NEOTOMIZMAS KAIP UGDYMO FILOSOFINĖ KRYPTIS

566 0

NEOTOMIZMAS KAIP UGDYMO FILOSOFINĖ KRYPTIS

Rašto darbas

 

TURINYS

ĮVADAS 3

1.NEOTOMIZMO FILOSOFINĖ KRYPTIS 4,5

2. NEOTOMISTINĖ UGDYMO SAMPRATA IR RAIŠKA 6,7

3. KATALIKIŠKOJO RELIGINGUMO UGDYMAS 8

4. DVASINGUMO UGDYMAS – PERSPEKTYVUS AUKLĖJIMO

TIKSLAS..............................9,10

APIBENDRINIMAS, IŠVADOS 11,12

MENTALINIS ŽEMĖLAPIS. 13

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI.......................14

Įvadas

Neotomizmas tai oficialioji katalikybės filosofija, viena iš įtakingų Vakarų filosofijos krypčių. Neotomizmas, kaip realizmo atmaina pagrindinį dėmesį skiria mokslo tiesų ir tikėjimo tiesų atskyrimui, tai yra materialinės ir dvasinės tikrovės pažinimo specifikai. Šiuolaikinėje, materialiojoje visuomenėje svarbu atkreipti dėmesį į dvasinį pasaulį, kuris yra amžinas ir nepriklausomas, taurinantis patį žmogų. Ugdymas yra pilnavertis tada kai ugdytiniai įggyja gilias mokslines žinias, o lygiagretaus religinio ugdymo dėka tobulėja ugdytinio dvasinis pasaulis.

Religinis ugdymas pirmiausiai realizuojamas šeimoje, mokant, skatinant ir pratinant vaikus atlikti religines priedermes, taip pat įvairiomis papildomomis religinio ugdymo formomis. Ugdymas yra glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimu. Katalikiškojo ugdymo bendrasis siekis – formuoti asmenybę, savo gyvenimo tikslu matančią Dieviškąją šviesą ir siekiančią tobulumo. Todėl religinis ugdymas, neatskiriamai nuo katechetinių, turėtų būti grindžiamas bendraisiais ugdymo, auklėjimo, mokymo principais.

Tikslas: Atskleisti neotomistini ugdymą.

Uždaviniai:

Aprašyti neotomizmo filosofine kryptį;

Išsiaiškinti ugdymo sampratą ir raišką;

Aptarti katalikiškojo religingumo uggdymą;

Aprašyti dvasinio auklėjimo tikslus.

Neotomizmo filosofinė kryptis

Neotomizmas- oficialioji katalikybės filosofija, viena iš įtakingų Vakarų filosofijos krypčių. Pagrindinį dėmesį skiria mokslo tiesų ir tikėjimo tiesų atskyrimui, tai yra materialinės ir dvasinės tikrovės pažinimo specifikai. Jos pagrindą sudaro šv. Tomo Akviniečio filosofija, XIX a.

. antrojoje pusėje atnaujinta ir 1879 metais įteisinta popiežiaus Leono XII enciklika (iš čia kilo paties neotomizmo terminas). Ši filosofija formavosi XIII a. žymiems to meto mokslininkams Tomui Akviniečiui ir jo mokytojui Albertui Didžiajam kovojant prieš averoizmą, propagavusį ir plėtojusį arabų mąstytojo Ibn Rušdo skelbtas aristotelizmo idėjas. Jau buvo pažymėta, kad arabų mokslininkų atrasti ir išpopuliarinti Aristotelio darbai XIII a. Europos universitetuose sudarė dėstomų mokslinių disciplinų pagrindą. Tačiau jų turinys prieštaravo dar nuo šv. Augustino laikų įsitvirtinusiam katalikybės idealistiniam pagrindui (neoplatonizmui). Todėl iškilo būtinybė suformuluoti krikščioniškąją Aristotelio filosofijos interpretaciją; tai padarė Tomas Akvinietis. Indėlis į būties sampratos klausimą buvo didžiulis, padėjęs pamatus Tomistinei būties sampratai. ( Bitinas, 2000m.,143psl.)

