TARPTAUTINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

TARPTAUTINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI

REFERATAS

Vilnius, 2004

Turinys

Turinys 2Įvadas 3Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba 4Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės 7Tarptautinės investicijos 11 Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai 12 Tarptautinės investicijos Lietuvoje 15Išvados 17Naudoti šaltiniai 18

Įvadas

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybiųtarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingasbet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapusglobaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautiniųekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybosspecializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugųprekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominiussantykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiubūdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metulieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Šiame darbe bus bandoma panagrinėti tarptautinių ekonominių santykių sąvokąapibrėžiančius elementus – tarptautinę prekybą, jos ekonomines prielaidas,pobūdį bei struktūrą, tarptautinės prekybos naudą, kurią gauna josdalyviai, tarptautinės prekybos politiką ir aplinkybes, kurios skatinaimporto apribojimus, muitų bei kitų priemonių įvedimą, taip pattarptautines investicijas, nepamirštant skirti dėmesio ir Lietuvostarptautinių investicijų klausimui.

Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantisįvairiose šaluse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai: 1. jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. 2. naudojamos įvairiosvaliutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis nei gamindamos tokias pat šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis stengiasi iš prekybos gauti naudos.

Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija.Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinėssąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojamaskirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamyboskaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpinapasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palygintipigi. Šalys importuoja tokiaą produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyjebūtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi,kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalysstengiasi gaminti tai, kas yra efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasisekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą, t.y.sugebėjimą gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetuimažiau nei kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasispranašumas (šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kuriasgali gaminti santykinai žemesniais nei kitos šalys kaštais). Atskiros šalysgali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi prekių gamybosalternatyvieji kaštai, t.y. kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kadšios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau. Šalys specializuojasigaminti tokias prekes, kurias jos gali pagaminti santykinai pigiau, beimažesnėmis darbo sąnaudomis siekia absoliutaus pranašumo. Palyginamojopranašumo principas taikomas tada, kai yra daugiau nei dvi prekės, taip patesant santykinai skirtingiems gamybos veiksniams. Santykinai geresnisaprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau panaudoti prekėsgamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Be to, tokios prekės busgaminamos tokioje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Pranašumą formuojafizinio našumo skirtumai bei darbo sąnaudų poreikis, tačiau, jei šalys turigalimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesikiria fiziniunašumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų kainų šaliųviduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse

skiriasi.

Tarptautinė prekyba suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesųsvarbiausių procesų sfera.Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviempagrindinėm kryptim:1. auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse.2. stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip konkurentai pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Tarptautinė prekyba šalies viduje

Veiksniai, turintys įtakos šakos viduje: 1. Vartotojai mėgsta įvairaus asortimento prekes; 2. Ekonomija dėl gamybos masto. Užuot gaminusi, mažą kiekį kiekvienos rūšies prekių įvairiose šakose, kiekvienai šaliai naudingiau specializuoti atskirų prekių gamybą; 3. Specializuojant tam tikrų šakų gamybą, atsižvelgiama į transporto kaštus. Prekybos šakos viduje reikšmingumas įvertinamas, naudojant šakinės prekybos indexą.

Tarptautinės prekybos intensyvumas šakos viduje priklauso nuo atskirų rinkųglaudumo. Pvz., ES šalys turi įvairių išteklių, jų rinkos glaudžiaisusijusios. Šioms šalims santykinai yra mažiau svarbūs nuostoliai,informacijoa ir muitų barjerai. Tarp ES šalių vyksta prekyba tos pačiosšakos prekėmis.

Prekės nauda atsiranda ne tiek dėla kainų santykinių skirtumų apnaudjimo,kiek dėl prekių įvairovės plėtojimo, specializavimo gilėjimo šakos viduje.

Kadangi kiekvienas tartautinis prekybinis sandėris įvyksta dalyvaujantpardavėjui ir pirkėjui, vienų šalių importas turi būti lygus kitų šaliųeksportui. Taip galima apskaičiuoti bendrą eksporto ar importo vertę visomsšalims.

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius įbendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominępriklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijosdydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniaiištekliai ir tt. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produktoeksporto dalis.

Tarptautinės prekybos tarptautinės prekybos lygį rodo eksporto bei BVPsantykis arba eksporto kvota nuo BVP (Lietuvoje šis rodiklis sudaro40proc., vadinasi ji yra importinė valstybė. Tos šalys, kurių rodiklis yravirš 50proc., yra eksportinės, nes šalies eksporto vertė viršija BVP).

Tarptautinės prekybos nauda ir žala.

Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Josnaudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arbaspecializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėlgamybos masto. Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyxta mainai tarp atskirųvalstybių, bet tarptautinės prekybos teikiami privalumai, gali pavirstitrūkumais, o tuomet patiriama ir žala.

Oraganizacijos, prižiūrinčios tarptautinės prekybos sveiklą

BSTP – bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (veikia nuo 1947m.).BSTP tikslas – kuo didesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo,svarbiausias veiklos uždavinys – suderinti įvairių šalių pozicijas; siektimuitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių,atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio režimoįvedimas ir pritaikymas.

PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996. 01. 01. paketė iki tolveikusį BSTP). Šiuo metu vienija 130 pasaulio valstybių. Tikslas – tęstipasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų didesnį investavimą, darbovietų sukūrimą, tarptautinės prekybos suklestėjimą. Pagrindinis uždavinys –saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkamssukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkįpasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą.

Tarptautinis darbo psidalijimas

Siekdamos kuo geriau panaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais,daugelis šalių savo teritorijojesukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čiagalima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietiniusgyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi.Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekėsneapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyviastechnologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.Dabartinių metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominėspaskiirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose

investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnįpelną. Tai naudinga ir vienai, ir kitai pusei.

Tarptautinė darbo migracija (TDM)

Darbas yra mažiau mobilus nei kapitalas.TDM motyvai. Migracija apima tiek kaštus, tiek ir naudas. Kaštai apimatransportavimo išlaidas ir praradimą atlyginimo tuo laikotarpiu, kai vykstapersikraustymas ir darbo paieška naujoje valstybėje.

Nauda:1) didesni atlyginimai ir pajamos, kuriuos migrantas gali uždirbti užsienyje per likusį darbingą amžių. 2) geresnės išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybės migrantų vaikams. Migracija kaip ir švietimas yra investavimas į žmogiškąjį kapitalą.

TDM poveikis geroveiKai nekvalifikuotas darbas juda iš 1-os valstybės į 2-ą, tai 1-ojevalstybėje darbo užmokestis padidėja, o 2-oje sumažėja; bendras produktas 1-oje šalyje sumažėja, o 2-oje padidėja. Taip vyksta nacionalinių pajamųperskirstymas link darbo 1-oje valstybėje ir link nedarbo veiksnių 2-ojevalstybėje. BetAukštos kvalifikacijos darbininkų judėjimas turi skirtingą poveikį. Tokiamigracija dar vadinama “smegenų nutekėjimu”. Valstybių, iš kurių migruojašie darbininkai, švietimo ir apmokymo kaštai yra labai diedeli ir dėlemigracijos tokių darbininkų jos daug netenka. Valstybės, į kuriasmigruojama, skatina “smegenų atitekėjimą” įvairiais imigracijos įstatymais,kurie palengvina kvalifikuotų darbininkų migraciją, bet įveda kliūtisnekvalifikuotų darbininkų imigravimui. Šios šalys gali kompensuoti pirmųjųvalstybių nuostolius per padidintą pagalbą ar finansinius pervedimus.Be to, paprastai sprendimai dėl migracijos yra daugiau ar mažiau laikini.Tai sąlygoja šalies ekonominė padėtis, darbo paklausa ir pasiūla.

Darbo jėgos migracijos pasekmės pagal tai, kas laimi ir kas pralaimi

• Laimi: 1. Patys migrantai 1. Jų darbdaviai 2. Darbuotojai, likę šalyje

• Pralaimi: 1. Šalies, į kurią atvyko migrantai, darbuotojai 1. Šalis, iš kurios išvyko darbdaviai 2. Šalis, iš kurios išvyko migrantai (išvyksta darbingi žmonės, lieka pensininkai ir pan,. kuriem reikia mokėti pašalpas; sumažėja darbojėgo pasiūla)

Migracija gali būti visuomenės senėjimo priežastimi. Be to, šalis į kuriąatvyksta daug migrantų, patiria problemų dėl kultūrinės įtampos.

Q Kapitalo judėjimas(mastai) Prekyba

Gamyba

t (laikas)

Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės

Tarptautinės prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės yrašios:

• Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais.

Laisvosios prekybos teikiama papildoma nauda dėlšių priežasčių: 1. skatina konkurenciją, apriboja monopolijų viešpatavimą. 2. suteikia pasirinkimo galimybę vartotojams, plečia produkcijos asortimentą, pagamintų produktų gausą ir įvairovę. 3. pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektui, gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Šiuo atveju nauda – praplėsta laisvosios prekybos rinka. 4. padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį ir visose šalyse, ir viso pasaulio mastu (remiantis palyginamojo pranašumo principu).

• Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kt šalių konkurencijos.

Privalumai: Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia. Jei šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Trūkumai: Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, exporto – mažinami ar išvis jų atsisakoma. Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes: 1. padidėja importuojamo produkto kaina. 2. aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės prekybos prekes. 3. susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

• Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Taikomas, kai: 1. siekiant įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldyti. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėj kovoj ir pasitraukia iš rinkos. Tada kainos padinamos ir dažnai viršyja iki dempingo buvusį lygį. Taip įvyxta tuo atveju, kai įmonės, teikiančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį. 2. siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Dempingo būdu realizuojama ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoj. 3. norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.

• Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius.

Taikomas dėl šių priežasčių: 1. politinių. Prieš šaklis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitom šalim primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius. 2. sveikatos apsaugos. Šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, daržovių, vaisių, chemikalų ir tt. 3. moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų draudžiama į atskiras šalis įvežti alkoholinius gėrinius, tabako gaminius, pornografinę literatūrą ir pan.

Tarptautinės prekybos politikos priemonės

• Plačiausiai paplitusi tarptautinės prekybos apribojimų priemonė yra įvežimo muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei.

Muitų naudojimo ekonominės pasėkmės. Trukdo normaliai judėti prekių srautui, be to, pinigai pereina iš vartotojų vyriausybei ir gamintojams. Vartotojai moka brangiau, o tai mažina jų vartojimą, kitavertus į vyriausybės iždą plaukia pajamos iš muito, o vietos gamintojai toliau plečia neefektyvią gamybą. Dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, visuomenė galėtų importuoti prekes žemesne pasaulinės rinkos kaina. 1. Augant kainoms vidaus rinkoj, muitas skatina vietinės pramonės augimą. Padidina gamybą. Didindamas kainą vidaus rinką, muitas apsaugos vietinės pramonės gamintojus nuo užsienio konkurencijos. 2. Importuojamų produktų kaina išauga. Vartotojų požiūriu, muitas panašus į mokesčius, kadangi turi daugiau mokėti, paklausos kiekis sumažėja.

Muitai pateisinami šiais argumentais: šalies ginybos būtinumu, vidaus gamybos konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimu, naujai atsirandančių vystymosi galimybių užtikrinimu, vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimu, apsaugojimu nuo pigesnės užsienio darbo jėgos, siekimu apriboti prabangos daiktų įsigyjimą ir tt.

Muitų rūšys: • Bendrieji muitai skirti reguliuoti prekybą, pristabdyti importą prekių, kurias mes ir patys gaminame. • Specialūs muitai, kaip atsakomoji priemonė diskriminaciniams veiksmams tos valstybės, kurios prekėms nustatomi tie muitai. Tai laikina priemonė, kurios PPO narių tarpe nėra. • Antidempingo muitai įvedami užfiksavus dempingo faktą (mažesnė kaina nei gamybos kaštai). • Kompensaciniai muitai. Kai importas yra subsidijuojamas kitos valstybės ir jos prekės yra pigesnės. • Protekciniai muitai įvedami laikinai, jei užfiksuotas faktas, kad sparčiai augantis importas naikina vietinių gamintojų verslą, išstumia vietinius gamintojus. Taip pristabdomas tam tikros prekės importo augimas. Šalis savo viduje tada turi laiko persitvarkyti.

Muitų tarifus pagal jų apskaičiavimo metodus galima suskirstyti į šias rūšis: • Kai skaičiuojama procentine išraiška nuo visos prekių vetės, pvz., 20proc. tarifas visų importuojamų automobilių vertės; • Nuo fizinių prekės vienetų (specifiniai muitai), pvz., aitinkama dolerio suma nuo 1 t importuojamo produkto; • Nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai), pvz., muitų mokestis 20proc., plius atitinkama dolerių suma nuo 1 t importuojamo produkto.

Pasaulinėje praktikoje muitai yra skirstomi pagal šiuos kriterijus: • Pagal kilmę: autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybų sutartimis. • Pagal prekių kryptį: importo, eksporto, tranzito

• Pagal tikslą: fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui pinigų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos. • Pagal taikymą: bendriniai, vienodi prekėms, nepaisant jų šalies gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims. Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais. • Pagal apmuitinimo pagrindą: specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės, taikant nustatytą procentą. • Pagal apmuitinimo laiką: nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą.

• Kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo ar exporto apimtis.

