Mirties problema pagal Epikura

TURINYS

1. Mirtis- neišvengiama grėsmė ar kasdienė realybė? 3
2. Kokia gali būti nežinia: 5
2.1. Svetima mirtis 5
2.2. Savižudybė- savo mirties išraiška 7
2.3. Paslaptingai baimingai nesuvokiama 9
3. Ar verta bijoti nesuprasto 11
4. Literatūros sąrašas 12

MIRTIS- NEIŠVENGIAMA GRĖSMĖ AR KASDIENĖ REALYBĖ?

Mirtis žmogų lydi nuo pat gimimo. Kažkas yra pasakęs, jog žmogus gimsta ir miršta vienas pats.tokiu būdu tarsi pabrėžiama mirties tragedija, kurią žmogus turi išgyventi vienumoje, negalėdamas jos artėjimo jausmais- baime ar džiugesiu – pasidalinti su kitais žmonėmis.
Pasaulyje egzistuoja daug įvairiausių filosofinių mokymų- vieni jų aukština mirtį, kiti suteikia jai išsivadavimo iš žemiškų kančių ir individo mąstymo bei dvvasinio lygio pakilimo būdą, treti aprauda bet kokios mirties tragediją. Tai suprantama, nes kiek žmonių- tiek įsitikinimų ir nuomonių.
Ir vis dėl to mirčiai tai – nė motais. Ji ateina tada, kuomet jos mažiausiai laukiama. Ji išsiveda tą, kurio jai reikia. Net ir savižudis, nerdamas kilpą ant kaklo ar atsukdamas dujinės viryklės čiaupą negali teigti, jog jo pasirinkimas- tai jo asmeninis žingsnis be visagalės ir viską aprėpiančios mirties įsikišimo.
Antrą vertus, žmogus iš prigimties yra egoistinis sutvėrimas. Jam jo norai, mintys, sprendimai ir pooelgiai atrodo originalūs ir atliekami tik jo paties valia niekam kitam nevadovaujant. Net gi pasyvi bendruomenės įtaka yra ignoruojama, teigiama, jog tai – tik rekomendacinio pobūdžio tauškalai, pasisakymai, o ne paliepimai ir įsakymai.
Žmogus visuomet nori būti laisva. Net ir mirties ak

kivaizdoje. Tačiau mirties jis privengia. Tai- kažkas nevaldoma ir neišaiškinta.
Žmogui baisus ne pats mirties faktas, o nežinomybė kas po jos atsitiks jam pačiam. Tai lyg klausimas- koks gyvenimas po gyvenimo? Ir ar jis iš vis egzistuoja, nes nors tą ir tvirtina begalės religinių mokymų niekas iš ten dar nesugrįžo ir nepapasakojo nei apie pragaro katilus, nei apie rojaus sodus. Tad teigti, jog ten kažkas yra- lyg ir beprasmiška. Antra vertus, pripažinti, jog su mirties atėjimu viskas pasibaigia- vėl gi nesinori- tiek laiko gyveni gyveni, o čia- šast – ir viskas nubraukta vienu kažkieno prisilietimu. Gaila ir pikta, bent jau žmogiškajam egoizmui.
Ko gero būtent egoizmas ir baimė to, kas nepaliečiama, slėpinga, nežinoma ir verčia žmones vengti pažinti ir svarstysi mirtį, tad irr helenizmo filosofo Epikūro žodžiai apie tai, kad mirtis kasdieniniame gyvenime savo egzistencijai ir suvokimui neturi vietos yra suprantama- žmonės įprato slėptis nuo to, kas nesuvokiama ir nepažinta iki galo. Jie suvokia gyveną mirties kaimynystėje, suvokia jos realumą, tačiau galvoti ir kalbėti apie tai vengia. Tai lyg kažkoks tabu.
Šiame referate ir pamėginsime praskleisti būtent šią tabu uždangą, paliesti mirtį suprasti ir įgarsinti jos žmogiškojo vengimo priežastis.

