religijos sociologija

M. Weber ‘religijos sociologija’ yra tarsi pagrindas vėlesniems religijos sociologijos tyrinėtojams. Savo knygoje ‘religijos sociologija’ jis nuosekliai aprašo religijos kitimą, naujų detaliu atsiradimą, bei religijos įtaką socialiniams bei ekonominiams veiksniams.Pirmiausiai pamėginsiu trumpai aptarti pačios religijos atsiradimą, kaip plėtojosi atsiskyrimas tarp profaniško ir sakralinio pasaulio, kaip kito tikėjimas dievybėmis. Taip pat aptarsiu kaip Weber’is susiejo religiją su ekonominiais veiksniais.

Religijos atsiradimas ir vystymasis

Pirmykštės religijos (magijos)visa veikla buvo nukreipta į ‘šiapus’ – įstatymų laikymasis garantavo ir geresnį bei ilgesnį gyvenimą žemėje. Apie amžiną išganymą irr įvairius anapusinius lūkesčius nebuvo galvojama net ir atnašaujant aukas. Vystantis religijomis aukojimas vis labiau auga. Iš pradžių tai yra tik maginė priemonė, kad nukreipti dievo rūstybę į kitą objektą – auką. Tačiau yra ir kita aukojimo prasmė, kitas motyvas “rezultatas turi būti communio – užstalės bendrija, kuri liudija dievo ir aukotojo susibroliavimą”Vėliau pirmykščių religijų veikla tampa vis racionalesnė. Magiškai veikiantysis reiškinius pradeda skirstyti pagal jų mažesnį ar didesnį kasdieniškumą. Jis (magas, burtininkas, dvasininkas) užima ypatingą ir dažniausiai garbingą vietą bendruomenėje. Jis turi tuurėti neeilinių galių, kad sugebėtų paveikti tam tikrus procesus. Čia Weber’is įveda charizmos sąvoka, nes ne kiekvienas asmuo yra apdovanotas ypatingomis galiomis, sugebėjimu išpranašaut, bei pasiekt ekstazės būseną. Paprastas žmogus negali būti magiškai veikiančiuoju. Išskiriamos dviejų rūšių charizmos. Tikrąja šio žo

odžio prasme charizma yra asmuo, apdovanotas objektas, kuris ją turi iš prigimties. Charizmos neįmanoma įgyti jokiais kitais būdais. Antrosios rūšies charizma dirbtinai suteikiama objektui arba asmeniui kokiomis nors nekasdieniškomis priemonėmis, pavyzdžiui, pažadinant ją askezės arba įvairių orgijų, kuriose buvo naudojami įvairūs narkotikai (jų žinojimas buvo tarsi burtininko profesijos dalis) būdu. Ši idėja, anot M. Weberio, yra visų religijų malonės teorijų užuomazga.

Tikėjimas dvasiomis atsiranda taip pat jau pirmykštėse religijose. Dvasios suprantamos, kaip turinčios valią, esančios materialios, bet kartu ir nematomos. Dvasia gali apsigyventi bet kurioje būtybėje ir suteikti jai ypatingų galių (charizmai ar burtininkui), tačiau taip pat ji gali ir pasitraukti iš asmens (jei burtininko maginė veikla nepasiteisina, tai gali būti aiškinama dvasios pasitraukimu). Dievai ir demonai iš pradžių taip pat nėėra įasmenintos būtybės. Jie netgi neturi vardų. “‘Dievas’ gali būti suprantamas kaip atskiro konkretaus proceso eigą kontroliuojanti galia, apie kurią po šio proceso niekas nebegalvoja arba kuri prisimenama šiam procesui pasikartojus.” (1, 11psl) Kartais ‘dievai’ , kurie neturi tikrinių vardų yra vadinami jų veikiamų procesų pavadinimais, ir pamažu tie pavadinimai virsta tikriniais vardais, bei įsigali kasdieninėj kalboje.

