aristotelis manė, kad siela – tai kūno energija, varomoji jėga, gyvybes ir judėjimo priežastis.
Moralinio gėrio Aristotelis ieško ne transcedentiniame pasaulyje, kaip taip daro Platonas, bet realioje žmogaus veikloje, kurią jis sieja su žinojimu. Tačiau Aristotelis pabrėžia, kad vien žinojimo neužtenka. Siekiant užsibrėžto tikslo, žinojimas siejamas su valios kryptingumu, įpročiais ir įgūdžiais.
Aristotelis neginčija laimės ir malonumo reikšmės žmogui. Visų tų dalykų jis nelaiko blogiu priešingai Platono griežtam asketizmui.
Platonas buvo aistringas poetas ir mąstytojas, o Aristotelis – plačių užmojų tyrėjas, stebėtojas ir sistematikas. Platono filosofijos šerdis – idėjų kosmosas, Aristotelio – logika (Aristotelio išvadų teorija yra vėlesnės “formaliosios” logikos pradinis taškas).
Platono idėjų teorija davė vardą tam “idealizmui”, kuris “idealybės” sferoje įžvelgė aukštesnė tikrąją realybę ir gilesnę bet kokios realios būties prasmę. O Aristotelis mums įskyla kaip realistas. Realistu ji daro jo milžiniškos faktinės žinios – nenuilstamo stebėtojo ir kolekcionieriaus veiklos išdava.
Jeigu Platonui juntamas pasaulis – tik šešėliai, tai Aristoteliui gamta reali.
8
Išvadas
Ką bekalbėtume apie Platono ir Aristotelio panašumus, ar jų skirtumus reikia pripažinti, kad tai yra žymus antikos filosofai, kurie sukėlė daug minčių ir darbų netik anuometinės filosofijos vystyme, bet ir padėjo pamatus šių laikų filosofijoje, kuri pasekė ir mūsų dienų, leidžianti mums pažinti filosofijos esmę.

9
Literatūra:

1. Bronius Genzelis. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius, 1977

Leave a Comment