• Importo kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo apimtis. Naudojama siekiant konkrečių tixlų: 4. apsaugoti šalies gamintojus nuo pernelyg didelės užsienio konkurencijos. 5. kainų stabilumui vidaus rinkoj palaikyti. 6. ekonomiškiau panaudoti užsienio valiutą. 7. gauti ekvivalentines prekybines nuolaidas iš kitų šalių. 8. išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu, kurių nacionalinis ūkis negamina.

• Exporto kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos exporto apimtis

Nadojamos siekiant: 1. aprūpinti šalies vartotojus pakankamomis prekių atsargomis žemomis kainomis, baiminantis, kad baigsis gamtiniai ištekliai. 2. didinti exportuojamų prekių kainas, ribojant jų išvežimą iš šalies.

• Netarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas, naudojamas, kai ekonominiai metodai nepakankamai efektyvūs.

Gali būti organizuojama vieša agitacija pirkti savo šalies prekes; importuojamos prekės sulaikomos pasienyje; taikomi dirbtiniai formalumai muitinėse; ypač griežta standartų, sertifikatų sistema, tam tikri reikalavimai prekės įpakavimui, licencijavimo sistema ir pan.

• Exporto subsidijos – vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams, exportuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes.

Naudojimo pasėkmės: didina exportą, turi įtakos gryniesiems visuomenės kaštams, didina vietinę gamybą.

Eksporto subsidijų rūšys: Netiesioginės exporto subsidijos – vyriausybė suteikia paramą exportuotojams, organizuodama užsieny parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdama informaciją apie verslo rinkos konjuktūrą; padėdama užmegzti verslo kontaktus.

Tiesioginės exporto subsidijos – vyriausybė exportuotojams skiria pinigines išmokas, kurios būna dviejų rūšių: specifinės exporto subsidijos (kai nustatoma fixuota suma už exportuojamos prekės vnt) ir vertybinės exporto subsidijos (kai nustatomas fixuotas procentas nuo exportuojamos prekės vertės).

Tarptautinės investicijos

Investicijos reiškia ilgalaikius kapitalo įdėjimus į kokią nors ūkio šaką.Tarptautinės investicijos padeda kompleksiškai spręsti tiek ekonomines,tiek socialines, tiek politines bei ekologines problemas. Pažymėtina, kadantroje XX amžiaus pusėje tarptautinių investicijų tempai yra didesni neibendrojo nacionalinio produkto ar užsienio apyvartos augimo rodikliai.Supranta, kad tarptautinės investicijios teigiamai veikia jas priimančiųšalių, dažnai vadinamų investicijų recipientais, ekonomiką. Tačiau šiomsvalstybėms reikia daugelį problemų: kokio dydžio tarptautinių investisijųtikslinga prašyti, į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis įtrauktiužsienio firmas, kaip nukreipti tarptautinių kompanijų veiklą sprendžiantsocialinius šalies vidaus klausimus ir kt.

Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su tamtikrais uždaviniais. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti tarptautiniųinvesticijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus, sudarytiužsienio partneriams palankų “investicinį klimatą”.

XX a. pabaiga dažnai vadinama “europietiškuoju iššūkiu”. Aštuntodešimtmečio pabaigoje bei devintojo dešmtmetyje, nepaisant JAV dominavimo,pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV. Nuo jų stengėsineatsilikti ir Japonija.Pagrindinės to reiškinio priežastys buvo šios: • Neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas ir dolerio kurso pokyčiai; • Didžiulė JAV rinka; • Gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių mažėjimas; • Būgštavimas dėl JAV protekcionizmo prekybos politikoje; • Kapitalo importavimo ribojimų (JAV vyriausybės) mažinimas; • Siekimas pereiti prie amerikietiškųjų technologijų, geresnio gamybos organizavimo ir veiksmingos rinkodaros;

• Neamerikietiškųjų korporacijų strategija, siekianti palaužti JAV korporacijų dominavimą (atsakas į 1958 – 1968m. buvusį “amerikietiškajį iššūkį”).

Jei šeimos išlaidos viršija pajamas, ji turi pasiskolinti tam tikruspinigus, kad atstatytų balansą. Panašiu būdu veikia ir valstybė. Jei šalisimportuoja daugiau nei ji eksportuoja, ji arba turi pasinaudoti savodisponuojamais finansiniais rezervais (“santaupomis”) arba pasiskolintilėšas tam, kad finansuoti prekybos disbalansą. Panašiai kaip šeima fiksuojasavo šeimos ūkio pajamų disbalanso finansavimo šaltinius, atskirdama savosantaupų lėšas nuo lėšų gautų skolon, taip pat ir valstybės fiksuojatarptautinę investicijų poziciją (international investment position), kurirodo ar šalis yra kreditorė ar debitorė. Tai daroma sumuojant fizinius irfinansinius rezervus, kuriuos šalis turi užsienyje ir atimant fizinius irfinansinius rezervus, kurie šalies viduje priklauso užsieniečiams.

