ŠVIETIMAS Švietimui būdinga tai kad individas remiasi savo protu ir mąsto savarankiškai. Atsiribojimas nuo tradicijos ir autoriteto, pagarba laisvei, požiūris kad visus klausimus gali išspręst remiantis protu. Ypatingas švietėjų nuopelnas – religinių bendrijų tarpusavio tolerancija. Būdingas reiškinys deizmas. D sukūrė tobulą pas bet daugiau į jį nesikiša. Racionalizmas – tikrovės sandarą galima išvest iš grynųjų mąstyo principų. Loginio pas tvarka įgalina jį pažint deduktyviai. Tikrovė sudaryta iš 2ų, 1os arba daugelio substancijų ir Do tobulai sutvarkyta. Empyrizmas – pažinimo pagr laiko pažinimą. Tikra yra tik dktai ir fenomenai. Teisingai naudojant protą juos galima susistemint ir gaut indukcines išvadas. Šios srities veiksmingumą sąlygoja atsiradęs gamtamokslis, individo sureikšmintas teisės ir vastybės fil. Iš religojos meginama pašalint prietarus ją išbandant protu ir pakeičiant racionalesniu pamaldumu. Niutono mechanika universalus kiekybinis gamtos aiškinimas, pagrįstas griežtu priežastingumu ir nesiremia jokiomis hipotezemis. Visuomenes gyv būdinga formuojasi buržuazija, liberalizmas. Sukurtos teisių deklaracijos. Reikšmingi laimėjimai fil srityje yra naujai suformuluotos prigimties bei žm teisės.DEKARTAS abejojimas tradicija susiejamas su proto išaukštinimu ir tuo būdu švietimas įgyja konkretų pavidalą. Jis suvokia kad stinga vientiso proncipo, kuris galėtų vienyt fil ir mokslą. Jam imponuoja matke kaip tikslus moxlas. Jis pastebi kad kelias į dangų atviras ir neišsimokslinusiems. Žinodamas kad apreikštosios tiesos viršija mūsų intelektą, jis niekada nebūtų drįsęs šitų tiesų aplenkt. Fil net ir nepretenduoja tikėjimo svarstyt.jis pabandė iškelt kl kad tixlieji moxlai nesikerta su teologija. Jam buvo svarbu padoryt objektyvų proto pobudį ir taisykles, kuriom remtis objektyvumui pasiekti. Jis pripažįsta preities šimtmečio fil svarbą, bet niegia ankstesnį mąstymo būdą, naot jo tas mąstymas stabdo atradimą. Tradicinė logika gali tik padėt išdestyt tiesą, bet ne ją atarst. Anot jo stinga metodo, kuris įvestų tvarką bet ir būtų veiksmingas atradimų pamatas. Jis pastebi kad matkei abstraktumas eina su visais moxlais.
SPINOZA matematinė tvarka nėra vien išorinė forma. Jio rodo kad ir fil ir matematikoj visi teiginiai dedukuojami iš aukščiausių prncipų. Jis nori parodyt kad ši pateikimo forma pretenduoj į kitą aukštenę aukštesnę negu ypratsa teisos normą. Ji nekelia žmogiško kl apie tikslą. Pradėti nuo D o ne nuo žm reikia todėl kad jei D įvaizdis bus klaidingas tai negalės būt teisinga ir žm samprata. D – substancija, ji konstituojama atributais. Substancijos būsena Spinoza vadina modusais. Baigtiniais vadina tokius dalykus kurie yra ribojami kitų tokios pat prigimties dalykų. D yra absoliuti begalinė B, kurioje nėra jokių neiginių taigi ji sudaryta iš begalo daug atributų. Iš to Spinoza daro išvadą kad D butinai egzistuoja, kad jis vienintelė substancija ir nedalus. Žm metafizikos pagr yra Spinozos tezė kad tįsumas ir sąmonė – tos vienintelės substancijos, kurią mes galime