gamtos filosofija

Gamtos fil – pasaulio fil, siekia apimti pas patirtį. Ši fil praturtėja kritiškumu. Fil kilusi nuo gamtos apmąstymų. Žm pirmiausia suvokia jį supantį pas. Centrinis fil objektas – žm, nes pats žm yra fil kūrėjas, pats sau yra mįslė. D galutinios fil tikslas, galutinis uždavinys. Žm gimsta ir gyvena pas. Pas nėra vien išlikimo terpė, pas yra ir pažinimo bei veikimo objektas. Pas nėra žm išorinė supanti aplika, žm yra integrali pas dalis. Žm ne tik dvasinė B, bet ir materija. Žm tuuyri kažka bendro ir su materialiais dktais, tačiau juos peržengia ypatingu dvasiniu lygmeniu. Pats žm aptinka save. Pas fil sudaro fil apmastymų pirminį tarpsnį. Sen relig prasideda: kosmologija – pas, jo reikšinių įžvalga. Kosmogonija – pas kilmės, interpretavimo. Gr fil kyla kaip gamtos fil. Anot sofistų viskas priklauso nuo žm. Žm tampa fil paieškos objektu, tačiau pas nesiliauja būt tyrinėjamu pbjektu.
Kontaktas su moxlu pas fil turi rast saryšį šiandieniniame kontekste. Šiandieninį moxlą laiko vienu iš svarbiausių bruožų skiriančių senųjų laikų. Pas fiil nenuvertins moxlo atradinų, tačiau negalime vieninteliu kriterijum laikyti vien moxlo elementų. Reikia vertinti ir humanistinius atradimus. Humanistiniai, moraliniai, relig elementai įgyja didžiulę reikšmę. Žm ir dvasiškos vertybės gali būt užgoštos informacijos priemonių, kurios vis didėja. Per kultūrinę terpę žm ga

ali save išreikšti. Technika davsia veda į asmeniškumo sumenkinimą. Svarbu kad fil palaikytų ryšį su moxlu, kad kritiškai moxlą ištirtų.
Pas pažinimas ir prigimtis pažinimai: jutiminis, moxlinis, filosofinis, empyrinis.
Mūsų buvimo pas patirtis pas fil sąmongai remiasi mūsų sąmonės pagr patirtimi, buvimu pasaulyje. Sąmonė niekada nepateikia gryno „aš“ vieno ir taskiro, bet visuomet pirminį „aš“. Patirties vienybę ir visumą iškeliame. B pasaulyje yra pirminė sąmonės duotybė. Ji negali būt grindžiama nes ji pati pagrindžia kiekvieną tvirtinimą ar neigimą. Dktai užima tam tikrą erdvinį išsidėstymą. Žm yra pasiekiami ir tiesiogine ir antrine prasme, ar jiems skiriu demesį ar ne. Pas kuris man dabar rpieinamas turi savo laikiškumo horizontą, kuris į abi puses yra begalinis, su praeitimi ir ateitimi. Pas yra priešais mus ne tik kaaip dktų pas bet kaip vertybių, gerybių pas. pježe Žm pažįsta realų objektą, realų pas, tikrą B, kuti jį nuolat supa. Reali B kurią žm pažįsta peržengia bet kokį jos viepusiškumą.
Manojo „aš“ sąmonė pasaulyje „aš“ visuomet yra pasaulyje. Tai nėra pirminis sąmonės objektas. Pirmieji samones suvokime aptikimai turi būt nukreipti į pas. Žm yra atvira B. Vaikas pradeda suvokt ir vetint savo regimame pas ne tik erdviniu dalykus bet ir objektų artimumą ar atstumą, dktų buvimą ir nebuvimą. Žm aptinka sa
ave tarp dkt kaip pas dalį. Pamažu fiksuojamas atstumas, laiko erdvė. Kontaktas ne tik su dkt, bet ryšys su supančiais asmenimis pažadins asmeninį „aš“. Manojo „aš“ kilimas pabudina „aš“ branduolį. Kito aš sutikimas išstumia iš egoizmo rato. Aš esu pasaulyje, pas yra man. Čia aptinkame 3 pagr terminus: aš, B, pas. B – išlaisvina iš siauro suvokimo nes ji apima ir mastančias ir materelias B. B nutiesia tiltą tarp mąstančios tikrovės ir materialios. Aš ir pas – vienintelė patirtis, tai vienintelis dalykas patirties tikrovėje. Pas būtu neprieinamas jei nebūtų manęs. Sudaroma viena konkreti duotybė. 1. aš galiu save išskirt likusiame pas, bet naglaiu atsiskirt nuo pas, nes aš jam priklausau. Dalyvauju pas ir jį steigiu sau. 2. pas be manes neegzistuoja man, nėra mano pas. 3. ne tik tai esu pas bet esu manojo pas centras. Negaliu atsisakyt šios savo pozicijos. Aš esu atsakingas už manojo buvimo kokybę. Kaip negaliu atsiskirt nuo pas taip negaliu apleist savo centrinės vietos. 4. pats faktas kad pažįstu pas, juo naudojuos bei valdau save patį pas nurodo žmogiškajame aš esantį tarncendentinį lygmenį.
