I LAIKOTARPIS VIa.pr.Kr.-XIXa.vid.
Natūrfilosofai (ikisokratikai) VI-Va.pr.Kr
Mileto mokykla Elėjos mokykla TALIS (625-547m.pr.Kr.) PARMENIDAS (540-480m.pr.Kr)ANAKSIMANDRAS (610-546m.pr.Kr.) ZENONAS (490-430m.pr.Kr.)ANAKSIMENAS (585-525m.pr.Kr.) HERAKLEITAS (540-475m.pr.Kr.)EMPEDOKLIS (494-434m.pr.Kr.)ANAKSAGORAS (~500-428m.pr.Kr)DEMOKRITAS (~460-370m.pr.Kr)HIPOKRATAS (460-377m.pr.Kr.)
Senovės filosofijos antrasis laikotarpis V-Iva.pr.Kr.
SofistaiPROTAGORAS (481-411m.pr.Kr.)Ir kiti…SOKRATAS (470-399m.pr.Kr.) PLATONAS (427-347m.pr.Kr.) ARISTOTELIS (384-322m.pr.Kr.)
Senovės filosofijos trečiasis laikotarpis (Helenizmas) III-Ia.pr.Kr.
KINIKAI (400m.pr.Kr)STOIKAI (300m.pr.Kr.)EPIKŪRININKAI (300m.pr.Kr.)
Senovės istorijos pabaigos laikotarpis I-VIa.
300m. uždrausta Krikščionybė313m. pripažinta Krikščionybė380m. Krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija390m. Romos imperija suskyla ( į Vakarų ir Rytų)476m. žlugo Vakarų Romos imperija schizma 1054m.529m. Uždrausta Platono akademijaĮsikuria benediktinų ordinas (bažnyčia ima skverbtis į švietimą)
Viduramžiai V-XVa.
VIIa. Islamas:• Suvienija daugelį Arabų genčių• Arabai užvaldo vakarų liaudį• Platono ir Aristotelio darbus verčia į savo kalbą
AVICENA (980—1037)
AURELIJUS AUGUSTINAS (IV-Va.)TOMAS AKVINIETIS (XIIIa.)
Renesansas (XIV – XVI a.)
• Atgimsta Antikos vertybės• Bažnyčia praranda politinį vaidmenį• Visa ko centre atsiduria žmogus• Atgimsta menas ir kultūra (V. Da Vinčis)
Juan Luis Vives (1492-1540) – ispanų filosofas, pedagogasCh. Uarte – ispanų gydytojas1543m. M. Koperniko knyga „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (heliocentrinis pasaulėvaizdis)XVIIa.pr. vokiečių astronautas J. Kepleris – dangaus kūnai skrieja ne ratu, o elipse.G. Galilėjus (1564-1642) – italų astronomas, apibrėžė inercijos dėsnį.I. Niutonas (1642-1727) – anglų fizikas, atrado traukos dėsnį.F. Bekonas – anglų filosofas ir rašytojas („mokslas – jėga“), teigė: Siela – teologijos objektas
Sąmonė – psichologijos obj.R. Dekartas (1596-1650) – prancūzų filosofas, pateikė organizmo kaip mechanizmo modelį.B. De Spinoza (1632—1677) – pagr. Veikalas „Etika“. Pagal jį, organizmas yra nedaloma amžina substancija.T. Hopsas (1588-1679) – pasiūlė visa ko pagrindu psichologijoje laikyti patirtį (davė pradžią empirinei psichologijai).Švietimo epocha XVII-XVIIIa.
D. Hartlis – anglų gydytojas, toliau plėtojo I. Niutono idėjas, aiškino žmogaus psichinį pasaulį.Klodas Helvecijus (1715—1771) enciPolis Holbachas (1723—1789) klopeDenis Didro (1713—1784) distaiKabanis – gydytojas ir filosofas, teigė, kad mąstymas yra smegenų f-ja.Viko – italų mąstytojas, grindė naują mokslą apie bendrą daiktų prigimtį.
Talis Miletietis senovėje laikytas vienu iš Septynių Išminčių. Į klausimą, iš ko viskas atsirado, šis filosofas atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo turi visas tuo laiku žinomas būsenas: jūros vanduo yra skystas, ledas tai sušalęs vanduo, garai – dujos. Be to, vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Pagrindiniai jo darbai: „Apie saulės sukimąsi“, „Apie saulės sugrįžimą“. Regimi daiktai, kurie mus supa, yra riboti ir laikini (jie atsiranda ir išnyksta). Šalia regimojo egzistuoja neregimasis pasaulis (kosmosas). Viskas kinta, nes daiktai turi sielą (Animistiškas supratimas).