suvoktiatributai. Iš to išpaukia kad idėjų tavrka ir sąsaja yra tokios pat, kaip dkt;ų tvarka ir sąsaja. Pasak jo dktų ir idėjų tikrovės sąlyga yra tai kad jie glūdi D atributuose. Kūnai yra – tįsumo atributo, o idėjos – sąmonės atributo modusai Dieve. Anot Spinozos pažinimo teorijos žm dvasios idėjos adekvačios ir teisingos būnq tada, kai jos susijungusiso su D. Kiekviena teisinga idėja yra De, nes idėjos yra Do mąatančio atributo modusai. Teisingos idėjos yra aiškio sir ryškios. Jose glūdi jų tiesos tikrumas, nes tiesa yra pačios mastelis ir nėra jokio kito jos kriterijaus, tik ji pati. 3 pažinimo būdai juslinis – kyla iš afektų, gali sukurt miglotas ir neadekvačias rūšine sąvokas. Gali būt klaidos šaltinis. Racionalus – dedukuoja vartodamas bendrąsias sąvokas. Intuityvus – pažįsta absoliuto požiuriu. Etikos požiūriu tikrąji afektų prigimtį reikai pažinti tam , kad būtų aišku kaip įmanoma gyventi stabilų ir tobulą gyvenimą. Gerais arba blogais vadina tuos dalykus kurie skatina arba varžo žm tikrovę. Tikroji laisvė yra neišvengiamos būtinybės suvkimas. Juo adekvačiau protas pažįsta juo labiau jis išsivaduoja ie afektų, trukdančių jam pasiek tobulybę. Aukščiausia veikla yra teisngas pažinimas, o aukščiausias teiginio pažino forma – D pažinimas. LAIBNIZ pasiūle skaičiavimo idėją ir tapo logistikos pradininku. Elementarios bendros idėjos turi būt išreiškiamos universaliais simboliais, o šie pagal tam tikras taisykles turi būt jungiami į prasmingus žodžius. Metafizikos porblemas sprendė įvesdamas monados sąvoką. Substancija negali būt tįsi, nes ji negali būt dali, jos svarbiausias bruožas – veikimas, jėga. Tokie jėgos taškai – monados. Monados – tikrieji dktų elementai. Šių elementų substancijų požymiai: jos neturi pavidalo, nes tai implikuotu dalumą. Kaip substancijos jos negli nei natūraliai atsirasti, nei būt sunaikintos. Jos individualios. Jos būdinga vidinė kaita, tobulėjimo troškimas. Visų monadų sąveiką Leibniz aiškina iš anksto nustatyta harmonija. Monados telkia sį snkaupas. Tokios sankaupos pvz gali būt organizmas. Suvokimo pakopos: paprastoji, „plikoji monada“ turi visą informaciją apie visų kitų monadų būvį, tačiau tos info neįsisąmonina. Apercepcija – suvokimas yra sąmoningas. Pažinimo teorijoje leibniz atmeta grynąją empiriją kaip šaltinį. Vien kaupiant patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, tačiau rezultatai, kuriuos gauname pažindami protu, bus aiškūs ir teisingi. L atsieja proto tiesas, kuriso yra būtinos, o jų priešingybė neįmanoma, ir faktų tiesas kurios esti atsitiktinės ir kurių priešingybė įmanoma. Blogio rūšys: metafizinis blogis – kyla oš kūrinijo ssukurtumo, visa kūrinija netobula antraip ji būtų dieviška kaip ir jos Kūrėjas. Fizinis blogis – pateisinamas savo funkcija. Gali būt naudingas arba kaip bausmė patarnauti tobulėjimui. Moralinis blogis – nuodemė. Žm laisvės padarinys ir krikščioniškojo išganymo pagrindas. D nenorėjo blogio, tik leido jam egzistuot.WOLFF jo sistema – toliau išplėtotos leibniz idėjos. Fil yra sistema, kurios pagr