KOKIA GALI BŪTI NEŽINIA

Mirtis dažnai siejama su nežinia. Tai tarsi to paties reiškinio, ve

eiksmo sinonimai. Jie suvokiami vienodai- tai kažkas nepažinto, nesuvokto ir neištirto. Niekas negali paliesti mirties, niekas negali suprasti nežinios. Tačiau abi šios sąvokos ir jas lydintys reiškiniai nepriklausomai nuo to egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja žmonija. O gal net ilgiau- juk gamtoje taip pat egzistuoja gimimo ir mirties ratas. Beje, būtent mirtis ir pratęsia gimimo nežinią- žmogus ateina tarsi iš niekur ir ten pat išeina. Tuo tarpu visuotinai pripažinti gamtos dėsniai teigia, kad niekas iš nieko atsirasti ir niekas niekur išnykti negali. O mirtis- tai irgi gamta, tad jai taip pat turi tikti tie patys jos dėsniai. Vis dėlto kur išeina po mirties žmogus pasakyti tiksliai niekas negali. Religijos, tiesa, kalba apie pomirtinius pasaulius, į kuriuos patenka visi mirusieji. Tačiau kiek religijų- tiek ir rojų bei pragarų. O ką daryti netikinčiam- į kurį rojų belstis, nuo kurio pragaro ugnies ir kur bėgti?
Filosofams, ir ne tik religijos praktikams, mirties problema taip pat nesvetima. Tačiau tai veiksmas, apie kurį tegalima tik kalbėti- dėl savo rezultatų nežinomybės jis taip ir liks nesuprastas ir nepaliestas. Gal todėl mirties tema kiekvieną žmogų ir paverčia filosofu- retsykiais malonu pasamprotauti garsiai apie dalykus, kurių tai niekas ir nepalietė.
Kokia gali būti mirtis.
Ji gali būti svetima- kuomet miršti ne tu, o
kitas žmogus. Nesvarbu ar tai artimas tavo, ar visiškai nepažįstamas, gyvenantis kitoje planetos pusėje.
Ji gali būti sava. Kuomet miršti tu pats ir dar- savo iniciatyva. Tai yra tai, ką visuomenėje įprasta vadinti savižudžio vardu.
Ji gali būti paslaptinga, gąsdinanti ir nesuvokiama. Taip yra tada, kuomet tu nori ją suvokti nors mintimis, atmesdamas visu mirusius ir mirsiančius gyvus sutvėrimus. Nori suvokti ją kaip reiškinį, neišvengiamybę, kuri egzistuoja ir tavo nesuvokta.

SVETIMA MIRTIS

Kada mirtis yra pati liūdniausia?- Tada, kai miršta kitas žmogus. Jos akimirkoje mums liūdna. Mes gedime mirusiojo, mes gedime jo artimųjų, likusių be velionio paramos, pagalbos, egzistavimo, be jo minčių, darbų, svajonių. Mums paprasčiausiai yra liūdna.
Liūdesys tuo didesnis, kuo miręs buvo mums artimesnis, žinomesnis.
Tačiau tuo metu mirtis nėra tik ašarų kamuolys, pakalnė.
Jei mirtis išsivedė seną žmogų, mes sakome, jog “saulės amžiaus” negyvena niekas, tačiau jei mirtis pasišaukia jauną kūną ir sielą, mes pykstame- “nejaugi nebuvo vertesnių jos rankos”.
Kas tai- egoizmas, mirties aukų, pasirinkimo diferencijavimas?- Ne, tai gyvenimo logika- gyventi reikia jaunam, o senam reikia mirti. Šalta, tačiau praktiška motyvacija.
Gyvenime, pilname pragmatizmo tai yra aišku ir lengvai suprantama, tačiau ne visos tautos mirtį suvokia vienodai. Svetimo mirtį.
Dar ir dabar ne vienas mena pasakojimus, apie tai, jog pasaulyje egzistuoja tautų, ku

