Paskalio Dievo ir žmogaus situacija

Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu J.Girnius
Įvadas
Blaise‘as Paskalis (Blaise Pascal (1623 – 1662)) laikomas genialiu mokslininku, krikščionybės apologetu, išradėju, filosofu ir vienu didžiųjų religinių mąstytojų moderniaisiais laikais (A. Tamošaitis 1997 : 321psl). „Paskalis pralenkia tris šimtmečius į priekį savo amžių. Savo apologetiką jis adresuoja moderniesiems pagonims, rafinuotiems skeptikams, patenkintiems pasaulietinės inteligencijos nariams. Jis pirmasis suvokė naują nukrikščionintą ir šventumą praradusį pasaulį ir kreipiasi į jį. Jis priklauso mums <.> Paskalis yrra mūsų pranašas. Niekas po jo septynioliktame amžiuje neapibūdino taip tiksliai mūsų dvidešimtojo amžiaus minties.“ (R.Wade : 1998). Racionalusis, mokslinis Paskalio gyvenimo tarpsnis netrukus vieną naktį (1654m lapkričio 23d ) smarkiai sukrečiamas tikėjimo ekstazės, kas vėliau įtakojo jo gyvenimą atitinkama kryptimi. Jis įsitraukė į tuo metu aktyviai veikusį Port –Royalio sąjūdį , kuris buvo žinomas kaip jansenistai * tačiau nors Paskalis ir dalyvavo jų veikloje, jis netapo pilnaverčiu jų veiklos nariu. Liga, nulėmusi ankstyvą Paskalio mirtį neleido jam pabaigti pradėto didžiulio veikalo, kurį buvo užsimojęs parašyti – Krikščionybės apologijos. Vietoje jos likę šūsnys įvairių popieriaus skiaučių su Paskalio mintimis buvo išleistos po jo mirties pavadinimu Pensées, lietuviškai Mintys.
Septy¬nioliktasis amžius yra kaip tik tas šimtmetis, kuriame pozityviai išryškėjo naujųjų amžių linkmė. Anksčiau re¬nesansas kreipėsi tik į praeitį, o Pa

askalio amžius žvelgė į ateitį, galutinai suformuodamas savarankiškus mokslus, pradėjusius patirtinės tikrovės tyrimą eksperi¬mentinės ir matematinės analizės metodais. Šiame am¬žiuje užsimezgė ta drama, kuri neatšaukiamai lemia atei¬tį. Šalia krikščioniškojo tikėjimo savarankišku veiksniu išaugo mokslinis žinojimas. Nors konfliktai tarp krikščionybės ir mokslų nėra būtinybė, tačiau, tai reiškė didelę revoliuciją dėl to, kad tikėjimo ir žinojimo įtampa žmogaus sieloje radikaliai pagilėjo. Šiame darbe pasistengsime apžvelgti kaip Paskalis mato tą įtampa žmoguje, kokius sprendimo būdus siūlo, ir kaip siūlo ieškoti Dievo.

Žmogiškosios būties paradoksas

Paskalis gyveno kai racionalizmo varpai pradėjo gausti vakarų padangėse. Žmogaus protas tapo pagrindiniu tiesos šaltiniu. Daugelis tikėjimo srityje aukštino protą, neigė apreiškimą, ir pritaikė deistinį požiūrį į Dievą. Buvo ir skeptikų, kurie abejojo tiek proto tiek apreiškimo autoritetais. Paskalis nebuvo skeptikas, tačiau raacionalistų keliu jis taip pat nenuėjo. Jau vien Paskalio biografijos faktai parodo, kad jis negalėjo atsisakyti proto (buvo mokslininkas, išradėjas), kaip tiesos šaltinio, tačiau vietoj tvirtinimų, jog apreiškimas yra pirmesnis už protą, jis ėmėsi įrodinėti pastarojo ribotumą. Paskalis visu krikščionišku nuolankumu nusilenkia bažnyčios autoritetui, drauge nuoširdžiai gindamas kritinę mąstymo laisvę.

Paskalio žmogus apribotas proto, bet vedamas širdies, norintis pažinti, bet galintis tik suvokti save tarp dviejų kraštutinumų: be galo didelio ir be galo mažo. Tačiau protas gali aprėpti tik baigtinius da

alykus, todėl širdis yra tikroji pažinimo instancija.