Anaksimandras Miletietis (Talio mokinys). Šis filosofas pirmasis ėmė vartoti prado, arche (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas) terminą ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą magišką esybę, kuria jis vadino apeironu. Apeironas (gr. peiras — riba, apeiros — beribis) — tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino iš dalies su erdve, iš dalies su laiku.Pagr. veikalas „Apie gamtą“ Arche nesikeičia, tik jo formos. Vyksta nuolatini priešybių sąveikavimas tame prade, todėl daiktai juda. Pirmiausia išsiskyrė šaltis ir šiluma, o dėl jų susidarė įv. tankio būviai. Žemė, kaip didžiausio tankio būvis, yra vidury.
Anaksimenas Miletietis (Anaksimandro mokinys). Jo pagr. veikalas, taip pat pavadintas „Apie gamtą”. Savo mąstysena jis skyrėsi nuo Anaksimandro kaip fizikas nuo metafiziko. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau su tankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro. Pasaulis yra beribis, o judėjimas – amžinas pradas, iš kurio susiformavo oras. Svarbus vaidmuo tenka judėjimui, nes jis būtent praretina arba sutankina orą.
Heraklitas Efesietis visa ko pradu laikė ugnį. Taigi empirinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje. Jo teorijoje, skirtingai nei pirmųjų jonėnų, jau aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir polemiška; tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas samprotavo ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausioji jos savybė yra kintamumas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje, „negalima du kartus įbristi į tą pačią upę”, nes ja teka vis nauji vandenys. Tikrovės vaizdas yra ir mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų”; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme”. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas; ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame”.
Dievas yra naktis ir diena, karas ir taika ir t.t. Ta Dievybė pavadintas logos.Parmenidas iš Elėjos sakė taip: „Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi“. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“. Pasaulis yra statiškas, o ne kintantis. Kosmoso tvarumas plaukia iš jo protingumo. Žmogus irgi turi būti protingas ir racionalus. Racionalizmas Juslinis suvokimas yra nepatikimas.Empedoklis iš Agrigento teigė, jog Parmenidas ir Herakleitas buvo vienu atžvilgiu teisūs, o kitu – klydo. Sakė, jog siauras požiūris tikėti viena pirmine medžiaga, jis manė, kad yra 4 elementai – žemė, oras, ugnis ir vanduo, ir viskas atsiranda iš šių elementų sąveikavimo. Parmenidas, jo nuomone buvo teisus dėl to, kad niekas nekinta, o Herakleitui pritarė dėl tikėjimo juslėmis. Pagr. veikalas – filosofinė poema „Apie gamtą“.
Anaksagoras savo filosofijoje sukūrė panašią teoriją į tą, kurią beveik tuo pat metu skelbė Empedoklis. Nesutiko tik su tuo, jog viskas atsiranda iš 4 elementų. Pasaulio dėmenys yra nekintami, bet susijungdami ir išsiskirdami jie sudaro įvairias struktūras. „Kaipgi galėtų plaukas atsirasti iš to, kas nėra plaukas, o mėsa iš to, kas nėra mėsa?”
Demokritas Abderietis („besijuokiantis filosofas“) – graikas, materialistas, vienas atomizmo kūrėjų. Dažnai priskiriamas prie ikisokratikų, nors tai chronologiškai nėra teisinga, nes jis buvo Sokrato amžininkas. Jo pažiūrose aiški reakcija į sofisto Protagoro, su kuriuo buvo susitikęs Abderuose, reliatyvizmą. Demokritas teigė kad, egzistuoja tik atomai (būtis) ir tuštuma (nebūtis). Atomai – nedalomos ir nekintančios, tuštumoje judančios materialios dalelės, kurios skiriasi forma, dydžiu, svoriu, padėtimi. Atomų judėjimas amžinas ir savaiminis. Jungiantis ir išsisklaidant atomams, atsirandą ir žūstą daiktai, pasauliai. Pastarųjų esą daug: vieniems formuojantis, kiti klesti, nykstą. Tuo pačiu principu Demokritas aiškino gyvybę, sielą, pažinimą. Siela esanti sudaryta iš apvalių, judrių lyg ugnis atomų, kuriems išsisklaidžius mirštama. Pažinime Demokritas rėmėsi analogija. Pagal ją, jutiminius vaizdus sukelią nuo daiktų atsiskiriantys atomų srautai, mažos daiktų kopijos, kurios sudirginančios jutimų organus ir sukeliančios pojūčius. Jutiminį pažinimą Demokritas laikė nepilnu. Tobulesnis esąs mąstymas. Juo pažįstami patys smulkiausi, pojūčiams neprieinami atomai.