Anot neotomizmo, žmogaus kūno ir dvasios vienovė yra substanciali (įdvasintas kūnas arba įkūnyta dvasia); individuali siela baaigtinė, nes ji sutverta gimstant kūnui, bet tuo pat metu ji begalinė, nes yra nemirtinga. Vadinasi, asmenybė yra autonomiškai ir vienalytė substancija, savo egzistavimą siejanti su tobuląja būtimi- Dievu. Kitaip sakant, žmogaus prigimtis dvilypė: individas yra gamtinės kilmės, asmenybė- dieviškosios. Žmogus gyvena visuomenėje, todėl turi jai skirti savo pasaulietiškąją veiklą; tačiau galutinis žmogaus, kaip asmenybės tikslas- susilieti su Dievu, ir tai determinuoja jo veiklą dvasinėje sferoje. Remiantis šiais teiginiais, nesunku ir apibūdinti ugdymo tikslą- parengti žmogų transcendentinei būčiai. (Bitinas,2000m.,144psl.)

Esminę reikšmę ug

gdymo aiškinimui turi tomistinė sielos samprata. Neoplatonizmu grindžiama krikščionybė pripažino tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu; žmogaus siela yra dieviškosios kilmės ir tik naudojasi kūnu kaip laikina žemiškojo egzistavimo forma (tokia iš esmės liko pravoslaviškoji žmogaus samprata; žmogaus siela yra tarpininkė tarp kūno ir dieviškosios dvasios). Kita vertus, averoizmo atstovai skelbė, jog žmogaus siela yra mirtinga.

Siekdamas įveikti šiuos prieštaravimus, Tomas Akvinietis suformulavo teiginį, jog žmogaus siela yra nemirtinga, tačiau turi pradžią- yra kiekvienam žmogui Dievo sukuriama ir todėl unikali. Tai reiškia, kad sielą, kaip ir kiekvieną Dievo kūrinį galima tobulinti. Skirtingai nuo idealizmo, žinios įgyjamos individualiai, jutiminės patirties dėka; tokia patirtis yra intelekto sąlygojamo idėjų pažinimo forma. Šis teiginys yra pagrindas, leidžiantis neotomistinę ugdymo koncepciją priskirti ugdymo realistinei krypčiai. (Bitinas,2000m.,144psl.). Tomas Akvinietis suformulavo neotomizmo filosofijos pagrindinę idėją. Žmogaus siela yra nemirtinga, tačiau turi pradžią, todėl reikia ugdyti ir tobulinti savo dvasinį pasaulį, derinant tai su pasaulietiškuoju gyvenimu.

Neotomistinė ugdymo samprata ir raiška

Jau šv. Augustinas IV a. paskelbė idėją, kad tikėjimas yra žinojimo prielaida. Averoizmo atstovai skelbė dvejopos tiesos koncepciją, kurioje slypi laisvamanybės galimybė. Spręsdamas žinojimo ir tikėjimo suderinimo problemą, Tomas Akvinietis pirmasis atskyrė proto tiesas, randamas moksliniu pažinimu, nuo tikėjimo tiesų, atskleidžiamų dieviškuoju apreiškimu. Ryškiausias dabartinės neotomizmo pedagogikos atstovas Ž.Maritenas tokį atskyrimą la

aiko svarbiausiu principu, tačiau su sąlyga, kad ugdymo teorijoje ir praktikoje proto ir tikėjimo tiesos nuolat siejamos. S. Šalkauskis religinį ugdymą laikė fizinio, protinio, dorinio ir estetinio ugdymo viršūne; jo manymu, „tikėjimas papildo žinojimą, o žinojimas pateisina tikėjimą prieinamoje žmogaus protui dalyje“ ( Šalkauskis, 1992, 340). Mokslo teiginiai išreiškia tik santykinę tiesą, todėl jie yra būtinas, bet nepakankamas ugdymo turinio komponentas; ugdymas pilnavertis tik tada kai ugdytiniai įgyja gilias mokslines žinias, apibūdinančias materialųjį pasaulį, pasisavina pagrindines kultūros vertybes, o religinio ugdymo dėka tobulėja jų dvasinis pasaulis. (Bitinas, 2000m., 144-145psl.)