Žmogus Paskaliui yra vidurys tarp būties ir nebūties. Jis yra niekas begalybės akivaizdoje, lyg viena akimirka – lyg taškas begaliniuose pasauliuose kurie nepažįsta mūsų ir kurių mes nepažįstame: „man kelia išgąsti amžina šių erdvių tyla“(B.Paskalis 1997 : 206). Tačiau visoje šioje begalinėje erdvėje tik žmogus apdovanotas mąstymu, kuris suteikia galią, nes bet kas gali tapti jo mąstymo dalyku: „ne erdvėje turiu ieškoti mąstymo didybės, bet savo mąstymo plotmėje. Neturėsiu daugiau valdydamas žemes: visa mane aprėpia erdve ir praryja kaip tašką; aš ją aprėpiu mąstymu“ (B.Paskalis 1997 : 110). Garsusis Paskalio pasakymas, kad žmogus yra „mąstanti nendrė“ (un roseau persant) dar kartą išreiškia, kad žmogus yra viduryje tarp visko ir nieko, nes tokį silpną augalą kaip nendrę taip nesunku sutriuškinti, bet pabrėžią mąstantįjį aspektą: “bet jei visata jį sutriuškintų, žmogus vis tiek būtų pranašesnis už ją, nes žino, kad miršta ir, kad visatos persvara, o visata nieko apie tai nežino“( B.Paskalis 1997 : 110)