Pagr. požiūrio aspektai:• Atomizmas• Determinizmas (viskas turi savo priežastį)• Subjektyvistinė suvokimo teorija Teisingas žinojimas – protinis, matematinis žinojimas. Racionalizmas + EmpirizmasHipokratas – garsiausias Antikinės Graikijos gydytojas, atsisakęs religiško požiūrio į ligas, daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai ir diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų, tačiau tikėtina, kad ši priesaika nėra sukurta Hipokrato. Remdamasis Demokrito determinizmu išvystė temperamentų klasifikaciją. Jis tai siejo su organizme vyraujančiais skysčiais. Skysčių proporcijų santykį pavadino temperamentu. Pas sangvinikus vyrauja kraujas, pas cholerikus – geltonoji tulžis, o pas flegmatikus – limfa. Mokslinės tipologijos (susiskirstymo) pradžia Žmogaus savybės priklauso nuo tuo metu kūne vykstančių procesų
Pirmojo senovės istorijos laikotarpio apibendrinimas
Pagrindinės problemos:• Suvokimo• Pažinimo tikrumo
Chronologija:• Talis• Anaksimandras• Anaksimenas• Herakleitas, Parmenidas• Empedoklis, Anakasagoras• Demokritas, Hipokratas
Sofistai (išminties mokytojai) – pirmieji švietėjai ir naujosios filosofijos srovės reiškėjai, nesudarė filosofinės mokyklos ir apskritai nebuvo profesionalūs filosofai. Iš profesijos jie buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui. Jie ėmė pinigus už mokslą. Sofistus domino ne gamta, o žmogus. Labiausiai – kalba, mąstymas, santykiai tarp žmonių ir pan. Jie manė, kad kalba yra manipuliavimo būdas, todėl svarbu yra išmokti retorikos meno. Skepticizmas – sofistai skeptiškai žiūrėjo į bandymus kažką paaiškinti, manė, kad reikia „tiesiog gyventi“.
Protagoras – žymiausias sofistas.Protagoro teiginys, „Žmogus yra visų daiktų matas – esančių, kad jie yra, o nesančių, kad jų nėra” yra viso sofistinio mąstymo branduolys: žmogus nustato būtį, visa kita atmetama (skepticizmas), visa, kas yra, yra neobjektyvu, o subjektyvu ir kintama (reliatyvizmas). Naujas požiūris į mokslą (humanitarinis) – tyrimų objektais tampa dialektika, retorika, politika ir etika. Vienas iš pagr. mokslinių metodų – dedukcija (išvedimas). Viskas buvo tiriama empiriškai (praktiškai).
Minimalistinė pažinimo teorija:• Sensualizmas („viską pažįstame juslėmis“) ir reliatyvizmas („nėra visuotinų tiesų, nes kiekvieno tiesa vis kita“)• Prakticizmas („vieno žmogaus tiesa vertingesnė už kito žmogaus tiesą tiek, kiek ji yra naudingesnė praktiškai“)• Konvencionalizmas („yra kažkokios taisyklės, kurių mes visi turime laikytis“)Sokratas – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose. Jo mokymą užrašę mokiniai, pats nepaliko rašytinių šaltinių. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti. Jis suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savęs nelaikė sofistu, už savo mokymą neėmė pinigų. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Dorais ne gimstama, o tampama. Dora yra besąlygiškas gėris. Pačios didžiausios dorybės – teisingumas ir santūrumas. Įvedė moralės sampratą. Tiktai tai kas gera yra naudinga. Išvada – laimingas tas, kuris pasiekė aukščiausią gėrį – dorą Dora yra žinojimas. Jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo elgtis blogai. Sokrato mokymo forma – diskusija (protinis bendradarbiavimas), kuri susideda iš dviejų pagrindinių dalių:1) Elenktika moko kaip atmesti melagingus įsitikinimus.2) Majeutika moko kaip įgyti teisingus įsitikinimus („tiesios išvyniojimas“).