Atsiradus sielos sampratai, kartu atsirado ir poreikis tą sielą padaryti nekenksminga žmogui mirus. Fizinė lavono baimė egzistavo visada, ir tai lemdavo laidojimo formų įvairovę. Tačiau ta
am, kad ir siela ‘netrukdytu’ likusiems gyviesiems, jai reikėjo sudaryti geras sąlygas – nutremti į kapus ar kitur ir aprūpinti žemiškaisiais turtais. Iš pradžių buvo tikima, kad velionį reikia palaidoti su visu jam priklausiusiu turtu, tačiau vėliau šis reikalavimas buvo sušvelnintas ir pradėta manyti, kas praėjus tam tikram periodui jo turtu galima naudotis ir gyviesiems. Toks paprotys (kuris yra išlikęs, pavyzdžiui, Kinijoj) neabejotinai turi ir savo ekonomines pasekmes – gedulo metu negalima užimti mirusiojo posto ir naudotis to posto teikiamomis privilegijomis.

Kai atsiranda sielų, demonų ir dievų karalystė, kuri yra pasiekiama vien per simbolius ir reikšmes, pasikeičia ir magijos meno prasmė. Sielų pasaulis skiriasi nuo profaniškos realybės, jis nėra apčiuopiamas. Anapus realių daiktų ar procesų slypinčią dvasinę realybę, kurią daiktai ir procesai simbolizuoja, bandoma paveikti. Simbolinės veiklos įsigalėjimas turi reikšmingų pasekmių. “Didžiulė religinio veiksmo reikšmė matyti, pavyzdžiui, Egipte iš to, kad tradicinės religijos nuvertinimas monoteistinėje Amenchotepo IV (Echnatono) kampanijoje tučtuojau paskatino natūralizmą mene.” (1, 15psl).

Gilėjantis religinis mąstymas reikalauja, kad dievo buvimas, jo egzistencijos savybės būtų kuo aiškiau apibrėžtos, t.y. kuo labiau universalios. Jau net senovės graikai savo panteono dievus lygino su kitų kraštų dieviškomis būtybėmis. Stiprėjant universalizmui, stiprėjo ir monoteizmas. Anot Weber’io universalizmo ir monoteizmo atsiradimą skatino ir istorinės sąlygos – imperijos susidarymas Kinijoj, brahmanų luomo įs
sigalėjimas Indijoj. Monoteizmo plėtojimosi užuomazgų būta visur, tačiau tam, kad jis galėtų galutinai įsitvirtinti visose religijose sutrukdė ir praktinės kliūtys – žynių interesai dažnai buvo gana materialūs, susiję su atskirų dievų kultu ir kulto vietomis. Ir taip pat dar viena iš priežasčių buvo pasauliečių religiniai interesai. Jiems buvo reikalingas artimas, paprastas religinis objektas, susiejamas su konkrečia asmenų grupe ar gyvenimo problema. Ir kas svarbiausia – tas objektas turėjo būti paveikiamas magiškai. O anot Weberio: “jau išbandytas magijos patikimumas yra kur kas didesnis už tikėjimą visagalio dievo garbinimo veiksmingumu, nes tokio dievo neįmanoma magiškai paveikti”. Paprasti religijos išpažinėjai ieškojo, tokio tikėjimo ir išpažinimo būdo, kuris kuo greičiau ir užtikrinčiau duotų rezultatus. Tam labai tiko magija ir tikėjimas įvairių būtybių egzistavimu, kurios padedančios, kai prašoma “tinkamai”. Tokią religinę veiklą M.Weber’is vadina ne “dievo garbinimu”, bet priešingai – “dievo prievartavimu”, nes į dievą pasauliečiai kreipias ne malda, bet tam tikra magine formule. Monoteizmas teoriškai įsitvirtino judaizme, islame, protestantizme, nors visiškai nuosekliomis monoteistinėmis religijomis galima būtų laikyti tik judaizmą ir islamą. Net ir krikščionybę vadint grynai monoteistine trukdo toks religinis interesas kaip dievo sužmoginimas. Monoteizmo vystymasis absoliučiai niekur ilgesniam periodui nesugriovė tikėjimo dvasių ir demonų pasauliu, tačiau jį teoriškai pajungė vienintelio dievo visagalybei. Ir visgi tai nereiškia, kad dv
vasios ir demonai visiškai prarado savo galią. Atskiram asmeniui tiek dievas, tiek įvairūs mistifikuoti dvasių pasaulio atstovai turi pakankamai daug prasmės, todėl praktiškai negalima, kad, pavyzdžiui, krikščionybė yra grynai monoteistinė religija.