ontologija. Jos principai: pakankamo pagr ir negalimo prieštaravimo. Specialoji metafizika tiria D, sielą ir pas. Etikoje remiantis gamtos tobulumu ji išveda dėsnį: daryk tai kas tobulina tave ir tavo būklę ir nedaryk to kas tave ir tavo būklę žemina. Jo nuomone aukščiausias politikos tikslas yra visuotinė gerovė. HOBBES rūpi kurt fil sistemą, kuri atmetusi metafizines prielaidas, remtųsi tuometinsiai gamtos moxlais bei matke. Jo fil suprantama kaip racionalų priežasties ir padarinio sąryšio pažinimą. Padariniai visada yra kūnų savybės. Todėl fil – priežasčių tyrimas, objektas – kūnai. Jų atsiradimas ir savybės gali būt suvokti sąvokomis. Kūnai yra natūralūs arba dirbtiniai. Fil uždavinys – sedėtinių reiškinių analizė, skaidant juos į elementus, kad būtų galima paaiškint universaliais principais. Pirmas gamtos aiškinimo principas – judėjimas, visus procesus galima paaiškint mechaniškai. H pažinimo teorijos pradinis taškas – požiūris, kad tam tikrų vaizdinių turinius atitinka nuo mąstumo nepriklausomi dktai. Tiesioginis patyrimo objektas yra ne patys dktai o vaizdiniai. Vaizdiniai susiejami su ženklais kurie individo požiūriu atlieka žymėjimo ženklų funkciją. Tiesa susijus ne su dktais o su teiginiais. Sakinio tiesa nsutatoma analizuojant sąvokas, kai remiamasi jų apibrežimu ir jų tarpusavio sąsajomis. Malonumą sukelia stiprėjantis gyvybės dvasių vitalinis judėjimas, o tą judėjimą sukeliantis objektas suvokiamas kaip gėris. Iš to aiškėja kad aukščiausia vertybė yra savisauga. LOCKE jo idėjos padarė didelę įtaką švietimui ir politiniam liberalizmui. Jo pažinimo teorijo uždavinys – atskleist žm pažinimo kilmę bei pagrindus, proto pažinimo galias. Anot jo idėjos – vaizdiniai esantys žm sąmonėje. Jos randasi iš patyrimo. Patyrimas randas iš 2ų šaltinių: išorinis juslinis suvokimas ir vidinė sąvoka susijusi su mąstymo, norėjimo, tikėjimo aktais. Iš abiejų kylantys vaizdiniai yra paprasti arba sudėtiniai. Paprastos – suvokiamos tik viena jusle, suvokiamos keliomis juslėmis, kylančios iš juslinio suvokimo ir reflekcijos. Paprastų vaizdinių atžvilgiu protas yra pasyvus. Sudėtinės idejos – substancijos, modusai, santykiai. Jas protas aktyviai kuria iš paprastų vaizdinių. Substancijos – savaime egzistuojantys pavieniai dktai ar rūšys. Modusai – sudėtinės idejos, egzisyuojančios substancijų dėka. Santykiai – kaip priežasties ir padarinio idėjos. Žinių laipsniai: 1 intuityvus pažinimas. Protas teisiogiai per save suvokia dviejų idėjų atitikimą. 2 Demonstracinių žinių atveju protas suvokia ne tiesiogiai, o tarpininkaujant kitoms idėjoms. 3 juslinės žinios apie pavienių baigtinių būtybių egzistavimą už mūsų sąmonės ribų. Gėris ir blogis apibrežiami pagal tai ar jei sukelia džiaugsmą ar skausmą. Džiaugsmas ir skausmas – veiklos kriterijai, todėl moralės įstatymai turi sietis su atpildu arba bausme. Moralės įstatymų rūšys: 1 D įstatymas – nuodemės ir pareigos mastelis, kuri D tiesiogiai nustatė žmui. 2 pilietinis įstatymas – valstybės nustatytos taisyklės. 