Elenktika + Majeutika = Euristika (dabar)
Platonas – Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją (matematika, filosofija ir kūno k.). Pamokos vykdavo dialogo principu (kaip ir visas jo mokymas, kurį perėmė iš Sokrato). Parašė apie 30 filosofinių dialogų. Sukūrė idėjų teoriją. Vienas iš pagr. teiginių – „kuo protingesnis žmogus, tuo didesnį blogį gali pagimdyti“. Pirmasis veikalas – Sokrato ginamoji kalba. Jis gilinosi į sielos sandarą bei pažinimą. Anot jo, bet koks žinojimas yra atsiminimas. Jis tvirtai tikėjo savo idealizmu. Prieštaravo Demokritui, todėl rinko jo raštus ir degino.
Idėjų teorija Sielos teorija Pažinimo teorijaAristotelis – Platono mokinys, mokėsi jo Akademijoje, po kurio laiko pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje.Dažnai laikomas psichologijos mokslo tėvu. Teigė, kad siela – tai psichologinio pažinimo būdas. Jo knyga „Apie sielą“ laikoma pirmuoju psichologijos vadovėliu. Jo pažinimo objektas – organizmas. Siela ir kūnas – neatsiejama visuma. Siela negali egzistuoti be kūno ir nėra kūnas.Pagrindiniai psichologijos principai:• Organizacija/sistemingumas – apgalvota sistema.• Vystymasis• PriežastingumasPsichologiniai resursai ir jų realizacija veikloje, pagal hierarchiją:• Vegetacinė• Judėjimo• Protaujanti „Ne išlaidūs, ne šykštūs, o dosnūs; ne išdidūs, ne nusižeminę, o orūs“ Laikas padeda santykiams harmonizuotis.
Antrojo senovės istorijos laikotarpio apibendrinimas
Pagrindinės problemos:• Empirinė, racionali ir fiziologinė psichologijos problematika• Psichinių funkcijų analizė• Ginčyjamasi dėl sielos ir kūno
Chronologija:• Sofistai, Protagoras, Sokratas• Platonas• Aristotelis
Helenizmas yra Graikijos istorijos periodas tarp Aleksandro Didžiojo mirties 323 pr. m. e. ir Graikijos pusiasalio aneksijos įvykdytos Romos 146 pr. m. e.Pagr. valstybės, kuriose vystėsi Helenizmo idėjos – Sirija, Egiptas ir Makedonija. Būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų.Tuo laikotarpiu gimsta skepticizmas (susilaikymas nuo vertinimų). Išblėsta susidomėjimas atrastais dalykais, nebevertinama visa prieš tai vykusi intelektualinė veikla. Išmintinga buvo atsiriboti nuo pasaulio ir išlaikyti individualumą. Filosofijoje plėtojamos Sokrato, Platono ir Aristotelio iškeltos problemos. Svarbiausi klausimai:• Kaip gyventi ir kaip mirti?• Kur glūdi laimė ir kaip ją pasiekti?
Kinikai. Pasakojama, jog Sokratas kartą ilgai stovėjęs prie prekybininko būdelės, kur buvę išstatyta įvairių prekių. Galiausiai jis sušukęs: “Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!”
Šiais žodžiais galėtų būti nusakoma kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m.pr.Kr. įkūrė Antistenas, esmė. Jis buvo Sokrato mokinys ir visų pirma sekė savo mokytojo saikingumu. Kinikai pabrėžė, jog tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė – nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti.
Jie teigė, kad žmonėms nereikia rūpintis savo sveikata, taip pat mirtis ar liga neturi jaudinti ( nejautrumas kitų žmonių kančiai).Diogenas iš Sinopės (apie 400-325 m.pr.m.e.) – žymiausias kinikų mokyklos atstovas, Antisfeno mokinys.Stoikai. Kinikai turėjo reikšmės stoikų filosofijai, kuri atsirado Atėnuose apie 300 m.pr.Kr. Kaip ir Herakleitas, stoikai teigė, kad visi žmonės vadovaujasi tuo pačiu pasauliniu protu – “logos”. Jie sakė, kad kiekvienas žmogus – tarsi miniatiūrinis pasaulis, “mikrokosmas”, kuris yra “makrokosmo” atspindys. Iš to kilo ir mintis, jog egzistuojanti visuotinai galiojanti teisė, vadinamoji “prigimtinė teisė”. Jos neveikia laikas ir vieta. Prigimtinė teisė galiojanti visiems žmonėms, taigi ir vergams. Įvairių valstybių teisynus stoikai laikė netobulais “teisės”, kuri įtvirtinta pačioje gamtoje, pamėgdžiojimais. Taigi ginče su sofistais stoikai palaikė Sokrato pusę.Panaikinę skirtumą tarp pavienio žmogaus ir Visatos, stoikai taip pat atmetė “dvasios” ir “materijos” priešybę. Pasak jų, yra tik viena prigimtis. Toks požiūris vadinamas monizmu (priešingai nei, pavyzdžiui, akivaizdus Platono dualizmas, arba tikrovės dvilypumas). Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs “kosmopolitai”. Jie buvo atviresni to meto kultūrai nei “statinės filosofai” (kinikai). Jie pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika. Be to, stoikai pabrėžė, kad visi gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, liga ir mirtis, vyksta pagal griežtus gamtos dėsnius. Todėl žmogus turįs išmokti susitaikyti su savo likimu. Pasak jų, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi įvykiai yra neišvengiami ir neverta skųstis savo vargais, likimui pabeldus į duris. Ir laimingas gyvenimo aplinkybes žmogus privalo sutikti su didele ramybe. Šioje vietoje išryškėja bendrumas su kinikais, kurie tvirtino, jog visi išoriniai dalykai esą bereikšmiai. Iki šių dienų kalbame apie “stoišką ramybe” žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų.