Šalies įsiskolinimo balansas – parodo šalies grynąja finansinę padėtįpasaulio ekonomikoje. Jis lygus grynųjų tarptautinių investicijų sąskaita –(šalies tiesioginės užsienio investicijos + užsienio tiesioginėsinvesticijos į šalį).

Šiuolaikiniame pasaulyje labai komplikavosi prekybos prekėmis irpaslaugomis bei užsienio investicijomis priklausomybė. Šiomis sąlygomisPasaulio prekybos oraganizacija (PPO) priversta kurti ne tiktai daugiašalestarptautineės prekybos, bet ir investicinės veiklos reguliavimo taisykles.Orientuodama į globalinę liberalizaciją, PPO stengiasi nustatyti, koks turibūti laisvosios prekybos ekvivalentas tiesioginių užsienio investicijųsrityje. Dauguma Vakarų specialistų įsitikinę, kad šalys PPO narėsatitinkamose ūkio šakose turi suteikti užsienio firmoms nacionalinio re-imostatusą.

1996m. PPO konferencijoje Singapūre priimtoje deklaracijoje numatytasukurti darbo grupę, kuri analizuotų prekybos ir investicijų tarpusavioryšius. Daugelis daugiašalės svarbių kapitalinių įdėjimų liberalizacijosprincipų įtraukti į regionines prekybos sutartis.

Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai

Tarptautinėje praktikoje užsienio investicijos yra sutinkamos trijų tipų: • Portfelinės investicijos į užsienio obligacijas, akcijas bei kitus vertybinius popierius, emituotus korporacijų ar valstybės.

Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiu užsienio kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniu. Ryški šių investicijų augimo tendencija; bene svarbiausiu šio proceso stimulu galima laikyti įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumus. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais aukštesnes palūkanų normas JAV įtraukė didelį užsienio portfelinių investicijų kiekį. Ypač daug kapitalo į JAV obligacijas, akcijas, kitus vertybinius popierius investavo Japonija.

• Tiesioginės užsienio investicijos į pramonės, žemės ūkio, prekybos ar kitas įmones. Jos yra skirtos naujiems gamybos ar paslaugų pajegumams sukurti arba pasenusiems modernizuoti. Užsienyje pastatyti gamybiniai ar kitokio pobūdžio objektai gali turėti mišrų kapitalą (pvz., tos šalies, į kurią investuojama, ir investuotojo) arba visiškai priklausyti užsieniečiams.

Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims, ekonomikos šakoms smarkiai formuoja pasaulio ūkio strutūrą, santykius tarp šio ūkio pagrindinių grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas, transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą, sukurdamos užsienio filialus, “dukterines” įmones ir kontoliuojamas firmas. Pastaraisiais dešimtmečiais oficialaus tiesioginių investicijų lyderio JAV pozicijos ėmė silpnėti. Vis didesnį svorį tiesioginių tarptautinių investicijų pasaulinėje struktūroje įgyja “Bendrosios rinkos” šalys ir ypač Japonija. Keičiasi ir šių šalių investicijų kryptingumas – jos labiau orientuojasi ne į besivystančias šalis, o į išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį. Stambiausia tiesioginių investicijų eksportuotoja JAV akivaizdžiai tampa jų importuotoja. Ryškus ir tiesioginių tarptautinių investicijų objekto pokyčiai: iš gamybinio ūkio šakų jos perkeliamos į perdirbamąsias ir, pirmiasia, mokslo ir darbo imlias pramonės sritis.

Trijų jėgos centrų – JAV, Vakarų Europos, japonijos – pasaulio tiesioginių investicijų eksporto dalis sudaro apie 80 proc. JAV, nepaisant kitų šalių pastangų, ir toliau lieka stambiausia kapitalo eksportuotoja. Svarbų kapitalo eksporto vaidmenį vaidina Didžioji Britanija, Vokietija, Japonija. Šiose valstybėse (ypač Vokietijoje ir Japonijoje) kapitalų rinkos nėra taip atviros ir liberalizuotos kaip JAV.

Užsienio investicijos įvairiose šalyse daro skirtingą įtaką ekonominei ir

socialinei raidai, ir jų lyginamoji dalis atskiruose nacionaliniuose ūkiuose nevinoda.

