TARPTAUTINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

TARPTAUTINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI

REFERATAS

Vilnius, 2004

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba 4
Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės 7
Tarptautinės investicijos 11

Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai 12

Tarptautinės investicijos Lietuvoje 15
Išvados 17
Naudoti šaltiniai 18

Įvadas

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių
tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas
bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus
globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių
ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos
specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų
prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius
santykius bei tarptautinių ffinansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu
būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu
lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Šiame darbe bus bandoma panagrinėti tarptautinių ekonominių santykių sąvoką
apibrėžiančius elementus – tarptautinę prekybą, jos ekonomines prielaidas,
pobūdį bei struktūrą, tarptautinės prekybos naudą, kurią gauna jos
dalyviai, tarptautinės prekybos politiką ir aplinkybes, kurios skatina
importo apribojimus, muitų bei kitų priemonių įvedimą, taip pat
tarptautines investicijas, nepamirštant skirti dėmesio ir Lietuvos
tarptautinių investicijų klausimui.

Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis
įvairiose šaluse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būūdingi du pagrindiniai bruožai:

1. jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba

vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės

politikos objektu.

2. naudojamos įvairiosvaliutos su joms būdingais valiutų kursų

svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti

užsienio prekių žemesnėmis kainomis ne

ei gamindamos tokias pat šalies

viduje. Vadinasi, kiekviena šalis stengiasi iš prekybos gauti naudos.

Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija.
Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės
sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama
skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos
kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina
pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti
pigi. Šalys importuoja tokiaą produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje
būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi,
kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys
stengiasi gaminti tai, kas yra efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi
sekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą, t.y.
sugebėjimą gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui
mažiau nei kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis
pranašumas (ššalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias
gali gaminti santykinai žemesniais nei kitos šalys kaštais). Atskiros šalys
gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi prekių gamybos
alternatyvieji kaštai, t.y. kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad
šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau. Šalys specializuojasi
gaminti tokias prekes, kurias jos gali pagaminti santykinai pigiau, bei
mažesnėmis darbo sąnaudomis siekia absoliutaus pranašumo. Palyginamojo
pranašumo principas taikomas tada, kai yra daugiau nei dvi prekės, taip pat
esant santykinai skirtingiems gamybos veiksniams. Santykinai geresnis
aprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių le

eidžia racionaliau panaudoti prekės
gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Be to, tokios prekės bus
gaminamos tokioje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Pranašumą formuoja
fizinio našumo skirtumai bei darbo sąnaudų poreikis, tačiau, jei šalys turi
galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesikiria fiziniu
našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų kainų šalių
viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse
skiriasi.

Tarptautinė prekyba suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesų
svarbiausių procesų sfera.
Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem
pagrindinėm kryptim:
1. auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos

pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų

vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse.
2. stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip

konkurentai pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais,

bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo

sferose.

Tarptautinė prekyba šalies viduje

Veiksniai, turintys įtakos šakos viduje:

1. Vartotojai mėgsta įvairaus asortimento prekes;

2. Ekonomija dėl gamybos masto. Užuot gaminusi, mažą kiekį kiekvienos

rūšies prekių įvairiose šakose, kiekvienai šaliai naudingiau

specializuoti atskirų prekių gamybą;

3. Specializuojant tam tikrų šakų gamybą, atsižvelgiama į transporto

kaštus. Prekybos šakos viduje reikšmingumas įvertinamas, naudojant

šakinės prekybos indexą.

Tarptautinės prekybos intensyvumas šakos viduje priklauso nuo atskirų rinkų
glaudumo. Pvz., ES šalys turi įvairių išteklių, jų rinkos glaudžiai
susijusios. Šioms šalims santykinai yra mažiau svarbūs nuostoliai,
informacijoa ir muitų barjerai. Tarp ES šalių vyksta prekyba tos pačios
šakos prekėmis.

Prekės nauda atsiranda ne tiek dėla kainų santykinių skirtumų apnaudjimo,
kiek dėl prekių įvairovės plėtojimo, specializavimo gilėjimo ša

akos viduje.

Kadangi kiekvienas tartautinis prekybinis sandėris įvyksta dalyvaujant
pardavėjui ir pirkėjui, vienų šalių importas turi būti lygus kitų šalių
eksportui. Taip galima apskaičiuoti bendrą eksporto ar importo vertę visoms
šalims.

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į
bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę
priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos
dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai
ištekliai ir tt. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto
eksporto dalis.

Tarptautinės prekybos tarptautinės prekybos lygį rodo eksporto bei BVP
santykis arba eksporto kvota nuo BVP (Lietuvoje šis rodiklis sudaro
40proc., vadinasi ji yra importinė valstybė. Tos šalys, kurių rodiklis yra
virš 50proc., yra eksportinės, nes šalies eksporto vertė viršija BVP).