uriose didžiausia tragedija įvardijamas žmogaus gimimas, o linksmybe- jo mirtis. Tai vėl gi pragmatizmo išraiška. Gimimas čia suvokiamas kaip atėjimas į vargo pakalnę savo naštos tempti, o mirtis- tai išsivadavimas iš to kitaip nenusikratomo jungo. Tačiau ar išties mes galėtumėme juoktis laidotuvėse ir verkti krikštynose?- Ne, to daryti neleistų mūsų gyvenimiška patirtis, gyvenimiški instinktai. Juk net kiaulės skerdimas net ne vegetarui dažnai asocijuojasi su jos mirtimi, ar net nužudymu žmogaus fiziologiniams poreikiams patenkinti.
Tačiau gyvulys ir žmogus nėra vienas ir tas pats. Mes nemirštame tam, kad kažkas gimtų- tokiu būdu pasaulyje gyventų visada vienodas skaičius žmonių. Tuo tarpu jų nuolat daugėja.
Svetima mirtis yra savaip artima. Jos metu mes galime ją pajausti ir pabandyti suvokti kas bus, kai ji palies mus. Tačiau tai tėra tik mėginimas ir ne visada sėkmingas- žmogus net ir regėdamas svetimą mirtį vengia ją suvokti. Žmogus bijo svetimos mirties. Tai suvokiama kaip užkratas, nuo kurio pabėgti neįmanoma.
Svetimose laidotuvėse žmonės rimti ir susikaupę, tačiau kur skrajoja jų mintys? – Vieni mąsto apie mirusįjį, jo praeitį ir galėjusią būti ateitį. Kiti keikia arba teisina mirtį. Treti gvildena savas problemas, dėdamiesi, jog svetimos mirties faktas tėra tik paprasta kasdienybės dalis. Tokie ne retai sako, jog “Dievas davė, Dievas pasiėmė”, tokiu būdu mirties problemos rūpesčius susiedami su Absoliutu- nežinią pririša prie nežinios ir laimingi gyvena toliau. Ketvirti svetimą mirtį paverčia sava- jie kankinasi taip, tarsi nebūtis rytoj pašauks ir juos kelionėn arba jie patys jau šią akimirka gulėtų karste.
Vis dėlto svetima mirtis yra pati liūdniausia ir tragiškiausia, nes ji- tai jau įvykusio fakto išdava. Fakto, o ne reiškinio ar minties vingrybių, kurias dar galima pakeisti, pertvarkyti, permąstyti iš naujo. Faktas, jog kažkas mirė ir yra to liūdesio priežastis, nes žmogaus nebėra. Sumaterialėjusi visuomenė žmogaus praradimą visada sieja su skausmu ir liūdesiu- atrodo, jog visuomenei brangus ir reikalingas kiekvienas individas, neatsižvelgiant į jo vidinį pasaulį. Kartais toks per ne lyg didelis rūpestingumas yra kenksmingas- jis mirties , kaip galingiausio iš galingiausiųjų šlovinimą, keliaklūpščiavimą prieš ją, jis atima teisę mąstyti ir patiems žmonėms išgyventi mirtį.