Kiti aš mano pasaulyje žm pirmiausia suvokia kita aš. Per kitus asmenis jis randa save, kontaktas su kitais atlieka svarbų vaidmenį objektyvavimo ir išraiškos procese. Mažas žm suvokia save ma
astydamas apie kitus. Vaikas suvokia save kaip žm nežvelgdamas į save, bet matydamas kitus, juo se atpažįsta save patį.
Mano pas nėra taip mano pas, kad nebūtų drauge ir mūsų pas. Gyvenimas nuo pat pradžių yra gyv bendrystėje ir pokalbyjesu panašiais į mane. Yra gyvenimas kartu su kitais pas. Asmenį apuima tapatybė ir bendrumas, kurie veinas nuo kito neatskiriami. Bendrumas nėra susimaišymas. Tikras bendrumas kyla iš skirtingų žm tapatybių. Kur bebutume, ka beveiktume turim išlikti savimi. Kiekvienas žm savo tapatybė randa per kitus žm. Kitame žm matau savo paties išorę, savo žmogiškumą. Vienam aš priklaussanti pas būtų nepasiekiamas ir netikras, nes apie jį negalėtume kalbėt, nes pats kalbėjimas remiasi kitu, kuriam ištariu žodį. Netgi mastymas yra tam tikras pokalbis. Mastymas ir kalbėjimas labai susiję. Mastymas visada įkunytas kalboje. Kalba visada apima tarpasmeniškumą. Išvados aš nėra atskiras nuo kitų, jis iškart apima kitus asmenis daruge su manimi esančius patirties erdvėj. Bendras pas – vienintelis tikras pas,, kuriame atskiro asmens tapatybė ir bendrumas. Pas tokiu būdu iškyla kaip daugiaantriška tikrovė. Kitas aš taip pat kaip ir manasis yra tolygus man.
Dktų pas natūralios prigimties pas iškyla kaip dktų pas. Aptinkame materialus dktus kuriuos patiriame pojūčiais. Pas dkt egzistuoja tam tikru pastovumu, nors mes jų ir ne
epatiremia. Jie turi savarankišką buvimą, jie egzistuoja ir tada kai aš jų nematau. Pas kaip realybė visuomet yra čia, visuomet mus supanti erdvė gali atssikleist kitu būdu negu mum tikėtasi.
Gimimo ir mirties patirtis pas nepriklauso nuo mųsū suvokimo. Tai išryškina mūsų B laikiškumą bei kontingentiškumą. Jei gimimą ir mirtį įvardinčiau kaip patirtį, įvardinčiau kad jau tai patyriau. Tai tampa pažinimo objektu per kitų žm patyrimą, tą patyrimą mew galim apmastyt, į jį gilintis. Naujas aš iškyla mano pas, anksčiau jo nebuvo, tai naujas centras, naujas pas. Iki gimimo pas buvo be to asmens, bet pas ir dabar nesikeičia. Esu nors pirmai nebuvau ir manęs nebus nors ir dabar esu. Gimimo ir mirties patirtis mum leidžia suvokt manojo aš laikiškumą ir kontingentiškumą. Pas B kaip tokia nepriklauso nuo manęs. Laikiškumas ne atsistiktinė, bet būtina mano veikimo ir keitimosi salyga. Nes pats mano buvimas parengtas laikui.