Tarptautinės prekybos nauda ir žala.

Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos
naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba
specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl
gamybos masto. Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyxta mainai tarp atskirų
valstybių, bet tarptautinės prekybos teikiami privalumai, gali pavirsti
trūkumais, o tuomet patiriama ir žala.

Oraganizacijos, prižiūrinčios tarptautinės prekybos sveiklą

BSTP – bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (veikia nuo 1947m.).
BSTP tikslas – kuo didesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo,
svarbiausias veiklos uždavinys – suderinti įvairių šalių pozicijas; siekti
muitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių,
atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio režimo
įvedimas ir pritaikymas.

PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996. 01. 01. paketė i

iki tol
veikusį BSTP). Šiuo metu vienija 130 pasaulio valstybių. Tikslas – tęsti
pasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų didesnį investavimą, darbo
vietų sukūrimą, tarptautinės prekybos suklestėjimą. Pagrindinis uždavinys –
saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkams
sukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkį
pasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą.

Tarptautinis darbo psidalijimas

Siekdamos kuo geriau panaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais,
daugelis šalių savo teritorijojesukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia
galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius
gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi.
Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės
neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias
technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.
Dabartinių metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės
paskiirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose
investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį
pelną. Tai naudinga ir vienai, ir kitai pusei.

Tarptautinė darbo migracija (TDM)

Darbas yra mažiau mobilus nei kapitalas.
TDM motyvai. Migracija apima tiek kaštus, tiek ir naudas. Kaštai apima
transportavimo išlaidas ir praradimą atlyginimo tuo laikotarpiu, kai vyksta
persikraustymas ir darbo paieška naujoje valstybėje.

Nauda:
1) didesni atlyginimai ir pajamos, kuriuos migrantas gali uždirbti

užsienyje per likusį darbingą amžių.

2) geresnės išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybės migrantų vaikams.

Migracija kaip ir švietimas yra investavimas į žmogiškąjį kapitalą.

TDM poveikis gerovei
Kai nekvalifikuotas darbas juda iš 1-os valstybės į 2-ą, tai 1-oje
valstybėje darbo užmokestis padidėja, o 2-oje sumažėja; bendras produktas 1-
oje šalyje sumažėja, o 2-oje padidėja. Taip vyksta nacionalinių pajamų
perskirstymas link darbo 1-oje valstybėje ir link nedarbo veiksnių 2-oje
valstybėje. Bet
Aukštos kvalifikacijos darbininkų judėjimas turi skirtingą poveikį. Tokia
migracija dar vadinama “smegenų nutekėjimu”. Valstybių, iš kurių migruoja
šie darbininkai, švietimo ir apmokymo kaštai yra labai diedeli ir dėl
emigracijos tokių darbininkų jos daug netenka. Valstybės, į kurias
migruojama, skatina “smegenų atitekėjimą” įvairiais imigracijos įstatymais,
kurie palengvina kvalifikuotų darbininkų migraciją, bet įveda kliūtis
nekvalifikuotų darbininkų imigravimui. Šios šalys gali kompensuoti pirmųjų
valstybių nuostolius per padidintą pagalbą ar finansinius pervedimus.
Be to, paprastai sprendimai dėl migracijos yra daugiau ar mažiau laikini.
Tai sąlygoja šalies ekonominė padėtis, darbo paklausa ir pasiūla.

Darbo jėgos migracijos pasekmės pagal tai, kas laimi ir kas pralaimi

• Laimi:

1. Patys migrantai

1. Jų darbdaviai

2. Darbuotojai, likę šalyje

• Pralaimi:

1. Šalies, į kurią atvyko migrantai, darbuotojai

1. Šalis, iš kurios išvyko darbdaviai

2. Šalis, iš kurios išvyko migrantai (išvyksta darbingi žmonės, lieka

pensininkai ir pan,. kuriem reikia mokėti pašalpas; sumažėja

darbojėgo pasiūla)

Migracija gali būti visuomenės senėjimo priežastimi. Be to, šalis į kurią
atvyksta daug migrantų, patiria problemų dėl kultūrinės įtampos.

Q Kapitalo judėjimas
(mastai)

Prekyba

Gamyba

t (laikas)

Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės

Tarptautinės prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės yra
šios:

• Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų

mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio

gamybos specializavimo privalumais.

Laisvosios prekybos teikiama papildoma nauda dėlšių priežasčių:

1. skatina konkurenciją, apriboja monopolijų viešpatavimą.

2. suteikia pasirinkimo galimybę vartotojams, plečia produkcijos

asortimentą, pagamintų produktų gausą ir įvairovę.

3. pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektui, gali sąlygoti

efektyvesnę gamybą. Šiuo atveju nauda – praplėsta laisvosios prekybos

rinka.

4. padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį

materialinės gerovės lygį ir visose šalyse, ir viso pasaulio mastu

(remiantis palyginamojo pranašumo principu).

• Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti

nacionalinę ekonomiką nuo kt šalių konkurencijos.

Privalumai:

Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui,

kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas, taikydamas

laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba

visai jos neteikia. Jei šalys negali laisvai prekiauti, jos yra

priverstos perkelti išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į

neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Trūkumai:

Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, exporto –

mažinami ar išvis jų atsisakoma. Protekcionistinių priemonių naudojimas

turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų

padidėja vartotojų išlaidos, nes: 1. padidėja importuojamo produkto

kaina. 2. aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos

vartotojus pirkti brangesnes vietinės prekybos prekes. 3. susilpnėjus

konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų

kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

• Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis nei vidaus ar

pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Taikomas, kai:

1. siekiant įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldyti. Šiuo atveju

dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi

konkurencinėj kovoj ir pasitraukia iš rinkos. Tada kainos padinamos

ir dažnai viršyja iki dempingo buvusį lygį. Taip įvyxta tuo atveju,

kai įmonės, teikiančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar

oligopolinę padėtį.

2. siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl

gamybos masto. Dempingo būdu realizuojama ta produkcija, kuri

neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoj.

3. norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai

įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.

• Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią

nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius.

Taikomas dėl šių priežasčių:

1. politinių. Prieš šaklis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitom

šalim primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia

karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius.

2. sveikatos apsaugos. Šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį

įvairių vaistų, gyvūnų, daržovių, vaisių, chemikalų ir tt.

3. moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių

įsitikinimų draudžiama į atskiras šalis įvežti alkoholinius gėrinius,

tabako gaminius, pornografinę literatūrą ir pan.

Tarptautinės prekybos politikos priemonės

• Plačiausiai paplitusi tarptautinės prekybos apribojimų priemonė yra

įvežimo muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei.

Muitų naudojimo ekonominės pasėkmės. Trukdo normaliai judėti prekių

srautui, be to, pinigai pereina iš vartotojų vyriausybei ir gamintojams.

Vartotojai moka brangiau, o tai mažina jų vartojimą, kitavertus į

vyriausybės iždą plaukia pajamos iš muito, o vietos gamintojai toliau

plečia neefektyvią gamybą. Dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių,

visuomenė galėtų importuoti prekes žemesne pasaulinės rinkos kaina.

1. Augant kainoms vidaus rinkoj, muitas skatina vietinės pramonės augimą.

Padidina gamybą. Didindamas kainą vidaus rinką, muitas apsaugos

vietinės pramonės gamintojus nuo užsienio konkurencijos.

2. Importuojamų produktų kaina išauga. Vartotojų požiūriu, muitas panašus

į mokesčius, kadangi turi daugiau mokėti, paklausos kiekis sumažėja.

Muitai pateisinami šiais argumentais: šalies ginybos būtinumu, vidaus

gamybos konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimu, naujai

atsirandančių vystymosi galimybių užtikrinimu, vyriausybės pajamų ir

socialinių klausimų sprendimu, apsaugojimu nuo pigesnės užsienio darbo

jėgos, siekimu apriboti prabangos daiktų įsigyjimą ir tt.

Muitų rūšys:

• Bendrieji muitai skirti reguliuoti prekybą, pristabdyti importą

prekių, kurias mes ir patys gaminame.

• Specialūs muitai, kaip atsakomoji priemonė diskriminaciniams veiksmams

tos valstybės, kurios prekėms nustatomi tie muitai. Tai laikina

priemonė, kurios PPO narių tarpe nėra.

• Antidempingo muitai įvedami užfiksavus dempingo faktą (mažesnė kaina

nei gamybos kaštai).

• Kompensaciniai muitai. Kai importas yra subsidijuojamas kitos

valstybės ir jos prekės yra pigesnės.

• Protekciniai muitai įvedami laikinai, jei užfiksuotas faktas, kad

sparčiai augantis importas naikina vietinių gamintojų verslą, išstumia

vietinius gamintojus. Taip pristabdomas tam tikros prekės importo

augimas. Šalis savo viduje tada turi laiko persitvarkyti.

Muitų tarifus pagal jų apskaičiavimo metodus galima suskirstyti į šias

rūšis:

• Kai skaičiuojama procentine išraiška nuo visos prekių vetės, pvz.,

20proc. tarifas visų importuojamų automobilių vertės;

• Nuo fizinių prekės vienetų (specifiniai muitai), pvz., aitinkama

dolerio suma nuo 1 t importuojamo produkto;

• Nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai), pvz., muitų mokestis 20proc.,

plius atitinkama dolerių suma nuo 1 t importuojamo produkto.

Pasaulinėje praktikoje muitai yra skirstomi pagal šiuos kriterijus:

• Pagal kilmę: autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai,

fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybų sutartimis.