Ciceronas (106-43 m.pr.Kr.),stoikas, prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje. Jis sukūrė ir humanizmo sąvoką — ji įvardija pasaulėžiūrą, kuri pabrėžia žmogaus vertingumą.Seneka (4 m.pr.Kr. – 65 m. po Kr.) pasakė, jog “žmogus žmogui yra šventas”. Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.Epikūrininkai. Apie 300 m.pr.Kr. Epikūras (341-270) įkūrė filosofine mokyklą Atėnuose. Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką (“Didžiausias gėris yra malonumas,- sakė jis,- o didžiausias blogis – skausmas”) ir sujungė ją su Demokrito atomistika. Epikūras pabrėžė, kad veiksmo, kuriuo siekiama malonumo, rezultatas visuomet turi būti vertinamas atsižvelgiant į galimus pašalinius poveikius. Taip pat Epikūras sakė, kad trumpalaikis juslinis malonumas visada turi būti palyginamas su didesniu, ilgesniu arba stipresniu malonumu ateityje. Be to, kad galėtum mėgautis gyvenimu, taip pat reikalingi senieji graikų idealai: susivaldymas, saikingumas ir vidinė pusiausvyra. Geismas turi būti tramdomas. O vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą. Norint gyventi laimingai, taip pat svarbu įveikti mirties baimę. Kalbėdamas šiuo klausimu, Epikūras rėmėsi Demokrito mokymu apie “sielos atomus”.“Mirtis mums nerūpi,- labai paprastai pasakė Epikūras. – Nes kol mes gyvename, mirties dar nėra. O kai mirtis ateina, mūsų nebėra”.Jų šūkis buvo “gyvenk ša akimirka”. Žodis “epikūrininkas” šiandien neretai vartojamas neigiamai atsiliepiant apie žmogų, gyvenantį šia diena.
Helenizmo laikotarpio apibendrinimas
• Daug pakitimų įvyksta žinojimo srity (medicina, biologija)Pagrindinės problemos:• Fizikoje – kokia yra nematoma reiškinių priežastis?• Logikoje – kas yra tiesos kriterijus?• Etikoje – kas yra (ką duoda) laimė?
Senovės istorijos pabaigos laikotarpis. Baigiantis senovės epochai sąmonėje įvyko perversmas: ji atitolo nuo laikinųjų dalykų ir atsigręžė į amžinuosius. Žmonės, persisotinę ir apvilti šio pasaulio gėrybių, gyvenimo tikslo ir prasmės ėmė ieškoti kitame pasaulyje. Religijos dvasia užvaldė ir filosofiją. Filosofija dabar turėjo atsakyti į religinio pobūdžio klausimus – kitaip ji atrodė nereikalinga.