Jau ne pirmą dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos didėja sparčiau nei tarptautinė prekyba. Tiesioginiai investuotojai – tarnacionalinės (TNK) ir tarptautinės korporacijos (Tarpnacionalinės korporacijos (TNK) – nacionalinės korporacijos, turinčios užsienyje dukterinių firmų. Tarpatutinės korporacijos – tai mišrios korporacijos, turinčios ne mažiau kaip vienos užsienio šalies kapitalo dalį.) užtikrintai pirmauja pasaulio ekonomikos internacionalizacijos procese. Tačiau XX a.paskutiniojo dešimtmečio patirtis parodė, kad keičiantis pasaulinei situacijai, tobulėja ir TNK strategija, jų veikla įgauna kokybiškai naujų formų bei bruožų.

Tiesioginės užsienio investicijos yrapagrindinė globalizacijos, kuri vyksta šiuolaikiniame pasaulje, varomoji jėga. Dabar yra daugiau kaip 30 tūkst. tarpnacionalinių kompanijų, o jų filialų net per 270tūkstančius.

Intensyvią šio proceso plėtrą nulėmė tai, kad vis daugiau firmų ir iš jų besivystančių šalių, investuoja, atsižvelgdamos į didėjančią konkurenciją bei rinkų liberalizaciją, į atsiradusias naujas iki šiol neegzistavusias kapitalainių judėjimų sritis. Korporacijų strategijoje dominuoja firmų susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas. Tai yra vienas svarbiausių tarptautinių investicijų didėjimo priežasčių.

Kita svarbi priežastis yra ta, kad atsirado naujų užsienio kapitalo investavimo galimybių: daugelyje šlalių buvo liberalizuotas ir išsklaidytos atitinkamos ekonomikos sritys ir, antra vertus, vyriausybės vis palankiau žiūri į užsienio kapitalo ir technologijų pritraukimą.

Daugumoje šalių neužtenka valstybinio biudžeto lėšų infrastruktūrai finansuoti. Taigi kyla privataus kapitalo pritraukimo poreikis. Dėl tiesioginių užsienio investicijų deficito infrastruktūros šakose tolesnis TNK veiklos plėtimas šioje srityje atrodo gana optimistiškai. Nepaisant didelės kapitalinių įdėjimų apinties, dauguma projektų užsienio investuotojams yra viliojantys. TNK domina mokslo kadrų rengimo įstaigų, eksportui skirtos produkcijos perdirbimo zonų kūrimo projektai.

Daugiau kaip 500 stambiausių pasaulio TNK investuoja į kapitalą užsienyje. Šiarės Amerikos korporacijos traktuoja Europą kaip svarbiasią savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK: labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV, o japonų tarpnacionalinių korporacijų, didžiausi interesai susikerta Azijos šalyse. savo ruožtu Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio skiria Azijai.

Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse. jos daugiausia koncentruojamos automobilių pramonėje (Meksika, Brazilija), kalnakasyboje (Čilė). Investicijų srautus į šį pasaulio regioną pirmiausia lėmė specifinės šalių ekonominės sąlygos.

Afrikos šalys lieka nuošalyje nuo tarptautinių procesų. Kapitaliniai įėjimai į šią pasaulio dalį yra lėtesni nei kituose regionuose. Tačiau Šiarės Afrika ypač domisi Vakarų Europos TNK. Tai galima paaiškinti geografiniu artumu bei pokolonijiniais ryšiais.

Vidurio ir Rytų Europos šalių ryšiai su užsienio kapitalu užsimezgė dar prieš komunizmo žlugimą. Jau tuomet visos šio regiono valstybės gana daug buvo įsiskolinusios Vakarams. Vien vidaus išteklių, skirtų jų ekonomikos pertvarkai, nei praeityje, nei dabar neužtenka. Vidurio ir ypač Rytų Europoje dar yra nemažai kliūčių, stabdančių užsienio investuotojų veiklą. Šito priežastys yra: • Teisinių nuostatų ir sąlygų organizuojant ūkinę veiklą nestabilumas; • Sunkumai gaunant informaciją; • Valiutiniai apribojimai; • Administraciniai formalumai; • Neišspręsti nuosavybės teisių klausimai; • Dideli mokesčiai; • Palyginti silpna infrastruktūra (bankai, telekomunikacijos).