Vertikali manojo aš trancentedncija pas atžvilgiu žm ne tik gyvena pas bet ir suvokia savo buvimą, gali pamastyt, spręst, vertint. Žmui pas nėra uždara erdvė, jis neapsiriboja vien givybiška erdve, jis gali aprebt paltesnius horizontus. Žm galedamas prisitaikyt yra ir pas ir kosmoso pilietis. Neriboto sielio galimybė žm suteikia absoliučią vertę. Ji apima buvimo visumą erdvėje ir laike. Vertikaliame lygmenyje žm pakyla virš pas savo sąmonigumu. Abstrakcijos sugebėjime pasireiškia žm kilnumas, absoliuti vertė, nors ir neatšauktinu baigtinumu. Intelektiniam pažinime pasireiškia žm pažinimo netobulumas ir jo vertė. Abstarktus pažinimas niekada iki galo neaprepia, jis visuomet yra iš dalinės perspektyvos. Būdamas dlainis ir netobulas jis nėra klaidingas. Ribotumas nėra klaidingumas. Gebėjimas pažint, spręst žmoje atskleidžia naują lygmenį. Žm sąmonė yra pas, bet jam nepriklauso. Gyvenimo ir mirties patiris suteikai tam tikrą reikšmę pas bve žm. Kuita vertus ta vertikali trancendencija pas atžvilgiu suteikia priešingos reikšmės galimybę.
Požiūrio į pas evoliucija sąmongas buvimas pas iššaukia pažinimo objektą. Pas kaip sudetinga tikrovė žmoje iššaukia paaiškinimo poreikį. Jei norim plėst pažinimą remiamės pažintais dktais. Žm siekia suprast pas ir reiškinius. Per savo paties samone žm bando paaiškint pas. Žm priskiria dktams tuos pačius jausmus, kuriuso patiria savyje, galiausiai juo suasmenina.
Mitinė, maginė pas samprata vietoj paaiškinimų pagrįsta esme žm susikuria galingesnes butybes, kurios sukelia dktuose pastebimus reikšinius. Magijos būdų žm siekia įsitvirtint bandrystėje su kosmosu. Tai primityvaus mastymo pagrindas. Šiame etape veikia ir intelektas. Vystymosi etapai: 1. fetišizmas – suvokia visus natūralius ar dirbtiniu kūnus, kaip tiesiogiai įkveptus gyvybės, analogiškus mums ir kulminacija pasiekia žvaigždžių garbinime. 2. politeizmas – 3. minoteizmas – aukščiausia žmonijos teologinio etapo forma. Mitų grupės: 1. kosmologinė – apima žm ryšį su pas. Skleidžiasi horizontaliam lygmenyje ir atspindi žm dalyvavimą gamtoje, jo struktūroje kosmose. 2. religinė – slypi teistiniai simboliai, išreikšia religinė žm patirtį, susitikime su absoliučiai Kitu patirtis. Nusako mums tą kuyris visur pas yra savo buvimu, o taip pat ir anapus pas savo vertikaliu lygmeniu. Jis nurodo patirtį buvimo, dialogo ir asmeninio santykio. Išryškinamas moralės ir valios srityje. Teistinė simbolika dažnai atmeta bet kokį įvaizdį.