• Pagal prekių kryptį: importo, eksporto, tranzito

• Pagal tikslą: fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui

pinigų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo

užsienio konkurencijos.

• Pagal taikymą: bendriniai, vienodi prekėms, nepaisant jų šalies

gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims.

Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais.

• Pagal apmuitinimo pagrindą: specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių

svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės,

taikant nustatytą procentą.

• Pagal apmuitinimo laiką: nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir

laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru

metu norimą kainą.

• Kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo ar

exporto apimtis.

• Importo kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos

importo apimtis.

Naudojama siekiant konkrečių tixlų:

4. apsaugoti šalies gamintojus nuo pernelyg didelės užsienio

konkurencijos.

5. kainų stabilumui vidaus rinkoj palaikyti.

6. ekonomiškiau panaudoti užsienio valiutą.

7. gauti ekvivalentines prekybines nuolaidas iš kitų šalių.

8. išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu,

kurių nacionalinis ūkis negamina.

• Exporto kvota – vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos

exporto apimtis

Nadojamos siekiant:

1. aprūpinti šalies vartotojus pakankamomis prekių atsargomis žemomis

kainomis, baiminantis, kad baigsis gamtiniai ištekliai.

2. didinti exportuojamų prekių kainas, ribojant jų išvežimą iš šalies.

• Netarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas,

naudojamas, kai ekonominiai metodai nepakankamai efektyvūs.

Gali būti organizuojama vieša agitacija pirkti savo šalies prekes;

importuojamos prekės sulaikomos pasienyje; taikomi dirbtiniai formalumai

muitinėse; ypač griežta standartų, sertifikatų sistema, tam tikri

reikalavimai prekės įpakavimui, licencijavimo sistema ir pan.

• Exporto subsidijos – vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams,

exportuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes.

Naudojimo pasėkmės: didina exportą, turi įtakos gryniesiems visuomenės

kaštams, didina vietinę gamybą.

Eksporto subsidijų rūšys:

Netiesioginės exporto subsidijos – vyriausybė suteikia paramą

exportuotojams, organizuodama užsieny parodas, muges; reklamuodama

prekes; pateikdama informaciją apie verslo rinkos konjuktūrą; padėdama

užmegzti verslo kontaktus.

Tiesioginės exporto subsidijos – vyriausybė exportuotojams skiria

pinigines išmokas, kurios būna dviejų rūšių: specifinės exporto

subsidijos (kai nustatoma fixuota suma už exportuojamos prekės vnt) ir

vertybinės exporto subsidijos (kai nustatomas fixuotas procentas nuo

exportuojamos prekės vertės).

Tarptautinės investicijos

Investicijos reiškia ilgalaikius kapitalo įdėjimus į kokią nors ūkio šaką.
Tarptautinės investicijos padeda kompleksiškai spręsti tiek ekonomines,
tiek socialines, tiek politines bei ekologines problemas. Pažymėtina, kad
antroje XX amžiaus pusėje tarptautinių investicijų tempai yra didesni nei
bendrojo nacionalinio produkto ar užsienio apyvartos augimo rodikliai.
Supranta, kad tarptautinės investicijios teigiamai veikia jas priimančių
šalių, dažnai vadinamų investicijų recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms
valstybėms reikia daugelį problemų: kokio dydžio tarptautinių investisijų
tikslinga prašyti, į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis įtraukti
užsienio firmas, kaip nukreipti tarptautinių kompanijų veiklą sprendžiant
socialinius šalies vidaus klausimus ir kt.

Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su tam
tikrais uždaviniais. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti tarptautinių
investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus, sudaryti
užsienio partneriams palankų “investicinį klimatą”.

XX a. pabaiga dažnai vadinama “europietiškuoju iššūkiu”. Aštunto
dešimtmečio pabaigoje bei devintojo dešmtmetyje, nepaisant JAV dominavimo,
pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV. Nuo jų stengėsi
neatsilikti ir Japonija.
Pagrindinės to reiškinio priežastys buvo šios:

• Neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas ir dolerio kurso pokyčiai;

• Didžiulė JAV rinka;

• Gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių mažėjimas;

• Būgštavimas dėl JAV protekcionizmo prekybos politikoje;

• Kapitalo importavimo ribojimų (JAV vyriausybės) mažinimas;

• Siekimas pereiti prie amerikietiškųjų technologijų, geresnio gamybos

organizavimo ir veiksmingos rinkodaros;

• Neamerikietiškųjų korporacijų strategija, siekianti palaužti JAV

korporacijų dominavimą (atsakas į 1958 – 1968m. buvusį “amerikietiškajį

iššūkį”).