Taip Paskalis išreiškia, kad mąstyme slypi žmogaus didybė, tačiau ši didybė yra santykinė. Žmogaus situacija yra vidurys- nes jis vis tiek, net mąstydamas nepajėgia perregėti tos nebūties paslapčių, kurios pats sunaikinamas ar tos begalybės kurioje esti. Tokioj situacijoje žmogus negali nei tikrai žinoti, nei absoliučiai nežinoti. Tokia Paskalio minčių rekonstrukcija teigia, ka
ad žmogus kabo tarsi ore, neturi jokio tvirto pagrindo į ką atsispirti, kad įveiktų netikrybę „mes plūduriuojame vidurio platumose , visada netikri“ (B.Paskalis 1997 : 30).
Mąstymas suteikia žmogui didybę, bet žmogus yra linkęs šią savo didybę niekingai išduoti. Apdovanotas mąs¬tymu, žmogus turi siekti tiesos. Deja, žmogus linkęs pasiduoti pramogoms, puikybei, o ne tiesos ieškojimui. Jis suvokia savo menkumą ir bėga nuo Dievo į išsiblaškymą „vienintelis dalykas kuris mus paguodžia skurde, yra pramoga. Ir vis dėlto ji – tai didžiausias mūsų skurdas. Juk būtent ji neleidžia mums mąstyti apie save ir nejučiom neleidžia mums save prarasti. Be jos jaustume nuobodulį ir tas nuobodulys verstų mus ieškoti patikimesnio būdo iš jo ištrūkti. Bet pramoga mus linksmina ir nejučia veda į mirtį.“ (B.Paskalis 1997 : 61) Bėgdamas nuo tiesos, žmogus bėga nuo savęs paties, bai¬mindamasis atvirai praregėti savyje tuštumą. Norėdamas už¬simiršti, trokšta išsiblaškyti. Ieško išsiblaškymo, kad pabėgtų nuo nuobodulio, atskleidžiančio žmogaus niekybę.
Tokį išsiblaškymą žmogus dar gali paslėpti nuo savęs paties, bet nuo mirties niekur nepaslėps. Mirties akivaizdoje nebeįmanoma išsiblaškyti. Akistatoje su mirtimi žmogus nebegali likti išsiblaškęs ir nejausmingas „žmogui nėra nieko svarbiau už jo būvį ir niekas jo taip nebaugina kaip amžinybė <.> Sie¬los nemirtingumas yra toks reikšmingas ir taip giliai mus liečiąs klausimas, jog reikia būti praradusiam visus jaus¬mus likti jam abejingam“ (
(B.Paskalis 1997: 69).
Juo skaidresnė žmogaus didybė, juo ryškesnė jo men¬kystė. Didelis yra žmogus savo mąstymu bei tiesos ilge¬siu, menkas — savimeilės diktuojama savęs baime. Di¬delis yra žmogus savo pašaukimu amžinybei, menkas — savosios laimės ieškojimu tik niekingame išsiblaškyme. Ši didybės ir menkystės įtampa padaro žmogų savyje prieštaringą. Visos priešingybės susitinka žmogaus sie¬loje. Taip Paskalis pabrėžia žmogaus paradoksinę įtampą.
Žmogaus menkystės priežastis – ne koks nors konkretus įvykis; ji kyla dėl saugumo, tikrumo, patikimumo, pastovumo ilgesio, o to tikimasi ir iš daugelio žemiškų gėrybių, tačiau nė viena jų neįstengia to duoti: nes žmogus yra sukurtas begalybei, amžinybei, jis sukurtas draugystei su Dievu, ir niekas negali jos atstoti. „Mūsų žmogiška menkystė yra mūsų didysis įrodymas ne žemiškos didybės, tačiau mūsų kilmės – iš kur nupuolėme ir iš kur buvome išvaryti; juk tuo labiau kenčiame, kuo aukštesnė vieta buvo, iš kurios kritome“ (N. Schnabel 1990). Žmogus žino, koks jis menkas, betgi žmogaus didybė ir yra tai, kad jis žino savo menkystę „žmogaus didybė yra didi tuo, kad jis žino esąs skurdus. Medis nežino, kad jis skurdus. Tad būti skurdžiam reiškia žinoti save esant skurdų, bet žinoti save esant skurdų yra didinga“ (B.Paskalis 1997 : 120) Šioje didybės ir menkystės (skurdo) dialektikoje ir slypi žmogiškosios būties paradoksas.
Pažinti save- tai neužmiršti šios įtampos tarp didybės ir menkystės. Paskalis sako, kad žmogus „nei angelas, nei gyvulys“( B.Paskalis 1997 : 55). Žmogus turi nei aukštinti save, nei žeminti save, bet vienodai žinoti tiek savo menkystę tiek didybės neužmiršti. Suvokti žmoguje esančią angelo ir gyvulio įtampą reiškia paskatinti iškelti egzistencinį klausimą. Paradoksinė žmogiškoji įtampa nurodo jo situaciją: „akivaizdu kad jis pasiklydęs ir išpuolęs iš tikrosios savo vietos, nebegalintis jos atrasti“ (B.Paskalis 1997 : 127). Tik krikščioniškoji nuopuolio istorija Paskaliui atsako žmogaus klausimą: „tik nupuolimas leidžia suprasti, kodėl žmoguje vadiname menkyste tai, kas gy¬vulyje tėra paprasta prigimtis, ir kodėl vis dėlto žmogus lieka didelis net ir visoje savo menkystėje. Nelaikytume savo prigimties menkyste, jei nebūtume nupuolę iš geresnės prigimties: niekas nėra nelaimingas dėl to, kad teturi vieną burną, bet kiekvienas yra nelaimingas likęs tik su viena akimi. Nupuolimas nušviečia žmogaus dabartinę pasaulyje padėtį. Jei niekada žmogus nebūtų nupuolęs, jis galėtų nekaltai džiaugtis tiesa ir laime. O jei visada jis tebūtų buvęs toks, koks dabar, tai aplamai jis netu¬rėtų nei tiesos, nei laimės idėjos.“ (J. Girnius 1994 : 91).
Krikščionių tikėjimas nurodo čia matomus prieštaravimus, būtent žmogaus didybę ir menkystę, ir tik čia žmogus gali pradėti suvokti save. Paskalis nori išreikalauti iš proto tokių išvadų, kad žmogus būtų pasirengęs ieškoti Dievo. Lydėti klausiantįjį jo ieškojimuose, nurodyti jam kryptį, atskleisti reintegracijos į Dievo karalystę galimybę per tikėjimą Jėzaus Kristaus atpirkimu. Jėzus Kristus yra tikrasis atsakymas į žmogaus egzistencinį klausimą, nes kelią tarp menkystės ir didybės rodo savo įsikūnijimo paslaptimi „įsikūnijimas žmogui rodo jo skurdo didybę – vaisto kurio buvo reikalingas didybę.“ (B.Paskalis 1997: 156). Tik Jėzuje Kristuje pažįstame Dievą ir žmogišką menkystę, nes būtent jis savo kūniškumu manifestuoja žmogiškąją prigimtį, o būdamas Dievo sūnus, skelbia didybę „Jėzaus Kristaus pažinimas veda vidurio keliu, nes jame randame ir Dievą ir savo skurdą“ (B.Paskalis 1997: 156).