Vadinasi, neotomistinė ugdymo koncepcija realizuojama pasaulietiškąjį ugdymo turinį siejant su religiniu ugdymu. Bet tai nėra paprastas papildymas; pabrėžiama, kad religiniu ugdymu išreiškiama aukščiausioji ugdymo pakopa, padedanti ugdytiniui įprasminti fizinį, protinį, kultūrinį, bei dorinį išsivystymą. Vienas iš ryškiausių katalikiškosios pedagogikos atstovų O. Vilmanas religinį ugdymą laikė asmenybės visapusiško ugdymo dalimi, suteikiančia aukštesnę kokybę visoms kitoms ugdymo pusėms. (Bitinas, 2000m., p. 145)

Religinis ugdymas visų pirma realizuojamas katalikiškoje šeimoje mokant, skatinant ir pratinant vaikus atlikti religines priedermes, taip pat įvairiomis papildomo religinio ugdymo formomis. Tarp jų išskirtinė reikšmė tenka katechetikai, kurios paskirtis- ugdytinio sielovada, skatinanti ugdytinio dvasinę, liturginę, sakramentinę, apaštalinę brandą. Todėl katechetika nepriskiriama pastoralinei teologijai, o psichologijai bei pedagogikai skiriamas pagalbinis vaidmuo. Neotomizmo atstovai siekia visuotinio mokyklinio re

eliginio ugdymo (toks ugdymas įteisintas ne visose šalyse ir paprastai realizuojamas pagal moksleivių ar jų tėvų pageidavimą). (Bitinas, 2000m., p. 145)

Katalikiškuoju ugdymu siekiama, kad ugdytiniai ne tik pažintų, religines tiesas intelekto lygmeniu, bet ir tikėjimą, integruotų į asmeninį gyvenimą. Tikėjimo tiesos turi būti perteikiamos vadovaujantis bažnyčios mokymu, gerbiant jų hierarchiją, užtikrinant turinio vientisumą. Galutinis religijos mokymo tikslas- ugdytinių dvasinė, liturginė, sakramentinė apaštališkoji branda. Svarbūs šiuolaikinio katalikiškojo ugdymo bruožai- atvirumas visuomeniniam idealui, žmonijos kultūrai, žmogiškųjų santykių ir žmogiškojo teisingumo akcentavimas, pagarba sąžinės laisvei. (Bitinas, 2000m., p. 145)

Šiuo metu paplitusios katalikiškosios mokyklos, kuriose ne tik tikėjimo tiesų mokymas, bet ir visas ugdymas grindžiamas neotomistine koncepcija. Tokiose mokyklose ugdymo turinys sudaromas taip, kad mokslinis ir meninis lavinimas būtų nuolat siejamas su tikėjimo tiesų nagrinėjimu, religinė praktika būtų įkomponuojama į turiningą ir įvairiapusį mokyklos bendruomenės gyvenimą, pedagogai būtų priėmę ir sugebėtų realizuoti neotomistinę ugdymo koncepciją. II Vatikano susirinkimo pareiškime apie krikščioniškąjį auklėjimą pabrėžiama, kad katalikiškoji mokykla taip organizuoja ugdymą, kad moksleivių įgyjamos žinios apie pasaulį, gyvenimą ir žmogų apšviečiamos tikėjimu. Vakarų šalyse katalikiškosios mokyklos gana populiarios, nes paprastai išlaiko aukštą ugdymo kokybę, būna įveikusios siaurą konfesinį pobūdį, geba suvienyti pedagogų ir pačių ugdytinių pastangas ir todėl sudaro palankias ugdytinių socializacijos prielaidas. Tokios mokyklos pedagogas yra daugiau nei dalyko mokytojas; jo paskirtis- vesti ugdytinius į absoliučios Tiesos viešpatiją. Be konfesinio neotomizmo, egzistuoja (ypač JAV) ir nekonfesinis; juo grindžiama pedagoginė koncepcija – perenializmas. (Bitinas, 2000m., 145-146psl.).

Katalikiškojo religingumo ugdymas

Ugdymas suprantamas kaip bendriausia kategorija, įprasminanti švietimo, mokymo, auklėjimo, lavinimo funkcinius ryšius (Bitinas, 2011). L. Jovaiša ugdymą apibrėžia taip: „asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Tai bendriausia pedagogikos kategorija, apimanti auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą, formavimą“ (Jovaiša, 2007, p. 311).

Religinis ugdymas yra stipriai susijęs su žmogaus gyvenimu. Katalikiškojo ugdymo bendrasis siekis – formuoti asmenybę, savo gyvenimo tikslu matančią Dieviškąją šviesą ir siekiančią tobulumo. Todėl religinis ugdymas, neatskiriamai nuo katechetinių, turėtų būti grindžiamas bendraisiais ugdymo, auklėjimo, mokymo principais. „Religinio ugdymo tikslas yra religinga asmenybė, arba religiškai suformuotas žmogus, aktyviai nusikreipęs į dieviškąjį gyvenimo centrą ir jungiąs su juo visą pažinimą, veikimą ir darymą“ (Šalkauskis, 1992, p. 356).