SAVIŽUDYBĖ- SAVO MIRTIES IŠRAIŠKA

Mirtis gali būti ir sava. Pagrindinė jos forma- savižudybė.
Sava mirtis- tai ilgų apmąstymų, dvejonių, filosofavimų išraiška. Tai nesugebėjimo ar nenoro susitaikyti su gyvenimu.
Jei svetimos mirties akivaizdoje mes vengiame mąstyti mirtį, tai savos mirties atveju tai darome nuolat. Mes matuojam, svarstome, keikiame ir teisiname save. Glostome ir peikiame. Sava mirtis skatina savęs pažinimą.
Gaila, jog sava mirtis yra tragiškiausia mirties apraiška. Mes patys save nužudome. Kartais tai padaroma ne fiziniu, o moraliniu, psichologiniu ginklu, tačiau tai- taip pat sava irtis, savo asmenybės numarinimas.
Apie savižudybę visuomenėje taip pat kalbėti vengiama. Susiformavusi nuomonė, jog savižudybė- tai negatyvu ir egoistiška vis dėlto nesugeba atplėšti žmonių nuo noro žudytis ir mirti. Tai nejaugi savižudis taip pat nepažįsta mirties, kaip ir kitas, jos bijantis ir su ta baime gyvenantis, jei ryžtasi pulti į jos glėbį?- Nesinori su tuo sutikti.
Savižudis suvokia mirtį kaip išsigelbėjimą, išsivadavimą, protestą, tačiau ne kaip tiesioginę mirtį- nebūtį. Jam mirtis tėra tik priemonė, pasiekti savo minčių realizacijos. Tai – daugiau saviraiškos forma, nei dvasinis ir fiziologinis procesas. Savižudis nemiršta, o susinaikina. Tą galima padaryti ir dėl savo, ir dėl aukštesnių idealų.
Sava mirtis mus aplanko tuomet, kai mes dėl ko tai sielojamės, kenčiame ar liūdime. Jei svetima mirtis mums teigia, jog mirtis yra gyvenimo pabaiga, tai sava mirtis tvirtina, jog mirtis- tik priemonė gyventi. Gyventi laisvai, be kompleksų ir trukdymų, gyventi laisvai, nevaržomai kokių tai įsipareigojimų ar saitų. Sava mirtis- tai lyg savotiška palaimos būsena- nirvana– į kurią gali įpulti kiekvienas norintysis, jei jis pakankamai ilgai save plaks mirties troškimo rimbu- savo mintimis ir teiginiais apie viso pasaulio sužiaurėjimą vieno individo atžvilgiu.
Savai mirčiai nesvetimas bėgimas nuo mirties. Net ir mąstydami apie artėjantį galą mes stengiamės jo neįvardinti, o gyventi šiandiena bei šviesiomis ateities vizijomis, net ir žinodami, jo tai viso labo tik tėra vizijos ir sapnai.
Sava mirtis yra tragiškiausia. Tačiau tai geriausiai matosi tik reginti save iš perspektyvos. Ji nėra liūdna, kaip svetima mirtis ir gal tai – dar viena priežastis, kodėl mes nebijome galvoti apie savo mirtį, nes žmogus yra egoistas, net ir tuo momentu, kuomet mintimis apie savo mirtį kankina pats save.
Niekas nepasakys, kodėl žmonės mėgsta garsiai kalbėti ir deklaruoti savo mirties žavumą ir tuo pat metu raudoti regėdami kito mirtį. Tai atrodo taip pat esąs egoizmas, tačiau dažnai tai dar vienas būdas realizuoti save, savo mintis. Nors norėti ir svajoti apie mirtį viena vertus yra klaiku ir beprasmiška, tačiau žmogui dažnai tai atrodo taip artima ir stipru, jog retas neaukština savižudybės kulto. Gerai, kad ne visiems pakanka drąsos tą garbinimą išreikšti poelgiais.
Jei svetimą mirtį mes linkę suvokti kaip tarpinę Sava mirtis dažnai yra suvokiama kaip taškas gyvenime.
Retas savižudis drįsta manyti, jog po mirties jis neišnyks. Gal todėl Tibeto “Mirusiųjų knygoje”- kelionės į Mirties karalystę viename iš vadovų- griežtai draudžiama mirties akimirka mąstyti apie ugnį- teigiama, jog tokiu būdu mirs ne tik žmogaus kūnas, bet ir ugnyje sudegs jo dvasia.
Beje, vienas iš savižudybės propaguotojų buvo ir pats epikūras bei jo bendramintis Seneka, pats, beje baigęs gyvenimą savižudybe. Anot šių filosofų protas yra stipresnis nei egzistencija, o pasaulis ir po žmogaus mirties bus toks, koks buvo dar jam gyvenant. Tokiu būdu išaukštinama savos mirties, kaip vieno iš būdų įrodyti žmogaus viršų prieš gyvenimą bei visuomenę, vaidmuo, o pačiai mirčiai suteikiama šio įrodymo įnagio vaidmuo.