3 viešosios nuomones – dorybes ir ydos.BERKLEY idėjų grupės: 1 idėjos kurias galima keisti žm valia, nes jos kyla iš subjekto vaizduotės. 2 idėjos kuriu subjektas negali sukurti savo valia. Tai iš išorės atėję pojučiai. Anot B objektų B – suvoktumas, subjektu B – suvokimas. Egzistuoja tik idėjos ir dvasia ir nėra jokios materijos. Dvasios veikla yra į idėjas nukreiptas norėjimas, įsivaizdavimas, prisiminimas, santykių tarp idėjų nustatymas. Anot jo teiginys kad materija egzistuoja, kilo iš klaisdingos prielaidos, jog egzistuoja abrstakčios idėjos. Jis teigia kad neįmanoma isivaizduot idėjos be konkrečios apibrežties. Manyt kad egszistuoja tik abstrakčios idėjos galima nes kalboje yra visuotiniai vartojami posakiai. B laikos požiūrio, kad egzistuoja nuo subjekto nepriklausoma išorinė tikrovė, kuri yra duota jusliniame suvokime. Išorinė tikrovė nemateriali, o visos idėjos yra dvasioje. Anot B dktai yra tik idėjų sankaupos. Tas idėjas suvokia D, o mumyse kas sužadina poveikiai mūsų dvasiai. D nustatyta tvarka ir saryšiai vadinami gamtos dėsniais. Savo mokslu B siekė sustiprint moralę ir tikėjimą, nes materializme jis įžvelgė ateizmo pavojų.HUME tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Jei turi 2 grupes: 1 įspūdžiai – visi mūsų išoriniai pojūčiai, vidiniai savęs suvokiniai, pasireiškiantys sieloje. 2 vaizdiniai – atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes juos apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. H požiūriu moralės fil uždavinys – remiantis empyriniais metodais paaiškinti faktiškai egzistuojančius moralinisu vertinimus, nesiremiant jokiomis prielaidomsi. Moralės sferoj protas ir jausmai vaidina tam tikrą vaidmenį, bet už juos svarbesnis moralinis jausmas. Moralinis sprendinys daromas kaip asmeninis pritarimas arb nepritarimas kokiam nors veiksmui gali pretenduot į visuotinį galiojimą. Religojos fil H padoro kaip istoriškai susiformavo įvairūs D įvaizdžiai ir klausia kokiu mastu galima jais tiketi. Jo požiūriu relig – žm dvasios produktas. Relig atsiradimą sąlygojo psichinės duotybės, pirmiausia baimė ir viltis, kylančios iš silpnumo, egzistencijos nesaugumo suvokimo. Iš pradžių visos rel buvo politeistinės. Žm linkęs dktaims ir gyvom butybėms priskirti tokias savybes, kurias jis įžvelgia savyje ir kurios jam pažįstamos. Prie monoteizmo pereinama dėl poreikio labiau už kitas išsaukštint vietinę dievybę, žm tikis pelnyt jos ypatingą užtarimą.SMITH pabrežia moralinio vertinimo priklausomybę nuo jausmo. Ypatingą vaidmenį vaidina simpatija, leidžianti mums patiems patirti ir pajusti ką jaučia kitas žm. Tai ymanoma kai mes įsivaizduojame save kito vietoje. Moralės požiūriu veiksmams ir nuostatoms pritarima kai veikiančiojo jausmams jaučiama simpatija.PASCAL nusigręže nuo dekartiškos abstrakcijos ir atsigręže į religinę individualią egzistenciją. Įsitraukia į jansenizmą, malonės doktrinos stipriai veikiamą katalikybęs srovę. Jo sumanytos krikšioybės apologijos fragmentuose vaizduojamas žm stovintis tarp 2ų begalybių, tarp to kas begalo didelis ir tarp to kas begalo mažas. Bet protas