Paskalis žmogaus klausimo atsakymą randa krikščioniškoj tiesoj, bet jis jau suvokia, kad daug kas pasikeitė. Nėra vieningo nekvestionuojamo tikėjimo aklumo. Tačiau metafizinis tikėjimo pagrįstumas jam taip pat svetimas. Paskalis kaip jau ankščiau matėme, laiko, kad pažinimas protu yra ribotas, todėl jis siekia atskleisti būtent šio pažinimo mechanizmo netobulumą ir ribotumą. „Metafiziniai Dievo įrodymai tokie atitrukę nuo žmonių gal¬vosenos ir tokie sudėtingi, kad maža tedaro įspūdžio. Jei jie kai ku¬riems ir padeda, tai tik tuo metu, kai šis įrodymas pateikiamas, o po valandos jie jau bijo, kad galėjo apsirikti“ (B.Paskalis 1997:159) Paskalis kritikuoja Dekarto racionalizmą ir proto absoliutinimą. Dekartiškasis cogito ergu sum -jo nuomone, gali privesti tik prie tokios proto išvados „pripažinimas kad esama daugybės jį pranokstančių dalykų” (B.Paskalis 1997 : 90). Vienintelis teisingas Paskalio pažinimas vyksta širdimi, tai tikrasis Dievo pažinimas, racionalistiškoji teologija praranda pagrįstumą. Juk paaiškėjus, kad įsitikinimas Dievo buvimu -„širdies jautimas“, nuvertėja visi bandymai įrodyti Dievo buvimą. Paskalis sako, kad Dievas „pasislėpęs“ nuo žmogaus prasmingai: jei jį galėtume absoliučiai pažinti, tikėjimas netektų prasmės, o tikėjimas yra dorybė, ir tai daugiau nei žinojimas. Dievą pažinti gali tie, kurie ieško neversdami atverti akis tų, kurie abejingi. „Jei nebūtų neaiškumo, žmogus nejaustų savo sugedimo. Jei nebūtų aiškumo, žmogus nesitikėtų vaisto. Vadinais mums ne tik teisinga, bet ir naudinga, kad Dievas iš dalies pasislėpęs ir iš dalies atsiskleidęs, nes žmogui vienodai pavojinga pažinti Dievą nepažįstant savo skurdo, ir pažinti savo skurdą, nepažįstant Dievo“ (B.Paskalis 1997 : 175,176).
Paskalio Dievas – gyvas Dievas. Jis pasirodo tiems, kurie jo ieško ir lieka nepasiekiamas abejingiems. Paskalis siekė ne sukurti naują filosofijos ar teologijos sistemą, bet ieškančio žmogaus širdžiai padėti priartėti prie Dievo. Tuos, kuriems sausi Dievo įrodymai nepakankami – Paskalis skatina neužmiršti širdies: „Dievą jaučia širdis, o ne protas. Štai kas yra tikėjimas: Dievas juntamas širdimi o ne protu“ (B.Paskalis 1997 : 91). Paskalis nesiekė nuvertinti proto, nes pats gerai žinojo jo vaidmenį, bet siekė „pirmiausia parodyti, jog religija ne priešinga protui, jog yra gerbtina <.> jog ji yra tikra“(B.Paskalis 1997 : 65).
Paskalio siūlymas arba žymieji jo argumentai verčiantys susimąstyti apie Dievo egzistavimą, dar vadinamai Paskalio Lažybomis. Paskalis sako, kad žmogus turi rinktis, jis stato savo gyvenimą tarsi lažyboms: arba yra Dievas arba Dievo nėra. Protas, kadangi jis yra ribotas, jis negali už mus nuspręsti. Bet mes negalime išvengti rinktis; jei nesirenkame, tai vadinasi renkamės prieš Dievą (P. Fernandes ).
Jei žmogus renkasi statyti už Dievą, yra tik dvi galimos pasekmės. Jei Dievas egzistuoja, tai žmogus laimi amžiną gyvenimą, jei Dievas neegzistuoja, vadinasi nieko nepralošia.
Bet jei asmuo stato, kad Dievo nėra, iš to sekantys variantai sako: jei Dievo nėra, tu nieko nelaimi, bet jei Jis egzistuoja, tu viską praloši. Tik tikint į Dievą nieko negalima pralošti ir tik laimėti, todėl protingas žmogus statys už Dievo egzistavimą. Paskalis nesistengia racionaliai įrodyti Dievo egzistavimo šiuo argumentu, bet jis tik nori įtikinti netikintį, kad protinga gyventi tikint į Dievą. Paskalis tiki, kad kiekvienas, kuris siekia atrasti Dievą, būtinai jį suras. Aišku, vėliau šios Paskalio lažybos susilaukė kritikos, nes jo išeitinė prielaida buvo pasaulis, kur Dievas kaip vienintelė įmanoma antgamtinė jėga. Bet, kad ir kaip būtų, Paskalio mintis, kad reikia rinktis tokiu būdu- intriguojanti. Paskalio tvirtinimas, kad reikia rinktis, gana protingi. Net jei tokios lažybos negali turėti matematinės jėgos, vistiek, Paskalis manė, kad tai gali priversti netikintį pradėti mąstyti rimčiau apie Dievą.
„ Vienas sistemas pakeičia kitos. Bet žmogaus širdis visada lieka ta pati. Todėl Paskalio nušviesta žmogiškosios širdies dialektika lieka reikšminga ir dabarties žmo¬gui netikėjimo amžiuje. Ne dėl to netikėjimas vis spar¬čiau naujaisiais amžiais skleidėsi, kad kas nors butų sugriovęs loginius Dievo įrodymus, ir ne dėl to, kad visi šie įrodymai būtų buvę pamiršti ir nebeprimenami. Grei¬čiau netikėjimas naujaisiais amžiais išsiskleidė dėl to, kad daugiau įrodymais negu žmonėmis rūpinosi vieni, ir dėl to, kad antrų širdis labiau pripildė išsiblaškymas, o ne tas rūpestis, kurį Paskalis vadino pagrindiniu: mir¬tinga mūsų siela ar ne? Ilgai žmogus rūpinosi viskuo, bet vėl ima į širdis belstis anas pagrindinis klausimas, jei ne amžinybės, tai bent mirties rūpesčio pavidalu.“ (J.Grinius 1994 : 94).