PASLAPTINGAI BAIMINGAI NESUVOKIAMA

Garsus vokiečių filosofas F.Nyčė viename savo filosofinių traktatų teigia “Man smagu matyti, kad žmonės visai nenori galvoti apie mirtį. Mielai ką nors padaryčiau, kad jie suprastų, jog gyvenimas dar šimtą sykių vertesnis apmąstymų”. Tokiu būdu siūloma nusigręžti nuo mirties nagrinėjimo, kaip vieno beprasmių ir dėl to mąstymo proceso nevertų reiškinių.
Čia vėl verta prisiminti mirtį, jog mirtis- yra neišvengiama kiekvienos gyvos būtybės egzistavimo dalis. Taip pat kaip ir gimimas, branda. Ji egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Tiesa, kai kuriuos mirties momentus, kaip ir gimimo, dar galima kiek paaiškinti moksliškai, pasitelkus į pagalbą praktiškus mokslus- fiziką, chemiją, tačiau pati mirties esmė vis vien liks paslaptinga ir nesuvokiama. Ji bus panaši į tamsų kambarį, į kurį žmogui teks kažkada įeiti ir ten likti. Ar išeiti iš jo, bet jau pro kitas duris, kitokia forma.
Žmones visuomet daugiau jaudino mirties rezultatas, o ne pats procesas. Kas bus po to, kai manęs nebebus. Taip, pasaulis nepakis, jis liks toks pats, nors aš jau nebevaikščiosiu jo gatvėmis, nesėdėsiu ant jo suolų, nelesinsiu jo paukščių ar netraiškysiu pasieniais ropojančių tarakonų, tačiau kur ir koks būsiu aš pats ir ar būsiu toks, kokį dabar suvokiu. O jei man bus lemta pasikeisti, kodėl aš negaliu pasirinkti grįžti atgal- juk mano miręs kūnas, mano buvęs gyvenimas, šeima, draugai be manęs pačio niekam nereikalingas, kodėl aš negaliu pasiimti bent kūno su savimi į nebūtį?- visa tai įdomu, visa tai be atsako.
O žmogų taip traukia ir domina paslaptys ir nežinomybė. Net ir tokia, kokia yra nesuvokiama nei protu, nei jausmais. Visuomet knieti pasižiūrėti kas tenai- už sienos, toje paslaptingoje juodumoje.
Aišku, apie tai galima ir nemąstyti- nuo to niekas nepasikeis. Galima ir neigti, jog mirtis, tokia kaip ji yra suvokiama, išvis neegzistuoja- tai vėlgi nieko neįneš į mūsų kasdienybę, nes, kaip jau nė kartą buvo minėta, mirtis egzistuos nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame, vertiname, ar išvis to nedarome, o gyvename net nemąstydami apie jos artumą. Ir tik tuomet, kada ji prie mūsų prisiliečia mes tuomet lyg ir nustembame- o, pasirodo kažkas visą laiką tūnojo kaimynystėje ir mes net neįtarėme.
Paslaptys, kad ir kokios jos būtų baisios, visuomet traukia žmogų. Mirtis nėra ir nebus tokių paslapčių išimtis. Net tuomet, kai apie ją bus pašnibždomis kuždamasi svetimo laidotuvėse, ar glostoma it mieliausia kūnas karštligiškose savižudžio mintyse. Ji visada bus artima ra net pati artimiausia, nuolat tykanti lemtingosios akimirkos, kuri kiekvienam mūsų- skirtinga. Ir čia turbūt slypi pati didžiausia mirties paslaptis- kodėl ji vienam ateina gulint lovoje, o kitam- sėdint lėktuve, kodėl vieni miršta akimirksniu, o kiti- po ilgų ir didelių kankinimų. Kodėl ji yra nevienoda visiems amžiams, o juk galėtų būti tarsi amžiaus jungiklis- sulaukei 50 ar 100 metų ir. baigėsi filmas? Daugybė baimingų, paslaptingų “kodėl” vyksmui, kuris vis vien vyksta.