Santykis tarp religijos ir ekonomikos

Visi religijos bruožai atsiranda dėl specifinio raidos proceso. Tas procesas pasižymi dviem ypatumais – vis labiau racionaliai sisteminamos dievo sąvokos ir mąstymas apie dievo bei žmogaus galimus santykius. Dėl to mažėjo pirmykščio praktinio apskaičiuojamo racionalizmo reikšmė. Svarbiausi praktiniai interesai žmonėms – turtas ir pomirtinis gyvenimas (išganymo siekimas). Savo veikale “protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia” M’Weber teigia: “žvelgiant į konfesiškai mišrios šalies profesijų statistiką, ypač dažnai krinta į akis reiškinys <.> daugumą kapitalo savininkų ir verslininkų, taip pat didesnę dalį kvalifikuotų darbininkų ir vyresniojo aukštesnįjį techninį bei ekonominį išsilavinimą turinčio modernių įmonių personalo sudaro protestantai”. M. Weber_is pastebi, kad protestantai labiau linkę rinktis verslo gyvenimui rengiančias mokymo įstaigas, o katalikai – humanitarines gimnazijas. Taigi iš to galima daryti išvadą, kad tam tikros religijos išpažinimas daro tiesioginę įtaką profesijos pasirinkimui, o tuo pačiu ir šalies ūkio būklei. Weber’is ekonomiką susieja su religija: jis teigia, kad kalvinistinis protestantizmas kaip teologinė tikėjimo sistema smarkiai įtakojo kapitalizmo, kaip ekonominės organizacijos būdo, atsiradimą ir plitimą. Religija yra viena iš ekonomiką paskatinančių jėgų. Pagal protestantizmo mokymą žmogaus gyvenimas yra iš anksto nulemtas. Dirbdamas žmogus garbina Dievą, ir kuo tas darbas pelningesnis, tuo jis vertingesnis Dievo akyse. Beje, tik protestantiškos tautos turėjo žodį “Beruf”, reiškiantį tam tikrą padėtį, gyvenime, apibrėžtą darbo sritį, profesiją. Anot M. Weber_io šio žodžio idėją sukūrė reformacija. Protestantizme pasaulietinės profesijos, pareigos atlikimas buvo vertinamas kaip svarbiausias galimas žmogaus dorovinės saviraiškos turinys. Tokia nuostata sukūrė vaizdinį, jog kasdienis pasaulietinis darbas turi religinę reikšmę ir darbas įgijo “pašaukimo” reikšmę. Katalikybėj yra šiek tiek kitaip. Žmogaus likimas nėra iš anksto nulemtas dievo kaip protestantizmo atveju. Ar žmogus eis į rojų, ar į pragarą, priklauso tik nuo jo paties. Kataliko aukščiausiasis tikslas – tai amžinasis gyvenimas danguje, todėl prioritetas atitenka amžinosioms arba dvasinėms, o ne materialinėms vertybėms. Katalikas gali kurti materialinę gerovę, bet būtinai turi vadovautis krikščioniškosios moralės principais. Ar žmogus laikosi šių principų, gali pasakyti tik Bažnyčia, todėl kunigas tampa tarpininku tarp žmogaus ir Dievo (protestantizme toks tarpininkas nereikalingas). Taigi katalikų Bažnyčios požiūris į verslą buvo palankus tiek, kiek jis neprieštaravo krikščioniškosios etikos reikalavimams.

Leave a Comment