Natūralus ir racionalus požiūris į pirmą planą iškyla protas, o ne jausmai ar fantazija. Tą pokytį įtakoja įvairūs socialiniai, ekonominiai,politiniai veiksniai. Tai veda nuo spontaniško požiūrio į kritinį mąstymą. Įvairių kultūrų susidūrimas per keliones duoda parg žm susimąstyt. Tarp daugybės įtakojančių faktorių svarbiausi objektyvus stebėjimas ir subjektyvus mąstymas. Pirmiausia žm stebi, o tada apmąsto, tai atskleidžia skirtumą tarp gyvų ir negyvų bučių, aptinkama natūrali dkt‘ų tavrka ir rimtiškumas, tai dienų ir metų laikų seka, žvaigždžių ir planetų judėjimo ritmas. Žm atpažįsta vienų dalykų įtaką kitiems. Tai aiškiai suformuluoja priežasties sąvoką. Objektyvus stebėjimas susijungia su subjektyviu apmąstymu. Žm lygindamas naujus atradimus su senais išmoksta atrasti kalidas, atsiranda abejonės teigiamumą ir būtinumą. Žm išmoksta atskirti tikrą realybę. Žm kyla tvarkos ir vieningumo poreikis, sisteminti patirtis. B dėsniai lyginami su mąstymu, o ne su fantazijos siekiais. Protas – kaip vienijanti galia. Tikrovė suvokiama vis objektyviau. Jonijos atstovų natūralus požiūris į pasaulį yra grindžiamas dveim momentais: pirminio principo – arche ir priežasties – aitia paieška. Jei yra vidiniai ir asmeniniai, o ne grynai atsitiktiniai ir išoriniai, kiekvieno buvimo tapsmo atžvilgiu. Arist nuopelnas metafizikoi padarė didžiulį atradimą, jam pavyko atrast kaitos paaiškinimą. Jis išlaikė gamtos sąvoką ir įžvelgė tapatumą tarp idejos ir aktualumo, kuris tampa buvimo, veikimo ir suvokimo principu. Tą aktualumo pagrindą pritaiko ne tik gamtai, bet ir dkt‘o struktūrai, įvykiui, bet kuriai tikrovei. Arist įžvelgia tapatumą. Aktualumas priimamas materijoj vidiniu dalyvavimu, o ne išoriniu. Ir yra materijos apribojamas tad ir individualizuojamas.
Pagr gr ir krikščionių požiūrio į pas elementai antropocentirinis, geocentrinis, finalistinis, hierarchinis. Mikrokosmosas kuriame atsispindi makrokosmosas: žm savo intelektu aprepia viską.
Vid ir antikos mokslo pagr bruožai tai kokybinis ir aprasomasis mokslas. Natūralistinis žvilgsnis per jutiminę patirtį. Dominami kiekybiniai gamtos turati. Mokslas pasižymi teorine ir stebėjimo nuostata. Nuvertinamas veikimas ir ekspermentavimas. Mokslas visuose srityse pasižymi religiniu požiūriu. Dieviška pasaulio kilmė to laikmecio akivaizdumas. Pereinama prie ryškesnio požiūrio į pas. Žm išlieka sąmoningas didigumo ir galybės akivaizdoj, kuri aptinkama gamtoj. Savojo pažinimo ribotumas jo nepažindamas žm nesistums pirmyn. Svarbu pastebėt savo ribas. Mokslas ir fil lieka atviri kitiem.
Mokslo vystymosi pasekmė perėjimas nuo religinio mąstymo prie supasaulėjusio. Bandoma religiją atskirt nuo kitų sričių, kuios nebūtų tiesiogiai religinės. D hipotezė tampa nereikalinga irmokslas jos nepasigenda. Niutonas teigia kad pas negalėtų egzistuot be D egzistavimo. Laplacas matematiškai įrodė saulės sistemos stabilumą remiantis mechanikos dėsniais. Nepateikia jokios nuorodos į Kūrėją, dangaus reiškinių paaiškinimui. Comte ir pozytivistai traktuoja kad žmonija tarsi nuvertina religiją. Tai perėjimas nuo mitinės prie natūralios sampratos. Prigimtis ir gamta teigiama ne tik kaip pirminis paaiškinimas bet kaip ir galutinis, vienintelis, pilnas paaiškinimas. Pozytivinis požiūris pasiriboja vien matematiniais ir gamtos mokslais, o veliau išlpito iki vsos tikrovės samparatos. Koperniko revoliucija ji pakeičia geocentrinę visatos sistemą į heliocentrinę. 16a iškyla į pirmą planą begalinė ir atvira visata. Koperniko revoliucija nurodo pasulėžiūros kaitą.. žm liaujasi būti visatos centru. Žm savybių ignoravimas reiškaisi jutiminiu kokybių paneigimu. Jų paneigimas veda į kiekybės ir judėjimo erdvę. Ji pasižymi subjektyvumu. Jutimai tarsi nuvertinami. Operatyvus ir ekspermentinis požiūris. Ekspermentuojam tada kai norim kurti, keisti. Mokslininkas aktyviai įtakoja gamtą, nepasitenkina vien stebėjimu. Antifinalizmas ir determinizmas žvelgiant į gamtą yra matoma tik akla jėga, veikiančoji priežastis. Dabartinė visatos būseną turim laikyt jos ankstesnės būsenos būsenos rezultatu ir tolimesnių priežastis. Materializmas ir pozytivizmas yra pasekmės.

Leave a Comment