Filosofijos suartėjimo su religija procesas truko visą paskutinį senovės epochos laikotarpį. Persvarą išlaikė religija: ji pajungė sau filosofiją, o ne atvirkščiai. Tiesa, šiuo laikotarpiu radosi ir filosofinė religija, tačiau pirmiausia – religinė filosofija. Filosofija gimė Graikijoje iš grynai teorinių paskatų. Šiuos interesus apribojo jau helenizmo laikotarpis; svarbiausias klausimas čia buvo: kaip gyventi? Dabar šis klausimas perkeliamas į gilesnę plotmę: klausiama ne kaip gyventi, o kaip išsivaduoti nuo gyvenimo ir susilieti su dievybe. Žmogaus problemao Žmogaus prigimtis (esmė – siela, lemtis- nuopuolis, tikslas – susilieti su Dievu)o Žmogaus sandara (dichotominis ir trichotominis požiūriai; tr-tominis pož. tai – siela, kūnas ir kažkas, per ką anie du sąveikauja.)o Sielos prigimtis (siela nemateriali ir nemirtinga; pripažįstamas sielos dieviškumas)o Sielos sugrįžimas į dievą (pagal šitą požiūrį, visi mąstytojai teigė, kad tai yra pagrindinis žmogaus tikslas) Dievo problemaViduramžiai – istorinė epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV-XVI a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija. Islamas. Arabų miestuose veikė daugybė aukštųjų mokyklų, bibliotekose saugota daug graikų ir kitų senovės rankraščių, jie versti į arabų kalbą ir komentuoti, ypač Aristotelis. Vienas žymiausių Aristotelio komentatorių, „Metafiziką” skaitęs net 40 kartų ir tik tada supratęs tikrąją Aristotelio didybę, buvo Abu Ali Ibn Sina, arba Avicena (980—1037), kaip jį vadino Europoje. Jis svarbus tuo, kad gilinosi į raidos psichologiją, tyrė ryšį tarp fizinių-somatinių organizmų vystymosi ir psichologines ypatybes. Suaugusieji sukeldami vienokas ar kitokias būsenas, formuoja vaikų charakterį. Psichinės ir fiziologinės žmogaus dalių tarpusavio ryšio idėja.
Aurelijus Augustinas IV-Va. Sukrikščionina Platoną Išskiria Dievo valstybę ir Žemiškąją valstybę, kurios kaunasi dėl valdžios kiekviename žmoguje (motyvų konfliktas). Dievo valstybė labiau pasireiškia bažnyčioj, o žemiškoji – politinėse struktūrose.
A. Augustino mintys apie Dievą:o Dievas – nepriežastinis, bet yra visa ko priežastis.o Dievas yra amžinaso Dievas yra anaklistiškas (neegzistuoja laike) Viskas, ką daro Dievas, yra gerai ir nieko nebereikia taisyti. Dievas sutvėrė žemę ir įvedė laiką, nes tik žemiško laikinumo plotmėj atsiveria Dievo malonė. Žmogus žemėje užima ypatingą vietą – jis lyg tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio. Dievas žmogų sukūrė pagal save ir apdovanojo 3 savybėmis:o Dvasiškumuo Protuo Laisva valiaTomas Akvinietis XIIIa. Sukrikščionino Aristotelį Aprašydamas sielą jis pateikia hierarchišką šabloną:o Pagal jį, kiekvienas reiškinys turi savo vietąo Sielos yra išsidėsčiusios pakopomiso Pačios sielos viduje yra hierarchiškai išsidėstę gebėjimai – pojūčiai, vaizduotė ir suvokimas Tuo laikotarpiu paplinta Aristotelio raštai. Jie iš Arabų kalbos vėl verčiami i Lotynų kalbą.
Renesansas. Atgimsta Antikos vertybės (labiausiai suklesti Italijoje, ypač Venecijoje) Bažnyčia praranda politinį vaidmenį Vietoj Dievo centre vėl žmogus Atgimsta menas ir kultūra („Žmogus savo kūryba gali perorganizuoti gamta“ V. Da Vinčis) Šiuo laikotarpiu žmogus vėl išdrįsta būti savimi, suklesti matematika ir kiti mokslaiRenesanso mąstytojų įtaka:I. Iki Keplerio buvo manoma, kad siela suvokia objektus.II. Kepleris teigė, kad realūs daiktai turi grynai kiekybines savybes, ko negalima pamatuot – subjektyvu.III. Judėjimas paklūsta geometrijos dėsniams.IV. Siela tampa befunkcine.V. Galilėjus įvedė naują sampratą – gamta paklūsta pačiom paprasčiausiom taisyklėm. Mokslas aiškina sudėtingus dalykus, kurie susideda iš daugelio paprastesnių dalykų.VI. Šių mąstytojų dėka susiformuoja naujas požiūris į mokslą.
Švietimo epocha.Jos atstovai visų nelaimių pagrindu laikė tamsumą. Šioj epochoj susiformavo 2 psichologinio pažinimo kryptys:
1) Psichika – galvos smegenų funkcija2) Akcentuojama socialinių sąlygų įtaka, charakteris, papročiai ir dvasinis žmogaus pasaulis.