Tarpnacionalinės korporacijos, disponuojančios aukšta technologija, tiesioginės užsienio investicijos pakeičia paparsatai ne eksportą, bet tiekimą tų prekių, kurių gamybos technologija jau gerai žinoma. Savo tėvynėje šios TNK gamina labiau modernizuotą produkciją, kurios gamybos būdaidar labaiu tobulinami arba žinomi užsieniečiams. Tai vienas svarbiausių TNK taktikos elementų sustiprėjusios konkurencijos pasaulyje sąlygomis. Tiesioginės investicijos padeda TNK įsigyti naujų technologijų, kurios yra sukuriamos kitose šalyse. Strateginių aljansų su

tarptautinėmis kompanijomis kūrimas padeda taupyti investicines lėšas, kai kiekvienas aljanso partneris koncentruoja savo išgales tose srityse, kur turi lyginamąją persvarą.

• Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos, suteikiamos pramonės, prekybos, finansų įmonėms ir organizacijoms.

Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek atskirų šalių, tiek pasaulio ūkio raidai tampa vis reikšmingesni. Tarptautinių kreditų rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalų rinkos. Pinigų rinką sudaro daugiausia trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių dėka tiek korporacijos, tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinių lėšų deficitą. Kapitalų rinka skirtavidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam (daigiau nei 10 metų) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įsigyjant obligaccijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujoms finansavimo formoms. Viena iš jų – projektinio finansavimas, t.y. tarptautinio kredito suteikimas konkretiems pramonės ar kitoos ūkio šakos projektams įgyvendinti.Spartus tarptautinių investicijų augimas galėtų būti vertinamas dvejopai.Pirma, šios investicijos teigiamai veikia pasaulinį ūkį, didinatarptautinių ekonominių ryšių efektyvumą. Tačiau, kita vertus,nekontroliuojamas kapitalo perkėlimas pažeidžia atskirų šalių mokėjimobalansų pusiausvyrą, veikia valiutų kursų svyravimus, lemia didėjančiustarptautinius įsiskolinimus.

Tarptautinės investicijos Lietuvoje

Lietuvos užsienio prekybos pobūdis ir prekinė struktūraNepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija.Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo irsusiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai;tiesioginiams ekoniminiams ryšaims su Vakarų šalimis. Tadėl keitėsiLietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykiussu užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europosir kitomis pasaulio valstybėmis ėmė sparčiai plėtotis. 1989m šalieseksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9proc. BVP, 1992m – 9,4proc., 1996m – 17 proc., 1999m eksportas į ES šalis sudarė 28,7 proc. BVP.

1. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe įvyko gana ryškūs tarptautinės prekybos pasikeitimai, kuriuos lėmė politiniai, ekonominiai ir socialiniai valstybės pokyčiai.2. Per visą 1990.1997 metų laikotarpį, nors prekybos apimtys didėjo, tačiau teigiamas saldas buvo tik 1991 ir 1992 metais. Ją lėmė spartesnis prekių kainų augimas Lietuvoje, negu NVS šalyse, kurios yra svarbiausias Lietuvos prekybos partneris Rytuose. Nuo 1992 m., liberalizavus kainas NVS šalių viduje, pakilus energetinių resursų kainoms, didėjant prekybos apribojimams Rytuose, saldas vėl tapo neigiamas. Beveik 70% neigiamo saldo suformavo kuro komplekso prekės.3. Vienas iš svarbiausių Lietuvos tarptautinës prekybos kaitos bruožų yra dideli prekybos su svarbiausiais partneriais (Rytuose, NVS šalimis ir Vakaruose, Europos Sąjunga) pokyčiai. 1993 metais integruotai prekybos sistemai Rytuose, NVS šalims teko 57.1% viso Lietuvos eksporto ir 67.4% importo, o 1997 metais jos dalis sumažėjo iki 46.3% viso Lietuvos eksporto ir 29.1% importo. 1993 metais integruotai sistemai Vakaruose, Europos Sąjungai teko 16.8% viso Lietuvos eksporto ir 18.7% importo, laikotarpio pabaigoje, 1997 metais Vakarų dalis padidėjo ir sudarė 32.5% viso Lietuvos eksporto ir 46.9% importo.4. Išanalizavus Lietuvos prekybą su 27 pasaulio valstybėmis, išryškėjo kai kurios tendencijos. Išskirtinos 4 šalių grupės, atspindinčios Lietuvos eksporto ir importo kaitą. Pirma grupė: šalys, prekyboje su kuriomis Lietuvos eksportas ir importas nuolat didėjo. Tai svarbiausi Lietuvos partneriai Vakaruose. Vokietija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurës Airijos Karalystė, Danija, Belgija, iš dalies Ispanija, kaimynė Latvija ir JAV. Bendras Lietuvos eksporto ir importo nuosmukis 1994 metais ir vėlesniais didėjmas nulėmė antros šalių grupės susidarymą. Šiai grupei priskirtina Rusija. 3 grupë valstybių, su kuriomis pastoviai prekybos apimtys mažėjo, neišsiskyrė. Nepastoviausi prekybos partneriai yra ketvirta grupė, tai: Kazachija, iš dalies Baltarusija, Ukraina ir Japonija. Prekybos su NVS šalimis nepastovumą nulėmė importuojama ir eksportuojama produkcija ir bendras ekonomikos nuosmukis šiose valstybėse.5. Spartus ekonomikos liberalizavimas, ūkio transformacija ir restruktūrizacija sudaro sąlygas pertvarkyti prekybą su užsienio