Jei šeimos išlaidos viršija pajamas, ji turi pasiskolinti tam tikrus
pinigus, kad atstatytų balansą. Panašiu būdu veikia ir valstybė. Jei šalis
importuoja daugiau nei ji eksportuoja, ji arba turi pasinaudoti savo
disponuojamais finansiniais rezervais (“santaupomis”) arba pasiskolinti
lėšas tam, kad finansuoti prekybos disbalansą. Panašiai kaip šeima fiksuoja
savo šeimos ūkio pajamų disbalanso finansavimo šaltinius, atskirdama savo
santaupų lėšas nuo lėšų gautų skolon, taip pat ir valstybės fiksuoja
tarptautinę investicijų poziciją (international investment position), kuri
rodo ar šalis yra kreditorė ar debitorė. Tai daroma sumuojant fizinius ir
finansinius rezervus, kuriuos šalis turi užsienyje ir atimant fizinius ir
finansinius rezervus, kurie šalies viduje priklauso užsieniečiams.

Šalies įsiskolinimo balansas – parodo šalies grynąja finansinę padėtį
pasaulio ekonomikoje. Jis lygus grynųjų tarptautinių investicijų sąskaita –
(šalies tiesioginės užsienio investicijos + užsienio tiesioginės
investicijos į šalį).

Šiuolaikiniame pasaulyje labai komplikavosi prekybos prekėmis ir
paslaugomis bei užsienio investicijomis priklausomybė. Šiomis sąlygomis
Pasaulio prekybos oraganizacija (PPO) priversta kurti ne tiktai daugiašales
tarptautineės prekybos, bet ir investicinės veiklos reguliavimo taisykles.
Orientuodama į globalinę liberalizaciją, PPO stengiasi nustatyti, koks turi
būti laisvosios prekybos ekvivalentas tiesioginių užsienio investicijų
srityje. Dauguma Vakarų specialistų įsitikinę, kad šalys PPO narės
atitinkamose ūkio šakose turi suteikti užsienio firmoms nacionalinio re-imo
statusą.

1996m. PPO konferencijoje Singapūre priimtoje deklaracijoje numatyta
sukurti darbo grupę, kuri analizuotų prekybos ir investicijų tarpusavio
ryšius. Daugelis daugiašalės svarbių kapitalinių įdėjimų liberalizacijos
principų įtraukti į regionines prekybos sutartis.

Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai

Tarptautinėje praktikoje užsienio investicijos yra sutinkamos trijų tipų:

• Portfelinės investicijos į užsienio obligacijas, akcijas bei kitus

vertybinius popierius, emituotus korporacijų ar valstybės.

Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiu užsienio

kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniu. Ryški šių

investicijų augimo tendencija; bene svarbiausiu šio proceso stimulu

galima laikyti įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumus. Pavyzdžiui,

pastaraisiais metais aukštesnes palūkanų normas JAV įtraukė didelį

užsienio portfelinių investicijų kiekį. Ypač daug kapitalo į JAV

obligacijas, akcijas, kitus vertybinius popierius investavo Japonija.

• Tiesioginės užsienio investicijos į pramonės, žemės ūkio, prekybos ar

kitas įmones. Jos yra skirtos naujiems gamybos ar paslaugų pajegumams

sukurti arba pasenusiems modernizuoti. Užsienyje pastatyti gamybiniai ar

kitokio pobūdžio objektai gali turėti mišrų kapitalą (pvz., tos šalies, į

kurią investuojama, ir investuotojo) arba visiškai priklausyti

užsieniečiams.

Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims,

ekonomikos šakoms smarkiai formuoja pasaulio ūkio strutūrą, santykius

tarp šio ūkio pagrindinių grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas,

transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą,

sukurdamos užsienio filialus, “dukterines” įmones ir kontoliuojamas

firmas. Pastaraisiais dešimtmečiais oficialaus tiesioginių investicijų

lyderio JAV pozicijos ėmė silpnėti. Vis didesnį svorį tiesioginių

tarptautinių investicijų pasaulinėje struktūroje įgyja “Bendrosios

rinkos” šalys ir ypač Japonija. Keičiasi ir šių šalių investicijų

kryptingumas – jos labiau orientuojasi ne į besivystančias šalis, o į

išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį. Stambiausia tiesioginių

investicijų eksportuotoja JAV akivaizdžiai tampa jų importuotoja. Ryškus

ir tiesioginių tarptautinių investicijų objekto pokyčiai: iš gamybinio

ūkio šakų jos perkeliamos į perdirbamąsias ir, pirmiasia, mokslo ir darbo

imlias pramonės sritis.

Trijų jėgos centrų – JAV, Vakarų Europos, japonijos – pasaulio

tiesioginių investicijų eksporto dalis sudaro apie 80 proc. JAV,

nepaisant kitų šalių pastangų, ir toliau lieka stambiausia kapitalo

eksportuotoja. Svarbų kapitalo eksporto vaidmenį vaidina Didžioji

Britanija, Vokietija, Japonija. Šiose valstybėse (ypač Vokietijoje ir

Japonijoje) kapitalų rinkos nėra taip atviros ir liberalizuotos kaip JAV.