Išvados

Paskalis analizuoja žmogaus būseną kuri kyla iš moderniosios situacijos. Žmogus pastatytas į tokią situaciją tarp dviejų begalybių kurių protas nepajėgus suvokti o „šios kraštutinybės jungiasi draugėn Dieve ir tik Dieve“ (Paskalis 1997 : 29). Todėl žmogiškosios egzistencijos įtampa jam tėra laikina, nes įveikiama amžinybėje, Dieve. Žiūrėdamas į save amžinybės šviesoje, žmogus savo didybės ir menkystės įtampą suvokia kaip jo laikinai eg¬zistencijai skirtą uždavinį laimėti palaimos amžinybę. Laikinas gyvenimas, palygintas su amžinąja paskirtimi, nieko nereiškia. Sielos išganymo rūpestis visus kasdieninius rūpesčius nusmelkia į visišką bereikšmybę. Todėl paskalinis žmogaus pergyvenimas ir pulsuoja šiuo dramatiniu žmogiškosios egzistencijos reikšmingumu. Žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo grėsmę gali sukelti tik žiūrėjimas iš laikinumo pozicijų, kurių baigtis yra mirtis: „kas baigtinybės perspektyvoje yra drama, laiko horizonte virsta tragika, nes viltį pakeičia neviltis“ (J. Girnius 1994 : 103). Tad Paskalis žmogaus egzistencijos įprasminimą randa tik Dieve, krikščioniškam Dieve, kuris randamas ne proto argumentais, bet širdies keliu. Tikėjimas į Dievą įprasima nemirtingumo viltį.

Literatūra:

1. BLASE PASCAL. 1997. Mintys, Vilnius: Aidai
2. MARIE LOUISE HUBERT, O.P. 1973. Pascal’s Unfinished Apology, Port Washington, N.Y./ London : Kennikat Press
3. RICK WADE. 1998. Blase Pascal: An Apologist for Our Times, Ministries International http://www.probe.org/docs/pascal.html
4. N. SCHNABEL. 1990 Paskalis : Versta iš „factum”, 3/4, http://www.elnet.lt/vartiklis/bible/prizme/pascal.htm
5. PHIL FERNANDES. The apologetic methodology of Blaise Pascal, http://www.biblicaldefense.org/Research_Center/Apologetics/Apologetic-Methodology-of-Pascal.html (žr.2005 05 05)

Leave a Comment