valstybėmis. Lietuva turëtų paruošti tarptautinės prekybos plėtros strategiją, orientuotą į konkrečius regionus, valstybes pagal tam tikras prekių grupes bei prekybos tendencijas, atitinkančias ekonominius respublikos pokyčius.

Išvados

Tarptautinės prekybos liberalizavimas taip pat ir kitais būdais didinaekonominę gerovę. Ši naudos rūšis(t.y. dinaminė) nauda yra svarbesnė užnekintamą. Ekonomika auga laikui bėgant kai didinami gamybiniai ištekliaiarba diegiamos technologinės inovacijos; abu šie faktoriai padidinaekonomines galimybes teikti paslaugas ir gaminti prekes. Kita vertus,prekybos barjerų mažinimas padidina konkurencinį spaudimą, kuris skatinaefektyvų šalies išteklių naudojimą. Ekonominė teorija nurodo keletą būdųkaip laisva prekyba stimuliuoja ekonomikos augimą.

Prekyba didina grynąsias pajamas, kurių dalis gali būti sutaupyta. Didesnėsantaupų dalis gali būti paverčiama investicijomis. (padengiamosinvesticijų išlaidos).Laisva prekyba taip pat suteikia galimybę skolintis iš kitų valstybių,sukaupusių nemažai santaupų. Kuomet šalis importuoja daugiau negueksportuoja, šalis iš tikrųjų skolinasi lėšas iš likusio pasaulio. Jei šioslėšos yra naudojamos finansuoti kapitalo prekių importui, tuomet šalieskapitalas yra padidinamas.

Šalis nebūtinai turi naudoti prekybos deficitą tam, kad importuotų kapitaloprekes. Kada šalis importuoja kapitalo prekes mainais už vartotojiškasprekes, tada jos gamybinis pajėgumas didėja. Gamybinis pajėgumas leidžiadidinti gamybos apimtį.Susijusi idėja, kurią pabrėžė Richardson‘as (2001) yra: laisva prekybadidina galimybę, kad firma importuojanti kapitalo prekes, bus pajėgisurasti tiekėją, kuris parūpins prekę labiausiai atitinkančią jo sąlygas.Kuo geresnis atitikimas, tuo didesnis gamybos padidėjimas, kurispaverčiamas didesnėmis pajamomis.

Tarptautinė prekyba taip pat gali paskatinti tecnologijos sklaidą didėjantkomerciniams kontaktams tarp darbdavių atskirose šalyse. Taip sklindainformacija apie naujus produktus bei gamybos procesus. Laisva prekybapalengvina technologijų sklaidą tarptautiniu mastu ir skatina ekonominįaugimą.

Atidarant vidaus rinkas užsienio įmonėms, sumažėja vietos gamintojų rinkosgalia (market power). Vietiniai gamintojai priversti efektyviau naudotiišteklius gamyboje, priešingu atveju jie neišsilaikytų rinkoje. Bet kuriuoatveju, gamybos ištekliai šalyje bus naudojami efektyviau gaminant prekes, kurių nori vartotojai.

Tarptautinė prekyba išplečia rinkas, o tai leidžia firmoms naudotis mastoekonomijos grąžos privalumais. Dar daugiau, didesnė rinka gali taip patpaskatinti tyrimų ir vystymosi išlaidas, nes išlaidos gali būtikompensuojamos didesne gamybos apimtimi. Jei sėkmingai, išlaidos padidinsšalies gamybos pajėgumus.

Naudoti šaltiniai

• V. Snieška ir kiti, Makroekonomika, “Technologija”, Kaunas, 2003. • A. Jakutis ir kiti, “Ekonomikos teorijos pagrindai”, Kaunas, 2000. • VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto makroekonomikos 2001 –2002m. kurso studentų konspektų medžiaga. • www.geo.lt • www.svv.lt • www.artium.lt