Užsienio investicijos įvairiose šalyse daro skirtingą įtaką ekonominei ir

socialinei raidai, ir jų lyginamoji dalis atskiruose nacionaliniuose

ūkiuose nevinoda.

Jau ne pirmą dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos didėja sparčiau

nei tarptautinė prekyba. Tiesioginiai investuotojai – tarnacionalinės

(TNK) ir tarptautinės korporacijos (Tarpnacionalinės korporacijos (TNK) –

nacionalinės korporacijos, turinčios užsienyje dukterinių firmų.

Tarpatutinės korporacijos – tai mišrios korporacijos, turinčios ne mažiau

kaip vienos užsienio šalies kapitalo dalį.) užtikrintai pirmauja pasaulio

ekonomikos internacionalizacijos procese. Tačiau XX a.paskutiniojo

dešimtmečio patirtis parodė, kad keičiantis pasaulinei situacijai,

tobulėja ir TNK strategija, jų veikla įgauna kokybiškai naujų formų bei

bruožų.

Tiesioginės užsienio investicijos yrapagrindinė globalizacijos, kuri

vyksta šiuolaikiniame pasaulje, varomoji jėga. Dabar yra daugiau kaip 30

tūkst. tarpnacionalinių kompanijų, o jų filialų net per 270tūkstančius.

Intensyvią šio proceso plėtrą nulėmė tai, kad vis daugiau firmų ir iš jų

besivystančių šalių, investuoja, atsižvelgdamos į didėjančią konkurenciją

bei rinkų liberalizaciją, į atsiradusias naujas iki šiol neegzistavusias

kapitalainių judėjimų sritis. Korporacijų strategijoje dominuoja firmų

susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas. Tai yra vienas svarbiausių

tarptautinių investicijų didėjimo priežasčių.

Kita svarbi priežastis yra ta, kad atsirado naujų užsienio kapitalo

investavimo galimybių: daugelyje šlalių buvo liberalizuotas ir

išsklaidytos atitinkamos ekonomikos sritys ir, antra vertus, vyriausybės

vis palankiau žiūri į užsienio kapitalo ir technologijų pritraukimą.

Daugumoje šalių neužtenka valstybinio biudžeto lėšų infrastruktūrai

finansuoti. Taigi kyla privataus kapitalo pritraukimo poreikis. Dėl

tiesioginių užsienio investicijų deficito infrastruktūros šakose tolesnis

TNK veiklos plėtimas šioje srityje atrodo gana optimistiškai. Nepaisant

didelės kapitalinių įdėjimų apinties, dauguma projektų užsienio

investuotojams yra viliojantys. TNK domina mokslo kadrų rengimo įstaigų,

eksportui skirtos produkcijos perdirbimo zonų kūrimo projektai.

Daugiau kaip 500 stambiausių pasaulio TNK investuoja į kapitalą

užsienyje. Šiarės Amerikos korporacijos traktuoja Europą kaip svarbiasią

savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų

reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK:

labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV, o japonų

tarpnacionalinių korporacijų, didžiausi interesai susikerta Azijos

šalyse. savo ruožtu Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio

skiria Azijai.

Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse. jos

daugiausia koncentruojamos automobilių pramonėje (Meksika, Brazilija),

kalnakasyboje (Čilė). Investicijų srautus į šį pasaulio regioną

pirmiausia lėmė specifinės šalių ekonominės sąlygos.

Afrikos šalys lieka nuošalyje nuo tarptautinių procesų. Kapitaliniai

įėjimai į šią pasaulio dalį yra lėtesni nei kituose regionuose. Tačiau

Šiarės Afrika ypač domisi Vakarų Europos TNK. Tai galima paaiškinti

geografiniu artumu bei pokolonijiniais ryšiais.

Vidurio ir Rytų Europos šalių ryšiai su užsienio kapitalu užsimezgė dar

prieš komunizmo žlugimą. Jau tuomet visos šio regiono valstybės gana daug

buvo įsiskolinusios Vakarams. Vien vidaus išteklių, skirtų jų ekonomikos

pertvarkai, nei praeityje, nei dabar neužtenka.

Vidurio ir ypač Rytų Europoje dar yra nemažai kliūčių, stabdančių

užsienio investuotojų veiklą. Šito priežastys yra:

• Teisinių nuostatų ir sąlygų organizuojant ūkinę veiklą nestabilumas;

• Sunkumai gaunant informaciją;

• Valiutiniai apribojimai;

• Administraciniai formalumai;

• Neišspręsti nuosavybės teisių klausimai;

• Dideli mokesčiai;

• Palyginti silpna infrastruktūra (bankai, telekomunikacijos).