Teologinėje literatūroje randama, kad joje plačiai vartojama sąvoka formavimas nurodo formavimo veiksmą ugdymo procese. Anot L. Jovaišos, „formavimas – ugdymo funkcija, kurios esmė – keisti žmogaus asmenybės, jos atskirų savybių ar psichinių procesų kokybę. Kokybės tobulinimas vyksta ugdant, lavinant, brandinant, auklėjant, prusinant asmenybę“ (Jovaiša, 2007, p. 76).

Šventajame Rašte terminas formavimas reiškia ugdymą, mokymą ir parengimą, Dievo kūrybinę veiklą, siekį formuoti žmogų pagal Jo paveikslą ir panašumą. Kaip toks žmogus yra Kūrėjo pašauktas siekti tobulumo. Žmogaus formavimas turi padėti suprasti ir materializuoti Dievo paveikslą. I

. . .

Labiausiai neotomizmo, kaip filosofinės krypties, reikšmė sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai popiežius Leonas XIII enciklikoje Humani generis pripažino tomistinę filosofiją kaip teisingą katalikiškąją filosofiją, kuri „palaiko tikrą, nesuklastotą žmogiškojo mąstymo patikimumą“.

Ugdymo filosofija – iš esmės yra filosofijos idėjų pritaikymas ugdyme. Ugdymo praktika padeda išgryninti filosofines idėjas. Pasiremdama žmogaus gyvenimo, žmogaus ir pasaulio filosofine samprata, ugdymo filosofija apibrėžia bei įprasmina ugdymo tikslus, jų ištakas. A. Aramavičiūtės teigimu, ,,ugdymo filosofija skatina įvairių ugdymo sistemų raidą“(Aramavičiūtė, 1998, p. 55 ). Neotomistinis ugdymas apima viską: aplinką, veiklą, gyvenimo būdą, požiūrį, mokymąsį, santykius ir t. t. Tik ugdymas dvasinius dalykus iškelia aukščiau už materialius, skatina amžinųjų vertybių puoselėjimą, asmenybės kilnumą.

Taip pat neotomizmo filosofija skatina atsisakyti ydų ir, svarbiausia, patikina, jog kiekvienas žmogus gali tai padaryti pats.

O kalbant apie katalikišką auklėjimą tai, jis žengia kartu su žmogiškojo asmens formavimu. Neotomistai pabrėžia meilės ir laisvės neatsiejamumą. J. Maritainas nurodo moralinę kiekvieno žmogaus privalomybę ugdyti ir puoselėti savo asmenybę kaip savo laisvę ir pašaukimą, nes kiekvienas privalo tapti tuo, „kuo jis yra“. Tikėjimas turi būti pasirenkamas, ne primetamas. Pasirinktas krikščioniškas auklėjimas negali virsti drausminimo priemone, privalomu dalyku. Vaikas turi žinoti, jog pats gali pasirinkti. Tik taip tikėjimas taps savastimi. Meilė suteikia laisvę, o laisvė stiprina tarpusavio meilę.

Taigi, Katalikiškojo ugdymo tikslas – kad ugdytiniai ne tik pažintų religines tiesas intelekto lygmeniu, bet ir tikėjimą integruotų į gyvenimą. Svarbūs katalikiškojo ugdymo bruožai – atvirumas visuomeniniam idealui, žmonijos kultūrai, žmogiškųjų santykių ir žmogiškojo teisingumo akcentavimas, pagarba sąžinės laisvei.

Mentalinis žemėlapis

Literatūra ir šaltiniai

Aramavičiūtė. V. (2005). Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda.Vilnius: Gimtasis žodins. ( 63, 64, 65);

Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius, Enciklopedija. (138, 143,144,145,146);

Bitinas, B. (2011). Edukologijos terminija: kokybė ir problemos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla;

Fialkowski, M. OFM Conv. (2010). Formacja chrzescijanska katolików swieckich w swietle nauczania košciola wspólczesnego. Studium teologicznopastoralne. Lublin: Wydawnictwo KUL. (20);

Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. (76, 311);

Šalkauskis, S. (1992). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. I knyga. Vilnius: Leidybos centras.(356).

 

Join the Conversation

×
×