AR VERTA BIJOTI NESUPRASTO

Ar tikrai mes bijome ir vengiame mirties? O gal mes paprasčiausiai nenorime jos pastebėti- “Kol mes gyvename, mirties dar nėra, o kai ji ateina, mūsų nebėra” (Epikūras)?
Žmogus nuolat bijo to, ko jis nemoka paaiškinti ar suprasti. Protėviai bijojo ugnies, bijojo lietaus, audros, nakties, žiemos.bet tai buvo nepavaldu jiems. Net ir suvokę jų esmę ir prasmę žmonės jų nenugalėjo- jie tik sugebėjo pasipriešinti šioms gamtos stichijoms, apsisaugoti nuo tiesioginio jų poveikio, tačiau jokiu būdu ne jas valdyti.
Ateis laikas ir mirties lauks toks pat likimas. Gali būti, jog dabartinis noras gyventi ir kurti yra būtent ta tvora, kuria mes atsitveriame nuo ankstyvos mirties. Tačiau deja tai pavyksta ne visiems. Ir čia vėl gimsta baimė. Baimė tam, su kuriuo jau atrodo buvo apiprasta, manoma, jog tai yra kažkur toli toli.
Bet ar verta bijoti nesuprasto, baimintis mirties alsavimo ir jo klausyti? O kas, jei mums tik atrodo, kad mes jį girdime,nors išties to nėra? Kam tada bus skirtos dienos, dešimtmečiai baimės ir pamaldumo nepermaldaujamam veiksmui?
Manau, jog mirties bijoti neverta, tačiau neverta ir jos atmesti ar teigti, jog ji visa laika yra šalia ir pasiruošusi griebti mus pasitaikius pirmai progai. Tai nebus visiška tiesa. Neverta ir aukštinti ir laukti savo mirties, nes tai- dirbtina ir nenatūralu, o gamtoje viskas turi būti natūralu- juk medžiai ir žvėrys nenusižudo. Tiesa, galima suabejoti jų sąmoningumu, tačiau mirčiai jis yra beprasmis- tiek medis, tiek ir genialiausio žmogaus kūnas savo dienas pasaulyje baigs vienodai- pūdamas. O dvasia?- O kas gali įrodyti, jog medis- bedvasis, o žmogus- dvasinis. Tai taip pat paslaptis, atėjusi iš giliausios senovės amžių ir slypinti žmoguje. Gal net kartu su mirtimi, gimimu, gyvenimu.
Mirtis egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Kaip ir žmogaus mintys ir noras viską perprasti. Tačiau kaip bus atėjus mirčiai- ar mintys ir tada dar liks. Ir apie ką jos tuomet bemąstys.- dar viena paslaptis, o gal ir ne. Gal tuomet minčių nebeliks, o įsivyraus visiškas žinojimas. Tai gal ir paaiškintų grįžusių iš mirties slėnių nebuvimą- kas gi vėl norės gyventi klausymuose.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. J.Baranova. Ar filosofija pajėgia mąstyti mirtį? “Kultūros barai”, 2001m. Nr.7 (440)
2. J.Baranova. Savižudybė – sąmoningas siekimas nesiekti? “Kultūros barai”, 2001 m. Nr. 8/9 (441)
3. Red. M.Rozentalis. Filosofijos žinynas. Vilnius, Mintis, 1975.

Leave a Comment