Tarpnacionalinės korporacijos, disponuojančios aukšta technologija,

tiesioginės užsienio investicijos pakeičia paparsatai ne eksportą, bet

tiekimą tų prekių, kurių gamybos technologija jau gerai žinoma. Savo

tėvynėje šios TNK gamina labiau modernizuotą produkciją, kurios gamybos

būdaidar labaiu tobulinami arba žinomi užsieniečiams. Tai vienas

svarbiausių TNK taktikos elementų sustiprėjusios konkurencijos pasaulyje

sąlygomis. Tiesioginės investicijos padeda TNK įsigyti naujų

technologijų, kurios yra sukuriamos kitose šalyse. Strateginių aljansų su

tarptautinėmis kompanijomis kūrimas padeda taupyti investicines lėšas,

kai kiekvienas aljanso partneris koncentruoja savo išgales tose srityse,

kur turi lyginamąją persvarą.

• Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos,

suteikiamos pramonės, prekybos, finansų įmonėms ir organizacijoms.

Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek atskirų šalių, tiek

pasaulio ūkio raidai tampa vis reikšmingesni. Tarptautinių kreditų

rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalų rinkos. Pinigų rinką sudaro

daugiausia trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių dėka tiek

korporacijos, tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinių

lėšų deficitą. Kapitalų rinka skirtavidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų)

ir ilgalaikiam (daigiau nei 10 metų) kreditavimui, kuris vykdomas

išleidžiant ir įsigyjant obligaccijas. Šie kreditai naudojami ir

palyginti naujoms finansavimo formoms. Viena iš jų – projektinio

finansavimas, t.y. tarptautinio kredito suteikimas konkretiems pramonės

ar kitoos ūkio šakos projektams įgyvendinti.
Spartus tarptautinių investicijų augimas galėtų būti vertinamas dvejopai.
Pirma, šios investicijos teigiamai veikia pasaulinį ūkį, didina
tarptautinių ekonominių ryšių efektyvumą. Tačiau, kita vertus,
nekontroliuojamas kapitalo perkėlimas pažeidžia atskirų šalių mokėjimo
balansų pusiausvyrą, veikia valiutų kursų svyravimus, lemia didėjančius
tarptautinius įsiskolinimus.

Tarptautinės investicijos Lietuvoje

Lietuvos užsienio prekybos pobūdis ir prekinė struktūra
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija.
Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir
susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai;
tiesioginiams ekoniminiams ryšaims su Vakarų šalimis. Tadėl keitėsi
Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykius
su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos
ir kitomis pasaulio valstybėmis ėmė sparčiai plėtotis. 1989m šalies
eksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9proc. BVP, 1992m – 9,4
proc., 1996m – 17 proc., 1999m eksportas į ES šalis sudarė 28,7 proc. BVP.

1. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe įvyko gana ryškūs

tarptautinės prekybos pasikeitimai, kuriuos lėmė politiniai, ekonominiai

ir socialiniai valstybės pokyčiai.
2. Per visą 1990.1997 metų laikotarpį, nors prekybos apimtys didėjo,

tačiau teigiamas saldas buvo tik 1991 ir 1992 metais. Ją lėmė spartesnis

prekių kainų augimas Lietuvoje, negu NVS šalyse, kurios yra svarbiausias

Lietuvos prekybos partneris Rytuose. Nuo 1992 m., liberalizavus kainas

NVS šalių viduje, pakilus energetinių resursų kainoms, didėjant prekybos

apribojimams Rytuose, saldas vėl tapo neigiamas. Beveik 70% neigiamo

saldo suformavo kuro komplekso prekės.
3. Vienas iš svarbiausių Lietuvos tarptautinës prekybos kaitos bruožų

yra dideli prekybos su svarbiausiais partneriais (Rytuose, NVS šalimis ir

Vakaruose, Europos Sąjunga) pokyčiai. 1993 metais integruotai prekybos

sistemai Rytuose, NVS šalims teko 57.1% viso Lietuvos eksporto ir 67.4%

importo, o 1997 metais jos dalis sumažėjo iki 46.3% viso Lietuvos

eksporto ir 29.1% importo. 1993 metais integruotai sistemai Vakaruose,

Europos Sąjungai teko 16.8% viso Lietuvos eksporto ir 18.7% importo,

laikotarpio pabaigoje, 1997 metais Vakarų dalis padidėjo ir sudarė 32.5%

viso Lietuvos eksporto ir 46.9% importo.
4. Išanalizavus Lietuvos prekybą su 27 pasaulio valstybėmis,

išryškėjo kai kurios tendencijos. Išskirtinos 4 šalių grupės,

atspindinčios Lietuvos eksporto ir importo kaitą. Pirma grupė:

šalys, prekyboje su kuriomis Lietuvos eksportas ir importas nuolat

didėjo. Tai svarbiausi Lietuvos partneriai Vakaruose. Vokietija, Jungtinė

Didžiosios Britanijos ir Šiaurës Airijos Karalystė, Danija, Belgija, iš

dalies Ispanija, kaimynė Latvija ir JAV. Bendras Lietuvos eksporto ir

importo nuosmukis 1994 metais ir vėlesniais didėjmas nulėmė antros šalių

grupės susidarymą. Šiai grupei priskirtina Rusija. 3 grupë valstybių, su

kuriomis pastoviai prekybos apimtys mažėjo, neišsiskyrė. Nepastoviausi

prekybos partneriai yra ketvirta grupė, tai: Kazachija, iš dalies

Baltarusija, Ukraina ir Japonija. Prekybos su NVS šalimis

nepastovumą nulėmė importuojama ir eksportuojama produkcija ir bendras

ekonomikos nuosmukis šiose valstybėse.
5. Spartus ekonomikos liberalizavimas, ūkio transformacija ir

restruktūrizacija sudaro sąlygas pertvarkyti prekybą su užsienio

valstybėmis. Lietuva turëtų paruošti tarptautinės prekybos plėtros

strategiją, orientuotą į konkrečius regionus, valstybes pagal tam

tikras prekių grupes bei prekybos tendencijas, atitinkančias

ekonominius respublikos pokyčius.

Išvados

Tarptautinės prekybos liberalizavimas taip pat ir kitais būdais didina
ekonominę gerovę. Ši naudos rūšis(t.y. dinaminė) nauda yra svarbesnė už
nekintamą. Ekonomika auga laikui bėgant kai didinami gamybiniai ištekliai
arba diegiamos technologinės inovacijos; abu šie faktoriai padidina
ekonomines galimybes teikti paslaugas ir gaminti prekes. Kita vertus,
prekybos barjerų mažinimas padidina konkurencinį spaudimą, kuris skatina
efektyvų šalies išteklių naudojimą. Ekonominė teorija nurodo keletą būdų
kaip laisva prekyba stimuliuoja ekonomikos augimą.

Prekyba didina grynąsias pajamas, kurių dalis gali būti sutaupyta. Didesnė
santaupų dalis gali būti paverčiama investicijomis. (padengiamos
investicijų išlaidos).
Laisva prekyba taip pat suteikia galimybę skolintis iš kitų valstybių,
sukaupusių nemažai santaupų. Kuomet šalis importuoja daugiau negu
eksportuoja, šalis iš tikrųjų skolinasi lėšas iš likusio pasaulio. Jei šios
lėšos yra naudojamos finansuoti kapitalo prekių importui, tuomet šalies
kapitalas yra padidinamas.

Šalis nebūtinai turi naudoti prekybos deficitą tam, kad importuotų kapitalo
prekes. Kada šalis importuoja kapitalo prekes mainais už vartotojiškas
prekes, tada jos gamybinis pajėgumas didėja. Gamybinis pajėgumas leidžia
didinti gamybos apimtį.
Susijusi idėja, kurią pabrėžė Richardson‘as (2001) yra: laisva prekyba
didina galimybę, kad firma importuojanti kapitalo prekes, bus pajėgi
surasti tiekėją, kuris parūpins prekę labiausiai atitinkančią jo sąlygas.
Kuo geresnis atitikimas, tuo didesnis gamybos padidėjimas, kuris
paverčiamas didesnėmis pajamomis.

Tarptautinė prekyba taip pat gali paskatinti tecnologijos sklaidą didėjant
komerciniams kontaktams tarp darbdavių atskirose šalyse. Taip sklinda
informacija apie naujus produktus bei gamybos procesus. Laisva prekyba
palengvina technologijų sklaidą tarptautiniu mastu ir skatina ekonominį
augimą.

Atidarant vidaus rinkas užsienio įmonėms, sumažėja vietos gamintojų rinkos
galia (market power). Vietiniai gamintojai priversti efektyviau naudoti
išteklius gamyboje, priešingu atveju jie neišsilaikytų rinkoje. Bet kuriuo
atveju, gamybos ištekliai šalyje bus naudojami efektyviau gaminant prekes,

kurių nori vartotojai.

Tarptautinė prekyba išplečia rinkas, o tai leidžia firmoms naudotis masto
ekonomijos grąžos privalumais. Dar daugiau, didesnė rinka gali taip pat
paskatinti tyrimų ir vystymosi išlaidas, nes išlaidos gali būti
kompensuojamos didesne gamybos apimtimi. Jei sėkmingai, išlaidos padidins
šalies gamybos pajėgumus.

Naudoti šaltiniai

• V. Snieška ir kiti, Makroekonomika, “Technologija”, Kaunas, 2003.

• A. Jakutis ir kiti, “Ekonomikos teorijos pagrindai”, Kaunas, 2000.

• VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto makroekonomikos

2001 –2002m. kurso studentų konspektų medžiaga.

• www.geo.lt

• www.svv.lt

• www.artium.lt

Leave a Comment