aprepia tik baigtinius dalykus, todėl širdis yra tikroji pažinimo instancija. Teisą pažystame ne tik protuy bet ir širdimi. Širdim pažįstam pirmuosius pradus. Šiuos pradus protas gali patvirtint atgali data. Į širdį orientuota dvasia yra subtilumo dvasia, o dvasia sujungta su protu, yra geometrijos dvasia. VOLTAIRE jo publicistinio ir politinio angažavimosi dėka švietimo idėjos tapo itin paveikios. Jis paskelbė karą dogamtizmui, kovojo už žm laisvę, prieš prietarus. Daugelį susiformavusių religijų jis įvertina kaip preitarus., kuriuos būtina išsklaidyti dėl protu pagrįstos moralės irmoralę ugdančios reiligjos. Kad D yra matyti iš kūrinijos, tačiau jo atributai lieka nepažinūs. V priartėja prie deizmo, pasak šio sD samptratos gamtos tvarką sukūrė D, bet sukūręs daugiau į ją nesikiša.MONTESKE vadovaujas prigimties teisės idėja. Žm sąlygoja įvairūs faktoriai, iš kuriū formuojasi visuotinė dvasia. Tie faktoriai – natūralios duotybės: 1 teritorija daro įtaką santvarkai. 2 klimatas. 3 socialiniai ir istoriniai faktoriai. M skiria 3 valstybės formas: 1 despotija, principas – baimė. 2 monarchija, pagrįsta garbe. 3 respublika, gali būt demokratija arba arostokratiaja, jos ramstis – dorybė. Valstybės forma gera tada kai ji nuosaiki, nes tik tada ji užtikrina laisvę. Laisvei naudingas ir vienos valdžios apribojimas kita. Valdžių palaijimas: 1 įstatymų leidžiamoji – privalo kontroliuot vykdomą valdžią, sudaryta iš kontroliuojnačių ir įstatymus leidžiančių rūmų. 2 vykdomoji – disponuoja veto teisę įstatymų leidžiamosios valdžios atžvilgiu. 3 teisminė – griežtai atskirta nuo vykdomosios.VICO jo tikslas – amžinoji idealioji istorija. Ji skliedžiasu nustatytais tarpsniais. Tatutų augimo pakopos: 1 dievų epocha. Visa valdžia – dievams ir religijai. Ž, šiurkštūs, kalba užrašoma vaizdais. 2 herojų epocha. Papročiai valdo žm, kalba virsta poezija. 3 žmonių epocha. Pasikliauja savo pačių gebėjimais, kuriuso grindžia proza. RUSO remiasi prielaida kad būta laisvos prigimtinės žm būsenos, kai žm gyveno pagal prigimties tvarką. Jis negalėjo visiškai pasiklaiut savo jausmais. R teigia kad visa ko pagrindas yra savęs meilė iš kurios kyla visi jausmai, pirmiausia – uzuojauta. Iš prigimtinių santykių išsirutulioja primityvios visuotinės santvarkos, bet jos nepažeidžia lygybės ir laisvės. Skleidžiantis kultūrai ir plėtojantis visuomeneės formom prigimtinė lygybė suyra. Geroji savęs meilė virsta savimeile. Protas bei mokslas atbukina prigimtinį papročių jausmą. Nuo prabangos žmės darosi ištižę. R siūlymas atkurti lasivę yar visuomenės ir valstybės fil, pagrįsta visuomenės sutarties idėja. Ši sutartis įpareigoja bendrystei. Pavesdamas save bendrai valiai individas užtikrina savo laisvę bei visų lygybę. Prigimtinės laisvės uždavinys leidžia pasiekti teisinę lasivę. Valstybės idealas – mažos demokratijos, kuriuos ebe vargo būtų galima įgyvendinti tautos susirinkimo institucija. Piliečių papročiai turi būt kuo paprastesni, o teisės ir turtai paskirstyti kuo lygiau. Būtina bendra religija su keletu pozityvių dogmų.